Pavasaris – gimnazistų pasirinkimo metas. Jie stovi gyvenimo kryžkelėje ir nuo kelio, kuriuo pasuks, gali priklausyti visas jų tolimesnis gyvenimas. Kaip nesuklysti renkantis, ką studijuoti? Verčiau rinktis konkrečią profesiją ar dominančią sritį? Skaičiuoti pragmatiškai ar klausyti širdies balso? Studijos užsienyje ar Lietuvoje?

Paklausiausios profesijos, geriausi atlyginimai ir įsidarbinimo galimybės. Šiomis temomis „Kauno dienos“ studijoje diskutuojame su J. Čeponiu.

J. Čeponis gimė 1935 metais Klaipėdoje, mokėsi Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje, baigė studijas Kauno medicinos institute.

Vėliau dirbo šio instituto Patologinės anatomijos katedros asistentu, docentu, apgynė medicinos daktaro disertaciją.

J. Čeponis yra paskelbęs per 70 mokslinių publikacijų, medicininių tyrinėjimų.

Jis taip pat buvo anglų ir prancūzų kalbų žinovas, 1990 metais pradėjo versti nedidelės apimties kūrinius, nuo 2000-ųjų dirbo literatūros vertėju, išvertė daugybę užsienio klasikų ir dabartinių autorių prozos bei dramos kūrinių, taip pats surasdavo savitų, originalių, Lietuvos skaitytojui dar nežinomų rašytojų.

J. Čeponis iš viso išvertė per 120 veikalų, tarp kurių – anglų autorių E. Segalo, J. Grisham, S. Kingo kūriniai, iš prancūzų kalbos išversti A. Kamiu, A. Diuma kūriniai, taip pat Larousse enciklopedijos „Jie kūrė pasaulio istoriją“ du tomai.

Taip pat jis išvertė ir J. Potockio „Rankraštis, rastas Saragosoje“.

Rašytojų sąjungos teigimu, J. Čeponio vertimams būdingas meistriškumas, gilus ir atsakingas kalbos jausmas, tinkamos išraiškos ir subtilių niuansų paieška.

„Jo reiklumas, darbštumas, gilinimasis į skirtingų autorių stilių, tinkamiausių atitikmenų suradimas, išlaikant kūrinio esmę ir prasmingumą – bene svarbiausi jo verstų kūrinių bruožai. Jonas Čeponis, be abejonės, buvo vienas profesionaliausių mūsų vertėjų, savo darbo pasišventėlis, Rašytojų sąjungos ir Literatūros vertėjų sąjungos narys“, – rašoma pranešime.

„Kolegos prisimins jį kaip ypatingai kuklų, niekada savo pasiekimais nesigiriantį bičiulį, visada pasidžiaugiantį kitų darbais ir sumanymais. Užjaučiame velionio žmoną Niną, dukras Ingridą, Euriką ir Rūtą su šeimomis, artimuosius, kolegas ir bičiulius“, – teigiama jame.

J. Čeponis bus laidojamas Kauno Romainių pirmosiose kapinėse.

"Tikiuosi sėkmingų ir produktyvių būsimų penkerių metų. Atrankos laikotarpiu jaučiau gimnazijos bendruomenės palaikymą, todėl ir ateityje viliuosi bendruomenės susitelkimo. O po penkerių metų norėčiau džiaugtis pasiektais rezultatais, stipria, toliau lyderiaujančia gimnazija, tvirta jos bendruomene", – teigė T.Kivaras

Jis žada ir toliau ieškoti partnerių tarp verslo ir viešųjų organizacijų, mėginti užmegzti ryšius su užsienio lietuvių mokyklomis.

"Pirmiausia didžiuojuosi gimnazistais. 10 proc. padidėjus mokinių skaičiui, mokinių pasiekimai ir toliau išlieka aukšti: Nacionalinėse olimpiadose ir konkursuose laimėta daugiau kaip 400 prizinių vietų, tarptautinėse olimpiadose virš 50 prizinių vietų, beveik 30 proc. laikomų valstybinių egzaminų įvertinami maksimaliu rezultatu", – teigė T.Kivaras.

Tikiuosi sėkmingų ir produktyvių būsimų penkerių metų.

Anot jo, nuolat didėjant konkurencijai KTU gimnazija vis dar išlieka patraukli – 2015–2020 m. stojamuosiuose egzaminuose į gimnaziją dalyvavo 2 155 mokiniai.

"Be to, išlaikyta aukšta mokytojų kvalifikacija: 58 proc. mokytojų yra diplomuoti magistrai ar mokslų daktarai. Iš ES struktūrinių fondų lėšų gauta 324 tūkst. eurų gimnazijos modernizavimo projekto įgyvendinimui, o 2019 m. rudenį sėkmingai suorganizuota konferencija "Švietimas 5.0", kurią, esant galimybėms, ateityje planuojame organizuoti vėl", – teigė KTUG direktorius.

Per penkerius metus, pasak T.Kivaro, patobulinta priėmimo į gimnaziją tvarka, mokiniams suteikta galimybė ruoštis tarptautiniams užsienio kalbų egzaminams, įrengti gamtos mokslų kabinetai, 40 vietų IT kabinete, atnaujinta biotechnologijų laboratorija ir jos įranga.

"Taip pat bendradarbiaujant su verslu ir KTU sėkmingai veikia sustiprinto IT mokymo klasė, kurią baigė jau 70 mokinių", – sakė jis.

KTU gimnazija veikia jau 30 metų ir užima lyderiaujančią poziciją tarp Lietuvos gimnazijų.

Konkurentų neatsirado

KTUG vadovą rinko KTU gimnazijos direktoriaus atrankos konkurso komisija, kuriai pirmininkavo KTU studijų prorektorius Jonas Čeponis. Komisiją sudarė Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, KTUG tėvų, pedagogų, soc. partnerių atstovai, taip pat Lietuvos mokyklų vadovų asociacijos deleguotas asmuo.

KTUG direktoriaus konkurse dalyvavo vienas kandidatas – penkerius metus gimnazijai vadovavęs T.Kivaras. KTU Studijų prorektorius Jonas Čeponis komentuodamas tai įžvelgia dvi priežastis.

"Svarbu paminėti, kad Lietuvoje pastaruoju metu trūksta mokyklų ir gimnazijų vadovų. Tai valstybės politikos klausimas, kuris turi būti sprendžiamas valstybės lygiu", – pastebi J.Čeponis.

Dar viena priežastis, jo nuomone, ta, kad KTU gimnazijos direktoriui keliami aukšti reikalavimai.

"Žinoma, jie nėra aukštesni nei kitų mokyklų vadovams. Tačiau reikšmingas niuansas, kad tai – universitetinė gimnazija, todėl gimnazijos direktoriui reikia sugebėti suderinti ir gimnazijos tikslus formuoti atsižvelgiant ir į KTU, ir į valstybės bendrojo ugdymo politiką", – tikina KTU Studijų prorektorius.

Visgi tokia mokymo(si) forma nebuvo kurta pakeisti visą ugdymo procesą mokyklose ar universitetuose. Todėl stebina kai kurių švietimo įstaigų pareiškimai apie tai, kad jos be jokio vargo gali perkelti visą studijų procesą į virtualią aplinką ir tam buvo pasiruošusios jau seniai. Ar tikrai viskas taip paprasta?

Dabartinė situacija aiški: studijų procesas Lietuvos mokyklose ir kai kuriose aukštosiose mokyklose, tarp jų ir Kauno technologijos universitete, buvo sustabdytas dviem savaitėms, kad ugdymo įstaigos suspėtų pasirengti tolimesniam masiniam nuotoliniam mokymui ir mokymuisi, kuris tęsis mažiausiai iki balandžio 13 dienos. Neatmetama galimybė, kad ir iki mokslo metų pabaigos.

Tam tikros studijų proceso dalys ir net ištisos studijų programos universitetuose nuotoliniu būdu vykdomos jau seniai – tai jokia naujiena. Studentai džiaugiasi individualiu mokymosi tempu, praktinių užduočių atlikimu ir atsiskaitymu naudojant įvairiausias technologijas bei priemones. Tai – patogu, nes studentai nepririšami prie rutinos tarp universiteto sienų, o šiuolaikinių technologijų padedami jie įgauna reikiamų žinių ir įgūdžių. Šiuo atveju, viskas suprantama.

Tačiau, kad tokios studijų programos būtų pilnai pradėtos vykdyti, universitetai rengiasi ne vienerius metus. Tam reikalingas didelis darbas: dėstytojų komandos suformavimas, plano paruošimas, naudojamų priemonių parengimas ir pritaikymas. Būtina tokia modulio dėstymo eiga, kuri ne tik išpildytų studijų planus, bet ir garantuotų pakankamą studentų įsitraukimą, o tą padaryti užtrunka.

Vis dėlto šiandien, esant force majeure situacijai, laiko neturime – pasirengimui, kad ugdymo procesas, sustabdytas viduryje semestro, sklandžiai vyktų toliau, buvo skirtos tik dvi savaitės.

Labiausiai nukentės technologinių mokslų studijos

Prisipažinsiu, nesu labai didelis nuotolinio mokymo(si) gerbėjas. Kokybine prasme tai – tam tikras bandymas kompensuoti tikrą veiklą. Žinoma, kai kuriems moduliams ar studijų programoms toks būdas – puiki išeitis. Tačiau kai kurių dalykų, ypatingai kalbant apie technologijų vystymą, vykdomus bandymus ir tyrimus, kurie yra neatsiejama kai kurių studijų programų Kauno technologijos universitete dalis, vykdyti nuotoliniu būdu nelabai įmanoma. Ir tai – didelė problema.

Kaip virtualioje aplinkoje atlikti chemijos ar fizikos laboratorinius darbus? Žinoma, pirmiausia galime viską apžvelgti ir įvertinti teoriniame lygmenyje, tada pasinaudoti papildytos ar virtualios realybės teikiamomis galimybėmis. Tačiau nusiėmus akinius realybėje situacija pasikeičia ir pasirodo, kad, pavyzdžiui, sunkio jėga veikia visiškai kitaip negu įsivaizdavo pasitelkdami virtualią realybę. Todėl virtuali aplinka gali tik dalinai kompensuoti prarastas fizines studijas, ypatingai techniškosiose specializacijose.

Sunkiai įsivaizduoju, kaip galima būtų parengti inžinierių, kuris iki tol nebandęs visko pačiupinėti, nenaudojęs skirtingų metalų ar neišbandęs tam reikalingų įtaisų realybėje, kokio nors roboto konstravimui. Atėjus dirbti į realią gamybą fizinė patirtis – būtina.

Ten, kur reikalingas mokymasis, atliekant fizinius darbus, nuotolinis mokymas(is) tampa neįmanomas. Dėl šios situacijos atrodo keisti kai kurių švietimo įstaigų pranešimai apie visišką pasirengimą nuotoliniam ugdymui – kaip jūs esate pasiruošę? Kaip ketinate atlikti laboratorinius ir kitus praktinius darbus?

Kadangi galima situacija, kad šiuos mokslo metus teks pabaigti nuotoliniu būdu, iškyla didelis iššūkis dėstytojams ir studentams: privalome sugalvoti būdą, kaip kompensuoti studentų fizinių darbų neatlikimą, t. y. įvairių laboratorinių ir praktinių darbų užsiėmimus auditorijose.

Technologiniai iššūkiai: vietinių įrankių neturime, licenciniai – „nepaveža“

Pažvelkime į IT įrankius, be kurių nuotolinis mokymas neįmanomas. Reikalingos įvairios programos ir, žinoma, tiek švietimo specialistų, tiek besimokančiųjų informacinis raštingumas.

Dar prieš pradedant nuotolinį mokymą svarbu, kad viskam būtų pasirengta, o programos išbandytos. Nuotolinėms studijoms būtina turėti atsarginius variantus, kanalus, per kuriuos jos bus vykdomos, ir užtikrinti, kad visi jais mokėtų naudotis. Pavyzdžiui, jei „Zoom“ neveikia, visi žino, kad skubiai pereinama prie „Microsoft Teams“, jei „Microsoft Teams“ neveikia – pasileidžiam „BigBlueButton“ ir pan.

Labai aktualu, jei yra galimybės, kad programinė įranga, visa IT infrastruktūra, naudojama nuotolinėse studijose, kiek įmanoma būtų pačiose institucijose. Tarkim, programa „Microsoft Teams“, prasidėjus karantinui ir masiniam darbui iš namų, praktiškai visoje Europoje neveikė. Švietimo įstaigos tokiu atveju tik gali informuoti paslaugos teikėją apie sutrikimą, bet negali imtis jokių paslaugos atstatymo veiksmų. O paskaitos juk turi vykti numatytu laiku.

Vadinasi, norint kokybės reikia, kad naudojama infrastruktūra nuotoliniam mokymui (pokalbiams, paskaitų transliavimui, laboratorinių darbų aprašų įkėlimui arba kažkokios specialios programinės įrangos panaudojimui) būtų institucijos IT infrastruktūra, kad ją būtų galima valdyti.

Kyla klausimas, kokią infrastruktūrą turi institucijos Lietuvoje?

Dirva tarpti akademiniam nesąžiningumui

Dar vienas itin svarbus aspektas – studentų sąžiningumas. Kad ir kiek kalbėtume apie nuotolinių studijų galimybes, jų teikiamus privalumus, kurie leidžia dirbti ir mokytis per nuotolį, niekada negalime pasakyti, kas vyksta už kadro – galbūt atsiskaitymo metu kas nors stovi priešais ir studentui sufleruoja ar pateikia atsakymus.

Nėra jokių technologinių priemonių, kurios užtikrintų, kad studentas, sėdėdamas namuose – nesukčiauja. Nuotoliniu būdu niekaip negalima to patikrinti, todėl vartotojų identifikavimas tampa labai didele problema. Be to, ne visose disciplinose atsiskaitoma egzamino forma.

Tik iliuzija, kad galime sudaryti sąlygas nuotoliniam egzaminavimui. Šiuo atveju pritariu Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos sprendimui atsisakyti ketvirtokų, aštuntokų ir dešimtokų vertinimo. Ypač jaunesniems mokiniams sutelkti dėmesį ir mokytis ar atsiskaitinėti per nuotolį bus nelengva.

Be to, tikėtina, kad studentai nuotolinėmis studijomis manipuliuos, siekdami gauti geresnį vertinimą. Jau dabar gaunu laiškus apie tai, kaip „neveikia ryšys“ ar „reikia dažnai perkrauti kompiuterį“. Tai – auksinės sąlygos studentams manipuliuoti aplinkybėmis, nes techninės problemos galimos labai įvairios. Tačiau dalis studentų tuo gali piktnaudžiauti.

Tikėtis, kad visi yra motyvuoti intensyviai ir sąžiningai mokytis – naivu. Juk ir fizinėje aplinkoje kai kurie nuolat ieško būdų, kaip nusirašinėti ar kitaip sukčiauti – virtualioje erdvėje šiam tikslui suteikiama gerokai didesnė laisvė.

Svarbu mokytis eigoje

Žvelgiant į ateitį, rekomenduočiau prasidėjus masiniam nuotoliniam mokymui Lietuvoje, po dviejų ar trijų savaičių įvertinti, kaip sekėsi: kas įgyvendinta, išmokta, kokie tikslai pasiekti, kokios problemos stabdė ugdymo procesą, o kas pavyko sklandžiai. Galbūt netgi vėl padaryti pertrauką ir pakoreguoti darbo eigą.

Kol viskas pilnai neišbandyta, negalima žinoti, kas gali apsunkti procesą. O iššūkių gali būti visokių: jau dabar iš abiejų pusių – tiek iš mokyklos ar universiteto, tiek iš moksleivių ar studentų – kyla klausimai dėl žmonių turimų gebėjimų, ugdymo proceso vykdymo sklandumo, techninių galimybių ir su įranga susijusių problemų.

Nesmagu tai, kad nuotolinėmis studijomis šiuo metu kai kurie operuoja kaip ugdymo proceso išgelbėjimu koronaviruso akivaizdoje, užtikrinant prieš tai buvusią kokybę. Taip nebus – šiandien svarbu aiškiai tai suvokti. Neįgyvendintas studijų procesas bus kompensuotas tik dalinai, todėl susitaikyti su tam tikrais nuostoliais reikia jau dabar. Deja, bet taip verčia dabartinė aplinka ir susidariusi ekstremali situacija.

Susidūrus su problemomis pirmomis nuotolinių studijų dienomis, raginu visus nenuleisti rankų ir bandyti surasti tas priemones ir būdus, kurie leistų mokymo(si) procesą virtualioje erdvėje kuo labiau priartinti prie mums įprasto studijų proceso.

Palangoje pristatyta speciali aukciono paveikslų kolekcija, kurioje didelis dėmesys skirtas marinos žanrui, atskira rubrika pristatyta Nidos kolonijos kūryba. Iš viso aukcione eksponuoti 135 kūriniai. Ketvirtą kartą pajūryje rengiamas Vilniaus aukcionas pritraukia vis daugiau besidominčiųjų menu. Be to, aukciono vakarą dėl kūrinių intensyviai varžytasi, tad užfiksuoti ir rekordiniai kainų kilimai.

Tarp brangiausiai parduotų paveikslų – Jono Čeponio kūrinys „Prie jūros“. 1968 m. nutapytame paveiksle užfiksuota mauduolė jūros fone randa sąsajų su P. Gauguin, H. Matisse, M. Vlaminc ar K. van Dongen kūryba, tačiau kartu reprezentuoja savitą ir individualų autoriaus braižą. Aukciono metu šio paveikslo kaina pakilo beveik dvigubai. Kūrinys parduotas už 20900 eurų (pradinė kaina – 12900 eurų). Kartu tai ir vienas brangiausiai parduotų kūrinių per Vilniaus aukciono istoriją. Brangiausiai parduotų kūrinių saraše J. Čeponio kūrinys „Prie jūros“ užima penktąją vietą, o jį lenkia tik tokių autorių kaip, A. Žmuidzinavičius, P. Kalpokas, J. Vienožinskis, kūriniai.

Dar vienos intensyvios varžytuvės tarp meno kolekcininkų įvyko dėl K. Šimonio kūrinio „Ramybės šalis“. Kūrinio kaina nuo 11750 eurų šoktelėjo iki 20250 eurų. K. Šimonio kūrinys taip pat patenka į Vilniaus aukciono brangiausiai parduotų kūrinių dešimtuką ir užima aštuntąją vietą. Be to, tai ir vienas paklausiausių Vilniaus aukciono autorių: K. Šimonis nusileidžia tik A. Žmuidzinavičiui.

Fiksuoti ir kiti kainų kilimai. M. Rosentalio nedidelio formato kūrinys „Palangos Smėlio gatvelė“ parduotas už dvigubai didenę sumą nei pradinė kaina (360 eurų). Stanislovo Kuzmos medinės skulptūros „Figūra“ kaina nuo 2900 pakilo iki 4000 eurų. V. Dilkos aliejinės tapybos darbas „Baltijos jūra“ parduotas už 3100 eurų (pradinė kaina – 1400), A. Petrulio akvarelė „Uoste“ – už 1050 eurų (pradinė kaina – 700)), A. Rutkaus „Nidos motyvas“ – už 440 eurų (pradinė kaina – 290). Paklausi ir J. Vaičio kūryba. Parduoti visi trys aukciono kolekcijoje pristatyti autoriaus kūriniai. Vieno jų kaina taip pat išaugo beveik dvigubai: už nedidelio formato aliejinės tapybos darbą „Saulė nusileido“ sumokėta 620 eurų. 

Stebint XLIX Vilniaus aukciono rezultatus, matyti ir augantis susidomėjimas Sergejaus Gračiovo kūryba. Parduoti net trys autoriaus kūriniai. Arvydo Šaltenio, kuris pakankamai retai „pasirodo aukcionuose“, kūryba taip pat paklausi. Parduoti du šio tapytojo darbai. Paklausus išlieka Vytautas Kasiulis. Parduoti trys V. Kasiulio piešiniai, atlikti pastelės technika. Taip pat aukcionų metu juntamas susidomėjimas R. Sližio kūryba. Vienintelis aukcione jo pristatytas tapybos darbas „Berniukas su kortiku“ parduotas už 5200 eurų.

Iš viso XLIX Vilniaus aukcione buvo parduota 50 kūrinių už beveik 100000 eurų. Po kiekvieno aukciono atnaujinama statistika, kur fiksuojami per visą aukciono istoriją „Brangiausiai parduoti kūriniai“, „Perkamiausi autoriai“ ir didžiausia „Vidutinė vieno kūrinio kaina“. Brangiausiai parduoto kūrinio autoriumi bei perkamiausiu dailininku išlieka A. Žmuidzinavičius. Didžiausia vidutinė vieno kūrinio kaina priklauso J. Vienožinskiui. Po šio aukciono į perkamiausių autorių dešimtuką pateko R. Sližys, o į brangiausiai parduotų kūrinių dešimtuką – J. Čeponio bei K. Šimonio kūriniai.

Kitas aukcionas – 50-asis, jubiliejinis, vyks Vilniuje, Tolerancijos centre. Šiuo metu aukciono rengėjai formuoja jo kolekciją ir kviečia norinčius pristatyti meno kūrinius aukcionui.