Šioje parodoje eksponuojamos 1992–2000 m. jo sukurtos fotografijos, atskleidžiančios Nepriklausomybės pradžios metų kultūrinį gyvenimą, taip pat tuo metu organizuotų grožio konkursų spindesį ir skurdą.

Parodos atidarymo metu susirinkusiesiems padėkojo bibliotekos direktorė dr. Laura Juchnevič, ji kūrėjui palinkėjo ir toliau fiksuoti istorines akimirkas, dalintis jomis su visuomene.

J. Staselis teigė, kad tai jo pirmoji autorinė paroda, jau apkeliavusi nemažai Lietuvos miestų. Taip pat pasakojo, kad jo kaip fotografo kelionė prasidėjo anksti – jau mokykloje tekdavo fotografuoti klasės bičiulius.

„Tai – pirmoji mano autorinė paroda. Atmetus mokyklos laikus, tam tikras parodas, tai tokia paroda, kuri buvo virtualioje erdvėje, bet materialaus kūno neturėjo“, – sakė fotografas.

Šios parodos kuratoriai – Klaipėdos savivaldybės Imanuelio Kanto viešosios bibliotekos Meno skyriaus vedėja Birutė Skaisgirienė ir poetas, filosofas Liutauras Degėsys.

„Fotografija – tai pats rizikingiausias meno žanras todėl, kad jis turi didžiausią galimybę tiesiogiai kopijuoti tikrovę. Man neįdomu, ką rodo fotografas. Jeigu jis rodo kažką, ką galiu pats be jo pamatyti, tai kam jis man reikalingas? Tad man įdomiausia ne ką rodo, o kaip ir kodėl rodo. Kitaip sakant, aš noriu pamatyti, kas yra jo galvoje“, – pažymėjo L. Degėsys.

B. Skaisgirienė pridūrė, kad šioje parodoje ryškiai atsispindi ir to laikmečio dvasia, kurią sunku pajusti, pavyzdžiui, skaitant istorinius veikalus.

„Man atrodo, kad ši paroda – labai svarbi ir istorine prasme, nes, kai skaitai istorinius veikalus, kuriuose pasakojama apie karžygius, visokius iškilius žmones, ten visiškai nėra jokio dėmesio paprastam žmogui – kaip gyvena paprasti žmonės, kokia jų kultūra, ką jie valgė, kaip rengėsi“, – svarstė B. Skaisgirienė.

J. Staselis – ne tik fotografas, bet ir parodų kuratorius, kultūros prodiuseris, gavęs ne vieną apdovanojimą už originalius fotografijos kūrinius.

Paroda „Kaukių balius“ I. Simonaitytės bibliotekoje bus eksponuojama iki 2024 m. sausio 13 d.

„Žiniasklaidos rėmimo modelis turbūt tam ir buvo kurtas, kad jis būtų nepriklausomas nuo politikų, vykdomosios valdžios. Ir čia judama priešinga linkme“, – komentavo SRTRF direktorius Gintaras Songaila.  

Valdantieji sumanė įsteigti naują Medijų rėmimo fondą, o jį kuruotų Kultūros ministerija. 

„Bet tai ir yra, ko visi tikimės. Labai tikėtina, kad priėmus šį įstatymą, labai pagerės žiniasklaidos, ypač kultūrinės ir regioninės, finansavimas. Bus didesnis skaidrumas ir mažiau kils aistrų“, – sakė Seimo Kultūros komiteto pirmininkas Vytautas Juozapaitis.

G. Songaila naują projektą vertina kritiškai.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Siekiama, kad tas naujas instrumentas veiktų pusmetį prieš būsimuosius rinkimus. Turbūt taip“, – teigė G. Songaila.

Valdantieji nori, kad dėl to, kokią žiniasklaidą remti, o kokios ne, spręstų mažesnis dalininkų skaičius.

„Yra 21 dalininkas. Visiška aklavietė. Jeigu ateini su kažkokiais rimtesniais pasiūlymais, neįmanoma suformuoti tos daugumos“, – savo nuomonę išsakė kultūros ministras Simonas Kairys.

„Siūlo mažinti dalininkų skaičių – tokią kaip „troiką“ padaryti. Dabar SRTRF – dvidešimt vienas dalininkas, tai yra demokratinė kontrolė“, – savo įžvalgomis pasidalino G. Songaila.

Demokratijos bus mažiau, o politinės korupcijos žiniasklaidos rėmimo modelyje – daugiau. 

Sumažėjus dalininkų, klausiama, ar nepadidės valstybės įtaka, ar nebus taip, jog finansavimas nukeliaus tiems, kas patogūs, o tiriamoji žurnalistika nevirs užsakomąja.

„Demokratijos bus mažiau, o politinės korupcijos žiniasklaidos rėmimo modelyje – daugiau. Šis fondas steigiamas tikriausiai tam, kad pasidarytų kišeninis ministerijos fondelis“, – kritiškai vertino G. Songaila. 

„Tos lėšos fondui atsidurs bendrame Kultūros ministerijos metiniame kapše. Ministerija, kaip norės, kiek norės, tiek skirs lėšų. Net jei ir bus steigiamas naujas fondas, jame nebelieka nevyriausybinių organizacijų atstovų. Tada susidaro tokia, pavadinkime, kreiva situacija“, – teigė Meno kūrėjų asociacijos vadovas Jonas Staselis.

Anksčiau nuo LMKA deleguotas kino režisierius, Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas Arūnas Matelis labai atsakingai įvertino savo galimybes dirbti LRT taryboje ir derinti savo asmeninius kūrybinius planus artimiausius metus. Atsižvelgdamas į realias ir ribotas galimybes suderinti abi šias veiklas vienu metu – A. Matelis pasirinko kūrybinę laisvę ir veiklą, tuo pačiu linkėdamas LRT sėkmingos veiklos, sakoma pranešime.

Tarybos nario įgaliojimai truks iki 2026 m. gegužės 19 dienos.

J. Staselis yra fotožurnalistas, fotomenininkas, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas. Ilgus metus dirbo fotokorespondentu ir fotoredaktoriumi įvairiose Lietuvos žiniasklaidos priemonėse.

Jis yra VšĮ Lietuvos spaudos fotografų klubo steigėjas ir vadovas (nuo 2001 m.). Tarptautinio fotožurnalistikos festivalio „Vilniaus fotografijos ratas“ vadovas (nuo 2007 m.), fotografų plenero „Uždaros teritorijos“, rengiamo Kuršių nerijoje, iniciatorius ir vadovas (nuo 2018 m.).

Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas ir VšĮ „Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos fondas“ direktorius (2009–2016 m.).

J. Staselis taip pat yra Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo Tarybos narys (2010–2012 m.) ir jos pirmininkas (2010–2011 m.). Lietuvos kultūros ir meno tarybos narys (2011–2015 m.) ir jos pirmininkas (2014–2015 m.)

Daugelio Lietuvoje vykstančių fotografijos konkursų vertinimo komisijų narys; tarptautinio fotografijų konkurso „Fujifilm Euro Press Photo Awards“ žiuri narys (2003 ir 2005 m.).

Metraščio „Lietuvos spaudos fotografija“ redaktorius (2002–2019 m.), konkursų „Lietuvos spaudos fotografija“ „Auksinio kadro“ laureatas (2004 ir 2019 m.).

Apdovanotas Lietuvos žurnalistų sąjungos medaliu „Už nuopelnus žurnalistikai“.

Kaip pranešė Lietuvos žurnalistų sąjunga, ketveriems metams naująjį vadovą vienbalsiai išrinko visuotinis meno kūrėjų organizacijų susirinkimas. K. Platelis į šias pareigas nebepretendavo.

Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas J. Staselis žada skirti dėmesio pristatyti kūrėjų indėlį šalies visuomenės vystymuisi, kasmet rengiant mokslinę, socialinę ir kūrybinę konferenciją.

Lietuvos meno kūrėjų asociacija – nuo 1995 metų veikianti savarankiškų kūrybinių organizacijų sąjunga. Jos tikslas – koordinuoti meno kūrėjų ir jų organizacijų bendradarbiavimą Lietuvoje, atstovauti kūrėjų profesionalų interesams užsienyje, rengti menininkų ir politikų diskusijas dėl kultūros ir meno raidos.

Konkursą organizuojančio Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas Jonas Staselis sakė, kad per 15 metų susiformavo tvarios konkurso tradicijos, konkursas įgavo autoritetą visuomenės bei fotografų bendruomenės akyse.

„Visus 15 metų siekiame, kad konkursas suformuotų rimtas ir gilias tradicijas. Šiandien galiu drąsiai teigti, jog šį tikslą esame įgyvendinę, tad kitais metai „Auksinio kadro“ apdovanojimų ceremonijoje jau planuojame skelbti ir geriausios nuotraukos nominaciją. Džiaugiamės, kad padaugėjo ir jaunosios kartos atstovų, kurie noriai prisideda prie konkurso organizavimo. Jų iniciatyva kitąmet bus ne viena, o trys fotopasakojimo temos – aktualijos, gyvenimas bei atvira tema“, – sakė J.Staselis.

Dėl šiais metais sugriežtintų konkurso sąlygų, šiek tiek sumažėjo dalyvių skaičius – darbus konkursui pateikė 103 fotografai. Iš viso konkurso organizatoriai sulaukė daugiau nei 4 tūkst. fotografijų. J. Staselio teigimu, tai lėmė atsakingos žurnalistikos poreikis. Tad konkurse dalyvavo tik tie fotografai, kurie nuolat bendradarbiauja su žiniasklaida, kurių kasdienis darbas reikalauja atsakomybės už skleidžiamą vizualią žinią. Be to, pirmą kartą konkurso dalyviai pateikdami fotografijas turėjo sutikti su Etikos kodekso nuostatais.

„Pastaruosius dvejus metus konkurso dalyvių prašome atsiųsti ir fotografijų originalus, kad galėtume sukontroliuoti darbų techninio apdorojimo laipsnį. Nuo kitų metų konkurso sąlygose planuojame tiksliai aprašyti fotografijų apdorojimui įvestus griežtus techninius reikalavimus. Fotografijų techninis apdorojimas vis labiau ribojamas ir pasauliniuose spaudos fotografijos apdovanojimuose, todėl stengiamės eiti koja kojon su pasaulinėmis tendencijomis ir mes“, – sakė J.Staselis.

Vienas iš konkurso komisijos narių, žymus Italijos fotografas Pieras Casotti sakė, jog galimybė būti komisijos nariu jam tapo nuostabia patirtimi. „Atrankos procesas, buvo labai profesionalus ir griežtas. Man, kaip fotografui, tai suteikė progą geriau pažinti ir patyrinėti „baltiško požiūrio“ fotografiją, o kai kurios fotografijos – vis dar stovi akyse. Globalizuotame vaizdų pasaulyje – įdomiausias yra asmeninis požiūris“, – teigė P.Casotti.

Konkursines fotografijas vertino tarptautinė ekspertų komisija: fotografas Aleksandras Zemlianičenko (Rusija), fotografas Pier Casotti (Italija), aktorius Robertas Aleksaitis, „Verslo žinių“ fotografas ir fotoredaktorius Vladimiras Ivanovas bei fotografas Paulius Lileikis.

Konkursą „Lietuvos spaudos fotografija“ kasmet rengia VšĮ „Lietuvos spaudos fotografų klubas“, vienijanti daugiau kaip pusšimtį Lietuvos spaudos fotografų profesionalų.

„Auksinio kadro“ laureatai:

„Naujienos“ – Domantas Umbrasas, lrytas.lt

„Gyvenimas“ – Ramūnas Danisevičius, „Lietuvos rytas“, danisevicius.lt

„Portretas“ – Ramūnas Danisevičius, „Lietuvos rytas“, danisevicius.lt

„Europos metai“ – Vidmantas Balkūnas, 15min.lt

„Kultūra“ – Andrius Aleksandravičius, afoto.eu

„Diplomatija“ – Justinas Stacevičius, lrytas.lt

„Pramogos“ –  Artūras Morozovas, delfi.lt, nanook.lt

„Kariuomenė“ – Ieva Budzeikaitė, budzeikaite.lt

„Sportas“ – Elijus Kniežauskas, kauno.diena.lt

„Gamta ir jos apsauga“ – Vladas Ščiavinskas, „Lietuvos rytas“

„Spindesys“ – Kęstutis Žilionis

„Reportažas“ – Ieva Budzeikaitė

Kolegų prizas – Olga Posaškova

Norite vestuvių, krikštynų ar kitos šventės fotosesijos Užutrakio dvare? Teks pakloti nuo 60 iki 150 eurų, mat valstybei priklausančiame dvare įvestas naujas mokestis. Fotografų bendruomenės atstovai tikina, kad jie neuždirba milijono, kad galėtų sumokėti tokius pinigus. Kultūros ministras Šarūnas Birutis šią rinkliavą vadina įdomia.

Naujienų portalą pasiekė vilniečio fotografo laiškas, kuriame piktinamasi įvesta nauja tvarka rinkti mokestį Užutrakio dvare už fotosesijas. „Savaitgalį atvykome fotografuoti krikštynų fotosesijos. Atvykus į dvarą, prisistatė mergina ir pareikalavo sumokėti 60 eurų mokestį už fotografavimą. Dar perklausėme, ar išties reikia mokėti 60 eurų, o mergina patikino, kad tokia suma dabar yra renkama už fotosesijas iki 10 asmenų“, – rašo vilnietis Saulius.

Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai priklausančiame Užutrakio dvaro sodybos parke mokestis už fotosesiją įvestas birželio viduryje.

Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos raštu atsiųstuose atsakymuose teigiama, kad Užutrakio kraštovaizdžio architektūros draustinio teritorijoje esančios Užutrakio dvaro sodybos lankymas yra nemokamas, tačiau esą nėra pagrindo turistų fotografavimą painioti su fotosesijų organizavimu.

„Direkcija bilietų kainų už parodų rūmuose lankymą nedidina ir [yra] nustačiusi daugybę nuolaidų ir lengvatų, siekdama užtikrinti galimybę kuo platesnei visuomenei dalyvauti Lietuvos kultūriniame gyvenime. Tačiau ne pirmo būtinumo, vaizdžiai rašant, „prabangos paslaugoms“ (komercinėms fotosesijoms, privačioms šventėms) viešame objekte nustatė atitinkamo lygio įkainius“, – rašoma laiške.

Dabar iki 10 žmonių grupės čia mokės 60  eurų už fotosesiją. O didesnės nei 10 žmonių – net 150 eurų.

Kaip teigiama direkcijos atsiųstuose atsakymuose, įkainiai tokiai veiklai įgyvendinti nustatyti atsižvelgiant į Lietuvoje šiuo metu nusistovėjusius įkainius panašaus pobūdžio objektuose.

„Jų dydis toks, kad nebūtų skatinama Užutrakio dvaro sodybos komercializacija ir veiklos joje vulgarizavimas. Priešingu atveju Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija būtų priversta aptarnauti nebe turistus, bet komercinių paslaugų tiekėjus ir jų vartotojus objekte, kuris skirtas, pavyzdžiui, ne fotoateljė funkcijoms, piknikams ir pan., bet pažintiniam turizmui įgyvendinti“, – teigia direkcijos atstovai.

Portalui LRT.lt pasidomėjus, kiek kainuoja fotosesijos kituose dvaruose, paaiškėjo, kad, pavyzdžiui, Taujėnų dvaro parke, kuris yra privatus, mokestis yra mažesnis. „Mūsų parke mokestis už valandos fotosesiją siekia apie 45 eurus. Jį turime jau 5-6 metus. Jokių problemų kol kas neturėjome, [žmonės] moka pinigus. Kaip sumanyta? Jei yra kažkoks darbas padarytas, reikia tvarkyti, tai yra ir mokestis“, – atsakė Taujėnų dvaro parko direktorius Ričardas Stackevičius.

Kiek surinkta – neaišku

Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos atstovai tikino, jog visos gaunamos lėšos iš visų trečiųjų šalių vykdomos komercinės, privačių renginių veiklos esą naudojamos kasdienei Užutrakio dvaro sodybos priežiūrai ir tvarkymui.

„Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija komercinės naudos negauna ir gautų lėšų savo tikslams nenaudoja. Už fotosesijas išrašomos sąskaitos faktūros, o sumokėti pinigai pervedami į valstybės biudžetą. Esant konkrečiam poreikiui, direkcija turi teisę prašyti Lietuvos valstybės skirti nurodytas pervestas lėšas Užutrakio dvaro sodybos tolimesniam tvarkymui ir priežiūrai įgyvendinti. Tai mes ir darome, todėl Užutrakis toliau tik gražėja“, – tikino direkcijos darbuotojai.

Portalui LRT.lt pasiteiravus, kiek pinigų už fotosesijas jau surinkta, direkcija atsakyti negalėjo. „Direkcija įkainius už vestuvinių ir kitų komercinių fotosesijų organizavimą Užutrakio dvaro sodyboje yra nustačiusi tik kiek daugiau nei prieš mėnesį ir šiuo metu negali pateikti informacijos, kokia pinigų suma buvo papildytas valstybės biudžetas.“

J. Staselis: fotografavai neuždirba milijono

Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Jonas Staselis tikino neturintis vienareikšmio atsakymo apie susidariusią situaciją.

„Jei objektas yra išlaikomas iš mūsų mokesčių mokėtojų pinigų, papildomas mokestis kaip ir neturėtų būti renkamas. Kita vertus, įsivaizduoju, kad norima šiek tiek apsisaugoti – kad dvaras netaptų fotosesijų vieta“, – svarstė J. Staselis.

Pasak jo, 60-150 eurų mokestis yra didelė suma.

„Fotografai tikrai neuždirba milijono, kad turėtų mokėti tokius pinigus. Jiems šis mokestis yra skausmingas. Galbūt logiškiau būtų kitaip išspręsti šią problemą. Gal reikėtų ne įvesti mokestį, o tiesiog pasakyti, kad tai yra ne tas objektas, kuriame galima rengti fotosesijas, tuomet galbūt nebūtų kolizicijos“, – portalui LRT.lt komentavo J. Staselis.

Nori, kad objektai patys išsilaikytų

Kultūros ministras Šarūnas Birutis mokestį už fotosesijas Užutrakio dvare vadina įdomiu. „Įdomus sprendimas, galėčiau pasakyti. Jis, matyt, paremtas pavyzdžiais, ypač užsienio. Taip surenkamos papildomos lėšos dvarų, pilių išlaikymui“, – portalui LRT.lt kalbėjo ministras.

Portalui LRT.lt Š. Biručio pasiteiravus, ar, jo nuomone, tokia pinigų suma nėra per didelė, šis teigė negalintis atsakyti.

„Man labai sunku pasakyti, ar didelė, ar ne. Matyt, tie, kurie moka, žino geriau. Vienaip ar kitaip, logikos [įvesti tokį mokestį] yra, nes vis tiek naudojamasi aplinka, o tvarkymui reikalingos lėšos. Mūsų reikalavimas yra, kad objektai patys išsilaikytų ir mažiau kainuotų mokesčių mokėtojams – užsidirbtų lėšų tiek iš bilietų, tiek kitokių paslaugų“, – komentavo Š. Birutis.

Penktadienio vakarą Vilniaus rotušėje įvyko tradicinė ceremonija, kurioje Lietuvos spaudos fotografams buvo įteikta dvylika „Auksinio kadro“ apdovanojimų. Renginio metu buvo pristatytas ir tradicinis leidinys – metraštis „Lietuvos spaudos fotografija 2014“, surengta paroda, kuri vėliau keliaus po Lietuvą. Konkurse dalyvavo 148 fotografai, kurie pateikė daugiau nei 5000 nuotraukų.

Autoriai nuotraukas konkursui teikė pagal šias temas: „Naujienos“, „Gyvenimas“, „Portretas“, „Europos metai“, „Kultūra“, „Diplomatija“, „Pramogos“, „Kariuomenė“, „Sportas“, „Gamta ir jos apsauga“, „Spindesys“ ir „Fotopasakojimas/Reportažas“.

Jau septintąjį kartą buvo įteiktas Kolegų prizas – kas jo vertas, nusprendžia patys konkurso dalyviai, rinkdami iš visų į metraštį ir parodą patekusių fotografijų.

Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas Jonas Staselis džiaugėsi, kad, analizuojant pasaulines tendencijas yra matyti, jog žurnalistikos, o kartu ir fotožurnalistikos, poreikis nemažėja.

„Visi norime patikimų, atsakingai pateiktų žinių. Šiandieniniame pasaulyje tekstus jau praleidžiame – geriau ir greičiau suvartojame judančius ar stabilius vaizdus. Pas mus dar tik pradeda brautis multimedija ir kitos pasaulyje jau populiarios informacijos pateikimo formos. Nesinorėtų tikėti, kad internetinės žiniasklaidos leidėjų ar savininkų reikalavimai – kuo daugiau spragtelėjimų (angl. click) – užvaldys ir šalies fotožurnalistiką. Džiugu, kad bent spausdintinė žiniasklaida vis dar bando saugoti ir vertinti fotožurnalisto darbą“, - sakė J. Staselis.

Fotografas Mindaugas Kulbis antrino, kad spaudos fotografijos poreikis Lietuvoje iš tiesų labai sumažėjęs. „Neatlaikiusi interneto spaudimo nyksta spauda. Bet, vis dėlto, yra labai daug norinčių fotografuoti entuziastų. Jų aistra fotografuoti tiesiog fantastiška, įkvepianti ir kelia pagarbą“, - kalbėjo fotografas.

Svečias iš Ukrainos Aleksandr Glyadyelov, kalbėdamas apie Lietuvos spaudos fotografų darbus, taip pat buvo emocionalus. Fotografas neslėpė, kad be daugybės pateiktų išties išskirtinių kadrų jam įsiminė ir šiltas kompetentingos komisijos bendravimas. Vieningai nuspręsti, kuri fotografija verta apdovanojimo – profesionalios patirties reikalaujantis procesas.

„Peržiūrėjęs nuotraukų galeriją, kurioje – visos komisijos atrinktos nuotraukos, prisiminiau ramų, kūrybišką bendradarbiavimą su kitais komisijos nariais pritemdytoje salėje, kur ekrane keitėsi fotografijos, tarp kurių buvo ir vaikų iš Lietuvos nuotraukos. Prisiminiau, kaip mane sujaudino subtili ir labai žmogiška serija apie berniuką autistą“, - vienais įsimintiniausių darbų dalijosi fotografas iš Ukrainos.

Vertinimo komisijos narys, menotyrininkas Virginjus Kinčinaitis savo straipsnį „Fotožurnalistika. Tarp meno ir „feikų“ publikuojamame metraštyje pradeda taip: „Globalios skaitmeninės komunikacijos laiku žiniasklaida visuomenėje tampa lemiama jėga, formuojančia mūsų pasaulio suvokimą ir gyvenimiškąsias vertybes. Kiekvieną akimirką į žmogaus sąmonę kėsinasi nesustabdomas prieštaringų audiovizualinių naujienų srautas. Tačiau kodėl esame tokie sutrikę, kodėl kuo daugiau naujienų, tuo daugiau nežinios, prieštaravimų, mitų ir prietarų? Nebeįmanoma aiškiai apibrėžti naujienų šaltinio ir objekto. Viskas persilieja vis labiau platėjančio skaitmeninio informacijos srauto bangose. Kada tai prasidėjo, kur? Kokia fotožurnalistikos vieta šiame dramatiškame naujienų gamybos procese?“.

Konkursines fotografijas, kaip ir kasmet, vertino ne tik Lietuvos, bet ir užsienio ekspertai. Vertinimo komisijoje trys fotografai: Aleksandr Glyadyelov (Ukraina), Mindaugas Kulbis (Lietuva), Andrei Liankevich (Baltarusija). Kartu konkursines fotografijas vertino menotyrininkas Virginijus Kinčinaitis, taip pat komunikacijos ir ryšių su visuomene specialistas, žurnalistas, redaktorius Ričardas Jarmalavičius.

Pirmą kartą spaudos fotografijos konkursas Lietuvoje surengtas 2002 m. Tuomet jame dalyvavo 70 autorių, konkursui pristačiusių daugiau nei 1500 nuotraukų.

Konkursą „Lietuvos spaudos fotografija“ rengia Lietuvos spaudos fotografų klubas, vienijantis daugiau kaip pusšimtį Lietuvos spaudos fotografų profesionalų.

Konkurso „Lietuvos spaudos fotografija 2015“ nugalėtojai:

„Naujienos“ – Vidmantas Balkūnas, „Lietuvos rytas“

„Kariuomenė“ – Vidmantas Balkūnas, „Lietuvos rytas“

„Gyvenimas“ – Vidmantas Balkūnas, „Lietuvos rytas“

„Portretas“ – Rita Stankevičiūtė, „Lietuvos žinios“

„Europos metai“ – Kazimeras Linkevičius, „Respublika“

„Kultūra“ – Dmitrijus Matvejevas

„Diplomatija“ – Saulius Žiūra, ziura.eu

„Pramogos“ – Viktorija Vaišvilaitė-Skirutienė, vv-photography.com

„Sportas“ – Justinas Stacevičius, „Lietuvos rytas“

„Gamta ir jos sauga“ – Giedrius Dagys ir Žilvinas Vasiliauskas, dikiy.me

„Spindesys“ – Gediminas Žilinskas, gediminas-zilinskas.com

„Fotopasakojimas/Reportažas“ – Vėtrė Antanavičiūtė-Meškauskienė, vetre-studio.com

Kolegų prizas – Artūras Morozovas, nanook.lt

Išsėtinė sklerozė – liga, apie kurią kalbama vis dažniau. Tačiau ne veltui sakoma, kad kartais geriau vieną kartą pamatyti, nei 10 kartų išgirsti. Šiandien pristatyta tarptautinė Europinės išsėtinės sklerozės platformos inicijuota fotografijų paroda „Įtampa“ atskleidžia ne tik išsėtine skleroze sergančių žmonių kasdienybę, bet ir suteikia galimybę palyginti šių žmonių  gyvenimą skirtingose šalyse. Paroda iki vasario 2 d. eksponuojama Vilniaus miesto savivaldybėje, II aukšte.

Ar sunku nuotraukose užfiksuoti išsėtine skleroze sergančių žmonių kasdienybę? „Fotografija plati kaip gyvenimas, tad ji pastebi ir sunkiąsias mūsų akimirkas. Jas nelengva fiksuoti, jomis fotografui reikia būti fiksuojamo gyvenimo dalimi, būti nuoširdžiam. Liga – jautri tema. Tad tokios temos atskleidimas fotografijoje nėra lengvas. Tam reikia daug laiko, žinių ne tik apie fotografiją, reikia kantrybės ir geranoriškumo. Tačiau pasišventimas savo darbui, geranoriškumas fiksuojamai aplinkai grįžta jautriomis ir svarbiomis kūrėjui akimirkomis – pasidalijimo akimirkomis, kuomet žmonės dalijas su fotografais savu gyvenimu kaip su draugais, su artimaisiais, o fotografai perteikia tai mums suprantama vizualine kalba. Fotografijos sustabdo, jos atskleidžia konkrečių žmonių likimus, išgyvenimus ir priverčia suvokti, jog visa tai yra šalia mūsų”, – kalbėjo spaudos fotografas, Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininkas Jonas Staselis.

Anot Aldonos Droseikienės, Lietuvos išsėtinės sklerozės sąjungos pirmininkės, šios parodos tikslas – ne tik supažindinti su liga. „Ši fotografijų paroda įrodo, kad daugelyje ES šalių išsėtine skleroze (IS) sergančių žmonių diskriminacija – vis dar aktuali problema. Peržvelgę nuotraukas matome, kad tokiose šalyse kaip Islandija, Airija ar Ispanija sergantys šia liga turi nepalyginamai geresnes galimybes nei tokiose šalyse kaip kaimyninėse Lenkijoje ir Baltarusijoje, – akcentavo sąjungos vadovė. – Kokia situacija Lietuvoje? Vidutiniška. Turime tikrai geras diagnostines galimybes, tačiau gydymo galimybės vis dar ribotos. Visgi pastarasis klausimas šiandien jau sprendžiamas ir tikimės, kad artimiausiu metu mus pasieks geros žinios dėl gydymo prieinamumo.“

Lietuva šiame projekte nedalyvavo, todėl mūsų šalies situaciją savo pasakojimais „iliustravo“ su liga susidūrę žmonės. Jie palietė kelis svarbiausius aspektus – santykį su šeima, darbo perspektyvas bei aplinkinių požiūrį.

„Išsėtinė sklerozė – dažniausiai jaunų, darbingo amžiaus žmonių liga. Kuomet ji užklumpa, ji pradeda kėsintis į tai, kas tau svarbiausia – šeimą, karjerą, – kalbėjo žurnalistas Tadas Jačauskas. – Tačiau artimųjų palaikymas, tinkamas ne tik tavo paties, bet ir aplinkinių požiūris padeda neiškristi iš įprasto gyvenimo ritmo. Pats sergu išsėtine skleroze, tačiau gyvenu aktyvų gyvenimą, turiu šeimą, kuria galiu pasirūpinti.“

Anot išsėtine skleroze sergančios Nijolės Lukošiūtės, vienas didžiausių iššūkių jai – aplinkinių reakcija į ligą. „Aplinkinių dėmesys ir pagalba yra labai svarbu, tačiau ji neturi būti dirbtina. Sergu jau 27-erius metus, tačiau gaudama tinkamą gydymą ir toliau galiu dirbti. Net ne visi mane supantys žmonės žino, jog sergu, – atviravo p. Nijolė. – Esu mokytoja ir kas džiugina labiausiai, tai kad būtent mano mokiniai, 14-15 metų jaunuoliai, yra geriausias diplomatijos pavyzdys. Pamenu rugsėjo 1-ąją, kuomet po vasaros į mokyklą grįžau su lazdele. Buvo labai nejauku, tačiau mano mokiniai net nesureagavo.“

„Susirgęs žmogus tampa labiau pažeidžiamu. Todėl mūsų kaip organizacijos tikslas – suteikti pacientams galimybes aktyviai veiklai, kuri padėtų jiems užpildyti atsiradusią tuštumą. Todėl dalyvaujame įvairiuose tarptautiniuose nevyriausybinių organizacijų projektuose“, – kalbėjo Aldona Droseikienė.

Anot Nijolės Lukošiūtės, mokymai, kurie buvo rengiami pagal NVO programą ir kuriuos ji turėjo galimybę lankyti, padėjo moteriai rasti savyje drąsos užbaigti darbus, kuriuos buvo pamiršusi: „Ne tik pabaigiau rašyti knygą, bet ir radau savyje jėgų ją pristatyti viešai. Taip, susirgęs jautiesi silpnas, tačiau privalai rasti naują pomėgį ar iš naujo atrasti senąjį, kuris užpildytų kasdienybę.“

Išsėtinė sklerozė – lėtinė nepagydoma liga, kuri pažeidžia centrinę nervų sistemą, t.y galvos ir nugaros smegenis. Ligos simptomai skiriasi priklausomai nuo ligos eigos, tačiau  dažniausiai pasireiškia greitai silpnėjančia ar visai išnykstančia rega, skausmu akyje ar už akies, pusiausvyros sutrikimais, galvos svaigimu, nuovargiu, galūnių tirpimu ar dilgčiojimu, daliniu paralyžiumi, šlapinimosi, tuštinimosi ar lytinės funkcijos sutrikimais, skausmu. Simptomai tokie įvairūs, kad ne iš karto jie būna priskiriami išsėtinei sklerozei. Šią ligą diagnozuoti padeda magnetinio rezonanso, smegenų skysčio ir kiti tyrimai.

Sėkmingam ligos gydymui labai svarbi ankstyva diagnostika. Ankstyvas diagnozavimas ir paskirtas tinkamas bei efektyvus gydymas sulėtina ligos progresavimą, smegenų nykimą. Negydoma arba neefektyviai gydoma liga sukelia daug kančių ir per trumpą laiką jauną, darbingą žmogų paverčia visiškai neįgaliu.