Rafinuotai artistiškas

Atsidavęs aukščiausios prabos muzikai A. Žlabys dažnai skambina Johanną Sebastianą Bachą. Talentingas pianistas baroko genijaus kūrybą perteikia kaip itin šiuolaikišką, atskleidžiančią ištisą vaizdų visatą, atitinkančią ir nūdienos gyvenimo idealus.

J. S. Bacho muziką A. Žlabys interpretuos ir būsimame koncerte. Jo programa „Angliškos siuitos“ spalio 27 d. 18.30 val. skambės Klaipėdos koncertų salės pirmojo aukšto fojė.

Interpretuodamas J. S. Bachą, šis atlikėjas „vadovaujasi savo turtingos asmenybės, atviros muzikos grožiui ir tobulumui, siekiais maksimaliai atskleisti tai, kas užkoduota muzikiniame tekste.

Sau artimą terpę, kurioje skleidžiasi jo talentas, A. Žlabys atrado JAV. Prestižinio Curtis’o muzikos instituto auklėtinis tarptautinį pripažinimą įtvirtino koncertuodamas su garsiausiais pasaulio kolektyvais, tarp kurių – Bostono simfoninis, Niujorko filharmonijos, Klivlendo, Buenos Airių filharmonijos simfoniniai orkestrai, iškilūs solistai. Pianisto „rafinuotas artistiškumas“ (taip rašė „The New York Sun“) atvėrė jam duris į žinomiausias koncertų sales – Niujorko „Avery Fisher Hall“ ir „Carnegie Hall“, Amsterdamo „Concertgebouw“, Buenos Airių „Teatro Colón“, Londono „Wigmore Hall“, Vienos „Musikverein“ ir Tokijo „Suntory Hall“. Jis yra dalyvavęs daugelyje festivalių JAV ir Europoje.

Angliškos siuitos

A. Žlabys 2015 m. debiutavo Vienos „Musikverein“ salėje su orkestru „Kremerata Baltica“, diriguojant Mildai Gražinytei-Tylai. Su ta pačia dirigente ir G Mahlerio jaunimo orkestru 2012 m. A. Žlabys pirmą kartą pasirodė Zalcburgo festivalyje.

Aktyviai koncertuojantis visame pasaulyje pianistas nepamiršta ir gimtosios Lietuvos. Čia jis nuolat pristato išskirtines programas, groja solo su Lietuvos nacionaliniu ir valstybiniu simfoniniais orkestrais, Lietuvos kameriniu orkestru. 2013 m. jis parengė programą ir su Klaipėdos kameriniu orkestru, o 2014 m. festivalyje „Klaipėdos muzikos pavasaris“ A. Žlabys grojo su LNSO, taip pat diriguojant M. Gražinytei-Tylai.

„Man sunku įsivaizduoti savo gyvenimą be J. S. Bacho“, – yra sakęs A.Žlabys. Koks ypatingas jo santykis su J.S.Bachu, ne sykį publika galėjo įsitikinti ir Klaipėdos koncertų salėje. Čia vėlyvo spalio vakarą pianistas interpretuos baroko genijaus Angliškas siuitas klavyrui.

Suteikia sparnus

Interpretuodamas J. S. Bachą, šis atlikėjas „vadovaujasi savo turtingos asmenybės, atviros muzikos grožiui ir tobulumui, siekiais maksimaliai atskleisti tai, kas užkoduota muzikiniame tekste. Pianistas gyvai reaguoja į visa, kas sudaro muzikos turinį, puikiai girdi polifoninį audinį, iškelia į pirmąjį planą tai, kas svarbiausia, tiksliai artikuliuoja. Jaučiama, kad skambina nepaprastai nuoširdi, tyra, inteligentiška asmenybė. Jo fortepijono garsai spalvingi, dinaminė amplitudė labai plati – nuo ištirpstančių, vos girdimų, bet gana konkrečiai skambančių iki sodrių, energingų sąskambių“, – po A. Žlabio atliktų J. S. Bacho Šešių partitų klavyrui rašė pianistė Aldona Eleonora Radvilaitė.

„A. Žlabio skambinimas – tai menas, kuris kelia, suteikia sparnus. Pianistas yra išmintingas, santūrus, sukaupęs emocinės energijos. Dabarties kūrybiniame etape jam nebetenka „kovoti“ su medžiaga. Atvirkščiai – stengiamasi kuo patraukliau ją pateikti, neliko vietos ir jaunatviškoms ambicijoms, skamba vien muzika – gryniausiu ir gražiausiu pavidalu. Mąsčiau, kur slypi ypatinga atlikėjo įtaiga? Turbūt ji labiausiai išryškėjo stebint, kaip reikliai jis klausėsi savęs. Garsas – nepaprastai gyvas, minkštas, valdingas, veržlus. Garso žaismė ypač stebino piano epizoduose, kai akordo ar pasažo tonas ne užgesdavo, o jungdavosi su kitu, dar tylesniu...“ – rašė muzikologė Eugenija Žakienė.

Ir nors Šešios jo siuitos violončelei buvo kiek pamirštos iki pat XX a., maždaug 1936-aisiais pasauliui apie jas priminė ispanų violončelininkas Pablo Casalsas, įrašęs visas ir meile joms užkrėtęs savo tuomečius ir ateities kartų kolegas. Nuo tada šis ciklas anksčiau ar vėliau būtinai apsilanko tikriausiai kiekvieno violončelininko repertuare. Tad grojo jas – tiesa, tik keturias – ir Pažaislio muzikos festivalyje apsilankęs muzikantas iš Latvijos Ruslanas Vilensky, o vaizdo instaliacijas rugpjūčio 11-osios koncerte Kauno valstybinėje filharmonijoje kūrė taip pat latvis Viktors Keino. Renginys vadinosi gan įmantriai: "BACHAS: garsai, vaizdai, šešėliai".

Dažnai sakoma, kad J.S.Bacho muzika – ne tik nepavaldi laikui, bet ir universali. Tačiau kaip ji turi skambėti, vienos nuomonės nėra: vieni bando išgauti autentišką skambesį, kiti ieško savų interpretacijų. Violončelininkas R.Vilensky šiame kontekste akivaizdžiai priklausytų antrųjų kategorijai – tą išduoda vien jau roko stiliaus atlikėjo įvaizdis. Nuskambėjus pirmiesiems Siuitos nr. 1, G-dur Preliudo garsams, rodėsi laukia romantiškas J.S.Bacho skambesys, tačiau buvo ne visai taip. R.Vilensky garsėja kaip muzikantas, kurio aistra – neįprastų sąskambių, atskleidžiančių naujas violončelės galimybes, paieškos. Akivaizdu tai buvo ir šįkart: visų muzikinių dėmenų kontekste prioritetą jis teikė sąskambiams, kurie buvo tikrai originalūs ir šiek tiek avangardiški. Tad visos keturios J.S.Bacho siuitos (nors programoje buvo žadamos šešios) skambėjo labai savitai – tikrai ne autentiškai, veikiau avangardiškai. Žinoma, tokiu atveju šiek tiek antrame plane liko pats kompozitorius.

R.Vilensky pasirinko gana neįprastą ir šiuolaikišką variantą: kartais net atrodė, kad skamba visai ne prieš 300 metų, o visai neseniai sukomponuotas kūrinys.

Kita vertus, siuitas J.S.Bachas rašė tarsi etiudus – vienas jo tikslų ir buvo atskleisti paties instrumento technines galimybes ir padėti atlikėjams tobulėti, nors ir tuometinė violončelė gerokai skyrėsi nuo šiuolaikinės. Tad požiūrio taškų skalė atlikėjams – plati. R.Vilensky pasirinko gana neįprastą ir šiuolaikišką variantą: kartais net atrodė, kad skamba visai ne prieš 300 metų, o visai neseniai sukomponuotas kūrinys: mažai ieškodamas kontrastų, retokai išryškindamas melodiją ir polifoninius sluoksnius, daugiau dėmesio skirdamas ritmui ir harmoniniams sąskambiams, jis sukūrė savitą J.S.Bacho muzikos interpretaciją.

Regis, pastaruoju metu vis populiarėja renginiai, kuriuose muzika papildoma įvairiomis video projekcijomis. Nežinia, ar todėl, kad norima sudominti ar nustebinti klausytoją, kuriam vien muzikos šiuolaikinio pasaulio kontekste ne visuomet jau ir užtenka, ar tiesiog norima pasakyti dalykus, kurie yra už muzikos ribų. Šis klausimas kilo ir tąkart Kauno valstybinėje filharmonijoje: renginio pavadinimas buvo "BACHAS: garsai, vaizdai, šešėliai", tad tikėtasi kažko mistiško, susieto su pačio muzikinio turinio kontekstu – juk J.S.Bachas ne tik bene pats žymiausias pasaulio kompozitorius, bet ir bene labiausiai gaubiamas įvairių mistinių šešėlių. O V.Keino kurtos instaliacijos buvo labai paprastos: filharmonijos sienomis ritinėjosi įvairių spalvų geometrinės figūros, sulig kiekviena siuita vis kitokios – organiškai koreliuojančios su skambančia muzika, tačiau labai abstrakčios, neteikiančios jokios konkrečios informacijos. Vaizdo instaliacijos tąkart buvo veikiau J.S.Bacho muzikos fonas nei visavertė koncerto dalis. O ir filharmonijos scena nebuvo tam labai tinkama vieta– vaizdą išskaidė virš scenos esantis balkonas, tad vaizdiniai buvo matyti dalimis. Kita vertus, didelio įspūdžio nedariusios video instaliacijos leido labiau susikoncentruoti į muziką ir mėgautis ja.

Kuo išties teko pasidžiaugti šiame koncerte – atsigręžimu į klasikinį repertuarą, nauju požiūriu į jį ir tikrai puikia atlikimo kokybe. Šiandieniame kultūrinio gyvenimo kontekste tiek daug manipuliacijų klasikinio repertuaro sušiuolaikinimo aspektais, kad išties imi ilgėtis klasikos pačiame gryniausiame savo pavidale. O R.Vilensky dar kartą įrodė, kad J.S.Bacho muzikos klodų kontekstai neišsemiami: muzikologai jo partitūrose vis iš naujo ir iš naujo atranda užslėptus simbolius, numerologai, skaičiuodami taktus ir natas, įžvelgia mistines skaičių reikšmes, o muzikantai nuolatos randa savų ir dar negirdėtų opusų interpretacijų – kartais tradiciškesnių, kartais labiau kontroversiškų. Šį kartą violončelės skambesys buvo kiek netikėtas, tačiau kokybiškas ir įtikinantis.