– Mūsų pokalbį norėčiau pradėti iš toliau. Prieš pandemiją matydavome „Julia Janus“ koncepcinio tipo parduotuves didžiuosiuose prekybos centruose, kur jūsų drabužiai tarsi gyveno savo erdvėje, turėjo savo stilių, savo mikrokosmosą…

– Tuo laiku kūryboje ir versle sekėsi puikiai, vos sukurta nauja kolekcija būdavo kaipmat nušluojama po pristatymo ant podiumo. Netrukus atidariau koncepcinio tipo parduotuvių ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje. Mano kuriamais daiktais pradėjo domėtis užsienio agentai. Man rūpėjo ne tik drabužis, bet ir tai, kokia prie jo bus dėvima avalynė, pėdkelnės, rankinė, kepurė, dar daugiau – kokie bus šaukštai, indai, žvakės... Kitaip sakant, kaip atrodys visa žmogaus aplinka, net baldai. Prekių ženklas „Julia Janus“ išaugo iki šešių parduotuvių Lietuvoje, trijų užsienyje, 60 pasaulio šalių mano kolekcijos buvo parduodamos per agentus.

– Dabar to nebėra. Kodėl? Kur dingo iš koncepcinės mados akiračio Lietuvos ir užsienio žmonių pamėgta kūrėja?

– Perdegė ir uždarė visas savo parduotuves. Po dešimties metų aš, kaip industrinės mados atstovė, tiesiog sudegiau. Mūsų veikla per visą tą laiką labai išsiplėtė: buvau ir įmonės direktorė, ir jos vyriausioji dizainerė. Turėdavome sukurti po aštuonias, o vienu metu – net dvylika kolekcijų per metus (turėkite omenyje, kad kurdavome ne tik moteriškas, bet ir vyriškas kolekcijas, aksesuarus). Aišku, dirbau kartu su dizaineriais, konstruktoriais, bet viso to kontrolė, priežiūra buvo mano rankose. Tas beprotiškas greitis ir aukšti reikalavimai, taip pat ir iš investuotojų pusės, atsakomybė daugeliui žmonių pradėjo mane varyti iš proto. Persitempiau taip rimtai, kad galiausiai mane ėmė pykinti vos pamačius demonstruojamas madas.

Pastangos: atlikusi išsamų Vilniaus senamiesčio Stiklo kvartalo vietovės tyrimą, J. Janus čia ėmė burti verslo, kultūros įstaigų bendruomenes. / E. Čingos nuotr.

– Ar, pajutusi pirmuosius perdegimo simptomus, supratote, kas su jumis vyksta?

– Iš pradžių ne. Visomis išgalėmis bandžiau su tuo nesitaikyti. Kad atitraukčiau mintis ir savo verslą pamatyčiau kitomis akimis, įstojau į antrą aukštąjį – į ISM Vadybos ir ekonomikos universitetą, vadovų magistrantūrą. Mokiausi organizacijų psichologijos, rinkodaros, valdymo, finansų strategijos. Galvojau, kai baigsiu mokslus, būsiu išmintingesnė, susitvarkysiu. Tai buvo veikla, kuria aš gelbėjausi, suprasdama, kad man labai negera.

– Tačiau išėjo kaip toje lietuvių liaudies patarlėje – nuo vilko bėgo ir ant meškos užbėgo?

– Gal… Pradėjau gesti kaip įmonės ir kaip prekių ženklo kūrybos vadovė. Suvokiau, kad turiu priimti drastišką sprendimą: arba aš – arba įmonė. Dar bandžiau savo verslą siūlyti Lietuvos didiesiems fabrikams (būčiau likusi konsultante), deja, norinčių jį perimti neatsirado. Gal pasirodė per didelis kąsnis – ne kainos, bet išvystytos veiklos prasme? Tuomet nusprendžiau viską stabdyti: nebegalėjau ilgiau mainyti savo sveikatos į veiklos pratęsimą. Uždarymo procesas truko beveik metus. Paskui pasaulį užklupo pandemija, apie kurią tuomet nė nenujaučiau.

Pandemijos suvaržymų laikotarpiu labai džiaugiausi, kad padariau viską laiku. Buvau jau truputį psichologiškai atsigavusi, atradusi naują veiklą – kūrybinę vietokūrą. Rašiau ta tema magistro darbą, prieš tai padariau išsamų Vilniaus senamiesčio Stiklo kvartalo vietovės tyrimą. Ėmiau čia burti verslo, kultūros įstaigų bendruomenes, kviečiau jas imtis bendrų veiksmų, kad ši vieta būtų žinoma, mėgstama Vilniaus gyventojų.

Persitempiau taip rimtai, kad galiausiai mane ėmė pykinti vos pamačius demonstruojamas madas.

– Ar jūsų minimas Stiklo kvartalas – tai kelių gatvių tinklas sostinės Senamiestyje?

– Taip. Tai Stiklių, Gaono, M. Antakolskio ir Žydų gatvių tinklas, panašus į mažą miestelį. Šia idėja susidomėjau apie 2016 m. Pasidarė įdomu, kodėl vasarą tame kvartale pilna žmonių, o žiemą – nė vieno.

Atsakymą padėjo rasti ISM dėstytojai, pasufleravę idėją, kad yra tokia dizaino rūšis – kūrybinės vietokūros dizaino sprendimai. Jų tikslas – pritraukti į kokią nors opią vietą socialinių, ekonominių ir kultūrinių pokyčių. Mane tai be galo sudomino. Buvo smagu išplėsti savo žinojimo ribas, veiklos sritį, juolab kad ir iki tol mąsčiau koncepcijomis. Taigi nieko nelaukdama su malonumu pakeičiau savo kūrybos kampą. Tai neapsiėjo be iššūkių. Vietokūros dizaino sprendimai – dar ir darbas su vietos akcininkais, bendruomene, tad kartais procesas būna nelengvas.

Startas: projektas „Slapta meilė“ prasidėjo istorinių kostiumų paroda, tačiau ja neapsiribojo. / J. Janus asmeninio archyvo nuotr.

– Kiek vietokūros projektų Stiklo kvartale jau realizavote?

– Nuo 2019-ųjų sukūriau nemažai programų, kuriomis vietos bendruomenė naudojasi kartu su manimi. Dabar jau gerai žinau, kokių veiksmų turime imtis, kad žmonės norėtų čia vaikštinėti. Ketinu ta tema sukauptomis žiniomis pasidalyti knygoje, kurią ruošiuosi rašyti.

– Artėjant Užgavėnėms pirmą kartą sostinės Senamiesčio širdyje rengiate Spurgų festivalį. Kodėl ne blynų?

– Nors Lietuvoje Užgavėnių tradicinis patiekalas – blynai, nutarėme skanumynų valgiaraštį paįvairinti – į jį įtraukti ir kitų šalių Užgavėnių tradicinių valgių – spurgų ir pyragėlių. Festivalyje dalyvauja dešimt restoranų ir kavinių. Ta vieta, kurią pavadinau Stiklo kvartalu, istoriškai gyvuoja jau daugiau kaip 600 metų. Čia, šalia Didžiosios turgaus aikštės (Rotušės aikštės), kūrėsi iš Vakarų Europos atvykdavę pirkliai ir amatininkai. Pagal namų savininkų ir tuo metu veikusių krautuvėlių vardus matome, kad tie žmonės buvo pačių įvairiausių tautybių. Daugiausia jų atvykdavo iš iš Lenkijos, Čekijos, bet buvo atvykėlių ir iš Italijos, Šveicarijos, Nyderlandų.

Įdomiausia, kad Vilniaus senamiesčio DNR, t. y. jo istorinės šaknys, ir šiandien nepakitusios. Tose gatvėse ir naujaisiais laikais telkiasi atvykėliai, kurie čia gyvena, įkuria verslų. Dažniausias verslo modelis – restoranas. Šiandien Stiklo kvartale restoranų, kavinių turi italai, prancūzai, belgai, olandai, danai, žydai. Įsivaiduokite, koks tai daugiakultūris kvartalas jau nuo pačių seniausių laikų!

Todėl ir kilo idėja per maistą – šįkart spurgas – pristatyti tas skirtingas kultūras. Nes kaipgi svetimas žmogus tampa savas? Pirmiausia per maistą, kuris yra bene labiausiai širdį ir skrandį sušildantis dalykas. Jei maistas skanus, tuomet ir vietiniai greičiau supranta, priima tą svetimąjį atvykėlį.

Iki pat Vasario 14-osios, Valentino dienos, žmonės galės paragauti daniškų Užgavėnių bandelių, itališkų spurgų „Bomboloni“, ispaniškų čiurų, lenkiškų pyragėlių su kopūstais ir grybais, beigelių, belgiškų vaflių, prancūziškų lietinių, tradicinių amerikietiškų spurgų / riestainių ir kt. Šio festivalio simboliu taps daniškos Užgavėnių bandelės, puoštos marcipanais ir įdarytos saldžia plakta grietinėle. Jos Skandinavijos šalyse tradiciškai valgomos iki pat Pelenų trečiadienio, todėl dar vadinamos storomis antradieninėmis bandelėmis.

Siūlymas: parodos metu virtualiai buvo galima pasimatuoti adaptuotą Barboros Radvilaitės karūnavimo nuometą – perlų karūną. / J. Janus asmeninio archyvo nuotr.

– Ar gardūs saldainiai, gulėję labai gražioje dėžutėje su užrašu „Slapta meilė“, taip pat turi ryšį su jūsų nauja veikla? Teko girdėti, kad esate ir čia nagus prikišusi...

– Stiklo kvartalas man padovanojo dovaną (šypsosi). Iš pradžių ten savanoriavau, o kai atėjo pandemija, mano vietokūros idėjos tapo nebereikalingos: juk karantino metu užsidarė visi restoranai ir kavinės... Sėdėdama namuose ėmiau galvoti, ką toliau daryti su visomis tomis vietokūros žiniomis, kurios lipte lipo per viršų. Nusprendžiau veikti toliau.

Iš pradžių pakviečiau dizainerių sukurti savo originalių apsauginių kaukių (kai jų labai trūko). Taip gimė Kaukių mados savaitė, kuri garsiai nuskambėjo ir užsienio žiniasklaidoje.

Kai pandemija įgavo kitą fazę – atsidarė restoranai, tačiau į juos lankytojai pradėjo grįžti labai atsargiai, sugalvojau renginį „Palaikyk savus“. Renginyje lietuvių dizaineriai demonstravo naujausius savo darbus ant manekenų Stiklo kvartalo kavinėse. Taip vėl skleidžiau žinią, kad mes gyvi ir gyvuojame. Suvaržymams atlaisvėjus sugalvojau dar vieną iniciatyvą: sukūriau audiogidą po Vilnių apie Barboros Radvilaitės gyvenimą ir su ja susijusias vietas sostinėje. Pagalvojau, jei jau turime savą Romeo ir Džuljetos istoriją, kodėl ja nepasinaudojus kuriant Senamiesčio verslus? Galbūt, mąsčiau, visos Lietuvos verslas ir kūrėjai, susiję su dovanų gamyba, galėtų sugalvoti ir pagaminti ką nors originalaus?! Parašiau projektą, gavau finansavimą. Taip gimė puslapis slaptameile.lt, kuriame iki šiol yra nemokamas ir visiems prieinamas audiogidas, net keturiomis kalbomis įgarsintas aktorių, lyg Barbora pati pasakotų savo istoriją. Nebūtina vaikščioti po Vilnių – galite tiesiog klausytis Barboros istorijos namuose. Ji labai paveiki.

Paskui gimė mintis kviesti įvairių gamintojų ir pagal šią istoriją kurti suvenyrų kolekciją. Jūsų ragauti saldumynai – tik maža šio didelio projekto dalis. Ta pačia „Slaptos meilės“ tema yra sukurta namų tekstilės, interjero kolekcijų, juvelyrikos.

Kadangi viskas sekėsi puikiai, sumąsčiau, kad neprošal būtų pridėti ir su tuo susijusių pramogų. Pasiūliau kavinėms, restoranams, gidams sukurti specializuotą ir labai gyvą ekskursiją, kad žmonės galėtų užmegzti jautrų emocinį ryšį su Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto istorija. Taip atsirado karališkieji pietūs, popiečio arbatėlės, Karalienės Barboros SPA ritualai, paremti garsiąja meilės istorija.

Tai unikali idėja, todėl žadame ją plėsti ir į kitus Lietuvos miestus, susijusius su Barboros Radvilaitės gyvenimu – Kauną, Birštoną, Dubingius. Netgi turime ambiciją Barboros Radvilaitės istoriją padaryti tokią žinomą kaip Romeo ir Džuljetos istorija Italijoje.

Diapazonas: „Slaptos meilės“ tema yra sukurta namų tekstilės, interjero kolekcijų, juvelyrikos. / J. Janus asmeninio archyvo nuotr.

– Trumpam grįžkime į drabužių dizainerės J. Janus laikus. Turbūt savo stiliaus gerbėjų turite iki šiol?

– Taip, jie toliau seka, ką aš darau, ir labai ilgisi būtent drabužių. Suprantu tai iš komentarų socialiniuose tinkluose.

– Jūsų tinklalapyje skaičiau apie projektą „Kapsulės“. Papasakokite, kas tai?

– Tai irgi pandemijos kūdikis. Tuo laiku daug tapiau ir vieną dieną sumąsčiau, kad tą tapybą reikėtų perkelti ant drabužio, taigi tai ir padariau. Šiandien ir toliau sėkmingai gyvuoja moteriškų tamprių projektas su mano tapybos motyvais, sukurtas kartu su „DUE Fashion“.

– Buvo laikas, kai labai mėgote keliauti. Pamenu spaudoje pasirodžiusį ryškų jūsų namų interjerą, įkvėptą Maroko stiliaus.

– Kelionės – vis dar mano įkvėpimo šaltinis. Keliauju bent tris kartus per metus. Beje, visai neseniai vėl buvau Maroke. Dažnai važinėju ir po Europos sostines. Maža to, per šį laiką sugebėjau baigti Viktorijos ir Alberto muziejaus kuratorių kursus („Victoria and Albert Museum“ Londone yra vienas didžiausių taikomosios dailės muziejų pasaulyje, – aut. past.). Šis muziejus savo parodose jungia istoriją, meną ir dizainą, o tai šiuo metu man labai rūpi.

Svajoju sukurti tarptautinę istorijos meno ir dizaino parodą, kuri, prasidėjusi Lietuvoje, keliautų per Švediją ir Lenkiją. Joje norėčiau susieti dviejų karalienų, t. y. Barboros Radvilaitės ir Kotrynos Jogailaitės, likimus. (Kotryna Jogailaitė – Žygimanto Augusto sesuo, ištekėjusi už princo Johano ir vėliau tapusi Švedijos karaliene, – aut. past.) Šios moterys buvo beveik bendraamžės, tačiau jų gyvenimai ir  palikimas – labai skirtingi. Parodoje nagrinėju, kodėl Barbora buvo tokia žymi tiek Lietuvoje, tiek Lenkijoje; kas atsitiko, kad jos pomirtinis mitas tapo toks įtakingas ir kt. Domiuosi, kaip per 500 metų pasikeitė pati karalienės sąvoka ir misija. Anksčiau pagrindinė karalienės misija buvo pagimdyti palikuonį, o šiais laikais į ją jau įeina ir šalies reprezentavimas, kultūriniai-socialiniai pokyčiai.

J. Janus asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip suprantu, šiai parodai dar tik ruošiatės?

– Taip, planuoju, kad po metų jos kelionė turėtų prasidėti Vilniuje, Nacionalinio muziejaus Istorijų namuose. Tuomet ji keliautų į senąją Švedijos sostinę Upsalą, kurioje karalienė Kotryna Jogailaitė buvo karūnuota ir palaidota, paskui – į Lenkiją.

– Ar, turint tokių grandiozinių planų – festivalių, parodų, jums ir vėl negresia perdegti? Ką darote, kad išlaikytumėte stabilią psichologinę sveikatą?

– Visų pirma, sportuoju tris kartus per savaitę. Per nuotolį, kompiuterio ekraną, mane prižiūri kineziterapeutė. Dažnai mėgaujuosi masažais – jau ne per nuotolį (juokiasi). Du kartus per dieną einu pasivaikščioti su savo šunimi – dirbant protinį darbą tai labai sveika. Be to, Džiugis (jis mišrūnas, labai mane džiugina) veda mane pasivaikščioti bet kokiu oru. Vaikščiodama klausausi garso knygų, dažniausiai specialiosios literatūros, nes laiko skaityti popierinėms knygoms nebelieka.

Turime ambiciją Barboros Radvilaitės istoriją padaryti tokią žinomą kaip Romeo ir Džuljetos istorija Italijoje.

– Siuvate sau?

– Ne, neturiu tiek laiko. Kartais nueinu pas buvusius kolegas – konstruktorę, siuvėjas ir paprašau šio bei to. Tačiau dažniausiai nešioju praėjusios epochos „Julia Janus“ kolekcijų gaminius.

– Kokias klaidas dažniausiai daro moterys, kurioms virš 50? Jei tiesiai šviesiai – patarkite, kaip nesubobėti.

– Reikia netingėti. Domėtis aplinka. Išlaikyti laimingą, smalsų vidinį vaiką savyje. Kai moterys tai užmiršta (dalykus, kurie jų vidinį vaiką daro laimingą), tuomet gal ir gresia tas baisus žodis?

Negaliu būti patarėja visiems, nes visų batai skirtingi. Tačiau vienas dalykas, manau, yra svarbiausias. Nepaisant, kiek jums rūpi artimųjų gerovė, nesiduokite įtraukiamos į tokią gyvenimo tėkmę, kurioje nėra vietos jums pačiai. Juk kasdien galima rasti laisvą minutę sau ir pagalvoti, ko noriu būtent aš pati, kokia būtų mano svajonė. Gal seniai mačiausi su draugėmis, gal nepamenu, kada buvau kelionėje, o gal užtektų masažo ar naujų pėdkelnių, gėlės ant mano spintelės… Žodžiu, nepašykštėkite dėmesio sau ir periodiškai pradžiuginkite save: tai veikia labai teigiamai.

J. Janus asmeninio archyvo nuotr.

– Jei jau natūraliai prakalbome apie teigiamus dalykus, pasidalykite, kas jums pačiai yra gera diena? Juk taip vadinasi ir šis „Kauno dienos“ šeštadienio priedas.

– Mano diena tokia chaotiška, su tiek daug skirtingų veiklų… Todėl, jei nesilaikyčiau griežto grafiko, tikrai grėstų, kaip sakėte, dar vienąkart perdegti. Todėl išeitis – tiksliai apskaičiuotas laikas. Keliuosi aštuntą ir skaitau elektroninius laiškus, peržvelgiu naujienas; devintą – sportuoju, dešimtą – vedžioju šunį, vienuoliktą – pusryčiauju, o jau nuo dvyliktos pradedu susitikimus su verslo partneriais ir kt. Jie gali vykti gyvai arba per nuotolį. Svarbiausia, tarp tų visų veiklų privalo būti kelios valandos, skirtos tik sau. Kadangi esu pelėda, dirbu ilgai, dažniausiai iki 21–22 val., o mano laimingosios valandos būna rytais, iki 12 valandos.

Menininkės patirtys, idėjos ir per karantiną sukurti tapybos darbai sugulė į mini kolekciją – mados kapsulę „Trys plius viena“, kuri kviečia į kelionę po savitą dizainerės mados pasaulį. Tris savaites Vilniaus senamiestyje bus galima susipažinti su menininkės hibridiniu meno ir mados projektu. Jis buvo sukurtas dienomis, kai pasaulis susitraukė iki kambario ir kompiuterio dėžės.

Parodos atmosfera žiūrovą nukels į dizainerės karantino butą-kambarį. Namų aplinką, kurioje per karantiną gimė jos idėjos ir kūriniai, kurioje emocijos iš širdies persikėlė ant drobės, nuo drobės – ant drabužio, kilimo, į papuošalus, kur kūriniai buvo fotografuojami ir virto mados kolekcijos atvaizdais, kuriamios dizainerei svarbios interjero detalės, muzikos garsai, šviesa.

Parodos lankytojai pateks į neįprastą aplinką. Joje susijungia menas, mada, gamta, garsai ir kvapai. Unikalią meno ir mados sinergiją Julija Janus kuria pasitelkusi holistinį savijautos estetikos patyrimą.

Improvizuotame bute eksponuojami naują J. Janus kolekciją įkvėpę tapybos darbai, iš jų radęsi mados kūriniai bei vienetiniai papuošalai, kuriuos menininkė kūrė naudodama neįprastą juvelyrikoje 3D medžiagos kietinimo lazeriu metodą. Technologijos papuošaluose leido atgaivinti paveikslų fragmentus, o plačiaformatė spauda juos perkėlė ant drabužių ir kilimų.

„Matau, kaip mes visi lėtai grįžtame į aktyvią socializaciją, pati jaučiu, kad esu atpratusi nuo žmonių, būdama tarp jų greičiau pavargstu, mane gąsdina atbukę bendravimo įgūdžiai. Pastebiu, kad tas grįžimas dar sunkesnis yra mūsų vaikams, – sako menininkė ir prisipažįsta abejojusi, daryti parodą ar ne. – Man vis atrodė, kad niekas neateis, nebus įdomu, žmonės atprato nuo viešumos. O paskui savęs paklausiau: jei žinočiau, kad gyvenimas greitai baigsis, ką, be to, kad visiems artimiausiems prisipažinčiau meilę, norėčiau dar padaryti? Atsakymas buvo aiškus – parodą, į kurią galėčiau pakviesti žmones kaip į savo namus, kad jie galėtų pačiupinėti, pasiklausyti, gyvai pasižiūrėti, pasimatuoti atmosferą, kūrinius, kad taptų mano performanso stebėtojais ar dalyviais. Man kažkaip norėjosi užfiksuoti šį transformacijos laikotarpį.“

Parodos „Trys plius viena“ pavadinimas sufleruoja, kad mada šioje kapsulėje atspindi, reflektuoja trijų tapybos darbų „Ir tik žiežirbos lėks“, „Gyvas vanduo“, „Slapta mintis“ ir vienos skulptūros „Žalia šviesa“ meninį lauką. Skulptūros pagrindu tapo senas, dar iš „Julia Janus“ pirmojo mados periodo likęs manekeno torsas.

„Kiekvieno kūrinio fragmentą perkėliau į drabužio marginimą, papuošalo struktūrą, jo reljefą. Drabužių spalvos taip pat išplaukia iš tapybos darbų kolorito“, – sako menininkė ir priduria, kad šiandien jos kurtuose drabužiuose atsispindi postpandeminis periodas, naujai susiformavęs įprotis tarsi suaugti su savo namų pasauliu, naminio grožio kūrimo būdas.

Naminio grožio sąvoką atspindi ir ji – per karantiną sukurtus drabužius demonstravo ne profesionalios manekenės, o pati kūrėja. Tvarumo idėjas Julija Janus įgyvendina atsisakydama studijos ar parduotuvės, savo darbus ji rodo interneto erdvėje įkurdintame parodų kambaryje, iš kurio galima patekti į partnerių parduotuves. Ji atsisako ir gamybos pertekliaus, sandėlių, drabužis pas pirkėją atkeliauja tik iš anksto jį užsakius.

Išankstiniai užsakymai padeda projekto partneriams pagaminti tik tai, ko reikia, o ne pasikliauti nuojautomis, kas galėtų būti parduota per ateinantį pusmetį. Išankstiniai užsakymai leidžia nustatyti sąžiningesnę kainą, išvengti tarpininkų mokesčių, antkainių. Kūrėjui nereikia eikvoti didžiulio audinių kiekio, o tai apsaugo Žemę nuo bent vieno taršos židinio. „Tai mano mažas žingsnelis tvarumo link“, – įsitikinusi savo naujų darbų ir idėjų parodą surengusi menininkė J. Janus.

J. Janus mados kapsulės „Trys plius viena“ karantino bute-galerijoje, Pilies g. 38, Vilnius. Paroda veiks nuo birželio 3 iki 23 dienos.

– Julija, tu žinai, ką reiškia atidaryti ir uždaryti duris. Dabar žinai, ką reiškia patirti tarpinę būseną, kai gali leisti sau galvoti apie naujus kelius, svarstyti ir planuoti. Kuri iš šių būsenų tau labiau patinka?

– Palikti savo idėją, uždaryti duris į svajonę kainuoja labai daug jėgų. Ne mažiau jų kainuoja ir tarpinė būsena – trejus metus mano emocijos keitė viena kitą. „Julia Janus“ projektas per 10 metų buvo tapęs vienu ryškiausių mados projektų Lietuvoje, tačiau, kaip ir visi projektai, jis buvo baigtinis. Vis dėlto, uždariusi parduotuves, atsisveikinusi su žmonėmis, išgyvenau. Vėliau svarsčiau, ko imtis, kas – toliau? Nieko nesugalvojusi pykau. Kad nuraminčiau pyktį, pradėjau tapyti, o tada, kai mintys išsivalė, kai galvoje atsirado vietos – idėjos tarsi radosi savaime. Pasidarė visiškai aišku, ką ir kaip turėčiau daryti.

Šiandien galiu pripažinti, kad jaučiausi tikrai apsinuodijusi mada: daugiau nei metus negalėjau prisiversti žiūrėti mados industrijos renginių, net nuo mados nuotraukų mane fiziškai pykino, toks baisus buvo organizmo pasipriešinimas.

– Į madą grįžti tarsi stipresnė, su naujomis idėjomis, pasikeitusiu požiūriu, bet kartu ir nepametusi savęs.

– Trejus metus tapiau paveikslus, kūriau instaliacijas, skulptūras, mano kūrybiškumas tarsi išsiliejo į kitas erdves, procesus, bendruomenę. Man darėsi aišku, kad nebenoriu grįžti ten, kur buvau, į netvarią, ydingą sistemą, teršiančią pasaulį, skatinančią vartojimą. Anuomet kūrėjos iš manęs beveik nebuvo likę, 99 procentus savo laiko buvau direktorė, tiekimo vadybininkė, rinkodaros specialistė. Man, kūrėjai, neliko nieko, kol aiškinausi, kaip išlaikyti didžiules parduotuves, drabužiais užverstus sandėlius, žmones, kurie parduoda, pakuoja, siunčia. Galiausiai supratau: drabužis, kurį sukuriu ir kuris man kainuoja tiek jėgų, yra tiesiog nuvertinamas. Kad palaikytum sistemą, iš pradžių turi jį parduoti už maksimalią kainą, vėliau – suteikti maksimalią nuolaidą, kad ištuštintum sandėlį naujai partijai. Tik taip sistema veikia. Mane ji nuodijo. Šiandien galiu pripažinti, kad jaučiausi tikrai apsinuodijusi mada: daugiau nei metus negalėjau prisiversti žiūrėti mados industrijos renginių, net nuo mados nuotraukų mane fiziškai pykino, toks baisus buvo organizmo pasipriešinimas. Pandemijos metai buvo geras laikas nurimti, pagalvoti.

– Tavo pokyčiai, rodos, pačiu laiku – esame pasikeitimų kelyje, pastebimai kinta ne tik kūrėjų, bet ir vartotojų požiūris.

– Esame stiprių pokyčių kelyje. Labai tikiuosi, kad tai nesibaigs eiline katastrofa, kad žmonės susivienys, o ne pasiduos emocijoms ir pradės vieni kitus naikinti. Pokytis vyksta, jis prasidėjęs, keičiasi ir mados industrija, vartojimas pastebimai mažėja, žmonės darosi vis sąmoningesni. Taigi grįžtu su sveikesne sau, aplinkai ir mūsų Žemei idėja, renkuosi tvaresnį būdą kurti, dirbti ir gyventi.

Neabejoju, kad bendradarbiavimas su kitais prekės ženklais priklauso ateities verslas. Šiandien atsiduodu kūrybai ir renkuosi bendrus projektus su žmonėmis, kurių vertybės, požiūris atitinka manąjį.

Mano veikla – labiau multidisciplinė, bendrų projektų ašimi tapo meno kūriniai – tapyba, skulptūra, fotografija, o aplink išsidėstė tai, kas tarsi išplečia meno erdves: rašoma knyga, aksesuarai, drabužiai, juvelyriniai dirbiniai, batai, indai, baldai, muzika, žvakės, automobiliai, aplinka, kurioje gyvenu ir kurioje man svarbu viskas. Nuo tapybos darbo ant sienos iki kilimo ant grindų ar taurės ant stalo.

Savo kūriniams keliu vieną sąlygą – visi daiktai bus gaminami tik iš anksto juos užsakius pagal mano sukurtą prototipą. Kviečiu gyventi lėtai, mokytis laukti daikto, kurio tikrai labai nori, o ne užsimerkus pirkti per nuolaidų bumą, kai tiesiog – pigu. Noriu, kad mano kurti daiktai būtų ilgai nešiojami, o ne gulėtų spintoje.

Man rodos, kad tokia sistema viską tarsi subalansuoja – gaminame tiek, kiek reikia. Tai padeda išvengti produkcijos ir audinių pertekliaus, sukaupto sandėliuose, gamybos, sandėlių nuomos, netvarių sąnaudų ir tikrai iškeltos pardavimo kainos. Aš apsisprendžiau netgi neturėti parduotuvės internete, – mano kūrybą, drabužių derinius bus galima pamatyti internetinėje parodų salėje, o išsirinkęs patinkantį daiktą žmogus pateks tiesiai į konkretaus projekto partnerių parduotuves.

– Vadinasi, tu vėl – kūrėja, o ne pardavėja ir ne direktorė?

– Labai saugausi, kad viso to nebetektų daryti. Vadybos magistro diplomą, matyt, gavau tam, kad suprasčiau, jog ankstesnis „Julia Janus“ prekės ženklo projektas veikia ne taip, kaip norėčiau, ir kad turiu jį kuo skubiau uždaryti. Šiandien galiu pasakyti, kad šis sprendimas buvo priimtas pačiu laiku.

– Sakei, kad trejus metus tapei. Ar grįžimas prie tapybos buvo tarsi išsivalymas, psichologinė pagalba sau?

– Pačioje pradžioje – išsivalymas. Emocijos išsiliejo tamsiose spalvose, paskui atsirado šviesa. Kuo daugiau tapiau, tuo daugiau šviesių spalvų radosi ir tuo aiškiau mačiau savo situaciją.

Aš ir grįžtu su tapyba bei viena instaliacija – ištapytu manekenu. Šiek tiek įskilęs, jis vienintelis liko iš mano „Julia Janus“ parduotuvių, visa kita išpardaviau. Vieną vasaros dieną kilo mintis ant manekeno perkelti vaizdą, kurį mačiau, – pro žalius lapus šviečiančią saulę. Pavadinau savo darbą „Žalia šviesa“ ir pastačiau kambaryje. Paskui ištapytą manekeną perkėliau iš vienos vietos į kitą, o vieną dieną šovė mintis – būtų gražios tokios tamprės. „Aš vėl galvoju apie madą?“ – pagavau save ir tarsi praplyšau. Žvelgdama į savo tapybą, pradėjau galvoti, kur vienas ar kitas raštas galėtų derėti, ant ko jį uždėčiau, kaip išgaučiau panašią faktūrą. Tačiau buvau tikra: pati to nedarysiu.

Kitas žingsnis buvo skambutis lietuviškas tampres kuriančiai ir gaminančiai kompanijai „DUE.“. Darome kartu? Darome! Ir įvyko ne tik tamprės, bet ir palaidinės, suknelės, džemperiai. Nes po „DUE.“ lygiai ta pati emocija lydėjo ir bendrystę su meno kūrinius ant ekologiškos medvilnės perkeliančia lietuvių komanda „Art-On“. Man svarbu, kad kūrėjas ir gamintojas gyventų tuo pačiu ritmu, galvotų apie tas pačias vertybes.

– Savo kūrinius vadini kapsulėmis. Ką tai reiškia?

– Aš kuriu aplinką. Kiekvienas projektas, kapsulė – tai tarsi holistinis žaidimas, kai iš meno kūrinio, iš patirčių ir prisiminimų gimsta daiktai. Daiktai arba kiti meno kūriniai. Kapsulė mados žargonu reiškia 5–10 modelių kolekciją, kurią galima derinti, su kuria galima žaisti, dėlioti tarsi dėlionę ar surinkti kaip konstruktorių. Taip randasi galimybė nerti į meno kūrinio emociją, o ant savęs pajusti menininko rankos prisilietimą. Neabejoju, kad mada yra meno terapija, performansas, o tokiam mados performansui būtinai reikalingas žmogus. Taigi kiekvienas, pasirinkęs nešioti ar naudotis meno kūrinio atvaizdu, tampa ir mano kūrybinio performanso dalimi. „Trys + viena“ pavadinimas paaiškina, kad mada šioje kapsulėje yra trijų tapybos darbų ir vienos skulptūros meninio lauko refleksija, atspindys. Paveikslų „Ir tik žiežirbos lėks“, „Gyvas vanduo“, „Slapta mintis“, taip pat ir skulptūros „ Žalia šviesa“ fragmentai, spalvos persikelia ant drabužių.

– Sakai, kad tau yra svarbu keisti mados veidą ir ateitį? Ar įsivaizduoji, kaip toks pokytis galėtų vykti?

– Man svarbu tapti žingsniu, kuris veda į pokyčius, rodos, kad dabar tai ir darau. Žengiu žingsnis po žingsnio.

– Pandemija ir karantinas pakoregavo taisykles. Mes daug laiko praleidome namuose, o čia labiau reikia patogių, ne madingų drabužių. Kur juos nešioti, kai net vakarėlių nebuvo?

– Aš tikiu, kad greitai viskas pasikeis, tačiau keičiasi ir mada. Nebetikiu tendencijomis, kurias kažkas išgrynina, paskui nuperka didelės kompanijos ir prigamina vienodos spalvos drabužių. Mes vienodai rengiamės, važinėjame vienodais automobiliais, gyvename vienoduose interjeruose, greitai virsime tikra robotukų armija... Dabar kaip niekada svarbus poreikis išreikšti save, būti kitokiam, kūrybiškam. Aš ir atsisuku į savo meną, kuris man leidžia išlaikyti individualumą, pasinerti į emociją, atrodyti kitaip nei visi.

– Išplėsdama savo kūrybos ribas, perkeldama meno kūrinius į aksesuarus, paveikslus, drabužius, baldus, tarsi pleti savo galimybes, palieki vietos nevaržyti ir nestabdyti savęs. Ar tai – sąmoningas pasirinkimas?

– Gal labiau – mano prigimtis. Visada norėjau daugiau, man rūpi emocija, atmosfera. Noriu išplėsti kūrybos lauką, kad gaučiau atsakymą į klausimą – jei drabužis toks, kokia – kėdė? Jei tokia kėdė, koks – paveikslas? Jei paveikslas šis, koks maistas ant mano stalo ir kokiose jis lėkštėse. Kai galvoji apie vieną, gimsta kita, nuostabu, kai tai susijungia.

Kiekvienas esame gamtos dalis, susijęs nematomais ryšiais. Jei save laikome mąstančiomis būtybėmis, turime suprasti, kad privalome keisti situaciją, jeigu nenorime išvis dingti nuo žemės. Noras, kad rytojus būtų gražesnis, mane veda į priekį, džiaugiuosi, kad aplink mane randasi vis daugiau taip pat galvojančių žmonių. Galima sėdėti ir nieko nedaryti, jei tik gali sau tokią prabangą leisti, bet ar paskui gerai jausiesi, nugyvenęs be prasmės?

Gyvas vanduo

2020 metų vasarą Vilniuje, greta Bernardinų sodo, esantis „Fluxus“ tiltas apsipylė menininko Oskaro Gudo dviem 12 metrų vandens kriokliais. Meninė instaliacija, pavadinta „Prakriti“, reiškė gamtą, šaltinį ir pirmapradę, apčiuopiamąją, materialią būseną, po kuria slypi išsilaisvinimas. Instaliacijos kuriamas upės vaizdas per krintantį vandenį tapo J. Janus tapybos darbo inspiracija. Iš jo radosi suknelės, marškinėlių, džemperio ir tamprių modeliai.

Asmeninio archyvo nuotr.

Ir tik žiežirbos lėks

Tvankią vasaros naktį tūkstančiai vabzdžių sukasi aplink gatvės žibintą. Šviesa juos traukia, jie tiki ja, ilgisi jos, skrenda į ją, atsitrenkia ir vėl lekia, suka ratus, kartoja kelią šviesos link. Savo šviesos ilgesio šokiu jie sukuria nuostabų šviečiančių, chaotiškai, tačiau kryptingai judančių žiburėlių lauką. Užburiantis šviesos vabalėlių judėjimas – amžinas mūsų minčių šokis, veržimasis į šviesą, į geresnę įsivaizduojamą būseną. Iš šio J. Janus paveikslo radosi mini kolekcija, kurioje yra suknelė, marškinėliai, džemperis ir tamprės.

Asmeninio archyvo nuotr.

Žalia šviesa

Senas, nuskilęs manekeno torsas iš pirmojo „Julia Janus“ mados periodo. Tą dieną saulės šviesa krito per gerokai ūgtelėjusius kambarinių augalų lapus taip, kad geltonos ir žalios spalvos, kontrastuodamos su mėlynais šešėliais, tiesiog svaigino savo intensyvių spalvų koloritu. Drobe aptrauktas rėmas atrodė per plokščias perteikti tam gyvybės liudijimui. Taip sužeistas manekeno torsas virto tapybos darbu-skulptūra „Žalia šviesa“. Šioje kolekcijoje – suknelė, marškinėliai, džemperis ir tamprės.

Asmeninio archyvo nuotr.

Slapta mintis

Kiekviena mintis, idėja, sumanymas yra slaptas, kol neišsakytas nors vienam asmeniui. Slaptos mintys šmėsteli ir išnyksta, kai kurios sugrįžta, kai kurios ištinka eureka atradimo jausmu, tampa žodžiu ir kūnu, taip gimdamos pasauliui. J. Janus galvoja, kad ir sielos kaip mintys šmėsteli nuolat tarp mūsų, likdamos paslaptimi, kol susiformuoja vieta ir galimybė tapti kūnu. Kolekcijoje – suknelė, marškinėliai, džemperis ir tamprės.

Asmeninio archyvo nuotr.

Kaip praneša portalas delfi.lt, pora santuokos nutraukimo siekė siekė bendru sutikimu.

Pora santuokoje pragyveno devynerius metus.

Prašymą skirtis jie pateikė lapkričio mėnesį.

Pora skiriasi bendru sutarimu. Skyrybų prašymas pateiktas Vilniaus miesto apylinkės teismui. 

Skyrybų bylos nagrinėjimas vyks raštu, todėl nei J. Janus, nei S. Baltakiui procese dalyvauti nereikės.

„Esi protinga, talentinga, graži moteris. Žaviuosi tavo gyvenimo filosofija, požiūriu į madą ir grožio samprata. Tu mane įkvepi! Ačiū tau, kad esi! Niekas neturi teisės kito asmens šitaip žeminti ir įžeidinėti. Blizgus ir gražus fasadas, bet supuvęs vidus. Gali žmogų išvaryti iš kaimo, bet kaimo iš jo neišvarysi niekada! #PatyčiomsNe“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašė Seimo narė Agnė Bilotaitė.

„Akivaizdu, kad Juozas nors dažniau kalba apie Paryžių iš tiesų yra ištikimas lietuviškai virtuvei ir bulviakasis yra jo mėgstamiausia derliaus šventė. Matau, kad bulvė buvo ir bus mėgstamiausia Lietuvos daržovė! Aš kai žiūriu į save veidrodyje dažnai pagalvoju #bulvėsveidas ir kugelio niekada neatsisakau!!!“, – socialiniame tinkle rašė ir TV laidų vedėja bei kulinarė Beata Nicholson.

Etiketo žinovas Giedrius Drukteinis prisipažino, kad J. Statkevičiaus atsakymą J. Janus jis perskaitė su dideliu susidomėjimu. „Psichologiniu požiūriu, tai neįkainojamas pavyzdys. Mūsų lietuviško chamizmo. Jei jau mados ir grožio metras leidžia sau tokius išsireiškimus, tai ko tikėtis iš paprastos liaudies? Ir ko išvis pasiekė tas vajus kovos prieš patyčias? (kaip suprantu, jo finansavimas baigėsi, ane?) Labiausiai stebina Juozo pasirinkimas pabrėžti fizinius Julijos bruožus – tai suvis nedžentelmeniška, nesąmojinga, net nevyriška... Jau Margaret Thatcher kadaise sakė: „Jei mano oponentai imasi kibti prie mano fiziologijos, vadinasi, jie nebeturi ką daugiau pasakyti“. O Juozui ir visiems kitiems ateičiai patarčiau paprastą dalyką – reaguodami į kitų išpuolius (ir taip karštai), jūs tik suteikiate tam išpuoliui vertės ir reikšmės. Didžiausia paslauga, kurią gali padaryti chamui, – sureaguoti į jo repliką, pašaipą ar elgesį. Patylėk, ir visų nuomonė nebeteks prasmės...“, – rašė rašytojas G. Drukteinis.

Psichologiniu požiūriu, tai neįkainojamas pavyzdys. Mūsų lietuviško chamizmo.

„Na, aš apie Statkevičių irgi pasakyčiau, kad iškrypusiomis kojomis, susikūprinęs ir t.t., dar daug negražių dalykų. Ypač į akis krenta jo vaipymasis. Ir nėra jis kažkoks talentingas, nieko jame nematau, dar ir rašyti nemoka, dar ir ruskių padlaižys... ir t.t.“, – skambių žodžių negailėjo ir internautas Antanas.

Portalas jau rašė, kad tarp dviejų kūrėjų kibirkštys pasipylė po J. Janus socialiniame tinkle išsakytos nuomonės apie naujausią J. Statkevičiaus kolekciją.

"Facebook" nuotr.

Julija Janus. "Facebook" nuotr.

„Stebėjau visą Juozo jubiliejaus sklaidą ir pati sau galvojau: prancūzai, pačia seniausia savo forma. Visa tai – prieš ką jie patys dabar protestuoja. Nieko prieš juos neturiu, tik mano, šiuolaikinės moters poreikiai, yra visai kitokie. Man atrodo, kad asmenybė, gebėjimai, sveikas gyvenimo būdas, sportas, dinamiška kasdienybė, saikingas vartojimas senai dominuoja virš nusidėvėjusių moterų kankinimo įrankių. Laboutin'o ir Christian'o Dior'o formos žavi kaip filmai apie viduramžių karalienes, tačiau būti įkištai į panašų stilių man reikštų grįžti į inkvizicijos laikus“, – savo įraše kūrėja klausė, kokia XXI a. yra graži moteris.

„Sveiko kūno ir sveikos sielos. Jei ji gimdžiusi, gyvena pilnavertį šeimos gyvenimą, rūpinasi savimi ir yra mylima –  ji tikrai atrodo kitaip, nei Juozo modeliai. Ir jai netinka tos suknelės, arba net jei ji į jas įsispraustų tai tuoj pat nusiimtų, nes nepatogu, įpareigoja, varžo. Tai tas pats kas spraustis į praeitų amžių korsetus, turniūrus, sukneles, šluojančias žemę, ir bandyti įsėsti į savo automobilį ar švęsti gimtadienį gastrobare, norint pašokti šiuolaikinės muzikos ritmais. Nu, niekaip. Tiesiog tai galbūt cirkas, bet ne mada. Sveikas, gyvenime save realizuojantis žmogus dabar yra tas, kurio išorinė elegancija daro įspūdį santūrumu ir komfortu, judesio ir asmenybės laisve. Ji žengia laisvai, jos judesių nekausto suveržimai, pakėlimai ir spaudimas. Ji negalvoja apie savo drabužį, nes drabužis yra tarsi antra oda. Ji galvoja, kokios užduotys jos laukia jos veikloje, ko mokysis, ką perskaitys, kur pramogaus, vyks, su kuo susitiks ir ką naujo pamatys. Ji žavi savo puikiu humoro jausmu, emociniu intelektu, išraiškingu temperamentu ir nuoširdžia reakcija. Jai net į galvą nešauna priėjus prie vyro pradėti tankiai mirksėti ir išpūsti krūtinę bei įtraukti užpakalį, nes tai gali patikti nebent alaus pilvams iš Sibiro, atvykstantiems pademonstruoti savo piniginės gylį į senus, pradvisusius prancūziškos Rivjeros viešbučius, kurie vis dar išdidžiai save vadina 5 žvaigždučių svetingumo lygiu, nors jau 30 metų kaip praėjo jų aukso amžius“, – J. Janus tiki, kad inovacija yra užprogramuota mados raidoje, nes mados dizainas reaguoja į visas pasaulines ar bendruomenės aktualijas.

Anot moters, teatras taip pat reaguoja: gražaus gyvenimo rodymas be jokios reakcijos į aktualijas daugiau panašus į cirko pasirodymą, kur moteris, kaip lokys už cukraus gabaliuką eina ratu pagal dresiruotojo komandą. Kūrėja įrašo pabaigoje klausė, tai kas gi yra ta lietuviška mada? Teatras, industrija ar cirkas? Atgyvena ar inovacija?

J. Statkevičius aštriai kūrėjai atsikirto pirmadienio vakarą.

„Julyte, jeigu tu bankrutuoji ir rengi visus maišais, nieko nepasiekei ir nepadarei, esi baisi vidutinybė nuo studijų laikų, tai nieko nesuvoki ir dabar! Tavo lūpomis kalba nevykėlio nežmoniškas pavydas. Kaip tau negėda, niekada nesakiau nieko apie tavo bulvių maišus ir bankrotą tavo. Nesąmonė, išplerus, stora esi, bulvės veidu. Ir kugelio smegenim. Žinai, aš tau pasakysiu: nemoki, nejauti ir nesugebi. Ir tau neduota. Nu, dabar laikykis. O šiaip norėjai reklamą mano šlovėje ir triumfe pasidaryti. Vargšė, nelaiminga tu. Su maišais nejuokink žmonių. Nieko nepasiekusi su savo maišais ir prasčiausiu pasiuvimu, o su mano drabužiais eis į Oskarus“, – pirmadienio vakarą socialiniame tinkle vyras dar pridėjo, kad J. Janus yra begėdė ir nevykėlė ir jai turėtų būti labai gėda.

Anot žinomo kūrėjo, pasaulyje nesibaigia du dalykai, tai – visata ir žmonių kvailumas. J. Statkevičius dar pridūrė, kad dizainerei jis už jos nuomonės išdėstymą socialiniame tinkle neatleis.

Daugeliui internautų užkliuvo ne tik J. Statkevičiaus įrašo tonas, bet ir begalė rašybos klaidų. Internautai vyrą išvadino beraščiu, buože, nepraustaburniu, marozėliu.

„Julyte, jeigu tu bankrutuoji ir rengi visus maišais, nieko nepasiekei ir nepadarei, esi baisi vidutinybė nuo studijų laikų, tai nieko nesuvoki ir dabar! Tavo lūpomis kalba nevykėlio nežmoniškas pavydas. Kaip tau negėda, niekada nesakiau nieko apie tavo bulvių maišus ir bankrotą tavo. Nesąmonė, išplerus, stora esi, bulvės veidu. Ir kugelio smegenim. Žinai, aš tau pasakysiu: nemoki, nejauti ir nesugebi. Ir tau neduota. Nu, dabar laikykis. O šiaip norėjai reklamą mano šlovėje ir triumfe pasidaryti. Vargšė, nelaiminga tu. Su maišais nejuokink žmonių. Nieko nepasiekusi su savo maišais ir prasčiausiu pasiuvimu, o su mano drabužiais eis į Oskarus“, – pirmadienio vakarą socialiniame tinkle vyras dar pridėjo, kad J. Janus yra begėdė ir nevykėlė ir jai turėtų būti labai gėda.

Anot žinomo kūrėjo, pasaulyje nesibaigia du dalykai, tai – visata ir žmonių kvailumas. J. Statkevičius dar pridūrė, kad dizainerei jis už jos nuomonės išdėstymą socialiniame tinkle neatleis.

Daugeliui internautų užkliuvo ne tik J. Statkevičiaus įrašo tonas, bet ir begalė rašybos klaidų. Internautai vyrą išvadino beraščiu, buože, nepraustaburniu, marozėliu.

„Facebook“ nuotr.

Cirkas, o ne mada

J. Statkevičių šitaip supykdė šeštadienį J. Janus socialiniuose tinkluose išdėstyta asmeninė nuomonė.

„Stebėjau visą Juozo jubiliejaus sklaidą ir pati sau galvojau: prancūzai, pačia seniausia savo forma. Visa tai – prieš ką jie patys dabar protestuoja. Nieko prieš juos neturiu, tik mano, šiuolaikinės moters poreikiai, yra visai kitokie. Man atrodo, kad asmenybė, gebėjimai, sveikas gyvenimo būdas, sportas, dinamiška kasdienybė, saikingas vartojimas senai dominuoja virš nusidėvėjusių moterų kankinimo įrankių. Laboutin'o ir Christian'o Dior'o formos žavi kaip filmai apie viduramžių karalienes, tačiau būti įkištai į panašų stilių man reikštų grįžti į inkvizicijos laikus“, – savo įraše kūrėja klausė, kokia XXI a. yra graži moteris. 

„Sveiko kūno ir sveikos sielos. Jei ji gimdžiusi, gyvena pilnavertį šeimos gyvenimą, rūpinasi savimi ir yra mylima –  ji tikrai atrodo kitaip, nei Juozo modeliai. Ir jai netinka tos suknelės, arba net jei ji į jas įsispraustų tai tuoj pat nusiimtų, nes nepatogu, įpareigoja, varžo. Tai tas pats kas spraustis į praeitų amžių korsetus, turniūrus, sukneles, šluojančias žemę, ir bandyti įsėsti į savo automobilį ar švęsti gimtadienį gastrobare, norint pašokti šiuolaikinės muzikos ritmais. Nu, niekaip. Tiesiog tai galbūt cirkas, bet ne mada. Sveikas, gyvenime save realizuojantis žmogus dabar yra tas, kurio išorinė elegancija daro įspūdį santūrumu ir komfortu, judesio ir asmenybės laisve. Ji žengia laisvai, jos judesių nekausto suveržimai, pakėlimai ir spaudimas. Ji negalvoja apie savo drabužį, nes drabužis yra tarsi antra oda. Ji galvoja, kokios užduotys jos laukia jos veikloje, ko mokysis, ką perskaitys, kur pramogaus, vyks, su kuo susitiks ir ką naujo pamatys. Ji žavi savo puikiu humoro jausmu, emociniu intelektu, išraiškingu temperamentu ir nuoširdžia reakcija. Jai net į galvą nešauna priėjus prie vyro pradėti tankiai mirksėti ir išpūsti krūtinę bei įtraukti užpakalį, nes tai gali patikti nebent alaus pilvams iš Sibiro, atvykstantiems pademonstruoti savo piniginės gylį į senus, pradvisusius prancūziškos Rivjeros viešbučius, kurie vis dar išdidžiai save vadina 5 žvaigždučių svetingumo lygiu, nors jau 30 metų kaip praėjo jų aukso amžius“, – J. Janus tiki, kad inovacija yra užprogramuota mados raidoje, nes mados dizainas reaguoja į visas pasaulines ar bendruomenės aktualijas.

Anot moters, teatras taip pat reaguoja: gražaus gyvenimo rodymas be jokios reakcijos į aktualijas daugiau panašus į cirko pasirodymą, kur moteris, kaip lokys už cukraus gabaliuką eina ratu pagal dresiruotojo komandą.

Kūrėja įrašo pabaigoje klausė, tai kas gi yra ta lietuviška mada? Teatras, industrija ar cirkas? Atgyvena ar inovacija?

Tolerancija kūno formai

Dizainerė prioritetą teikia minimalistinei stilistikai ir natūralioms arba pusiau natūralioms medžiagomis, kad siluetus ir kirpimus pritaikytų įvairioms kūno formoms.

Jai svarbiausia – kad dėvimi drabužiai padėtų jaustis išskirtinai, patogiai, elegantiškai ir moderniai.

Nors grožio tema nėra patogi, žymi moteris nesidrovi apie tai kalbėti viešai.

Neseniai pajūryje viešėjusi J.Janus klaipėdiečius pakvietė į diskusiją Kultūros fabrike.

Šįkart apie tolerancijos ribas madoje ir kasdieniame gyvenime dizainerė pasitelkė meno kalbą – kartu su stiklo menininke iš Lenkijos Agnieszka Bar atidarė jungtinę parodą "Mes", kuri į Klaipėdą atkeliavo tiesiai iš Vilniaus dizaino savaitės.

Nesivaiko grožio etalonų

Ko gero, ne per drąsu teigti, kad moterims ir vyrams J.Janus padeda pamilti save tokius, kokie yra. Kartais tai padaryti nėra lengva.

Kaip pastebi pati Julija, tokį kūną, kuris atitiktų modeliams keliamus reikalavimus, turi tik vienetai.

"Aš nesiorientuoju į didelį kūną. Mano tikslas – kad kiekvienas žmogus turėtų galimybę atrodyti stilingai. Juk mes visi esame ne modelio sudėjimo. Dažniausiai tokie yra tik paaugliai, turintys dar nesusiformavusį kūną. Tik labai retomis išimtimis, kurias galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų, subrendę žmonės sugeba išlaikyti paauglio kūną", – dalijosi mintimis pašnekovė.

Esą noras lygiuotis į žurnalų viršeliuose šmėžuojančius tariamus idealus sukelia neigiamas pasekmes, nemeilę sau ir aplinkiniams.

"Mados industrija bruka šį įvaizdį kaip grožio etaloną. Tai savo ruožtu sukelia dideles psichologines kančias. Užuot mėgavusis gražiu vaizdu pro langą ar bėgimu, moteris laužo galvą, kaip sumažinti kalorijų kiekį ir tapti kuo plonesnė. Esu už tai, kad kiekvienas būtų laimingas savo kailyje, tai yra turėdamas tokį sudėjimą, kokį jam davė gamta. Ir tai nėra apie didelį dydį. Štai labai sportiška mergina, turinti nepaprastai stiprų kūną, nešioja didesnius drabužius ir dėl to taip pat patiria nepatogumų ar net patyčių", – prisiminė dizainerė.

Diskusiją apie toleranciją įžiebusi Julija tvirtai tiki – kuo daugiau apie tai bus kalbama, tuo mažiau vietos liks gėdinimui ir patyčioms.

Stiletus prilygino vandalizmui

J.Janus užmojis – kurti maksimaliai patogius ir modernius drabužius, kurie suteiktų galimybę kiekvienam, besidominčiam šiuolaikiniu dizainu ir mada, atrasti kažką artima sau.

Jos žodžiais, labiausiai erzinančios frazės iš lietuvių lūpų – "čia ne mano amžiui", "tai ne man".

"Kuriu mąstantiems žmonėms. Tai pasakytina ne tik apie apsirengimą. Rūbas yra tik maža dalis visumos, apimančios gyvenimo būdo pokyčius, naujos profesijos įgijimą ar dar vienos kalbos išmokimą. Lietuviai žiūri atsargiai į bet kokias naujoves, todėl sakau jiems: "Think outside of the box" (liet. galvokite už savo dėžutės ribų). Juk daug kas priklauso nuo požiūrio", – įsitikinusi dizainerė.

Ji laužo stereotipus, kad grožis ir patogumo jausmas – nesuderinami dalykai.

"Dar viena gaji nesąmonė, kad norėdamas gražiai atrodyti turi susiveržti, atsistoti ant stiletų, o po valandos jaustis taip, tarsi viso pasaulio varžtai susmigo tau į koją", – samprotavo moteris.

Aukštakulnių daromą žalą ji prilygino vandalizmui: "Mokslininkai įrodė, kas atsitinka su moterų, kurios dažnai avi aukštakulnius, pėdomis. Tai yra tikrų tikriausias vandalizmas su savo kūnu. Tad kodėl mes tai darome?"

Devyni dydžiai moterims

Drabužių prekės ženklo "Julia Janus" įkūrėja tolerancijos ribas plečia ir savo darbais, ir viešais pasisakymais.

Dizainerė garsiai kritikuoja jaunystės kultą, liekno kūno eksploatavimą madoje, o jos drabužių, tinkančių įvairiems kūno siluetams, dydžių amplitudė neįtikėtinai plati: devyni dydžiai moterims ir šeši – vyrams.

"Siekiu pakeisti nusistovėjusias klaidinančias nuostatas, kurias esame pratę vadinti norma. Nė nesusimąstę „išbrokuojame“ tuos, kurie neatitinka pasenusių ir fašistinių grožio etalonų, – aukštesnius, žemesnius, apvalesnius, perdėm lieknus, vyresnius. Viešai diskusijai apie šią neteisybę renkuosi įvairias formas. Šįkart tai – menas", – sakė dizainerė.

Klaipėdoje pristatytos parodos eksponatai – didelio formato nuotraukos, kuriose apsirengusios ta pačia suknele įamžintos skirtingo sudėjimo, ūgio ir amžiaus moterys.

To paties medžio lapai

Kartu su nuotraukomis parodoje eksponuojami menininkės A.Bar skirtingų formų stiklo indai ir skirtingi medžio lapai.

"Vienu drabužiu apsirengę skirtingas kūno formas turintys žmonės. Skirtingi vieno menininko rankomis pagaminti stiklo objektai. Skirtingi to paties medžio lapai. Kas tarp jų bendra? Ar kūrėjo pirštų antspaudu pažymėtus vienetinius indus ar nevienodus lapus vertiname taip pat kritiškai kaip ir „normalumo“ etalonų neatitinkančius žmones? Kur mūsų tolerancijos ribos kitokiam? O gal vis dėlto esame to paties medžio lapai ar stiklas vieno kūrėjo rankose?" – kalbėjo J.Janus.

Įdomu, kad šįkart prieš objektyvą pozavo ir modeliais tapo būtent pačios Julijos komandos narės. Esą ilgai įkalbinėti jų nereikėjo.

"Puoselėjame savo vertybes ir jau seniai dalyvaujame įvairiuose savanoriškuose socialiniuose projektuose. Vienas tokių – padėti talentingiems, tačiau nepasiturinčiose šeimose gyvenantiems vaikams ugdytis ir realizuoti savo gebėjimus. Rėmėme ir vieną klaipėdiečių šeimą, – atskleidė kūrėja. – Tad mano merginos žinojo, ką ruošiuosi daryti – vieną dieną jų paprašiau ir iš karto sulaukiau teigiamo atsakymo. Net patys intravertiškiausi žmonės, kurie nemėgsta fotografuotis ar pozuoti, sutiko."

Penkiasdešimt pilkų atspalvių

J.Janus įkvėpimo semiasi iš miglotos lietuviškos gamtos – galbūt todėl dizainerės kūryboje tiek daug asimetrijos, tamsių arba pastelinių spalvų ir atspalvių.

Nors kartais patys klientai reikalauja ryškių spalvų, galiausiai vis tiek išsirenka tamsesnius drabužius.

"Remiuosi lietuviškos gamtos vidurkiu. Per metus maždaug septynis mėnesius turime gana žvarbius ir tamsius. Ši tamsuma, vanduo, žemė ir yra mūsų grožis. Joks pietietis su tokiu dideliu saulės trūkumu Lietuvoje neišgyventų, o mes išgyvename ir dėl to esame labai stiprūs. Būtent tai ir formuoja mūsų charakterį. Savotiškas lietuvių niūrumas, intravertiškumas man atrodo žavus ir patrauklus. Todėl manau, kad norėdama atskleisti mūsų identitetą neturiu naudoti labai ryškių spalvų", – įsitikinusi kūrėja.

Šiuolaikinės tekstilės dizaino istorijas, puikiai susikalbančias su industrinėmis Kultūros fabriko erdvėmis, pristatys jaunosios Kauno menininkės, o savito plakato žanrą –grafikos dizaineris Pijus Burakas.

Šį kartą Drabužių prekės ženklo „Julia Janus“ įkūrėja J. Janus pasitelkė meno kalbą – kartu su stiklo menininke iš Lenkijos A. Bar gegužės 5-8 dienomis dizainerė kviečia lankytojus į jungtinės parodos „Mes“ atidarymą Klaipėdos kultūros fabrike.

Julija tolerancijos ribas plečia ir savo darbais, ir viešais pasisakymais. Dizainerė garsiai kritikuoja jaunystės kultą, liekno kūno eksploatavimą madoje, o jos prekės ženklas kuria modernius, įvairiems kūno siluetams pritaikomus drabužius, kurių dydžių amplitudė neįtikėtinai plati – devyni dydžiai moterims ir šeši dydžiai vyrams.

Parodos eksponatai – didelio formato nuotraukos, kuriose apsirengusios ta pačia suknele, įamžintos skirtingo sudėjimo, ūgio ir amžiaus moterys. Drauge su nuotraukomis parodose bus eksponuojami menininkės A. Bar skirtingų formų stiklo indai ir skirtingi medžio lapai. Kur mūsų tolerancijos ribos kitokiam? O gal vis dėlto esame to paties medžio lapai ar stiklas vieno kūrėjo rankose?“ – tokiais klausimais parodos temą pristato dizainerė J. Janus.

Paroda – ne pirmasis bendras dviejų menininkių darbas. Prieš metus jos buvo susitelkusios komerciniam darbui - drauge sukūrė virtuvės indų seriją iš stiklo. „Nesu tik amatininkė. Siekiu, kad mano menas kalbėtų, paliestų žmones, priverstų juos susimąstyti. Džiaugiuosi, kad su šia paroda prisidėsiu prie netolerancijos mažinimo ir labiau harmoningos visuomenės kūrimo“, - sakė Lenkijoje žinoma dizainerė A. Bar.

Šiuolaikinės tekstilės dizaino istorijas pristatys VDA Kauno Fakulteto Tekstilės katedros jaunųjų menininkių darbai. Seniai palikusi dviejų dimensijų, taikomąjį rūbą, tekstilė tampa tarpdisciplinine, kur meno tyrimai susieja istoriją ir chemiją, tautodailę ir bioniką, klasiką ir jos imitaciją. Tekstilė šiandien yra gyvas, mutuojantis organizmas, aptinkamas medicinoje, kosminėje įrangoje, šviestuvų dizaine, ir be abejo parodų salėse, kur galima pastebėti, kad tekstilę, kaip raiškos priemonę instaliacijose, skulptūroje, fotografijose ir net videodarbuose, pasirenka daugybė garsių menininkų.

Pirmoji Tekstilės katedros paroda Kultūros fabrike akcentuoja, jog ir pradedantiesiems menininkams, nesvetimas tekstilės medžiagos naudojimas dėl sąlyginio prieinamumo, nebrangumo, paslankumo, spalvingumo, mimikrijos. Kurdamos 3D vaizdus ar tūrines kompozicijas, ar tiesiog performuodamos vaizdą, menininkės kūriniuose stengiasi suderinti autorines technikas.  

Renatos Vinckevičiūtės „Staliaus dukroje“ menininkė manipuliuoja medžiaga ir jos prasminėmis savybėmis. Remdamasi asmenine istorija menininkė sukūrė objektus - drabužius iš švitrinio popieriaus, perteikia kietą, grubų, šaltą tėvo santykį su dukra.  Neringos Kiselienės, „Aksesuaruose“ - militaristinio ir sykiu hipsteriško stiliaus elementai, spalvingos dujokaukės simbolizuoja grėsmės ir žaismės mišinį, kuriuo kvėpuoja šiandienos žmogus. Globali problema liečianti kiekvieną Žemės gyventoją. Saugios mados aksesuarai, be kurių, mes artimiausiu metu neišsiversime.

Gintarės Kuznecovaitės „Alisa stebuklų šalyje ir Veidrodžio karalystėje“ - tai asmeninė patirtis, vaikystės nerūpestingumas, ir už jos slenksčio slypintis pasirinkimo dviprasmiškumas. Ši pasaka intriguoja užslėptais simboliais ir metaforomis ir žinoma savo haliucinogeniniais herojais. Autoriniai audiniai įgyvendinti sublimacijos spaudos technika, yra unikalūs ir universalūs.  Ramintos Skirgailaitės „Šiandienos bulvėse“ - modifikuotas maistas ir jo vartojimas. Natūralumas ir manipuliacija, komercinė sėkmė, reklama ir ekologija. Šiame darbe autorė vaizduoja maistą, kuris iš šalies atrodo natūralus, o iš tikrųjų meistriška imitacija, „pagerintos kokybės“ versija iš šilko. Pasirinkta bulvė - mūsų kasdieninio gyvenimo produktas tampa globalizacijos ideologijos, liberalios ekonomikos ir kūrybinių industrijų simboliu.

Monika Stasiulionytės „Stop zonoje“ panaudoti statybose visiems gerai žinomi ženklai: įspėjamoji stop juosta, statybiniai kranai, bėgių atkarpos ir kt. Autorė juos jungia, kadruoja, hiperbolizuoja pavojų, įspėja apie pavojingas tendencijas kuomet menas pats tampa industrija ir atlieka tik apipavidalinimo funkciją.  Parodos kuratorė, VDA KF tekstilės katedros vedėja, doc. Monika Žaltauskaitė -  Grašienė. 

Grafikos dizaino parodą pristato Pijus Burakas - vienas aktyviausių jaunosios kartos plakatų kūrėjų Lietuvoje. Pijaus Burako kūryba pasižymi savitu, gerai atpažįstamu kūrybos braižu. Jo plakatams būdingas metaforiškumas, išradingumas, minimalizmas, plakatai įtaigūs, informatyvūs, žaibiškai „pagaunantys“ žiūrovo akį ir koncentruotai perteikiantys idėją. Įdomi detalė yra tai, kad Pijus – vienas iš nedaugelio šiuolaikinių kūrėjų, plakatą pirma nupiešiančių ranka, o tik paskui skaitmenizuojančių. Tai dabar nėra populiaru, nes atima daug laiko.

Panašu, kad Pijus Burakas sukūrė savitą plakato išraiškos žanrą. Taikomąją grafiką Vilniaus dailės akademijoje baigusio kūrėjo darbus žino ne tik profesionalai, bet ir kultūriniuose renginiuose besilankanti bendruomenė. Išskirtiniai Pijaus darbai smarkiai prisideda prie to, kad spektakliai, koncertai, vakarėliai ir kiti renginiai sulauktų kuo gausesnio dėmesio bei pasiektų tikslinę auditoriją. Parodos metu eksponuojami tiek naujai sukurti, niekada neafišuoti plakatai, tiek eksponuoti ankstesnėse kūrėjo parodose, taip pat dalis plakatų, kurie buvo atmesti užsakovų.

Kultūros fabrike taip pat eksponuojami Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto baldų dizaino studentų sukurti baldų prototipai ir jų projektai grafinėje medžiagoje. ”PROTO tipas“ tai paroda, kurios tikslas yra pristatyti jaunų autorių kuriamą  novatorišką baldų dizainą, naujas idėjas ir tendencijas. 

Tarpdisciplininių parodų atidarymas ir video pristatymas Klaipėdos Kultūros fabrike vyks gegužės 5 d., 17 val. Prieš jį, 16 val., susirinkusieji išgirs J. Janus ir A. Bar diskusiją apie toleranciją visuomenėje.