Garbės pasiuntinys

Lietuvos teatro ir kino aktoriui Algimantui Masiuliui (1931–2008) paskambinau prašydama papasakoti apie savo pažintį ir bendravimą su J.Grušu 2004 m. rugsėjį, kai jis jau buvo išleidęs savo knygą "Tema: visada yra galimybė" (2001). Nerimavau, kad nesutiks pasimatyti ir kalbėtis, kad patars remtis jau publikuotais faktais... Garbusis A.Masiulis ne tik priėmė mane savo namuose, leido įrašyti pokalbį, paskolino įdomių fotografijų kopijuoti, bet ir kurį laiką po šio susitikimo dar bendravome telefonu, susirašinėjome, o perskaitęs iššifruotą garso įrašą, jį papildė taikliais intarpais. Vėliau dar atsiuntė ranka rašytus prisiminimus apie "Unijos" pastatymą Kauno dramos teatre.

Spalvinga panevėžietiškų ir kaunietiškų istorijų mozaika, ryškūs gyvenimo kelyje sutiktų teatro grandų J.Grušo ir Juozo Miltinio portretai, repeticijų ir spektaklių vertinimai, teatrų tradicijos, epizodai iš Panevėžio ir Kauno dramos teatrų repeticijų atsiskleidė aktoriaus A.Masiulio patraukliai papasakotuose prisiminimuose.

"Aš buvau J.Miltinio toks literatūrinis pasiuntinys", – juokavo aktorius. Anot režisieriaus, jis galįs pasakyti J.Grušui "visokių negražių žodžių", o A.Masiulis mokėsiąs mandagiai perduoti "ko nereikia toj pjesėj ir ko dar trūksta". Ir aktorius nuvykdavo į Kauną pas J.Grušą. "Kai kada vyno atsikimšdavome ir po pusę taurės išgerdavome. Sėdėdavome toje verandėlėje ant suoliuko, kalbėdavomės. Grušas pasakė tą garsią frazę, kad Miltinis yra pusė angelo ir pusė velnio..."

Rankraštis: Kaunas. Apie 1965–1970 m. / Muziejaus nuotr.

Tandemas su J.Miltiniu

Aktorius su dramaturgu susipažino 1955 m., kai Panevėžio teatras statė J.Grušo komediją "Dūmai". Tuo metu sklido grėsmingi gandai, kad dramaturgui reikia žūtbūt save kažkaip reabilituoti, nes per ilgai nerašė ir net iš Rašytojų sąjungos kuriam laikui buvo pašalintas. "Jei nori, kad jam būtų atrištos rankos ir kūrybai, ir gyvenimui, ir kam nori..." A.Masiulis rengė dailininko Algio Buivydo vaidmenį. Repetuojant režisierius J.Miltinis ima ir sustabdo: "Po perkūnais, koks pliurpa tas Juozas, koks jis pliurpa! Na kam čia tiek prirašyt, kartoja ir kartoja vieną ir tą patį, šauktukų milijonas, daugtaškių bilijonas... Eikit dabar namo, aš paskambinsiu jam į Kauną, duosiu velnių ir pasakysiu, kad reikia perdirbt tą sceną..."

Po pietų aktoriai vėl susirenka ir išgirsta dramaturgo leidimą daryt "kaip nori režisierius". Spektaklis buvo priimtas palankiai, po premjeros – šventė.

"Kaip buvo priimta Panevėžio teatre – šampanėliai, konjakėliai ir visokio kito gėrio ant stalo... Šitas dalykas visada buvo aukštumoj. Be to, mes taip buvome J.Miltinio išauklėti, taigi, žinojome, kad silkės šampanu užgerti negalima, su kuo geriamas baltasis vynas, su kuo raudonasis, kada saldus, kada sausas, kokia turi būti kava, kokia eile kas valgoma, kaip valgoma, žodžiu, stalo etiketą. J.Miltinis išmokė mus labai daug ko... Ypač – nepriklausomo mąstymo ir labai kritiško požiūrio į pasaulį... O prie stalo buvo kalbama! J.Miltinis, žinoma, J.Grušą kritikavo, o J.Grušas, kaip atsimenu, taip geraširdiškai kikeno – dusliu tokiu balsu, atlaidžiai: "Che, he, tu Juozai, visada toks buvai. Koks buvai, toks ir palikai. Tavęs metai nekeičia." Juk J.Grušas buvo pratęs girdėti bičiulio kritikos žodžius, todėl nebesistebėjo. J.Miltinis karo metais jį ir paakino imtis dramos žanro, bet žiauriai sukritikavo pirmosios pjesės "Tėvas ir sūnus" rankraščius, vis rasdavo priekaištų. Vėliau pagyrė – "pjesė buvo gera".

Aktorius A.Masiulis prisiminė ir vėlesnės J.Grušo pjesės – tragikomedijos "Meilė, džiazas ir velnias" pastatymo Panevėžio teatre istoriją. Panevėžiečiai spektaklį pervardijo "Pražūtingu apsvaigimu". Jiems atrodė, kad taip bus aiškiau publikai – juk herojai nuolat apsvaigę, praradę gyvenimo orientyrus, pametę tikslą. Repeticijos vykusios kaip visada: J.Miltinis kritikuoja pjesės tekstą, idėją, atskiras scenas, stabdo repeticijas, skambina į Kauną, išgirsta J.Grušo "daryk, kaip nori" ir toliau repetuoja.

Laiko grimasos neaplenkė "Pražūtingo apsvaigimo". Po premjeros, anot aktoriaus, "vietiniai Panevėžio miesto veteranai, komunistai pogrindininkai parašė laišką į Vilnių, į ministeriją... Mes su laiško turiniu susipažinome. Jie manė, kad tai yra sovietinio jaunimo išjuokimas ir netgi gadinimas. Kitaip sakant, mes iškraipome tikrą situaciją: Sovietų Sąjungos jaunimas yra pažangus, komjaunimas vadovauja ir visi darniai koja kojon žengiame į socializmą, o toliau – ir į komunizmą. Tai toks buvo skundas. O baigėsi viskas taip, kad per eilinį respublikinį teatrų festivalį šitas mūsų spektaklis gavo būtent Lietuvos komjaunimo premiją!"

Vieta: menininko atminimą saugo po ekspozicijos atnaujinimo lankytojams vėl atverti J.Grušo namai-muziejus Žaliakalnyje. / Muziejaus nuotr.

"Pražūtingas apsvaigimas" buvo vaidinamas su nepaprastu pasisekimu. Anot A.Masiulio, ypač pavyko Dalios Melėnaitės sukurtas Beatričės vaidmuo – "čia buvo jos triumfas". Prisiminė, kad premjerą žiūrėjo J.Grušas ir buvo labai patenkintas. "Publika kiekvieną kartą beviltiškai plodavo uždarius uždangą, bet, kaip žinote, Panevėžio teatre buvo tokia mada – mes daugiau nepasirodydavome."

Nuoširdus ir atviras

Daug įdomių istorijų iš anų laikų rašytojas man papasakojo. O juk buvo nuožmūs sovietiniai metai, visagalio saugumo siautėjimo metai.

Įdomios aktoriaus įžvalgos apie 1978 m. režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklio "Unija" koncepciją. A.Masiulis šiame pastatyme – Vyskupas Pandevskis. "Režisieriaus sumanymas vaidinti šią pjesę be dekoracijų, kostiumų, grimo buvo labai įžvalgus. Antikos tragedijose pranašautojai, dievų valios reiškėjai paprastai būdavo... aklieji. Mus supantis materialusis pasaulis, daiktai, malonumai ir kita tuštybė jau nebegalėjo nukreipti tokių žmonių dėmesio nuo aukščiausio, kilnaus, visuotinio tikslo. Kalbant metaforiškai – jie matė širdimi ir protu, todėl neklydo, taigi... Ir "Unijoje" buvo siekiama, kad žiūrovai gerai įsidėmėtų kiekvieną ištartą frazę ir – kas buvo svarbiausia – pajustų tą neteisybę ir jungą, kuriuos kentė mūsų Tėvynė dabar, esamuoju momentu, okupacijos sąlygomis. Ir net kompozitorius Feliksas Bajoras, mokydamas mus dainuoti, kartodavo žodžius apie pavergtą Tėvynę."

A.Masiulis dalijosi prisiminimais apie susitikimus su J.Grušu jo svetinguose namuose ar sodo pavėsinėje, rašytojo pavadintoje rozenbogenu, o aktoriaus prisiminimuose atgimusioje kaip verandėlė, kurioje liejosi atviri pokalbiai apie prieškario Lietuvą, karą, baisų sovietmetį. "Daug įdomių istorijų iš anų laikų rašytojas man papasakojo. O juk buvo nuožmūs sovietiniai metai, visagalio saugumo ir cenzūros siautėjimo metai. Grušas, matyt, pasitikėjo manimi ir mūsų Panevėžio artistų bendrija. Prisimenu jį su meile ir dėkingumu."

Aktoriaus atmintin giliai įstrigo epizodas iš J.Grušo susitikimo rašytojų kavinėje Vilniuje pirmosios okupacijos metais su žurnalistu, politiku, tuomečiu laikinuoju Lietuvos prezidentu Justu Paleckiu. "Vieną vakarą užeina jis į kavinę, toks pavargęs ir liūdnas, matyt, po sunkios darbo dienos, prieina prie ramiai kavą geriančio J.Grušo, suspaudžia delnais jo galvą ir taip gailiai, gailiai šnabžda į ausį: "Juozel, Juozel, pražuvo mūsų Lietuvėlė..."

Atminimo renginys

Minint J.Grušo 120-ąsias gimimo metines, Nacionalinis Kauno dramos teatras, kuriame buvo pastatyta daugybė dramaturgo spektaklių, rengia atminimo renginį. Jis vyks lapkričio 29 d. 17 val. Didžiosios scenos fojė.

Renginyje dalyvaus muziejininkė, J.Grušo kūrybos tyrinėtoja Nijolė Mejerienė, Rašytojų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gediminas Jankus, režisierius Jonas Vaitkus, solistė Rita Preikšaitė, akomponiatorė Rūta Blaškytė, teatro generalinis direktorius Egidijus Stancikas. Vakaro metu bus dalijamasi prisiminimais, įžvalgomis, kūrybos epizodais. Moderatorė – dramaturgė ir poetė Daiva Čepauskaitė.

Veiks J.Grušo meno gimnazijos moksleivių paroda, bus atidengtas poeto ir dramaturgo bareljefas.

„Šiandien nuostabi šventė. Per palaimintojo Mykolo gyvenimą prisiliečiame prie krikščioniškos Lietuvos šaknų, o kartu ir prie Krikšto sakramento, mūsų asmeninio pašaukimo būti tikru Jėzaus mokiniu. Brolio Mykolo gyvenimo pavyzdys mus įkvepia atverti širdį Dievo meilei, priimti Viešpaties žodžius, matyti Jo darbus, išgyventi nepaprastą susitikimą su Nukryžiuotuoju, kuris mus padaro naujais žmonėmis“, – savo pamoksle į susirinkusiuosius kreipėsi Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas.

Mišias aukojo Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Latvijos vyskupai.

Pasak Krokuvos arkivyskupo metropolito Mareko Jędraszewskio (Mareko Jedraševskio), M. Giedraitis yra dar vienas dvasinis tiltas, jungiantis Lenkiją su Lietuva ir leidžiantis išgyventi vienos Dievo tautos bendrystę.

„Jis Lietuvos žemės sūnus, čia gyvenęs keturiasdešimt metų, ir sykiu Krokuvos šventasis, kur pragyveno kitus dvidešimt penkerius metus, čia mirė ir buvo palaidotas“, – sakė Krokuvos arkivyskupas.

Iškilmių dalyviams sveikinimo žodį perdavė išrinktasis prezidentas Gitanas Nausėda, dalyvavo Seimo pirmininkas Viktoras Pranckietis, M. Giedraičio giminės atstovai, kiti garbingi svečiai.

Per Sekmines, prieš pradėdamas Dangaus karalienės maldą, popiežius Pranciškus M. Giedraitį įvardijo nuolankumo ir evangelinės meilės pavyzdžiu. Šventasis Tėvas išreiškė viltį, kad palaimintojo kulto patvirtinimas padrąsins lenkus ir lietuvius stiprinti tarpusavio ryšius.

Pasak Lietuvos vyskupų konferencijos pirmininko, Vilniaus arkivyskupo metropolito G. Grušo, palaimintuoju paskelbtas M. Giedraitis kiekvienam rodo, kad net ir pats tyliausias ar kukliausias žmogus gali tapti šventuoju.

Penkioliktame amžiuje gyvenęs vienuolis M. Giedraitis palaimintuoju pripažintas 2018 metų lapkritį, jo beatifikacijos byla buvo pradėta dar 1634-aisiais.

Lietuvos vyskupų konferencijos duomenimis, prieš 400 metų didikų Giedraičių pastatytoje Videniškių bažnyčioje ir vienuolyne nuo senovės gerbiamas šiame krašte gimęs M. Giedraitis šventuoju pradėtas laikyti tuoj po savo mirties.

Lietuva turi dar du palaimintuosius – Jurgį Matulaitį ir Teofilių Matulionį.