„Okupantams nepavyko sunaikinti nei Tėvynės ir laisvės meilės, nei savo gyvybes už mus paaukojusių kovotojų atminimo. Partizanai savo krauju išpirko mūsų silpnumą duoti atkirtį sovietinei okupacijai. Tai labai skaudi pamoka, kad autoritarinius monstrus galima sustabdyti tik ryžtinga jėga ir, dažniausiai, tik ginklu“, – sakė premjerė atidarymo ceremonijoje.

Pasak premjerės, Lietuvos partizanų drąsa dabar atsikartoja Ukrainoje, o Rusijos pradėtas karas ir visos jo aukos yra „kaina, kurią tenka mokėti už nuolaidžiavimą, už turėtas iliuzijas“.

„Tačiau labai svarbu, kad šis karas pažadino solidarumo dvasią; dauguma ne tik Lietuvos, bet ir visų Vakarų pasaulio žmonių suprato, kad ukrainiečiai kaunasi ne tik už save ir savo žemę, bet ir už viso laisvo pasaulio ateitį. Šiandien ukrainiečiai nėra vienui vieni, todėl neabejoju, kad jie nugalės“, – pabrėžė premjerė.

Ji taip pat teigė, kad partizanai negalėjo sustabdyti okupacijos, tačiau jų kova turėjo didelę prasmę. „Jie tapo didvyriais, iš kurių ir šiandien semiamės stiprybės. Jie yra pavyzdys, kad už laisvę turime kovoti kaip už brangiausią turtą. Ši kova, deja, turbūt niekada nesibaigs“, – kalbėjo Vyriausybės vadovė.

Šeštadienį partizano Juozo Jakavonio-Tigro sodyboje Kasčiūnų kaime Varėnos rajone buvo atidaryta rekonstruota jo anksčiau atstatyta Dainavos apygardos partizanų vadavietė.

A. Pliadžio / KAM nuotr.

Žmonių suaukotomis lėšomis partizanų vadavietę rekonstravusi J. Jakavonio-Tigro dukra, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė konservatorė Angelė Jakavonytė sakė taip išpildžiusi paskutinį tėčio norą, išsakytą prieš mirtį.

„Prie tėčio kapo visiems garsai pasakiau, kad norėsiu šiais metais iki liepos mėnesio atkurti vadavietę, nes tai buvo tėčio paskutinis noras“, – BNS sakė A. Jakavonytė.

Renginio „Istorijos atgarsiai Merkio krante“ metu atidengta pagal architekto Gintaro Čaikausko projektą restauruota Dainavos apygardos partizanų vadų J. Vitkaus-Kazimieraičio ir A. Ramanausko-Vanago vadavietė su autentiška įlindimo anga.

Taip pat pirmą kartą parodytas režisieriaus Valdo Babaliausko dokumentinis filmas „Juozas Jakavonis-Tigras“.

Laisvės premijos laureatas, partizanas J. Jakavonis-Tigras mirė praėjusių metų lapkričio 23 dieną, eidamas 97-uosius metus.

1945 metų rudenį jis kartu su kitais partizanais tėvų sodyboje įrengė Merkio rinktinės partizanų štabo vadavietę, 1945–1946 metais drauge su Merkio rinktinės vadu A. Ramanausku-Vanagu joje kurį laiką slapstėsi bei dirbo Pietų Lietuvos partizanų vadas J. Vitkus-Kazimieraitis.

Viceministras pabrėžė, kad ypač šiuo metu, kai visai greta Ukraina ginasi nuo agresoriaus iš rytų, vėl iš naujo turime įvertinti mūsų valstybės nepriklausomybės ir laisvės kovų svarbą, pokario partizaninio pasipriešinimo reikšmę Lietuvos valstybės egzistavimui. Taip pat tinkamai įamžinti Lietuvos laisvės kovotojų neįkainojamą veiklą ir auką.

„Džiaugiuosi, kad pavyko įgyvendinti Tigro pradėtą darbą – atnaujinti partizanų vadų vadavietę. Kuklaus jaunuolio, 19-mečio, davusio priesaiką Tėvynei ir iki paskutinio atodūsio dirbusio Lietuvos labui, ištvėrusio enkavedistų žiaurius tardymus ir dešimtmečio vergišką darbą Sibire. Tikiu, kad visi čia susirinkusieji, visa Lietuva tęs partizanų, visų paaukojusių gyvybes vardan Lietuvos darbus“, – sakė viceministras V. Semeška.

Juozas Jakavonis ginkluoto pasipriešinimo okupantams kelią pasirinko būdamas 19-os metų (gimė 1925 m. liepos 10 d. Kasčiūnų kaime, Merkinės valsčiuje). Subrendęs Nepriklausomybės metais, jis iš arti matė Antrojo pasaulinio karo siaubą, kuris neaplenkė ir jo šeimos. 1944 m. lapkričio 16 d. tapo partizanu.

1945 m. J. Jakavonis kartu su kitais partizanais savo tėvų sodyboje įrengė bunkerį, į kurį po 1945 m. birželio 14 d. vykusio Varčios mūšio buvo perkeltas A. Ramanausko-Vanago vadovaujamas Merkio rinktinės štabas, o vėliau, 1946 m. pradžioje, čia apsigyveno A apygardos vadas pulkininkas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Šiame bunkeryje buvo spausdinamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“, atsišaukimai prieš rinkimus į sovietų valdžią.

J. Jakavonis buvo svarbus Merkio rinktinės štabo ryšininkas, lydėdavo partizanus po kaimus ir keldavo juos per šalia esančią Merkio upę, platino atsišaukimus ir partizaninę spaudą, teikė žinias apie sovietų represinių struktūrų darbuotojų judėjimą.

1946 m. gruodžio 8 d. nešdamas pogrindinę spaudą, pakliuvo į NKVD pasalą ir buvo suimtas. Taip prasidėjo kankinimai ir kruvini tardymai Merkinės milicijos rūsiuose, Varėnoje, vėliau – Vilniaus KGB rūsiuose.

Merkio rinktinės štabo dienoraštyje A. Ramanauskas-Vanagas rašė: „Sužinojom, kad š. mėn. [gruodžio] 8 d. pas ūkininką paimtas gyvas ryšininkas partizanas Tigras… Tigras daug žino. Jeigu išduotų, būtų blogai. Tačiau juo pasitikim. Jis neišduos“. Merkio rinktinės štabo dienoraštyje Tigras ne kartą minimas kaip patikimas, veiklus partizanas ir ryšininkas.

1947 m. kovo 27 d. sovietų karo tribunolas Juozą Jakavonį nuteisė 10 m. kalėti lageryje ir 5 m. tremties. Kalintas Kolymoje (Magadano sr.), tremtyje buvo Grigorjevkoje (Krasnojarsko kraštas).

Po vergiško darbo dešimtmečio Sibire 1959 m. partizanas su šeima grįžo į Lietuvą. Čia jo niekas nelaukė. Tačiau ištvėrė ir tai. Vėliau aktyviai dalyvavo Sąjūdžio veikloje, sulaukęs Nepriklausomybės, užsiėmė istorijos iš pirmų lūpų sklaida. Šalia namų buvo atkastas ir įrengtas bunkeris, buvusi Pietų Lietuvos partizanų vadavietė, kuri kasmet pritraukia gausų lankytojų būrį ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio. Namų šeimininkas buvo visada pasirengęs papasakoti jo šeimą ir visą lietuvių tautą ištikusių kančių istoriją ir paliudyti, kad niekas negali palaužti žmogaus, tikinčio savo idealais, dvasios.

1988 m. tapo Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio, 1990 m. – atkurto Lietuvos Laisvės sąjūdžio nariu. 2005 m. parašė atsiminimų knygą „Šalia mirties”. 1998 m. pripažintas kariu savanoriu, apdovanotas Vyčio kryžiaus ordino Komandoro kryžiumi, 2000 m. – Lietuvos kariuomenės kūrėjo medaliu, 2018 m. kartu su šešiais bendražygiais tapo „Laisvės” premijos laureatu. 2021 m. suteikta partizanų vado A. Ramanausko-Vanago premija.

Renginyje taip pat dalyvavo LR Vyriausybės Ministrė Pirmininkė Ingrida Šimonytė, Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas ir pirmasis atkurtos nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Lansbergis, Lietuvos kariuomenės atstovai, Vilniaus karininkų įgulos choras „Aidas“, kt.

Žmonių suaukotomis lėšomis partizanų vadavietę rekonstravusi J. Jakavonio-Tigro dukra, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė konservatorė Angelė Jakavonytė sakė taip išpildžiusi paskutinį tėčio norą, išsakytą prieš mirtį.

„Prie tėčio kapo visiems garsai pasakiau, kad norėsiu šiais metais iki liepos mėnesio atkurti vadavietę, nes tai buvo tėčio paskutinis noras“, – BNS sakė A. Jakavonytė.

„Kai mes lapkričio 2 dieną uždengėm bunkerį išvažiuodami iš kaimo, jis pasakė, kad bunkeris jau praėjęs irti, lentos supuvo, kas nors galėjo įgriūti, ir, jei duos Dievas sveikatos, kitais metais restauruosim, bet po 20 dienų jis išėjo Anapilin“, – prisiminė partizano dukra.

Prie tėčio kapo visiems garsai pasakiau, kad norėsiu šiais metais iki liepos mėnesio atkurti vadavietę, nes tai buvo tėčio paskutinis noras.

Laisvės premijos laureatas, partizanas J. Jakavonis-Tigras mirė praėjusių metų lapkričio 23 dieną, eidamas 97-uosius metus.

1945 metų rudenį jis kartu su kitais partizanais tėvų sodyboje įrengė Merkio rinktinės partizanų štabo vadavietę, 1945–1946 metais drauge su Merkio rinktinės vadu Adolfu Ramanausku-Vanagu joje kurį laiką slapstėsi bei dirbo Pietų Lietuvos partizanų vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis.

Pasak A. Jakavonytės, jos tėtis rūpinosi bunkerio atstatymu, siekė, kad jis taptų traukos centru, žmonės susipažintų su partizanų laisvės kova.

„Jis visą gyvenimą tuo gyveno, kad skleistų tiesą apie partizanus, kad jaunimas sužinotų, kaip buvo aukojamasi dėl Lietuvos laisvės. Man tai buvo kaip misija, ir tai buvo padaryta, nors atrodė neįmanoma“, – kalbėjo A. Jakavonytė.

Ji sakė negalinti įvardinti sumos, kiek žmonės paaukojo vadavietės rekonstrukcijai, nes dalis prisidėjo pinigais, kiti – medžiagomis, pvz., davė grūdintą stiklą bunkeriui uždengti, transportu, darbais.

Atliekant rekonstrukciją sudaryta galimybė nusileisti į bunkerį, jį apžiūrėti iš vidaus, jis iš dalies uždengtas stiklo gaubtu. Rekonstrukcijos projektą neatlygintinai parengė Vilniaus TECH profesorius architektas Gintaras Čaikauskas.

„Tikrai negalvojau, kad žmonės aukos pinigus tokiam reikalui kaip bunkeriui, bet susilaukiau daug gerumo. Dabar padaryta anga, bus įlindimas, galima su kopėtėlėm nusileisti, ten bus stalas ir gultai, iš viršaus – grūdintas stiklas, bunkeris bus matyti iš viršaus, ne visi senyvo amžiaus žmonės norės lipti į vidų“, – pasakojo A. Jakavonytė.

Pasak jos, bunkerio rekonstrukcijai nebuvo galima gauti valstybės lėšų, nes statinys yra privačioje valdoje.

Krašto apsaugos ministerija iš dalies parėmė atidarymo renginį, kuris vyks šeštadienį. Jo metu įvyks dokumentinio filmo apie Juozą Jakavonį-Tigrą premjera.

„Taip, mirė tėtis. Jis buvo namuose pas mane, užsikrėtė kovidu. Galvojau, paprastas peršalimas, buvo teigiamas testas“, – BNS sakė A. Jakavonytė.

Anot jos, tėtis mirė gydomas ligoninėje, gydytojai stebėjosi jo atkaklumu.

Pastaruoju metu jis gydytas Santaros klinikose, sirgo COVID-19.

Pirmasis apie J. Jakavonio-Tigro mirtį antradienį pranešė nacionalinis transliuotojas LRT.

Varėnos apylinkėse, Kasčiūnų kaime, gimęs J. Jakavonis-Tigras, būdamas dvidešimties metų, 1945 metų rudenį kartu su kitais partizanais tėvų sodyboje įrengė Merkio rinktinės partizanų štabo vadavietę.

1945–1946 metais drauge su Merkio rinktinės vadu A. Ramanausku-Vanagu joje kurį laiką slapstėsi bei dirbo Pietų Lietuvos partizanų vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Čia leistas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“.

J. Jakavonis-Tigras ėjo štabo ryšininko pareigas.

1946 metais jis buvo ištremtas į Sibirą, o į Lietuvą grįžo po trylikos metų.

Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, 1998 metais J. Jakavonis-Tigras apdovanotas Vyčio Kryžiaus 3-iojo laipsnio ordinu, 2000 metais jam įteiktas Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medalis.

J. Jakavoniui-Tigrui bei kitiems partizanams 2018 metų gruodžio 4 dieną buvo įteikta Seimo skiriama Laisvės premija, šiemet jis taip pat gavo partizanų vado A. Ramanausko-Vanago premiją.

Aktyvus partizaninis karas dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vyko 1944–1953 metais. Su sovietų okupacija Lietuvoje pokario metais kovojo apie 50 tūkst. partizanų, per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų žuvo.

Šalies vadovai, politikai reiškia užuojautą

Šalies vadovai bei kiti politikai reiškia užuojautą dėl partizano J.Jakavonio-Tigro mirties.

Prezidentas Gitanas Nausėda savo užuojautoje pabrėžė, kad J. Jakavonis-Tigras yra didelio atkaklumo, drąsos ir pasiryžimo pavyzdys, o šie bruožai partizaną lydėjo visą gyvenimą.

„Šis didvyris už Lietuvos laisvę kovojo nuo pat jaunų dienų. Jo nepalaužė nei gyvenimas bunkeryje, nei į nugarą alsuojantis priešas, nei ilgametės kančios tremtyje. Laisvės viltį ir pareigą kovoti už ją J. Jakavonis-Tigras nuosekliai puoselėjo ir grįžęs į Tėvynę“, – teigiama G. Nausėdos užuojautoje.

Pasak prezidento, partizanas aktyviai įsijungė į Sąjūdžio veiklą ir visuomet buvo aktyvus jau nepriklausomos Lietuvos gyvenimo dalyvis.

„J. Jakavonis-Tigras yra meilės Tėvynei pavyzdys visai jaunajai kartai, mums visiems. Reiškiu nuoširdžią užuojautą jo šeimai ir visiems tautiečiams“, – sakė prezidentas.

Premjerė Ingrida Šimonytė užuojautoje artimiesiems ir kitiems bendražygiams teigia, kad visas šio iškilaus laisvės kovų dalyvio gyvenimas liudija „nepaprastą drąsą ir ištvermę, kalba apie pasišventimą pamatinėms vertybėms ir meilę Lietuvai“.

„Iškentęs okupantų kankinimus, patyręs tremtinio dalią, jis tapo įkvepiančiu pavyzdžiu ateities kartoms, įrodančiu, kad visada turime išlikti ištikimi laisvės idealams ir pasirengę ginti Tėvynę“, – rašė I. Šimonytė.

Seimo Pirmininkė Viktorija Čmilytė-Nielsen, Seimo ir savo vardu reikšdama užuojautą artimiesiems, pabrėžė, kad simboliška, jog su pasipriešinimo sovietiniam okupaciniam režimui dalyviu J. Jakavoniu-Tigru tenka atsisveikinti lapkričio 23-iąją, minint Lietuvos kariuomenės dieną.

Mūsų atmintyje partizanas Juozas Jakavonis-Tigras visada išliks kaip nepaprasto tvirtumo, ištikimybės ir meilės Lietuvai pavyzdys.

„Jis visą gyvenimą tikėjo, kad Lietuva bus laisva. Devyniolikmečio duotos partizano priesaikos neįveikė nei nežmoniški enkavėdistų kankinimai ir tardymai, nei Sibiro lageriai, o prasidėjus Atgimimui, ji paskatino J. Jakavonį įsitraukti į Sąjūdžio veiklą. Visuomet būsime dėkingi J. Jakavoniui-Tigrui, savo gyvenimą pašventusiam Lietuvos Nepriklausomybei“, – užuojautoje sako V. Čmilytė-Nielsen.

Įrašu, skirtą partizanui atminti, savo „Facebook“ profilyje pasidalino ir buvusi prezidentė Dalia Grybauskaitė.

„Mūsų atmintyje partizanas Juozas Jakavonis-Tigras visada išliks kaip nepaprasto tvirtumo, ištikimybės ir meilės Lietuvai pavyzdys“, – teigė ji.

Seimo vicepirmininkė, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnė Radvilė Morkūnaitė-Mikulėnienė užuojautoje tvirtino, kad partizanas tapo vienu iš Lietuvos Laisvės kovų simbolių.

„Mylėjome ir gerbėme jį ne vien už kovą dėl Lietuvos laisvės, bet ir už tai, kad jo sodyboje, partizanų vado A. Ramanausko-Vanago vadavietėje, buvo laukiamas kiekvienas. Jo pasakojimai ir liudijimai daugybei įvairių žmonių iš Lietuvos ir užsienio atvėrė akis apie mūsų istorinę patirtį, sustiprino pasitikėjimą Valstybe. Partizanas Tigras buvo tvirtos dvasios ir įsitikinimų žmogus, turėjo puikią atmintį, buvo dėmesingas, atviras ir nelaikęs pykčio žmogus net ant tų, kurie jį skriaudė“, – teigė R. Morkūnaitė-Mikulėnienė.

Anot jos, J. Jakavonis-Tigras puoselėjo istoriją ne primesdamas savo patyrimus, bet nuoširdžiai jais dalindamasis. Politikė priminė, kad grįžęs iš sunkios tremties partizanas nepasidavė ir buvo aktyvus Sąjūdžio veikloje.

„Jo darbai Lietuvai liks atmintyje bei visų mūsų širdyse. Ačiū Jums, brangus kary!“, – rašė politikė.

J. Jakavonis-Tigras mirė Vilniuje antradienį, eidamas 97-uosius metus.

1945 metų rudenį jis kartu su kitais partizanais tėvų sodyboje įrengė Merkio rinktinės partizanų štabo vadavietę, 1945–1946 metais drauge su Merkio rinktinės vadu A. Ramanausku-Vanagu joje kurį laiką slapstėsi bei dirbo Pietų Lietuvos partizanų vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis.

1946 metais jis buvo ištremtas į Sibirą, o į Lietuvą grįžo po 13 metų.

„Tvarkydama tėčio daiktus, atradau nuotrauką, kuri daryta 1954 metais. Dirbant Magadane šachtoje jam buvo stipriai sutrenkta galva. Net ir jausdamas didelį skausmą, nuotraukoje tėtis šypsosi. Magadano lageriuose buvo paplitę ir raupsai, tačiau jam pasisekė, kad neužsikrėtė ta baisia liga. Tačiau plaučiuose iki šių dienų išliko rūdų kasyklų žymės. Deja, COVID-19 virusas neaplenkė ir Juozo Jakavonio. Daugelis mane atkalbinėjo, kam iš viso jį reikia skiepyti, juk tėčiui 96 metai. Bet jis pats būtinai norėjo pasiskiepyti. Gaila, kad nespėjo pasiskiepyti trečią kartą“, – rašė partizano dukra.

„Vilties ir tikėjimo jis nepraranda ir dabar. Labai ačiū Santariškių klinikų Infekcinių ligų centro gydytojams ir visam personalui, kurie daro viską, kad tėtis pasveiktų. Mums, o ypač tėveliui, šiandien ypač liūdna, nes prieš du metus  Anapilin išėjo mūsų Mamytė“, – įrašą socialiniame tinkle baigė Angelė Jakavonytė.

Ji bus įteikta gegužės 15 dieną, minint Partizanų pagerbimo, kariuomenės ir visuomenės vienybės dieną, Varėnoje, pranešė savivaldybė.

J. Jakavonis-Tigras tapo ketvirtuoju Varėnos savivaldybės įsteigtos premijos laureatu.

J. Jakavonis-Tigras, būdamas dvidešimties metų, 1945 metų rudenį kartu su kitais partizanais tėvų sodyboje Kasčiūnų kaime įrengė Merkio rinktinės partizanų štabo vadavietę. 1945–1946 metais drauge su Merkio rinktinės vadu A. Ramanausku-Vanagu joje kurį laiką slapstėsi bei dirbo Pietų Lietuvos partizanų vadas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. Čia leistas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“.

J. Jakavonis-Tigras ėjo štabo ryšininko pareigas.

A. Ramanausko-Vanago premija skiriama asmenims, labiausiai pasižymėjusiems už iniciatyvas ieškant ir atrandant partizanų žuvimo, palaidojimo vietas, partizanų atminimo įamžinimą, patriotizmo ir pilietiškumo skatinimą bei rėmimą.

Aktyvus partizaninis karas dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo vyko 1944–1953 metais. Su sovietų okupacija Lietuvoje pokario metais kovojo apie 50 tūkst. partizanų, per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų žuvo.

J. Jakavonis-Tigras, kuriam šiuo metu 93-eji, yra paskutinis likęs gyvas Varėnos krašto Dainavos apygardos partizanas. Būdamas vos 19 metų jis aktyviai įsitraukė į Lietuvos partizaninį judėjimą, buvo Pietų Lietuvos partizanų vadų J. Vitkaus-Kazimieraičio ir A. Ramanausko-Vanago ryšininkas, kovų su NKVD ir vietinės Merkinės stribais dalyvis. Suimtas 1946 m. gruodžio mėnesį nešant partizanų spaudą, kankintas Lietuvoje, vėliau išsiųstas į Sibiro lagerius. Į gimtinę iš tremties jis grįžo 1959 metais.

Šalies vadovės teigimu, J. Jakavonis-Tigras - gyva kovų už Lietuvos laisvę legenda, mūsų istorinės atminties saugotojas, drąsos, nepalaužiamos dvasios, meilės ir pasiaukojimo Tėvynei simbolis. Tai žmogus, kuriam šalies laisvė brangesnė už gyvenimą. Dėl pačio didingiausio tikslo - laisvos Lietuvos jis kartu su kitais miško broliais rizikavo savo ir artimųjų gyvybėmis, kad iškovotų išsvajotą nepriklausomybę.

Pasak prezidentės, dabar, kai ginkluotas pasipriešinimas yra tapęs stipriu propagandos taikiniu, visiems mums ypač svarbu išlaikyti istoriją gyvą, perduoti ją ateities kartoms, išsaugoti didvyrių, gynusių laisvę ir jos idealus, atminimą, neleisti jų menkinti ir niekinti.

Pasak prezidentės spaudos tarnybos pranešimo, J. Jakavonis-Tigras valstybės vadovei aprodė bunkerį, kurį jis drauge su Pietų Lietuvos partizanais sodyboje įrengė dar 1945 metais. Čia buvo leidžiamas partizanų laikraštis „Laisvės varpas“, įrengta spaustuvėlė, ruošiami štabų dokumentai. Šios vadavietės, kurioje taip pat slėpėsi partizanų vadai J. Vitkus-Kazimieraitis ir A. Ramanauskas-Vanagas, sovietų valdžia taip ir neatrado.

Dešimtmetį trukusiame partizaniniame kare savo gyvybes paaukojo daugiau kaip 20 tūkstančių žmonių.

Prezidentės susitikimas su partizanu J. Jakavoniu-Tigru Kasčiūnų kaime įvyko minint 29-ąsias Baltijos kelio metines.