Lemtinga diena

Tuometinio švietimo ministro Kazio Bizausko pasirašyta metrika iškalbingai byloja: "Meno Kūrėjų Draugijos Muzikos Mokyklą nuo š. m. spalių mėn. 1 d. paimti Švietimo Ministerijos žinion ir laikyti valstybės lėšomis."

1919 m. kompozitorius ir vargonininkas Juozas Naujalis įkūrė privačią muzikos mokyklą. Vyriausybė ją remti atsisakė, tad kitų metų vasarą mokykla buvo perduota ką tik susibūrusiai Lietuvių meno kūrėjų draugijai.

Mokyklos vadovu tapo kompozitorius ir dirigentas Juozas Tallat-Kelpša. Spalio mėnesį mokykla tapo valstybinė, čia veikė fortepijono, smuiko ir dainavimo klasės, mokėsi 36 mokiniai, o pamokos vyko Lietuvių meno kūrėjų draugijos patalpose Maironio g. 3, Kaune. Metų pabaigoje vadovavimą muzikos mokyklai perėmė J.Naujalis. Mokykloje pradėtos steigti naujos specialiųjų ir bendrųjų muzikos dalykų klasės, sparčiai daugėjo mokinių, buvo kviečiami dirbti nauji pedagogai – mokykla tapo svarbiu muzikinės kultūros centru.

Lietuvoje nėra kitos tokios muzikinio ugdymo institucijos, kuri, nors ir nesyk pakeistais pavadinimais, būtų gyvavusi ir išlikusi 100 metų. Nėra kitos tokios, kuri po savo stogu būtų sutalpinusi tiek iškilių asmenybių, brandinusi muzikologų Algirdo Ambrazo, Vytauto Landsbergio, kompozitorių Giedriaus Kuprevičiaus, Mindaugo Urbaičio, Fausto Latėno, Valentino Bagdono, Zitos Bružaitės, Antano Jasenkos, operos solistų Violetos Urmanavičiūtės-Urmanos, Edgaro Montvido talentus, kitų iškilių dainininkų, pianistų, liaudininkų, akordeonininkų, stygininkų, pūtikų, chorvedžių, muzikos teoretikų, visuomenės veikėjų ir populiariosios muzikos pasaulio atstovų.

Kone visi mūsų šalies muzikantai, profesoriai, kompozitoriai, žymiausi atlikėjai, miestų, miestelių ir kaimo mokyklų muzikos mokytojai išaugo iš šios mokyklos lopšio. Tai seniausia iki šiol veikianti Lietuvos muzikos mokykla.

Uždegantis pavyzdys

Valstybės muzikos mokyklos užgimimas Kauno mieste paskatino kurtis ir kitas muzikinio ugdymo įstaigas. 1923 m. kompozitoriaus Stasio Šimkaus iniciatyva Klaipėdoje atidaryta konservatorija, kuri valstybės žinion perėjo 1925 m., o 1967 m. buvo pavadinta savo įkūrėjo vardu.

1939 m. Juozo Karoso iniciatyva buvo įkurta Valstybinė Šiaulių vidurinė muzikos mokykla, vėliau išaugusi į Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų gimnaziją. 1940 m. Vilniuje buvo įkurta muzikos mokykla, po devynerių metų gavusi kompozitoriaus J.Tallat-Kelpšos vardą, o 1945 m. Kaune įkurta Dešimtmetė muzikos mokykla, 1969 m. pavadinta J.Naujalio vardu.

Anuomet poetas Antanas Miškinis rašė: "Kai tautinio atgimimo aušra pašvietė Lietuvai, kai lietuviai sukruto kurti gražesnį gyvenimą, J.Naujalis stojo į tas garbingų Lietuvos vaduotojų eiles. Jam gyvenimo dalia paskyrė tarnauti Lietuvai per meną – per muziką ir dainą."

Kone visi mūsų šalies muzikantai, profesoriai, kompozitoriai, žymiausi atlikėjai išaugo iš šios mokyklos lopšio. Tai vyriausia iki šiol veikianti Lietuvos muzikos mokykla.

Lietuvos muzikos patriarcho įkvėpta Valstybės muzikos mokykla savo veiklą pradėjo jau trečiais metais po nepriklausomybės paskelbimo. J.Naujalis siekė suburti gerų pedagogų kolektyvą. Jis rašė: "Mokyklos jėga ir vertė glūdi mokslo personale ir jo darbuose. Visos rimčiausios ir prityrusios mūsų muzikos jėgos yra Kaune."

Epochų sandūra

1927 m. rudenį J.Naujalis pasitraukė iš direktoriaus pareigų. Mokyklos absolventas, kompozitorius Jonas Nabažas rašė: "Tie metai buvo tarytum riba tarp senesnio muzikinio gyvenimo, kuriam vadovavo J.Naujalis, ir tarp naujesnio, kurio priešakyje atsistojo J.Gruodis. J.Naujaliui, auklėtam varšuvietiško romantizmo dvasia, nelabai patiko naujoviška, moderni muzika, atnešta žmonių, daugiausia baigusių mokslus Leipcige."

J.Gruodis nuo pirmųjų administravimo dienų pasireiškė kaip asmenybė, turinti aiškią veiklos programą ir ryžtingai siekianti ją įgyvendinti. Jis buvo pareigingas, garbės žodžio žmogus, ne tik sumanus, bet ir kūrybingas vadovas, labai vertinęs mokyklos pedagogus. Naujasis direktorius ėmėsi atsakingai organizuoti mokymo procesą, tvarkyti įvairiausius praktinius reikalus, nepamiršdamas, kad mokyklos prioritetu turi išlikti kūrybiškumo ir harmonijos dvasia. Tai buvo nelengva, nes tuomet mokyklos administraciją sudarė tik direktorius ir jo pavaduotojas.

Tų metų rudenį mokykloje įsteigta kompozicijos klasė, kuriai vadovavo pats direktorius. Šią Lietuvos nacionalinės kompozitorių mokyklos pradžią akcentuoja muzikologė Gražina Daunoravičienė: "J.Gruodis sukūrė pirmąją Lietuvoje pedagoginės nacionalinės kompozitorių mokyklos sistemą su visais jos komponentais: programa, metodika, tradicija, mokiniais."

Darbas dėl progreso

1933 m., Lietuvos valstybei minint 15-ąsias nepriklausomybės metines, J.Gruodžio pastangomis muzikos mokykla išaugo į aukštąją mokyklą – konservatoriją.

Tik pradėjęs puoselėti šią idėją 1930 m. jis rašė: "Didžiajam muzikos menui reikia didelių ir muzikų, o didieji muzikai gimsta ten, kur jų mažų skaičius yra didelis ir kur visoje tautoje muzika iškyla aukštai." Atidarant aukštąją mokyklą vadovas kalbėjo: "Mūsų tauta likimo buvo užmigdyta net keliems šimtmečiams. Iš ilgo miego pabudę, radom mūsų kaimynus toli mus aplenkusius ir, be to, išmokusius didelio darbštumo. Mums gi, norintiems kaimynus pasivyt ir su jais lenktyniaut, reikia išmokt dar daugiau už juos dirbt. Jei mes kitų tautų nepasivysim ir nesugebėsim su jomis lenktyniauti, būsime nušluoti nuo žemės paviršiaus. Mes turim susiburti į stipriai sucementuotą būrį ugdytojų mūsų muzikos meno, nešėjų mūsų kultūros. Mes turime atkast, išraut, iškentėt tuos pradus, kurie kažkur gilumoj mūsų tautos ir mūsų sielos glūdi."

Esminis Kauno konservatorijos veiklos principas buvo aukšto profesionalumo ir plataus muzikinio bei kultūrinio akiračio derinimas. Konservatorija buvo dviejų muzikos mokymo grandžių – vidurinės ir aukštosios – lydinys.

Jau pirmaisiais veiklos metais Kauno konservatorija, kaip aukštoji muzikos mokykla, sveikino devynis absolventus, tarp kurių buvo pianistas Jurgis Karnavičius bei du kompozitoriai: J.Nabažas ir Antanas Račiūnas. Vytautas Bacevičius tuomet rašė: "Jau laikas susirūpinti ir susidomėti naujais pasiekimais meno srityje, jau laikas kurti tokias meno vertybes, kurios atitiktų XX a. dvasiai. Kurkim gi modernią Lietuvą." Tokios Lietuvos kūrimo strategiją patvirtina 1934 m.  Valstybės teatre Kaune šalies prezidento Antano Smetonos ištarta frazė: "Teatras, konservatorija, meno mokykla ne taip sau jos sukurtos, ne prabangai: jos sukurtos tautai auklėti, pirmučiausia gi tiems, kurie siekia jai vadovauti."

Numalšintos viltys

J.Gruodis, būdamas ugdymo įstaigos direktoriumi, rūpinosi naujų Konservatorijos rūmų statyba. Pastatas turėjo būti toks: 1 200 klausytojų talpinanti didžioji salė su koncertine estrada 100 žmonių orkestrui, mažoji salė kameriniams koncertams, 300 klausytojų talpinanti salė su scena operos klasei, 35 klasės paskaitoms, įvairios tarnybinės patalpos. Deja, tuometinė Lietuvos vyriausybė lėšas skyrė kitiems reikalams.

Konservatorijos rūmų statybos sužlugdymą J.Gruodis išgyveno skaudžiai. Ko gero, tai pagreitino jo apsisprendimą atsistatydinti iš direktoriaus pareigų. Pedagoginės veiklos jis nenutraukė, iki pat mirties vadovavo kompozicijos klasei. Žodinį testamentą, rašytą 1932 m., kompozitorius paliko amžiams: "Tyras menas gimdo idealus. Be idealų žmonės išsismaugtų. Ne veltui ir religija, ypač krikščionių, yra taip glaudžiai susijusi su menu. Kad mūsų menas mus gaivintų, kad neužlietų mūsų kitų tautų bangos, reikia visomis jėgomis išlaikyti tai, kas mūsų tautoje yra originalaus: tuo mes ir kitoms tautoms patarnausim. Originalumas tautos daugiausia pasireiškia jos menu. Menas iškelia savaimingus tautos bruožus, išlaiko, šalia jos kalbos, tautą gyvą ir garbingą. Ir jei yra tokia tauta, kurios gilioji mintis pasauly dar neišnaudota, tai tokios tautos menininkas gali save laikyti laimingu."

Visgi sudėtingos to meto Lietuvos istorinės aplinkybės ėmė stipriai stabdyti muzikinio švietimo ir kultūros plėtojimo darbus. J.Nabažas 1940 m. dienoraštyje paliko nerimastingą įrašą: "Tam jaunimui, kuris Nepriklausomoj Lietuvoj gimęs, lietuviškoj dvasioj užaugęs, išsiauklėjęs, tiesiog neįsivaizduojamas dalykas, kad svetimi valdys, kad svetima kalba, svetima dvasia ims mindyti mūsąją." Deja, jis buvo teisus – 1943 m. vokiečių valdžia Kauno konservatoriją uždarė.

Baigėsi taikus, kūrybingas Lietuvos nepriklausomybės dvidešimtmetis, prasidėjo juodasis periodas. Sovietų Sąjungos aneksiją Antrojo pasaulinio karo metais pakeitė vokiečių okupacija.

Karui baigiantis, vengdama grįžtančio sovietų smurto ir teroro, iš Lietuvos į Vakarus pasitraukė šviesiausia kūrybinės bei mokslinės inteligentijos dalis, daugelis nespėjusių emigruoti vėliau buvo ištremti į Sibirą. Muzikologė Jūratė Vyliūtė rašė: "Ypač nukentėjo pokarinis muzikos atžalynas – konservatorijos studentai, muzikos mokyklų moksleiviai, juos trėmė kaip buožių, inteligentų ar tiesiog pasiturinčių šeimų narius, areštavo, tardė, teisė už pagalbą partizanams, dalyvavimą pogrindinėse pasipriešinimo grupėse, už antisovietines kalbas ir dainas."

Naujuose namuose

Tokioje smurtingoje aplinkoje 1945 m. veiklą atnaujino Kauno valstybinė muzikos mokykla, šįkart – savarankiška vidurinės grandies institucija. Keletą metų jos veikla glaudžiai siejosi su tuo pat metu atkurta konservatorija, nors oficialiai konservatorija ir muzikos mokykla dirbo kaip atskiros mokslo įstaigos. Metodinę ir koncertinę muzikos mokyklos veiklą kuravo konservatorijos katedros, dirbo tie patys pedagogai.

Namai: iš pradžių Maironio gatvėje veikusi Muzikos mokykla vėliau persikėlė į dabar J.Gruodžio vardu vadinamą gatvelę, kurią nuolat pripildo muzikos garsų.

Konservatorija ir muzikos mokykla įsikėlė į erdvų pastatą tuometinėje Ugniagesių gatvėje, architekto Felikso Bielinskio projektuotą modernizmo stiliumi. 1940 m. iškilusio pastato paskirtis buvo pradinė mokykla ir pedagogikos muziejus, bet aplinkybės lėmė taip, kad jau aštuntą dešimtmetį jis tarnauja muzikai. Aukštajai mokyklai 1949 m. išsikėlus į Vilnių, Kauno muzikos mokykla paveldėjo erdvius rūmus, o po J.Gruodžio mirties 1948 m. jai buvo suteiktas garbingas Juozo Gruodžio muzikos mokyklos vardas, Ugniagesių gatvelė buvo pervardyta J.Gruodžio gatve.

Nauji laikai ir iššūkiai

1953 m. Kauno Juozo Gruodžio muzikos mokyklai buvo suteiktas technikumo statusas. Baigę technikumą absolventai galėjo dirbti mokytojais muzikos mokyklose, įvairių chorų, orkestrų, saviveiklinių kolektyvų, kultūros namų vadovais.

1969 m. vėl pasikeitė įstaigos pavadinimas: Kauno J.Gruodžio aukštesnioji muzikos mokykla. 1990 m. atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ir sugriuvus geležinei uždangai atsivėrė keliai į užsienį, galimybės dalyvauti tarptautiniuose konkursuose, festivaliuose, užmegzti draugystės ir bendradarbiavimo ryšius su giminingomis mokyklomis.

Žinoma, buvo ir sunkumų – virsmą puikiai prisimena kompozitorius, ilgametis mokyklos mokytojas Algimantas Kubiliūnas: "Ši mokykla Lietuvoje buvo žinoma kaip viena geriausių profesionaliai rengiančių vidurinės grandies specialistus ir būsimuosius aukštosios muzikos mokyklos studentus. Jos pedagogai visais laikais dirbo Lietuvos menų pasaulio labui, o jų darbo rezultatai ir šiandien akivaizdūs. Atėjo 1990-ieji. Lietuva tapo nepriklausoma. Per trumpą laiką gyvenimas keitėsi radikaliai visais parametrais: ekonomika, mokslas, kultūra ir paprastų žmonių gyvenimo būdas. Apgailestaujant reikia pažymėti, kad švietimo reforma patyrė daug sunkumų, tebeklaidžiojama ir šiandien. Norisi tik tikėtis aukštesniųjų instancijų vadovų, formuojančių ir kuruojančių švietimo sistemą, blaivaus, atsakingo mąstymo bei palinkėti jiems, kad nepamirštų, jog muzikos mokykla, konservatorija, tarnauja krašto muzikinei kultūrai, reiškia – dirba valstybei ir tautai."

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę keitėsi šalies švietimo sistema. Įvykus aukštesniųjų mokyklų reformai 1993 m. mokykla buvo pervadinta Kauno J.Gruodžio konservatorija. Po dvejų metų mokykloje pirmą kartą buvo laikomi brandos egzaminai.

2007 m. mokykla perėjo Kauno apskrities žinion ir vadinosi Kauno apskrities J.Gruodžio konservatorija, po trejų metų atgavo dabartinį pavadinimą, o 2015 m. tapo gimnazijos tipo konservatorija. Dabar čia mokosi I–IV gimnazijos klasių mokiniai, mėgstantys muziką ir besirengiantys savo ateitį sieti su profesionalaus muziko karjera.

Ypatinga atmosfera

Dabartis šimtmetį švenčiančios Valstybės muzikos mokyklos tradicijas perėmusioje Kauno J.Gruodžio konservatorijoje nudažyta šviesiais potėpiais, ji – jaunatviška ir spalvinga. Iš Kauno, aplinkinių rajonų, centrinio šalies regiono ir tolimiausių Lietuvos pakraščių suvažiavę mokiniai vienijami bendros muzikavimo idėjos.

Trečiojo aukšto koridoriuose dažnai sutiksi muzikoje paskendusius mokinius: vieni ruošiasi muzikos istorijos testui, kiti sprendžia harmoninio uždavinio rebusus, šalimais kažkas ant kėdės atkaltės ar savo keliu groja sekvencijas.

Pirmajame aukšte būriuojasi grupelė aktyvistų, generuojančių projektų idėjas, mokykla nuolat skendi garsuose: kažkur groja fortepijonas, kažkas intensyviai ieško savojo balso galimybių ribos, iš rūsio ataidi elektrinių gitarų pasažai ir mušamųjų instrumentų salvės, netgi bendrojo ugdymo dalykų klasėse kartas nuo karto nuskamba choru traukiamos dainos aidas.

Konservatorija – mokykla be skambučio. Čia nuolat verda gyvybė – nuo ankstyvo ryto iki vėlyvo vakaro tiek klasės, tiek koridoriai kupini garsų ir šurmulio. Savaitgalį ar mokinių atostogų metu į mokyklą atėję mokytojai pasijaučia keistai – čia per daug tylu. Tačiau neilgam. Netrukus iš kažkurios klasės pasigirsta eksperimentuojančio muzikos aistruolio džiazavimas, koridoriuje suskamba improvizuotas balsų kvartetas, bandantis naujai interpretuoti visiems pažįstamą dainą.

Valstybinių ar mokyklos švenčių metu mokytojus prie įėjimo pasitinka mokinių suburta instrumentinė grupė, užkrečianti pakilia nuotaika, koncertų salėje skamba mokinių atliekami kūriniai, Laisvės alėja žygiuoja konservatorijos pučiamųjų instrumentų orkestras.

Sugrįžta jau išgarsėję

Mokytojų kolektyvas nuolatos jaunėja: dauguma pedagogų – inovatyvūs, pamokose diegiantys ir pritaikantys pažangias technologijas, supažindinantys mokinius su naujais mokymo ir mokymosi būdais, ieškantys, eksponuojantys metodinius bei muzikinius pavyzdžius interneto erdvėje, besinaudojantys prieigomis ir priemonėmis, leidžiančiomis paįvairinti ne tik jaunojo muziko požiūrį, bet ir pačio mokytojo dėstomą dalyką. Tokį atsinaujinimą skatina ir gerėjančios sąlygos – modernizuojamos patalpos, atnaujinami instrumentų, garso aparatūros, kompiuterinės technikos ištekliai, o iš kitų miestų atvykusiems mokiniams suteikiama galimybė gyventi renovuotame bendrabutyje.

Jauki ir puikia akustika pasižyminti koncertų salė – ypatinga koncertinė erdvė. Čia jau 20 metų skamba vienos aktyviausių vargonavimo meno puoselėtojų Dalios Jatautaitės iniciatyva iš Austrijos atvežti Gregoro Hradetzky įmonės gamybos vargonai, scenoje puikuojasi du naujutėlaičiai koncertiniai fortepijonai.

Mokyklos bendruomenė nuoširdžiai džiaugiasi kiekvieno ugdytinio sėkme ir didžiuojasi grįžtamuoju ryšiu – absolventai čia grįžta kaip pedagogai, koncertų atlikėjai. Auksinėmis raidėmis į konservatorijos istoriją įrašyti mokyklos auklėtiniai – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai: Julius Juzeliūnas, Irena Milkevičiūtė, Violeta Urmanavičiūtė-Urmana, Rūta Staliliūnaitė, Vytautas Landsbergis, Giedrius Kuprevičius, Faustas Latėnas, Algirdas Ambrazas, Zita Bružaitė.

Stiprių asmenybių istorija

Šios muzikinį išsilavinimą teikiančios įstaigos istorija prasidėjo nuo 1919 m., kai Juozas Naujalis įkūrė privačią muzikos mokyklą. 1920 m. ji tapo valstybine muzikos mokykla. 1933 m. Juozo Gruodžio iniciatyva įsteigta aukštoji muzikos mokykla – Kauno konservatorija, kurioje buvo suformuotos kompozicijos, vargonų, fortepijono, styginių instrumentų, dainavimo, pučiamųjų instrumentų ir dirigavimo klasės.

Jeigu peržiūrėtume visą jos kūrimosi kelią, vertėtų paminėti daugelio žymių žmonių pavardžių, kaip Jonas Bendorius, Balys Dvarionas, Vladas Jakubėnas, Aleksandras Kačanauskas, Jurgis Karnavičius, Jonas Švedas, Juozas Tallat-Kelpša ir kt. Jie paliko savo įspaudus konservatorijos muzikinėje veikloje. Nuo 2007 m. įstaigos direktoriumi tapęs Kęstutis Bliujus savo aktyvumu pakeitė įstaigos įvaizdį, sumodernino interjerą, atvėrė langus į platesnes erdves savo ugdytiniams.

Šių metų birželis prasidėjo ypatinga švente konservatorijoje – per 99-erius jos egzistavimo metus vyko pirmasis respublikinis Juozo Gruodžio pianistų konkursas.

Didelės iniciatyvos ėmėsi Domantas Milius – pagrindinis organizatorius, veiklus jaunas vaikinas. Jis yra KTU Humanitarinių mokslų doktorantas, KTU Akademinio choro "Jaunystė" koncertmeisteris, Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos ir Kauno 1-osios muzikos mokyklos vyr. fortepijono mokytojas ir vyr. koncertmeisteris.

Prie konkurso idėjos atsiradimo ir įgyvendinimo taip pat prisidėjo jaunoji muzikologė, buvusi konservatorijos auklėtinė Ingrida Alonderė. Savo idėjomis ir muzikologinėmis žiniomis padėjusi atrasti geriausią konkurso formatą, atliepiantį šių laikų Lietuvos jaunųjų muzikantų – pianistų poreikius.

Kiekvienas dalyvis labai kruopščiai ruošėsi konkursui: jų kūriniai ilgi, sudėtingi, pareikalavę nemažai laiko ir jėgų.

Bekuriant geresnį pasaulį

Jaunystė suteikia sparnus ir dovanoja veržlumą. Muzika tiems sparnams įduoda kitokį pagreitį – širdies jautrumu kurti kitokį pasaulį, kuriame daug spalvų ir šviesos. Pasak filosofo Arvydo Šliogerio, menas aukščiausia šio žodžio prasme yra transcendencijos įforminimas. Žinoma, jeigu to neatsitinka, meno kūrinys tampa nebylus ir negyvas. Taip ir muzikos kūrinys, išleistas į gyvenimą ne tik kūrėjo, bet ir perteikėjo rankomis, tampa labai svarbus ir prasmingas. Jau vien jį girdėti yra palaima.

Menas suburia panašių idėjų ir gebėjimų turinčius žmones. Kaip teigia filosofas Andrius Konickis, "eilėraščio žodis niekur nejuda, bet jis nuolat kreipiasi, linksta, kreipiasi į kitą". Muzika panašiai – ji kviečia visus tuos, kurie jautriai pažįsta pasaulį, girdi muziką kasdienybėje ir kuria visai kitokį pasaulį savo vaizduotėje.

Tarptautinės vaikų gynimo dienos rytmetį konservatorijos koridoriuose jau būriavosi 50 geriausių jaunųjų pianistų iš Klaipėdos Stasio Šimkaus, Kauno Juozo Gruodžio konservatorijų, Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos, Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos, Kauno 1-osios, Kauno Miko Petrausko, Aleksandro Kačanausko muzikos mokyklų, Birštono, Kretingos, Neringos, Šilutės, Utenos meno mokyklų.

Pasipuošę įspūdingomis koncertinėmis suknelėmis arba klasikiniais juodais drabužiais, pilni rimties ir susikaupimo, – tokie atrodė konkurso dalyviai. Šventė graži, nuotaika pakili, bet dar yra atsakomybė už tai, ką esi parengęs parodyti, nes viskas bus vertinama žiūrovų ir, žinoma, vertinimo komisijos.

Autoritetinga žiuri

Pirmojo respublikinio Juozo Gruodžio pianistų konkurso vertinimo komisijos pirmininkė – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorė, Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė, pianistė Rūta Rikterė. Ji yra baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją ir jos asistentūrą – stažuotę. Kartu su Zbignevu Ibelhauptu yra tarprespublikinio M.K.Čiurlionio pianistų konkurso laureatai, o 1991 m. pelnė tarptautinio fortepijoninių duetų konkurso Romoje laurus.

Nuo 1989-ųjų kartu su Z.Ibelhauptu ji puoselėja fortepijoninio dueto žanrą. Paklausta, pagal kokius kriterijus yra vertinami konkurso dalyviai, ji teigė, kad pasikliaujama 25 taškų vertinimo sistema, kuri taikoma už muzikinį meninį kūrinio turinio perteikimą ir techninį atlikimą.

Vertinti buvo nelengva, nes kiekvienas dalyvis labai kruopščiai ruošėsi konkursui: jų kūriniai ilgi, sudėtingi, išreikalavę nemažai laiko ir jėgų. Muziką reikia jausti, ja gyventi. Tas labai buvo pastebima konkurso dalyvių akyse, visoje laikysenoje. Buvo neįmanoma nepastebėti ir jaudinimosi – labai žmogiškos savijautos.

Konkurso meno vadovė – mokytoja ekspertė Laima Aksamitauskienė, konservatorijos Fortepijono metodinės grupės pirmininkė, J.Gruodžio konservatorijoje dirbanti jau 37 metus. Aktyvi, nuolat idėjų ieškanti ir jas įgyvendinanti pedagogė, Lietuvos fortepijono pedagogų asociacijos organizacinio komiteto narė, respublikinių ir tarptautinių pianistų konkursų vertinimo komisijos narė.

Ilgametė mišraus choro "Leliumai" koncertmeisterė, įvairių kamerinių ansamblių dalyvė, o J.Gruodžio konservatorijoje dėsto fortepijono specialybės pamokas. Konkurse dalyvavo ir jos parengtos mokinės: Elzė Kaziukonytė (D kategorija) ir Gražina Lukšytė (E kategorija). Abi konkursantės savose kategorijose užėmė antrąsias vietas.

Komisijos nariai – taip pat muzikos srityje nusipelnę veikėjai. Sergejus Okruška – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorius, pianistas. 1980 m. baigęs Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (prof. M.Azizbekovos fortepijono klasę), jis studijavo Maskvos Piotro Čaikovskio konservatorijoje (prof. V.Meržanovo klasėje). Nuo 1974 m. koncertuoja kaip solistas ir kamerinių ansamblių narys. 1978 m. S.Okruška pelnė IV M.K.Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkurso laureato vardą. Nuo 2000 m. – ansamblio "Vilniaus arsenalas" narys.

Jurgis Aleknavičius – Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijos ir Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos fortepijono mokytojas. 2008 m. stažavosi Briuselio karališkojoje konservatorijoje, vėliau studijavo Norvegijoje, E.Griego muzikos akademijoje, baigė aspirantūros studijas Sankt Peterburgo valstybinės N.Rimskio Korsakovo konservatorijoje. Šiuo metu studijuoja atlikimo meno doktorantūroje Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje.

Rasa Derbutienė jau pažįstama iš kitų koncertinių konkursų. Ji yra Kauno 1-osios muzikos mokyklos fortepijono mokytoja ekspertė, daugiau kaip 20 metų pirmininkavusi Kauno krašto fortepijono mokytojų draugijai. Tuometėje valstybinėje konservatorijoje R.Derbutienė baigė fortepijono atlikimo meno studijas pas legendinį Lietuvos pianistą Povilą Stravinską.

Rūta Varnienė – Kauno Miko Petrauko muzikos mokyklos fortepijono klasės vadovė, mokytoja ekspertė. Energijos ir veržlumo pilna mokytoja, pasirinkusi kelionę per erdvę ir laiką. Būtent muzika ir leidžia pasirinkti tokį kelią, kuriame, pasak poetės Sylvios Plath, "ir žvaigždės verias tarp lelijų".

Svarbiausi įvertinimai

Svarbiausias ir nerimo pilnas konkurso akcentas – nugalėtojų paskelbimas. Vienintelis konkurso "Grand Prix" atiteko Jokūbui Jakeliui (Kauno 1-oji muzikos mokykla, mokytoja ekspertė Edita Matulionienė). Vaikinas atliko Josepho Haydno Sonatą D-dur I dalį, Hob. XVI:37, ir Stasio Vainiūno "Pakalnutės žydi" iš ciklo "Gimtinės pievos".

Tarp A ketegorijos (3–4 klasės) dalyvių pirmoji vieta skirta Laurai Stonytei (Kauno 1-oji muzikos mokykla, mokytoja metodininkė Ramutė Pečeliūnienė) ir Rasai Petrauskaitei (Kauno Miko Petrausko muzikos mokykla, mokytoja Agnė Pranculytė-Jončienė). Tarp B kategorijos (5–6 klasės) pirmoji vieta skirta keliems mokiniams: Agnei Alijauskaitei (Kauno Miko Petrausko muzikos mokykla, mokytoja Agnė Pranculytė-Jončienė), Nortei Karaliūtei (Kauno 1-oji muzikos mokykla, mokytoja Svetlana Mažeikienė), Medai Siliūtei (Šilutės meno mokykla, mokytoja Liudmila Sandra Tunaitienė), Agnei Šulniūtei (Kauno 1-oji muzikos mokykla, mokytoja Edita Matulionienė).

Tarp C kategorijos (7–8 klasės) dalyvių pirmoji vieta skirta Mindaugui Baliukevičiui (Utenos meno mokykla, mokytoja Ingrida Dirmienė). D kategorijos (9–10 klasės) pirmosios vietos laimėtojai: Simonas Miknius (Kauno Juozo Gruodžio konservatorija, mokytojas Motiejus Bazaras) ir Sibilė Zavadskytė (Nacionalinė M.K.Čiurlionio menų mokykla, mokytoja Vaida Kirvelytė). Pirmoji vieta neskirta E kategorijos (11–12 klasės) dalyviams. Tai gražus būrys jaunųjų talentų, kuriems muzika yra ne tik malonus širdžiai užsiėmimas, bet ir pašaukimas kurti, ieškoti, kitaip perteikti visa tai, ką jauti, kuo gyveni. Muzika kviečia pažinti dvasios pasaulį su visomis savo apraiškomis. Konkurso laureatai ir dalyviai apdovanoti įsimintinomis dovanėlėmis. Jų visų veiduose švietė šypsenos – buvo laimingi.

Taigi muzika kviečia kurti, kaip ir poezija – užrašyti kiekvieną subtilų širdies virpesį, kaip dailė kviečia imtis teptuko ir piešti. Poetė Dovilė Kuzminskaitė knygoje "Obsesijos" (2018) rašo: "Tikras poetas privalo mokėti dūsaut,/ žvelgt veršiuko akim/ atsimerki – dangus ir nelyja,/ Viešpats žiūri pro debesio kampą". Menininkai kitaip mato kasdienę rutiną, su muzika draugaujantys junta pasakytą žodį jautriau, kasdienybė jiems nušvinta vaivorykštės spalvomis, tereikia tik užsimerkti ir svajoti, girdėti tai, kas kitiems neįmanoma išgirsti paprasta ausimi. Muziką reikia jausti.

24-erių vyras, atrodo, stengiasi pasinaudoti visomis gyvenimo gyvenimo galimybėmis: Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) džiaugiasi klasikinio vokalo magistro studijomis, profesinio rengimo centre Vilniuje ruošiasi būti geru elektriku, o Kaune mokosi karybos Stasio Raštikio puskarininkių mokykloje.

LNK projektas „Mes – vieno kraujo“ Gopalą vadina didžiausiu atradimu, o jis pats neslepia į televiziją einantis paskatinti žmones žvelgti į gyvenimą giliau ir pabandyti laimėti 10 tūkst. eurų, kuriuos skirtų tolesniems mokslams.

Blogiausia – neturėti pavyzdžio ir nesuprasti, kas yra gerai, o kas – blogai. Aš žinojau, kas yra nemeilė, bet sužinojau, ką reiškia būti mylimam. Ir norėjau eiti į meilės pusę.

Pradėjęs mokytis pas profesorių Virgilijų Noreiką, G. Michailovskis trečius metus tobulina dainavimą pas docentą Algirdą Janutą, kurį pakiliai apibūdina kaip vokalinės ir dvasinės išminties derinį. „Savęs dainininku dar nelaikau, šlifuoju vokalą. Esu tiesiog žmogus – romų tautybės, bet kartu jaučiuosi esąs lietuvis, o širdyje – ir tikras kaunietis“, – kukliai prisistato R. Michailovskis.

– Su pasididžiavimu sakote esąs kaunietis. Kodėl jūsų širdis linksta prie šio miesto?

– Aš tikras, gilios širdies kaunietis, čia užaugau, baigiau mokyklą. Myliu Kauną. Vos įvažiuoju į miestą, iškart pasijuntu labai gerai, nors draugai išsibarstę, o aš atvažiuoju tik į karininkų kursus. Tačiau Kaune mane užlieja palaimos banga. Norėčiau gyventi tik Kaune ir kada nors nusipirkti čia namą. Net vietą nusižiūrėjau.

– Kokia vieta Kaune jums yra ypatinga?

– Mylint Kauną sunku išrinkti mylimiausią vietą. Vis dėlto pastaruosius metus mano mylimiausia vieta yra Arkikatedra. Vilniuje esu į daug bažnyčių užsukęs, bet dar nė viena nesukėlė tokio šventumo jausmo. Žinoma, visas bažnyčias gaubia šventumas, bet Kauno arkikatedra turi ypatingą aurą ir viskas aplink ją man artima ir suprantama. Jei turėčiau galimybę dažniau eiti į ją, mielai tai daryčiau. Apskritai ta Kauno senamiesčio dalis mane labai žavi.

– Esate tikintis?

– Taip, aš krikščionis. Bet manau, kad Dievas yra vienas ir visos religijos į jį veda. Nesilankau uoliai Mišiose, į bažnyčią einu tada, kai jaučiu poreikį. Gyvenimas be Dievo man atrodo tuščias. Mane taip pat vilioja Rytų išmintis, induizmas, dzenbudizmas. Joga neužsiimu, bet norėčiau, o praktikuoju meditaciją ir pranajamą, nes tai labai susiję ir su dainavimo technika.

– Galima išgirsti, kad melstis galima bet kur, kad gamtininkas Dievą gali matyti gamtoje, o kompozitorius savo Dievu laikyti muziką. Ar jums dainavimas tolygu pakylėjimui, maldai?

– Tikiu Dievą ir manau, kad muzika, voverėlė, mašinytė – visa yra iš jo. Jei myli Dievą, gali giliau mylėti ir muziką. Dainininkas ar inžinierius – tik šablonas, esminis klausimas – kas tu, be to, esi iš tiesų. Buvo kompozitorių, kurie atsisakė Dievo kūryboje ir Dievu laikė muziką, bet man tai yra neįmanoma. Vienas mano siekių – kad kiekviena dainavimo pamoka būtų su Dievu, malda, nors tai gal kažkam skamba keistai.

– Išties keistai. Kam to reikia?

– Tai nekelia egoistinių minčių. Noras tobulėti ir būti geriausiam veda į pilnatvę, bet, ištikus nesėkmei, susiduri su nusivylimu savimi. Kodėl? Todėl, kad išryškėja egoistinė gyslelė, kai norisi būti ne geriausiam, kiek gali, bet geresniam už kitus, vadinasi, sutrypti kitą. Yra geras posakis: ar būtina užgesinti kito žiburį, kad uždegtum savąjį? Į muziką stengiuosi eiti per Dievą – kad neturėčiau panašių egoistinių minčių. Aš labai noriu būti dainininkas, bet net jei juo nebūčiau, suprasčiau tai kaip Dievo siųstą man ženklą eiti kitur, kitą planą. Manau, kad stengdamasis gali tapti kurios kitos srities profesionalu, bet šiame gyvenime Dievas mane gludina ir siunčia išbandymus būtent per dainavimą. Žinau, kad vėlimasis į intrigas žmogų labai apkrauna. Užsidedi karūną ir turi už ją atsakyti. O kai neužsidedi, esi laisvas žmogus. Toks ir noriu likti mene – laisvas, nevaržomas, ir tik tai, mano manymu, gali atvesti prie meistrystės.

– Kas yra meistrystė?

– Meistrystė yra tuomet, kai esi užtikrintas savimi, turi sukaupęs ne tik dainavimo, bet ir dvasinės išminties. Žmonės ateina paklausyti muzikos norėdami dvasinio pasitenkinimo, todėl pats turi būti neišmatuojamas klodas ir pasiruošęs perteikti meną. Meistrystė – kai mokiniui gali padėti tobulinti ne tik vokalą, bet ir save.

– Vaikų namai nėra puikiausia terpė skleistis talentams. Kaip jums pavyko apčiuopti savąjį?

– Kai pagalvoju, sutapimai gyvenime nugrūda tave ten, kur reikia. Mano kelią į muziką žymi keli lemtingi etapai ir žmonės: pradinių klasių mokytoja Regina Damijonaitienė, kuri man parodė begalinę meilę ir atvėrė mano paties širdį, manimi tikėjusi muzikos mokytoja Teofilė Vozbutienė ir Juozo Gruodžio konservatorija, galutinai atvėrusi akis ir leidusi suprasti, kuo noriu būti gyvenime.

Aš laime vadinu savo susikurtą vidinę darną, harmoningą gyvenimą. Mano taktika – eiti į gėrį per Dievą, per kovą su savimi.

Iš vienos mokyklos mane išmetė antroje klasėje. Vaikščiodavau per pamoką ir dainuodavau. Prisidėjo ir tai, kad klasės vaikų tėvai prieštaravo, kad čigonas, kuris keikiasi, blogai elgiasi, mokytųsi kartu. Ką darysi – atsikratė. Nuėjau į Viktoro Kuprevičiaus vidurinę mokyklą, ten išmetė iš trečios klasės, ne visai išmetė – tik į kitą klasę. Buvau hiperaktyvus ir kitus mokėjau išjudinti, nuo vaikystės išsiskyriau oratoriškumu ir vaikai manęs klausydavo, o ne mokytojos. Tėvai vėl pradėjo reikalauti mane išmesti. Nė viena mokytoja nebepriėmė manęs į klasę – vienintelė R.Damijonaitienė. Tai fantastiškas žmogus, ir kaskart norisi verkti, kai pradedu apie ją kalbėti. Ji mąstė ir elgėsi kaip mama. Vaikų namai ne viskuo aprūpindavo, tai ji iš savo pinigų ir pratybų sąsiuvinius man nupirkdavo, nuvesdavo pavalgyti – jei likdavo, gaudavau nemokamo maisto. Atrodo, smulkmena, bet kai augantis organizmas negauna pakankamai maisto, vaikas būna piktas. Ji suorganizuodavo man drabužių, surengė gimtadienį su tortu. Iki šios mokytojos niekad nebuvau ekskursijoje – neturėdavau pinigų ir niekas nesiveždavo. Ji iš savo pinigų mane vežėsi į Vilnių, vedėsi į televizijos bokštą. Matydama mano aktyvumą, stūmė visur, kur galėjo: ir koncertuose dalyvaudavau, ir į varžybas važiuodavau. Galiausiai mane išvariusi klasė atsiprašė. Kai baigiau keturias klases, nuėjau pas mokytoją, apsikabinau, apsiverkėme. Likusius metus ji buvo lyg mano šešėlis. Galėčiau apie R.Damijonaitienę ilgai kalbėti – jausmas neišmatuojamas mano širdimi. Taip mano gyvenimas prasidėjo – nuo meilės. Pamačiau, kad žmonės gali mylėti. Galų gale mane vis tiek išmetė iš tos mokyklos, kai buvau septintoje klasėje.

– Dėl ko buvote išvarytas dar kartą?

– Kalta paauglystė. Susimušiau su vienuoliktoku, bet iki tol buvau prisirinkęs raportų už trukdymą mokytojams dirbti. Įdomu tai, kad visas pamokas lankydavau ir mokiausi net labai gerai, kitiems nepriimtinas buvo mano elgesys. Bet daug vėliau sugrįžau į tą mokyklą pakoncertuoti ir sulaukiau atsiprašymo.

Su tokia charakteristika manęs išvis į jokią mokyklą nenorėjo priimti, tad aš, paauglys iš nelabai kokios aplinkos, atsidūriau Tito Masiulio jaunimo mokykloje. Bet net ir ten, kur, atrodo, suburtas žemiausias visuomenės sluoksnis, yra žmonių, puikiausių pedagogų. Ir jie mane pastebėjo. Kur nepastebės, jei ateidavau į pamokas vienintelis. Vis dėlto svajojau pereiti į paprastą vidurinę mokyklą, pavyko patekti į Juozo Urbšio mokyklą, bet ten mane priėmė tik į vakarinę, kur sutikau kitą lemtingą man mokytoją – T. Vozbutienę. Ji iškart paprašė manęs būti klasės, kurioje ir penkiasdešimtmečių buvo, seniūnu, pastebėjo gebėjimus, pradėjo ruošti konkursui „Dainų dainelė“, ir mokyklos žvilgsnis į mane pradėjo keistis. Pasitaikė galimybė dalyvauti projekte „Už gražų vaiko pasaulį“, kur dainavau su Jeronimu Miliumi, Michailu Bojarskiu.

Po pusmečio jau mokiausi dieninėje mokykloje. Mokytoja parekomendavo mane Miko Petrausko muzikos mokyklos direktoriui Ojarui Gricijonui, kuris pasiūlė stoti į Juozo Gruodžio konservatoriją.

Man pasisekė. Gyvenau vaikų namuose, nemažai mano draugų nuėjo klystkeliais, sėdo į kalėjimą. Taip nutinka, nes žmogus neturi gyvenimo stuburo. Man jį davė Juozo Gruodžio konservatorija. Tik dabar įvertinu, kad patekau į labai gerą erdvę. Ir ten buvau aršus – žinant derinį „temperamentas plius aplinka“ turėjau problemų dėl elgesio, man vis atleisdavo, bet kartą direktorius Kęstutis Bliujus tiesiai šviesiai pasakė: arba tu nustoji, arba mes irgi tavęs atsisakysime. Nuo tada tapau šilkinis. Konservatorijoje žmonės mane mylėjo ir linkėjo viso ko geriausio. Nuoširdžiausiai esu jiems dėkingas, nors kartais galėdavo taip neatrodyti. Baigdamas konservatoriją turėjau tvirtus muzikos pagrindus ir tikinau, kad tikrai įstosiu į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją.

– Kada pamilote muziką taip, kad pajutote ir norą savo gyvenimą sieti su ja?

– Kai pirmą kartą išgirdau klasikinį dainavimą, man tai pasirodė kaip baubimas. O įsimylėjau ir panorau dainuoti išgirdęs italų kompozitoriaus Ernesto de Curtis dainą „Torna a Surriento“ („Grįžk į Sorentą“), kurią mano pirmas mokytojas O.Gricijonas padainavo su nepaprastu užsidegimu. Kaip neįmanoma suskaičiuoti, kiek vandenynas turi bangų, taip aš įsimylėjau muziką. Klasika, opera mane sužavėjo taip, kad kiti jau kreivai žiūrėdavo: teatre nepraleisdavau nė vieno spektaklio, galėjau išvardyti visus atlikėjus, eiles, parterius, teatras tapo mano namais. Į vaikų namus grįždavau tik pernakvoti.

– Ar jaučiate nuoskaudą, kad neaugote visavertėje šeimoje?

– Nuoskaudos nejaučiau, nes nežinojau, kaip gali būti kitaip. Aš visą gyvenimą mačiau ne mamą ir tėvą, o auklėtojas, žinojau, kad valgyti paduodama tuo pačiu laiku, patalynė yra keičiama tam tikru laiku, maudomasi, žiūrima televizorių ir einama miegoti – irgi nustatytu.

Ne nuoskaudą, o netekties skausmą jaučiau išsiskirdamas su vaikų namų direktore Kazimiera Motiejaitiene. Ji išlaikydavo atstumą, bet jaučiau jos artumą, mane visuomet motiniškai globodavo, užstodavo, sakydavo: aš tave išauginsiu ir būsi padorus čigonėlis. Sutapo taip, kad panašiu metu ji išėjo iš darbo ir man reikėjo palikti vaikų namus. Prisimenu tą dieną: visi vaikai išvažiavo prie jūros, aš – vėliau. Ilgai su ja kalbėjome apie šį gyvenimo tarpsnį, nusistebėjo, koks aš užsidegęs muzika, perspėjo, kad nepasiklysčiau. Apsikabinome, pasibučiavome, davė 20 litų (tai man buvo tikrai nemaži pinigai) ir aš išvažiavau. Grįžęs jos jau neradau. Iš didelio apmaudo net parašiau porą eilėraščių apie tą netektį. Ir tąkart, kaip ir daugeliu kitų atvejų, muzika man padėjo išgyventi. Yra tokia Cesare Bixio daina „Mamma“ ir joje tokia eilutė: „Mama, šiandien tavo galvą baltą norėčiau glausti prie savo širdies.“  Raudojau miškelyje – tai gali atrodyti nesuprantama, bet netekau žmogaus, kuris visą gyvenimą buvo šalia.

– Kokių šviesių prisiminimų turite iš vaikų namų?

– Vaikų namuose buvo apgailėtinų, apverktinų dalykų, kuriuos būtų galima analizuoti kaip prasčiausias psichologines formules. Bet pirmiausia tai buvo mano namai iki pat pilnametystės – tai jau šviesu, aš juose jaučiausi laimingas. Man šis periodas buvo gyvenimo pamoka. Be to, palyginti su daugeliu romų šeimų, kurios gal nėra adekvačios auginti vaikus, mano gyvenimas buvo labai geras. Šiandien aš džiaugiuosi, kad augau vaikų namuose.

– Išėjimas iš vaikų namų paprastai lyginamas su išėjimu į nežinią, tai ne vienam tampa pražūtinga. Kur patraukėte jūs?

Vaikų namuose buvo apgailėtinų, apverktinų dalykų, kuriuos būtų galima analizuoti kaip prasčiausias psichologines formules. Bet pirmiausia tai buvo mano namai.

– Iš vaikų namų man reikėjo išeiti būnant dar vienuoliktoje klasėje. Išsikrausčiau ir kitą dieną lyg niekur nieko ėjau į mokyklą. Buvo labai sunku vienam atsidurti dėžutėje.

Iš pradžių išsinuomojau butą, paskui gavau socialinį būstą – bendrabučio kambarį su patogumais. Už įsikurti skirtus pinigus susiremontavau jį, kaip galėjau, pasikeičiau langus, duris. Džiaugiuosi, kad teko tai patirti ne dvyliktoje klasėje, kai prasidėjo pasiruošimas egzaminams.

– Jums niekada neteko būti globojamam?

– Nuo dvylikos metų turėjau savotišką globėją, su kuria iki šiol bendrauju. Tik ji nenori būti paviešinta. Ji dirbo vaikų namuose, neįsiliejo į kolektyvą, mane visuomet užstodavo, atsisakydavo šnipinėti, skųsti. Vėliau ji ateidavo pas mane į vaikų namus, atnešdavo pavalgyti, duodavo pinigų, padrąsindavo, kad esu gabus, kad negaliu pasiduoti ir turiu eiti į priekį. Pasiimti manęs į namus nebuvo galimybės, nes jos vyras tam priešinosi. Dėl manęs ji susipyko su savo giminėmis, šeima. Tai man labai brangus žmogus ir be jos daugelio dalykų mano gyvenime nebūtų. Ji ir kaip mama, ir kaip draugė.

– Kas jus labiausiai skaudindavo?

– Vaikų namuose visuomet girdėdavau: kas iš to čigono bus? Mano globėjos teta buvo vaikų namų direktorė, ir ji net parašė: čia bedvasis čigonas, kam tu jį globoji? Man buvo ir skaudu, ir keista – kaip galima vieno vaiko taip nemylėti ir trenkti žemyn, o tuo pat metu kitą vaiką apkabinti. Jei žmogus negali mylėti vieno, negali mylėti ir kito. Jei jis jaučia neapykantą tau, tai ji nedingsta staiga – gyvena jo širdyje. Aišku, vėliau supratau, kad žmonių būna dviveidžių. Vis dėlto esu įsitikinęs, kad žmones reikia pamilti visus. Kai niekam nejauti pykčio, neapykantos, tuomet tavo paties gyvenimas nušvinta. Baigęs bakalauro studijas, nuvežiau globėjai parodyti diplomą. Ir saugau širdyje jos kažkada man parašytus sveikinimo žodžius: „Aš pažinau karalių tavyje“.

– Ką manote apie vaikų namus šiandien?

– Puikus dalykas. Tik jei būčiau vaikų namų direktorius, niekada nepriimčiau į darbą jauno žmogaus – 23–25 metų, tegu ir diplomuoto, bet nežinančio, ką vaikui duoti. Tarp tokių aš būdavau auklėtojas – mane net vadindavo vicedirektoriumi, ir neleisdavau elgtis neteisingai. Man būdavo pikta grįžus į vaikų namus matyti ant palangių sėdinčias ir kažką apkalbinėjančias auklėtojas, kai vaikai vieni kitiems ant galvų lipdavo, mušdavosi. Buvo periodas, kai pykdavau, plūsdavau, bet globėja pamokė, kad kovoti galima ir gražiai surašant raportus. Apdovanoti vertos moterys buvo paprastos, kai kurios šeimininkutės – ir mokslų didelių nebaigusios, bet jos mylėjo mus, investavo į mus, negalvojo, kad esame nurašyti. Pirmiausia tiems vaikams reikia padėti ugdytis savivertę. Susiklosčius laimingoms aplinkybėms ir gerų žmonių dėka man pavyko tai išsiugdyti, bet tikrai labai dažnai būdavo gėda dėl savo padėties. Net ir šiandien gal dar išlenda senas įprotis – kariuomenėje nebuvau sakęs, kad užaugau vaikų namuose.

– Koks jūsų požiūris į alkoholį ir cigaretes?

– Per drumzliną vandenį nematai dugno. Jei esi alkoholikas, prasirūkęs, tai griauni savo dvasinę šventovę. Paauglys niekada nerūkiau, tik 19–20 metų buvo toks periodas. Mano gyvenime tam nėra vietos, bet kitaip mąstančių nesmerkiu.

– Kur dabar yra jūsų namai?

– Gyvenu Vilniaus statybininkų rengimo centro bendrabutyje, vienas suremontuotame kambaryje, turiu televizorių, internetą, bibliotekėlę – kaip puikiame viešbutyje. O Kaune manęs laukia  valstybės skirtas bendrabutis. Laukiu eilėje kito būsto, bet kažin ar sulauksiu – tikiuosi įsigyti savą.

– Ką šiandien laikote savo šeima?

– Kartą važiuojant autobusu kilo mintis: kur ir su kuo aš gyvenčiau, jei sirgčiau, pavyzdžiui, vėžiu? Mintyse radau du žmones: savo globėją ir draugą Marių, su kuriuo mokėmės konservatorijoje. Aš pas jį ir Kūčias, Kalėdas sutinku, nes daugiau neturiu kur. Pažintis su juo ir dvasinė bičiulystė mane labai pakeitė. Tai labai išprusęs žmogus, su juo galime ir diskutuoti giliomis temomis, ir vaikštinėti nekalbėdami. Pas Mariaus šeimą nuvažiavau tik prieš penkerius metus – tąsyk jis užklausė, kur švęsiu Velykas. Atsakiau, kad vienas namie, o jis pasiūlė atvažiuoti į svečius. Gal taip būna gyvenime – jei neturi šeimos, tai vis tiek vienaip ar kitaip ji duodama.

– Bendraujate su romų tautybės žmonėmis?

– Ieškojau savo šaknų, nes motina mane kartais aplankydavo, bet apie tėvą nieko neatskleidavo. Vienomis esu patenkintas, kitas verčiau nutylėti, bet nesmerkiu. Šiek tiek užsiėmiau edukacine veikla su romų vaikais. Turiu svajonę kada nors su romais rengti rimtą kultūrinį projektą. Maskvoje yra čigonų teatras „Romen“ ir dabartinis jo vadovas Nikolajus Sličenka kalbėjo norintis čigonų kultūrą iš barų perkelti į teatrą. Norėčiau bent turą po Lietuvą surengti su normalia kultūrine programa, parodyti, kad romai yra muzikalūs, talentingi ir tiesiog žmonės, o blogų pavyzdžių yra kiekvienoje tautoje.

Noriu darnios šeimos, vaikų, namo – tegu tai būna vadinama socialinio roboto gerove. Ateina metas, kai norisi žiūrėti pro langą ir būti švariam viduje.

– Kaip manote, kodėl romams nesiseka pritapti mūsų visuomenėje?

– Mūsų visuomenės socialinis modelis yra baigti mokyklą, gauti vairuotojo pažymėjimą, po to universitetas, vedybos – stereotipas, kuris gali įtalpinti į rėmus. Romams socialinis robotas nereikalingas, bet tai reiškia, kad nėra darbo, taigi – ir namų, maisto, taigi jie renkasi alternatyvą. Romų vertybės gražios, bet dažnai nukrypsta į užribį. Problema ir ta, kad mes norime, jog romai būtų tokie kaip visi. Gal kažkam pasirodys neteisinga mintis, bet man atrodo, kad įdiegti globalaus pasaulio vertybes romams turime padėti mes – jei nenorime opios problemos, kurią galvojama išspręsti kažką nugriaunant. Senosios kartos jau nepakeisi, darbo nesurasi, bet investuoti reikia į vaikus. Gal vaikas sugrįš į tą pačią aplinką, kurioje parduodami narkotikai, bet turės su kuo palyginti, ir galės pasirinkti. Blogiausia – neturėti pavyzdžio ir nesuprasti, kas yra gerai, o kas – blogai. Aš žinojau, kas yra nemeilė, bet sužinojau, ką reiškia būti mylimam. Ir norėjau eiti į meilės pusę.

Romams labiausiai trūksta mokslo, mokyklos, kurioje dirbtų išsilavinę žmonės, iš tiesų norintys padėti. Mūsų vidurinio lavinimo programa tinka gal 40 proc. vaikų apskritai. O juk būtų galima naudoti M.Montessori, Suzuki metodus. Pagalvoju, gal Dievas mane siuntė parodyti pavyzdį. Gal nors vienas iš šimto pagalvos – štai romas, kuris mokslus baigė, kuriam sekasi, ir aš eisiu mokytis.

– O kodėl pačiam netapus mokytoju?

– Esu dirbęs vaikų stovyklose, edukaciniuose projektuose. Su vaikais puikiai sutariau ir tikrai galvoju apie darbą mokykloje, o mano svajonė – dėstyti akademijoje.

Manau, mokykloje pirmiausia reikia ugdyti asmenybę, pastebėti kiekvieno vaiko talentus, o tai kainuoja daug laiko. Gal žinodama, kad tavo talentas – muzika, mokytoja nekiš per prievartą kitų dalykų, užteks bendrosios programos. Gal kitas vaikas gabus medžio darbams – ir tegu eina toliau technologijų mokytis, o trečias – gabus kompiuterininkas ar sportininkas. Mokytojo tikslas turėtų būti nukreipti vaiką ten, kur jo kelias.

Mokyklose reikia naujo vėjo, bet nereikia visko keisti iš pagrindų. Jauni mokytojai turėtų įsilieti, perimti iš senų metodų tai, kas gera, ir pritaikyti savus. Bet pirmiausia reikia žmonių, kurie yra suinteresuoti pokyčiais ir žiūri į vaiką kaip į savą.

– Ką jums reiškia žodis „laimė“?

– Aš laime vadinu savo susikurtą vidinę darną, harmoningą gyvenimą. Mano taktika – eiti į gėrį per Dievą, per kovą su savimi. Pradedant nuo fizinės mankštos atsikėlus ryte, pabėgiojimo – kad organizmas būtų pasiruošęs darbui. Kalbant apie dvasinę kovą, labai padeda Dešimt Dievo įsakymų – tai apsauga, kad neatidarytum blogio durų. Pavyzdžiui, vogdamas ne tik fiziškai pavagi, bet ir meluoji, gal ir žudai – gal kitam tai reiškia mirtį. Stengiuosi laikytis tos dvasinės ir fizinės taktikos, kad mano harmonijos vibracijos dažnis būtų kuo aukštesnis.

– Esate pasvarstęs apie emigraciją?

– Anglijoje du mėnesius ploviau langus. Susiradau daug klientų, ir jei būčiau likęs, šiandien jau tvirtai ant kojų stovėčiau. Neslėpsiu – buvo šmėstelėjusi mintis likti. Bet kartą nuėjau į parką, prisėdau pavalgyti ir supratau, koks aš pats sau esu šlykštus, jei turiu minčių dėl kažkokio pinigėlio mesti dainavimą. Dainavimas yra daugiau ir aukščiau, svarbiau už pinigus. Kartu supratau, kad nedainuoju taip tobulai, kaip tobulai išmokau plauti langus, bet labai noriu to pasiekti.

– Kokios svajonės jūsų horizonte?

– Noriu darnios šeimos, vaikų, namo – tegu tai būna vadinama socialinio roboto gerove. Ateina metas, kai norisi žiūrėti pro langą ir būti švariam viduje. Ir, žinoma, didžioji svajonė – dainuoti. Aš dainuosiu operoje – žinau ir siekiu to. Mano svajonė – „La Scala“, „Metropolitan“, bet tikrai nejausčiau nusivylimo dainuodamas Vilniaus operos ir baleto teatre ar mažesniuose kitų miestų teatruose.

A. Janutas: jis dešimt žingsnių priekyje

Jis karštas, degantis, emocingas, temperamentingas – tai iš dalies trukdo akademiškai dainuoti, bet dainuojant kai kurių žanrų kūrinius tai didžiausias pranašumas.

Gopalas – netradicinis studentas, laužantis stereotipus. Kitus reikia skatinti dainuoti, jausti, o jis iš tų, kurie dešimt žingsnių priekyje. Jis karštas, degantis, emocingas, temperamentingas – tai iš dalies trukdo akademiškai dainuoti, bet dainuojant kai kurių žanrų kūrinius tai didžiausias pranašumas. Kitaip sakant, tai išties nepatogus studentas. Kiti mano, kad dėstytojas nuspręs, ką daryti, kaip dainuoti, atliksi – ir gerai, o Gopalas visada turi daug klausimų, kurie kartais verčia iš koto. Labai apsiskaitęs kalbant apie specialybę, žino net perteklinių dalykų – ne tik daugybę operos dainininkų, bet ir jų balsus atpažįsta iš poros garsų. Kai kuriems studentams duodi sąrašą dainininkų, kuriuos jiems vertėtų paklausyti, o jam reikia sakyti, kurio gal nereikėtų klausyti ir pernelyg apsikrauti.

Tai psichodelinis dainininko tipažas. Pas mus tokių buvo mažai, jam reikia tik temperamentą suvaldyti. Gopalas puikiai dainuoja operetes – nieko mokyti nereikia ir pats gali pasimokyti. Tai jau įgimta. Prie viso to galiu pagirti, kad labai gerai kalba itališkai.

Pykčių, žinoma, būna, juokauju, kad kas pilnatį užeina, jei ne dažniau, bet visada susitaikome.

Sakyčiau, Gopalas jau dabar yra pasirengęs dainuoti mažuose teatruose, kur nėra labai didelių erdvių: Kaune, Klaipėdoje, Panevėžyje. Savo balsu jis atlaikytų bet kurį jų repertuarą. Didžiausioms scenoms – dar ankstoka. Dėl to man gaila jaunimo, kad taip ilgai reikia laukti, ilgai mokytis – kaip gydytojui.

Televizija akademinės muzikos atstovui nėra blogis, jei ja geram tikslui pasinaudoji, o ne norėdamas įsiteikti kažkuriai publikos daliai kelnes mauniesi ar ragus kabiniesi, bet talentingai padainuoti negebi. Protingas žmogus bet kur gero pasisems, o kvailys bet kurioje scenoje žlugs. Pavyzdžių, kad galima suderinti ir akademinę muziką, ir šou, yra nemažai. Dabarties – prancūzų tenoras Roberto Alagna, kuris ir „La Scala“, „Metropolitan“ scenose pasirodo, ir lengvo žanro dainas atlieka. Pas mus „Tris tigrus“ mylėjo, bet tokios muzikos didelio poreikio lyg ir nėra. Luciano Pavarotti, Placido Domingo ir Jose Carrero laikais buvo ir daug geresnių dainininkų, bet laimėjo tie, kurie buvo televizijoje. Tarkim, Lady Gaga galima mėgti arba ne, bet jos talentas nenuginčijamas – fantastiškas lygis, kai ji dainuoja džiazą su garsiausiais pasaulio džiazo muzikantais. Arba Barbra Streisand.

Kartu užjaučiu ir LNK projekto prodiuserius, kuriems paprasčiau būtų kitokį, paprastesnį, numerį parodyti. O Gopalo problema  projekte viena – siauras pasirinkimas, nes dauguma žiūrovų neatpažįsta vieno ar kito atlikėjo, kurį jis galėtų įkūnyti.

Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos instrumentų fondas pasipildė dar vienu aukščiausio lygio instrumentu – koncertiniu fortepijonu "Grotrian-Steinweg". Jo skambesio kokybę vakar galėjo pažinti koncerto dalyviai.

"Grotrian-Steinweg" – jau antrasis toks aukščiausios kokybės koncertinis fortepijonas, kurį konservatorija įsigijo Švietimo ir mokslo ministerijos dėka. Tokio lygio koncertinių fortepijonų galėtų pavydėti geriausios koncertų salės, o puikia akustika pasižyminti konservatorijos Koncertų salė nuo šiol taps unikalia koncertine erdve, kurioje galės pasirodyti žinomiausi fortepijoninės muzikos virtuozai ir fortepijoniniai duetai.

Abu nuo šiol salėje esantys fortepijonai – to paties modelio: "Grotrian-Steinweg Concert Royal". Tai prestižinis šios firmos modelis, skirtas profesionalioms koncertinėms erdvėms, pasižymintis turtingu ir žėrinčiu tembru, skambesio sodrumu prilygstančiu simfoniniam orkestrui.

Kaip sako patys gamintojai, šis modelis pretenduoja į geriausio koncertinio fortepijono pasaulyje vardą, o jo skambesys, mechanika ir konstrukcija atitinka aukščiausius kokybės, tikslumo ir precižiškumo standartus.

Braunšveigo mieste Vokietijoje esanti fortepijonų gamykla "Grotrian-Steinweg" – jau 180 metų veikiantis šeimos verslas, kuriame dirba penktoji ir šeštoji šios šeimos kartos. Esminis kompanijos kriterijus, kuriuo gamintojai vadovaujasi priimdami visus sprendimus, – unikalus skambesys ir meilė muzikai.

Firmos patriarchas Friedrichas Grotrianas tapo Teodoro Steinwego verslo partneriu fortepijonų gamykloje, kurią buvo įkūręs Heinrichas Engelhartas Steinwegas (Amerikoje žinomas kaip Henry Steinway). 1865 m. Teodoras išvyko pas tėvą į JAV, o savo akcijas pardavė Grotrianų šeimai.

XIX a. pabaigoje firmos "Steinway and Sons" iniciatyva buvo bandoma uždrausti Grotrianams naudoti fortepijonų pavadinime Steinwegų pavardę. To padaryti nepavyko, o norėdami apsidrausti nuo tolesnių išpuolių 1919 m. Willis ir Kurtas Grotrianai nusprendė pasikeisti pavardę į Grotrianų-Steinwegų. Vis dėlto dėl konkuruojančios "Steinway and Sons" veiksmų tai nepadėjo firmai įsitvirtinti XX a. pradžios Amerikos rinkoje. Galų gale, tiesiogiai susitikus abiejų šeimų atstovams, buvo pasiektas taikus sprendimas: Grotrianai įsipareigojo Amerikoje nenaudoti nei užrašo Steinweg, nei "Grotrian-Steinweg".

Tiesa, po keleto metų šis susitarimas buvo pažeistas, o ginčai ir teismų procesai tęsėsi net aštuoniasdešimt metų. Galų gale per teismą ginčas buvo išspręstas. Procesas teisės istorijai paliko bylos metu prigijusį ir iki šiol vartojamą terminą "Pirminių interesų konfliktas", o pasaulyje nuskambėjo bylą nagrinėjusio teisėjo ištarta frazė: "Klaidinamas pirminio intereso, potencialus "Steinway" pirkėjas gali įsitikinti, kad pigesnis "Grotrian-Steinweg" yra ne blogesnis, o gal net ir geresnis už "Steinway".

Nuo 1977 m. Europoje spėjęs puikiai užsirekomenduoti gamintojas "Grotrian-Steinweg" JAV rinkoje fortepijonus parduoda naudodamas užrašą "Grotrian Piano Company".

Kauniečiai abiturientai Marius Kraujalis, Nidas Visockis ir Karolis Kašiuba – pirmoji, tačiau jau išskirtinė žinomo solisto Giedriaus Prunskaus, J.Gruodžio konservatorijos mokytojo, dvyliktokų laida.

Vaikinų gebėjimai neliko nepastebėti šalies ir tarptautiniuose konkursuose. Sėkmingai brandos egzaminus išlaikiusios trijulės laukia naujas etapas – studijos. M.Kraujalis (M.K.) laukia priėmimo į Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademiją, o K.Kašiuba (K.K.) ir N.Visockis (N.V.) – į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA) rezultatų.

"Nežinau, ar dar kartą pasitaikys galimybė išugdyti tokius auklėtinius. Parengti tris solinio dainavimo mokinius per vienus metus – nemažai. Tai nėra rekordas, bet darbo buvo daug. Džiugiausia tai, kad visi trys verti eiti toliau, siekti profesionalų karjeros", – sakė G.Prunskus.

– Mokytojau, kuo ypatingi jūsų auklėtiniai?

– Pirmiausia jie visi – skirtingi. Marius labai greitai išmoksta muzikinius kūrinius, nors buvo ir kuriozinių situacijų, kai kelis kartus strigo vienoje vietoje, nors tu ką. Labai kūrybiškas, jam dažniausiai sekdavosi įvairiuose konkursuose.

Karolis iš pradžių buvo it žmogus su kauke. Ją kartais per pamokas pavykdavo atidengti, neišsiduodant ir jam pačiam galbūt nesuprantant, bet laikui bėgant jis tą kaukę nusiėmė pats ir tapo pakankamai atviras. Jo balsas labai įdomus, Karolis turėtų tapti labai geru tenoru, jeigu toliau viskas klostysis sėkmingai. Be to, jis išsiskiria neeiline klausa.

Nidas iš šios kompanijos metais mažiau mokėsi pas mane. Pradžia buvo sunkoka, vyko tarsi paieška – kas jis yra ir kuo gali būti. Jo balsas buvo sunkiai valdomas, bet beveik po pusės metų sugebėjome pralaužti ledus ir progresavome. Nidas drąsus scenoje, nebijo save rodyti (apie tai byloja ir įvertinimas už artistiškumą II tarptautiniame M.K.Oginskio kamerinės muzikos atlikėjų festivalyje-konkurse "Mykolo Kleopo Oginskio kūrybos perlai" – red. past.).

– Vaikinai, ką labiausiai įsiminėte per pirmą susitikimą su mokytoju J.Gruodžio konservatorijoje?

M.K.: Iš pradžių man siūlė pasirinkti džiazą, bet nuėjau į klasiką. Mane pasitiko dėstytojas ir tiesiog pradainavo. Man tas procesas taip patiko, iškart užsimezgė labai artimi ryšiai ir nedvejodamas nusprendžiau rinktis klasiką.

K.K.: Kai Marius padainavo, įėjau į klasę ir taip pat iškart užsimezgė kontaktas su mokytoju. Vėliau po konsultacijų sužinojau, kad dėstytoją buvo galima pasirinkti pačiam, bet man viskas susiklostė natūraliai.

N.V.: Planavau dirbti su kitu mokytoju, bet labai džiaugiuosi, kad patekau pas Giedrių. Netrukus supratau, kad tai – būtent tas specialistas ir žmogus, kurio ieškojau.

– Ar per visą bendro darbo laiką nė karto nekilo noras atsisakyti muzikos mokslų ir imtis ko nors kita?

K.K.: Buvo tokių minčių, ypač per vadinamąsias vokalines menopauzes, krizes, kai staiga apima jausmas, kad tai – ne tau, atrodo, viską mestum. Tačiau mūsų pedagogui mes – ne vien mokiniai. Jis stengiasi pažinti, perprasti asmenybę ir rasti būdų, kaip motyvuoti.

M.K.: Kartais atrodė, kad iš viso nebemoku dainuoti, viskas – tik blogai. Tačiau dėstytojas labai paprastai, be įtampos pasakydavo, kad kitą savaitę viskas bus gerai, ir krizė baigdavosi.

N.V.: Niekada nesuabejojau. Jau ateidamas dainuoti žinojau, kad to tikrai noriu, kad to sieksiu iškilus net ir didžiausiems sunkumams.

– O jūs, mokytojau, ar visada tikėjote savo auklėtinių perspektyva?

G.P.: Jei ir buvo abejonių, tai jiems to neparodžiau. Pedagogui būtų nesąžininga sakyti savo mokiniui, kad juo nebetiki. Jeigu matydavau, kad mokiniui – krizė, permąstydavau, kaip galėčiau jį nuraminti, kad nedarytų klaidų. Tikėjau visais trimis.

– Kokias savo mokytojo savybes – teigiamas ar neigiamas – pirmiausia pažymėtumėte?

K.K.: Per vokalines krizes, būnant labiau pragmatiškam, labiau viskuo nusivylusiam ir pesimistiškam, mokytojo optimizmas dažnai netgi erzinantis, bet vėliau jis pasiteisina. Man patinka jo kontaktas su žmogumi, artimas požiūris į meną.

– Ar domitės savo mokytojo kūrybine veikla? Kokia konkrečiai? Kas padarė didžiausią įspūdį?

K.K.: Neįmanoma nesidomėti, jeigu esi smalsus, juolab kai mokaisi iš to žmogaus, žiūri į jį kaip į autoritetą. Man didžiausią įspūdį paliko mokytojo teatriškumas.

N.V.: Su Karoliu buvome visuose mokytojo spektakliuose Kauno valstybiniame muzikiniame teatre ir turbūt net po tris kartus. Balkone vis mojuodavome, gaila tik, kad nepastebėdavo.

– Kokia patirtimi, ne vien muzikine, bet ir gyvenimiška, perimta iš savo mokytojo, didžiuojatės labiausiai?

K.K.: Psichologine, saviugdos, savireguliacijos ir nuolatinio auksinio vidurio ieškojimo. Muzikine prasme – tolerancijos kitiems muzikos stiliams, žmogiškoms nesėkmėms.

M.K.: Pagarbos, diskretiško ir mandagaus nuomonės išsakymo, gebėjimo išklausyti.

N.V.: Manyčiau, visi metai, praleisti kartu, man buvo gyvenimo mokykla, išmokiusi ne tik dainuoti, būti muzikantu, bet ir subręsti.

– Kas yra talentas? Dievo dovana ar jį galima pasiekti darbu?

M.K.: Galima turėti talentą dainuoti, bet jei nedirbsi – gerai nedainuosi. Taip pat svarbu tą talentą atrasti. Turi maloniai jaustis darydamas tai, ką darai.

K.K.: Priklauso nuo srities, nes ne kiekvienas bus dainininkas. Manau, jei negalima be kažko gyventi, tai ir yra talentas tai daryti. Mano nuomone, kiekvienas, galintis kalbėti, gali ir dainuoti. Klausimas tik tas, ar jis iš to pats kažką tik gaus, ar tik duos.

N.V.: Manau, kad kiekvienas žmogus yra talentingas, tik kiekvienas skirtingai įdeda darbo realizuoti savo tikslus.

G.P.: Muzikos pedagogikoje neegzistuoja toks dalykas, kaip klausos neturėjimas – ją turi visi. Tik ją reikia atrasti. Tas pats ir su talentu – talentą turi kiekvienas, tik atrasti, kuris yra būtent tavo – kiekvieno mūsų užduotis. Svarbiausia yra noras apskritai kažką veikti, nes tik daug dirbantiesiems tikslas pasiekiamas ranka.

– Ką manote apie būsimą karjerą? Kur jos sieksite – Lietuvoje ar užsienyje?

N.V.: Visi trys su mokytoju priešakyje norime tapti žymiais atlikėjais, garsinti Lietuvą visur, taip pat ir svetur.

K.K.: Pirmas žingsnis, nors ir labai mažas, tačiau labai svarbus, jau žengtas, o kas toliau – pamatysime.

M.K.: Iš mūsų trijų aš vienintelis vietoje LMTA studijų Vilniuje pasirinkau VDU Muzikos akademijos mokslus Kaune. Stojimo rezultatai dar neaiškūs, bet visi pasirinkome mokslus Lietuvoje.

G.P.: Dainininko kelias labai sunkus ir nedėkingas. Į profesionalią sceną užlipa vienetai. Šie vaikinai praėjo pirmą etapą, suprato, kad gali kažką pasiekti, o dabar laukia nauji mokslai. Dainininkas mokosi visą gyvenimą, nes kol mokosi, tol eina į priekį.

Šią savaitę Kauno Juozo Gruodžio konservatorijos būsimieji muzikai išbandė naują instrumentą – garsųjį "Grotrian-Steinweg" firmos fortepijoną. Šventės metu diskutuota, ar tai – geriausias šios rūšies instrumentas Lietuvoje.

"Tai – geriausias fortepijonas Lietuvoje. Tokio lygio koncertinio fortepijono galėtų pavydėti geriausios koncertų salės", – džiaugėsi konservatorijos direktorius Kęstutis Bliujus. Aukščiausios klasės instrumentas, kainavęs per 300 tūkst. litų, nupirktas Švietimo ir mokslo ministerijos lėšomis.

"Būtų galima ginčytis, kuris iš šiuo metu trijų Kaune esančių koncertinių fortepijonų pasižymi geriausiomis garso savybėmis: mūsiškis ar du Kauno valstybinės filharmonijos fortepijonai", – ne tokios kategoriškos nuomonės laikėsi Kauno valstybinio muzikinio teatro solistas, konservatorijos mokytojas Giedrius Prunskus.

"Kol neišgirdau skambesio, negaliu pasakyti, ar šis fortepijonas tikrai geresnis už mūsiškius", – prieš koncertą nuo vertinimų susilaikė Kauno valstybinės filharmonijos direktorius Justinas Krėpšta.

Pirmasis oficialiai prie instrumento sėdo švietimo ir mokslo ministras Dainius Pavalkis ir sugrojo Mikalojaus Konstantino Čiurlionio noktiurną, kurį, kaip pats prisipažino, atliko su klaidomis. "Tikiu, kad šį instrumentą panaudosite ne gėlėms pastatyti, o groti", – šmaikštavo D.Pavalkis.

"Instrumentas – puikus, bet jis pats negros. Jis tik suteiks jums šansą pažinti savo galimybes, šansą tapti konkurencingiems, – į susirinkusius konservatorijos moksleivius kreipėsi Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) rektorius pianistas Zbignevas Ibelhauptas, koncertavęs su pianiste Rūta Riktere. – Ne kartą teko stebėti, kaip iki tol drožę senas "Estonias", studentai persėda prie panašaus lygio fortepijonų ir nustemba išgirdę, kaip jie iš tiesų gali skambėti."

Šventės metu naująjį instrumentą išbandė konservatorijos ugdytiniai, Kauno vaikų muzikos mokyklų mokiniai.

"Džiaugiuosi, kad konservatorija gavo puikų naują instrumentą, bet mūsų koncertiniai fortepijonai – "Steinway" ir "Bösendorfer" – geresni. Šių firmų fortepijonai vis dėlto pripažįstami kaip aukštesnės klasės nei "Grotrian-Steinweg", – po koncerto užsiminė J.Krėpšta. – Mūsų "Bösendorfer" – 15 metų, "Steinway" – 40 metų amžiaus, prieš porą metų restauruotas." Jis užsiminė, kad filharmonijai reikėtų naujo aukščiausios kokybės fortepijono, bet kol kas išsiverčiama su turimais.

"Kodėl būtent J.Gruodžio konservatorijai nupirktas naujas instrumentas? Todėl, kad LMTA, didžioji dalis konservatorijų jau yra gavusios naujus instrumentus. Tai – ne prabanga, tai – darbo instrumentas. Kaip profesinėms mokykloms perkame traktorių už pusę milijono, taip čia – instrumentus", – sakė D.Pavalkis.

Paklaustas, kodėl tokio lygio instrumentas neperkamas Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijai, D.Pavalkis atsakė: "VDU Muzikos akademijos perspektyvos aš nematau. Abejoju, ar kiekvienas universitetas Lietuvoje turėtų turėti po muzikos akademiją, socialinių mokslų institutą, technologijas ir panašiai."

K.Bliujus tikino, kad naujuoju konservatorijos fortepijonu gros ne tik konservatorijos moksleiviai, bet ir viso Kauno regiono būsimieji pianistai ir profesionalai.

Jei rojalio garsai, sklindantys pro Juozo Gruodžio konservatorijos langus, nieko nestebina, tai tas pats rojalis, stovintis šalia konservatorijos, lauke, akmenukais grįstame mažame kiemelyje, tikrai patrauks jūsų dėmesį. Maža to, iš rojalio sklinda fortepijoninė muzika, nors jis pridengtas didžiuliu stiklu, pritvirtintu prie šio muzikos instrumento gal metro ilgio vinimis.

Būtent toks siurrealistinis vaizdelis užklumpa kiekvieną praeivį, žingsniuojantį J.Gruodžio gatve pro konservatorijos pastatą. Tad prie jo šoninės sienos prisišliejęs mažutis kiemelis per akimirką tapo unikalia miesto erdve.

Ne vieno praeivio dėmesio sulaukęs neįprastas reginys paskatino pasidomėti, kas paakino ištremti juodąjį rojalį iš jam įprastos aplinkos ir įkurdinti lauke. Ar tai ne per brangi meninė atrakcija?

Anot konservatorijos direktoriaus Kęstučio Bliujaus, šis rojalis tikrai tinkamas stovėti lauke – prastos instrumento kokybės jau neįmanoma pagerinti, todėl ilgai buvo svarstoma, ką su juo daryti.

"Kartą Kauno filharmonijoje diskutuodamas su Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininku Gintautu Vaičiu, skulptoriumi Robertu Antiniu išgirdau iš jų lūpų apie Jurgio Mačiūno, davusio pagrindus visam avangardiniam menui, perfomansus. Viename jų buvo minimas fortepijonas su vinimis prikaltais klavišais. Iškart susiejau tai su mūsų konservatorijos nurašytu rojaliu, o tiksliau – jo panaudojimu. Štai taip kilo idėja pailginti rojalio gyvenimą ir kartu daugiau visuomenės sudominti fortepijonine muzika, patraukiant jos dėmesį neįprastai pristatomu rojaliu", – aiškino K.Bliujus.

Direktorius ryžosi įkurdinti rojalį gal 18 kv. m mažučiame konservatorijos kiemelyje, prigludusiame prie vakarinės pastato pusės. Dar visai neseniai šis kiemelis tebuvo senas garažas įgriuvusiu šiferio stogu. Išvalius teritoriją ir konservatorijos bei kaimynės aptvertos teritorijos plytų tvoros sienas, išklojus asfaltuotą pagrindą akmenukais, kiemelis sutvisko naujomis spalvomis, o senasis rojalis čia įgavo antrąjį kvėpavimą.

Idėja pritvirtinti stiklinį stogą prie rojalio didžiulėmis vinimis priklauso žinomam karikatūristui ir stiklo dizaineriui Edmundui Unguraičiui. Beliko įrengti apšvietimą, vartus, pakabinti išvaizdžią spyną, ir konservatorijos direktoriaus idėja, išsirutuliojusi iš diskusijos su bendraminčiais, tapo žaviu, elegantišku siurrealistiniu vaizdeliu, kuris bus patrauklus ne tik kauniečiams, bet ir miesto svečiams.