– Neapykantos kalba – seniai egzistuojantis reiškinys. Kuo ypatingas palyginti neseniai atsiradęs virtualiosios neapykantos kalbos fenomenas?
– Ji išsiskiria masiškumu, nesuvaldomu turinio kiekiu. Nors neapykantos kalba – nenaujas reiškinys, bet tokį turinį fizinėje erdvėje, tarkime, užrašą ant pastato sienos išplatinti yra ganėtinai sudėtinga. Virtualiosios platformos šiuos pasisakymus leidžia tiražuoti neaprėpiamais kiekiais. Taip pat galima ne tik kurti naują turinį, bet ir platinti tai, kas jau sukurta, o tai irgi yra neapykantos skatinimas.
Kitas svarbus klausimas – galimybė virtualųjį turinį teisiškai reguliuoti. Virtualiojoje erdvėje sienų tarp valstybių nėra, tad kyla sunkumų taikant įstatymus, kuriais kovojama su neapykantos kalba. Pavyzdžiui, viename elektroninės muzikos festivalio reklamos filmuke buvo panaudoti Aušvico koncentracijos stovyklos įvaizdžiai, nukreipti prieš mažumas. Reklamos kūrėjai iš Nyderlandų buvo nubausti, o filmuko sklaida šalyje sustabdyta, bet vaizdo klipas buvo toliau platinamas kitose šalyse. Net praėjus keleriems metams po šios baudžiamosios bylos, vaizdo įrašą dar galima rasti „Vimeo“ platformoje.
– Tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje jau kuriami virtualieji neapykantos kalbos atpažintuvai, kurie nuskaito tūkstančius komentarų ir bando identifikuoti tuos, kurie yra įžeidūs ar kursto neapykantą. Kaip veikia virtualiosios neapykantos kalbos atpažintuvai?
– Viena iš bazinių kategorijų yra skyrybos ženklai: tarkime, matomas perteklinis ar nepakankamas skyrybos ženklų vartojimas gali suponuoti, kad tai yra rizikingas komentaras. Taip pat gali būti ieškoma didžiųjų raidžių, raidžių sekų ar tarp jų įsiterpiančių skyrybos ženklų. Jei tekste yra daug skaičių, tarpų ar skyrybos ženklų, dažnai paaiškėja, kad nekentėjai sąmoningai ir sistemingai bando neapykantos kalbą užmaskuoti ir taip apeiti automatizuotas priemones: tarkime, komentatorių mėgstamas „3,14diec“, kur skaičiai yra matematinio dydžio Pi raiška.
Vis dėlto, tai yra paviršiniai dalykai ir jų neužtenka – dažnai tokie modeliai apima ir žodžių leksiką – įžeidžius, žeminančius grupių įvardijimus, įvarius epitetus (pvz., snarglius, mazgotės), gyvūnų pavadinimai, asocijuojami su kvailumu, tokie kaip „asilas“. Svarbu ir kaip leksika komentare pasiskirsto, kokie žodžių junginiai vartojami, ar komentare yra keiksmų, vulgarizmų, tiesioginių nuorodų į lytiškumą. Pavyzdžiui, dažnai pasitaiko užgaulūs kreipiniai su „tu“, pvz., „tu šiukšle“, ir paprastai tokiais kreipiniais pradedamas komentaras. Atkreipiamas dėmesys, ar yra išskiriama specifinė visuomenės grupė, kuriai komentaras skirtas. Pirmosios neapykantos kalbos atpažinimo priemonės buvo paremtos raktinių žodžių sąrašais, savotiškais žodynais. Vis dėlto, labai greitai pastebėta, kad tai neveiksminga, nes neapykantos kalba keičiasi itin sparčiai, joje labai daug variantiškumo – sukuriama naujadarų, neologizmų, kurie taip pat kinta.
Neapykantos kalba dažniausiai skirta LGBTQ+ bendruomenės nariams ir migrantams.
– Kokiuose lietuviškuose kontekstuose neapykantos kalba dažniausiai pastebima?
– Kiek teko susidurti, neapykantos kalba dažniausiai skirta LGBTQ+ bendruomenės nariams ir migrantams – tokio turinio aptinkama daugiausia, taip pat išskirtinis šio turinio variantiškumas. Tarkime, žiniasklaidoje imigrantai dažnai yra nužmoginami, matomi kaip grėsmė, daroma skirtis tarp „jie“ ir „mes“. Kitos pažeidžiamos visuomenės grupės irgi sulaukia komentarų, bet ne tokiu kiekiu. Etniniu pagrindu dažniausiai diskriminuojami musulmonai ir arabų kilmės žmonės. Šiuo atveju leksika ir įvardijamos žeminančios savybės yra daug įvairesnės nei bet kurios kitos kitataučių grupės Lietuvoje atveju – į vieną vietą suplakama tiek daug dalykų, tad sunku net išskirti, ar arabų kilmės žmonės smerkiami etniniu ir religiniu pagrindu.
– Šiandieniniame politiniame kontekste matome išaugusią visuomenės poliarizaciją. Atrodo, kad neapykantos kalbos mastas auga. Galbūt lingvistinė analizė galėtų padėti tokią kalbą suvaldyti?
– Remiantis daugelio šalių duomenimis, neseniai Alikantės universitete vykusiose Tarptautinės kalbos ir teisės asociacijos organizuotose konferencijose, padaryta išvada, kad matomas stabilus neapykantos kalbos augimas. Nors gana aišku, kad priešiškumas visuomenėse didėja, bet vienareikšmiškai tai vertinti yra sunku: auga ir žmonių sąmoningumas, vis daugiau kalbama apie neapykantos kurstymą ir nusikaltimus, griežčiau reguliuojami socialiniai tinklai, žmonės yra raginami tokias situacijas atpažinti ir apie jas pranešti. Tad galbūt tokie duomenys byloja ne tik apie neapykantos turinio gausėjimą, bet ir apie augantį žmonių jautrumą jam.
Kalbant apie politinį kontekstą, matome daug pavyzdžių, kurie byloja, kad viešieji asmenys gali daryti įtaką visuomenės priešiškumui. Pavyzdžiui, 2018 m. Didžiosios Britanijos premjeras Borisas Johnsonas musulmones moteris, viešojoje erdvėje dėvinčias burkas, palygino su pašto dėžutėmis ir bankų plėšikais. Kaip žinia, žiniasklaida atidžiai seka politikų pasisakymus, tad šie ministro pirmininko žodžiai išplito greitai ir plačiai. Po savaitės organizacija „Tell MAMA“, kuri stebi neapykantos nusikaltimus, užfiksavo keturis kartus didesnį neapykantos kurstymo prieš musulmonus atvejų skaičių. Į tokius atvejus reikia reaguoti, kitaip kyla neapykantos kurstymo normalizavimo pavojus. Vienas efektyviausių būdų – į neapykantą neatsakyti neapykanta, reaguoti su humoru. Žiniasklaida, viešinanti politikų pasisakymus, irgi turėtų atidžiai įvertinti, kaip tai pateikti visuomenei.
