Duoklė sistemai

VDU Menų fakulteto dekanė, Teatrologijos katedros profesorė menotyros mokslų daktarė Jurgita Staniškytė pastebėjo, kad nuo sovietmečio meno kritikos fukcijos ir samprata išties pasikeitė.

"Sovietų Sąjungoje, kaip ir bet kurioje kitoje totalitarinėje valstybėje, kritika buvo ideologiniu galios priemone. Tad kitos svarbios jos funkcijos pasitraukė į antrąjį planą. Žinoma, kai kurie to meto kritikai ideologijos skleidimo bandė išvengti. Tačiau tai reiškė, kad jie turėjo slėptis po metaforomis, naudoti Ezopo kalbą, arba bandyti kitaip laviruoti tarp gana griežtų taisyklių", – pasakojo pašnekovė.

Be to, jei anuomet norėjai tapti teatro kritiku, Lietuvoje net negalėjai baigti šių mokslų. "Teatro kritika buvo labai aiškiai suvokiama kaip ideologinė galios dalis, kurios mokytis turėjai imperijos centre – Rusijoje. Tad manau, kad sovietmečiu meno kritika akivaizdžiai buvo kontroliuojama, nelaisva, o tai stipriai ribojo jos profesionalumą", – sakė dr. J.Staniškytė

Ideologine priemone esanti kritika visada stengiasi slėptis už pseudoobjektyvių kriterijų, tačiau, tapusi laisva, ji netenka dalies savo galių ir tampa kur kas subjektyvesnė ir įvairesnė. Būtent tai, dr. J.Staniškytės teigimu, mes matome ir Lietuvoje.

"Atgavus nepriklausomybę, laisvės, subjektyvumo ir taisyklių nepaisymo kriterijus tapo itin svarbus. Netgi patys kritikai mėgo pabrėžti, kad nėra ir negali būti absoliučiai objektyvūs, nes išsako savo profesionalią nuomonę ir nenori slėptis už įsivaizduojamo objektyvumo, – atkreipė dėmesį pašnekovė. – Iliuziją, kad kažkada kritika buvo labai objektyvi, jaunoji kritikų karta, atėjusi į šią sferą po nepriklausomybės atgavimo, stengėsi griauti, iškeldama į pirmą planą metodo, kūrybiškumo, subjektyvumo, konceptualumo idėjas. Atsiradusios naujosios technologijos prisidėjo prie dar didesnio kritikos lauko demokratėjimo ir subjektyvumo: šiandien kiekvienas savo feisbuko paskyroje arba asmeniniame tinklaraštyje gali paskelbti nuomonę apie filmą, spektaklį, knygą ar restoraną. Tačiau profesionali kritika taip pat niekur nedingo, tiesiog visuomenė tapo demokratiškesnė, o konkurencinis laukas – tirštesnis."

Vis dėlto, pasak pašnekovės, nereikėtų įsivaizduoti, kad sovietmečiu situacija buvo vienprasmiška ir kritikai vien tik propagavo ideologiškai teisingus kūrinius, ir peikė tuos, kurie neatitiko oficialių kriterijų. Dr. J.Staniškytės teigimu, buvo veikiama kur kas subtiliau, kritika buvo didelės ir sudėtingos galios mašinos dalis.

Žinoma, anuometiniai meno kritikai privalėjo išlaikyti tam tikrų taisyklių ribas, tačiau neretai sugebėdavo pademonstruoti jas peržengiantį kūrybiškumą. Atidavę duoklę sistemai, jie dangstydavosi metaforomis ir poetine kalba. Tad to meto spaudoje išties galima rasti kūrybiškų ir profesionalių kritikos tekstų pavyzdžių.

"Galbūt tas kūrybiškumas kaip tik ir turėjo galimybę plėtotis dėl nelaisvės sąlygų? – svarstė teatrologė. – Tačiau aš būčiau už sveiką, demokratišką kritiką. Vien ko vertos iš sovietinio laikotarpio kilusios legendos, kaip kritikai galėdavo viena recenzija sugadinti karjerą teatro kūrėjams. Tai išties įmanoma tik totalitarinėje valstybėje."

Alternatyvios erdvės

Nepriklausomybės atgavimo laikotarpis dr. J.Staniškytei siejasi su jauna, laisva meno kritikų karta, atsiradusia kartu su įdomiais teatro reiškiniais – pvz., pirmajame nepriklausomybės dešimtmetyje debiutavusiu Oskaro Koršunovo teatru, naujomis teatro trupėmis.

"Man atrodo, kad vienas iš svarbiausių posovietinio periodo pokyčių buvo tai, kad padaugėjo kritikos funkcijų, o ir patys kritikai ėmėsi inicijuoti meno reiškinius. Be to, atsirado kritikos metodų įvairovė, – sakė teatrologė. – Atsivėrus sienoms ir informacijai, mūsų šalies kritikai pagaliau gavo galimybę iš arčiau susipažinti su analizės metodais, kurie ligi tol nebuvo žinomi ir pasiekiami."

Paradoksalu, bet, tapusi subjektyvesnė ir asmeniškesnė, Lietuvos kritika pagaliau ėmė remtis aiškiais analizės metodais. "Profesionalai savo tekstuose pradėjo naudoti feministinį ar pokolonialistinį požiūrius, rėmėsi semiotika ar postmodernizmu. Visa tai sukūrė kritikos įvairovę, kokios iki tol nematėme", – sakė teatrologė.

Nors Lietuvos meno kritikai ir prisijaukino metodų bei požiūrių įvairovę, netradiciniai tekstų žanrai atsirado tik išsiplėtus technologinėms galimybėms. Iškart po nepriklausomybės atgavimo kritikos žanrai liko tie patys – recenzijos, apžvalginiai straipsniai. Vėliau atsiradusios išmaniosios technologijos pagaliau leido naudoti naujas platformas, nebūti pririštam prie konkretaus žiniasklaidos kanalo.

"Šiandien dažnėja profesionalios kritikos įrašų feisbuke ar tviteryje. Tačiau nepasakyčiau, kad Lietuvos teatro kritikai pakankamai išnaudoja naująsias platformas. Tad tikiu, kad nemažai naujovių mūsų dar laukia ateityje", – įžvalgomis dalijasi dr. J.Staniškytė.

Tampa pomėgiu?

Dar vienas svarbus laisvos Lietuvos pokytis – meno kritika nustojo būti viso etato darbu. Šiandienos profesionalai, be kritikos rašymo, taip pat užsiima akademine veikla, organizuoja festivalius, rašo knygas. Nemažai daliai kultūros lauko žmonių tai skamba gąsdinančiai. Galbūt išties – profesionali kritika tampa tik hobiu?

Dr. J.Staniškytė pripažino, kad šiais laikais grynojo kritiko darbas nėra taip gerai apmokamas, kad būtų įmanoma išgyventi vien iš kritikos rašymo. Tačiau, pasak jos, taip yra visose Vakarų šalyse.

"Aš labai mėgstu skaityti leidinį "The New Yorker". Jame dirba etatiniai kino, teatro, dailės ir muzikos kritikai, kurie spausdina puikias recenzijas. Tačiau jų profesinė veikla tuo nesibaigia, – pastebėjo pašnekovė. – Ši profesija apima šiek tiek platesnį lauką. Jei esi kritikas, tikriausiai taip pat rašai knygas, dėstai, užsiimi akademine veikla, kuruoji renginius. Tai kompleksinė specialybė, tad šio kompleksiškumo tikrai nereikia bijoti."

Profesionalo žodis – svaresnis

Dr. J.Staniškytės kviečia nesibaiminti, kad profesionali meno kritika išnyks: ši sritis tiesiog keičia savo tapatybę ir plečiasi. Jau nepriklausomybės atgavimo laikotarpiu dalis kritikų panoro tapti meno iniciatoriais – festivalių organizatoriais, meninių procesų kuratoriais ir šioje veikloje matė svarbią savo profesijos dalį.

"Man atrodo, kad kritiko profesijos praplėtimas yra natūralus. Juk žmogus, kuris puikiai išmano meninį procesą, taip pat drąsiai gali jį kuruoti, inicijuoti, – sako teatrologė. – Suprantu tą nostalgišką norą išgyventi iš vienos, labai siauros srities, bet šiais laikais tai turbūt yra neįmanoma. Aš pati, kaip mokslininkė, irgi atlieku ne vieną vaidmenį – ir dėstau, ir administruoju, ir dirbu kaip ekspertė. Tokia yra šiuolaikinė tikrovė, prie kurios tenka prisitaikyti."

Teatrologė nesutinka ir su teigiančiais, esą meno kritikos žanrą šiandien ypač skurdina neprofesionalūs kritikai, veikiantys socialiniuose tinkluose. Jos nuomone, laisvame pasaulyje visi privalo turėti galimybę išreikšti savo nuomonę.

"Iššūkių ir problemų atsiranda tik tada, kai dėl kokių nors priežasčių žmonės laisvai reikštis nebegali, – sako ji. – Vis dėlto pastebiu tai, kad kritika posovietinėse šalyse buvo įpratusi egzistuoti ribotos konkurencijos sąlygomis. O šiandien dėl technologinės plėtros konkurencija tampa visiškai nebevaldoma. Kiekvienas socialinėse medijose dabar gali reikštis, kiek nori."

Vis dėlto profesionalaus kritiko profesija yra susijusi su kultūriniu ir simboliniu kapitalu – patirtimi ir išsilavinimu. "Todėl profesionalas meno kūrinį gali įvertinti ne tik pasakydamas, ar jis jam patiko. Profesionalus kritikas savo nuomonę taip pat gali pagrįsti ir paaiškinti platesniame kontekste", – sako dr. J.Staniškytė ir pabrėžia, kad, galėdamas rinktis, žmogus visada pasirinks profesionalią nuomonę. O kadangi eilinio žmogaus ir meno kritiko požiūris ir kalba akivaizdžiai skiriasi, nereikia bijoti, kad anoniminiai komentatoriai užims profesionalo kėdę. Jie tiesiog nesugebės to padaryti.

Mokėjo Ezopo kalbą

Meno kritikos padėtį sovietmečiu prisiminė ir dailėtyrininkė mokslų daktarė Danutė Zovienė. Pašnekovė pasakojo, kad profesionalūs dailės kritikai Lietuvos valstybiniame dailės institute (dabar Vilniaus dailės akademija) pradėti rengti dar šeštajame dešimtmetyje.

Parodos recenzijos pradžioje visada būdavo atiduodama duoklė šabloninėms frazėms. O jau po to analizuojama pati paroda ir jos kūriniai. Tad visi puikiai mokėjome Ezopo kalbą.

"Anuomet gavome įvairių meno istorijos žinių, kurių sėmėmės iš knygų ir jų iliustracijų. Žinoma, į užsienį nevažinėjome, kūrinių originalus matėme tik Maskvos ir tuometinio Leningrado muziejuose, – sakė ji. – Pagrindinė profesinė literatūra buvo parengta rusų autorių arba verstinė ir aprobuota sovietiniam skaitytojui. Metodologiniai meninio tyrimo pagrindai buvo gana silpni, o rašymo teorijos ir praktikos apskritai niekas nemokė. Tačiau į dailėtyrą, matyt, stojo žmonės, kuriems literatūrinė raiška buvo artima. Todėl tarp kolegų yra nemažai rašytojų ir poetų."

Pamatas: anot dr. D.Zovienės, ne dailėtyrininkas savo straipsniais turėtų auklėti visuomenę – meninį ugdymą būtina įtraukti į mokyklines programas.

Dr. D.Zovienė pastebėjo ir tai, kad studijuojant Dailės institute būsimi dailėtyrininkai turėjo galimybę betarpiškai bendrauti su būsimais skulptoriais, tapytojais, grafikais, taikomųjų menų profesionalais, ir taip pažinti jų kūrybinę virtuvę. Vėliau, jau vertinant šių menininkų kūrybą, tai leido nepasiklysti tarp skirtingų technikų ir naudojamų medžiagų.

Be abejonės, sovietmečiu dailėtyra, kaip ir pati dailė, buvo gana ideologizuota. Todėl dailėtyrininkai mieliau rinkosi istorinės dailės tyrimus, nors ir ten netrūko cenzūros. "Sovietmečiu dailės kritikus prižiūrėjo leidinių redaktoriai, o juos GLAVLIT – Vyriausioji valdyba literatūros ir meno reikalams, – prisiminė dr. D.Zovienė. – Buvo įsigalėjusi ir tam tikra kritikos metodika. Parodos recenzijos pradžioje visada būdavo atiduodama duoklė šabloninėms frazėms ir paminimi atseit teisingi autoriai. O jau po to analizuojama pati paroda ir jos kūriniai. Tad visi puikiai mokėjome Ezopo kalbą."

Tiesa, ir tuomet būta išskirtinių dailės kritikų, kurie nebijojo kalbėti atvirai. Pirmiausia – Gražina Kliaugienė (1944–1995), kurios vardas yra tam tikras XX a. pabaigos Lietuvos dailės kritikos vertinimo matas. Anot pašnekovės, 8–9 dešimtmečiais spaudoje pasirodę G.Kliaugienės probleminiai straipsniai, parodų recenzijos ir kūrybiniai dailininkų portretai ne tik turi išliekamąją vertę, bet yra iki šiol aktualumo nepraradę istorijos ženklai.

Daugiau demokratijos

Sovietmečiu buvo leidžiami trys leidiniai, kuriuose spausdinta dailės kritika: savaitraštis "Literatūra ir menas", mėnesiniai žurnalai "Kultūros barai" ir "Pergalė" (dabar "Metai"). Rašyti į šiuos leidinius buvo garbė, o patekti į jų puslapius – didelė konkurencija.

Pati dailėtyrininkė 1983–1998 m. su pertraukomis dirbo savaitraščio "Literatūra ir menas" Dailės skyriaus redaktore. "Pamenu, kad numeryje išsikovoti vietos dailės straipsniams nebuvo lengva. Kita vertus, "Literatūra ir menas" buvo populiariausias meno leidinys, spausdintas labai dideliu tiražu. Jau nepriklausomybės laikotarpiu – 1994-aisiais, leidinio tiražas vis dar buvo 7 000 egzempliorių", – sakė ji.

Pašnekovė pastebėjo, kad šiandien specializuotų leidinių yra daugiau, tačiau jų tiražai maži. Tai iš dalies byloja apie sumenkusį susidomėjimą meno procesais. Kita vertus, socialiniai tinklai tapo puikia terpe reikštis įvairioms nuomonėms.

"Dar 1992 m. "Literatūroje ir mene" parašiau straipsnį "Abipusės meilės stoka", kuriame užsiminiau apie dailininko ir kritiko santykius. Dabar padėtis išties pakitusi, dailėtyrininkai puikiai darbuojasi kaip parodų kuratoriai, redaktoriai, vertintojai, – kalbėjo dr. D.Zovienė. – O socialiniuose tinkluose girdimas "liaudies balsas" yra demokratijos požymis. Laisvame pasaulyje žmonės privalo turėti galimybę reikšti savo nuomonę. Todėl negaliu teigti, kad dailės kritika sovietmečiu buvo stipresnė. Man regis, dabartiniai dailės kritikai yra žymiai labiau išsilavinę, laisvesni, išradingesni, geriau jaučia pasaulinio meno kontekstą."

Vis dėlto, anot pašnekovės, ne dailėtyrininkas savo straipsniais turėtų auklėti visuomenę. "Meninį ugdymą tiesiog būtina įtraukti į mokyklines programas. Deja, per 30 nepriklausomybės metų užaugo karta, kurios skonį ir supratimą apie meną formavo ne kas kitas, o televizijos šou pasaulio atstovai", – apgailestavo dr. D.Zovienė.

"Patyrimas, kad socialinis įtrūkis, duobė, atsivėrusi dėl priverstinės fizinės distancijos, gali būti naikinama kūrybiniu bendradarbiavimu, per šiuos mėnesius neabejotinai bus įtvirtintas. Galų gale meno galia tiesiog nukreipti dėmesį nuo slegiančios tikrovės, trumpam nuo jos išsivaduoti yra seniai įrodyta", – sako prof. J.Staniškytė. Pokalbis su žinoma kultūros lauko tyrėja – apie svarbiausius karantino laikotarpio atradimus.

– Kokie didžiausi iššūkiai kultūros sektoriaus laukia po karantino?

– Galima pajuokauti, kad laukia vienas didelis ir, regis, ilgalaikis iššūkis. Tiesą sakant, aš manau, kad egzistuoja bent du dalykai, kurie tikrai nesikeis, o visa kita galėtume vadinti tiesiog klausimais, kurie kankins kultūros lauko dalyvius dar ilgai. Nors visi suprantame, kad kūrybos procesus, ypač tam tikrose srityse (atlikėjų menai, kinas), karantino suvaržymai neišvengiamai palies, tačiau, nepaisant nieko, menininkai ir toliau kurs įsivaizduojamus pasaulius, bandys suteikti meninį pavidalą krizės bei traumų išgyvenimams ir savo kūriniuose kritiškai įvertins visa tai, kas vyksta dabar. Vienas dažniausiai šiuo laikotarpiu kartojamų optimistinių pasakojimų yra apie tai, kad Williamas Shakespeare'as išgyveno ne vieną maro epidemiją ir jų metu parašė geriausias savo dramas. Tad kūrybos vitališkumas, manau, išliks konstanta.

Antra konstanta – ši mažiau optimistinė – menininkai ir kultūros institucijos ir toliau bus priverstos įrodinėti savo svarbą ir būtinumą politinės galios laukui. Nors virtualaus kultūros lankomumo skaičiai karantino metu dauginasi dešimtimis kartų, o valstybė stengiasi neatsilikti nuo europinių paramos kultūrai standartų, galvojant apie ilgalaikę perspektyvą, būtina burti ir auginti kuo platesnį kultūros "advokatų" lauką, nes panašu, kad artimiausiais metais jis taps gyvybiškai svarbus.

O klausimų kyla tikrai daug: nuo trumpalaikių organizacinių – kaip kultūros įstaigoms veikti ir kurti saugiai – iki ilgalaikių ekonominių: ar naujai atrastos vadinamosios skaitmeninės auditorijos gali bent iš dalies užtikrinti kultūros institucijų ir menininkų finansinį tvarumą; ar srautinės platformos panaikins meno tarpininkus, o privačios interneto platformos, kuriose dabar dauguma talpina savo kūrybą, neprivatizuos mūsų viešojo gėrio – kultūros ir meno; kaip institucijos ir menininkai susitvarkys su didėjančia globalaus kokybiško internetinio turinio konkurencija. Ir, žinoma, sunkiausiai atsakomi – amžini estetiniai klausimai: kokios naujos kūrybos formos įkūnys ir įprasmins mus taip netikėtai nugalėjusią tikrovę.

– Kaip karantinas gali pakeisti valstybės požiūrį į kultūros finansavimą? Ar kūrėjus ir kultūros įstaigas šis karantinas padarys dar labiau priklausomus nuo valstybinio finansavimo? O galbūt ši situacija paskatins ieškoti alternatyvių finansavimo šaltinių?

– Suomijos teatro agentūra TINFO paskaičiavo, kad per karantino savaitę šalies teatrai prarado 1,7 mln. eurų pelno ir 80 800 žiūrovų. "Metropolitan Opera" skelbia apie šimtamilijoninius nuostolius ir darbuotojų atleidimus. Muziejams JAV atleidžiant darbuotojus, o galerijoms užsidarant, "The New York Magazine" meno kritikas Jerry Saltzas apokaliptinę jauseną dar labiau sutirštino savo straipsnio antrašte "Paskutinės meno pasaulio dienos". Ką jau kalbėti apie didelius tarptautinius meno renginius. Masinius meno mugių, festivalių, bienalių perkėlimus ir uždarymus "Art Newspaper" redaktorė Alison Cole įvertino konstatuodama, kad įžengiame į periodą, kai mažiau yra daugiau. Akivaizdu, kad taip stipriai nukraujavęs sektorius negali išsiversti be valstybės paramos, ypač turint omenyje tai, kad ekonominės krizės akivaizdoje verslo dėmesio sulaukti bus sunku, o ir jis pats taps konkurentu grumiantis dėl valstybės išteklių.

Tad, esant šiai situacijai, alternatyvių finansavimo šaltinių laukas labai susiaurėja – visų akys krypsta į publiką. Kultūros lauko atstovai svarsto, kiek publikos, leidus vėl vykdyti veiklą, nepabūgs sugrįžti, pavyzdžiui, į teatro ar filharmonijos sales. Kinijos kultūros institucijų patirtys, bent jau iš karto po karantino apribojimų panaikinimo, buvo lyg ir optimistinės. Kita vertus, jeigu vakcinos atradimas ar koks kitas stebuklas neįvyks per pusmetį, akivaizdu, kad teks ieškoti kitų publikos įtraukimo būdų ir pirmiausia bandyti ją pratinti mokėti už skaitmeninį turinį. O tai tikrai nebus lengva. Britų nacionalinio teatro spektaklis "Frankenšteinas", režisuotas Danny Boyle'o su populiariuoju Benedictu Cumberbatchu pagrindiniame vaidmenyje per vakarą surinko beveik 40 tūkst. svarų. Spektaklį žiūrėjo keli šimtai tūkstančių žiūrovų.

Interneto platformos tapo vienintele gija, jungiančia menininkus, institucijas ir publiką.

– Karantino laikotarpiu sulaukėme gerokai daugiau virtualių kultūros sklaidos projektų, parodų ir spektaklių įrašų. Ar radosi naujų kultūros pateikimo formų, kurios, pasibaigus karantinui, galėtų išlaikyti populiarumą?

– Iš tikrųjų tai, kas vyko kultūros sektoriuje karantino laikotarpiu, galime pavadinti skaitmenine karštine. Internetas sprogo nuo įvairių kūrybinių iniciatyvų: menininkai kėlė savo kūrinius į skaitmenines platformas, institucijos atvėrė savo archyvus publikai, festivaliai vyko srautinių medijų režimu, galerijos kvietė į virtualiąsias parodas, tinkle buvo kuriami bendrais žiūrovų ir atlikėjų išgyvenimais paremti spektakliai, menininkai plėtojo įvairias socialines ir edukacines veiklas: nuo nuotolinių pamokų moksleiviams iki knygų pristatymo į namus. Paradoksalu, bet būtent karantinas privertė meno institucijas visiškai kitaip pažvelgti į kultūros politikų taip mėgstamą skaitmeninę auditorijų plėtrą ir socialinę atsakomybę. Tai, kas skambėdavo nuobodžiai ir neįtaigiai biurokratų lūpose, kas neretai susilaukdavo skeptiško požiūrio ir abejonių, karantino tikrovėje tapo skaitmeniniu spyriu ir savotiška neišvengiamybe – interneto platformos tapo vienintele gija, jungiančia menininkus, institucijas ir publiką.

Neabejotinai, tie, kurie įvairiais būdais stengėsi palaikyti socialinį ryšį su žiūrovais virtualiojoje erdvėje, padėti jiems užsimiršti sunkiu laikotarpiu, dalytis su jais patirtimi ir įdirbiu, rizikavo menine kokybe, medijų netvarumu ir finansais, tačiau, kaip pademonstravo internetinių svetainių lankomumas ir peržiūrų skaičiai, žmonėms to labai reikėjo. Dauguma kūrėjų ar meno institucijų atstovų pripažįsta, kad karantine atrasti nauji bendravimo su publika būdai labai pravers ir gyvenime po karantino.

Skaičiau ne vieną interviu su menininkais, kurie teigia, kad pradžioje jiems buvo nejauku, pavyzdžiui, dainuoti kompiuterio ekranui, bet ilgainiui virtualiosios grįžtamojo ryšio galimybės ne vienam pasirodė esančios daug asmeniškesnės nei, sakykime, tradiciniame koncerte. Ar toks virtualusis kultūros sprogimas slepia pavojų – be abejo, apie juos jau šiek tiek užsiminiau, tačiau neabejoju, kad karantino metu parodyto solidarumo publika neužmirš.

– Nutolstant nuo ekonominių krizės aspektų, ar šis trūkis, funkcionuojant įprastam kultūriniam gyvenimui, kaip nors paveiks kūrėjų kūrybinius ketinimus? Ar galima laukti kūrybinio palikimo, naujų sumanymų proveržio, kurio be pandemijos nebūtų buvę?

– Kaip jau minėjau, neabejoju kūrybos gyvybingumu. Taip pat nemanau, kad, kartą įžengusi į virtualiąją erdvę, ji iš jos nebesugrįš. Karantinas tampa puikia galimybe permąstyti socialinę meno misiją, kuri ilgą laiką gražiai atrodė meno teorijoje, o dabar įgavo būtinybės pavidalą. Kaip ir gyvenime, taip ir kūryboje pandemija vieniems suteikia priežastį veikti, kitiems – pasiteisinimą neveikti. Vis dėlto patyrimas, kad socialinis įtrūkis, duobė, atsivėrusi dėl priverstinės fizinės distancijos, gali būti naikinama kūrybiniu bendradarbiavimu, per šiuos mėnesius neabejotinai bus įtvirtintas. Galų gale meno galia tiesiog nukreipti dėmesį nuo slegiančios tikrovės, trumpam nuo jos išsivaduoti yra seniai įrodyta. Tad tikiuosi geriausio, nes kūryba, kurią pavyko pamatyti karantino metu, nuteikia viltingai.

„Kaip ir gyvenime, taip ir kūryboje pandemija vieniems suteikia priežastį veikti, kitiems – pasiteisinimą neveikti. Vis dėlto patyrimas, kad socialinis įtrūkis, duobė atsivėrusi dėl priverstinės fizinės distancijos gali būti naikinama kūrybiniu bendradarbiavimu per šiuos mėnesius neabejotinai bus įtvirtintas. Galų gale meno galia tiesiog nukreipti dėmesį nuo slegiančios tikrovės, trumpam nuo jos išsivaduoti yra seniai įrodyta“, – teigia Vytauto Didžiojo universiteto profesorė ir Menų fakulteto dekanė Jurgita Staniškytė. Su ja kalbėjomės apie svarbiausius karantino laikotarpio atradimus ir iššūkius, kurie laukia Lietuvos kultūros ir meno lauko po pandemijos.

– Kokie didžiausi iššūkiai kultūros sektoriaus laukia po karantino?

– Galima pajuokauti, kad laukia vienas didelis ir, regis, ilgalaikis iššūkis. Tiesą sakant, aš manau, kad egzistuoja bent du dalykai, kurie tikrai nesikeis, o visa kita galėtume vadinti tiesiog klausimais, kurie kankins kultūros lauko dalyvius dar ilgai. Nors visi suprantame, kad kūrybos procesus, ypač tam tikrose srityse (atlikėjų menai, kinas) karantino suvaržymai neišvengiamai palies, tačiau nepaisant nieko menininkai ir toliau kurs įsivaizduojamus pasaulius, bandys suteikti meninį pavidalą krizės bei traumų išgyvenimams ir savo kūriniuose kritiškai įvertins visa tai, kas vyksta dabar. Vienas dažniausiai šiuo laikotarpiu kartojamų optimistinių pasakojimų yra apie tai, kad V. Šekspyras išgyveno ne vieną maro epidemiją ir jų metu parašė geriausias savo dramas. Tad kūrybos vitališkumas, manau, išliks konstanta.

Laukia vienas didelis ir, regis, ilgalaikis iššūkis.

Antra konstanta – ši mažiau optimistinė – menininkai ir kultūros institucijos ir toliau bus priverstos įrodinėti savo svarbą bei būtinumą politinės galios laukui. Nors virtualaus kultūros lankomumo skaičiai karantino metu dauginasi dešimtimis kartų, o valstybė stengiasi neatsilikti nuo europinių paramos kultūrai standartų, galvojant apie ilgalaikę perspektyvą būtina burti ir auginti kuo platesnį kultūros „advokatų“ lauką, nes panašu, kad artimiausiais metais jis taps gyvybiškai svarbus.

O klausimų kyla tikrai daug: nuo trumpalaikių organizacinių – kaip kultūros įstaigoms veikti ir kurti saugiai – iki ilgalaikių ekonominių: ar naujai atrastos „skaitmeninės“ auditorijos gali bent iš dalies užtikrinti kultūros institucijų ir menininkų finansinį tvarumą; ar srautinės platformos panaikins meno tarpininkus, o privačios interneto platformos, kuriose dabar dauguma talpina savo kūrybą, neprivatizuos mūsų viešojo gėrio – kultūros ir meno; kaip institucijos ir menininkai susitvarkys su didėjančia globalaus kokybiško internetinio turinio konkurencija. Ir, žinoma, sunkiausiai atsakomi – amžini estetiniai klausimai: kokios naujos kūrybos formos įkūnys ir įprasmins mus taip netikėtai nugalėjusią tikrovę.

– Kaip karantinas gali pakeisti valstybės požiūrį į kultūros finansavimą? Ar kūrėjus ir kultūros įstaigas šis karantinas padarys dar labiau priklausomus nuo valstybinio finansavimo? O galbūt ši situacija paskatins ieškoti alternatyvių finansavimo šaltinių?

– Suomijos teatro agentūra TINFO paskaičiavo, kad per karantino savaitę šalies teatrai prarado 1,7 mln. Eur pelno ir 80 800 žiūrovų. Metropoliteno opera skelbia apie šimtamilijoninius nuostolius ir darbuotojų atleidimus. Muziejams JAV atleidžiant darbuotojus, o galerijoms užsidarant „The New York Magazine“ meno kritikas Jerry‘is Saltz‘as apokaliptinę jauseną dar labiau sutirštino savo straipsnio antrašte „Paskutinės meno pasaulio dienos“. Ką jau kalbėti apie didelius tarptautinius meno renginius – masinius meno mugių, festivalių, bienalių perkėlimus ir uždarymus „Art Newspaper“ redaktorė Alison Cole įvertino konstatuodama, kad įžengiame į periodą, kai „mažiau yra daugiau“. Akivaizdu, kad taip stipriai nukraujavęs sektorius negali išsiversti be valstybės paramos, ypač turint omenyje tai, kad ekonominės krizės akivaizdoje verslo dėmesio sulaukti bus sunku, o ir jis pats taps konkurentu grumiantis dėl valstybės išteklių.

Tad šioje situacijoje „alternatyvių finansavimo šaltinių“ laukas labai susiaurėja – visų akys krypsta į publiką. Kultūros lauko atstovai svarsto, kiek publikos, leidus vėl vykdyti veiklą, nepabūgs sugrįžti, pavyzdžiui, į teatro ar filharmonijos sales. Kinijos kultūros institucijų patirtys, bent jau iš karto po karantino apribojimų panaikinimo, buvo lyg ir optimistinės. Kita vertus, jeigu vakcinos atradimas ar koks kitas stebuklas neįvyks per pusmetį, akivaizdu, kad teks ieškoti kitų publikos įtraukimo būdų ir pirmiausia bandyti ją pratinti mokėti už skaitmeninį turinį. O tai tikrai nebus lengva. Britų nacionalinio teatro spektaklis „Frankenšteinas“, režisuotas Danny Boyle su populiariuoju Benedict‘u Cumberbatch‘u pagrindiniame vaidmenyje per vakarą surinko beveik keturiasdešimt tūkstančių svarų. Spektaklį žiūrėjo keli šimtai tūkstančių žiūrovų.

– Karantino laikotarpiu sulaukėme gerokai daugiau virtualių kultūros sklaidos projektų, parodų ir spektaklių įrašų. Ar radosi naujų kultūros pateikimo formų, kurios pasibaigus karantinui galėtų išlaikyti populiarumą? Ar galima tikėtis pokyčių kultūros prieinamume?

– Iš tikrųjų tai, kas vyko kultūros sektoriuje karantino laikotarpiu, galime pavadinti „skaitmenine karštine“. Internetas sprogo nuo įvairių kūrybinių iniciatyvų: menininkai kėlė savo kūrinius į skaitmenines platformas, institucijos atvėrė savo archyvus publikai, festivaliai vyko srautinių medijų režimu, galerijos kvietė į virtualias parodas, tinkle buvo kuriami bendru žiūrovų ir atlikėjų išgyvenimu paremti spektakliai, menininkai plėtojo įvairias socialines ir edukacines veiklas: nuo nuotolinių pamokų moksleiviams iki knygų pristatymo į namus. Paradoksalu, bet būtent karantinas privertė meno institucijas visiškai kitaip pažvelgti į kultūros politikų taip mėgstamą „skaitmeninę auditorijų plėtrą“ ir „socialinę atsakomybę“. Tai, kas skambėdavo nuobodžiai ir neįtaigiai biurokratų lūpose, kas neretai susilaukdavo skeptiško požiūrio ir abejonių, karantino tikrovėje tapo „skaitmeniniu spyriu“ ir savotiška neišvengiamybe – interneto platformos tapo vienintele gija, jungiančia menininkus, institucijas ir publiką.

Neabejotinai, tie, kurie įvairiais būdais stengėsi palaikyti socialinį ryšį su žiūrovais virtualioje erdvėje, padėti jiems užsimiršti sunkiu laikotarpiu, dalintis su jais patirtimi ir įdirbiu, rizikavo menine kokybe, medijų netvarumu ir finansais, tačiau kaip pademonstravo internetinių svetainių lankomumas ir peržiūrų skaičiai, žmonėms to labai reikėjo. Dauguma kūrėjų ar meno institucijų atstovų pripažįsta, kad karantine atrasti nauji bendravimo su publika būdai labai pravers ir gyvenime po karantino.

Skaičiau ne vieną interviu su menininkais, kurie teigia, kad pradžioje jiems buvo nejauku, pavyzdžiui, dainuoti kompiuterio ekranui, bet ilgainiui virtualios grįžtamojo ryšio galimybės ne vienam pasirodė besančios daug asmeniškesnės nei, sakykime, tradiciniame koncerte. Ar toks virtualus kultūros „sprogimas“ slepia pavojų – be abejo, apie juos jau šiek tiek užsiminiau, tačiau aš neabejoju, kad karantino metu parodyto solidarumo publika neužmirš.  

– Nutolstant nuo ekonominių krizės aspektų, ar šis trūkis įprasto kultūrinio gyvenimo funkcionavime kaip nors paveiks kūrėjų kūrybines užmačias? Ar galima laukti kūrybinio palikimo, naujų sumanymų proveržio, kurio be pandemijos nebūtų buvę?

– Kaip jau minėjau, neabejoju kūrybos gyvybingumu. Taip pat nemanau, kad kartą įžengusi į virtualią erdvę ji iš jos nebesugrįš. Karantinas tampa puikia galimybe permąstyti socialinę meno misiją, kuri ilgą laiką gražiai atrodė meno teorijoje, o dabar įgavo būtinybės pavidalą. Kaip ir gyvenime, taip ir kūryboje pandemija vieniems suteikia priežastį veikti, kitiems – pasiteisinimą neveikti. Vis dėlto patyrimas, kad socialinis įtrūkis, duobė atsivėrusi dėl priverstinės fizinės distancijos gali būti naikinama kūrybiniu bendradarbiavimu per šiuos mėnesius neabejotinai bus įtvirtintas. Galų gale meno galia tiesiog nukreipti dėmesį nuo slegiančios tikrovės, trumpam nuo jos išsivaduoti yra seniai įrodyta. Tad tikiuosi geriausio, nes kūryba, kurią pavyko pamatyti karantino metu nuteikia viltingai.