Tąkart skaitytojams siūliau įdėmiai studijuoti rusų literatūros klasiką, kurioje, taip manau ir dabar, yra užkoduota ir išreikšta tos tautos mąstysena, elgsena ir jos motyvai.

Tačiau šio komentaro pretekstas – Nacionaliniame Kauno dramos teatre birželio pabaigoje vykęs premjerinis režisieriaus Agniaus Jankevičiaus spektaklis "Kaligula", teikiantis kone visas galimybes svarstyti jau ne vien Rusijos, bet ir Baltarusijos diktatorių desperatiškus ir represinius veiksmus.

Pačioje spektaklio pradžioje nuskamba esminis sakinys: norint įveikti siautėjantį krizę išgyvenančios Romos imperatorių Kaligulą, reikia jį suprasti. Tai bene vienintelis kelias ir būdas, kuriuo įmanoma nugalėti diktatūrą.

Gilinantis į gausią psichologinę spektaklio pagrindinio personažo Kaligulos charakterio raišką, aiškėja, kad vienas esminių klausimų, kuriuos sprendžia diktatoriai, yra melo ir tiesos pasirinkimo dilema. Kaligula argumentuoja, kad tol, kol nebuvo įgijęs absoliučios valdžios, Romos gyventojai, jam pataikaudami, savo elgesiu tiesiog melavo. Imperatorius savąjį valdymą supranta kaip tiesos pergalę: tik būdamas negailestingas piliečių atžvilgiu, jis gali nutraukti netiesą. Šiuo požiūriu neįmanoma neįžvelgti pjesės "Kaligula" autoriaus prancūzų rašytojo Albert'o Camus artimumo egzistencijos filosofijai, kuri itin didelį dėmesį skyrė žmogaus laisvės problemai nagrinėti. Absoliučioji laisvė, kaip ir vienareikšmė tiesa, nesunkiai virsta savąja priešingybe – vergija ir juodu bei melagingu farsu. Ir prancūzų literatūros klasikas, ir režisierius A.Jankevičius žiūrovams atskleidžia, kad eiti vienos krypties keliu iki pačios jo pabaigos yra tolygu prieiti aklavietę. Dar daugiau – absoliuti laisvė, kaip ir neginčijama tiesa, iš Kaligulos atima tai, ko jis vis dėlto siekė, – laimę. Žiauriai elgdamasis su Romos gyventojais patricijais, jis pats ima netekti sveiko proto ir psichinio vientisumo. Humanistinės psichologijos terminais kalbant, diktatorius pasmerkia save amžinam nerimui ir negebėjimui rasti ir patirti ramybę. Klaidinga būtų manyti, kad Kaligulą į diktatorišką valdymą įstumia valdžios ir galios geismas. Tai būtų populiarioji ir primityvesnė interpretacijos galimybė. Ne, Kaligula ryžtasi tapti valdžios demonu todėl, kad jis labiau už didybę trokšta suprasti žmogaus buvimo Žemėje ribas ir užribius: atsakyti į klausimus, kur veda niekšybė ir kas yra bei nėra humanizmas. Imperatorius nori būti užfiksuotas istorijoje kaip didžiulio realybės eksperimento autorius ir vykdytojas.

Ar spektaklio pabaigoje žiūrovai sužino arba patys gali išmąstyti atsakymus į daugybę Kaligulos pamėtėtų klausimų? Derėtų prisiminti italų rašytojo, semiotiko Umberto Eco tekstą "Atviras kūrinys", nes žiūrovai po spektaklio gali labai ilgai galvoti ir reflektuoti tai, ką išvydo, tačiau galutiniai atsakymai ateitų tik tuomet, jei patys leistumės į kelionę, kurios pabaigoje būtų aklavietė – tai sunku ir turbūt pražūtinga. Daugelį A.Jankevičiaus ir spektaklio aktorių užmintų mįslių galėtume spręsti, žvelgdami į kaimyninių valstybių diktatorius ir bandydami ieškoti paralelių su Kaligulos charakteriu. Nacionalinis Kauno dramos teatras šiuo kūriniu sezono pabaigoje uždavė tokius klausimus, į kuriuos atsakyti geriau jau netektų, ramiai suprantant šiandienes mūsų grėsmes nacionaliniam saugumui.

Beveik visi "Kaligulos" kazusai spektaklio pabaigoje vis dėlto išsprendžiami padedant vienam personažui. Tai poetas Scipionas, vienintelis nepasidavęs neapykantai ir kerštui dėl Kaligulos valia nužudyto tėvo. Poetas išlieka ramus tose situacijose, kuriose kiti poetai ir veikėjai nugrimzta į alkoholį ar begalinį pyktį. Ir vis dėlto vienas atsakymas, kad ir kaip banaliai skambėtų, yra įmanomas – tai meilė, sulaikanti nuo kraštutinumų, agresyvaus siautėjimo ir kitų blogybių. A.Jankevičius, kaip ir A.Camus, prieina prie paprastai nepaprastos išvados: diktatoriaus beribė valdžia ir su ja susijusios perversijos dažniausiai kyla iš nemeilės, kurią Kaligula ir turbūt V.Putinas, A.Lukašenka yra patyrę vaikystėje ar vėlesniame gyvenime. Vienintelis būdas įveikti nemeilę yra priešingas pykčiui elgesys – išklausymas, net ir nepelnyta, bet vis tiek pagarba, supratimas ir paradoksų kūrimas tose situacijose, kuriose pats diktatorius būtų priverstas stoti akistaton su savo praeities traumomis. Tai pats efektyviausias maištas prieš imperatorių ir absoliučią valdžią. Toks kelias yra prigimtiniais ryšiais susijęs su Europos civilizacijos ištakomis – senovės Graikijos miestų-valstybių ir Romos imperijos praeitimi, išliekančia aktualia šiandien ir mums, Vakarų pasaulio žmonėms.

Jaukiai įsitaisome repeticijų salėje ir, smilkstant cigaretei režisieriaus pirštuose, pradedame pokalbį apie Kaligulos, kaip asmenybės, skilimą, apie pjesės aktualumą šiandien, savitą A.Camus kūrinio interpretaciją.

Režisierius viename interviu yra sakęs: "Nežinau, kas sugalvojo tokią nesąmonę, kad žiūrovai teatre turi mąstyti. Pirmiausia jie turi gauti pojūčius, o tada jau pradės galvoti. Priešingu atveju prasideda darbas, pasidaro nuobodu ir dingsta teatro esencija, bakchanalija." Atrodo, kad po "Kaligulos" spektaklio žiūrovai neliks abejingi.

Įsibėgėjus pokalbiui A.Jankevičius savo gyvenimą palygina su tekančia upe, kurioje jis plaukia nešamas srovės į didesnius vandenius. Ir išties panašu, kad iš mažo miestelio kilęs režisierius jau palieka savitą upės vagą Lietuvos režisūros lauke.

Jo kūrybos sąraše – ne viena dešimtis spektaklių, daugybė apdovanojimų, taip pat A.Jankevičius – plataus meninio profilio sindikato "Bad Rabbits" įkūrėjas ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Teatro ir kino fakulteto dėstytojas.

– Šiais metais NKDT statote spektaklį pagal A.Camus pjesę "Kaligula", kas paskatino rinktis būtent šį XX a. egzistencialisto kūrinį?

– Pirmasis karantinas. Kovo pabaigoje, balandžio pradžioje karantinas buvo ką tik prasidėjęs ir viskas buvo labai nauja, ypač jauniems žmonėms – jie niekad nebuvo susidūrę su tokiais kataklizmais. Nes, pavyzdžiui, aš buvau patyręs 1990 m. blokadą, Černobylio sprogimą, o jauni žmonės, susidūrę su karantinu, išgyveno beveik paniką; iš kai kurių sklido didelis nerimas – jį būtų galima pavadinti egzistenciniu nerimu. Ir vieną vakarą aš tiesiog prisiminiau "Kaligulą". Man šovė paradoksali mintis, kad Kaligula yra lyg koronavirusas toje pjesėje. Jis tarsi apvalo Žemę, kad ji galėtų egzistuoti. Priverčia atsigręžti į save. Sustoti arba būti sustabdytam. Tai ir yra ištakos, kodėl ėmiausi statyti "Kaligulą", – mūsų dienų realybės paskatintas intuityvus pasirinkimas.

Kita priežastis – NKDT man yra viena iš tų aikštelių, kur galiu matyti savo kūrybinę tąsą, todėl šis teatras man kūrybiškai brangus.

– Ar teko matyti kitų Lietuvos režisierių "Kaligulos" pastatymus (Jono Vaitkaus, Igno Jonyno, Vido Bareikio)?

– J.Vaitkaus pastatymu domėtis teko, o I.Jonyno "Kaligulą" mačiau, ten buvo erdvės performavimas. Vaidybinė aikštelė buvo performuota. Įveiksminta buvo pusė scenos, pusė žiūrovų salės ir balkonas. Dėl I.Jonyno interpretacijos nelabai ką galėčiau pasakyti, nelabai atsimenu. V.Bareikio pastatymo nemačiau.

– Kuo ši "Kaligula" skirsis nuo ankstesnių pastatymų Lietuvos teatre?

– Pirmiausia skirsis tuo, kad režisierius kitas, aktoriai kiti. Ne visus kitus pastatymus teko matyti, tad sunku lyginti jų įvaizdžių tėkmę su savąja.

– A.Camus dramoje "Kaligula" galima įžvelgti nemažai linijų nuo maišto prieš visuomenę, iki asmenybės susiskaldymo, absoliučios laisvės siekio, absurdo pajautos ir pan. Kaligula nebuvo vienpusė asmenybė, už jo veiksmus jį galima smerkti, bet galima ir pateisinti. Ką renkatės jūs?

– Kaligula skilęs. Kai pirmą kartą pamačiau Pedro Almadovaro filmą "Blogas auklėjimas", man labai įstrigo viena scena. Kažkokiame miškelyje klebonas prižiūri berniukus, fone groja daina, ją tie berniukai dainuoja ir klebonas vieną berniukų nori suvilioti, tas berniukas iššoka iš miško, pasako "ne", užkliūva už akmens, parkrenta ir prasiskelia galvą. Jis atsisuka į ekraną, filmuojamas stambiu planu ir per patį kaktos centrą jam bėga kraujo srovė, o užkadrinis balsas (jau suaugęs tas pats berniukas) sako: "Nuo tada mano gyvenimas skilo į dvi puses." Tai ir Kaligula toks yra – įvyko įvykis – mirė tai, ką jis mylėjo, perbėgo kraujo srovė, jis skilo į dvi labai radikalias puses. Tos dvi radikalios pusės – tarsi du upės krantai. Tokia upė gali būti labai įvairi: ir srauni, ir išdžiūvusi, ir visiškai tuščia, tiktai vaga, ir labai rami... Kitaip sakant, Kaligula yra skilęs ir dvi jo pusės žiūri viena į kitą – iš to kyla vidinė audra. Skilimą galėčiau apibūdinti taip: nebandyk sužeisti žmogaus, jeigu nenori, kad jis taptų žvėrimi.

Agnius Jankevičius. Justinos Lasauskaitės nuotr.

– Jūs pats mokėtės režisūros pas J.Vaitkų, kuris 1983 m. statė "Kaligulą". Tai buvo spektaklis-pasipriešinimas prieš tuometę valdžią. Koks A.Jankevičiaus režisuojamos "Kaligulos" tikslas?

– Pernelyg giliai egzistencializmu niekada nesidomėjau. Nors tai buvo mano interesų lauke, bet nebuvo mano pasija. Visa Vakarų Europos filosofinės minties tėkmė, išskyrus Antiką, man nekelia didelių simpatijų. Man artimas budizmas. Nuodugniau egzistencializmu pradėjau domėtis, kai statėme "Mari Kardoną" (2018 m. A.Jankevičiaus režisuotas spektaklis – aut.past.). Rašyti šią pjesę atspirties tašku man buvo du A.Camus romanai – "Svetimas" ir "Krytis". Tada perskaičiau ir A.Camus dienoraščius, "Sizifo mitą" ir kitus kūrinius.

Skaitant "Kaligulą" man pasirodė, kad tai yra taikomoji pjesė, turiu omeny, kad jis pasirinko tokią fabulą, kad galėtų paviešinti savo nedramaturginius tekstus ir mintis. Pjesėje jaučiasi kontrapunktas, kad A.Camus buvo ne teatro žmogus, o labiau entuziastas ir ėmėsi dramaturgijos tarytum tam, kad susivienytų su savo trokštama aistra ir laime – būti teatre.

Ne paslaptis, kad per teatrą galima pasiekti daug daugiau žmonių, negu rašant akademinius veikalus. Kalbant apie tikslą, pjesės fabuloje yra labai aiškiai pasakytas toks dalykas: arba aš prieš visus, arba visi prieš mane. Yra kažkas, individas, ir yra visi kiti. Tada tik reikia atsakyti į klausimą: kas tas individas, koks jo motyvas ir kas tie visi kiti bei kokie jų motyvai?

Mums repetuojant "Kaligulą", dėl karantino ir bendravimo virtualiai atsirado jausmas lyg būtume ant keteros krašto kaip visuomenė. Ant kokios keteros? Ant globalizmo ir nacionalinių idėjų keteros: ir Vakarų Europoje, ir Lietuvoje tapatumo klausimai šiuo metu yra itin aštrūs.

– Ką turite omeny?

– Tai susiję su Vakarų Europos tapatybinės kovos fonu. Pjesėje irgi labai ryški poliarizacija – egzistuoja du poliai: globalus – imperinis ir lokalus – personalinis. Todėl ir šiai pjesei dabar statyti yra pats tinkamiausias laikas, kai vyksta labai ryški poliarizacija: rasizmas, hetero- / homoseksualai, moterys / vyrai ir t.t. Atrodo, kad ir kur žiūrėsi, visur bandoma iš naujo įvardyti, kas yra kas. Dėl to kyla konfliktai, neišvengiamai užduodami egzistenciniai klausimai, tai lemia ir psichologinį bei fizinį smurtą, – visa tai ir daro Kaligula.

Pokytis yra kaip tas upės vanduo, kuris po truputį graužia vagą. Teatras, kaip ir žmogus, labai greitai adaptuojasi prie visko, kas vyksta. Kodėl? Nes išgyvenimo instinktas yra pats stipriausias.

– Kalbėdamasi su jumis girdžiu cituojant filmų scenas, tad kyla klausimas, kodėl pasirinkote teatro, o ne kino režisūrą?

– Aš esu gimęs 1979 m., augau labai mažame kaime ir neturėjau tokių informacinės prieigos galimybių, kokias turi jaunimas šiandien. Mano laikais informacinė erdvė buvo labai ribota. Norint kažkuo susidomėti, tai turėjo maišytis akyse, o kinas nesimaišė ir netapo dirgikliu, kad pasukčiau į kino režisūrą.

– O kas pastūmėjo rinktis teatrą?

– 1990 m. į mano miestelį, Skapiškį, atvažiavo moteris iš Klaipėdos, ką tik baigusi režisūrą. Ji miestelyje prikėlė visą kultūrinį gyvenimą. Prasidėjo teatro festivaliai ir kiti panašūs dalykai. Ta režisierė ir mane įtraukė į teatrinę veiklą. Nuo devintos klasės iki mokyklos baigimo aš vaidinau mėgėjiškame teatre, dalyvaudavau poezijos skaitymuose. Taigi, sutikau tinkamą žmogų ir tinkamu metu buvau pastūmėtas teatro link.

– O kodėl pasukote ne aktorystės, o režisūros keliu?

– Kadangi mokykloje vaidinau mėgėjų teatre, man atrodė natūralu, kad stosiu į aktorinį. Ir du kartus į aktorinį neįstojau. Kai antrą kartą neįstojau, objektyviai pagalvojau – o kodėl jie mane turėtų priimti? Aš tada buvau labai apkūnus, svėriau 100 kg, taip pat turiu dikcijos problemų, neištariu "r" raidės. Kam reikėtų tokio aktoriaus, kuris turi defektų? Ir tada įstojau į teatro režisūrą, kad galėčiau būti bent už kadro. Tai nebuvo labai išmąstytas, sąmoningas pasirinkimas – visiškai nežinojau, kas per amatas yra režisūra. Pagalvojau ir padariau.

Nuo vaikystės buvau vienišius, man ir dabar patinka būti vienam, todėl kai įstojau į režisūrą, nemažai žmonių stebėjosi ir sakė man, kad neištversiu, nes visada reikės būti tarp žmonių. Pirmas pusmetis režisūroje iš tiesų buvo košmaras – nuolat turėjau būti su žmonėmis. Ir dar su tokiais, kurie daug kalba ir kalba vien apie teatrą. Aš galvodavau – juk tiek daug visko yra pasaulyje, o jie kalba vien apie teatrą. Esu tos nuomonės, kad, išėjus iš teatro, apie teatrą nebereikia kalbėti. Reikia gyventi kitais dalykais, pavyzdžiui, eiti prie upės pasėdėti, groti gitara. Arba nusipirkti kavos ir tris valandas kažkur sėdėti stebint aplinką – aš taip labiausiai atsipalaiduoju. Bet po to pirmo pusmečio supratau, kad teatre su žmonėmis gera būti, nes visi turi vieną tikslą – teatrą: tada užsimiršta ego, asmeniškumai, atsiranda kitas požiūris į buvimą teatre. Nuo tada supratau dar vieną man svarbų dalyką – teatras mane veikia kaip psichoterapija, nes jis, metams bėgant, man padeda suvokti, už ką galima mylėti žmogų.

– Ar įsivaizduojate, koks dabar būtų jūsų gyvenimo kelias, jei ne režisūra?

– Visą laiką įsivaizduoju Jimo Jarmuscho filmo "Numirėlis" (angl. Dead man) sceną: tarp brūzgingų miškų yra kanoja. O aš ja plaukiu. Plaukiu ir žinau, kad kažkada atplauksiu į vandenyną.

– Esate parašęs pjesių ne vienam savo spektakliui ("Mari Kardona", "Samurajaus knyga", "Šventė", "Reforma", "Tuščia kėdė"). Kas paskatino imtis dramaturgijos?

– Aš rašau tada, kai reikia, kai žinau, kad tai tikrai bus scenoje. Niekada nieko nerašau į stalčių. Man tada yra akstinas kurti, atsiranda loginė seka: parašai ir iškart tai atsiranda scenoje. Toks rašymas man turi prasmę, o rašyti tam, kad rašyčiau, ne man.

– Kaip manote, ar teatro menas pasikeis, kai pasaulis po pandemijos sugrįš į vėžes?

– Teatras, kaip ir žmogus, yra kintanti, o ne stacionari sistema. Kaip upės vanduo – teatras visa laiką juda. Upė išlieka upe, ar jis ant žemės paviršiaus, ar po žeme – ji visada kažkur teka. Ar karantine, ar be karantino – pokyčiai visąlaik vyksta. Tik pati pokyčio sąvoka truputį iškreipta: kai išgirstam žodį "pokytis", atrodo, kad tai perversmas. Ne, pokytis yra kaip tas upės vanduo, kuris po truputį graužia vagą. Teatras, kaip ir žmogus, labai greitai adaptuojasi prie visko, kas vyksta. Kodėl? Nes išgyvenimo instinktas yra pats stipriausias.

– Kokie tolesni jūsų kūrybiniai užmojai?

– Sumontuoti ir išleisti spektaklį-teatralizuotą ekskursiją po sovietinį Vilnių "Zbignev and Ko". Ir vasarą padaryti tai gyvai. Rugsėjo pabaigoje Panevėžyje turėtų būti pastatytas spektaklis "Idomenėjas". Ir dar yra vienas bendras "Mens publicos" ir NKDT projektas pagal Rainerio Wernerio Fassbinderio pjesę "Kraujas ant katės kaklo". Ir žinoma, "Kaligula", kuri, tikiuosi, taps dar vienu žiūrovų sąmonės dirgikliu.

Tokia šių dienų „Kaligulos“ interpretacija žiūrovų lauks jau birželio 16, 17, 18 dienomis Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

Prancūzų rašytojas, filosofas, dramaturgas bei režisierius Albert‘as Camus filosofinę pjesę „Kaligula“ parašė 1938 m., bet publikuota ji tik 1944-aisiais. Pjesė įėjo į jo absurdo triadą, kurią sudarė minėtas kūrinys, romanas „Svetimas“ bei filosofinė esė „Sizifo mitas“.

Pirmojoje absurdo triadoje labiausiai kreipiamas dėmesys į individualų žmogų. Pjesės „Kaligula“ ašis – jo santykiai su aplinkiniais bei požiūris į galingąją Romos imperiją. Kūrinys turi kelis lygmenis: politinį-socialinį ir egzistencinį. Režisierius A. Jankevičius įžvelgia aštrų pjesės gimimo ir laikmečio santykį.

„Pjesė pradėta rašyti praėjus porai metų po Didžiosios Amerikos depresijos, kuri stipriai palietė visą pasaulį. Europoje, nacistinėje Vokietijoje priimti žydų įstatymai, ribojantys jų laisvę ir teisę. Pjesė subrendo Antrojo pasaulinio karo pabaigoje. Laikas buvo kritinis, nes tęsėsi užsilikusios nuoskaudos po Pirmojo pasaulinio karo, o bendruomenės intensyviai ieškojo būvio, kuriame galėtų gyventi, vyko įvairūs bandymai kurti naują visuomenę. Dabar mes gyvename panašiam laike – globaliame pasaulyje svarstomas nacionalinės idėjos. Pasaulis yra konflikto zonoje, Lietuva taip pat. Atsakyti į klausimą, kas aš ir mano identitetas, kaip man save pozicionuoti, yra labai svarbu. Tai, ką mes mylim, yra labai personalu, o mylėti abstrakcijas yra sudėtinga, nes jos tavęs neliečia. Kaligula, mano nuomone, šitoje pjesėje imperinės grietinėlės fone sugalvoja atsukti veidrodį į save. Bet jį suka ne pats – neužsideda misionistinės kaukės, bet yra tas katalizatorius, kuris nuplėšia nuo žmogaus rūbą, aprengia skarmalais ir pasiūlo pasižiūrėti į veidrodį bei atsakyti: ar myli save? Kas esi? O tai esamu metu yra vienas aktualiausių klausimų, pradedant artima aplinka, baigiant valstybe ir galbūt globalizacijos kolapsą patiriančiu pasauliu.“

Kaligulos virsmas

Režisieriaus A. Jankevičiaus pastatyme akcentuojamas Kaligulos virsmas, tiesa, jo priežastimi įvardijamas, skirtingai nei pjesėje, ne mylimos sesers Druzilos netektis.

„Skaitydamas pjesę atmečiau aistros ir meilės motyvą moteriai, kuris veda į kerštą per valstybę. Pastarasis man pasirodė pigus, menkas. Mūsų versijoje Kaligula yra iš Lietuvos, o toji, kuri mirė – jo gimtinė. Kaligula atsikrato politiko-artisto kaukės ir pamato, kad jo šalis iščiulpta, o jis dirbo blizgučiams. Tad ir mėnulis – praeitis, užuovėja, kažkas labai personalaus. Kaligula jaučiasi jos netekęs ir pardavęs, dėl to kyla įniršis, kuris virsta fiziniu ir intelektualiniu smurtu“, – sako spektaklio sumanytojas.

D. Stankevičiaus nuotr.

Sudėtingą Kaligulos vaidmenį kuriantis aktorius Saulius Čiučelis sako, jog tai vienas svarbiausių vaidmenų karjeroje: „Aš nežinau, koks yra Kaligula, bet žinau, koks aš esu jį kurdamas. Man Kaligula duoda pabudimą, susipurtymą iš vidaus, mano krašto, žemės, kurioje aš gimiau, atmintį, mano tėvus, seserį, senelius, prosenelius, kurių nepažinojau, bet dabar bandau prikelti savo mintyse. Duoda pažinimą, kas aš esu iš tikrųjų. Man tai svarbiausias dalykas šiame vaidmenyje.“

„Kaligula“ Kauno teatro scenoje

Pjesė Nacionaliniame Kauno dramos teatre statoma antrą kartą – 1983 m. šį kūrinį žiūrovams pristatė režisierius Jonas Vaitkus. Brėždamas paralelę tarp abiejų pastatymų generalinis teatro direktorius Egidijus Stancikas teigė: „Labai gaila, kad aš pats nemačiau Jono Vaitkaus režisuoto spektaklio ir legendiniu tapusio Valentino Masalskio Kaligulos vaidmens, bet tos paralelės labai įdomios. Agnius Jankevičius pats pasiūlė šią pjesę teigdamas, kad atėjo laikas, egzistencializmo susikaupimas. 1983-ieji irgi buvo labai juodas laikas ir žinome, į ką tai pavirto: 1985 m. Perestroika, paskui Sąjūdis ir atėjusi nepriklausomybė. Tai ir mes dabar esame popandeminiame ieškojime, pasimetime, nežinioje į kokias naujas kryptis išeisime. Jonas Vaitkus – A. Jankevičiaus mokytojas, Valentinas Masalskis ir S. Čiučelis – profesorės Algės Savickaitės mokiniai. Tos pačios mokyklos ir skirtinguose laikuose ieškomi atsakymai, kurie savotiškai sutampa, tačiau tuo pačiu yra keliantys visai kitą problematiką. Man taip pat labai aktualu, kad tai yra tęstinis Agniaus Jankevičiaus darbas mūsų teatre. Spektaklyje „Šventė“, pagal Juozą Grušą, jis pasakė didelę tiesą, kuri daug ką šokiravo: „Kai nebėra meilės žmogui, belieka mylėti tėvynę“ ir slėptis už to. Ši mintis yra šiurpinanti. Man regis, šis spektaklis yra galimybė nuo meilės tėvynei grįžti į meilę sau, o mylėdamas save, mylėsi ir šalia esantį žmogų. Tai turbūt ir yra tėvynės kūrimo pamatas ir valstybės perspektyva.“

Vaizdo projekcijas spektakliui sukūrė vaizdo menininkas Rimas Sakalauskas, scenografijos ir kostiumų dailininkė Laura Luišaitytė. Spektaklyje vaidina aktoriai S. Čiučelis, Goda Petkutė, Vaidas Maršalka, Deividas Breivė, Martyna Gedvilaitė, Gintautas Bejeris, Tomas Erbrėderis, Edgaras Žemaitis, Pijus Narijauskas, Mantas Bendžius, Arnas Ašmonas, Artūras Sužiedėlis.

Lankantis teatre nereikia galimybių paso.

Pasak „Girstučio“ kultūros centro vadovo Mindaugo Skvarnavičiaus, festivalio žiuri, kurią sudarė Vytauto Didžiojo universiteto menų fakulteto teatrologai Vitalija Truskauskaitė (komisijos pirmininkė), Miglė Munderzbakaitė, Jurgita Staniškytė, Rūta Mažeikienė ir Edgaras Klivis, sprendimu, geriausiu šio festivalio spektakliu pripažintas „No theatre“ kolektyvinis išgyvenimas „Kaligula“. Šio scenos kūrinio režisieriaus Vido Bareikio bei trupės pelnytą prizą įsteigė „Girstučio“ kultūros centras

Žiūrovai labiausiai jiems patikusiu festivalio spektakliu išrinko Keistuolių teatro spektaklį „Edis Agregatas, arba Nemirštančio optimisto gyvenimas ir mirtis“.

Editos ir Fortūnato Gudišauskų šeimos prizu už šiuolaikinės tikrovės refleksiją pagerbta spektaklio „Autonomija“ kūrybinė grupė iš Valstybinio Jaunimo teatro.

Už teatrinės utopijos puoselėjimą Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklyje „Natanas Išmintingasis“ jo režisierius Gintaras Varnas pelnė prizą, kurį įsteigė Rasos ir Kazio Starkevičių šeima.

„Lietuvos teatrų pavasario“ žiūrovams tradiciškai buvo patikėta išrinkti geriausius, labiausiai patikusius vaidmenų kūrėjus. Už geriausią vyro (Pamišėlio) vaidmenį Oskaro Koršunovo teatro spektaklyje „Pamišėlis“, apdovanojimą pelnė aktorius Eimantas Pakalka.

Aktorė Karolina Kontenytė apdovanota prizu už geriausią moters (Lotės) vaidmenį Klaipėdos dramos teatro spektaklyje „Kalės vaikai“.

Pažymėtina, kad ne vieną dešimtmetį gyvuojantis „Lietuvos teatrų pavasaris“ - seniausias iš teatralų renginių Lietuvoje. Nuo pat pirmųjų festivalio gyvavimo metų jį organizuoja „Girstučio“ kultūros centras.

Tradicinio šalies profesionalių teatrų festivalio „Lietuvos teatrų pavasaris“ globėja - Kauno miesto savivaldybė, rėmėjai - Lietuvos kultūros taryba, Lietuvos respublikos kultūros ministerija bei kiti.

Kaune pristatytas gastroliuojančio teatro judėjimo "NoTheatre" naujausias Vido Bareikio režisuotas spektaklis "Kaligula". Pagal egzistencialistinę Alberto Camus pjesę pastatytas vaidinimas dvelkia šiuolaikiškumu ir jaunatviškumu. Pagrindinį spektaklio herojų Kaligulą (Romos imperatorių Gajų Julijų Cezarį) įkūnijantis Ainis Storpirštis apnuogina savo personažą tiek išorę, tiek vidų.

Nuogas kūnu ir siela

A.Storpirščio Kaligula scenoje pasirodo visiškai nuogas. Kai kas iš žiūrovų pasijunta nejaukiai, kai kas šyptelėja, kai kam tai sukelia priešiškumą. Tačiau herojui prabilus apie jo ką tik gimusį norą turėti tai, kas neįmanoma, publika susikoncentruoja į veikėjo vidų ir aktoriaus kūno nuogumas užmirštamas.

Vėliau aktorius dėvi paraitotas kelnes, sportinius batelius, nors vaidinimo metu dar vilki į geišos kimono labai panašų Veneros kostiumą, marškinėlius, tačiau jo kūnas išlieka apnuogintas per visą spektaklį ir taip kontrastuoja su kitais personažais: vienintele moteriška veikėja Cezario meiluže Kesonija (Vilma Raubaitė), dėvinčią odinę suknelę ir odines kelnes, ir šiuolaikinius kasdienius drabužius vilkinčiais vyrais – poeziją mylinčiu Scipionu (Kęstutis Cicėnas), ištikimu draugu Helikonu (Rokas Petrauskas), imperatoriaus žudiku Herėja (Valentinas Novopolskis).

Anot istorinių šaltinių, imperatorius nebuvęs pernelyg išvaizdus, nors aukštas, tačiau stambaus neproporcingo, plaukuoto kūno, praplikęs. A.Storpirščio Cezaris – fiziškai patrauklus, gana seksualus. Apnuogintas kūnas traukia akį, kuria atviresnį, glaudesnį ryšį su žiūrovais, verčia labiau įtikėti personažo deklaruojama tiesa, kelia norą tapatintis. Taip pat galima stebėti, kaip personažo vidus keičia jo kūno suvokimą: žiaurūs poelgiai sutirpdo patrauklumo šydą ir atvirkščiai.

Paralelės su J.Cocteau

Tokia aktoriaus kūno traktuotė kelia asociacijų su senu, tačiau įdomiu nespalvotu siurrealistiniu Jeano Cocteau filmu "Poeto kraujas" (1932), kur pagrindinis veikėjas poetas atrodo panašiai – basos kojos apautos batais, ant veido krinta drėgni tamsūs plaukai, siauros žemiau kelių paraitotos kelnės apnuogina blauzdas, paryškina nuogos vyriškos figūros linijas ir suteikia geidžiamumo atspalvį. Padedamas veidrodžio poetas keliauja į anapusinį, sapnų pasaulį. Mistinė atmosfera žiūrovų ilgai neapleidžia net ir pasibaigus filmui.

Panaši nuotaika kuriama ir V.Bareikio spektaklyje – tik herojus nekeliauja tiesiogiai į kitą erdvę, veikiau jau čia vyksta atvirkštinis variantas: pasaulis atkeliauja per Kaligulą.
Atrodo, kad jį veikia kažkokios antgamtinės būtybės, nusiteikusios ne visai draugiškai. A.Storpirščiui pavyksta įbauginti ne tik kitus personažus, bet ir žiūrovus. O tai padaryti padeda netradicinis žiūrovų erdvės išplanavimas. Veiksmas vyksta ne ant scenos, o šalia jos, du mažesni stalai sujungiami į vieną ilgą, apstatytą kėdėmis, žiūrovų kėdės sustatomos lanku aplink, tad publika gali iš labai arti stebėti vaidinimą, pagauti Kaligulos žvilgsnį.

Vaizdų efektai

A.Camus "Kaliguloje", kaip ir minėtame J.Cocteau filme, labai svarbus yra veidrodžio simbolis. Veidrodis atspindi ne Cezario išorę, o sielą. Spektaklyje šis simbolis taip pat akcentuojamas, tik veidrodžiu tampa vaizdo kamera. Tiksliau, net kelios kameros, tiesiogiai filmuojančios veiksmą skirtingais rakursais, kurių vaizdai vėliau pateikiami ant kiekvienos sienos. Ne visi vaizdai yra filmuojami vienodai, pavyzdžiui, vienas jų – nespalvotas ir tai kelia asociacijų su nespalvotu kinu.

Vaizdo kameros spektakliui suteikia šiuolaikiškumo, kitokią suvokimo galimybę. Vaidinimą galima stebėti gyvai arba vaizdo įraše skirtingu rakursu. Tarkim, aktorius sėdi nugara į žiūrovą, bet šis gali pažvelgti į rodomą filmuojamą vaizdą ir pamatyti, kaip aktorius atrodo iš priekio. Pertraukose tarp veiksmų publikai pasiūloma pakeisti ir sėdimas vietas. Taip kuriama daugiamačio vaizdo iliuzija.

Pasaulis ir Kaligula

Patrauklus aktoriaus kūnas tampa personažo vidaus priešprieša. A.Storpirštis kuria pamišusio, žiauraus, ištvirkusio, tironiško valdovo paveikslą.

"Pasaulis toks, koks yra, – nepakenčiamas, man reikia mėnulio arba laimės, arba amžinybės, ko nors, galbūt ir beprotiško, bet ne iš šio pasaulio", – sako Kaligula spektaklio pradžioje. Jis ieško tiesos, nori žmonėms atverti akis, leisti suprasti, kad jie gyvena iliuzijose, griauna ir ardo esančią sistemą, nepaiso jokių draudimų.

Kaligula žudo, reikalauja, kad jam visi paklustų ir vykdytų kiekvieną jo užgaidą. Jis nori prilygti dievams. Žemiški dalykai jam nesuteikia laimės, arba – kaip teigia egzistencializmo filosofija – šis pasaulis jam yra svetimas, beprasmiai atrodo visi įstatymai, dievų garbinimas, "teisingos" tiesos, nes juk pats žmogus suteikia prasmę savo būčiai, sugalvoja įstatymus ir visas tiesas.

Čia, ko gero, ir slypi jo meilės teatrui priežastis. Kaligula gyvenimą supranta kaip teatrą, o savo paties gyvenimą – kaip tragediją: "Žmonių klaida – kad jie nepakankamai tiki teatru, antraip jie žinotų, kad kiekvienam leista vaidinti dangiškąsias tragedijas ir tapti dievu."

Daugelis šių Kaligulos minčių nesupranta, tad savo valdovą laiko pamišėliu. Visi paprasti kvaili mirtingieji – pilka masė, kurią spektaklyje atspindi patricijai – pilkos didelės medžiaginės lėlės, valdomos aktorių Vainiaus Sodeikos, Dovydo Stončiaus ir Petro Kuneikos. Aktoriams tenka nelengva užduotis lėlėms įpūsti gyvybę. Lėlių dydis (aktorių ūgio) kiek apriboja išraiškos galimybes, tad jas atgaivina aktorių balsai.

Lėlės puikiai pasitarnauja vaizduojant žmogžudysčių scenas, ir kai Kaligula žudo kitus, ir kai spektaklio pabaigoje jį patį nužudo sąmokslininkai, lėlę-Kaligulą subadydami peiliais.

Tikslas pasiektas

Spektaklyje atveriamas A.Camus pjesei būdingas absurdas ir beviltiškumas, kuriems pasipriešinti galima maištaujant.

Maištauja ne tik Kaligula, bet ir spektaklio kūrėjai, griaudami tradicinio teatro kanonus ir taip bandydami trinti ribą tarp teatro ir gyvenimo bei, kaip patys teigia, kuria greičiau kolektyvinį išgyvenimą nei tradicinį spektaklį.

Be jau minėtų vaizdo kamerų, fiziškai artimesnio ryšio su žiūrovais, apšvietimo, lėlių ir nuogo kūno motyvo spektaklio kūrėjai naudoja dar keletą efektų – gyvą muziką ir tiesioginį kreipimąsi į žiūrovus bei vienas į kitą, kurdami spektaklio spektaklyje įspūdį. Manto Zemlecko atliekama šiuolaikinė muzika sustiprina šiuolaikiškumo įspūdį.
Režisierius spektaklio pradžioje publikai pasiūlo vandens ir vynuogių, klausia, ko jie ateina į teatrą, paskirsto keletą nesudėtingų vaidmenų ir žiūrovams, vėliau įsiterpia į veiksmą prašydamas aktorių vieną sceną suvaidinti kitaip arba žiūrovų persėsti į kitas vietas.

Tokia komunikacija nėra naujas dalykas lietuviškojo teatro scenoje, o kartais šie intarpai atrodo ir kiek dirbtinai. Vis dėlto galima teigti: V.Bareikio "Kaligula" yra vienas originalesnių besibaigiančių 2014-ųjų spektaklis. Režisierius tiksliai žino, kokią funkciją nori suteikti savo kuriamam teatrui. Jis pasiekia tikslą – vaidinimas tampa kolektyviniu išgyvenimu ir spektaklio kūrėjams, ir žiūrovams.

A.Storpirščio Kaligula sukelia daugialypius jausmus – nuo baimės iki pagarbos. Aktoriui puikiai pavyksta atskleisti savąjį personažą per savo amžiaus prizmę – jam beveik tiek pat metų, kiek buvo Kaligulai jo paskutinėmis gyvenimo akimirkomis (29-eri). Spektaklis labiausiai turėtų patikti jaunesniam žiūrovui arba norinčiam patirti kitokį teatrą.

Jaunų teatralų judėjimas „No theatre“ jau šį penktadienį žada sukrėsti ir šokiruoti uostamiesčio gyventojus. Miesto gimtadienio vakarą klaipėdiečiams bus pristatytas naujausio menininkų spektaklio eskizas. Šįkart stebinti nevengiantys teatro atstovai pasirinko A.Camus „Kaligulą“.

Gimtadieniui – spektaklis

Jau tris savaites Klaipėdoje viešintys teatro judėjimo „No theatre“ nariai šį penktadienį pristatys naujausio savo spektaklio eskizą.

Spektaklio kūrėjai tikina, jog naujasis spektaklis bus savotiškas penkerių metų gyvavimo apibendrinimas. Kelias savaites teatralai viešėjo uostamiestyje, kur atsakymų, kaip išlukštenti vieno populiariausių pasaulio rašytojų Alberto Camus pjesę „Kaligulą“, ieškojo kūrybinėje stovykloje.

Spektaklio aktoriai kūrė ir gyveno pietinėje miesto dalyje – Klaipėdos moksleivių saviraiškos centre, įsikūrusiame Smiltelės g.

Penktadienį spektaklio eskizą 19 val. klaipėdiečiai galės išvysti Klaipėdos jaunimo centre, esančiame Puodžių g. 1. Planuojama, kad Jaunimo centro salėje turėtų tilpti apie 150 žiūrovų.

Spektaklio kūrėjai planuoja, jog rudenį vėl sugrįš į uostamiestį, kur gyventojai galės išvysti jau galutinį kūrinio variantą.

Spektaklis nėra skirtas vaikams, rengėjai jį pažymi ženklu „N16“.

Penkis teatro judėjimo metus žyminčiame spektaklyje vaidins ne tik „No theatre“ aktoriai. Nemažai jau penktadienį klaipėdiečiams pasirodysiančių – gerai žinomi, įvertinti ir kituose Lietuvos teatruose vaidinantys menininkai.

Pagrindinį vaidmenį spektaklyje atliks Ainis Storpirštis, kartu su juo scenoje pasirodys Vilma Raubaitė, Valentinas Nopovolskis, Rokas Petrauskas, Petras Kuneika, Kęstutis Cicėnas, Vainius Sodeika, Dovydas Stončius.

Aktualus ir šiandien

Spektaklio režisierius Vidas Bareikis paaiškino, jog šiuo spektakliu sieks paliesti tai, ką atrado per veiklos penkmetį.

„Man pačiam tai yra tarsi naujas vanduo į kurį tu brendi, tačiau intuityviai jaučiu, kad viskas turėtų įvykti taip, o ne kitaip“, – pripažino V.Bareikis.

Režisieriaus teigimu, uostamiestis pasižymi drąsa, įsileisdamas dažnai stebinti ir šokiruoti nevengiančius teatralus.

Kūrėjas pabrėžė, jog tai, ką Kaligulos lūpomis kalbėjo A.Camus – aktualu ir šiandien.

„Kas pasakys, kad tie balvonai, kurie kartais eina piketuoti patys nesuprasdami prie ką, nepasirodo kažkur tarp mūsų“, – klausė V.Bareikis.

Kūrėjas vylėsi, jog žiūrovai padės jau aiškius kontūrus įgaunančiam, tačiau dar viešai nepristatytam spektakliui, sparčiau žengti pirmyn.

Teatralo teigimu, po kūrybinės stovyklos, statant spektaklį „Mr. Fluxus“, kuri vyko Druskininkuose, kūrybinė grupė panašių kūrybinių atradimų jau nesitikėjo, tačiau uostamiestyje mūzos pagavo iš naujo.

„Vyksta labai įdomūs dalykai. Vakar naktį vyko labai įdomi akcija. Kadangi Kaligula pjesės pradžioje dingsta ir tris naktis bėga per audrą nuogas, tai kadangi vakar buvo šiokia tokia audra, tai mes nusprendėme kažkiek pabėgioti“, – trečiadienį pasakojo režisierius.

Privers mąstyti

Tikimasi, kad spektaklis nukels žiūrovą ir leis jam įsijausti į, kad ir sukurtą, tačiau paveikią ribinę gyvenimo situaciją, kai pradedama ieškoti atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus.

„Didžiausias paradoksas yra tame, kad netgi tie žmonės, kurie yra labai intelektualūs ir pažengė, tačiau nesubalvonėti ir nesupilkėti juos priverčia tik tokie Kaligulos, kurie primeta savo diktatūrą, represijas. Tik tokiose situacijose žmogus pradeda mąstyti, kaip išgyventi, kam paskirtas gyvenimas“, – aiškino V.Bareikis.

Klaipėdos savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjas Narūnas Lendraitis patikino, jog nesibijoma prieštaringos klaipėdiečių reakcijos, mat uostamiestis visuomet garsėjo kaip eksperimentų miestas, todėl galimybė į aktualias problemas pažvelgti giliau – lavins ir sutelks žiūrovus.

Kūrybinių stovyklų metų menininkai ne tik repetavo, tačiau bendravo ir su uostamiesčio teatralais – buvo susitikę su Klaipėdoje dirbančiu aktoriumi ir režisieriumi Valentinu Masalskiu, 1985 m. sukūrusiu Kaligulos personažą.
A.Camus kūrybą ir pasirinktą pjesę, egzistencializmą diskutavo su filosofu Virginijumi Gustu.

Kitoks žvilgsnis

Režisierius džiaugėsi geranorišku V.Masalskio bendravimu ir pagalba gilinantis į pagrindinį pjesės personažą.

Vis dėlto, spektaklio kūrėjai tikina neseksiantys jau buvusių režisierių bandymais ekranizuoti ir inscenizuoti pjesę.

„Susipažinome su kitų kūrėjų darbais. Tame ir azartas – pristatyti savo versiją“, – patikino V.Bareikis.

Režisierius nebuvo linkęs atskleisti visų būsimo spektaklio režisūrinių sprendimų, tačiau paaiškino kėlęs sau užduotį prieš keliantis į sceną, pjesę kuo labiau išgryninti, atsisakyti bet kokių nereikalingų priemonių.
Spektaklyje nebus jau priprastų teatrinių priemonių – apšvietimo, scenografijos, kostiumų.

Scenoje veiks aštuonis aktoriai, kuriems talkins dainininkas, kurio identifikuoti kūrėjas nepanoro.