Norintys dalyvauti užsiėmimuose kviečiami į projekto pristatymo renginį, kuris vyks vasario 17 d., šeštadienį, 12 val. Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos „Berželio“ padalinyje, Taikos pr. 113B. Įvadinio susitikimo metu bus galima daugiau sužinoti apie šią iniciatyvą, susipažinti su skaitymuose dalyvaujančiais Kaniterapijos klubo šunimis bei jų šeimininkais ir užsiregistruoti tolimesniam lankymui.

Skaitymų su šunimi tikslas – įkvėpti vaikus pamilti knygą, skaitymas jiems turėtų sietis su teigiamomis emocijomis, kurias kelia jauki bibliotekos erdvė, šuns buvimas šalia, bendravimas su juo, kailiuko glostymas.

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos nuotr.

„Labai mielas šuo. Suteikia laimės. Padeda mokytis skaityti“, „Jau geriau skaitau, greičiau skaitau, lavina kalbą“, – tai užsiėmimus jau lankiusių vaikų įspūdžiai.

„Labai laukia susitikimų su šuniukais. Manau, padeda vaikui atsipalaiduoti. Sužadina smalsumą ne tik gyvūnu, bet ir knyga“, „Šuo gali būti geriausias klausytojas, draugas. Vaikas labai laukia susitikimų. Po jų dar ilgai pasakoja, kai šuo klausėsi jo skaitomos knygos“, – sakė skaitymų dalyvių tėvai.

Nors skaitymų su šunimi tikslas nėra išmokyti vaikus skaityti, tačiau užsiėmimų metu jie atsipalaiduoja, tampa drąsesni, laisviau jaučiasi skaitydami balsu, įgyja pasitikėjimo savimi, pradeda lengviau reikšti mintis.

Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos nuotr.

Šuns buvimas šalia vaikui skaitant ramina, mažina stresą. Be to, šuo yra puikus klausytojas – jis niekada nekritikuoja, netaiso skaitančių vaikų. Būtent dėl šios priežasties skaitymuose su šunimi nedalyvauja tėvai, tik vaikas, šuo ir šuns vedlys. Jau vykusių užsiėmimų metu taip pat pastebėta, kad kai kuriems vaikams tokie skaitymai padeda įveikti ir gyvūnų baimę: pirmuosiuose susitikimuose laikęsi atokiau, vėliau mažieji išdrąsėdavo ir užmegzdavo draugystę su šunimi, kuriam skaitė.

Skaitymai vyks dviejose miesto vietose – Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Z. Kuzmickio (Raseinių g. 26) ir „Berželio“ (Taikos pr. 113B) padaliniuose. Įvadiniame susitikime vyksiančios registracijos metu bus galima pasirinkti patogesnę skaitymų vietą ir tinkamą laiką. Užsiėmimai individualūs, kiekvienam vaikui skiriamas laikas – 15 min., jie vyksta kartą per savaitę arba kartą per dvi savaites. Skaitymai skirti 5–11 m. vaikams, tačiau pirmojo susitikimo dalyvių amžius neribojamas.

Skaitymų su šunimi projektas Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje pradėtas 2019 metų pabaigoje ir sėkmingai tęsiamas iki šiol. Skaitymų partneris – Kaniterapijos klubas.

– Girdėjau, kad vienoje turizmo agentūroje, esančioje Kauno senamiestyje, klientus pasitinka Berno zenenhundai Jupiteris ir Olimpas. Ar šitaip viliojate užsukti pas jus dažniau?

– Turiu nedidelę turizmo įmonę. Kasryt su Jupiteriu ir Olimpu važiuojame ten, dirbame maždaug iki vidurdienio, o paskui aš juos parvežu namo, pamaitinu ir šoku į kitas – jau savanoriškas – veiklas.

– Savanoriaujate?

– Ne tik aš, bet ir mano šunys. Kaniterapija susidomėjau maždaug prieš septynerius aštuonerius metus. Pradžia buvo su šunimi, kurio jau nebeturiu. Tada supratau, kad terapiniai šunys padeda žmonėms sveikti. Man buvo įdomu, šuniui patiko, o ir ligoniams, senoliams ar bausmę atliekantiems žmonėms, buvo matyti, padeda. Ta veikla man pasirodė labai prasminga.

Laurai: Jupiteris – devynių šalių čempionas suaugusių šunų kategorijoje. Akimirka iš Europos čempionato Budapešte. / G. Mickevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Vadinate save kaniterapeutu mėgėju?

– Na, taip, nes kaniterapija Lietuvoje nėra aiškiai apibrėžta, reglamentuota. Mūsų valdžia pirmiausia nori išspręsti pagrindinės medicinos problemas, o paskui galbūt imsis ir alternatyviosios. Apmaudu, kad niekur nieko apie kaniterapiją neparašyta: nei kokia ji turi būti, nei kas tuo gali užsiimti, nei kaip terapinį šunį paruošti kontaktui su tam tikrais žmonėmis. Vakarų pasaulyje kaniterapija jau seniai žinoma ir netgi finansuojama iš valstybės lėšų. Pateiksiu gerą pavyzdį, koks tai senas dalykas. 231 m. pr. Kr. Romos konsulas kariavo Sardinijoje ir negalėjo susitvarkyti su partizanais, kurie sugebėdavo labai gerai pasislėpti. Konsulas nusivežė kanikorsų – šunų, kurie juos išgaudydavo, bet kartu ir išlaižydavo karių žaizdas. Jos bematant užgydavo. Mano galva, šį faktą galima laikyti pirmosiomis kaniterapijos užuomazgomis.

– Kas vyksta kaniterapijos seanso metu?

– Leidžiu žmonėms šukuoti, glostyti, myluoti savo šunį, o jį esu išmokęs įvairių triukų. Specialiai parengtas šuo gerina žmonių fizinę, emocinę sveikatą, socialinius įgūdžius, trumpiau tariant, veikia kaip motyvuotojas ir padeda jiems sveikti. Visada prisiminsiu vieną atvejį iš Klinikų Vaikų onkologijos skyriaus. Sykį lankėmės palatoje, kurioje gulėjo mergaitė po operacijos, jos motorika buvo visiškai sutrikusi. Iš pradžių bandžiau kalbinti, tačiau ji nekalbėjo. Tuomet įdaviau jai į rankas šepetį ir kartu pradėjome šukuoti šunį. Ligonės tėtis negalėjo atsistebėti, nes iki tol dukra visiškai nejudėjo, o mano šuo ją išjudino, paskatino parodyti emocijas.

Motyvuotojai: pozityvumas gerina emocinę sveikatą. Jupis ir Olis jo daug dovanoja slaugos namų pacientams. / G. Mickevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Esate keli savanoriai, įkūrę viešąją įstaigą „Kaniterapijos klubas“?

– Taip, bet savanoriškais pagrindais dirbančių kaniterapijos klubų Lietuvoje yra ir daugiau. Šiuo metu turime penkis terapinius šunis, testuotus kinologo. Mūsų kaniterapinė veikla daugiafunkcė: nuo Kauno viešojoje bibliotekoje rengiamų skaitymų vaikams su šunimis iki rimtesnių programų su gydytojais terapeutais, dirbančiais su psichikos negalią turinčiais žmonėmis. Dar važiuojame į senelių ir vaikų globos namus. Šiuo metu vykdome projektą su paaugliais iš Ukrainos, kurių tėvai kariauja arba yra žuvę, o jie kol kas gyvena vaikų gerovės centre „Pastogė“. Idėjų, kaip su savo šunimi nuveikti kažką gero, yra begalė.

Specialiai parengtas šuo gerina žmonių fizinę, emocinę sveikatą, socialinius įgūdžius, trumpiau tariant, veikia kaip motyvuotojas ir padeda sveikti.

– Berno zenenhundai buvo išveisti Šveicarijoje kaip pagalbininkai atliekant darbus. Kokios pagalbos iš šios šunų milžinų veislės tikėjotės, kai įsigijote pirmąjį?

– Pirmąjį zenenhundą įsigijau 2005-aisiais. Kodėl ši veislė? Nežinau. Pamenu, važiavau į kažkokią konferenciją Vokietijoje turizmo reikalais ir ten po salę šmirinėjo šeimininkų zenenhundas, kurį tada mačiau pirmą kartą. Iki tol apie šią veislę nežinojau nieko. Pradėjau domėtis, ieškoti jos Lietuvoje. Radau vienus veisėjus. Tais laikais zenenhundai (bent jau gatvės praeivių akimis) buvo kažkoks stebuklas. Su Džiazu (pirmuoju savo šunimi) džiazavome dešimtį metų. Paskui buvo Estas (nes pirkau Estijoje). Pamenu, verslas tada nelabai sekėsi, Estas mane išvedė iš namų, iš depresijos, į dresūros mokyklą. Užsikabinau, ėmiau su juo dalyvauti šunų parodose, paklusnumo varžybose. Galima sakyti, jis – mano gelbėtojas. Beje, Estas turbūt yra vienas tituluočiausių šunų Lietuvoje – turėjo net aštuoniolikos šalių šunų parodų čempiono titulus.

– Taigi su Estu šunų dresūros mokykloje pirmąsyk sužinojote ir apie terapinius šunis?

– Taip, tai buvo 2015-ieji. Kartą dresūros mokykloje išgirdau žmones kalbant apie kaniterapijos egzaminui rengiamus šunis ir nusprendžiau pabandyti tai daryti su Estu. Šunis testavo licencijuota kinologė iš Slovakijos (tokių specialistų Lietuvoje dar nebuvo). Gabus, tuomet dar tik aštuonių mėnesių šuo pradžiugino puikiais rezultatais. Po kurio laiko su Estu ėmėmės kaniterapijos Kauno klinikų Vaikų ligų skyriuje. Į šią veiklą įsijungė ir vėliau įsigytas zenenhundas Jupiteris. Vykdavome su jais visur – į Kauno klinikų Vaikų ir Suaugusiųjų onkologijos skyrius, senelių namus, Kybartų pataisos namus, Panevėžio moterų kalėjimą ir kt.

Sveiksta: Jupis padeda kineziterapeutei pastatatyti ant kojų Kulautuvos reabilitacijos ligoninės pacientus. / G. Mickevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Šiuo metu jums draugiją palaiko zenenhundai Jupiteris ir Olimpas?

– Taip, Jupiteris ir Olimpas – jų vardai pagal dokumentus. Aš  dažniausiai vadinu juos Jupiu ir Oliu, arba Ju ir O (juokiasi). Kai jau labai įsiutina, vietoj keiksmažodžio šaukiu Olį visu vardu, koks parašytas jo kilmės dokumentuose: Olimpus Rojaus Bernas. Kokie jų giminystės ryšiai? Olimpas yra Jupiterio sūnėnas (sesers vaikas). Tačiau Olimpas – neterapinis šuo. Kartais aš jį pasiimu, bet tik tam, kad pažiūrėtų, kaip dirba Jupiteris. Bijau, kad jo charakteris nelabai tinka šiai veiklai. Olimpui šiuo metu pusantrų metų – jaunuolis dar.

– Tačiau Olis gabus kitose veiklose – dalyvauja pasaulio čempionatuose, laimi prizų!

– Taip – šito iš jo neatimsi. Olympus Rojaus Bernas (Olis) yra aštuonių šalių čempionas jaunimo kategorijoje. Jupiteris – devynių šalių čempionas tarp suaugusiųjų. Kai visi trys vykstame į varžybas, tenka sukarti kelis tūkstančius kilometrų pirmyn ir atgal. Kad būtų įdomiau, parodoms renkuosi kitokias šalis, nes visi eifeliai ir centrinės Romos aikštės manęs jau nebedomina. Buvom Izmire, Turkijoje. Tai kurortas, bet ne europiečių. Arba Kosove. Ten teko pereiti visas vietinių kovotojų patikras. Tačiau man patinka adrenalinas. Dar nuo tų laikų, kai pats bėgiodavau vidutines distancijas. Sutinku, kad tose šunų parodose daug subjektyvumo: vienam teisėjui vienoks zenenhundų tipas labiau patinka, kitam – kitoks, bet vis tiek taurės namuose jau nebetelpa... Kadangi daug darbo įdedu (pats pristatau šunis ringe), tai daug ir laimime.

– Kaip šunys ištveria kelis tūkstančius kilometrų automobilyje?

– Kodėl neklausiate, kaip kelionę su jais ištveriu aš? Tiesiog gerai viską susiplanuoju. Daugiau kaip 1 000 km per dieną nevažiuoju. Šunys? Jie turi mygtuką „off“ (juokiasi). Butas, kuriame gyvenu, yra didelė jų lova. Namuose jie miega, jei prieš tai lauke patiria tinkamą fizinį krūvį.

Tituluotas: net 18-oje šalių šunų parodų čempiono titulus nuskynęs Estas garsėjo puikiais rezultatais ir kaniterapijoje. / G. Mickevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Tačiau tas krūvis – ne tik ilgi pasivaikščiojimai?

– Ne tik. Mano šunys nuolat kažką veikia. Vieną dieną abu eina į dresūros pamokas, kitą – į baseiną (yra instruktorius, kuris užsiima su jais apie 40 minučių), trečią – į fizinio parengimo klubą. Estas dar turėjo ir kineziterapeutą, ateinantį į namus. Sykį kažkam ėmiau pasakoti apie jų rutiną, tai tas žmogus nesuprato – perklausė, ar aš čia apie žmoną pasakoju, ar apie šunis. Matote, mano toks supratimas. Kuo daugiau metų (tiek žmogui, tiek šuniui), tuo jis turi atitinkamai daugiau sportuoti. Tarkim, aš šį lapkritį švęsiu gimtadienį su nuliu, tai prieš keletą metų ėmiau lankyti karatė, įsirašiau į Šaulių sąjungą ir kt. Jei gulėčiau ant sofos, turbūt pasenčiau kur kas greičiau. Tas pats ir su šunimi: jam irgi reikia daugiau krūvio – tiek protinio, tiek fizinio.

– Jei jau lyginame šunis su žmonėmis, tai… Žmonės kartais patingi, neturi nuotaikos dirbti. O jūsų zenenhundai?

– Visko pasitaiko. Jei šuo, atvykęs į ligoninę, kalėjimą ar kitą įstaigą patiria diskomfortą – sukasi, traukiasi, nenori būti prie žmogaus, iškart jį išsivedu. Gerbiu savo augintinius, neverčiu jų daryti, ko nenori, nes tai  savanorystė. Tačiau paprastai jiems labai patinka dirbti su žmonėmis, rodyti jiems savo triukus. Bendraujame apie valandą, nes paskui šunys išsenka emociškai. Po savanorystės tenka padėti jiems atsigauti: vedu juos pasilakstyti į mišką arba leidžiu pabūti ramiai namuose. Beje, su Jupiteriu ir Olimpu turime keletą mėgstamų kavinių, į kurias sekmadieniais nueiname, ir jų gerbėjai labai laukia mūsų trijulės. Jupiteris išmokytas nueiti prie žmogaus, atsiremti į jį ir laukti, kol tas sukiš pirštus į kailį ir ims kedenti. Ypač tai patinka vaikams.

– Jūsų, kaip kaniterapeuto mėgėjo, misija labai sudėtinga. Tenka paruošti pasirodymą su šunimi skirtingoms žmonių grupėms – nuo ligonių iki žmonių, atliekančių bausmę įkalinimo įstaigose. Ar su visais pavyksta užmegzti kontaktą, rasti bendrą kalbą?

– Kai tarp manęs ir tų žmonių vyksta dialogas, tuomet viskas gerai. Tačiau anksčiau būdavo, kad žiūri į mane koks 30 porų akių mediniais veidais ir laukia, kuo aš čia juos nustebinsiu. Man tada – čikšt, ir baltas lapas. Nežinau, ką jiems sakyti. Nesugalvoju. Kad tai nesikartotų, įstojau į oratorystės mokyklą. Mokiausi ketverius metus. Aktoriai vesdavo paskaitas, mokė, kaip improvizuoti tekstą pamiršus, kaip įtaigiai kalbėti. Labai padėjo. Turiu minčių ateityje stoti į LSMU, neakivaizdiniu būdu studijuoti Žmogaus ir gyvūno sąveikos studijų programą. Ten rengia socialiai atsakingus žmogaus ir gyvūnų sąveikos specialistus, kurie dirba su gyvūnais, laikomais rekreacinei veiklai, estetiniams ir bendravimo poreikiams tenkinti. Tai kažkas panašaus į kaniterapiją. Šiuo metu dar svarstau.

G. Mickevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Feisbuke pilna juokingų vaizdelių, kaip šunys smaginasi likę vieni namuose. Jūs užauginote keturis šunis, kurie turbūt vaikystėje prikrėtė eibių?

– Norite pasismaginti girdėdama apie svetimus nuostolius? Pasakysiu taip: kai jau užauga šuo (tai trunka apie dvejus metus), tuomet reikia daryti namuose remontą. Bent jau kosmetinį – tikrai. Jei atvyktumėte pas mane į svečius, pamatytumėte, kad sienų kampai Olimpo gerokai apgraužti – gipskartonis, matyt, skanu! Tačiau palikti šunį narve, kaip tai daro kiti šeimininkai eidami į darbą, nehumaniška. Verčiau jau vežtis į biurą. Grįžę iš jo abu lieka namuose ir „skaito“ knygas. Neseniai vienas sugraužė albumą apie Berno zenenhundų veislę, kitas – iki skutų knygą apie šunų dresūrą. Nebebus iš ko mokytis. Nors mano šunys ir taip jau moka daugiau nei 150 triukų!

– Jupiterį kartais imate ir į Lietuvos kariuomenės organizuojamas civilių šaulių pratybas?

– Kai vadas leidžia, imu. Aš šaudau iš automato, tolumoje sproginėja granatos, o jam – nieko. Arba būna – patruliuojame kelyje, o jis pajunta priešo žvalgus ir ima loti. Taigi ne visada savaitgaliais po kavines vaikštome – kartais abu mokomės ginti tėvynę.

G. Mickevičiaus asmeninio archyvo nuotr.

– Kalbantis su jumis susidaro įspūdis, kad gerus darbus darote, gyvenimu mėgaujatės, žodžiu, kabinate jį pilnais šaukštais labiau nei būdamas aštuoniolikos?

– Buvo laikas, kai verslo traukinukas mane vežė amerikietiškais kalneliais – tai aukštyn, tai žemyn. Dabar, kai jau nulį prie gimtadienio skaičiaus lapkritį teks prirašyti, susimąstai, kiek čia dar liko ir kaip tuos likusius metus kuo smagiau praleisti. Kad gera būtų ne tik man, bet ir kitiems.

Gerbiu savo augintinius, neverčiu jų daryti, ko nenori, nes tai  savanorystė. Tačiau paprastai jiems labai patinka dirbti su žmonėmis, rodyti jiems triukus.

– Vidutinė Berno zenenhundų gyvenimo trukmė – aštuoneri metai. Turbūt be galo sunku, atėjus laikui, išleisti juos vieną po kito į amžinuosius medžioklės plotus?

– Manau, lygiai taip pat sunku atsisveikinti su savo draugu ir po aštuonerių, ir po trylikos ar daugiau metų. Grįžti namo, o tavęs niekas nepasitinka… Pabliauni dieną kitą užsidaręs, bet paskui imi ramiai galvoti – ką tas šuo davė gero tau, ką gero – aplinkiniams ir ką tu jam davei mainais už visą tą gėrį. Tuomet supranti, kad per visą tą laiką visiems visko buvo į valias.

Daug kas manęs klausia, kodėl turiu du šunis. Atsakymas paprastas: kai turi vieną ir jis išeina – skausmas begalinis, todėl šiuo metu galvoju ir apie trečią. Dar vienas pranašumas, kad antras šuo daug ko išmoksta iš pirmojo ir man reikia įdėti mažiau pastangų jį dresuojant. Nors… šunų pasaulyje veikia tie patys dėsniai kaip ir žmonių – yra pirmūnai ir vidutiniokai. Pirmūnas atėjo prieš pamoką, pasiskaitė, ir jam viskas aišku, o jei esi vidutinių gabumų – skaityk neskaitęs… Todėl ir šuns talentas daug kuo priklauso nuo genetikos – gero kraujo, geros tėvų linijos. Jei tėvai buvo šunų paklusnumo varžybų čempionai, tai, labai tikėtina, čempionai bus ir vaikai.

Norintys daugiau sužinoti apie tokius skaitymus ir į juos užsiregistruoti, kviečiami į įvadinį susitikimą, kuris vyks kovo 4 d., šeštadienį, 12 val., Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Z. Kuzmickio padalinyje, Raseinių g. 26. Susitikimo metu Kaniterapijos klubo atstovai papasakos apie projektą, supažindins su jame dalyvaujančiais šunimis ir atsakys į visus rūpimus klausimus.

Skaitymų su šunimi tikslas – įkvėpti vaikus pamilti knygą, skaitymas jiems turėtų sietis su teigiamomis emocijomis, kurias kelia jauki bibliotekos erdvė, šuns buvimas šalia, bendravimas su juo, kailiuko glostymas. Įrodyta, kad vaikų skaitymas yra siejamas su geresniais mokymosi rezultatais, aukštesniu raštingumo lygiu ir net sėkme ateities darbo rinkoje. Tad tokios skaitymo skatinimo iniciatyvos mažiesiems skaitytojams yra labai naudingos.

Organizatorių nuotr. 

Šuns buvimas šalia vaikui skaitant ramina, mažina stresą. Be to, šuo yra puikus klausytojas – jis niekada nekritikuoja, netaiso skaitančių vaikų, tad vaikai įgyja daugiau drąsos ir pasitikėjimo savimi. Jie pradeda lengviau reikšti mintis, atsipalaiduoja. Būtent dėl šios priežasties skaitymuose su šunimi nedalyvauja tėvai, tik vaikas, šuo ir šuns vedlys. Jau vykusių užsiėmimų metu taip pat pastebėta, kad kai kuriems vaikams tokie skaitymai padeda įveikti ir gyvūnų baimę: pirmuosiuose susitikimuose laikęsi atokiau, vėliau mažieji išdrąsėdavo ir užmegzdavo draugystę su šunimi, kuriam skaitė.

Skaitymai vyks dviejose miesto vietose – Kauno Vinco Kudirkos viešosios bibliotekos Z. Kuzmickio (Raseinių g. 26) ir „Berželio“ (Taikos pr. 113B) padaliniuose. Įvadiniame susitikime vyksiančios registracijos metu bus galima pasirinkti patogesnę skaitymų vietą ir tinkamą laiką. Užsiėmimai individualūs, kiekvienam vaikui skiriamas laikas – 15 min., jie vyksta kartą per savaitę. Skaitymai skirti 5–11 m. vaikams, tačiau pirmojo susitikimo dalyvių amžius neribojamas. Nors penkiamečiai ar šešiamečiai dažnu atveju dar neskaito, tačiau vien pasakojant tai, ką mato paveikslėliuose, jaučiamas toks pat teigiamas efektas.

Organizatorių nuotr. 

Skaitymų su šunimi projektas Kauno Vinco Kudirkos viešojoje bibliotekoje pradėtas 2019 metų pabaigoje ir sėkmingai tęsiamas iki šiol. Skaitymų partneris – Kaniterapijos klubas.

Nuo kaniterapijos, kinologų pasirodymų iki muzikavimo bei cukraus vatos ir dešrainių – bendruomenė surėmė pečius ir pasirūpino, kad po sukrečiančių karo išgyvenimų vaikai galėtų greičiau grįžti į nerūpestingą vaikystę.

„Padėti nuo karo bėgantiems žmonėms yra kiekvieno pareiga, tad nedelsdami ir vieningai imamės pozityvias emocijas sukeliančių iniciatyvų, kurios padės pamiršti patirtus sukrėtimus. Mažieji ukrainiečiai karo paliktas žaizdas greičiausiai jaus dar ilgai. Tačiau tikimės, kad dėmesys, šypsenos, žaismingi gyvūnai šį savaitgalį padėjo jiems užsimiršti, o kiekviena tokia iniciatyva leis greičiau atsigauti ir emociškai, ir psichologiškai. Tokia savanoriška mūsų komandos iniciatyva paremta visos SBA grupės vertybėmis, kurių esmė – žmogiškumas ir empatija“, – sako SBA bendrovės „Visagino linija“ direktorius Raimondas Bakšys.

„Pas mus įsikūrę daugiau nei 20 vaikų iš globos namų Ukrainoje gyveno kaime, augino vištas, turėjo daržą. Dabar jiems labai svarbu kuo greičiau integruotis, socializuotis, kurti bendrystės jausmą ir pažinti vietinę kultūrą. Būtent tokios iniciatyvos kaip šiandien padeda jiems atsigauti po neigiamų patirčių. Kai kurie vaikai turi specialiųjų poreikių ir atkurti jų emocinę būseną labai sudėtinga, tad šiuo atveju kaniterapijos šunys buvo tikras džiaugsmo spindulys vaikų dienoje“, – sako Visagino šeimos ir vaiko gerovės centro vadovė Jolita Daraškevičienė.

Organizatorių nuotr.

Šunys – džiaugsmui, ramybei ir saugumui

Kaniterapijos projekto vadovė Laura Mažintė pabrėžia, kad specialiai paruošti šunys ypač pasitarnauja vaikams, augusiems be tėvų. Šuo – itin socialus gyvūnas, kuris besąlygiškai myli, prisiriša, yra ištikimas. Tad būtent šios keturkojų savybės padeda vaikų namų globotiniams jaustis geriau – atsipalaiduoti, bendrauti, rūpintis kitu.

Stresą ir įtampą išgyvenantiems žmonėms kartais lengviau atsiverti šuniui negu kitam žmogui. Šuo išklauso, atpažįsta emocijas.

„Stresą ir įtampą išgyvenantiems žmonėms kartais lengviau atsiverti šuniui negu kitam žmogui. Šuo išklauso, atpažįsta emocijas. Todėl vaikams, kurie nesijaučia saugiai, patiria stresą, šuo gali tapti geriausiu pagalbininku. Matydami teigiamą pokytį jaučiame prasmę dalyvauti tokiose iniciatyvose ir padėti vaikams greičiau atsitiesti po išgyventų karo baisumų“, – sako L. Mažintė.

Vaikai bendravo ir su Vilniaus pasienio rinktinės Puškų pasienio užkardos kinologų šunimis, kurie demonstravo savo sugebėjimus.

Pasak „Visagino linijos“ savanorių, vaikus ypač pralinksmino muzikinio dueto Timohi pasirodymas – iš Visagino kilę broliai mažiesiems surengė išskirtinį šou. Kiti renginio partneriai – „Marinolis Utena“ pasirūpino saldžiomis akimirkomis ir vaikams suko cukraus vatą, „Sweet Art“ vaišino savo rankų darbo ledinukais. Galiausiai vaikus pakerėjo ir įsibėgėjančio pavasario simboliai – dideli ir įspūdingi muilo burbulai. Mažiesiems iniciatyvos dalyviams ir kitiems svečiams išalkti neleido „Visagino linijos“ savanoriai, kurie gamino naminius dešrainius, vaišino arbata.

Nuo karo pradžios SBA grupė, kurios dalis yra ir „Visagino linija“, jau skyrė paramos Ukrainai ir jos žmonėms už daugiau kaip 140 000 eurų. 100 000 eurų pervesta visuomeninių organizacijų iniciatyvai „Mūsų širdys ir rankos Ukrainai”. Už 30 000 eurų nupirkta ir skubiai į Lvivo ligoninę Ukrainoje išsiųsta medicinos priemonių ir įtaisų sužeistiesiems gydyti. „Utenos trikotažas“ perdavė apatinių termodrabužių Ukrainos pareigūnams už 10 000 eurų. Taip pat SBA grupė apgyvendino keliasdešimt vaikų ir šeimų savo poilsinėse Trakų ir Molėtų rajonuose, o įmonių savanoriai rūpinasi jų emocine sveikata – Trakuose ir Visagine organizuoja užsiėmimus bei renginius nuotaikai praskaidrinti. Taip pat „Visagino Linija” mieste apgyvendintiems vaikams parūpino higienos priemonių, „Kauno baldai“ skyrė čiužinių laikiniems pabėgėlių namams Vilniuje.

Šią savaitę parlamentas apsvarstęs pritarė Papildomosios ir alternatyvios sveikatos priežiūros įstatymo projektui. Dar liko vienas balsavimas dėl įstatymo priėmimo.

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga sako, kad įstatymo reikia norint sureguliuoti šią „beveik chaotiškai susiformavusią sveikatos priežiūros paslaugų sritį“.

A. Veryga pripažįsta, kad projektą prieštaringai vertina pati medikų bendruomenė, tačiau pažymi, kad be jokio reguliavimo sudaromos sąlygos klestėti „apsišaukėliams, šarlatanams, pinigų viliotojams“.

„Šiandien de facto susiduriame su pačiomis įvairiausiomis praktikomis, kurių dalis yra sveikatinimo, dalis – sunkiai iš viso sveiku protu paaiškinama, dalis apskritai yra skirta pinigams vilioti iš žmonių“, – Seime sakė ministras.

„Kai kas iš kolegų medikų skeptiškai vertina žodį „alternatyvus“, sako, kokia čia alternatyva tam, kas mokslu grįsta. Bet turbūt nemaža dalis girdėjote tokias terapijas kaip kaniterapija, hipoterapija, delfinų terapija. Jos ligos negydo, bet tie šuniukai, kurie keliauja į skyrius pas onkologinėmis ligomis sergančius vaikus, padeda jiems pagerinti nuotaiką, psichologinę būklę, tai iš tikrųjų yra svarbūs dalykai“, – teigė A. Veryga.

Prieš kalbėjęs konservatorius Kęstutis Masiulis klausė, kam iš viso reglamentuoti tai, „kas iš viso yra šalia mokslo ir šalia suvokimo“.

„Mes valstybės vardu suteiksime galimybę užsiimti įvairiais šamanizmais, gydymu neaiškiais būdais, nors gyvename dvidešimt pirmame amžiuje, kuris yra mokslo ir technologijų amžius“, – piktinosi Seimo narys.

Pataisas inicijavusi Sveikatos apsaugos ministerija argumentuoja, kad alternatyvios medicinos reglamentavimas sumažins galimybes žmonėms patirti žalą sveikatai, o jei taip atsitiktų – leis reikalauti kompensacijų iš tokių paslaugų teikėjų.

Įstatymo projektu būtų apibrėžtos į klasikinės medicinos sampratą netelpančios sveikatos priežiūros praktikos, joms nustatyti kokybės ir saugumo reikalavimai. Tarp alternatyvios medicinos paslaugų minima delfinų terapija, dėlių terapija, akupunktūra, kaniterapija (terapija su šunimis), kitos paslaugos.

Papildoma ir alternatyvi medicina būtų licencijuojama veikla, apimtų rekreacijos, natūraliosios, liaudies medicinos sritis.

Tokias paslaugas teikiantys asmenys turėtų įgyti reikiamą išsilavinimą, priklausomai nuo veiklos srities: medicinos, reabilitacijos, farmacijos, slaugos, akušerijos, kosmetologijos, edukologijos ir t. t.

Papildomos ir alternatyvios sveikatos priežiūros paslaugos nebus finansuojamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis. Už jas, kaip ir iki šiol, žmonės turės sumokėti patys.

Projektą pateikęs sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga sakė, kad dabartinė situacija, kai papildoma ir alternatyvi medicina nėra reglamentuota, šiandien kelia pavojų.

„Tai, kad šita sritis yra praktiškai nereguliuojama, sudaro labai daug prielaidų pavojingoms veikloms ir apsimestinėms praktikoms, kurios gali kelti realią žalą paciento sveikatai“, – Vyriausybės posėdyje teigė ministras.

Pasak jo, numatoma reglamentuoti tik tas papildomos ir alternatyvios sveikatos priežiūros paslaugas, kurios gali sukelti didelę ir vidutinę riziką žmogaus sveikatai.

Įstatymo projektu siūloma apibrėžti į klasikinės medicinos sampratą netelpančias sveikatos priežiūros praktikas, joms bus nustatyti kokybės ir saugumo reikalavimai.

Tarp alternatyvios medicinos paslaugų minima delfinų terapija, dėlių terapija, akupunktūra, kaniterapija (terapiją su šunimis), kitos paslaugos.

Papildoma ir alternatyvi medicina būtų licencijuojama veikla, įstatymuose siūloma apibrėžti jos apimtį. Ši medicina apimtų rekreacijos, natūraliosios, liaudies medicinos sritis.

Tokias paslaugas teikiantys asmenys turėtų įgyti reikiamą išsilavinimą.

Lietuvos medikų sąjūdžio vadovė Živilė Gudlevičienė BNS sakė dar norinti detaliau panagrinėti pateiktą įstatymo projektą, nes reikia, kad jis būtų kokybiškas ir nepaliktų papildomų rizikų.

„Tradiciniai medikai visada yra kažkiek priešpriešoje su alternatyviąja medicina, (...) bet jeigu tai bus labai aiškiai reglamentuota, tie specialistai bus licencijuojami, tikrai, manau, atsiras vietos ir vienai, ir kitai medicinai“, – teigė Ž. Guldlevičienė.

Seimo opozicijos lyderė liberalė Viktorija Čmilytė-Nielsen teigė, kad tokie projektai kelia nerimą, ar valdantieji nesiekia apskritai menkinti tradicinės medicinos.

Ji priminė valdančiųjų „valstiečių“ parlamentaro Dainiaus Kepenio bandymus menkinti skiepų naudą.

„Reikščiau nerimą dėl bendros krypties, ar nėra taip, kad ta tradicinė medicina, mokslu grįsta medicina silpnėja kitų alternatyviųjų šakų sąskaita“, – BNS sakė politikė.

Papildomos ir alternatyvios sveikatos priežiūros paslaugos nebus finansuojamos Privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšomis. Už jas, kaip ir iki šiol, žmonės turėtų sumokėti patys.

Pakvietė biblioteka

"Prasidėjus adventui, atsigręžėme į vietinius jaunus žmones, turinčius įvairių proto negalių, pakviesdami juos susitikti su Kaniterapijos asociacijos – ji įkurta 2013 m. – narėmis Joana Grygutis ir Veslava Citovič-Rul iš Vilniaus. Į uždaro pobūdžio susitikimą atvyko keliolika Kauno neįgaliojo jaunimo užimtumo centro narių ir keli smalsūs kauniečiai", – prieš susitikimo pradžią bibliotekoje kalbėjo jos Kultūrinių renginių ir leidybos grupėje dirbanti Ernesta Dambrauskaitė.

Priminsime, kad kaniterapijos užsiėmimai yra skiriami ir vaikams, ir jaunimui, ir senjorams kaip papildoma sveikatinimo priemonė, suteikianti motyvacijos siekti kažko daugiau – kabintis į gyvenimą, užmegzti socialinius ryšius, bendrauti, atsiverti, atsikratyti slogių minčių. Tradicinio gydymo kartais net nebūna – pavyzdžiui, vaikams, jaunuoliams su autizmo spektro sutrikimais ar Dauno sindromu. Tokiais atvejais dažniausiai teikiamos ugdymo, motyvacijos stiprinimo ir kitos paslaugos, prieš tai aptarus ne tik su tokių vaikų, jaunuolių tėvais, bet dar svarbiau – su juos gydančiais arba ugdančiais specialistais tikslus, kurių bus siekiama kaniterapijos užsiėmimų metu. Taigi, buvimas su šunimi yra gerokai daugiau nei maloniai praleistas laikas. Užsiėmimai, kuriuose dalyvauja specialiai parengtas, egzaminus išlaikęs terapinis šuo, padeda žmogui stiprėti fiziškai, spręsti įvairias psichologines problemas.

Neglostykime šuns galvos

Vienoje iš bibliotekos patalpų jaunuoliai susėdę ratu nenuleido akių nuo gelsvo kresno šuns, tupinčio ant apskritimo formos kilimėlio. Jaunuoliai spėliojo veislės pavadinimą, bet negalėjo išspręsti šios mįslės. Tada jo šeimininkė ir vedlė Joana pristatė savo keturkoję partnerę: "Tai Labradoro retriverė Kia. Ši šunų veislė kilusi iš Šiaurės Amerikos. Kodėl Kia seilėjasi? Todėl, kad šie šunys įpratę plaukioti sūriame jūros vandenyje, traukti kartu su žvejais tinklus arba atnešti iš vandens medžiotojui į krantą nušautą vandens paukštį. Kadangi į plaukiančio šuns nasrus neišvengiamai patenka sūraus vandens, tai jis atskiedžia jį seilėmis."

Šio žaidimo metu jie sužinojo, kad negalima vaišinti šuns šokoladu, tortu, sumuštiniu, apelsinais, vynuogėmis, vaisiais su kauliukais ar kitais produktais.

Kai terapinis šuo pats priėjo prie kelių užsiėmimo dalyvių, šie pradėjo glostyti Kios galvą. Joana tuoj pat nustebino susitikimo dalyvius, sakydama, kad nereikia to daryti, nes šuns snukio ir galvos odos paviršiuje yra daugybė nervinių receptorių. "Na, ar jums patiktų, jei kas liestų jūsų galvą?" – klausė Kios šeimininkė. Atsakymas buvo iškalbingas – tyla. Po šios trumpos elgesio su šunimis pamokos, prasidėjo žaidimai, kurie pareikalavo dalyvių judesių įvairovės. Pavyzdžiui, jaunuoliai mėtė Kiai kamuoliuką, o ši surasdavo ir atnešdavo jį atgal kaip ir dera medžiokliniam šuniui. Norinčiųjų kartoti šį "medžioklės" momentą atsirado labai daug. Greičiausiai todėl, kad šis žaidimas kėlė daug malonių emocijų, kartu lavindamas smulkiąją motoriką, dėmesio koncentraciją, skatindamas bendruomeniškumo jausmą, kantrybę.

Liko labai patenkinti

Kai kuris nors susitikimo dalyvis, pritūpęs ant kilimo, pakeldavo nuo jo kokį nors pieštą spalvotą vaisių, daržovę ar kitą produktą ir parodydavo jį Kiai, ši savo elgesiu aiškiai parodydavo, kas jai patinka, o kas – ne. Tai kėlė dalyvių nuostabą ir susižavėjimą. Šio visiškai paprasto žaidimo metu jaunuoliai net nejautė, kad daro neįprastus jiems judesius, kad žaisdami lavina savo intelektą, atmintį. Maža to, šio žaidimo metu jie sužinojo, kad negalima vaišinti šuns šokoladu, tortu, sumuštiniu, apelsinais, vynuogėmis, vaisiais su kauliukais ar kitais produktais. Vienas susitikimo dalyvių net nusistebėjo: "Taigi ne šuo turi spręsti, ką jam ėsti!" Į tai J.Grygutis atsakė: "Žinoma, ne šuo, bet jis yra kaip vaikas, kurį reikia mokyti."

Labai nuotaikingai užsiėmimo dalyviai sutiko tai, kaip Kia vykdė iš pradžių jos šeimininkės, o paskui – tas pačias jų duodamas komandas. Žinoma, už tai buvo privalu pavaišinti šunį skanėstu, kurį reikėjo surasti kruopų dėžutėje (tokiu būdu lavinama susitikimo dalyvių smulkioji motorika, lytėjimo pojūčiai). Susitikimo dalyviai ir šio žaidimo metu net neįtarė, kad jiems mokant šunį komandų, stiprėjo jų pačių savivertė, savarankiškumas, pasitikėjimas savimi.

Ir kiti žaidimai susitikimo dalyviams kėlė ne mažiau malonių išgyvenimų, aktyvino smulkiąją ir stambiąją kūno motoriką. Reikėjo matyti susitikimo dalyvių veidus, kad suprastum, kaip jiems patiko, kiek įspūdžių paliko šis renginys bibliotekoje.

Komentaras

Psichologė kaniterapeutė Joana Grygutis

Nors vedu individualius kaniterapijos užsiėmimus, bet neatsisakau dalyvauti su Kia ir įvairiuose renginiuose. Mat Kia labai myli žmones ir puikiai jaučiasi tarp jų. Priminsiu, kas yra kaniterapija – tai alternatyvusis ar pagalbinis gydymo, reabilitacijos būdas, siekiant pagerinti fizinę, emocinę sveikatą, pažintinius bei socialinius įgūdžius. Tų siekių motyvacijai stiprinti pasitelkiamas specialiai parengtas šuo. Kaniterapija gali būti trijų lygių: susitikimas, edukacija ir terapija su šunimi. Visais atvejais dalyvauti gali tik atitinkantis tam tikrus reikalavimus šuo ir, kas svarbiausia, jis privalo būti išlaikęs egzaminą: Kaniterapijos asociacijoje pirmuosius dvejus metus šunys laiko šį egzaminą kasmet, o vėliau – kas dvejus metus.

Į KAVB bibliotekoje vykusio susitikimo scenarijų, aplinkiniams net nejaučiant, buvo įpinta edukacijos ir terapijos elementų, siekta praskaidrinti dalyvių nuotaiką, lavinti jų judesius, suteikti tam tikrų žinių. Teikiamą informaciją pateikėme įvairiomis užduotimis, kurioms atlikti reikėjo smulkiosios ir stambiosios motorikos veiksmų. Tačiau užduotys reikalavo ne tik to, bet ir susikaupimo, dėmesio koncentracijos, atminties ir mąstymo. Visas užduotis stebėjo ir žaismingai skatino jas atlikti Kia.

Užduotys užsiėmimams yra kuriamos pagal dalyvių gebėjimus. Visada stengiuosi, kad asmuo užsiėmimuose padarytų šiek tiek daugiau, nei yra pratęs. Šuns dalyvavimas užsiėmime sumažina įtampą, nerimą. Net ir sunki ar nauja užduotis užsiėmimo dalyviui neatrodo tokia gąsdinanti ir neįveikiama, kai sudaromos sąlygos atlikti ją dėl gyvūno. Be to, šuo juk nesijuoks iš dalyvio, jei jam nepavyks atlikti užduoties, nekomentuos jo klaidų, neragins ir t.t. Po užsiėmimo jo dalyviai paprastai išeina "pasikrovę" gerų emocijų ir dar ilgai kalba, prisimena tai, ką Kia darė, nenujausdami, kad ji tai darė jų vardan.

Terapiniai šunys talkina odontologams

*Į kaniterapijos užsiėmimą atėjęs vaikas ar jaunuolis iš pradžių susipažįsta su šunimi ir specialistu. Užsiėmimo pobūdis priklauso nuo to, kokio tikslo bus siekiama: sumažinti vaiko, jaunuolio nerimą, mokyti jį bendrauti, stiprinti raumenis ar kt. Šuns pagalba naudinga bet kuriuo atveju.

*Jei dirba kineziterapeutas, šuo padeda vaikui lavinti judesius, stiprinti raumenis, koordinaciją ir pan. Pavyzdžiui, vaikui duodama užduotis iš kruopų indelio ištraukti skanėstą, suspaudus jį dviem pagaliukais, ir nunešti jį šuniui, einant specialiu taku – tokiu būdu lavinama ir motorika, ir judesių koordinacija.

*Jei dirba psichologas, šuo būna konsultavimo kambaryje arba kartu su šunimi ir pacientu eina pasivaikščioti ramioje aplinkoje. Šuo būna šalia konsultuojamo asmens, kad jis jaustųsi ramiau, išdrįstų atsiverti, norėtų kalbėti, glostydamas gyvūną. Vaiko galima prašyti padėti atlikti tam tikras užduotis – pašukuoti šunį, pamėginti dresuoti, pavedžioti, kažko jį mokyti. Kiekviena sėkmingai atlikta užduotis didina savivertę, džiugina, skatina siekti daugiau.

*Terapinio šuns galimybės išties beribės, jei kaniterapeutas turi daug žinių, yra labai kūrybingas, moka greitai prisitaikyti prie kintančios situacijos. Štai Estijoje terapiniai šunys talkina odontologams, kad mažieji pacientai lengviau įveiktų baimę ir nemalonias procedūras; kai kurių šalių aerouostuose darbuojasi terapiniai šunys, padedantys keleiviams prieš skrydį atsikratyti skrydžio baimės; terapiniai šunys lankosi įkalinimo įstaigose, kad sumažintų kalinių atskirtį, psichologines problemas; kai kuriuose JAV teismuose tėvų skyrybų procesuose pasitelkiami terapiniai šunys, kai vaikui reikia viešai liudyti; tokie šunys labai reikalingi, padedant nuo karo, suiručių ir kitų nelaimių nukentėjusiems žmonėms, grąžinant jiems emocinę pusiausvyrą ir tikėjimą rytdiena. Ir tai tik nedidelė dalis kilnių darbų, kuriuos dėl mūsų gali padaryti ištikimiausias žmogaus draugas – šuo.

Atskira kaniterapijos sritis - skaitymas su šunimi. Ir nors tebemanoma, kad ši veikla tinka tik vaikams, įrodyta, kad toks skaitymas padeda žmonėms po insulto greičiau atgauti kalbos dovaną, lavinti kalbėjimą, padeda sergantiems Alzheimeriu gaivinti atmintį.

Pasak individualiosios psichologijos konsultantės, terapinio šuns vardu Mona vedlės Rasos Kardaitės-Vėlyvienės, kuri Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ves įvadinį „Skaitymo su šunimi“ susitikimą pradinukų tėvams, šuo nepertraukia, netaiso ir be išlygų priima skaitantįjį.

„Ši netikėta bičiulystė ramina ir motyvuoja vaiką įveikti kylančius sunkumus. Skaityti pasirenkamos knygos apie gyvūnus, dažniausiai - apie šunis. Sukuriama saugi namų aplinka, skaitymo kampelyje jaukiai įsikuria trys geriausi draugai: vaikas, šuo ir šuns šeimininkas. Tėveliams tenka kantriai palaukti už durų“, - Eltai pasakojo R. Kardaitė-Vėlyvienė.

Kaip pabrėžia Monos šeimininkė, projekte „Skaitymas su šunimi“ dalyvauja tik specialų egzaminą išlaikę, galiojantį pažymėjimą turintys šunys.

Bendradarbiaujant su Kaniterapijos asociacija Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje bus kas savaitę organizuojami tęstiniai užsiėmimai skaitymo sunkumų turintiems vaikams, renginiuose dalyvaus savanoriai su savo apmokytais šunimis.

Įvadinis susitikimas, pradėsiantis naują „Skaitymo su šunimi“ ciklą, Nacionalinėje bibliotekoje vyks rugsėjo 14 dieną. R. Kardaitė-Vėlyvienė su tėvais aptars būsimų susitikimų scenarijų, darbo būdus ir taisykles.

Skaitymuose su šunimis norinčių dalyvauti pradinukų tėvelius Kaniterapijos asociacija jau dabar kviečia registruotis įvadiniam susitikimui. Keturkojams klausytojams vaikai skaitys vieną kartą per savaitę, 2-3 vaikų grupėse po 5 dalyvius.

Susitikimai skirti pradinių klasių mokiniams, turintiems skaitymo sunkumų.

Trečius metus Nacionalinėje bibliotekoje įgyvendinamas projektas „Skaitymas su šunimi“ sulaukė daug visuomenės dėmesio ir suteikė apčiuopiamos naudos jo dalyviams.

Kaniterapija - alternatyvus ar pagalbinis gydymo, reabilitacijos būdas. Norint pasiekti geresnės fizinės, emocinės sveikatos, pagerinti pažintinius ir socialinius įgūdžius, motyvacijai sustiprinti kaniterapijos užsiėmime dalyvauja specialiai parengtas šuo.

Labai stiprus motyvatorius

Kaniterapijos pagrindų apmokyta Loretos augintinė anglų kokerspanielė Kleopatra yra viena iš keturių Maltos ordino pagalbos tarnybos šunų Klaipėdoje.

Bene garsiausiai žinia apie ypatingą jų misiją nuskambėjo praėjusiais metais vykusio unikalaus projekto metu, kai šie terapiniai šunys palaikė draugiją Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro ekspozicijas lankiusiems moksleiviams.

"Tai buvo pilotinis projektas – išsibandėme ir pamatėme, kad išties buvo didžiulis vaikų noras dalyvauti parodose kartu su mūsų šuniukais. Dabar savivaldybei vėl teikiame projektą, kad ši iniciatyva turėtų tęstinumą ir galėtume bendradarbiauti ne tik su Kultūrų komunikacijų centru. Jei laimėtume, jau bent keturi muziejai yra sutikę dalyvauti šiame projekte. Tačiau jei net ir negautume finansavimo, vis tiek savanoriškais pagrindais Kultūrų komunikacijų centre tokį pasibuvimą su šunimis bandytume skirti vaikams bent kartą per mėnesį", – pasakojo Maltos ordino pagalbos tarnybos Klaipėdos grupės vadovė L.Jurkuvienė.

Pašnekovė pasakojo, jog terapiniai šunys daugiausia talkina bendraujant su specialiųjų poreikių vaikais.

"Kalbant apie ordino veiklą, šie šuniukai yra lygiai tokie pat savanoriai, kaip ir mes, jie dirba terapinį darbą su vaikais, ypač neįgaliaisiais. Padedami gyvūnų vaikai mokosi, įgauna tam tikrų gyvenimiškų įgūdžių. Šuo jų nesmerkia, neteisia, jis su kiekvienu bendrauja vienodai, nė vieno neišskirdamas. Ir vaikui atrodo, kad būtent šuo moko ji užsisegti sagutes, parašyti raidę ar atlikti kokią kitą užduotį. Mes žaidžiame, tačiau tame žaidime slepiasi svarbūs tikslai, kurių norime pasiekti. Šuo yra labai stiprus motyvatorius. Ir ne tik vaikams", – pripažino pašnekovė.

Studijuoti – į Lenkiją

Pati Loreta dirba Klaipėdos Litorinos mokykloje, kurioje mokosi būtent specialiųjų poreikių ugdytiniai, ir čia ji veda kaniterapijos užsiėmimus.

"Šunys mano gyvenime yra nuo pat mažens, jie visada buvo šalia. Tad pradėjus dirbti su specialiųjų poreikių vaikais, kažkaip natūraliai kilo mintis, kad į tą procesą galėtų įsijungti ir šuo, nes vaikai labai pozityviai reaguoja į šį gyvūną. Ėmiau domėtis, ieškoti informacijos, kur galiu pasisemti patikimų žinių, taip po truputį viskas ir įsivažiavo", – savo kelio į kaniterapiją pradžią prisiminė Loreta.

Kaniterapijos studijas klaipėdietė baigė Lenkijoje, kadangi mūsų šalyje tokie specialistai bent jau kol kas nerengiami.

Anot pašnekovės, Lietuvoje gyvūnų terapija labiau siejama su delfinais, tačiau ir kaniterapija, arba tiesiog šunų terapija, jau nebėra egzotika, maža to, šis terapijos būdas pastaruoju metu vis labiau populiarėja.

"Esame vieninteliai maltiečiai Lietuvoje, kurie teikia pagalbą kaniterapijos būdu, tačiau apskritai ši terapija populiarėja, yra dirbančiųjų ir Vilniuje, ir Kaune, ir kitose Lietuvos vietose. Šiuo metu turime paruoštus keturis terapinius šunis ir porą, kurie dar mokosi", – vardijo Maltos ordino pagalbos tarnybos Klaipėdos grupės vadovė.

Draugystė be išimčių

Pašnekovė pripažino, jog šiai misijai tinka ne bet kuris šuo.

"Vertiname pagal tam tikras savybes – kaip gyvūnas elgiasi su žmonėmis, ar jis noriai bendrauja ir pan. Kai kurie, tarkime, sako – mano šuo yra labai draugiškas. Bet gal jis draugiškas tik savo šeimininkui ar artimos aplinkos žmonėms. O terapinis šuo turi būti draugiškas visiems be išimties – ar tai būtų senas žmogus, ar vaikas, ar sėdintysis neįgaliojo vežimėlyje, ar tas, kuris skleidžia neįprastus garsus, – kalbėjo kaniterapeutė. – Šuniukai pradedami mokyti faktiškai nuo dviejų mėnesių, o renkamės pagal savo širdį ir intuiciją, žinoma, kviečiamės dresuotoją, kad ir jis įvertintų. Tačiau niekada nėra 100 proc. tikimybės, kad tas pasirinktas šuo taps terapiniu. Tai yra loterija."

Anot Loretos, kiekvienas konkretus šuo pasižymi individualiomis savybėmis, tad šiuo atveju veislė nėra kriterijus – kaniterapijai gali būti rengiami ir paprasčiausi mišrūnai.

"Žinoma, veislė turi tam tikros įtakos charakteriui. Lietuvoje neretai baiminamasi Stafordšyro terjerų, bulterjerų, tačiau esu mačiusi, kaip šie šunys dirba užsienyje, ypač tokių daug JAV. Pavyzdžiui, jie puikiai tinka tuo atveju, kai žmogus nevaldo sugriebimo, jis yra skaudus, o šių šunų skausmo barjeras yra labai aukštas, – aiškino specialistė. – Savo darbe mes taip pat įvertiname augintinių individualumą. Vienas labiau mėgsta judrius užsiėmimus – jis tiks atitinkamai situacijai, jei reikia šuns nusiraminimui, emociniam klimatui sukurti – pasitelkiame Kleopatrą, nes ji dievina glostymus ir turbūt galėtų būti glostoma visą dieną. Kitas moka daugiau triukų, kuriuos veiksmingai išnaudojame edukaciniuose užsiėmimuose, kur reikia skaičiuoti ir pan. Tad turint keletą šunų, jau galima manipuliuoti jais pagal konkrečią situaciją."

Dresuojami visą gyvenimą

Loretos teigimu, terapinis šuo yra didžiulis įsipareigojimas – toks augintis reikalauja labai daug dėmesio ir darbo.

"Turime specialias knygeles, kuriose nurodomi šuns išlaikyti egzaminai. Kad pasitikrintume, gyvūnai yra testuojami kartą per metus. O dresūra vyksta nenutrūkstamai – tai visam gyvenimui. Kartą per savaitę tam paskiriame po porą trejetą valandų, važiuojame pas dresuotoją. Svarbiausia ugdyti bendrąjį paklusnumą, o jau po to mokomės specialių gudrybių, triukų, kuriuos panaudojame savo darbe, – pasakojo pašnekovė. – Mūsų augintinius pamatę žmonės neretai sako – o, aš irgi norėčiau tokio šuns. Tikrai visiems sakome – prašome, prisijunkite, mielai priimame į savo būrį. Tačiau kai žmonės pabando ir pamato, koks tai sunkus darbas, supranta, kad ne kiekvienas gali tam ryžtis. Tokių fanatikų nėra daug, žmogus turi būti tam atsidavęs, tai turi būti pačiam malonu. Galiausiai ir su neįgaliaisiais reikia išmokti bendrauti, atitinkamai į juos reaguoti, yra buvę atvejų, kai žmonės pasako – negaliu, ašaros teka, nežinau, ką sakyti."

Anot specialistės, tokie kaniterapijai apmokyti keturkojai ne tik neįkainojami pinigais, tačiau jų nebūtų įmanoma ir įsigyti, nes gyvūnas ir jo šeimininkas tampa neatsiejamu vieniu.

"Juk neįmanoma tiksliai paskaičiuoti, kiek kainuoja tas laikas, lėšos, kuriuos tu investuoji. Tokie gyvūnai labai brangūs, todėl mes juos itin saugome. Jie nepardavinėjami, nes šuo ir žmogus yra komanda, jie vienas su kitu praleidžia 24 valandas per parą ir vienas kitą pažįsta iš menkiausio krustelėjimo. Žinoma, kažkas kitas galbūt galėtų duoti pagrindines komandas, tačiau tokio stipraus ryšio kaip su šeimininku nebus", – pripažino pašnekovė.

Loreta viliasi, jog ilgainiui kaniterapija kaip specialybė bus pripažinta ir Lietuvoje.

"Viskas pamažu žengia į priekį, tikiuosi, kad situacija ilgainiui keisis ir pas mus. Kaniterapijos užsiėmimams reikia ne tik šuns, bet ir papildomų priemonių vaikams – ir popieriaus, ir klijų, ir kita, galiausiai pačios ergoterapinės priemonės yra be galo brangios. Stengiamės teikti įvairius projektus, kad bent dalelė išlaidų pasidengtų. O kol kas daugiausia veikiame savanoriškais pagrindais. Tačiau viską atperka tos spindinčios vaikų akys, kai jiems kažkas pavyksta – tada jau būna džiugu iki ašarų ne tik mums, bet ir tėvams", – šyptelėjo pašnekovė.

Kas ta kaniterapija?

Grafikos dizainerė Aurėja Jucevičiūtė neįsivaizdavo, kad pažintis su Ineta Martinkevičiūte Dailės akademijoje, kur abi merginos studijavo, pakryps tokia netikėta vaga. Mat Ineta, baigusi dailės studijas, ne tik tapo Lietuvos sveikatos mokslų universiteto dailės terapijos specialybės magistrante, bet ir visa galva paniro į kaniterapiją, nes nuo vaikystės mylėjo gyvūnus, augino šunis. Bet kas susiejo grafikos dizainerę Aurėją su kaniterapeute tapusia Ineta? Prieš atsakant į šį klausimą, verta pasidomėti, kas yra kaniterapija, apie kurią dabar kalbama vis dažniau.

Kaip rašoma kaniterapija.lt, terminas "kaniterapija" yra sudarytas iš dviejų žodžių: canis (lot. šuo) ir therapeia (gr. gydymas, slaugymas). Kaniterapija gali būti taikoma esant fiziniams, emociniams ir / ar raidos sutrikimams bei reabilitacijoje. Kaniterapijoje šuo atlieka motyvuotojo vaidmenį ir kartu yra viena iš kaniterapeuto priemonių tikslui pasiekti. Beje, šuniui, kaip ir kaniterapeutui, keliami ypatingi reikalavimai – įgimtos būdo savybės, jo išmokymas – šiam darbui gyvūnas turi būti atestuotas. Taigi, visumą sudaro savo darbą išmanantis specialistas ir atestuotas kaniterapijai šuo.

Oficialiai neįteisinta

"Lietuvoje kaniterapija, kaip ir joga, akupunktūra, Tibeto medicina ar fitoterapija ir panašūs gydymo metodai nėra oficialiai įteisinti – kol kas veikia tik įvairūs socialiniai projektai. Vykdydami juos, lankome įvairių negalių kamuojamus žmones, įvairaus amžiaus slaugos ir globos namų gyventojus, dienos centrų lankytojus. Daugelyje šių projektų dalyvaujame be jokio atlygio", – kalbėjo I.Martinkevičiūtė, apsikabinusi du iš pirmo žvilgsnio panašius vienas į kitą šunis. Didesnis ir judresnis šuo iš pirmo žvilgsnio – tikras sveikuolis, tačiau, atidžiau įsižiūrėjus į šį žvitrų, labai draugišką keturkojį, pamatai, kad viena jo priekinė letenėlė neišsivysčiusi, gerokai trumpesnė, nors to neįmanoma iškart pastebėti su juo bendraujant. Tą ypatingą letenėlę pastebėjau tik tuomet, kai pasakiau šuniui "Labas, Mooni", ir jis ištiesė būtent tą, trumpesnę, priekinę galūnę.

"Aš jį, Moonį, pasiėmiau mažiuką – vos pustrečio mėnesio jam buvo – iš gyvūnų globos namų. Paėmiau, nes buvo labai mielas šuniukas su fizine negalia, kuriam galėjau suteikti namus. O tas šunytis, augdamas tapo labai draugiškas visiems žmonėms, todėl Ineta pasiūlė man idėją – rengti jį kaniterapijai. Ji, būdama ne tik kinologė, bet ir kaniterapeutė, LSMU Kinologijos centro profesionalios kaniterapijos tarnybos narė, padėjo man parengti Moonį užsiėmimams ir susitikimams su vaikais ir seneliais. Tiesa, kaniterapija kol kas nėra oficialiai įteisinta – priskiriama alternatyviajam gydymui. Nepaisant to, keturkojai terapeutai – vis dažnesni psichologų, kineziterapeutų, specialiųjų pedagogų pagalbininkai", – įsitikinusi Monika.

Aurėjos sėkmė

Kaniterapijos paslaugų poreikis vis auga, tačiau sertifikuotų, t.y. oficialiai išlaikiusių tarptautinių šios srities ekspertų parengtus testus, kaniterapijos šunų Lietuvoje – vos kelios dešimtys. Trūksta ir profesionalių kaniterapeutų. Tad pasinaudojome proga pratęsti pokalbį su I.Martinkevičiūte, subūrusią savo kaniterapijos ir dailės užsiėmimų komandą, kurioje dalyvauja ir psichologiją studijuojanti bei kaniterapijai daug laiko skirianti Monika Žemaitaitytė. Būtent šioje pasakojimo vietoje laikas grįžti prie grafikos dizainerės A.Jucevičiūtės.

Pasak I.Martinkevičiūtės, besiburiančiai komandai reikėjo savo ženklo, kurį įprasta vadinti logotipu. Štai tada Ineta pasiūlė jį sukurti Aurėjai. Pasiūlė, nes vertino jos ne tik kūrybinius darbus, bet ir požiūrį į gyvūnus, jos žinias apie kaniterapiją, kurių įgijo pažinties metu. Kai logotipas buvo sukurtas, šis Aurėjos darbas buvo džiugiai sutiktas, nes visiškai atitiko paskirtį, meno ir kaniterapijos temą.

Laisvės kurti rezultatas

"Man nebuvo sunku sukurti tą ženklą, nes labai patiko Inetos pozicija kūrėjo atžvilgiu. Mat nesusidūriau su dabar paplitusia užsakovo nuostata, kai jis, užsakovas, geriau išmano, koks turi būti sukurtas vizualinis identitetas, suformuotas stilius, kai užsakovas ignoruoja bet kokią kitą nei jo nuomonę.

Bet ar atėję pas gydytoją mes nurodome jam, kaip mus gydyti? Sakome jam, ką mums skauda, kokia problema kamuoja. Ineta pasielgė būtent taip – pasakė man, kokio ženklo reikia, paliko man laisvas rankas jį kurti. Ir štai radosi šis kaniterapijos ir meno logotipas", – parodė kompiuterio ekrane savo kūrinį Aurėja, labai besidominti kaniterapijos užsiėmimais, kuriems vadovauja Ineta.

Atidaus klausytojo nauda

Kol Ineta su būsima psichologe Monika ir jas aplankiusia Aurėja laukė kelių vaikų, tęsėme su jomis pokalbį apie kaniterapiją, šio gydymo būdo galimybes, dirbant, pavyzdžiui, su įvairių negalių kamuojamais vaikais ir suaugusiais žmonėmis.

Dar neseniai buvo sunku įsivaizduoti gyvūną ligonio palatoje, slaugos ar globos namuose, bet kurioje vaikų ugdymo įstaigoje, o dabar tai jau nieko nebestebina.

"Dar neseniai buvo sunku įsivaizduoti gyvūną ligonio palatoje, slaugos ar globos namuose, bet kurioje vaikų ugdymo įstaigoje, o dabar tai jau nieko nebestebina. Mokslinių tyrimų rezultatai įrodė, kad kaniterapija turi teigiamą poveikį žmogaus fizinei ir psichinei sveikatai. Šunys geba besąlygiškai priimti bet kurį žmogų ir kartu daryti jam stiprų poveikį. Teigiamas žmogaus ir gyvūno ryšys – viena iš priežasčių, kodėl kaniterapija yra tokia veiksminga", – teigė Monika.

Pasak pašnekovių, Lietuvoje šiuo metu vyksta įvairūs skaitymo su šunimi projektai, kurių metu vaikai kviečiami skaityti šuniui ir taip padėti vaikams mokytis skaityti, lavinti kalbą ir įveikti viešo skaitymo baimę. Keturkojis – atidus, nesišaipantis iš skaitančiųjų klaidų klausytojas. Todėl vaikai nejaučia jokio nerimo skaitydami knygų tekstus kantriam keturkojui klausytojui ir laukia naujų susitikimų su juo.

Mergytę prakalbino... šuo

Ineta pateikė kitą kaniterapijos pritaikymo pavyzdį – gydyti psichologinės raidos sutrikimus, čia toks šuo – puikus motyvuotojas. "Mergytė, turinti autistinio elgesio bruožų, visiškai nebendraudavo ir nekalbėdavo su jai svetimais žmonėmis, bet mūsų šunys ją prašnekino. Mat mergaitei buvo paaiškinta, kad šuo supranta tik žmonių kalbą. Tad norint, kad jis kažką padarytų paprašytas, reikia jam pasakyti. Todėl kaniterapeutė iš pradžių imdavo korteles su įrašytomis jose komandomis "gulėt", "sėdėt", "atnešk" bei pan. ir jas ištardavo garsiai, o komandas išmokytas suprasti šuo vykdydavo jas, suteikdamas mergaitei daug džiaugsmo. Po aštuonių užsiėmimų ji jau pati drąsiai duodavo šuniui žodines komandas, pagirdavo jį už jų atlikimą ir net garsiai skaitė jam vaikišką knygelę", – tvirtino Ineta.

Pasak pašnekovių, jei vaikui reikia didinti judesių amplitudę, kaniterapeutai dirba su kineziterapeutais, o jei vaikas kenčia dėl socialinio nerimo – su psichologu. "Džiugu, kad jau esame žinomos – mus žmonės suranda per LSMU Kinologijos centro profesionaliosios kaniterapijos tarnybą bei Kaniterapijos ir dailės užsiėmimų puslapį feisbuke. Beje, mūsų praktikoje yra ne kartą tekę užsiėmimuose pasitelkti ne tik šunis, bet ir meną, bet tai jau būtų kita tema", – šyptelėjo Ineta ir dirstelėjo į laikrodį – atėjo metas atsisveikinti.