– Dėl ko dažniausiai skundžiasi karo pabėgėliai iš Ukrainos?

– Pastaruoju metu dažniausiai kreipiasi dėl darbo sutarčių sudarymo. Nemaža jų dalis dirba ir be sutarčių kaip nelegalai. Beveik kiekvieną dieną tenka spręsti ne tik dėl darbo, bet ir dėl migracijos bei mokestinių dalykų kilusias problemas. Stengiamės išaiškinti esminius įstatymus, susijusius ir su kitomis institucijomis. Stebime, kad dažnai darbo sutartys būna sudaromos tik lietuvių kalba, nors įstatymas aiškiai reglamentuoja, kad jeigu darbuotojas yra užsienietis, vienas darbo sutarties egzempliorius turi būti sudarytas jam suprantama kalba.

Visas LNK reportažas vaizdo įraše:

– Vadinasi, žmogus net nesupranta, ką pasirašo darbo sutartyje?

– Taip, būna, kad pasirašo, bet tiksliai nežino, ką. Tiesiog aptariamos žodžiu tam tikros darbo sąlygos, bet negali suprasti, kas ten parašyta iš tiesų. Pavyzdžiui, žmogus sutarė, kad jam už valandą bus mokama po 8 eurus, o sutartyje parašyta, kad – 5,20 euro. Labai dažni atvejai, kad karo pabėgėliai sutaria su darbdaviu atlygį žodžiu, bet paskui negauna nei atsiskaitymo lapelio, nei sulygtos sumos. Tuomet ateina skųstis, klausia, kodėl negauna sulygto atlygio. Kadangi sutartyje būna jo parašas, todėl tokiais atvejais padėti labai sunku. Juk pats pasirašė tokią sutartį.

Žmogus sutarė, kad jam už valandą bus mokama po 8 eurus, o sutartyje parašyta, kad – 5,20 euro. Labai dažni atvejai, kad karo pabėgėliai sutaria su darbdaviu atlygį žodžiu.

 

– Ar tai reiškia, kad kai kurie darbdaviai naudojasi karo pabėgėliais kaip pigia darbo jėga?

– Taip. Kadangi ukrainiečiai nežino mūsų teisės aktų, darbdaviai tuo pasinaudoja. Ukrainiečiai nežino ir migracijos įstatymų, ir mokestinių niuansų. Kai nusivylę į mus kreipiasi, paaiškiname, kokie tie teisės aktai, dažnai sako, kad jiems darbdavys visi ne taip sakė.

– Kaip baudžiami įstatymus pažeidžiantys darbdaviai?

– Jeigu pažeidžia teisės aktus, yra numatytos baudos. Pavyzdžiui esant teisės pažeidimams, gresia baudos nuo 240 iki 880 eurų. O jeigu įdarbina žmogų nelegaliai, ką dažnai aptinkame ypač statybų sektoriuje, baudos yra nuo 1 tūkst. iki 5 tūkst. eurų. Ir dar papildomai, pagal Užimtumo įstatymą, už kiekvieną nelegalą yra daugiau kaip 800 eurų siekiančios baudos.

– Ar būna atvejų, kai aiškinantis darbo santykius tenka pasitelkti ir policiją?

– Taip, tokių atvejų buvo ne vienas. Neretai patys ukrainiečiai nenori atvirauti. Sako, kad pradėjo dirbti tik šiandien, o pasigilinus išaiškėja, kad jis dirba nelegaliai jau keletą savaičių. Darbdaviai juos primoko, ką sakyti per tokius reidus. Kartą teko kviesti policiją tam, kad žmogus nepateikė  dokumentų ir negalėjome išsiaiškinti jo tapatybės.

– Ko gero, didžioji dalis karo pabėgėlių dirba už minimalų atlyginimą?

– Taip, nemaža dalis dirba už minimalią algą. Darbo sutartyje įpratai įrašomas truputėlį didesnis nei minimalus atlyginimas, nors žodžiu dažniausiai būna sutarę kitaip.

– Ar reaguojate ne tik į skundus, bet ir savo iniciatyva organizuojate reidus?

– Taip, kiekvieną mėnesį vykstame į reidus, atliekame patikrinimus. Daugiausiai pažeidimų aptinkame statybų sektoriuje, randame daug dirbančių nelegalų.

Apie tai skelbiama kovo 16 dieną Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos Seimo Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkui bei dar trims ministerijoms – Švietimo, mokslo ir sporto, Socialinės apsaugos ir darbo bei Ekonomikos ir inovacijų – išsiųstame rašte. Jo kopiją antradienio pavakarę feisbuke paskelbė ekonomikos ir inovacijų ministrė Aušrinė Armonaitė.

Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos viršininkas Audrius Valotka BNS patvirtino, kad toks raštas institucijoms buvo išsiųstas. Pasak jo, tai padaryta siekiant išvengti galinčios susidaryti „keistos sociolingvistinės situacijos“ bei siekiant užtikrinti galimybes ukrainiečiams mokytis lietuvių kalbos.

„Mes apklausėme visas savivaldybes, jų kalbos tvarkytojus, ir pamatėme, kad toli gražu ne visur yra gera situacija. Kad kai kur (ukrainiečiai – BNS) mokosi ir panašiai, o kai kur tiesiog nėra mokymo išteklių, nėra kam mokyti, valstybė mokymui nėra skyrusi lėšų, ukrainiečiai norėtų mokytis, bet nėra kur“, – BNS teigė A. Valotka.

„Mes visiškai nenorime, kad 2024 metų viduryje staiga atsirastų keista sociolingvistinė situacija, kad pavyzdžiui keli tūkstančiai žmonių (...) neišlaikė egzamino, kurį turėtų išlaikyti. Tada (kiltų klausimas – BNS), kur laikyti, o kur tie ištekliai laikyti. Tuo reikia rūpintis iš anksto. To rašto tikslas toks ir yra“, – pridūrė jis. 

Pasak A. Valotkos, dirbant su klientais arba pacientais dažniausiai keliamas reikalavimas mokėti kalbą bent A2 lygiu. Valstybinės lietuvių kalbos inspekcijos viršininkas teigė, kad situacija balandžio 17 dieną bus aptarta Seimo Švietimo ir mokslo komitete.

Kovo viduryje parengtame dokumente Valstybinė lietuvių kalbos inspekcija informuoja, kad nuo 2024-ųjų kovo, pasibaigus dviejų metų trukmės reikalavimo karo pabėgėliams iš Ukrainos mokėti lietuvių kalbą moratoriumui, pradės kalbos mokėjimo kontrolę. Teigiama, kad darbdaviams nepateikus sertifikato apie jų darbuotojo išlaikytą kalbos egzaminą „Kalbos inspekcija ir savivaldybių kalbos tvarkytojai bus priversti imtis poveikio priemonių“.

Dokumente taip pat teigiama, kad Valstybinė lietuvių kalbos inspekcija gauna skundų dėl darbo vietose lietuvių kalba nebendraujančių karo pabėgėlių iš Ukrainos. Pasak institucijos, „teisiniu požiūriu tai yra Lietuvos piliečių lingvistinių teisių pažeidimas“.

Tuo metu dokumento kopija feisbuke pasidalijusi ekonomikos ir inovacijų ministrė A. Armonaitė Valstybinę lietuvių kalbos inspekciją kaltino empatijos stoka ir žadėjo stabdyti „karo pabėgėlių ir juos įdarbinusių įmonių persekiojimą“.

„Liūdina ir stebina toks tiesmukas požiūris į savo darbą ir empatijos nuo karo nukentėjusiems žmonėms nebuvimas. Aš pati nei ukrainietiškai, nei rusiškai kalbėti nemoku, tačiau man nė karto nekilo problemų dėl kitataučių paslaugų teikėjų, kurių paslaugomis naudojuosi kiekvieną savaitę. Be to, neįmanoma nematyti, kiek daug žmonių jau šneka lietuviškai ir visomis jėgomis stengiasi tai daryti“, – antradienio pavakarę feisbuke teigė A. Armonaitė.

„Gerai, kad į ministeriją gavome šio rašto kopiją. Imsimės visų priemonių, kad pabėgėlių ir juos įdarbinusių įmonių persekiojimas būtų sustabdytas“, – pridūrė ministrė.

Pasak Užimtumo tarnybos, vasarį Lietuvoje dirbo 23,3 tūkst., o darbo ieškojo 3,7 tūkst. ukrainiečių.

Valstybės duomenų agentūra nurodo, kad iš viso nuo karo pradžios į Lietuvą atvyko apie 74,3 tūkst. ukrainiečių karo pabėgėlių.

Pastaruoju metu vidutiniškai per parą atvyksta apie 50 pabėgėlių, per savaitę – iki trijų šimtų. Šie rodikliai yra mažesni nei rudenį, rodo oficiali statistika.

Lietuva prieš kelis mėnesius kaupėsi įtemptesniems scenarijams, reaguodama į Rusijos vykdomų išpuolių prieš Ukrainos energetinę infrastruktūrą šalyje keliamą humanitarinę krizę.

Didžiausias karo pabėgėlių iš Ukrainos srautas buvo pernai kovą, kai per parą vidutiniškai atvykdavo apie 2 tūkst. pabėgėlių, bet balandį smuko iki maždaug 500 ir toliau nuosekliai mažėjo.

„Buvom pasiruošę didesnei bangai, kai buvo prognozuota, kad ateina šalta žiema, Rusijos veiksmai intensyvėja. Buvo parengti planai priimti didesnį kiekį pabėgėlių, įrengtos vietos nenaudojamose mokyklose, kituose visuomeniniuose pastatuose, bet žiema pakankamai švelni, ji besibaigianti, ir, jei neįvyks jokių drastiškų įvykių ir Ukrainos didžiųjų miestų bombardavimų, tikimės, kad ta banga didesnė ir neateis“, – BNS sakė vidaus reikalų viceministras Arnoldas Abramavičius.

Pagalbą ukrainiečiams organizuojančios nevyriausybinės organizacijos „Stiprūs kartu“ vadovas Edmundas Jakilaitis BNS teigė, jog dar vasarą buvo aišku, kad pabėgėlių srautas neaugs, nes po pirminio šoko žmonės išmoko gyventi karo sąlygomis.

„Mes, „Stiprūs kartu“, ir prognozavome, kad jokios bangos nebus, bet Socialinės apsaugos ir darbo ministerija mūsų neklausė, jie išleido truputėlį mokesčių mokėtojų pinigų, keliolika ar keliasdešimt milijonų, įrenginėdami neveikiančių mokyklų sanitarinius mazgus ir dušines, kurių niekam neprireiks. O mes taip prognozavom, nes matėm, kad žmonės išmoko gyvento kare“, – sakė E. Jakilaitis.

Šią savaitę sueis vieneri metai nuo Rusijos karinės invazijos Ukrainoje pradžios.

Šalyje – apie 60 tūkst. ukrainiečių

Vidaus reikalų ministerija skaičiuoja, kad šalyje šiuo metu gali būti apie 60 tūkst. karo pabėgėlių iš Ukrainos, o tikslesni skaičiai bus aiškūs kovo pabaigoje.

„Šiai dienai tiksliai to skaičiaus negalime pasakyti, bet mes skaičiuojame, kad iki 60 tūkst. yra, tiek išduota leidimų laikinai gyventi. Nors registruota laikinajai apsaugai 75 tūkst., bet dalis yra išvykusių, dalis grįžusių į Ukrainą, po mėnesio turėsime tikslesnius skaičius“, – sakė A. Abramavičius.

Nuo karo bėgantys ukrainiečiai nuo 2022 metų kovo 4 dienos galėjo gauti laikinąją apsaugą, Europos Sąjungai aktyvavus laikinosios apsaugos direktyvą.

Laikinoji apsauga suteikiama metams ir dar metams gali būti pratęsiama, šis statusas suteikia teisę į socialinę paramą, medicininę pagalbą, galimybę įsidarbinti ir kitas garantijas.

„Šiek tiek pakeitėme laikinosios apsaugos išdavimo formą, jau kelis mėnesius Migracijos departamentas registruoja pratęsimus skaitmeniniu būdu bei suteikiant teisę gyventi dar vieneriems metams skaitmeniniu būdu, tokia galimybe šiai dienai jau pasinaudojo beveik 27 tūkst., dar apie 10 tūkst. yra registruota. Kovo pabaigoje mes matysime galbūt ir skaičių, kiek iš registruotų 75 tūkst. pabėgėlių yra likę Lietuvoje“, – teigė viceministras.

„Stiprūs kartu“, darbą pradėję nuo ukrainiečių aprūpinimo būstu, sako, kad šiuo metu namai randami visiems besikreipiantiems, nors parą-kitą gali tekti palaukti.

„Dabar, kiek žmonių atvyksta, mūsų duomenų centrui pavyksta atrasti būstą. centras aktyviai kontaktuoja su žmonėmis, kurie kada nors yra apgyvendinę ukrainiečių, iš kurių ukrainiečiai jau yra išsikėlę, praeina tam tikras laikas, gal jie vėl nori priimti žmogų. Kol kas situacija yra valdoma, tų atvejų per dieną nėra daug, kartais vos keli, iki dešimties, kartais daugiau“, – pasakojo E. Jakilaitis.

Socialinės apsaugos ir darbo ministrės Monikos Navickienės teigimu, Lietuva savivaldybių paruoštose patalpose esant reikalui galėtų apgyvendinti 5 tūkst. karo pabėgėlių.

Negalime žinoti, kas atsitiktų, jeigu tie žmonės pajudėtų.

Ji perspėjo, kad nors pabėgėlių bangos išvengta, dar nesibaigė nei žiema, nei karo veiksmai.

„Negalime žinoti, kas atsitiktų, jeigu tie žmonės pajudėtų. Geriau būti pasiruošus, negu nepasiruošus, jeigu tai atsitiktų“, – BNS sakė ministrė.

Įsidarbino pusė darbingo amžiaus pabėgėlių

Iš daugiau kaip 74 tūkst. karo pabėgėlių beveik 26 tūkst. buvo nepilnamečių.

Beveik 45 tūkst asmenų buvo nuo 18 iki 64 metų. Kaip pažymi A. Abramavičius, beveik pusė jų turi darbą.

„Apie 20 tūkst. yra įsidarbinę, tas skaičius apima apie 50 proc. darbingo amžiaus pabėgėlių ukrainiečių, tai vienas geriausių rodiklių Lietuvoje“, – informavo viceministras.

Registruoti karo pabėgėliams šalyje invazijos pradžioje buvo atidaryti keli centrai didžiuosiuose miestuose, tačiau srautams sumažėjus liko vienas, Alytuje.

Taip pat pabėgėliai gali registruotis Migracijos departamento padaliniuose.

Valstybės duomenų agentūra sausį paskelbė, kad dėl karo pabėgėlių iš Ukrainos per praėjusius metus 54 tūkst. išaugo bendras Lietuvos gyventojų skaičius.

Plataus masto karą Ukrainoje Rusija pradėjo pernai vasario 24 dieną.

Naujos patirties iššūkiai

Kai antrąją karo Ukrainoje savaitę į Klaipėdą staiga plūstelėjo didžioji pabėgėlių banga – per dieną po šimtus šeimų – miesto vadovai ne tik kreipėsi į klaipėdiečius, prašydami priglausti atvykėlius, bet ir patys ieškojo laisvų patalpų mieste.

Nors buvo tik kovo pradžia ir dar gana šaltoka, ukrainiečius nuspręsta apgyvendinti ir Girulių kempingo vasarvietėse.

12 keturviečių stacionarių namelių, kuriuose paprastai įsikurdavo turistai tik vasaros sezonu, prisiglaudė savo tėvynę priversti palikti karo pabėgėliai.

Savotiškais jų globėjais tapo kempingą valdantys Klaipėdos turizmo informacijos centro darbuotojai, kurie lig šiol daugiausia dirbo tik su turistais, atvykstančiais į Klaipėdą.

Tad ši nauja patirtis – priimti ne šiaip svečius, o didelės nelaimės ištiktus žmones – jiems irgi tapo nemenku išbandymu.

"Pirmųjų atvykėlių sulaukėme kovo pradžioje, per visą laikotarpį mūsų nameliuose gyveno per 30 šeimų. Jos keitėsi. Vieni gyveno truputį ilgiau, laukdami socialinio būsto, kiti – trumpiau, treti, kiek pagyvenę, išvyko į kitus Lietuvos miestus ar atgal į Ukrainą", – pasakojo R.Savickienė.

Grįžę neišvengė nelaimės

Su kai kuriais jų, nusprendusiais grįžti namo nepasibaigus karui, R.Savickienės teigimu, ryšys išliko.

Kempinge gyvenusi močiutė su dviem anūkėm ir dar viena globojama mergaite išvyko atgal į Kijevą ir dar viena šeima grįžo į Chersono regioną, į Apostolovą.

Su Apostolove gyvenančia Natalija R.Savickienė palaiko ryšį nuolatos.

Kartą per savaitę, o kartais ir dažniau, kalbasi telefonu.

"Mums labai rūpi, kaip jiems ten sekasi, o ir jiems to bendravimo ir moralinio palaikymo labai reikia. Nes ne taip seniai juos ištiko nelaimė. Natalijos vyras yra ūkininkas, augina javus, saulėgrąžas, tai juos abu laukuose dirbančius sužalojo atsitiktinio sprogmens skeveldros. Vyrui stipriai sumaitota ranka, buvo sužeista ir pati Natalija. Mes labai džiaugiamės, kad jie bent jau gyvi", – kalbėjo Romena.

Jie visi nori namo

Nors kempingo nameliuose ukrainiečiai gyveno gana neilgai, nes jau vasarą čia įsikūrė poilsiautojai, o karo pabėgėliai susirado būstus kitur, su pirmaisiais savo globėjais iš Turizmo informacijos centro ukrainiečiai ir toliau nuoširdžiai bendrauja.

"Praėjusį sekmadienį vakare su keliomis ukrainietėmis buvome pasivaikščioti prie jūros, paskambinome Natalijai į Apostolovą. Ir ji patvirtino, kad būdama Klaipėdoje ilgėjosi Ukrainos, o kai grįžo namo, ilgisi Lietuvos, Klaipėdos, žmonių, kuriuos čia sutiko. Jai antrino ir kitos ukrainietės, jos neabejoja, kad, išvykusios iš mūsų miesto, jos labai jo ilgėsis", – šypsojosi R.Savickienė.

Bendros pabėgėlių nuotaikos yra kone identiškos – jie kiekvieną dieną nori namo, nors čia jau įsidarbino, leidžia vaikus į mokyklą, bet kasdien galvoja ir kalba, kaip važiuos namo, į Ukrainą.

Natalija į Klaipėdą buvo atvykusi su dviem savo dukromis, kurios grįžusios įsiliejo į savo kariaujančios tėvynės realybę.

Vyresnioji mergaitė baigė vidurinę mokyklą ir tapo studente Kijeve, kita dukra moksleivė, tačiau, kadangi Apostolove visos mokyklos susprogdintos, mergaitė mokosi nuotoliniu būdu ir su meile prisimena tas dienas, kai teko laikinai prisiglausti Klaipėdoje.

Dar viena ukrainiečių šeima, gyvenusi kempinge, išvyko į Norvegiją, nors Klaipėdoje jiems viskas tiko ir patiko, bet jie nusprendė laikinai prisijungti prie artimų giminaičių, įsikūrusių Norvegijoje.

"Kaip tik šią savaitę gavau žinutę iš Aleksandro, šeimos tėvo, jis labai džiaugėsi, kad jų miestelis ir namai Ukrainoje išvaduoti nuo okupantų. Tai jo žmonos tėvai iš okupuotos teritorijos Charkovo apskrityje bandys persikelti į tą jų namą ir jame įsikurti. Bendros pabėgėlių nuotaikos yra kone identiškos – jie kiekvieną dieną nori namo, nors čia jau įsidarbino, leidžia vaikus į mokyklą, bet kasdien galvoja ir kalba, kaip važiuos namo, į Ukrainą", – pasakojo R.Savickienė.

Ryšys: po Joninių R.Savickienė subūrė bendram susiėjimui visus Klaipėdoje likusius ukrainiečius, kurie pirmosiomis karo savaitėmis prieglobstį rado kempinge Giruliuose. R. Savickienės asmeninio archyvo nuotr.

Vaikai – visų svarbiausi

Klaipėdietę, iš pat pradžių įsiliejusią į veiklą, sprendžiant pabėgėlių problemas, itin nustebino ypatingas ukrainiečių rūpestis savo vaikais.

Jie stengėsi, kad tik nenutrūktų vaikų mokymasis, tad vos atvykę vieni jų pradėjo mokytis Klaipėdos mokyklose, kiti iškart jungėsi prie nuotolinių pamokų Ukrainoje.

Tėvai ieškojo ir būrelių, kad tik jų vaikai ką nors veiktų, nesėdėtų namie, slegiami slogių minčių, ne pagal amžių per sunkių vaikams.

Išgirdę netoliese važiuojantį traukinį, šoko iš lovų, nes galvojo, kad karas prasidėjo ir čia.

"Jie atvykę iš Mariupolio, iš Charkovo apylinkių, iš okupuotų teritorijų, jiems teko namus palikti labai sudėtingais keliais, kai kuriems – per Rusiją, kiekvieno jų istorija labai dramatiška. Ir patys tėvai iškart ieškojo darbo, kad tik nebūtų išlaikytiniais. Jie mums nuolat siūlo, gal gali kuo padėti, jie nori būti naudingi. Jie netgi vengia imti Raudonojo Kryžiaus produktų krepšelį, nes tikina, kad jau patys uždirba", – kalbėjo R.Savickienė.

Šiems žmonėms, kol pasiekė saugią vietą, teko tokie išbandymai, kad sunku net įsivaizduoti.

"Yra pas mus dvi mamos iš Nikolajevo, atvykusios su trimis vaikais. Jos iki šio karo nebuvo išvykusios į užsienį. Maža to, ne itin tvirtus vairavimo įgūdžius turinčios moterys buvo priverstos sprukti nuo apšaudymų ir važiuoti per kelias valstybes, kol pasiekė Lietuvą ir Klaipėdą. Visų jų istorijos labai skirtingos ir skaudžios", – teigė R.Savickienė.

Iš namų išginti svetimos kariuomenės atakų, po sudėtingos kelionės pasiekę Lietuvos pajūrį, apgyvendinti Giruliuose, pirmosiomis dienomis pabėgėliai patyrė dar vieną šoką.

"Net įsivaizduoti negalėjome, kad juos taip išgąsdins važiuojančio traukinio gaudesys. Atvykome iš ryto jų aplankyti ir pamatėme išsigandusias akis. Klausiame, kas atsitiko? Jie prasitarė, kad, išgirdę netoliese važiuojantį traukinį, šoko iš lovų, nes galvojo, kad karas prasidėjo ir čia. Teko labai daug pastangų įdėti, kad jie ilgainiui nurimtų ir pasijustų saugūs", – tvirtino R.Savickienė.

Atsisveikinimas: ukrainietė Natalija iš Apostolovo, Chersono regione, nuoširdžiausiai dėkojo už klaipėdiečių svetingumą, bet nusprendė grįžti namo, nes reikėjo rūpintis savo ūkiu, kur ji visai neseniai buvo sužeista atsitiktinių skeveldrų. R. Savickienės asmeninio archyvo nuotr.

Bičiuliai visam gyvenimui

Vis dėlto ne visi turės, kur grįžti Ukrainoje. Yra kelios šeimos iš Mariupolio, kurį rusų kariauna pavertė milžinišku kapu.

"Panašu, kad bent jau viena šeima iš Mariupolio bandys kurtis Klaipėdoje. Pas mus buvo dar viena šeima iš ten, abu publicistai, rašytojai, jie tolesniam gyvenimui pasirinko Vokietiją. Buvo sukurtas dokumentinis filmas apie Mariupolį, tai mūsų Girulių kempingo gyventoja – viena pagrindinių herojų toje juostoje", – pasakojo R.Savickienė.

Girulių kempinge buvo apgyvendinta ir šeimyna iš Luhansko, šių ukrainiečių dukra šiemet baigė vidurinę mokyklą, įstojo į universitetą Kaune, studijuoja anglų kalbą.

Merginos mama yra ukrainiečių kalbos mokytoja ir Klaipėdoje ji dirba mokytoja.

Ši šeima sugrįžti į savo tėvynę svarstys tik tuo atveju, jei Luhanskas bus išlaisvintas iš okupantų.

"Ką jie kalba apie Rusiją, rusus, užpuolusius jų šalį? Keikia. Jie patys neslepia, kad tai tautai atleisti jie negalės. Ir aš juos suprantu. Paradoksalu, bet dauguma atvykėlių yra rusakalbiai ukrainiečiai, rusų kalba buvo nuolat kalbama jų šeimose, darbe ir kitur, tačiau dabar kalbėdami jie įterpia daug ukrainietiškų žodžių. Manau, kad jie ilgainiui pereis prie ukrainiečių kalbos", – teigė R.Savickienė, netikėtai tapusi mažos karo pabėgėlių, su kuriais ryšys užsimezgė visam gyvenimui, brolijos dalimi.

Ukrainietė Tatjana iš Charkovo – vieno labiausiai karo niokojamų miestų – atvyko maždaug prieš mėnesį. 

„Karo pradžioje buvo labai sudėtinga situacija, buvo baisu, nes nežinojau, kas laukia, o kai išlaisvino [Charkovą], aš nuvažiavau namo susitvarkyti tam tikrų reikalų. Dabar situacija ne tokia bloga, tačiau miestas vis tiek apšaudomas“, – kalbėjo Tatjana.

Kelionių agentūroje įsidarbinusi jauna moteris tikina, kad kol kas ir toliau planuoja gyvenimą Vilniuje.

„Mieste [Charkove] žmonių sumažėjo maždaug 40 proc. Matosi, kad ne tiek daug gyventojų – kavinės, parduotuvės uždarytos, labai liūdna. Eini parku, o ten matosi, kad jis buvo apšaudytas“, – teigė Tatjana.

Jau kelis mėnesius Vilniuje apsistojusios ir Olga su Prysiliia. Moterys atvykusios iš skirtingų vietų, tačiau jos abi išgyveno karo košmarą.

„Mūsų mieste pačią pirmą dieną buvo sprogimai, dešimt dienų sėdėjome namie, visą laiką kaukė sirenos, perspėjimai. Mes visą laiką bėgdavome su vaikais į rūsį. Tada nusprendėme, kad reikia juos išvežti, kad nebelakstytume“, – prisiminė Olga.

„Charkove žmonės jau priprato prie apšaudymų, bet vis tiek ten labai pavojinga. Bombarduoja labai stipriai, ypač naktimis“, – sakė Prysiliia.

Abi ukrainietės tikina, kad norėtų grįžti į Ukrainą, tačiau kol vyks karas, jos toliau kurs gyvenimą Vilniuje.

„Šiuo metu ten karinių veiksmų nėra, tačiau retkarčiais atskrenda raketos, todėl kol kas grįžti nesiruošiame. Turiu mažų vaikų ir norėčiau, kad jie to nematytų“, – savo planus atskleidė Olga.

„Man patinka jūsų žmonės, jūsų nuotaika. Labai patinka čia esančios gražios vietos, ypač senamiestyje“, – Vilniumi džiaugėsi Prysiliia.

Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje darbą jau rado daugiau nei 12 tūkst. nuo karo pabėgusių ukrainiečių. Tai sudaro daugiau nei trečdalį į mūsų šalį atvykusių darbingo amžiaus žmonių iš Ukrainos. 

Tiesa, jau kurį laiką atvykstančiųjų iš karo niokojamos šalies gerokai sumažėjo.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

„Gauname tarp 100–200 naujų prašymų suteikti laikiną apsaugą, kai anksčiau piko metu, kovo–balandžio mėnesiais, atvykdavo iki 2 tūkst. ukrainiečių per dieną. Matome, kad srautas tikrai sumažėjęs“, – tvirtino Migracijos departamento direktorė Evelina Gudzinskaitė.

Intensyviausi mūšiai dabar vyksta rytinėje ir pietinėje dalyje, o ukrainiečiai, besitraukiantys iš karo zonos, apsistoja tuose regionuose, kurie yra ramesni.

Prieš kelis mėnesius Vilniuje įkurti ir tuo metu perpildyti registracijos centrai jau kuris laikas nebeveikia. Pabėgėliams padedančios apsigyventi organizacijos tikina, kad pastaruoju metu vis dažniau ukrainiečiams ieškoma ne būsto, o galimybės grįžti į gimtinę.

„Organizuojame berods du reisus per savaitę Kaunas–Lvivas ir išvežame pilnus autobusus ukrainiečių, norinčių grįžti. Kodėl tas srautas [į Lietuvą] yra sumenkęs, paaiškinti paprasta – intensyviausi mūšiai dabar vyksta rytinėje ir pietinėje dalyje, o ukrainiečiai, besitraukiantys iš karo zonos, apsistoja tuose regionuose, kurie yra ramesni“, – teigė „Stiprūs kartu“ komunikacijos koordinatorius Giedrius Galdikas.

Pasak Migracijos departamento, laikiną apgyvendinimą gavusiems ukrainiečiams leidimas automatiškai pratęsiamas susiradus darbą.

„Gauna vadinamąjį humanitarinį leidimą. Apskritai valstybės teisinis režimas, taikomas ukrainiečiams, yra labai palankus. Tie, kurie randa darbdavį, gali paprastai gauti leidimą gyventi darbo pagrindu. Jie visi labai lengvai įsiteisina ir visiems yra aišku, kad tol, kol jie norės Lietuvoje gyventi, jie tai galės padaryti“, – aiškino E. Gudzinskaitė.

Migracijos departamento duomenimis, Lietuvą galėjo palikti jau apie 5 tūkst. ukrainiečių.

Ketvirtadienį svečiai bibliotekoje atidarė parodą, o penktadienį ryte atvyko pas Klaipėdos vadovą.

"Šiomis dienomis buvo suplanuotas labai didelis Lietuvos ir Švedijos forumas Klaipėdoje. Bet turbūt dėl karo ir jo sukelto netikrumo švedai pasiūlė šį renginį atidėti vėlesniam laikui. Todėl suplanuotas renginys neįvyko, – pasakojo V.Grubliauskas. – Kalbėjome apie padėtį mūsų mieste."

Klaipėdos meras pasveikino švedus su sprendimu jungtis prie NATO ir palinkėjo kad lietuvių ir švedų tautos kuo greičiau taptų dar vienos šeimos nariais.

"Tai buvo šiltas pokalbis, užtrukęs apie 40 minučių. Juos labai domina pabėgėlių situacija, klausinėjo, kaip rudenį mokysis karo pabėgėlių vaikai, ar žmonės iš Ukrainos integruosis į mūsų visuomenę ir gyvenimą. Klausimų buvo nemažai. Kiek pats turėjau informacijos, tiek pateikiau", – atviravo Klaipėdos meras.

Klaipėdiečiai glaudžiai bendrauja su artimiausiais kaimynais Vakaruose. Švedai buvo vieni pirmųjų pagelbėję mūsų žmonėms nepriklausomybės pradžioje, šioje šalyje yra didelė lietuvių diaspora.

Dabar Švedijos žmonėms aktuali Lietuvos patirtis bendraujant su karo pabėgėliais ir tikslinga pagalba šiems žmonėms.

Gegužės 11 dienos duomenimis, iš viso Ukrainą paliko 6 029 705 žmonės. Agentūros specialioje interneto svetainėje skelbiama, kad daugelis jų prieš tęsdami kelionę išvyko į kaimynines šalis, o daugiausia jų – į Lenkiją.

Apie 90 proc. iš Ukrainos išvykusių pabėgėlių yra moterys ir vaikai. Karinei tarnybai tinkamiems 18–60 metų amžiaus vyrams negalima išvykti iš šalies.

Tarptautinės migracijos organizacijos atlikto tyrimo duomenimis, dar 8 mln. žmonių buvo perkelti šalies viduje.

Kasdieniai pabėgėlių srautai per Ukrainos sienas nuo karo pradžios gerokai sumažėjo.

Vien kovo mėnesį iš šalies pabėgo beveik 3,4 mln. ukrainiečių. Balandį šis skaičius siekė maždaug 1,5 milijono.

Nuo gegužės pradžios prieglobsčio užsienyje ieškojo beveik 493 000 ukrainiečių.

JT pabėgėlių agentūra pranešė, kad apie 1,6 mln. ukrainiečių grįžo, kai kurie laikinai, o kai kurie – norėdami persikelti į vietoves, kuriose kovos veiksmai nutrūko, ypač aplink sostinę Kyjivą.

Jungtinės Tautos apskaičiavo, kad šiais metais iš Ukrainos gali pabėgti daugiau kaip 8 mln. žmonių.

Prieš karą Ukrainoje gyveno 37 mln. gyventojų, neskaitant aneksuoto Krymo pusiasalio ir dviejų prorusiškų separatistų kontroliuojamų regionų rytuose.

Per kaimynines šalis ir visą Europą nuvilnijo solidarumo banga, siekiant sušvelninti didžiausią nuo Antrojo pasaulinio karo laikų pabėgėlių krizę senajame žemyne.

Asmenys, nevyriausybinės organizacijos, asociacijos ir vyriausybės ėmėsi veiksmų priimdami ir apgyvendindami Ukrainos pabėgėlius.

Nuo karo Ukrainoje pradžios Lenkija priėmė bene daugiausiai – per 3 mln. – pabėgėlių.

Rumunijos, Vengrijos, Moldovos ir Slovakijos sienas taip pat kirto šimtai tūkstančių žmonių, nors daugelis pabėgėlių per šias šalis keliauja tranzitu, kad pasiektų kitas vietas.

JT duomenimis, daugiau kaip 785 000 pabėgėlių persikėlė į Rusiją, o nedidelė dalis pabėgo į Maskvos sąjungininkę Baltarusiją.

Kaip pranešė leidinys „Kurier“, apie tai Europos Komisiją informavo Austrijos vidaus reikalų ministras Gerhardas Karneris.

Sienos kontrolė, Austrijos įvesta 2015 metais dėl migracijos krizės, dabar galios iki šių metų lapkričio 11 d.

Nusikalstamos ir ekstremistinės organizacijos Ukrainoje renka visų rūšių paliktus ginklus ir išveža juos į užsienį.

Kaip pažymi portalas „eurointegration.com.ua“, pratęsti sienos kontrolę leidžiama tik nustačius naujas potencialias rizikas. Anksčiau pagrindinė tokio sprendimo priežastis buvo terorizmo grėsmė, dabar jis aiškinamas karu Ukrainoje, migracija, kuria naudojasi nusikaltėliai, ir ginklų gabenimu.  

G. Karnerio laiške Europos Komisijai sakoma, kad „nusikalstamos ir ekstremistinės organizacijos Ukrainoje renka visų rūšių paliktus ginklus ir išveža juos į užsienį“.

„Būgštaujame, kad be sienos kontrolės ginklai iš karo veiksmų zonos pateks į Austrijos vidaus rinką ir atsidurs nusikalstamų ir ekstremistinių organizacijų rankose“, – pabrėžė VRM vadovas.

Be to, Austrija būgštauja, kad karu Ukrainoje ir jo sukelta migracija gali pasinaudoti teroristai, islamistai ir džihadistai, siekiantys patekti į šalį.

Skandalą sukėlė kraštutinės dešiniosios Laisvės ir tiesioginės demokratijos partijos (SPD) lyderis Tomio Okamura, kuris buvo vienintelis pranešėjas.

Jis, be kita ko, pareiškė, kad, atvažiavus vaikams iš Ukrainos, mokymo kokybė Čekijos piliečiams pablogės, o jaunesnio amžiaus čekų vaikams neužteks vietų darželiuose.

T. Okamura teigė, kad į Ukrainą masiškai gabenami naudoti automobiliai, todėl Čekijoje didėja jų kainos. Jis taip pat patarė ukrainiečiams, atvažiavusiems į Čekiją brangesniais automobiliais, juos parduoti ir gautais pinigais apmokėti buvimą šalyje.

Mes visi buvome liudininkai, kad diskusija plenariniame posėdyje buvo neįmanoma, jame buvo plūstamasi ir kurstoma nesantaika.

„Piliečiai netrukus gali pradėti kelti riaušes“, - įspėjo T. Okamura.

Daugelis parlamentarų sutiko dešiniojo populisto žodžius stuksenimu į stalus, o paskui pradėjo eiti iš salės. Netrukus iš jos patraukė ir ministrai. Kai paskutinis vyriausybės narys paliko patalpą, diskusija buvo paskelbta baigta – pagal Čekijos įstatymus vyriausybės narių dalyvavimas posėdyje yra privalomas.

„Mes visi buvome liudininkai, kad diskusija plenariniame posėdyje buvo neįmanoma, jame buvo plūstamasi ir kurstoma nesantaika“, - pareiškė Čekijos vidaus reikalų ministras Vítas Rakušanas.

Pasak jo, ministrai norėjo pasitarti, kaip valdyti pabėgėlių srautą, bet „ksenofobijos ir neapykantos nuo karo bėgantiems žmonėms apraiškos buvo tokios akivaizdžios, kad mes turėjome atitinkamai reaguoti“.