– Ar greitai apsipratote naujoje kėdėje?
– Apsipratau per kelis mėnesius, nugara jau nebebūna šlapia nuo įtampos, kaip ankščiau. Jau galiu galvoti ir apie kitus dalykus, ne tik apie tai, kaip ištverti tiesioginio eterio stresą. Dabar daugiau galvoju apie artikuliaciją, balso moduliaciją, informacijos aktualumą. Nesakau, kad apie tai ankščiau negalvojau, bet pirmą vietą užimdavo stresas.
– Gal atradote būdų, kaip tą stresą prieš eterį numalšinti?
– Ne, neatradau. Vienintelis dalykas, kuris padeda, yra praktika. Kuo daugiau praktikuojiesi, tuo mažiau streso.
Man apsiprasti užtruko iki pat karantino. O paskelbus jį, į tą kėdę teko atsisėsti vienai, nes mano karantininio eterio partneris Aurelijus Bezakavičius buvo saviizoliacijoje. Tada stresas kelioms dienoms vėl sugrįžo.
Mūsų laida trunka apie pusantros valandos, visą ją teko vesti vienai. Tai buvo geriausias krikštas. Žinai, kad dabar tu turi septynias minutes kalbėti pati viena, konkretaus teksto ir suflerių nėra – tu tiesiog kalbi, kaip sakoma, iš galvos. Taip, buvo reikalų... Paskui supratau, kad jau niekas nebebus labai baisu.
Karantino metu sunkiausios buvo pirmosios savaitės. Visų pirma todėl, kad mes per dieną perfiltruodavome tiek informacijos, kiek įprastai – per savaitę. Reikėdavo papasakoti, parodyti ir spėti reaguoti į kiekvieną naują pranešimą. Informacija keisdavosi laidos metu, vis pildydavosi. Būdavo, žiūrovams pristatai vieną naujieną, įbėga prodiuserė, padeda lapą ir sako, kad dabar pasakosi apie šitą COVID-19 komiteto posėdį, nes tai svarbu. Ir po minutės jau turi išeiti į eterį susipažinusi su naujausia informacija.
– Esate sakiusi, kad laidos "Labas vakaras, Lietuva" vedėjos kėdė jums visa laiką atrodė tolima. Kodėl?
– Visų pirma todėl, kad ilgą laiką dirbau visai kitame žanre. Orų laidos vedimas nėra tas pats, kas informacinės laidos vedimas. "Oruose" nėra politikos, ekonomikos, ten man gerai žinomi dalykai. Per tiek metų dirbdama orų pranešėja pati pradėjau šį tą išmanyti apie orus, kaip kas vyksta, kokių reiškinių galima tikėtis su kokiomis orų masėmis. Tai buvo man labai patogi kėdė. Nors ne kėdė, nes orus pranešinėju stovėdama... Tiesiog daug metų dirbamas darbas, kuriame viskas žinoma, paprasta, saugu.
Kai pradėjau rengti išvažiuojamuosius reportažus tam tikromis temomis, iš pradžių atrodė kaip iššūkis, bet greitai ir tai tapo patogu, nes buvo įdomu, smagu.
O "Labas vakaras, Lietuva" vedėjos kėdė jau kitokia. Joje tu esi labiau matomas ir girdimas, turi orientuotis, apie ką kalbi, žinoti kontekstą ir turėti, ką pasakyti. Tą kontekstą dar tik renkuosi į savo kraitį.
– Bet apie tai pagalvodavote, nes kartą jau dalyvavote konkurse į šią poziciją?
– Taip, prieš porą metų esu pasibandžiusi. Tuo metu konkurse dalyvavo ir kitų merginų. Tada Gabrielė Tetenskaitė sėdo į tą kėdę. Bet aš labai nenusiminiau, nes tada mano dukra dar buvo maža, auklės mes niekada neturėjome, tad veiklos ir taip užteko.
– Prisiminus tas pirmas savaites eteryje – iš kolegų sulaukėte palaikymo?
– Taip, visą laiką. Mūsų komanda labai gera, draugiška niekada nepamatysi nepatenkinto veido. Puikūs prodiuseriai, iš jų nuolat sulaukiu paskatinimo, pagyrų, padrąsinimo. Visi juk puikiai žinojo, kad man viskas nauja, tad stengėsi padėti ir iki šiol padeda.
– O pastabų ar sulaukiate?
– Pastabų daugiau sulaukiu iš šeimos, kuri žiūri laidą. Iš močiutės dėl to, kaip atrodau – čia, kaip sakoma, žanro klasika jau daug metų: suknelė, šukuosena, elgesys. Turime televizijoje vieną labai pastabią režisierę, iš jos vis sulaukiu moteriškų pastebėjimų: išsitiesk, nesikūprink, rankų taip nedėliok. Geranoriškos visos tos pastabos.
– Į kritiką reaguojate jautriai?
– Ne, per tiek metų televizijoje jau pripratau prie visko, tuo labiau, kad darbinė kritika yra sveikas ir geras dalykas. Aš ir pati savęs visą laiką klausiu – kas ne taip buvo? Ir net sunku patikėti, kai giria, kad viskas buvo gerai, nors man iš tiesų buvo labai baisu.
– "Labas vakaras, Lietuva" nėra tradicinė žinių laida. Sakyčiau, šiek tiek laisvesnė. Tai sunkiau ar lengviau?
– Taip, ji laisvesnė, bet, manau, todėl ir sunkesnė už tradicinę žinių laidą. Laidos vedėjui paliekama gana daug vietos improvizacijai. Tradicinės žinių laidos rėmai yra griežti, ten negali būti žurnalisto asmeninės nuomonės, jokių jo pastebėjimų, pajuokavimų.
Laidoje "Labas vakaras, Lietuva" mes daug improvizuojame, dalijamės savo įžvalgomis, požiūriu į vieną ar kitą dalyką. Mes ne tik pateikiame informaciją, bet viską dar perfiltruojame per save, išsakome savo pastebėjimus, ir jie turi būti neperžengiantys tam tikrų ribų, etiški, nes bet koks aštresnis pajuokavimas gali sukelti žiūrovų pasipiktinimą.
Kitas dalykas – reikia labai greitai pagauti, apie ką kalba kolega, reaguoti į situaciją, palaikyti pokalbį.
– Ar tokią laidą galėtų vesti žmogus be humoro jausmo?
– Manau, kad ne. Kaip dažnai sakau, mūsų net kriminalai virsta linksmąja dalimi. Juk ne visada jie turi būti tik juodi – būna ir visokių kuriozinių situacijų, iš kurių tiesiog negali nesijuokti. Apskritai daugelyje situacijų gali atrasti linksmų kampų. Žinoma, tai daryti reikia protingai.
Žmonės turėtų suprasti, kad orų prognozė nėra matematika, kur du plius du būtinai bus keturi.
– Pasitaikė kuriozinių situacijų?
– Begalė. Tarkim, kai laidos metu neveikia vadinamoji ausis, į kurią režisierė sako, kada kas įvyks, kas keisis. Kalbu tiesiogiai su pašnekovu, pokalbio laikas tiesioginiame eteryje yra labai ribotas, net ne minutes, o sekundes skaičiuojame, o mano ausinė neveikia ir aš nežinau, nei kiek tų sekundžių likę, nei kas vėliau bus. Aš tik žiūriu į savo partnerį Paulių Skučą ir pagal jo veido išraišką bandau susigaudyti, ar dar galiu kažko klausti, ar jau reikėtų pokalbį baigti. Jis turi daugiametę renginių, laidų vedėjo patirtį, tad labai gerai moka tokias situacijas valdyti.
Arba, tarkim, kalbėjome apie COVID-19 – kokios naujienos iš Pasaulio sveikatos organizacijos. Paulius dalį informacijos sufleryje prasuko, nes jau buvo susipažinęs, o aš to teksto dar nebuvau spėjusi pamatyti. Ir suprantu, kad tuoj mes kalbėsimės Pasaulio sveikatos organizacijos duomenis, o aš juk jokių skaičių nežinau... Sufleris tuščias, aš kažką turiu pasakoti. Teko prisiminti, ką buvau anksčiau pasiskaičiusi, – apie tai ir kalbėjome.
Yra buvę, kad kolega be mikrofono į eterį išeina ir tada bando į tavo mikrofoną kalbėti... Tiesioginiame eteryje visą laiką išlieka netikėtumo galimybė, kai ne viskas vyksta pagal scenarijų.
– Tai šis darbas įdomesnis negu pranešinėti orus?
– Žinoma, kur kas įdomesnis, kur kas dinamiškesnis. Kartu ir daug sudėtingiau, daugiau iššūkių.
– Kalbant apie tuos orus: pastaruoju metu jūs ne tik pranešinėjote orus, bet ir rengėte reportažus gamtos temomis, bendradarbiavote su sinoptikais, gamtininkais, botanikais, etnologais.
– Taip, maždaug prieš metus pradėjome rengti reportažus. Tai man patiko. Kadangi "Labas vakaras, Lietuva" penktadieniais turės dvi valandas eterio, manau, kad tie reportažai po truputėlį grįš. Aš jau pasiilgau sodininkystės temų, botanikos sodų – tai būdavo įdomu ir žiūrima, nes vis dėlto vasaros aktualijos. O ir orų blokas tada įdomesnis.
– Daug kas įsivaizduoja, kad orų pranešėjos darbas labai paprastas: tau sinoptikai surašo skaičiukus, tu perskaitai, ir viskas. Ar tikrai taip?
– Toks įsivaizdavimas labai toli nuo realybės. Sinoptikai nieko nerašo – informaciją renkuosi, ruošiuosi, rašau pati. Nuo praėjusių metų turime naują programą, kuri automatiškai iš serverio ima informaciją ir parengia žemėlapį, anksčiau aš žemėlapius sudarydavau pati. Tačiau ir dabar viską pasitikrinu, persižiūriu skirtingus modulius. Ir tekstus rašausi žiūrėdama į keletą skirtingų šaltinių, kad būtų tiksliau, ir rašausi juos pati. Kelias valandas tenka ruoštis tam kelių minučių išėjimui.
– Ilgą laiką buvote vadinama orų mergaite. Jūsų tai neerzino?
– Ir dabar daug kas taip vadina. Ne, manęs tai neerzina. O kodėl turėtų? Kai pasižiūri, kas orų pranešėjais dirba BBC, CNN, pamatai – vyresnio amžiaus žmonės, profesionalai. Iš jų yra ko pasimokyti.
– Ar tai, kad žinote, kokie orai prognozuojami, jums padeda planuoti savo gyvenimą?
– Iš tiesų aš prie tų orų prognozių turiu tokią pat prieigą kaip bent kuris žmogus. Negana to, ilgalaikės prognozės tikslumas yra penkiasdešimt keli procentai. Tai vos šiek tiek daugiau negu paprastas spėjimas. Žmonės turėtų suprasti, kad orų prognozė nėra matematika, kur du plius du būtinai bus keturi. Ciklono centras gali praeiti kelių kilometrų atstumu, ir to žadėto lietaus negausi. Vis dar sulaukiame skambučių: mūsų rajone nelijo, nors per televizorių žadėjo. Reikia suprasti – jeigu sako, kad yra lietaus tikimybė, tai gal tu geriau pasiimk skėtį, apsidrausk, bet tai nereiškia 100 proc., kad tau ant galvos lis. Išsilavinę žmonės turėtų pagaliau suvokti, kad prognozės ir yra tik prognozės.
– Esate dar ir grožio salono savininkė. Kaip ir visiems, per karantiną teko užsidaryti?
– Taip, duris teko porai mėnesių visiškai uždaryti. Buvo pertrauka, dabar vėl grįžtame į įprastą darbo ritmą.
– Kaip visur suspėjate?
– Visko nespėju. Iš savęs to ir nebereikalauju. Jeigu reikalaučiau, galbūt tektų kažkur nuleisti kartelę.
– Nebenorite būti idealia?
– Niekada ir nenorėjau, ko gero.
– Net ir idealia mama nenorėjote būti?
– Noras būti tobulu, manau, yra deklaratyvus dalykas, kurį tu gal sieki parodyti kur nors socialiniuose tinkluose, o aš juose nesu labai aktyvi ir kiekvienu savo žingsniu nesidaliju. Gal būsiu nepopuliari, bet pasakysiu, kad man tai neskanu. Man kur kas svarbiau pripažinti, kad gyvenime visko būna, nei mėginti pasirodyti tobulai. O ir psichikai tai, neabejotinai, sveikiau – manau, bet kuris psichologas su tuo sutiktų.
– Jeigu reikėtų sudėlioti prioritetus, kaip išsirikiuotų šeima, darbas televizijoje ir grožio salonas?
– Žinoma, kad pirmiausiai šeima ir asmeninis gyvenimas, o paskui darbai. Tik tada, kai yra vidinė harmonija, kai esi laimingas asmeniniame gyvenime, sekasi ir darbai, ir visa kita.
– Kurį darbą dirbanti mama labiausiai patinka dukrai?
– Lukrecijai labiausiai patinka ta mama, kuri būna su ja namuose. Kitaip sakant, kai dirbu mama. Nes, kai dirbdavau salone, gaudavau iš jos pastabų dėl to, kad vakarais dirbu, nors ir jos užimtumas vakarais buvo didelis – kasdien vis į kitą būrelį keliaudavo. Karantinas mums labai pasitarnavo šiuo atveju – kai darbai stojo, turėjome labai daug kokybiško laiko kartu.
Tačiau man tikrai nebuvo taip, kaip psichologai sako, kad kai kurie tėvai per karantiną geriau pamatė savo vaikus ir patyrė šoką. Aš niekada nebuvau tokia mama, kuri vaiką mato vos valandą per dieną. Dukra į darželį išėjo būdama tik trejų, o iki darželio ji laiką leido namie su tėvais – ne su auklėmis.
– Kokia jūsų šeimos vasara? Kur atostogausite?
– Tiesą sakant, mes taip gerai paatostogavome karantino metu, kad vasaros atostogų kol kas neplanuoju. Atostogų man norisi lapkritį, sausį, vasarį, kai pas mus blogas oras ir galima išskristi kur šilta. Tada labiausiai norisi to poilsio.
O vasaros savaitgalius stengiamės leisti ne Vilniuje – kur nors prie ežero, sodyboje. Gal dar kokią savaitę pabandysime prie mūsų Baltijos išlėkti. Orai Lietuvoje pastaruoju metu tam tobuli, tad šilumos tikrai pakaks. Žmonės vis skųsdavosi: Palangoje tik plius penkiolika ir brangu, o Turkijoje gerokai šilčiau ir pigiau. Palanga Turkijai pagal temperatūrą bent jau kol kas nenusileidžia.
Nors pasiruošus reikia būti bet kam: dar neseniai pranešinėjome, kad turėsime paprastą lietuvišką vasarą su prastokais orais, o po kelių dienų gauname pranešimą, kad laukia tropinė savaitė. Tad visko gali būti. Manau, reikia tiesiog džiaugtis tuo, ką turime.
