Nors dėl progreso gyvename vis ilgiau ir sveikiau, sukaupdami neįkainojamą žinių bagažą ir krizių sprendimo patirtį, įžengę į septintąją dešimtį būname įstumiami į Hado prieangį, tolyn nuo aktyvios visuomenės ir darbo rinkos rojaus. Teisės aktuose numatytos apsaugos, neleidžiančios lengva ranka atleisti priešpensinio amžiaus asmenų, tik paankstina galimybę atsikratyti darbuotoju. Sulaukęs šešiasdešimt kelerių, bet vis dar dirbti galintis ir norintis žmogus imamas traktuoti kaip potenciali problema, nors oficiali statistika kalba apie "jaunėjančią" sunkių ligų susirgimo riziką, o psichologų tyrimai – apie gimusiųjų prieš Y kartą lojalumą, darbo aplinkai nekeliant perteklinių reikalavimų, stipriau išreikštą atsakomybės jausmą, – visa tai, kuo jaunesni pasižymi vis mažiau. "Nebenoriu dalyvauti maratonuose, nes nuolat gaunu prizą ne už rodiklius, bet dėl amžiaus", – sykį pasiguodė viena šešiasdešimt kelerių sveikuolė, fizine ištverme pralenkianti perpus jaunesnius bendrapiliečius. Ji mielai priimtų kvietimą senjorų mėnesį pasivaišinti puodeliu kavos, tačiau niekada – vien dėl to, jog jau yra įrašyta į Hado gyventojus.
Sulaukęs šešiasdešimt kelerių, bet vis dar dirbti galintis ir norintis žmogus imamas traktuoti kaip potenciali problema.
Kartų konfliktai – amžini kaip debatai apie kiaušinio ir vištos viršenybę. Tačiau jei pripažįstame medicinos progresą ir plastinės chirurgijos stebuklus, dirbtiniam intelektui pavedame vis daugiau darbų, sutikime: žmogaus amžius šiandien labai reliatyvi sąvoka. Senjorų mėnuo – tinkamas metas pakeisti savo požiūrį į tuos, kam šešiasdešimt ir keli.
