Oranžinė. Pati gražiausia spalva pasaulyje, nuo pat vaikystės. Tai – apelsinai, mandarinai, krepšinio kamuolys. Tai ir Ukrainos Oranžinės revoliucijos, Nyderlandų futbolo rinktinės spalva. O nuo šiemet – dar ir „Kaunas 2022“ savanorių skiriamoji spalva. Spalva, simbolizuojanti savanorišką veiklą, leidžiančią pasijusti viso miesto bendro reikalo dalimi. Patirti tokių momentų, kai atlikėjas, atėjęs atsisveikinti su jo pasirodymui padėjusiais savanoriais, nubraukia ašarą. Kai po keturių kartu praleistų popiečių oranžinių komandai nebesinori atsisveikinti. Kai po savanoriavimo išeini su oranžine striuke į miestą tiesiog šiaip ir kažkas prašo tavo pagalbos ar klausia kaip savanorio. Kai iš tolo pamatai kitą oranžinį ir prasilenkiant nusišypsai ar mirkteli akį – kaip suokalbininkui. Kai labiau nei bet kada anksčiau pasijunti savo miesto dalimi.

Visiems, kurie šio jausmo dar nepatyrė, – itin rekomenduoju. Senatvėje vaikams ir anūkams galėsite papasakoti: „O štai 2022-aisiais, kai savanoriavau Kauno Europos kultūros sostinės renginiuose, nutiko toks dalykas...“ Gal sirgsime Alzheimerio, Parkinsono ligomis ar tiesiog senatvine skleroze, esu tikra – šie prisiminimai išnyks priešpaskutiniai. Nes juk paskutinį pamiršime savo vardą, ar ne?

Šie prisiminimai išnyks priešpaskutiniai. Nes juk paskutinį pamiršime savo vardą, ar ne?

Čia galima būtų dėti paskutinį tašką. Tačiau labai norisi pasidalyti dar viena rekomendacija: nepraleiskite progos aplankyti Kauno centrinio pašto rūmuose veikiančią parodą „1972. Pramušti sieną“. Sutinku, yra mieste gerų „Kaunas 2022“ surengtų užsienio menininkų parodų, kurias pamatyti taip pat verta (Marinos Abramović, Williamo Kentridge‘o, Yoko Ono). Bet tai, kas pašte, – Kauno ir visų mūsų, kauniečių, istorija. Gyvoji istorija, įvykiai, kuriuos didelė dalis miestiečių tebeprisimena. Įvykiai, vieninteliai tokie tuometėje Sovietų Sąjungoje. Verta aplankyti, juo labiau kad visai šalia – Romo Kalantos susideginimo vieta.

Tikrino, ar viskas veikia

Ketvirtadienio vakarą pradėjus temti prasidėjo ir „Santakos“ repeticija, kurią lydėjo muzika, šviesų pasirodymai, įvairių artistų atliekami kūriniai.

„Tai lyg kelionė per tris žmogaus gyvenimo etapus – supratimą, kas esu, priėmimą savęs, koks esu, ir laimingą buvimą su savimi, koks esu“, – taip Šiuolaikinio Kauno mito trilogiją pristatė Rytis Zemkauskas.

Rytis Zemkauskas/Laimučio Brundzos nuotr.

Šio renginio įspūdis priklausys ir nuo Kauno upių malonės: srovės greičio, vandens lygio, oro temperatūros ir vėjo stiprumo“, – intriguoja kūrybinė grupė, plušanti prie pirmojo tokio Lietuvoje šou, vyksiančio tekančiame vandenyje. Kūrėjai išduoda, kad spektaklio scenografijoje banguos laivai, unikalų reginį užtikrins upes animuojančios projekcijos, o į sapną nugrimzti padės gyvai orkestro atliekama muzika. Renginio metu pasirodys kelios dešimtys atlikėjų.

Vis kitoks šou

Visą tai smalsiausi kauniečiai galėjo pamatyti generalinės repeticijos metu. Tačiau, net jei ir pavyko ketvirtadienį žvilgterėti į repeticijos šou ir pamatyti, koks mitas Santakoje kuriamas, vis tiek šeštadienio vakarą įspūdis bus dar didesnis, mat tada bendrą jausmą stiprins kiti susirinkusieji, jų reakcijos, aptarimai, pasinėrimai į Kauno žvėries paieškas.

Tad tikrai verta „Santakos“ renginį stebėti gegužės 21 dieną ir pajausti viską gyvai. Be to, organizatoriai tikina, kad kiekvienas pasirodymas vis kitoks ir nepakartojamas.

„Iš tiesų, pasirodymas unikalus ir kiekvieną kartą vis kitoks. Jei kitą kartą darytum, jis atrodys visai kitaip. Per kiekvieną repeticiją vis gaunasi kitaip. Viskas priklauso nuo oro, vandens tėkmės. Visi kartai skirtingi, nes neįmanoma paskaičiuoti, kuriame taške bus laivas. Jei Baltarusija paleis daugiau vandens, turėsime problemų. Be to, šeštadienį praneša lietų, tada dronai negali skristi. Tačiau esame paruošę pasirodymą bet kokiomis oro sąlygomis. Reikia pasiruošti nuotykiui, net jei ir ciklonas mums bus virš galvų“, – apie šeštadienio renginį intrigavo R.Zemkauskas.

Renginių gausa

Gegužės 20-22 d. kultūra užlies visą miestą, o kauniečių ir miesto svečių lauks daugiau nei pusšimtis nepamirštamų renginių. Kiekvienas atras vis kitokią veiklą, pasirodymą, kuris įtrauks į bendrą „Santakos“ ritmą.

Laimučio Brundzos nuotr.

Viso „Santakos“ savaitgalio metu, Kaune ir Kauno rajone vyks išskirtinės parodos, koncertai, gatvės teatro bei naujojo cirko pasirodymai ir kiti įdomūs projektai. Tarp gausybės renginių – tradicija tapusi Kiemų šventė, prie vandens kviesiantis festivalis „Švęskime upę“, aukščio meistrės Cie Basinga pasivaikščiojimas lynu, muzikos ritmais ir geriausiais Lietuvos bei užsienio atlikėjais apdovanosianti „Vasaros scena“, duris atversiantis naujas Kauno rajono traukos objektas – laivas-žemkasė „Nemuno 7“ ir į dangų akis pakelti priversiantis Aitvarų festivalis.

Meno ir kultūros mėgėjų maršrutai savaitgalį vingiuos tarp įvairių parodų – „1972. Pramušti sieną“, Williamo Kentridge’o ir Marinos Abramović retrospektyvų, Yoko Ono instaliacijos ir kt.

„Santakos parke veiks mūsų koncertų scena, o Rotušės aikštėje skambės labiau alternatyvi muzika. Šeštadienį prie pilies veiks pirčių zona, turėsime plačią vaikų zoną, labai įdomus labirintas veiks Rotušės aikštėje, kur vaikai ir suaugę pirmiau turės įveikti užduotis, o tada galės rasti kelią. Sekmadienį pagrindinis veiksmas kelsis į Zapyškį, kur vyks kūrybinės erdvės „Nemuno 7“ atidarymas bei aitvarų šventė“, – savaitgalio programą pristatė KEKS renginių kuratorė Greta Klimavičiūtė-Minkštimienė.

Laimučio Brundzos nuotr.

Pagrindinis savaitgalio akcentas – antroji mito trilogijos dalis „Santaka“ kauniečius ir miesto svečius į Nemuno ir Neries pakvies šeštadienį 22 val. Likus kelioms minutėms iki vidurnakčio netoli „Žalgirio“ arenos, ties Karmelitų bažnyčia vedančiu tintu į Nemuno salą, pasirodys ir Kauno žvėris.

Rado užrakintas duris

Nuo sausio 22 d. garsios šiuolaikinės menininkės, vieno iš „The Beatles“ lyderių Johno Lennono našlės Y.Ono instaliacija „Ex It“ eksponuojama Kaune, Lietuvos banko rūmuose, Maironio gatvėje. Instaliaciją, kurią sudaro 100 medinių karstų su iš jų besistiebiančiais medeliais, atidarant parodą buvo galima apžiūrėti savaitgalį. Tačiau paskui paroda tapo prieinama lankytojams tik įprastomis banko darbo valandomis. Ne kauniečiams ją apžiūrėti tapo beveik neįmanoma.

Nesėkmingu bandymu apžiūrėti „Ex It“ feisbuke pasidalijo vilnietė Margarita Vorobjovaitė. Vieną šeštadienį ji su draugais, keturių vilniečių kompanija, nusprendė apžiūrėti Y.Ono instaliaciją. Iš portale kultura.kaunas.lt pateiktos informacijos Margarita teigė supratusi, kad savaitgalį paroda veikia.

„Rezultatas: 1. Sužinojome, kur Kaune filharmonija, ir išsiaiškinome, kad „grabų“ ten nepamatysime, nors „Google“ žemėlapis siūlė jų pažiūrėti būtent ten. 2. Begūglindami, kurgi galime pamatyti instaliaciją, netyčia išsiaiškinome vidutinę karstų kainą ritualinių paslaugų įmonėse Kaune. 3. Pabučiavome duris ir sužinojome, kad instaliacija Kaune prieinama tik nuo 8.30 iki 15.30 darbo dienomis, penktadienį tik iki 14.30 val., o savaitgaliais išvis nėra ko kultūrintis. 4. Pradžiugino tik tai, kad, be mūsų, tokių, pabučiavusių duris, buvo ir daugiau. Juk ko ten savaitgaliais į Kultūros sostinės renginius veržtis?“ – feisbuko įraše ironizavo vilnietė.

Įvertinę tai, kad Vasario 16-ąją daug žmonių norėjo ją aplankyti, galbūt bandysime suderinti su banku ir saugos tarnyba, kad instaliacija būtų prieinama lankytojams Kovo 11-ąją, Liepos 6-ąją.

Tiesa, vieną dieną – ketvirtadienį – banko skyrius dirba ir instaliaciją galima apžiūrėti iki 18 val. Tačiau, pasak Margaritos, vilniečiams tai situacijos nekeičia.

„Mes visi (draugų ekipažas) dirbantys, iš Vilniaus negalime atvažiuoti šiokiadieniais iki parodos darbo laiko pabaigos, o laisvadienius visiems derinti dėl vienos instaliacijos būtų keistoka“, – reziumavo vilnietė.

Bankas priėmė su sąlyga

Kodėl Y.Ono instaliacija žiūrovams prieinama tik įprastomis banko darbo valandomis? Pasak „Kaunas 2022“ vadovės Virginijos Vitkienės, tokios buvusios Lietuvos banko sąlygos.

„Bankas priėmė parodą su sąlyga, kad tai neturės įtakos jų darbo laikui. Žinojome, kad tokios lankymo valandos nebus labai patogios žmonėms, bet per tuos beveik aštuonis mėnesius, kiek veiks ši paroda, tikiuosi, bus galima ištaikyti ir aplankyti parodą. Vis dėlto bankas nėra muziejus, tai institucija su aukščiausiu apsaugos lygiu – juk čia yra grynųjų pinigų sandėliai. Banko operacijų salę, kur eksponuojama paroda, ir kitas patalpas gyvai saugo saugos tarnyba. Mes papildomai saugos darbuotojų nesamdome. Paroda nemokama, mes neturime daug finansinių resursų“, – sakė V.Vitkienė.

Kai kurie parodos lankytojai sunerimo, kad augalai karstuose skursta, tačiau „Kaunas 2022“ atstovai ramina, kad augalais rūpinamasi tinkamai. (Justinos Lasauskaitės nuotr.)

Pasak jos, ruošiantis atvežti Y.Ono instaliaciją į Kauną, nebuvo daug galimybių rinktis, kur ją eksponuoti. „Instaliaciją sudaro ir medžiai, kuriems reikia natūralios šviesos. Pro stiklines banko rūmų operacijų salės lubas tokia šviesa ir patenka“, – pasak V.Vitkienės, kitos tokio dydžio patalpos, tinkamos eksponuoti „Ex It“, Kaune nėra.

Y.Ono paroda Lietuvos banko rūmuose Kaune veiks iki rugsėjo 11 d. Iki to laiko „Kaunas 2022“ atstovai planuoja sudaryti galimybių parodos ekspoziciją kartais išvysti ir savaitgaliais, švenčių dienomis. „Įvertinę tai, kad Vasario 16-ąją daug žmonių norėjo ją aplankyti, galbūt bandysime suderinti su banku ir saugos tarnyba, kad instaliacija būtų prieinama lankytojams Kovo 11-ąją, Liepos 6-ąją. Rugpjūčio pabaigoje ir rugsėjo mėnesį galvojame sumokėti už apsaugą ir savaitgaliais, kad daugiau žmonių galėtų pamatyti parodą. Žinoma, visa tai papildomai kainuos organizatoriams“, – užsiminė V.Vitkienė.

Atkreipus dėmesį, kad kultura.kaunas.lt neaiškiai nurodomos Y.Ono parodos veikimo valandos, „Kaunas 2022“ vadovė pažadėjo, kad šis punktas bus pataisytas.

„Kauno diena“ sulaukė ir skaitytojų, sunerimusių, kad kai kurie iš karstų augantys medeliai skursta – yra visiškai be lapų, skambučių. „Kažin ar kas nors juos apskritai palaisto? Juk ne banko darbuotojų rūpestis yra laistyti medžius. Gal atvežė juos ir pamiršo?“ – svarstė kaunietė Marija.

V.Vitkienė patikino, kad medeliai banke nebuvo palikti likimo valiai. „Medelius prižiūri juos tiekianti įmonė. Lapuočiai dabar yra vegetatyvinės būklės. Tačiau negalime garantuoti, kad visi jie išgyvens, – juk ir lauke į geriausią žemę pasodinti kai kurie augalai žūsta. Toks gyvenimas“, – reziumavo pašnekovė.

Vieni – už, kiti – prieš

Apžiūrėti Y.Ono instaliacijos kai kurie dėstytojai vedasi studentus. Gidė ir Kolpingo kolegijos dėstytoja Regina Navickienė čia apsilankė su turizmo studentais ir atliko kokybinį tyrimą. Pasak jos, studentai kartu su ja apklausė apie 20 parodos lankytojų ir keletą banko darbuotojų. Jų nuomonės išsiskyrė.

„Lankytojų atsiliepimai apie parodą labai geri, nepriklausomai nuo to, ar jie specialiai ėjo apžiūrėti „Ex It“, ar su reikalais į banką ir netyčia pamatė instaliaciją. Respondentai gerai arba labai gerai vertino parodos idėją, netradicinę parodos aplinką, išskirtinį pastatą, garso takelį, apšvietimą“, – vardijo R.Navickienė.

Pasak jos, lankytojai buvo patenkinti, kad tokia pasaulinio lygio paroda atkeliavo į Kauną.

„Studentams paroda taip pat patiko – jie džiaugėsi, kad pamatė išskirtinę parodą. Juk dabartinis jaunimas, jei nesidomi „The Beatles“, nežino ir Y.Ono“, – pastebėjo pašnekovė.

Banko darbuotojų nuomonė apie parodą nuo lankytojų nuomonės kardinaliai skyrėsi „Mūsų apklausti banko darbuotojai blogai vertino tai, kad paroda surengta veikiančioje institucijoje. Jų vertinimu, tai kenkia darbui, blaško dėmesį. Darbuotojai guodėsi: įsivaizduokite, visą dieną mums dabar reikia sėdėti tarp karstų. Tai juos morališkai slegia, nepaisant to, kad parodos koncepcija graži – atgimimas, – pasak R.Navickienės, darbuotojai pasakojo, kad jiems kilo liūdnų minčių, visi prisiminė mirusius artimuosius. – Parodą jie vertino neigiamai, nes ji jiems kelia liūdnų minčių, nuo kurių nėra kaip pabėgti, atsitraukti, – juk nepaliksi darbo vietos.“

R.Navickienė prisiminė ir vienos darbuotojos pasakojimą apie patirtą šoką netikėtai pamačius parodos eksponatus.

„Ji pasakojo atėjusi į darbą po biuletenio ar atostogų. Minėta darbuotoja nebuvo įspėta, kad parodos eksponatai jau atkeliavo į banką. Ir jai buvo didžiulis šokas, kai pamatė daugybę surikiuotų karstų. Ekspozicija dar nebuvo įrengta, tik karstai padėti. Ji pagalvojo, kad juose – mirusieji nuo koronaviruso. Įvyko nesusipratimas, nes darbuotojai tam nebuvo paruošti“, – teigė pašnekovė.

R.Navickienė prisipažino, kad jai „Ex It“ paliko stiprų įspūdį, esant galimybei, apžiūrėti instaliacijos ji vesis ir turistus. „Tai labai įdomus kūrinys, kuriame menininko filosofinės įžvalgos susiejamos su šiandienos problemomis, ekologija. Aplankyti šią parodą aš siūlau ne tik turistams – visiems savo pažįstamiems. Ne tik dėl įdomios „Ex It“ koncepcijos, bet ir dėl aplinkos. Juk paroda vyksta viename prabangiausių tarpukario Kauno pastatų. Neįsivaizduoju geresnės vietos tokiai parodai. Dabar ją apžiūri net ir tie, kurie to padaryti nesiruošė, – atėjusieji su reikalais į banką“, – įsitikinusi R.Navickienė.

Pasiteiravus, ar nebuvo planuota „Ex It“ eksponavimui paruošti banko darbuotojus, V.Vitkienė atsakė: „Mes su banko darbuotojų atstovais ir su banko valdyba daugiau kaip metus aptarinėjome Y.Ono parodos klausimus. Tai turbūt banko atstovai, matydami, kad kai kuriems darbuotojams kyla klausimų, galėjo paprašyti susitikimo su kuratoriais. Be to, atidarymo metu banko darbuotojai dalyvavo, galėjo susipažinti ir pasiklausti.“

Tačiau V.Vitkienė pabrėžė, kad parodos organizatorius yra ne „Kaunas 2022“, o Šiuolaikinio meno centras Vilniuje.

Bilietas brangus ar pigus?

Kai Vasario 16-ąją vieni klebeno užrakintas Lietuvos banko rūmų duris, negalėdami patekti į Y.Ono parodą, kiti lankė kitą nemažo susidomėjimo sulaukusią „Kaunas 2022“ parodą – Williamo Kentridge'o „Tai, ko nepamename“.

Vienu įtaigiausių šiuolaikinių menininkų vadinamo W.Kentridge'o parodos ekspozicija – Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus pagrindiniuose rūmuose V.Putvinskio gatvėje. Pietų Afrikos Respublikoje gyvenančio, litvakiškų šaknų turinčio menininko kūriniai – piešiniai, objektai, vaizdo instaliacijos ir kt. – išsidėstyti per tris galerijos aukštus. Didžiuliai W.Kentridge'o piešiniai ženklina ir išorines muziejaus pastato sienas vidiniame kiemelyje.

Didžiuliai W.Kentridge'o piešiniai aparteido ir kitomis temomis ženklina Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus išorines sienas, parodoje „Tai, ko nepamename“ eksponuojami menininko piešiniai, filmai, instaliacijos. (Eitvydo Kinaičio nuotr.)

Skirtingai nei Y.Ono instaliacija, šios parodos lankymas – mokamas. „Įdomi, verčianti susimąstyti, pačiam apmąstyti daugelį dalykų paroda. Tiesa, ją aplankyti kainuoja nepigiai. Su žmona nusipirkome bilietus, mums dviem – 22 eurai. Kaip Vasario 16-ąją, šventinę dieną, galime tai sau leisti, bet dažnai taip kultūrintis negalėtume“, – sakė šventinę dieną parodą lankiusi kauniečių pora – Alvydas ir Daiva.

Darbuotojai guodėsi: įsivaizduokite, visą dieną mums dabar reikia sėdėti tarp karstų. Tai juos morališkai slegia, nepaisant to, kad parodos koncepcija graži – atgimimas.

Parodą su jos lankstinuku rankose smalsiai apžiūrinėjo ir Kėdainių gyventoja Aldona. „Atvažiavome su drauge pasižiūrėti virtualiosios realybės filmo „Angelų takais“. Sužinojome, kad ir ši paroda čia vyksta. Muziejaus darbuotojos sakė, kad tai garsus menininkas. Įdomu, bet jaučiu, kad ne viską suprantu. Būtų gerai, kad daugiau ir apie patį menininką, ir apie Pietų Afriką, aparteidą, kuris čia minimas, būtų parašyta“, – pasakojo Aldona.

Vis dėlto, pasak parodos kuratorės V.Vitkienės, paroda nėra ta vieta, kur turėtų būti suteikiama visa informacija apie eksponuojamus kūrinius ir jų autorių. „Yra išleistas parodos katalogas, kuriame aprašyti visi galimi kontekstai, taip pat prieš parodos atidarymą publikuoti mažiausiai trys ir dabar internete prieinami straipsniai, iš kurių galima susidaryti įspūdį apie kontekstus. Paroda tikrai nėra straipsnių publikavimo vieta, kur galėtum surašyti visus kontekstus. Norintiems sužinoti daugiau rekomenduojame užsisakyti ekskursiją po parodą arba paskaityti lietuviškų straipsnių internete“, – sakė V.Vitkienė.

Kalbant apie bilietų kainas, ji priminė, kad bilietai į garsių menininkų parodas kitur kainuoja daug brangiau. Veikiant W.Kentridge'o parodai, bilietas į Nacionalinį M.K.Čiurlionio dailės muziejų suaugusiajam kainuoja 11 eurų.

„Su tuo bilietu žmonės pamato ir visą muziejaus ekspoziciją, ir M.K.Čiurlionio kūrinių kolekciją, ir visas nuolatines muziejaus ekspozicijas. Išskirsčius tą sumą dalimis, muziejaus ekspozicijų lankymas – 5 eurai, W.Kentridge'o parodos – 6 eurai. Maždaug tiek kainuos ir Marinos Abramovič, ir Y.Ono retrospektyvinės parodos lankymas. Tai yra Lietuvai pritaikyta kaina. Galimybė pamatyti tokio lygio parodą Lietuvoje pasitaiko retai. Dėl to žmonės vyksta į užsienio šalis. Europoje vien bilietas į tokią parodą, be muziejaus bilieto, kainuoja 15–25 eurų. Tai, kiek moka lankytojas Lietuvoje, yra net dalies parodos sąnaudų nepadengianti kaina. Palyginti su Europos muziejais, tai  nekonkurencinga, maža kaina. Taip yra todėl, kad šis projektas dalį išlaidų gali padengti iš projekto lėšų“, – pasak V.Vitkienės, jei reikėtų tokią parodą rengti be „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2020“ indėlio, bilietas vien į ją kainuotų 25 eurus.

Nepaisant brangesnės, nei įprasta, bilietų kainos, lankytojų W.Kentridge'o parodoje netrūksta. „Kaunas 2022“ duomenimis, vien per pirmas dešimt parodos eksponavimo dienų ją aplankė per 2 tūkst. žmonių. Šiuolaikinio meno centro duomenimis, nemokamą Y.Ono parodą „Ex It“ iki šiol aplankė per 7 tūkst. žiūrovų.

Paskutinis bienalės savaitgalis

Praėjęs savaitgalis buvo paskutinis, kai vyko XIII Kauno bienalės parodos. Tarptautiniu šiuolaikinio meno festivaliu tapusi bienalė šiemet vyko kaip „Kaunas 2022“ programos renginių dalis. Vakar dar buvo galima aplankyti pagrindinę bienalės parodą „Once Upon Another Time... gyveno jie jau kitaip“, eksponuotą skirtingose miesto erdvėse. Per 20 tarptautinių menininkų ir jų grupių kūriniai eksponuoti Krepšinio namuose, T.Ivanausko zoologijos muziejuje, Velnių muziejuje, VDU menų galerijoje „101“.

Savaitgalį T.Ivanausko zoologijos muziejuje buvo sudaryta daugiau galimybių stebėti Emilijos Škarnulytės performatyvų kūrinį „Absoliutus datavimas”. Tiesa, kai kurie žiūrovai į trumpą – vos 7 minučių –  šviesų ir muzikos pasirodymą vėlavo. „Taikėme tiesiai į šviesų šou, bet nežinojome, kad pagrindinė įeiga į muziejų iš Laisvės alėjos uždaryta. Teko eiti ratais, ieškoti įėjimo iš E.Ožeškienės gatvės“, – pasakojo studentas Dainius, į muziejų atėjęs su drauge.

T.Ivanausko zoologijos muziejuje eksponuotas Emilijos Škarnulytės performatyvus kūrinys „Absoliutus datavimas“. (Laimučio Brundzos nuotr.)

Tiesa, pandemija pakoregavo paskutinio bienalės savaitgalio planus: nebuvo žadėtų ekskursijų lietuvių kalba. Tačiau dalyvavusieji ekskursijose anglų kalba turėjo retą progą apie meno kūriniais išreiškiamas idėjas išgirsti tiesiai iš bienalės kuratorės kanadietės Josée Drouin-Brisebois.

Savaitgalį bienalės lankytojai turėjo retą progą bienalės parodą Krepšinio namuose patyrinėti kartu su bienalės kuratore kanadiete Josée Drouin-Brisebois. (Laimučio Brundzos nuotr.)

Keletą specialiai bienalei sukurtų kūrinių bus galima pamatyti iki „Kaunas 2022“ metų pabaigos. Du jų eksponuojami Velnių muziejuje. Tai per tris Velnių muziejaus aukštus pasklidusi Linos Lapelytės vaizdo instaliacija „Kas nutinka žuviai po mirties?“ ir Kanados menininkės Shary Boyle vaizdo darbas „Sutryptas velnias“. Trečią liekantį kūrinį – Vytauto Veržbicko (Geraširdžio Linkėtojo) objektą – galima apžiūrėti ant Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus pastato sienos V.Putvinskio gatvėje.

Specialiai „Sukilimui“ parašytą muzikinį kūrinį atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras ir valstybinis choras „Vilnius“. Bet kodėl ne kauniečiai, ne Kauno miesto simfoninis orkestras ir Kauno valstybinis choras? Jų atstovai tokį keistą „Kaunas 2022“ organizatorių pasirinkimą vadina spjūviu į veidą. Ar tris kartus „Grammy“ nominuotas orkestras ir vienas geriausių Europos chorų organizatoriams pasirodė per prasti? Ir apie ką visas „Kaunas 2022“, visa Europos kultūros sostinių politika, jei ne apie kultūros decentralizaciją?

Jų atstovai tokį keistą „Kaunas 2022“ organizatorių pasirinkimą vadina spjūviu į veidą.

Valandą trukęs renginys prasidėjo pusvalandžiu kalbų. Jis prailgo, o vienos iš kalbėtojų – Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen – pavardės titruose nepavyko parašyti be klaidų.

Po kalbų – kartoninio pastato a la „Britanika“ griovimas. Bet ir čia ne viskas pasisekė. Žiūrovams nebuvo paaiškinta, kas ir kodėl griaunama. Mums, kauniečiams, tas statinys ir be paaiškinimų buvo panašus į pastatą vaiduoklį miesto centre, nemalonų sovietmečio reliktą, kurio norėtųsi atsikratyti. Tačiau nekauniečiams ir užsieniečiams kilo klausimų, kodėl jį reikia griauti ir kuo kultūra susijusi su griovimu? Tiesa, TV transliacijos žiūrovai net nesuprato, kad statinys buvo nugriautas.

Europos kultūros sostinių projektas – ne tik apie kultūros decentralizaciją. Ir apie bendraeuropietišką kultūrą, bendruomenės telkimą. Ar pavyko ją sutelkti? Pačiu mažiausiu masteliu – meniniams projektams seniūnijose – taip. Ar pavyko sutelkti Kauno bendruomenę? Abejotina. Kaip pastebėjo vienas kalbėtojų, Kaunas – universitetų, verslo ir sporto žmonių miestas. Kur sportininkai? Ar jie apskritai pastebėjo „Kaunas 2022“ vykstant? O mokslininkai? VDU, tikėtina, taip. Beveik visa „Kaunas 2022“ organizacinė komanda – iš ten. O kur kitos aukštosios, aukštesniosios, bendrojo lavinimo mokyklos? Net kai ėmė trūkti atidarymo renginiui savanorių, jos nebuvo pasitelktos. Tiesa, vienam vakarui kauniečių bendruomenė, atrodo, susitelkė. Po pagrindinės programos dalies, ieškant mitologinio Kauno žvėries pėdsakų. Taigi, didįjį atidarymo renginį vertėjo rengti dėl to, kas vyko po jo.

Netrūksta mus nekultūringų renginių – visiškai be jokių kultūros požymių. Praėjusį šeštadienį surengtos šiemetinės Europos kultūros sostinės atidarymo iškilmės. Apie kokią kultūrą galima kalbėti, kai „Kaunas – Europos kultūros sostinė“ (KEKS) nutarė surengti pagrindinį kultūros renginį „Sukilimą“ dykai? Nemokamai susiburia patriukšmauti tik įvairaus plauko bambekliai beigi keikūnai, kurie kultūra nė truputyčio nei iš arti, nei iš tolo neatsiduoda.

Bet. KEKS’as yra KEKS’as. Šiame kultūros lopšyje niekada netrūko kultūringų gyventojų, ant kurių pečių per amžius amžinuosius ir išsilaikė kultūra. Kultūringiausi piliečiai nusprendė nekultūringą padėtį ištaisyti. Ir ėmė į nemokamą kultūros renginį parduoti bilietus. Po 50 pinigų. Visiškai kultūringa sumelė. Pinigas – prie pinigo, pinigų krūvelė – prie krūvelės, ir… KEKS’as išgelbėtas.

Tai, kas vieniems yra nemokama, kitiems – pasakiškai pelninga.

Vis dėlto nieko nemokamo šiame pasaulyje nėra, nors ir tikinama, kad viskas dykai. Už tai nemokai atėję į renginį žiūrovai sumoka visi mokesčių mokėtojai. KEKS’as šiemet pasiūlys žiūrovams per 1 tūkst. renginių. Per metus suplanuota daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, 50 jų – premjeros, daugiau kaip 250 koncertų. Programoje dalyvaus per 4 tūkst. atlikėjų. Jei už pasirodymus mokėsime visi, būtų gerai, kad žinotume, kiek ir kas iš to uždirbs. Ir kas liks žiūrovams.

Ir būtų nuostabu, kad KEKS’o neištiktų VEKS’o („Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“) likimas, kai sostinės renginius ir buhalterijos dokumentus dar keletą metų tyrinėjo teisėsauga, o organizatoriai ilgai ilgai mynė prokuratūros kabinetų slenksčius. Nes. Tai, kas vieniems yra nemokama, kitiems – pasakiškai pelninga.

Deja, likimas negaili iššūkių Lietuvai. Mūsų sostinės debiutas buvo vadintas neišlaikytu egzaminu, EKS kompromitavimu, netgi gimė terminas „Vilniaus spąstai“. Vilnius tapo Europos kultūros sostine, kai smogė pasaulio ekonomikos krizė. Projekto rengėjai patyrė didžiulį politinį spaudimą, finansavimas sumenko, daugybė planuotų projektų subliūško.

Ir Talinas, ir Ryga turėjo gerai išmokti ekonominių spąstų pamokas: žmonės, nerimavę dėl pragyvenimo, nedrįso svajoti apie kultūrinius poreikius. Europos kultūros sostinės titulas jiems padėjo išgyti nuo kultūrinės amnezijos. Kauno Europos kultūros sostinės ("Kaunas 2022") tituliniai metai startuoja per pandeminį įkarštį. Žmonės drąsiai ir ambicingai svajoja apie kultūros gurkšnį, tačiau koronaviruso žirklės vis dar čekši virš tų svajonių sparnų. Ir vėl tenka gydytis – nuo normalaus gyvenimo amnezijos.

Bet koks sukilimas prasmingas, jei jis tampa permainų varikliu. Europos kultūros sostinės titulas – visų pirma kūrybinis tramplinas į geresnį save.

Ironizuojama, kad iš Vilniaus Europos kultūros sostinės (VEKS) metų liko tik surūdijęs vamzdis – projekto metais iškilusi „Krantinės arka“, sukurta iš geležinių vamzdžių. Tačiau VEKS paliko ir Kultūros naktį, ir Gatvės muzikos dieną, ir Lietuvos kultūros sostinių tradiciją – tokį palikimą, kurio labiausiai laukiama iš EKS. Šiandien jau kalbame apie  „Kaunas 2022“ palikimą: Laimės dienas, Istorijų, „Fluxus“ festivalius, į kumštį sutelktas bendruomenes. Netgi pakeistą sprendimų patvorėse volioto Centrinio pašto, išskirtinės reikšmės paveldo objekto, likimą – šiemet jis tarnaus kaip „Kaunas 2022“ renginių erdvė.

Ir labai norėtųsi palinkėti: nerungtyniaukime, ar „Kaunas 2022“ bus geriau už VEKS, TEKS, REKS, nesmūgiuokime renginių ir atlikėjų gausa. Bet koks sukilimas prasmingas, jei jis tampa permainų varikliu. Europos kultūros sostinės titulas – visų pirma kūrybinis tramplinas į geresnį save.

Kauno – Europos kultūros sostinės atidarymas numatytas sausio 22 dieną prie „Žalgirio“ arenos.

Tai antrasis Lietuvos miestas tapsiantis Europos kultūros sostine, 2009 metais juo buvo Vilnius.

Per susitikimą su A. Azoulay G. Nausėda aptarė UNESCO stebėsenos svarbą aneksuotame Kryme, švietimo aktualijas, Lietuvos siekį Kauno modernizmo architektūrą įtraukti į Pasaulio paveldo sąrašą.

Taip pat skatintume UNESCO ir toliau stebėti situaciją nelegaliai aneksuotame Kryme.

„Esame įsitikinę, kad tik daugiašaliu bendradarbiavimu galime reaguoti į pasaulinius iššūkius ir rasti tvarius sprendimus. Atėjo tinkamas laikas sustiprinti UNESCO svarbą ir patikimumą švietimo, mokslo, kultūros, informacijos ir komunikacijos sektorių priešakyje po COVID-19 pandemijos. Taip pat skatintume UNESCO ir toliau stebėti situaciją nelegaliai aneksuotame Kryme“, – sakė Lietuvos prezidentas.

Pasak jo, Lietuva, kaip naujai išrinkta UNESCO Vykdomosios tarybos narė, prisidės kuriant stiprią, modernią ir atsparią organizaciją, remdama ir gyvybiškai svarbų organizacijos vaidmenį švietime.

Feisbuko nuotr.

1945 metais įkurta UNESCO skirta skatinti bendradarbiavimą tarp skirtingų šalių švietimo, mokslo, kultūros ir komunikacijų srityse.

Apšilimas prieš kitąmet

„Žaliakalnis – prisiminimais, unikaliomis istorijomis bei menu apipintas Kauno mikrorajonas. Norint atrasti jame slypintį unikalumą, reikia apie jį ne tik išgirsti, bet ir patirti“, – planą su bendruomeniškumo, urbanistikos, šokio ir muzikos elementais šeštadienio pavakariui ir vakarui siūlė ekskursijos „Žaliakalnio pulsas“ organizatoriai.

Šis renginys buvo apšilimas prieš kitų metų dar didesnio masto ekskursiją po šią miesto dalį. Visa tai įtraukta į „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022” bendruomenių programą „Fluxus Labas!“.

Ekskursija vis pildoma vietos gyventojų prisiminimais, vietinių kūrybiniais pasirodymais, įdomybėmis iš istorinių šaltinių, įtraukiamos vis naujos unikalios vietos.

Eitvydo Kinaičio nuotr.

Prezidentų pėdsakai

Tad koks Žaliakalniškis yra pačių gyventojų akimis, į jį žiūrint betarpiškai, kūrybiškai, nuoširdžiai ir bendruomeniškai?

Startas – Aukštaičių g. ir K. Petrausko gatvių sankryžoje prie skulptūros „Šventė“. Juk pažinimas ir naujos pažintys verti šventės. Toliau Aukštaičių g. – „Kauno vandenys“ ir istoriniai vandentiekio stoties pastatai, skulptūra, liudijantys svarbų Kauno modernizacijos įvykį – vandentiekio ir kanalizacijos įvedimą. Centralizuotas miesto vandentiekis pradėjo veikti 1929 m.

Aukštaičių g. – prezidentinė. 39 namą kartu su garsiu gydytoju Vladu Lašu pasistatė Trečiasis Lietuvos Respublikos Prezidentas, gydytojas, visuomenės ir kultūros veikėjas Kazys Grinius.

Prie J. Jablonskio gimnazijos ekskursijos dalyvių vėl laukė šokėjai, šeštadienį vakarą pastatui suteikę gyvasties. Gidas pasakojo apie savo technologijų mokytoją, muziejininką Andrių Dručkų, kuris kaip vėliau paaiškėjo, išgelbėjo lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno karstus (su balzamuotais kūnais), juos laikęs gimnazijos pusrūsyje. „Slėpė raudonajame kampelyje“, – pasakojo ekskursijos gidas Jonas Oškinis.

Žinomiausias mokyklos pradinukas – Prezidentas Valdas Adamkus.

Jis vardijo, kad šioje gimnazijoje mokėsi ir Arūnas Gelūnas, ir Šarūnas Jasikevičius. „Žinomiausias mokyklos pradinukas – Prezidentas Valdas Adamkus“, – kalbėjo J. Oškinis.

Jis susirinkusiųjų paprašė atkreipti dėmesį į gimnazijos tvorą, pastebėjęs, kad žaliakalniškiai yra išradingi. Kai buvo atsisakyta 1892–1929 m. Kaune veikusios susisiekimo priemonės konkės – arklinio tramvajaus, dalis jo įtvirtinimų panaudota švietimo tikslais. „Konkės bėgiai tarnauja kaip tvora“, – rodė gidas. Jis pridūrė, kad gimnazija per sovietmetį  iki šių laikų išsaugojo Gedimino stulpų simboliką. Ji įkomponuota kaip lauko durų elementas.

Tarpukariu J. Jablonskio gimnazija tapo Lietuvos šiuolaikinio šokio lopšiu, nes jos salėje kūrė ir repetavo šiuolaikinio šokio pradininkė, šokėja, choreografė, pedagogė Danutė Marija Nasvytytė, vėliau emigravusi į Australiją.

Kino teatras ir „Vilius Karalius“

„Eime, supažindinsiu su buvusiu vienu prabangiausių Lietuvos kino teatrų „Aušra“, – po Aušros gatvę toliau vedė gidas. 1939 m. pastatytas kino teatras  turėjo oro kondicionavimo sistemą.

Vieną Dainavos g. namų puošia rašytojos Ievos Simonaitytės bareljefas. „Prie jo buvusiame sode pabaigtas „Vilius Karalius“. Gerą dešimtmetį ji buvo mūsų kaimynė“, – apie garsius žaliakalniškius pasakojo gidas.

Vienas tokių – dailininkas grafikas Stepas Žukas, kuris buvo vienas iš satyrinio žurnalo „Šluotos“ organizatorių ir bendradarbių.

Vėl einame pirmyn. Iš tolo aidi gyvai čia pat gatvėje, tiesiog atsirėmus į medį, atliekamas operos kūrinys. Tai garsinė iliustracija, pristatanti čia gyvenusį ir kūrusį, tarnavusį Antaną Kučingį – Lietuvos operos dainininką ir karininką.

Žaliakalnyje paskutinius savo gyvenimo mėnesius praleido poetė Salomėja Nėris. Gido pasakojimus apie žymius kaimynus, įdomius pastatus ir vietas lydi šokėjų ir dainininkų kuriamos instaliacijos, papildančios, sušildančios, nukeliančios į aptariamą laikmetį.

Reikšmingas įsitraukimas ir palaikymas

Specialiai ekskursijai pusvalandžiui duris atvėrė kavinė „Kaukita“ pelėdiškos Gilių kavos degustacijai. 

Kauko laiptai – svarbi Žaliakalnio dalis. Į kitąmetę ekskursiją bus įtraukta ir daugiau laiptų, kurių šioje miesto dalyje netrūksta, tačiau juos ne kiekvienas yra atradęs. „Lygiai tas pats ir su įdomiais kiemeliais“, – pasakojo Asta. Vienas tokių išskirtinių privačių erdvių – „Žemuogių pievelė“ – galerija, įkurta grafikės Aistės Ramūnaitės kieme.

Ekskursijos gidas J. Oškinis, kaip ir visų dėmesį prikausčiusi šokėjų „Ulna Dance company“ komanda, yra žaliakalniečiai.

Eitvydo Kinaičio nuotr.

„Visas renginys sukurtas žaliakalniečių“, – pasakojo KEKS atstovė Aistė Ptašinskaitė-Paukštė, pasidžiaugusi kūrybingais Žaliakalnio vietiniais gyventojais, atsiradusiomis stipriomis bendruomeniškomis iniciatyvomis.

Reikšmingos ne tik idėjos, bet ir jų palaikymas. Pavyzdžiui, kai geranoriškų vietinių gyventojų balkonai virsta dar viena ekskursijos dalyvių – jau minėtų šokėjų, perteikiančių vietines istorijas – pasirodymo vieta.

Kai išeina žmogus iš kiemo ir pradeda pasakoti savo atsiminimus, istorijas, susijusias su jo seneliais, kitaip pamatai tą namą, erdvę.

„Aš pati gyvenu Žaliakalnyje, esu jį išvaikščiojus. Didelį įspūdį man pačiai paliko Poetų sodas. Kai einu pro tą kiemą, jau žinau jo istoriją, žinau, kodėl jame daug spalvingų akcentų. Atveria naują požiūrį“, – pasakojo A. Ptašinskaitė-Paukštė apie poeto Edmundo Janušaičio ir jo kolegų auginamą erdvę.

Ji paminėjo ir išskirtinę „Kauno vandenų“ ekskursijos dalyviams suteiktą  galimybę apsilankyti bendrovės teritorijoje Aukštaičių g., gėrėjosi vietinių gyventojų betarpišką įsitraukimu į ekskursiją.

„Kai išeina žmogus iš kiemo ir pradeda pasakoti savo atsiminimus, istorijas, susijusias su jo seneliais, kitaip pamatai tą namą, erdvę“, – kalbėjo atstovė.

Eitvydo Kinaičio nuotr.

Vakarop veiksmas persikels į jau minėtą  „Žemuogių pievelę“, kur vyks naktinė A.Ramūnaitės kūrinių paroda, lydima „gyvos muzikos, žaliakalniškų pokalbių bei kitų kaukiškų atradimų“.

Įkvėpimas būti drąsiems

Šiuo simboliniu iškabos pakeitimu „Kaunas 2022“ su partneriais nusprendė dar kartą priminti apie unikalias Kaune gimusio „fluxus“ meno srovės pradininko Jurgio Mačiūno, arba George Maciunas, idėjas, kurioms ištikimos ir tokios pasaulinio garso asmenybės, kaip Yoko Ono ar Nam June Paik.

Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

„Kaunas 2022“ vadovė Virginija Vitkienė pabrėžia, kad „fluxus“ – nekonvencinio meno, meno be taisyklių, kūrybiškumo ir žaismės ženklas. „Kauno oro uosto sutikimas dalyvauti šiame fluxsiškame žaidime rodo, koks yra įtraukus šis projektas, kaip jis užburia, įtraukia ir motyvuoja bendradarbiauti“, – sako V. Vitkienė. Anot jos, „fluxus“ dvasia „Kaunas 2022“ projektuose jaučiama nuo pirmųjų dienų. „Fluxus Labas“ – taip vadinasi viena iš svarbiausių „Kaunas 2022“ programų, bendruomenių laboratorijos, veikiančios Kauno mikrorajonuose ir suburiančios vietos gyventojus bei įvairių sričių menininkus, drauge kuriančius šiuolaikines vertybes. Na, o „Fluxus“ festivalis – vienas ryškiausių šiuolaikinės sostinės programos renginių, šios programos triumfo diena, kuri šiemet vyks rugsėjo 11 d. ir (ne)tradiciškai kulminuos kopimu į Parodos kalną.

Kauno oro uosto sutikimas dalyvauti šiame fluxsiškame žaidime rodo, koks yra įtraukus šis projektas.

Būtent kopimu į Parodos kalną prieš keletą metų susidomėjo Nacionalinio Kauno dramos teatro aktorius Tomas Erbrėderis. „Fluxus“ oro uosto atidaryme lakūną Mačiūną suvaidinęs menininkas pasakojo tuomet su bičiuliu architektu prie akcijos prisijungęs spontaniškai ir dalyvaujantis joje kasmet.

T. Erbrėderis, tapęs ir oro uosto persimainymo režisieriumi, išsidavė, kad mąstydamas apie rugsėjo 10-osios renginį ir prisimindamas, kiek drąsos turėjo Mačiūnas kurdamas JAV prieš 60 metų, turėjo save net kiek pristabdyti… „Man patinka šio kūrėjo mintys apie tai, kad menas turi būti prieinamas visiems ir gali būti kuriamas iš to, kas yra po ranka“, – pabrėžia aktorius, kviečiantis pamąstyti, ar apskritai toks judėjimas, kaip „fluxus“, įmanomas šiandien, – „Juk neužtenka vien apsivilkti spalvingo kostiumo – po juo turi slypėti idėja.“

Verslas be kultūros – netvarus

„Labai džiaugiamės tuo, kad jau kitais metais Kaunas taps Europos kultūros sostine, o tai reiškia, kad ir šio miesto oro uostas taps kultūros vartais tūkstančiams atskrendančių lankytojų. Ta proga ir oro uostas laikinai užsideda „Fluxus“ skrybėlę. Tikime, kad organizatoriai pasiūlys nestandartinių sprendimų, kurie ne tik pasitiks bet ir nuo pirmo žingsnio kultūrinėmis iniciatyvomis įtrauks atvykusius svečius“, – apie bičiulišką partnerystę su drąsių idėjų nestokojančia „Kaunas 2022“ komanda pasakoja valstybės įmonės „Lietuvos oro uostai“ generalinis direktorius Marius Gelžinis.

Prie drąsaus ir svarbaus Kaunui, Kauno rajonui bei visai Lietuvai žingsnio prisidėjo ir įmonė „Imlitex Holdings“, finansavusi naujojo „Fluxus“ oro uosto iškabos gamybą. „Manome, kad verslas be kultūros, vertybių ir filosofijos yra visiškai netvarus ir betikslis. Siekiame keisti visuomenės požiūrį, kad verslas visuomet ieško tik finansinių naudų, todėl stengiamės augti kaip socialiai atsakingas, draugiškas bendruomenei verslas ir skleisti žinią, kad pasaulį galima keisti ne tik pinigais“, – įsitikinęs „Imlitex Holdings“ valdybos pirmininkas Vygandas Blandis. Anot jo, šios įmonės vertybės – bendrumas, patikimumas ir kūrybiškumas – sutampa su „Kaunas 2022“ vizija ir idėjomis. „Kauną matome, kaip turintį potencialą, todėl kultūringos bendruomenės ugdymas yra labai svarbus. Norime miesto, kuriame visi svajotų gyventi, o svajonę gali įžiebti tik mylintys šį miestą.“

Andriaus Aleksandravičiaus nuotr.

Kitais metais Kaunas ir Kauno rajonas taps milžiniška Europos scena – čia renginių numatoma daugiau nei metuose yra dienų. Kultūros išvengti tikrai nepavyks – bus surengta daugiau kaip 40 festivalių, per 60 parodų, daugiau kaip 250 scenos meno renginių, iš kurių daugiau nei 50 premjerų, daugiau nei 250 koncertų. Su daugybe partnerių ilgai brandinta didžioji Europos kultūros sostinės metų programa bus atskleista spaudos konferencijos metu rugsėjo 22 d. bei tarptautinio Europos kultūros sostinės forumo metu rugsėjo 23–24 d.