Po ilgų baisokų slėpynių aplinkkeliais priartėjome prie savo namo. Norėdami jį pasiekti turėjome kirsti apšviestą aikštę. Bėgdami per ją išgirdome artėjant automobilį (mūsų ieškodami persekiotojai juo ir mopedu vis suko ratus gatvelėmis). Visi lyg susitarę akimirksniu išsirikiavome žąsele storakamienio medžio šešėlyje, kurio nesiekė nė vieno aikštės žibintų šviesa. Šitai pasiteisino ‒ mums pavyko likti nepastebėtiems, tad, automobiliui nutolus, perbėgome aikštę ir sveiki gyvi grįžome namo. Vėliau aptarėme įvykius: kaip visa tai būtų baigęsi, jei ne vienas ar kitas lemtingas atsitiktinumas, sutapimas, karštligiškas sprendimas ‒ ištisa lemtingų smulkmenų grandinė.

Įvykių eigą keičiantis likimas turi daugybę veidų. Kartais virsta neišsimiegojusia žmogysta su šunimi, kartais – gabalėliu gero sviesto ar įkyria muse, laiku prikėlusia iš miego.

Panašių prisiminimų apie į sprandą kvėptelėjusį pavojų turi daugelis. Bet retas kuris žino, ką reiškia grėsmės akivaizdoje leisti mėnesius, metus, jaustis visąlaik priklausomam nuo atsitiktinumo malonės.

Skaitant saujelės išgyvenusių Kauno geto litvakų atsiminimus, fatališkos nuojautos stimuliuojamos labai stipriai. Tų žmonių patirtis – tai begalė smulkmenų ir sutapimų, kasdien nulemdavusių ne šiaip ką nors, o konkretaus asmens ar jo artimųjų išlikimą. Tai nuolatinis žiūrėjimas į iškreiptą veidrodį, kuriame mirtis yra taisyklė, o gyvenimas ‒ išimtis, klaida, atsitiktinumas. Atsitiktinumas, kaip svarbus išlikimo veiksnys, gyvųjų liudytojų minimas ne kartą. Pavyzdžiui, Jakovas Corefas prisimena savo tėvo žodžius apie tai, kad "tuometinis gyvenimas buvo tik gerų ir blogų atsitiktinumų virtinė, priklausoma nuo aplinkybių. Kiekvienas žingsnis ir kiekviena minutė galėjo nulemti žydų likimą ‒ gyvenimą ar mirtį". Arba, kaip pasakoja Roza Bloch: "Mano gyvenime buvo labai daug gerų atsitiktinumų. Tris kartus vedė šaudyti. Visus tris kartus tai neįvyko. Mes jau keliame rankas, brolis mato, nori bėgti... O staiga prieina kažkoks karininkas ir sako: "Nešaukit."

Gyva: „Kaunas 2022“ organizuoto Istorijų festivalio akimirka.

Žodis, mostas, žvilgsnis ar atsitiktinė pažintis kai kuriems Kauno gero kaliniams padėjo išlikti. Taigi toliau glaustai ‒ apie itin margą palankių aplinkybių įvairovę.

Likimo pirštas

Prisimenant pavojaus akimirką (taip pat patiriant ilgalaikę krizę) įprasta gerai įsidėmėti smulkias detales ir sutapimus, kurie pakeitė istorijos eigą, bet nuo tavo valios yra mažai priklausomi ‒ juk likimo piršto baksnojimas geriausiai justi pavojaus akivaizdoje. Nežinomybės kamuojamoje sąmonėje prabunda fatalizmas, kuris ramiais laikais snaudžia ir lūkuriuoja, kol gyvenimo kalvėje kūjis išslys herojui iš nagų. Kaip tik tokiomis akimirkomis vis mielesnis darosi seno velnio posakis apie plytą, kuri "šiaip sau niekada ir niekam ant galvos nenukrinta".

Įtikėjimas likimo galia ar dieviškuoju sumanymu Kauno geto kalinius veikė prieštaringai – vienus vertė pasyviais, kitus – aktyviais. Pasijutę likimo įkaitais, kai kurie jam atsidavė ‒ štai karą išgyvenęs Kama Ginkas prisimena savo dėdę Levą, kuris kalėjo Kaune gete. Po kelių patirtų nesėkmių Levas prarado troškimą gelbėtis, atsidėjo maldai ir atsisakė bėgti iš geto su Kamos tėvais. Griežtai atsiribojus nuo išorinio chaoso dėdę daugybę kartų keisčiausiomis aplinkybėmis aplenkė mirtis. Karui einant į pabaigą, dalis Kauno koncentracijos stovyklos kalinių buvo vežami į Vokietiją. Keli pabėgo iš traukinio ‒ suprantama, Levo tarp jų nebuvo. Už bausmę prižiūrėtojai nušovė po žmogų iš kiekvieno vagono ‒ šitaip dėdė sutiko savo lemtį.

Kiti, priešingai, mirtinos grėsmės akivaizdoje buvo linkę rizikuoti, išmėginti, kiek leidžia judėti lėlininko virvelės. Vienas įspūdingiausių tokio tipo liudijimų ‒ Judelio Beiliso istorija. Keturiolikmečiam Judeliui vieninteliam iš bemaž 10 tūkst. pasmerktųjų pavyko išgyventi per Didžiąją akciją 1941 m. spalio 29 d. Kauno IX forte. Naktį Judelis pabudo kalkių duobėje tarp savo tėvų ir daugybės kitų nužudytų žmonių kūnų. Paklaikęs iš jos išsiropštė ir akis į akį susidūrė su aplink laužą sėdinčiais girtais sargybiniais. Išvydę į pamėklę panėšintį berniuką ir pamanę, kad nužudytieji keliasi iš duobės, sargybiniai išsilakstė į šalis. Vis dar neatsipeikėjęs nuo šoko Judelis laisvai išėjo iš forto ir po ilgo klaidžiojimo naktyje pasiprašė į pirmą pasitaikiusią trobą. Ten gyvenę žmonės jam padėjo. Savo memuaruose jis rašė, kad po šio įvykio nebejuto baimės. Po kurio laiko Judelis sugrįžo į getą ir, padedamas kunigo Stanislovo Jakūbauskio, ėmėsi gelbėti kalinių vaikus. Sėkmingai apsimesdavo lietuviu mėsos spekuliantu ‒ lengvabūdiškai plepėdamas ir vaišindamas cigaretėmis ant Vilijampolės tilto budinčius sargybinius. Ant peties nešdavo neva mėsos maišą, kuriame iš tiesų – vaistais užmigdytas ir vata užklotas vaikas. Vaikinas nesutriko, kai sargybinis kartą pareikalavo tos mėsos. Pasakė mielai pavaišinsiąs pašvinkusia arkliena. Sargybinis pasišlykštėjęs atšlijo. Taip iš geto buvo išneštas 21 mažametis.

Sraigės, musė ir sviestas

Šią vasarą lietingomis dienomis mūsų kieme vis pasirodydavo armija sraigių. Kai kurios atkakliai veržėsi į asfaltuotą kiemo dalį, rizikuodamos būti sumindytos ar suvažinėtos. Tad kartais rytais vedžiodama šunį imdavausi atsakingos užduoties: apsukti sraiges avantiūristes priešinga kryptimi ir suteikti joms daugiau galimybių išgyventi (nors kas ten žino?). Šis ritualas perša analogiją su mūsų pačių sraigiškomis pastangomis ir netikėtai į juos bedančiu likimo pirštu. Štai šliauži rytą į darbą, o sutiktas pažįstamas, atlekiantis automobilis ar iš dausų išnyranti ranka tave atplėšia nuo tvirto pagrindo, kilsteli ir apsuka kita kryptimi.

Daugybė tragedijų žmonijos istorijoje neįvyko dėl riboto pavienių individų intereso, ambicijų ar dėmesio stokos. Kita vertus, aibė tragedijų įvyko būtent dėl to.

Įvykių eigą keičiantis likimas turi daugybę veidų. Kartais virsta neišsimiegojusia žmogysta su šunimi, kartais – gabalėliu gero sviesto ar įkyria muse, laiku prikėlusia iš miego. Būtent pastarieji du mažmožiai buvo lemtingi Polinos Tkač-Davidson šeimai. Bijodami artėjančios Vaikų akcijos, Polinos tėvai dukters globą patikėjo moteriai, per geto tvorą pardavusiai jiems gabalėlį gero sviesto (dažniausiai gaudavo tik tokį, kuris pilnas pjuvenų). Įtikėję sviesto pardavėjos Anelės Janavičienės dorumu tėvai nusprendė prašyti jos pagalbos. Moteris sutiko be jokio atlygio.

O pas Polinos tėvą atzvimbė musė. Ką tik pabėgęs iš traukinio, kuris vežė Kauno geto kalinius į Vokietiją, išsekęs vyras užmigo miške po medžiu. Įkyrus musės zvimbimas jį pažadino ‒ atsimerkęs jis pamatė vokiečių kareivius, netoliese šukuojančius mišką. Polinos tėvui pavyko pabėgti ir nuo tada musės užmušti jis jau nebegalėjo.

Abejingumas ir gailestis

Vieną dieną gimnazijoje, kurioje kadaise mokiausi, buvo įsteigta vadinamoji uniformų inspekcija, vizituodavusi pamokas ir tikrindavusi, ar visi moksleiviai deramai apsirengę. Jei nedėvėjai uniformos arba prie jos derinai netinkamas kojines, šukuoseną ar makiažą, gaudavai įspėjamąjį lapelį. Moksleiviai, aišku, maištavo prieš šią naujovę, o išsisukimas nuo bausmės jiems tapo savotiška, ne itin rafinuota pramoga. Keli mokytojai netgi įspėdavo mokinius apie artėjantį inspekcijos reidą. Tuomet prieš pamoką užbėgdavome į drabužinę, kur buvo laikomos paliktos ar pamestos uniformos, ir juokais apsirūpindavome pabrėžtinai netinkančiais ansambliais ‒ augūs paaugliai įsisprausdavo į itin ankštas pradinukų uniformas, o smulkesnio sudėjimo moksleiviai tyčia ieškodavo kuo dukslesnių drabužių, kad kabote kabotų. Įdomiausia, kad kartais inspektorius visiškai tenkindavo tokios gimnazistų karikatūros. Įkišę galvą pro klasės duris jie atsainiai perliedavo vaikus žvilgsniu, kažką pasižymėdavo lapelyje ir nieko nesakę išeidavo.

Abejingumas gali tapti aukso vertės savybe, jei tik juo pasižymintis asmuo yra tavo persekiotojas (žinoma, šis žodis per skambus nekaltiems mokyklos darbuotojams apibūdinti). Žvelgiant plačiau, daugybė tragedijų žmonijos istorijoje neįvyko dėl riboto pavienių individų intereso, ambicijų ar dėmesio stokos. Kita vertus, aibė tragedijų įvyko būtent dėl to. Šį aiškinimą galima pritaikyti ir Kauno geto istorijoms.

Ne vienas vaikas, slapstytas vaikų su specialiaisiais poreikiais ligoninėje netoli geto, per nacių reidus buvo išgelbėtas, nes sesutės ant palatos durų užkabindavo įspėjimą, kad joje gydomi sergantieji vidurių šiltine. Bijodami užsikrėsti tikrintojai į tokias palatas nė neužeidavo, o lovose su tikrais ligoninės pacientais slėpėsi ir geto vaikai.

Uolumo stoka pasižymėjo ir policininkas, atsivijęs iš geto pabėgusią Ahuvos (Liubos) Peresaitės-Gold mamą. Moteris su dukrele bulvių maiše išbėgo pro geto vartus ir įlipo į dardantį pro šalį vežimą. Policininkas liepė jai parodyti, kas tame maiše. Bet lemiamą akimirką jo sėbras šūktelėjo, kad sustabdytas ne tas vežimas, ir juodu nujojo sau, numoję ranka į brangųjį nešulį.

Tam tikromis aplinkybėmis sargybinis galėjo neatkreipti dėmesio net į vaiko balsą vežamų į darbus geto kalinių sunkvežimyje. Kaip kad slapta globėjams nešant liuminaliu apsvaigintą Beni Chaitą, kurį tėtis prisirišo rankšluosčiu ir paslėpė po plačiu paltu. Šiaip ne taip išsigavę pro geto vartus (netikėtai pasigirdusį vaiko kostelėjimą kiti kaliniai nustelbė apsimestiniu kosuliu) jie susėdo į vokiečių lydimą sunkvežimį. Važiuodamas Beni atsibudo ir pradėjo kalbėti. Lydintis sunkvežimį policininkas paklausė, iš kur sklinda vaiko balsas. Vienas darbininkų jam atsakė mokąs pamėgdžioti įvairius balsus ir ėmė laidyti keisčiausius garsus. Policininkas nebekreipė dėmesio į triukšmą, sklindantį iš sunkvežimio kėbulo.

Tiesa, išgelbėti iš beviltiškos padėties gali ne tik persekiotojo atsainumas ar išsiblaškymas, bet ir kita žmogiška savybė ‒ gailestis. Dažnai ją paakindavo draugystės, kaimynystės ar bendradarbystės saitai, sieję auką ir budelį dar iki karo. Bet nebūtinai.

Rozą Burko ir jos šešis vaikus, kuriuos sučiupo bendradarbiavę su naciais lietuviai, išgelbėjo lietuvių policininkas, pravarde Labas (mat kiekvienam sutiktajam sakydavo "labas"). Rozą su vaikais ir kitais žydais Labas vežimu vežė sušaudyti į IX fortą. Žinodamas, kas laukia sučiuptųjų, vyras sąmoningai pristabdė arklio traukiamą vežimą ir atvyko gerokai vėliau, pasibaigus tos dienos šaudymams. Kaliniai buvo parvežti atgal į getą ir tąsyk išsigelbėjo.

Gelbėdavo ir pačių kalinių apeliavimas į baudėjų sąžinę. Jakovo Tafto tėvai per Didžiąją akciją pateko į blogąją – dešinę – pusę, tarp pasmerktųjų mirti. Berniuko mama pripuolė prie artimiausio vokiečių karininko ir ėmė vokiškai maldauti, kad šis juos perkeltų į kitą pusę. Pareigūnas užriko, kad žydė dingtų jam iš akių, bet ją su vyru nustūmė į kairę.

Prisiminimai ir sapnai

Palyginti neseniai tako lankytis Vilijampolėje, buvusiose geto apylinkėse, skirtingu paros metu ‒ dieną ir sutemus. Kaitinant vidurdienio saulei, pėdinau link pastato, kuris žymėjo buvusius geto vartus. Iškišęs galvą pro tvoros apačią skalijo šuo. Senyva moteris slėpėsi stotelės pavėsyje ir ruošdamasi įlipti į autobusą dėjosi apsauginę kaukę. Keli paaugliai bėgo skersai gatvės ne per perėją, tūžmingai signalizuojant pravažiuojantiems automobiliams. Eidama bandžiau vaizduotis tokią pat kaitrią dieną prieš bemaž 80 metų, bet, reikia pripažinti, man sekėsi nekaip. Regimų ir girdimų detalių srautas slopino fantaziją ir priminė, kad diena – tai metas, kurį sunku atsieti nuo dabarties, esamojo laiko.

Naktį – kitaip. Išdilus spalvoms ir formoms, pritilus garsams, atsirado vietos vaizduotei. Gatvėse retų žibintų metami šviesos kūgiai atrodė apčiuopiami labiau už pastatus ar medžius. Didumą erdvės sudarė šešėlių kiaurymės, paslaugiai, tarytum švariame popieriaus lape, siūlančios čia įkomponuoti norimą epochą. Lūkuriuodama tamsoje, kur kas gyviau įsivaizdavau skaitytų atsiminimų herojus, jų istorijas, visus lemtingus atsitiktinumus. Naktis yra skirta praeičiai, prisiminimams ir sapnams.

Pastarieji nakties palydovai išsigelbėjimo istorijose taip pat turi savo vietą. Po karo pas tėvus į Kauną grįžusi Aviva Tkač-Sandler sunkiai susirgo. Šeima nuogąstavo, kad mergaitė neišgyvens. Staiga pasigirdo beldimas į jų namų duris ir ant slenksčio pasirodė Mamytė (taip Aviva vadino savo globėją, prie jos buvo labai prisirišusi). Susapnavusi, kad mergaitė sunkiai serga, nešina vaistais Mamytė nuėjo ilgą kelią. Vaistai padėjo, Aviva greitai atsigavo.

Šis, kaip ir kiti paminėti išgyvenusių Kauno geto vaikų atsiminimai, ‒  subjektyviai atrinkti vos keli fragmentai apie išsigelbėjusiuosius. Jie atskleidžia būties priklausomybę nuo atsitiktinumo, nepaisant to, kuo jį laikysime – reiškiniu be objektyvios ir aiškios priežasties, neįmintų priežastinių ryšių padariniu, stebuklu ar sėkme. Kiekvienas jų savaip pabrėžia būties netvarumą.

O ji netvari ir duži it vazonas su svogūnu, kurį Rachelė Blumental, vežama sunkvežimiu pro sudeginto geto griuvėsius, pamatė tebestovint ant savo buvusio namo palangės.

* Julija Račiūnaitė dirba kultūros žurnalistikos srityje, rašo autorinius tekstus, vysto kultūrinius tyrimus, taip pat kuria iliustracijos, fotografijos, grafikos srityse, dėsto Vilniaus dailės akademijos Kauno fakultete.