Turbūt daugelis tų, kurie dalyvavo turiningoje renginių programoje, atėjo į juos vedini vidinio priesako nepamiršti ir perduoti žinią apie Holokausto tragediją, sveiku protu nesuvokiamus žiaurumus ateities kartoms ir tiems, kuriems to žinojimo dar trūksta.
Deja, kaip savo kalboje pastebėjo profesorius Vytautas Landsbergis, nežmoniškumo apraiškos pasaulyje linkę kartotis, todėl kiekvieno mąstančio ir žinančio apie jas pareiga – dėti visas pastangas, kad toks košmaras, kaip Holokaustas, daugiau neįvyktų.
Visų kalbėtojų, pasisakiusių IX forte, prie buvusių Kauno geto vartų, A. Sutkaus fotografijų parodos „Pro Memoria“ atidaryme, Kauno valstybinėje filharmonijoje, mintis sieja bendra gija, kurią galima būtų apibūdinti Nobelio literatūros premijos laureato Elie Wieselio žodžiais:
„Meilės priešybė nėra neapykanta, tai – abejingumas. Tikėjimo priešybė nėra erezija, tai – abejingumas. Gyvenimo priešybė nėra mirtis, tai – abejingumas.“
„Užmiršti nužudytuosius – tai tas pats, kas nužudyti juos antrą kartą.“
Tarptautinės organizatorių komandos triūsas nenuėjo veltui – Kauno geto sunaikinimo 75-osioms metinėms skirti renginiai sulaukė didelio ne tik žydų bendruomenių, bet ir kauniečių bei miesto svečių, valstybės institucijų, užsienio šalių ambasadų susidomėjimo ir aktyvaus dalyvavimo.
Ypatingai svarbu, kad renginiuose kartu su visais buvo ir žodį juose tarė buvusios Kauno geto ir koncentracijos stovyklų kalinės: Dita Kacaitė Zupavičienė Šperling, Roza Bloch, Fruma Kučinskienė, bei Holokaustą išgyvenusiųjų vaikai: Yaarit Glezer, Mickey Cantor, Faina Kukliansky, Grisha Deitch, Arie Ben-Ari Grodzensky, Israel Gal, Markas Zingeris, Gercas Žakas.
