Originali feministė
"Damy i gospoda! Ponai ir ponios! Sveiki atvykę į mano brolio, Kauno gubernijos gubernatoriaus Piotro Veriovkino rezidenciją. Aš esu jo sesuo Mariana Veriovkina. Jei nors kiek domitės daile, mane tikrai žinote", – Lietuvos istorinėje prezidentūroje prisistatė M.Veriovkina, kurią renginyje įkūnijo aktorė ir režisierė Raimonda Kimbraitė.
Gimusi ir užaugusi carinėje Rusijoje, M.Veriovkina jaunystę praleido Lietuvoje, kur aukštą padėtį Rusijos imperijoje užėmę Veriovkinai turėjo dvarą tarp Utenos ir Vyžuonų. Būtent Vyžuonėlių dvare gimė Marianos meilė menui ir tapybai, pirmieji jos paveikslai. Beje, ji stebindavo apylinkių žmones savo pomėgiais jodinėti ir medžioti. Kai 1888 m. rudenį Mariana, medžiodama Vyžuonėliuose, netyčia persišovė plaštaką, jai teko tapybą laikinai pamiršti. Dėl šio sužalojimo dailininkę kankino nesibaigiantys skausmai, kurie ilgainiui tapo jos dirglumo priežastimi.
Tapo garsenybėmis
Praėjus penkeriems metams po nelaimės, Mariana susipažino su savo mokytojo, garsaus rusų dailininko Iljos Repino mokiniu Alexejumi Jawlensky. Tarp aristokratės ir neturtingo kariuomenės štabo kapitono užsimezgusi draugystė papiktino ano meto Rusijos aukštuomenę, bet mergina to nepaisė.
Nepaisė ji ir anuometinių tapybos kanonų. Kadangi jos paveikslų Rusijoje tada niekas nesuprato, ji kartu su A.Jawlensky – su juo nesusituokusi išgyveno tris dešimtmečius – išvyko į Miuncheną. Su šia pora kartu išvyko ir Vasilijus Kandinskis, kiti dailininkai. V.Kandinskis tapo abstrakčiojo meno pradininku, o A.Jawlensky – vienu žymiausių vokiečių ekspresionizmo tapytojų.
Išgarsėjo ir Mariana. Jos namai Miunchene tapo rusų menininkų, aristokratų ir diplomatų, keliaujančių į Vakarų Europa, kryžkele, kurios šeimininkė propagavo ano meto prancūzų tapybos atradimus, pati tapdama Vakarų moderniosios dailės pervartų dalyve, vokiečių ekspresionizmo pioniere ir šios dailės krypties atstovų sambūrių "Naujasis dailininkų susivienijimas", "Mėlynasis raitelis" nare. 1909 m. pabaigoje, po septynerių metų gyvenimo Vokietijoje, ji išvyko pas brolį, į Kauną.
Gubernatorių pėdsakai Kaune
Marianos nuomone, jos brolis Piotras tapo Kauno gubernijos gubernatoriumi po pokalbio su caru Nikolajumi II vienoje medžioklėje. Mat P.Veriovkinas, kalbėdamas apie neramumus Šiaurės Vakarų krašte (tam regionui priklausė Lietuva), patarė carui naikinti lietuviškos spaudos draudimą, kuris buvo naudingas tik lenkiškai pozicijai, siekiančiai patraukti lietuvius į savo pusę.
Portretas: P.Veriovkinas – Kauno gubernatorius. Iliustracija iš L.Laučkaitės knygos "Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina"
"Visko gali būti, kad tas pokalbis prisidėjo prie to, kad po 40 metų trukusio spaudos draudimo, buvo pasirašytas jo panaikinimo dekretas, ir tą pačią dieną caras paskyrė mano brolį Kauno gubernijos gubernatoriumi", – sakė M.Veriovkina, kartu pabrėžusi ir tai, kad prieš pradedant broliui eiti šias svarbias pareigas, rūmuose ne vienas gubernatorius dirbo vos po kelis mėnesius, o štai jos brolis šias pareigas ėjo net aštuonerius metus!
M.Veriovkina priminė, kad jos taip mėgtą teatrą Kaune įsteigė pirmasis šio miesto gubernatorius Ivanas Kalkatinas. Taip buvusi Perkūno koplyčia (dabar tai Perkūno namai) tapo Kauno teatro lopšiu. Na, o pirmasis Kauno gubernatorius, įsikūręs dabartinės Istorinės Prezidentūros rūmuose, buvo Aleksejus Kaznačejevas, pakeitęs Vilniaus gubernatoriaus Michailo Muravjovo sūnų Nikolajų. Vėliau šias pareigas užėmė Michailas Obolenskis, kuris, domėdamasis literatūra, pasirūpino viešosios bibliotekos atidarymu Kaune, o gubernatorius Nikolajus Klingenbergas – bėgiais traukiama, arkliais kinkyta transporto priemone konke.
Progresyvusis Piotras Veriovkinas
Prisimenu, kaip gražu būdavo šiame kieme vasarą, kai gėlynus užliedavo žiedų jūra, o medžiai pasipuošdavo žalia skara.
"Mano brolis Piotras, paskirtas gubernatoriumi 1904 m., vengė žiaurumo ir tuo pelnė Kauno gyventojų palankumą, o ir mūsų šeimai, gyvenusiai ir augusiai Lietuvoje, nebuvo svetimos vietinių žmonių problemos. Brolis palaikė tautinį judėjimą, padėdavo į bėdą patekusiems lietuviams, o jo valdymo metais demokratėjantys įstatymai dėjo pamatus religinių, švietimo, visuomeninių organizacijų iniciatyvoms. Jis bendravo su lietuvių atgimimo veikėjais broliais Vileišiais, Antanu Smetona, Jonu Basanavičiumi ir kitais, buvo liberalių pažiūrų valdininkas", – teigė M.Veriovkina, vaikštinėdama Istorinės Prezidentūros Baltojoje salėje.
Kai pro Kauną keliaudavo caro šeimos atstovai, jie apsistodavo gubernatoriaus rūmuose, kur svečiams buvo rengiami prašmatnūs priėmimai. Tai piktindavo M.Veriovkiną, kuri matė vargstančius šio krašto žmones, tačiau ne jos valioje buvo laužyti tradicijas. Be to, jai rūpėjo kiti dalykai.
Kaunas – lobis dailininkams
M.Veriovkinai labai patiko Kaunas, kurį ji vadino lobiu dailininkui. "Tamsios gatvelės, Nemune ant lyties ramiai tupintis varnas, niūriai mane stebintis juodasis kalnas... Tamsu... Žibintai ne apšviečia, o tamsina gatves, šešėliuose pilna juodų žmonių figūrų. Kaunas panašus į grėsmingą žinomo austrų dailininko Alfredo Kubino tapytą miestą su visais jo baisumais, sukrečiančiais iki kaulų smegenų", – apie gubernijos Kauną M.Veriovkinos lūpomis pasakojo aktorė.
Dailininkė į Kauną žvelgė modernios avangardinės kūrėjos akimis ir, vadindama šį miestą lobiu dailininkams, daug tapė, piešė Kauno senamiestį iš natūros net ir vakarais, lydima brolio paskirto policininko.
Atgiję prisiminimai
M.Veriovkina, vaikštinėdama po buvusios gubernatūros Baltąją salę, prisiminė susirinkusiems smalsuoliams čia vykusius pokylius, grakščiai besisukiojančias juodomis suknelėmis damas, kurios susirinkdavo čia aptarti labdaringų veiklų. Žiemą, kai Mariana atvažiavo į gubernatūrą, šiai salei jaukumo ir šilumos teikė židinys. Priešais gubernatūrą, kaip ir dabar, augo medžiai, plytėjo skveras, kurį nuo gatvės skyrė medinė tvora. Šiaurinėje pastato dalyje buvo didžiulė veranda, o už jos plytėjo sodas, visiškai sunaikintas sovietmečiu, ir užgriozdintas įvairiais pastatais.
"Prisimenu, kaip gražu būdavo šiame kieme vasarą, kai gėlynus užliedavo žiedų jūra, o medžiai pasipuošdavo žalia skara. Prisimenu tada save sėdinčią gubernatūros terasoje ir tapančią – visai kaip Vyžuonėlės dvare. Arba žvelgiančią į Dominikonų bažnyčią, paverstą cerkve, Kauno gubernijos berniukų gimnaziją (dabar tai Maironio universitetinė gimnazija – aut. pastaba) bei greta jos, aikštėje, veikusį turgų (dabar čia trykšta vienišas fontanas – aut. pastaba)… Pro gubernatūrą nuolat judėjo žmonės, dardėjo karietos ir turgininkų vežimai. Kaunas anuomet buvo miestas tvirtovė. Dauguma miesto namų buvo žemi, išskyrus bažnyčias", – pasakojo M.Veriovkina.
M.Veriovkina. Miestelis Lietuvoje. 1970 m. Iliustracija iš L.Laučkaitės knygos "Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina"
Kas šiurpino Marianą
Pasak gubernatoriaus sesers, vakarais išryškėdavo magiškas Kauno vaizdas... "Pažvelgusi pro savo kambario langą matydavau, kad kalnas (Žaliakalnio gūbrys) kasdien keitėsi lyg kaleidoskopas: tai rūstus, galingas, tai ugningas ir vis išnyrantis mano piešinių vizijose. Dieve, Dieve, koks grožis! Ir linijos, ir kompozicija... Ach, kaip aš čia norėjau dirbti, ir kaip čia viskas buvo tapybiška – ir namuose, ir aplink, ir teatre", – atviravo M.Veriovkina-R.Kimbraitė.
Dailininkei rūpėjo įamžinti tas akimirkas drobėje. Beje, ją žavėjo Žydų teatras, matė ir rusų trupės spektaklius: Maksimo Gorkio "Dugne", Antono Čechovo "Tris seseris" ir kt.
M.Veriovkiną šiurpino atvykstančiųjų pas brolį tautiečių bruožai: "Galbūt skambės drastiškai, tačiau niekšybė – štai rusų gyvenimo lozungas! O kur dar tamsybė ir sustingimas… Čia nėra tikėjimo, nėra įsitikinimų – yra atbukimas, sugebėjimas žaisti žodžiais ir pažiūromis. Niekam nieko nereikia, išskyrus pinigus, kurių niekas neturi. Žiūrėjimas savos kišenės trukdo kurtis darniai visuomenei mieste".
Tostas už bundančią tautą
Tik Vyžuonėliuose, kur ji grįžo vasarą, jos nuomone, viskas buvo kitaip. "Čia jaučiausi sava ir suprasta... Skirtingai nuo Kauno balių ir pasilinksminimų, kur aš nuobodžiaudavau, būdama liaudies mokyklos Utenoje atidarymo iškilmėse, aš net susigraudinau. Man norėjosi pakelti tostą už tą akimirką, už tikrumą, už laisvę kurti, gyventi, už tikrus žmones ir už bundančios tautos idėjas".
M.Veriovkina mirė 1938 m. Šveicarijoje. Ši dailininkė mums aktuali dar ir tuo, kad susiejo Lietuvą su moderniuoju Vakarų Europos menu, kad 1914 m. Vilniaus parodoje pirmą kartą mūsų šalyje pristatė ekspresionizmą mūsų šalyje. M.Veriovkinos, ryškios gubernijos laikų atstovės Kaune, portretą pagal Laimos Laučkaitės knygą "Ekspresionizmo raitelė Mariana Veriovkina" padėjo aprašyti Istorinės prezidentūros Kaune muziejininkė Erika Drumelytė.
