Du žodžiai, o prasmių – daugybė, kurias dar labiau praplėtė Kauno menininkų namuose (KMN) praėjusį savaitgalį vykęs renginys-paroda "All Good" (liet. "Viskas gerai"), kuriame kvapai, skoniai, garsai ir vaizdai, kuriuos sukūrė devynių Vilniuje įsikūrusių, skirtingose medijose kuriančių menininkų grupė, visas KMN kertes pažymėjo efemerišku all good.
Efemerišku, nes dalis KMN erdvėse įvietintų kūrinių neturėjo pavadinimų ar įprastų koncepciją aiškinančių tekstų ir per tris vyksmo dienas visiškai išnyko iš akiračio. Su renginio-parodos idėjos autoriais menininkais: Monika Janulevičiūte (M.J.), Antanu Lučiūnu (A.L.), Ieva Rojūte (I.R.) ir Anastasija Sosunova (A.S.) kalbame apie netradicinį jo formatą, darbą komandoje.
– Kodėl renginiui-parodai pasirinkote būtent KMN erdves?
Anastasija Sosunova / Laimio Steponavičiaus nuotr.
A.S.: Keletą kartų visi važiavome į Kauną ir lankėmės KMN. Kiekvieną kartą būdami šiose erdvėse bandėme įsivaizduoti, kaip galėtume joms sukurti naują istorijos sluoksnį.
I.R.: KMN pastatas įvairiais laikotarpiais atliko daug skirtingų funkcijų. Pačios erdvės istorija, paveldas sluoksniavosi metai iš metų ir mes stengiamės į tai atsižvelgti, tačiau netiesiogiai. Pasinaudodami tuo kaip siužetine medžiaga, erdvėms, turinčioms konkrečią paskirtį, pritaikėme kardinaliai priešingus dalykus.
M.J.: Didžioji dalis eksponuotų, instaliuotų, performatyvių kūrinių buvo kurti būtent KMN. Jie, tarsi scenografijos elementai, susitiko ir susipynė šiose erdvėse. Buvo įdomu pamatyti šią vienovę.
Antanas Lučiūnas / Laimio Steponavičiaus nuotr.
A.L.: Kuri savo funkcijas keitusiai erdvei suteikė dar vieną sluoksnį informacijos. Renginiu-paroda žiūrovams atverėme lauką, kuriame jie galėjo stebėti, kaip viskas kinta: erdvės, jų paskirtys, meno kūriniai, performatyvūs veiksmai.
– Parodai ruošėtės ir ją rengėte kolektyviai, be kuratoriaus, kuris būna atsakingas už parodos realizavimo procesus. Ar netradicinė, įprasto parodoms balto kubo formas praplečianti KMN architektūrinė erdvė lėmė ir kitokį parodos formatą?
Ieva Rojūtė / Laimio Steponavičiaus nuotr.
I.R.: Visi vieni kitus pažįstame ir tai leido eksperimentuoti, dirbti nesiremiant jokiomis parodos rengimo procese įprastomis struktūromis. Kadangi idėja šiam renginiui-parodai buvo sugalvota daugiau nei prieš metus, visą tą laiką mūsų idėjos keitėsi ir brendo, todėl rezultatas, kurį žiūrovai pamatė Kaune, yra visų mūsų bendra refleksija, grandininė reakcija, o ne, kaip įprasta būtų vadinti, grupinė paroda.
A. L.: Kolektyviniame procese natūraliai viskas kinta, keičiasi, kažkas atsiranda, kažkas pranyksta. Nedekonstravome įprastos parodos struktūros ir nekūrėme naujos, dirbome taip, kaip esame įpratę, o tai, kad visi tarpusavyje esame pažįstami, leido procese jaustis laisviau tiek vieniems su kitais, tiek su pačia erdve.
Fraze "viskas gerai" galima paslėpti daug ką, ji tarsi kaukė, kuri gali būti skirta galbūt nepatogiai situacijai pridengti ar pan.
I.R.: Nors visi turėjome skirtingų įsivaizdavimų, koks šis renginys-paroda turėtų būti, tačiau vienos idėjos buvo per daug dramatiškos, kitos – naivios ar saugios. Todėl per daugiau nei metus, kol ruošiamės, dalies idėjų buvo atsisakyta. Nesinorėjo šios erdvės nei išvalyti, nei jos atstatyti, nes tokie lūkesčiai kelia frustraciją, kuri yra nereikalinga.
– Devyni menininkai – gana nemaža grupė. Tikriausiai nebuvo paprasta visiems tarpusavyje komunikuoti ir priimti bendrus sprendimus? Galbūt, jei būtų buvęs kuratorius, būtų palengvinęs tiek tarpusavio bendravimą, tiek renginio-parodos rengimą?
I.R.: Manau, kad vienas prieš kitą atsakomybės jautėme daugiau, nei būtume jautę dirbdami su kuratoriumi. Tarp menininko ir kuratoriaus gali kilti susipriešinimas dėl to, kad kuratorius nori tavo darbais transliuoti galbūt visai priešingus dalykus, nei nori pats menininkas. Dirbdami be kuratoriaus, turėjome laisvės ir ji buvo įdomi šio proceso dalis. Toks formatas, mano nuomone, yra natūralesnis, nei ieškoti vieno atsakingo žmogaus.
– Renginio-parodos metu svarbi buvo skirtingų meno formų tarpusavio sąveika, kuri buvo trumpalaikė – tęsėsi tik tris dienas.
A.L.: Pagrindinis veiksmas vyko penktadienio vakarą, o per likusias dvi savaitgalio dienas tiek paties veiksmo, tiek kūrinių mažėjo, kol sekmadienio pavakarę nebeliko nieko. Per šias tris dienas įvyko ištuštėjimo vyksmas – nuo pilnos erdvės penktadienį iki tuščios sekmadienį.
– Ar turėjote įsivardiję, kokia auditorija turėtų aplankyti jūsų renginį-parodą?
I.R.: Skirtingos meno formos ir veiksmas, kuris vyko visas tris dienas, buvo atviri įvairiai auditorijai.
Monika Janulevičiūtė / Laimio Steponavičiaus nuotr.
M.J.: Brandindami renginio-parodos idėją, nuo pat pradžių galvojome ir apie auditoriją, kuriai jis skirtas. Sukūrėme tokią atmosferą, kurioje visi jaustųsi laukiami, svetingai priimti, nes norėjome, kad ateitų ne tik tie, kurie tokiuose renginiuose lankosi visada, bet siekėme pasikviesti ateinančius rečiau.
I.R.: Buvo svarbu suburti žmones, o ne tik pakviesti juos ramiai, pasyviai apžiūrėti parodą.
– "Viskas gerai" – nors ir trumpa, bet irgi istorija. Alibi, kuris skamba tiek įtikinamai, kiek įtikinamai pavyksta jį ištarti." Kas gi sutilpo šioje trumpoje "Viskas gerai" istorijoje?
A.S.: Fraze: "viskas gerai" galima paslėpti daug ką, ji tarsi kaukė, kuri gali būti skirta galbūt nepatogiai situacijai pridengti ar pan.
A.L.: "Viskas gerai" buvo tarsi pagrindas – nesvarbu, kas įvyko per tą laiką, kurį ruošiamės šiam renginiui-parodai, nes išliko "all good" nuotaika, leidžianti viskam vykti natūraliai.
Vardai ir veidai
Menininkai: Jokūbas Čižikas, Monika Janulevičiūtė, Antanas Lučiūnas, Rūta Kiškytė, Ulijona Odišarija, Jurgis Paškevičius, Ieva Rojūtė, Anastasija Sosunova, Gedvilė Tamošiūnaitė. Prodiuseriai: Gedvilė Tamošiūnaitė, Margarita Žigutytė, Vladislavas Novickis.
