Tarp jų ir teatrai, pakvietę į premjeras, pažymėtas 1972-ųjų žyme. Tiek Nacionaliniame Kauno dramos teatre (spektaklis „Kauno pavasaris’72“), tiek Kauno valstybiniame muzikiniame teatre (roko opera „1972“) į to meto įvykius bandoma pažvelgti naujosios kartos akimis. Uždavinys ne iš lengvųjų, nes liepsnos pakurstyta pasipriešinimo ir protesto prieš sovietinę valdžią banga jėgos struktūrų buvo skubiai numalšinta: iškreipta įvykių traktuotė ir sumenkinama reikšmė, naikinami dokumentai ir užčiaupiami liudininkai.
Naujos kartos žvilgsnis
KGB represijos paveikė ir nutildė įvykiuose dalyvavusį jaunimą. Prisiminimus užtemdžiusi tyla išsiplėtė iki nepriklausomybės atkūrimo – per tą laiką buvo priverstinai ištrinamas įvykių atminimas, sutrūkinėjo jų perdavimas ir tęstinumas. Juk per kelis dešimtmečius pasikeičia ištisa karta – ateina su savo požiūriu ir vertinimais, kuriuose anų laikų audringiems įvykiams ne visada atsiranda vietos.
Galbūt dėl to Kauno pavasario įvykiai ir jų herojai aktyviau prisimenami tik kas penkmetį, minint apvalesnes ar pusiau apvalias sukaktis. Po represinės tylos Romo Kalantos įamžinimo ženklai sunkiai skynėsi kelią iš užmaršties – knygomis ir filmais, atminimo kryžiais ir gatvių pavadinimais. Po nepriklausomybės atkūrimo suvaržymų Kauno pavasario įvykių atminimui nebeliko, tačiau mažai beliko ir jų dalyvių, ir liudininkų, neretai dar ir vengiančių dalytis prisiminimais.
Todėl tuo labiau intrigavo miuziklo „1972“ kūrėjų, atstovaujančių naujajai kartai, žvilgsnis į praeitį, iš kurios tik punktyru išlikę faktai pasiekė dabartį. Tačiau, nepaisant sovietinės valdžios siekių juos ištrinti iš žmonių atminties, jie galingu impulsu paveikė tautos ateitį.
Nepajutus sovietinio pasaulio atmosferos nelengva vien iš aprašymų tai suprasti, o tuo labiau paaiškinti anų laikų herojų veiksmus ir motyvus. Kita vertus, negausi dokumentika suteikia daugiau laisvės kūrybinei minčiai – atrasti ir interpretuoti praeities įvykius iš dabarties laikmečio pozicijų.
Taigi, atsakingiausias vaidmuo teko roko operos siužeto autorei jaunai dramaturgei Godai Simonaitytei – muzikos kūrinyje išgryninti ir suformuoti reikšmingų Lietuvos istorijai įvykių pristatymą, pateikiant ne tik savo, bet ir savo kartos matymą ir vertinimą.
Aplodismentai: operos kūrėjai (iš kairės) J.Janulevičius, K.Jakštas, K.Mašanauskas, J.Jasinskis. / M. Alekso nuotr.
Roko operos žanras kompozitoriaus Kipro Mašanausko pasirinktas neatsitiktinai. Juk rokas, atsiradęs praėjusio amžiaus viduryje, nors ir pro geležinę uždangą, suskambo ir Lietuvoje – jaunimas ne tik klausėsi sunkiai juos pasiekiančių įrašų, bet ir patys būrėsi į įvairius ansamblius. Tad roko ir tuo metu populiaraus bigbito muzikos atgarsiai K.Mašanausko muzikoje kelia nostalgiją to meto amžininkams, tačiau nesvetima ir šiuolaikiniam jaunam klausytojui.
Pirmasis impulsą šio spektaklio gimimui sužadino režisierius Kęstutis Jakštas, pakvietęs kompozitorių K.Mašanauską sukurti operą, skirtą prieš 50 metų teatro kaimynystėje įsisiūbavusiems įvykiams pažymėti. Visiems jiems, taip pat scenografui Gintarui Makarevičiui, kostiumų ir grimo dailininkei Julijai Skuratovai ir muzikinį operos turinį interpretuojančiam dirigentui Jonui Janulevičiui teko analogiškas uždavinys – įprasminti ne tiek atskirus Kauno pavasario faktus, kiek jų atmosferą.
Herojai ir šešėliai
Siužeto linija išsišakoja į du laiko sluoksnius: pagrindiniu atskleidžiamas 1972-ųjų epizodas, įrėmintas prologo ir epilogo, perteikiančių vėlesnius laikus. Veikėjų paveikslais nesistengiama dokumentiškai atkartoti daugelio asmenybių, išryškėjusių įvykių sūkuryje, – apsiribojama dviem svarbiausiais: Romu Kalanta ir Vytautu Kalade.
Tiek po Kalantinių, tiek ir dabarties laiku nemažai diskutuojama dėl jų reikšmės Kauno pavasario įvykiuose. Iš tiesų, panašių aukų, fakelais virtusių dėl protesto, buvo ir daugiau. Tačiau tik R.Kalantos auka sukėlė audringą reakciją, pasibaigusią protesto manifestacijomis. Vargu ar tai būtų įvykę, jei nebūtų buvę Vytauto Kaladės ar kito aktyvaus jaunuolio, gebėjusio patraukti paskui save minias žmonių. Ar būtų tos minios paklususios, jei tylomis nebūtų kentusios nepasitenkinimo ir priešiškumo esamai santvarkai. Juk auka tapęs R.Kalanta taip pat buvo vienas iš tokių, kurie tylomis kentė nepriimtinos santvarkos gniaužtus ir pasirinko išsilaisvinimo ugnimi žingsnį.
Spektaklyje Romo asmuo taip pat tarsi antrame plane, lyriškas, savyje užsisklendęs drovus jaunuolis, nepasižymintis aktyvumu – priešingybė Kaladei, sumanymais ir veiklumu tampančiam centrine jaunimo draugijos figūra. Paradoksalu, kad realybėje istorijos verpetuose jų vaidmenys apsikeičia: įvykių herojumi tampa Romas, o Vytautas tarsi ištirpsta vėlesnių metų tėkmėje. Dabar apgailestaujame, kad dabartinė karta menkai tevertina praeities įvykius, prisimindama R.Kalantą ryškesnių jo sukakčių proga, o V.Kaladę apskritai mažai kas žino, išskyrus amžininkus, kartu dalyvavusius 1972-ųjų gegužės įvykiuose.
Rodos, būtų teisinga nors dabarties kūriniuose, kad ir šioje operoje, išryškinti V.Kaladės vaidmenį. Tačiau istorijos negali pakeisti – to meto kagėbistai pasiekė tikslą sunaikindami ne tik žmogų, bet ir jo atminimą. Tad belieka susitaikyti, kad ta istorinė neteisybė atsispindi ir operoje, prologe ir epiloge vaizduojant nuskurdusį ir paliegusį, visų užmirštą herojų, savo aktyviais veiksmais kažkada sudrebinusį Lietuvoje sovietinius pamatus ir žadinusį išsivadavimo ryžtą, galiausiai atvedusį tautą į Nepriklausomybę.
Vytauto personažas prologe kalba: „Žiūrėk, žmogau, to nevalia pamiršti. Jei bėgi nuo tiesos, tu irgi miršti.“ Jam tuo metu buvo 25-eri. Taigi, šiemet liepos 19-ąją turėtume pažymėti Vytauto Kaladės 75 metų sukaktį. Ar prisiminsime?
Laikmečio detalės
Kartais girdime, kad nėra ko dairytis į praeitį, kas buvo – nebesvarbu. Tačiau ateitis nesukuriama be praeities vertinimo. Todėl šios roko operos pastatymas reikšmingas ne tik kaip naujas autorių ir statytojų komandos kūrinys, bet ir kaip veiksnys, paskatinęs atsisukti į praeitį, įsigilinti ir įsijausti į tą atmosferą, kurioje gyveno, svajojo, mylėjo, kivirčijosi ir vėl taikėsi anų laikų jaunimas, panašaus amžiaus kaip tas, kurį matome kuriantį vaidmenis šiame spektaklyje. Malonu buvo stebėti interneto puslapiuose jų anonsinius svarstymus apie 1972 m. įvykius ir norą visa tai suprasti ir įprasminti operoje, gal ne visada tiksliai, bet manau, tikrai nuoširdžiai.
Į spektaklio atmosferą, kaip jau tapo įprasta teatre, žiūrovas įvedamas vos tik atidaro teatro duris. Verta prisiminti įžymiojo Konstantino Stanislavskio žodžius: „Teatras prasideda nuo rūbinės.“ Šį kartą žiūrovai pasitinkami teatro darbuotojų, žvelgiančių per to meto jaunimo dievuko Johno Lennono stiliaus akinius.
Operoje daug vizualinių ir stilistinių elementų iš praėjusio amžiaus 8-ojo dešimtmečio. Tai ir Miesto sodas su tolumoje matomu teatro fasadu, ir Laisvės alėjoje buvusios plokštelių parduotuvės šalia „Romuvos“ kino teatro vaizdas, Prisikėlimo bažnyčios, paverstos Radijo gamykla, vidus. Vizualizacijose (autorius Gediminas Lapė) tarp sovietinių ideologinių vaizdų – ir pantomimos vaizdai, menantys Modrio Tenisono trupės veiklą Kaune, nemažai susijusią su to meto jaunimo kūrybiniu judėjimu.
Laikmetį atspindi ne tik beveidė aplinka, bet ir pilka, suvienodėjusi mechaniniais judesiais ir išraiškomis minia (choro ir baleto artistai), kuriai kontrastuoja individualiai savaip išraiškingas jaunimas (Romas, Kaladė, Kudla, Zosė Sofija, Lina, Karmela, Radistas). Tačiau ir iš minios pasitaiko pereinančių į „gėlių vaikų“ pusę – tai Lina, pamačiusi Romą, nedrąsiai įsijungia į jo bičiulių draugiją. Nedrąsa – dažnas tuometinės visuomenės palydovas: neišsiskirti iš minios, neišklysti iš eilės, lyg mažam varžteliui dideliame gniuždančiame mechanizme tiek prie konvejerio, tiek gyvenime.
Kita grupė – jėgos struktūrų atstovai su Šeimininku priešakyje. Šalia šių veikėjų sluoksnių yra keli individualizuoti veikėjai – tai mokytoja, žydas Traubas ir iš vėlesnio laikmečio Laisvė.
Ryškiausi vaidmenys
Kaladės vaidmuo (Jeronimas Milius ir Rokas Laureckis) dviplanis – apimantis jauno, gyvybingo, šmaikštaus ir jau brandaus, palaužto ir visų atstumto žmogaus kontrastus. Romą kuria Martynas Beinaris, atskleidžiantis jo lyriškumą ir drovumą, ir Mantas Jankavičius, kurį, žinant jo ankstesnius vaidmenis, Romo ramus charakteris gerokai varžo, bet išlaisvina dramatiškesnėse scenose, ypač finalinėje.
Spalvingas ir kintantis Kudlos vaidmuo – muzikanto su gitara, lengvai parsiduodančio grėsmių ar vilionių akivaizdoje. Jį nerūpestingai ir provokuojamai kuria Egidijus Bavikinas ir Vygantas Bemovas, jis nuoširdžiai besiblaškantis tarp savo sprendimų.
Radisto, Karmelos vyro, vaidmenį sukūrė Gintaras Petraška ir Martynas Stankevičius.
Atspindžiai: beveidei aplinkai, pilkai miniai kontrastuoja ryškios maištautojų asmenybės. / M. Alekso nuotr.
Iš merginų ryškiausias Linos, persikūnijančios iš pilkos drovios merginos į nuoširdžią Romo draugę, vaidmuo (Marija Arutiunova ir Akvilė Garbenčiūtė).
Šiltą ir emocingą Karmelą sukūrė Karina Krysko ir Iveta Kalkauskaitė, o spalvingąją Zosę Sofiją – Gabrielė Bielskytė ir Dileta Meškaitė.
Gana išraiškingas Mokytojos personažas, pasirodantis vos dviejose scenose, bet įsimenantis, ypač iš epizodo, kur greitakalbe kalba su jaunimu (Rūtai Zaikauskaitei tai kol kas nemenkas iššūkis, o Kristinos Siurbytės mokytoja nuosekli ir tvirtų įsitikinimų).
Įsimena ir žydas Traubas (Žygimantas Galinis ir Giedrius Prunskus), simboliškai dovanojantis Romui sieninį laikrodį.
Šiemet liepos 19-ąją turėtume pažymėti Vytauto Kaladės 75 metų sukaktį. Ar prisiminsime?
Simboliška, kad skirtingus laikmečius operoje sujungia Laisvė (Gabrielė Bukinė ir Ingrida Kažemėkaitė), Karmelos ir Radisto dukra, gimusi 1972-aisiais. Epiloge Kaladė sulaukė laisvos Lietuvos, bet paliegęs ir sugniuždytas nebegalėjo ja pasidžiaugti.
Opera neturi ryškaus triukšmingai apibendrinančio finalo. Jį pakeičia susimąstyti skatinantis ramus pabaigos epilogas, kuris perkelia į vėlesnius laikus, sugrįžtančius iš operos pradžios. Tik šį kartą scenoje anksčiau buvusią prieblandą pakeičia šviesa.
Po įvairiaplanių R.Kalantos aukos paminėjimų kulminacijos prabėgo kelios savaitės. Viskas lyg ir rimsta, nors R.Kalantos atminimui skirti 2022-ieji metai dar nesibaigia. Roko opera „1972“ gyvuos teatro scenoje ir kitą sezoną: šių laikų jaunieji solistai vėl atskleis savo bendraamžių prieš 50 metų išgyventas mintis ir jausmus. Kad neužmirštume, kad suprastume, kad įvertintume.
