Šeimoje – vienuolika vaikų
– Papasakokite, iš kur esate kilęs?
– Mano tėviškė – Endriejavo seniūnija. Ten mokiausi vidurinėje mokykloje, paskui baigiau tuometį Rietavo tarybinio ūkio technikumą. Augome didelėje vienuolikos vaikų šeimoje, buvome aštuoni broliai ir trys seserys. Šiemet vykusiuose daugiavaikių mamų apdovanojimuose prezidentė Dalia Grybauskaitė mano mamai Teresei įteikė ordino "Už nuopelnus Lietuvai" medalį. Prieš trejus metus atšventėme deimantines tėvelių vestuves – suėjo 60 metų, kaip jie susituokę. Tėveliai turi net 27 anūkus ir septynis proanūkius, todėl visus surinkti į vieną vietą yra gana sudėtinga. Kadangi gyvenome kaime, didelei šeimai tarybiniais metais leido laikyti truputį daugiau gyvulių. Ir mes, vaikai, gaudavome žemės ūkio darbų: šieną pjauti, ravėti. Grįžus iš mokyklos reikėdavo padėti mamai darbuotis fermoje, todėl dideliais moksliukais netapome. Užtat buvau judrus vaikas, daug sportuodavau, bėgiodavau, žaisdavau rankinį, ledo ritulį.
– Kaip tapote profesionaliu artoju?
– Baigęs mokyklą pats mokiau jaunuolius tuometėje Kretingos profesinėje technikos mokykloje (dabar – Kretingos technologijos ir verslo mokykla – aut. past.). Čia aštuoniolika metų išdirbau profesijos mokytoju. Daugiausia vesdavau praktinius užsiėmimus, mokiau, kaip dirbti žemę. Nuo to ir prasidėjo mano, kaip profesionalaus artojo, karjera. Tada man buvo kiek daugiau nei 35-eri.
– Atsimenate savo pirmąsias varžybas?
– Rodos, 1998 m. pirmą kartą dalyvavau rajoninėse rungtynėse, vėliau apskrities ir respublikinėse. Taip ir užsikabinau. 1999 m. jau atstovavau Lietuvai Pasaulinėse artojų varžybose. Šiemet tai darysiu aštuonioliktą kartą. Sėkmingiausios mano rungtynės įvyko 2008 m. Austrijoje, kai vartomųjų plūgų grupėje užėmiau trečią vietą. Tai istorinis ir vienintelis į Lietuvą iš pasaulinių varžybų kada nors parvežtas medalis. Tokios aukštos prizinės vietos nėra iškovoję nei kaimynai latviai, nei estai.
Nori užleisti vietą
– Kokių šalių artojai yra lyderiai ir pelno aukščiausias vietas pasaulinėse varžybose?
– Anglakalbių šalių atstovai: anglai, škotai, airiai. Nors dabar tendencijos keičiasi. Gerus rezultatus rodo ir Šveicarija, Amerika, Prancūzija, Austrija. Tarkime, Airijoje, kai vyksta Nacionalinės artojų varžybos, susirenka labai daug dalyvių. Pas mus situacija truputėlį vangesnė, galbūt Lietuvos ūkininkai neatranda laiko, galbūt trūksta entuziazmo. Sutarėme, kad šios varžybos JAV man bus paskutinės. Juk reikia užleisti vietą jaunimui.
– Tarp Lietuvos artojų esate nenugalimas. Ar bus kam jus pakeisti?
– Turime perspektyvių jaunų artojų, tačiau, norint tapti geriausiu, reikia besąlygiško atsidavimo, įdėti daug darbo, aukoti savo laiką, atostogas, be to, tai – nepigus hobis. Vis dar dalyvauju iš idėjos, kol atsiras pamaina. Ir žmona Eglė apsidžiaugtų, jei pagaliau užbaigčiau, nes varžybose dalyvauju per atostogas. Labai norėčiau daugiau laiko skirti šeimai, poilsiui.
– Ar sūnus Vytautas nepanoro sekti jūsų pėdomis?
– Kai jis mato, kiek jėgų tai reikalauja... Vargiai. Nors būčiau greitai perdavęs jam savo patirtį. Rusai mane ne kartą tyliai kalbino, kad važiuočiau ruošti jų artojus. Nesusigundžiau.
Dirba valstybinėje įstaigoje
– Ar tiesa, kad žemę ariate tik ruošdamasis varžyboms ir dalyvaudamas jose?
– Iš tiesų, šiuo metu gyvenu Kretingoje, o dirbu valstybinėje įstaigoje – Klaipėdos teritorinėje ligonių kasoje vyriausiuoju specialistu. Taigi mano tiesioginė veikla su žemės ūkiu visiškai nesusijusi. Treniruotis varžyboms būtų paprasčiau turint savo žemės, techniką. Anksčiau, likus maždaug dešimčiai dienų iki pasirodymo, vykdavo stovyklos pas ūkininkus, tačiau pastaruoju metu ruošiamės patys, be trenerių. Kiekvienąkart norisi pasirodyti kuo geriau, juk atstovauji Lietuvai, kaip ir visi kiti maždaug 30 skirtingų šalių artojai. Tačiau sąlygos tam labai ribotos, ypač kai visus metus atlieku visai kitą darbą.
– Dalyvaujant pasaulinėse varžybose, neišvengiamai tenka ir pakeliauti. Kokias šalis per pastaruosius metus aplankėte?
Pamenu, į pirmąsias pasaulines varžybas Prancūzijoje gabenomės tarybinį "Belarus" traktoriuką.
– JAV, Kanadą, Keniją, Naująją Zelandiją. Pamenu, į Naująją Zelandiją išsiruošėme trimis paromis anksčiau ir iš ten savomis lėšomis skridome į Australiją. Sidnėjuje susitikome su išeivijos lietuviais, pabendravome, mums aprodė miestą. Taip pat teko dalyvauti varžybose Danijoje, Švedijoje, Kroatijoje, Slovėnijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, Airijoje. Kai kur – po du kartus. Jei varžybos vyksta Europoje, kartu vežamės ir savo techniką. Pamenu, į pirmąsias pasaulines varžybas Prancūzijoje gabenomės tarybinį "Belarus" traktoriuką.
– Ar buvote patekęs į nenumatytas, kuriozines situacijas?
– Švedijoje, tik pradėjus arti, sugedo plūgo atraminio ratuko mechanizmas. Tad ariau visai be ratukų. Turėjome per valandą pašalinti gedimą. Jeigu spėji tai padaryti, gali tęsti arimą. Tąkart jaučiau didelį stresą, buvo baisu, kad nediskvalifikuotų. Nepaisant to, net ir ariant be ratukų, pavyko aplenkti kelių šalių artojus. Keliaujant į pirmąsias varžybas Prancūzijoje turėjome problemų su muitine. Nebuvo tinkamai sutvarkyti dokumentai, todėl kurį laiką negalėjome išsikrauti technikos ir treniruotis. Ypač apmaudu, kai vyksti be savo technikos, iš anksto sutaręs ją išsinuomoti vietoje, o paaiškėja, kad technika varžyboms tinkamai neparuošta. Kortas sumaišo ir pliaupiantis lietus.
– Kur laikote visus savo apdovanojimus?
– Taurės gražiai sudėtos sekcijoje. Vieną dieną pabandžiau suskaičiuoti pagyrimo raštus, iš viso jų – 80.
Sporto neapleidžia
– Ar aktyviam gyvenimo būdui dar lieka laiko?
– Vis dar labai mėgstu pasportuoti. Žiemą grįžęs iš darbo, jei tik yra galimybė, išsitraukiu lygumų slides ir čiuožiu savo mėgstama trasa kokį dešimt kilometrų. Tas azartas kovoti, matyt, išliko iš jaunystės.
– Atrodote labai jaunai. Kokia jūsų paslaptis?
– Galbūt tokie genai. Abiem mano tėveliams – 82-eji. Mama dar juda, tėvukas kaime turi arkliuką. Aš kažkokio režimo nesilaikau, stengiuosi pasportuoti, o valgau faktiškai viską. Gal tik dabar su amžiumi pradėjau riboti cukraus kiekį, vartoju mažiau saldumynų. Su žmona patys užsiauginame ekologiškų daržovių, uogų. Eglė mėgsta prisižiūrėti maistą, tai sykiu ir aš prie jos prisiglaudžiu.
Vizitinė kortelė
Gimė 1961 m. gruodžio 7 d. Endriejave (Klaipėdos rajonas).
Mokėsi Endriejavo vidurinėje mokykloje.
Baigė tuometį Rietavo tarybinio ūkio technikumą, kur įgijo technikos inžinieriaus specialybę.
2008 m. Austrijoje vykusiame Pasauliniame artojų čempionate vartomųjų plūgų grupėje užėmė prizinę trečią vietą ir pelnė bronzos medalį.
Penkiolika kartų – Lietuvos artojų varžybų čempionas.
Vedęs, žmona Eglė. Turi du vaikus – Ievą ir Vytautą.
