Pastūmėjo dėlionė
Kai pirmą kartą dviračiu įveikė atkarpą nuo Garliavos iki Senamiesčio, kaunietis M.Naruševičius nė nenutuokė, kad jau po kelerių metų be didelių pastangų ištirpdys 100 kartų ilgesnį atstumą – 1,4 tūkst. km. Į kalbas, esą tai nėra kilometražas, kuriuo vertėtų didžiuotis, trisdešimtmetis nekreipia dėmesio. Kelionė aplink Lietuvą, anot jo, buvo ne varžybos su kitais dviratininkais entuziastais ar profesionalais, o iššūkis sau pačiam. Dabar jaunas vyras ramus – dėlionės, kurią per Kalėdas jam padovanojo sesuo, kontūras išdėliotas legaliais magnetukais. Beliko užpildyti dėlionės centrą.
Marius nesigailėjo, kad keliauti aplink Lietuvą nusprendė vienas. (Asmeninio arch. nuotr.)
"Taip, viskas prasidėjo nuo dėlionės "Surink Lietuvą". Gavus ją, pirma mintis, kuri šovė į galvą, buvo tokia, magnetukus rinksiu važiuodamas ne automobiliu, o dviračiu", – lemtingą sesers dovaną, pastūmėjusią priimti iššūkį ir parinkusią transporto priemonę, prisiminė jaunas vyras.
Pirmiausia Marius susidėliojo kelionės maršrutą, o kai buvo įsitikinęs visu 100 proc., kad jo planų niekas nepakeis, susikomplektavo ir krepšio turinį. Pasirūpino nedidele vienviete palapine, pripučiamu kilimėliu, vasariniu miegmaišiu.
"Buvo naktų, kai sušalau, bet žieminio nenorėjau imti. Jis ir tūriu, ir svoriu didesnis. Vasarinis miegmaišis sveria apie 600 g, o žieminis keturis kartus daugiau – apie 2,5 kg", – mėgėjas tikino, kad kelionių metu svarbu kiekvienas papildomas gramas.
Todėl į kelioninį krepšį gulė minimalus kiekis drabužių ir maisto. Viena vaistinėlė sau, kita – dviračiui.
"Laimei, nei vienam, nei kitam neprireikė skubios pagalbos. Vienu metu buvau sunerimęs, kad kažkas negerai su dviračiu, bet, pasirodo, barškėjimas, kurį girdėjau, buvo nuo besidaužančio karabino", – pasakojo M.Naruševičius.
Pirma diena nelepino
Liepos 22-ąją iš Kauno kaunietis pajudėjo Šakių link. Pagal jo preliminarius skaičiavimus, kelionė turėjo trukti iki dvylikos dienų.
"Nusprendžiau keliauti prieš laikrodžio rodyklę ir Lietuvos pajūrį pasilikti desertui. Priešingu atveju jį būčiau pasiekęs jau antrą dieną", – į pirmąją, iškėlusią tikrą dramą, prisiminimais grįžo dviratininkas.
Tądien lijo mažiausiai kelis kartus, o pakilus audrai entuziastui teko tvirtai laikyti dviratį, kad vėjas šio nenublokštų į šalį.
"Tai buvo viena iš trijų pačių sunkiausių dienų. Pats likau sausas, bet batus ir kojines turėjau gręžti ne vieną kartą. Po šios dienos draugai net lažinosi, ar ištempsiu", – Marius gailėjosi į kuprinę neįsimetęs ne tik batų apsaugų, bet ir saulės kremo.
Jo prireikė perkopus į antrą žygio dalį, Šiaurės Lietuvoje, kai saulės nusvilino vieną dviratininko kūno pusę.
Nusprendžiau keliauti prieš laikrodžio rodyklę ir Lietuvos pajūrį pasilikti desertui.
"Daiktus dėjausi žiūrėdamas į sąrašą. Mintyje tikrai turėjau kremą, bet tiesiog pamiršau įrašyti. Žinoma, galėjau nusipirkti keliaudamas, bet vėliau, kai pasiekiau pajūrį, o saulė kaitino iš kitos pusės, įdegis išsilygino", – šypsojosi pašnekovas, per dešimt dienų patyręs ir kaitrią saulę, ir vėją, ir lietų, ir audrą. – Ir kelio susiaurėjimą. Tarkim, prie Eišiškių teko važiuoti kelio viduriu ir klausyti įtempus ausis, ar neatvažiuoja fūros. Tada traukdavausi į šoną ir dengdavau veidą nuo akmenų ir dulkių. Buvo ir daugiau tokių atkarpų, kai ne gamta mėgavausi, o galvodavau, kaip greičiau važiuoti."
Kontrastingi keliai
Gamtą nuo vaikystės be galo mylintis jaunas vyras pasakojo, kad dešimties dienų kelionė darsyk priminė, kokia nuostabi Lietuva. Pradedant pajūriu, be kurio dauguma mūsų neįsivaizduoja savo vasarų, baigiant kitais neatrastais kampeliais. Mariaus kelionės tikslas nebuvo važiuoti kuo greičiau, todėl labai dažnai jis stodavo ir tiesiog žavėdavosi supančiais vaizdais.
"Labai patiko Varėnos miškai, Ignalinos kraštas, iš kurio ežerų nesinorėjo išlipti, – jie skaidrūs kaip kokie baseinai. Visaginas? Ten išvisi atrodo kažkoks kitas pasaulis – kelias kaip pakilimo takas, blokai, aikštelės. Lyg Šiaurės Korėja. Arba Žemaitijos laukai ir lygumos. O Jurbarko kraštas nustebino miškais! Keliaujant dviračiu galėjau pamatyti visą tą įvairovę. Tu važiuoji ir girdi tik savo kvėpavimą, vėją. Su mašina to nepatirsi", – paklaustas apie geriausias dviratininkams vietas, kaunietis lenkė pirštus.
Dviratininkas Visaginą iki šiol mena kaip mistinį miestą. (Asmeninio arch. nuotr.)
Šiuo atžvilgiu jam bene labiausiai patiko Pietų Lietuva – Druskininkai, Varėna, Kalvarija. Taip pat visa rytinė pusė – Ignalina, Visaginas, Zarasai.
"Vaizdai nuostabūs, keliai – lygūs, kelkraščiai – platūs. Važiuoji ir paprasčiausiai mėgaujiesi", – to paties keliautojas negalėjo pasakyti apie šiaurinę Lietuvos dalį. – Žemaitijoje asfaltas susiaurėja, aplink – vilkikai ir žvyro debesys. Vėjas pučia iš vakarų ir stabdo. Tai buvo pavojingas ir sudėtingas ruožas."
Reklama blynams
Per visą kelionę Marius išleido vos 100 eurų. Konkretaus kelionės biudžeto jis nebuvo užsibrėžęs. Tokia suma išėjo visiškai atsitiktinai.
"Pagrindinis mano maistas buvo duona, konservai ir užpilami makaronai. Turėjau tabletėmis užkaičiamą arbatinuką arbatai ar sriubai užsipilti. Stojau degalinėse, nusipirkdavau kokį dešrainį, bandelę. Kavinėse valgiau vos kelis kartus. Jei būčiau ėjęs dažniau, tarkim, kokioje Nidoje, tai tuos 100 eurų būčiau išleidęs ne per dešimt, o per vieną dieną", – palietęs gastronominę kelionės pusę, M.Naruševičius pasidalijo ir vienu atradimu – Žeimelių bulviniais blynais su mėsa. – Važiuodamas Joniškio link, visiškai nieko nesitikėdamas, sustojau į pakelės užkandinę. Taip ir parašyta – "Užkandinė". Dienos pietūs ten – 2 eurai, sriuba – 1 euras. Užsisakiau bulvinių blynų. Patikėkite, nors mano močiutė ir mama gamina labai skanius, šitie blynai buvo fantastiški. Dabar visiems reklamuoju Žeimelių bulvinius blynus su mėsa. Realiai skaniausi blynai, kokius esu valgęs."
Garsieji bulviniai blynai, dėl kurių keliautojas į "Užeigą" grįžtų darsyk. (Asmeninio arch. nuotr.)
Nebrangiai Mariui atsiėjo ir nakvynė kempinguose. Tarkim, naktis Visagino kempinge kainavo 4 eurus. Labiau kišenę teko papurtyti tik pajūryje – už vietą palapinei keliautojas sumokėjo 11 eurų. Buvo dienų, kai nakvynės kaunietis prašėsi ir pas vietinius gyventojus.
"Labai maloniai nustebino šeima iš Vėriškių kaimo. Pamenu, tą dieną numyniau apie 170 km, todėl norėjau kuo greičiau pasistatyti palapinę ir atsigulti. Tai tie žmonės ne tik įsileido į savo kiemą, parinko patogesnę vietą! Jų dukra atnešė makaronų su kotletukais, arbatos. Įkrovė išorinę bateriją, davė vandens", – kelionės metu blogų žmonių M.Naruševičius tikino nesutikęs.
Dauguma buvo draugiški, geranoriški ir smalsūs. Išklausinėję dviratininką, kur ir kodėl jis keliauja, linkėjo sėkmingai pasiekti tikslą.
"Smagu, kad turėjau nemažai sekėjų ir virtualiojoje erdvėje. Rašė nepažįstami žmonės, palaikė mano idėją", – prasiplėtusiomis bendraminčių gretomis džiaugėsi keliautojas
Tomis dienomis, kai nenakvojo kempinguose, palapinę Marius skleidė arčiau vandens telkinių. (Asmeninio arch. nuotr.)
Pasitiko draugų būrys
Po dešimties dienų Marius grįžo į pradinį tašką. Nuovargis?
"Jaučiausi gana gerai. Ir nors pirmos dienos išsekino, grįždamas atgal tiesiog skridau, nes vėjas pūtė į nugarą. Netoli namų išmaudė lietus. Buvau permirkęs, sušalęs, tačiau beprotiškai laimingas. Galvojau, grįšiu namo, su sužadėtine pavakarieniausime, išgersime po taurę vyno", – M.Naruševičius su šypsena prisiminė, kaip, atvėrus namų duris, pirminis scenarijus subliūško kaip oro balionas. Išsirikiavę namuose, keliautojo su užkandžiais ir šampanu laukė artimiausi bičiuliai ir jų antrosios pusės.
"Buvo geras vakarėlis užkurtas. Maistas paruoštas, aš pats buvau išmaudytas šampane. Atsiguliau tik 6 val. ryto", – M.Naruševičius tikino, kad poilsio jam pakako, todėl galvoje jau bręsta nauji kelionių maršrutai.
Sėdęs ant dviračio balnelio kaunietis norėtų aplankyti Latviją, Estiją. Galbūt apvažiuoti ir visą Baltijos jūrą. Vis dėlto artimiausiu metu žada apsiriboti Lietuva.
"Neimsiu jokių krepšių. Nakvosiu moteliuose. Aplankysiu Kėdainius, Panevėžį, Kupiškį, Anykščius, Uteną, Molėtus, Širvintas, Ukmergę ir grįšiu į Kauną", – paklaustas, kada dviratį kabins ant vinies, keliautojas šyptelėjo. Dar bent mėnesį ar du juo tikrai važinės, o atėjus žiemai Marius su bendraminčiais leisis į pėsčiųjų žygius po šalį.
