Daugiau nei simbolis
Žurnalistas Algimantas Čekuolis, kažkada kalbėdamas apie žodžio "vėliava" kilmę, užsiminė, jog lietuviai, eidami į karą, save laikydavo vėlėmis, kadangi eidavo žūti.
Esą tada kiti žmonės apie karius irgi sakydavę: "Vėlės eina." Vėliau vėliava imta vadinti patį būrį, dar vėliau – ženklą, kurį būrys nešdavo.
Tad į vėliavos reikšmę ir prasmę sudėta kur kas daugiau nei vien tik simbolis.
Tai įrodė ne tik Nepriklausomybės kovų pavyzdžiai, taip pat siekis trispalvę vėl iškelti okupacijos metais, kada ji tapo pasipriešinimo sovietų režimui ženklu, dėl kurio buvo rizikuojama net gyvybe.
Ryškiausia – karinio laivo "Prezidentas Smetona" trispalvės istorija, kai trys šio laivo karininkai, sprukę nuo raudonųjų komisarų, 1941-ųjų vasarą, be laivyno dokumentų ir kitų svarbių daiktų, išsigabeno ir didelę laivo trispalvę.
Ji buvo išsaugota iki šių dienų ir šiandien eksponuojama Lietuvos jūrų muziejuje.
Neatitinka heraldikos taisyklių?
Nepaisant visko, visuomenėje atsiranda pamąstymų, kad vėliavą vis dėlto reikėtų keisti.
Tai jokia naujiena. Diskusijos dėl trispalvės keitimo aktyviai keltos ir tarpukario Lietuvoje praėjusio amžiaus ketvirtojo dešimtmečio viduryje.
Jos aktualios ir dabar, nes ne visi pritaria trispalvei, juolab auga istorinės vėliavos populiarumas.
Be to, yra bijančiųjų, jei esą neįteisinsime istorinės vėliavos su Vyčiu, ją gali "nugvelbti" baltarusiai.
O motyvai vėliavos keitimui – gana rimti. Lietuviška trispalvė išties neatitinka standartinių heraldinių reikalavimų.
Tai, kad ne visiems patinka trispalvė, manęs nejaudina, man nepatinka falsifikacijos ar išgalvoti priekaištai.
"Motyvuojama, kad trispalvė yra ne heraldiška, skubotai padaryta, kad ją kūrė atsitiktiniai žmonės. Tarp jų – archeologas ir dailininkas Tadas Daugirdas, kuris neva nepasižymėjo dideliais meniniais gabumais. O kad T.Daugirdas buvo Krokuvos mokslų akademijos narys, neakcentuojama. Tai, kad ne visiems patinka trispalvė, manęs nejaudina, man nepatinka falsifikacijos ar išgalvoti priekaištai", – pabrėžė klaipėdietis dizaineris Kęstutis Mickevičius, kūręs Klaipėdos miesto vėliavą.
Ano jo, yra ir daugiau šalių (pvz., Estija, Vokietija), kurių vėliavos neatitinka heraldinių reikalavimų, bet niekas dėl to sumaišties nekelia.
"Estų vėliava taip pat ne heraldinių spalvų, tačiau jie tą klausimą išsprendė visiems laikams. Ten irgi tarpukariu buvo ilga diskusija ta tema. Ir tada prieita prie išvados – jei jau su ta vėliava pavyko laimėti nepriklausomybės karus, nėra reikalo jos keisti. Toks buvo estų požiūris. Ir ten jokių klausimų dėl vėliavos nebėra", – tvirtino K.Mickevičius.
Trispalvės ištakos – senesnės
Anot dizainerio, lietuviškos trispalvės atvejis analogiškas, tačiau tada Lietuvos vadovybė neparodė politinės valios šiuo klausimu, ir problema tarsi užsiliko iki šių dienų.
K.Mickevičius surinko daug archyvinės medžiagos, įrodančios, jog lietuviškos trispalvės istorija yra senesnė, nei rašoma enciklopedijose.
"Pirmiausia, vėliavos klausimas iškilo ne 1918 metais, kai buvo patvirtintos tos trys spalvos, o ketveriais metais anksčiau. Iki tol tai buvo ilgas darbas, ir tas spalvas parinko toli gražu neatsitiktinai", – dėstė K.Mickevičius, atradęs raštišką kito klaipėdiečio Juozo Gabrio-Paršaičio ideologinį tautinės vėliavos pagrindimą.
1914 m. liepos 3 d. leidinio "Tėvynė" numeryje J.Gabrys-Paršaitis rašė, jog "vėliava, kaip tautos ženklas-simbolis turi atsakyti tautos dvasiai, skirtis nuo kitų tautų vėliavų, atsakyti estetikos (gražumo) reikalavimui".
Tų pačių 1914-ųjų kovo 20 d. laikraštyje "Vairas" rašoma, jog tautos vėliavos klausimu į lietuvių šviesuolius kreipiasi Bruklino verslininkas V.Struogis, kad šie išreikštų savo nuomonę dėl lietuvių tautos vėliavos.
O jau 1914 m. rugsėjo 23–26 d. Lietuvos Romos katalikų Amerikoje kongrese delegatams pirmąkart istorijoje įsegta po skiriamąją juostelę su trimis – raudona, žalia, geltona spalvomis.
Tačiau tai dar nebuvo oficialu.
Amerikos lietuviai nuolat nedavė ramybės savo tautiečiams Lietuvoje, kad padėtų parinkti tautinės vėliavos spalvas.
Juolab kilo Pirmasis pasaulinis karas ir tapo aišku, kad galbūt atsiras šansas Lietuvai atkurti valstybingumą. Todėl vėliavos klausimas tapo aktualus.
Vytis raudoname fone netiko
O pirmą kartą pačioje Lietuvoje kokia turėtų būti tautinė vėliava, svarstyta Didžiajame Vilniaus seime 1905 m.
Jonas Basanavičius "Vilniaus žiniose" prieš pat šį susirinkimą pasiūlė Lietuvos tautine vėliava pripažinti vėliavą su baltu raiteliu raudoname lauke, tačiau dėl neigiamų asociacijų su tuo metu per revoliucinį judėjimą paplitusiomis raudono lauko vėliavas, daugeliui visuomenės veikėjų šis siūlymas neatrodė priimtinas.
Nutarta vėliavos spalvas išrinkti iš tautinių audinių. Ruošiantis Lietuvių konferencijai Vilniuje dailininkas Antanas Žmuidzinavičius parengė žalios ir raudonos spalvų Lietuvos vėliavos projektą.
Tačiau konferencijos dalyviams A.Žmuidzinavičiaus pasiūlyta vėliava atrodė niūri.
T.Daugirdas, kuris daugiau nei kiti vėliavų kūrėjai buvo susipažinęs su heraldika, pasiūlė tarp žalios ir raudonos spalvų įvesti ploną geltonos spalvos juostą, kad vėliava būtų gyvesnė ir kad geltona spalva simbolizuotų aušrą.
Komisijos 1918 m. balandžio 19 d. protokolas skelbė, kad tautinę vėliavą sudaro trys spalvos: raudona apačioje, žalia viduryje ir geltona viršuje, o vėliavos viršutiniame kampe, prie koto arba jos viduryje, privalo būti valstybės herbas.
Tokią vėliavą 1918 m. balandžio 25 d. vienbalsiai patvirtino Lietuvos Taryba.
Klausė Vydūno nuomonės
Tačiau ir tada lietuviška trispalve patenkinti buvo ne visi. Teigta, esą mūsų vėliava labai jau panaši į Kolumbijos ar Etiopijos vėliavas.
O svarbiausia, kad pagal heraldikos taisykles vėliava turėtų būti tokių pat spalvų, kaip ir herbas.
Tada didžiausiu vėliavos keitimo entuziastu tapo žymus to meto dailininkas Mstislavas Dobužinskis (1875–1957).
Tuo klausimu 1938 m. jis net susirašinėjo su Vokietijoje gyvenusiu filosofu Vydūnu (1868–1953).
Šis susirašinėjimas saugomas Lietuvos nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje Retų knygų ir rankraščių skyriuje.
M. Dobužinskį domino svarbus klausimas: "Kaip Tamsta, Gerbiamasai, žiūri į Lietuvos vėliavos keitimą sekančiu būdu: geltona, balta ir raudona – mūsų herbo visada puošiančios spalvos?" (citatos kalba netaisyta – A.D.).
Tačiau apie tautinės vėliavos keitimą Vydūnas nepasisakė, bet jis suteikė daug žinių apie Mažosios Lietuvos vėliavą.
Keista dailininko iniciatyva
Dėl valstybinės vėliavos spalvų buvo konsultuotasi ne tik su Vydūnu.
M.Dobužinskis tuo klausimu tarėsi ir su specialistu iš Sovietų Rusijos, savo senu draugu Vladislavu Lukomskiu (1882–1946), istoriku, heraldikos ekspertu, kuris, beje, tai darė sovietų vyriausybės pavedimu.
Sankt Peterburgo archyvuose esą yra išlikęs sovietų karinės žvalgybos susirašinėjimas su tuo pačiu V.Lukomskiu būtent dėl Lietuvos trispalvės.
"M.Dobužinskis gal ir negalėjo žinoti, kad juo galbūt manipuliuojama, bet yra daug keistų dalykų. Kai jis atvyko į Lietuvą 1924 metais, iš jo Lietuvos valdžia nupirko 40 paveikslų, kai kiti Lietuvos menininkai tuo metu vos sudūrė galą su galu. Kultūros žmonės tada taip nebuvo čia šelpiami. Po to 1933 m. M.Dobužinskis išsiruošė į kūrybinę kelionę per Lietuvą, A.Smetona jį vėl finansavo. Kodėl?" – retoriškai klausė K.Mickevičius.
Be to, išvykstant iš Sovietų Rusijos M.Dobužinskiui buvo leista išsivežti, ką jis norėjo. Teigiama, kad sovietų valdžios jam išduotame lydraštyje buvo parašyta, kad jis "siunčiamas į Lietuvą padėti jaunai valstybei stotis ant kojų".
"Bet nepagautas – ne vagis. Tik labai nesuprantama, kodėl Lietuvos valdžia jam taip pataikavo", – svarstė K.Mickevičius.
Tačiau pakeisti Lietuvos trispalvę sutrukdė sovietų okupacija. Geltona, žalia, raudona pusšimčiui metų buvo trinama iš žmonių atminties.
"Anų lakų įvykius vėl teko prisiminti, kai buvo išleista monografija apie M.Dobužinskį, kurioje, deja, ne tik nekritiškai atkartoti senieji priekaištai lietuviškai trispalvei, bet "sukurti" ir nauji", – kalbėjo K.Mickevičius.
Kam naudingos iniciatyvos?
Anot dizainerio, jeigu nori sužlugdyti valstybę, reikia pradėti nuo jos simbolių žlugdymo, taip supriešinant visuomenę.
Tarpukariu ne tik M.Dobužinskis siekė pakeisti tautinę vėliavą. Tokių minčių turėjo ir žurnalistas, diplomatas bei leidėjas Ignas Šeinius. Jis siūlė tradicinę trispalvę keisti į žalią, baltą, žalią su dvigubu Jogailaičių kryžiumi per vidurį.
"Tame siūlyme neradau jokios logikos. Jis siūlė vėliavą dalyti į tris vienodas vertikalias juostas, nors daugumos šalių vėliavų juostos yra horizontalios, išskyrus gal tik prancūzų. Čia tam tikra semantika. Vertikalus juostų išdėstymas vėliavoje reiškia protestą. Prancūzų atveju tai suprantama. Toks būdas gal ir gali būti. Tik štai keista, kad I.Šeiniaus tas paūmėjimas keisti valstybės vėliavą kažkaip sutapo su jo kelione į Sovietų Rusiją. Tiesa, po to jis atsipeikėjo", – kalbėjo K.Mickevičius.
Galimas dalykas, kad dėl vėliavos keitimo idėjos eskalavimo čia būta ir išorės jėgų mėginimų kelti tam tikrą sumaištį valstybės viduje. Bet, anot K.Mickevičiaus, tai ne vienintelės galimos priežastys.
"Gali būti, kad yra ir gerų norų ką nors pakeisti. Antras dalykas, vėliavos keitimas gali reikšti prieštaravimą esamai tvarkai. Ir, jei žmonės nori keisti valstybės simbolį, vadinasi, jie nepatenkinti valdžia. Yra tokia žmogiška viltis, veikiau iliuzija, kad pakeitus vėliavą valstybėje pasikeis gyvenimas. Tačiau negalime atmesti ir išorės jėgų, kurios per kitus asmenis tokiais inicijuotais siūlymais nori įnešti tam tikrą sumaištį šalyje, supriešinant visuomenę. Taip buvo tada, taip galbūt yra ir šiandien. Valstybės vėliava priešpriešinama istorinei, o tai yra negerai", – teigė K.Mickevičius.
