Tai pakankamai baugu. Tačiau Kinijos komunistų partijos (KKP) keliama grėsmė yra kur kas didesnė. Rusija pirmiausia siekia atkurti įtakos sferą savo kaimynystėje. Ji taip pat gali sukelti problemų toli už jos ribų, ypač Užsachario Afrikoje. Tačiau, kitaip nei jos pirmtakė, ji nesiekia pasaulinio dominavimo. Sovietų Sąjungos nuolatinis nesaugumas, didybės iliuzijos ir pripažinimo troškimas skatino jos pasaulinės galios siekį (apie tai rašoma greitai pasirodysiančioje istoriko Sergejaus Radčenkos knygoje). Rusijai, turinčiai 140 mln. gyventojų ir bendrąjį vidaus produktą, prilygstantį Italijos BVP (2 trln. JAV dolerių), tokie užmojai būtų neįtikėtini.

KKP vadovybė, kaip ir Kremlius, labiau už viską nori išlikti valdžioje. Ji įnirtingai ir sistemingai kovoja su vidinėmis grėsmėmis savo valdžiai, pasitelkdama neprilygstamų pajėgumų stebėjimą. Kaip ir Kremlius, ji taip pat siekia kovoti su išorės grėsmėmis. Tačiau ji tai daro kur kas didesniu mastu. Rusijai yra pasisekę kukliai išnaudoti savo diasporas, ypač Vokietijoje ir Prancūzijoje. Tačiau KKP per savo Vieningojo fronto darbo departamentą siekia kontroliuoti visą diasporos veiklą visur. Be to, naudodamasi milžiniškais asmeninės informacijos klodais, kuriuos dirbtinis intelektas persijoja ir surūšiuoja, kad išryškintų dėsningumus ir anomalijas, Kinija įgyja nepaprastų įžvalgų apie Vakarų visuomenes. Jokia demokratinės šalies nacionalinė vyriausybinė agentūra negalėtų to padaryti su mūsų asmens duomenimis: politiniai, teisiniai ir parlamentiniai apribojimai yra per dideli. Tačiau KKP gali ir tai daro.

KKP taip pat daug labiau nei Kremlius orientuojasi į sprendimų priėmimą vyriausybėje ir už jos ribų. Tiesa, Rusija vykdo dezinformacijos kampanijas, siekia didinti socialinį ir kitokį susiskaldymą, remia privilegijuotus politikus ir partijas ir siekia atgrasyti Vakarų šalis nuo paramos Ukrainai. Tačiau ji nesistengia daryti įtakos tam, kaip universitetuose dėstomi ir tyrinėjami Rusijos klausimai, nebaugina leidyklų, kad šios vengtų temų, kurioms ji nepritaria, ir nesistengia kontroliuoti viešojo meno demonstravimo. KKP daro visa tai ir dar daugiau. Ji gali tai daryti dėl savo dydžio: 1,4 mlrd. žmonių ir 18 trln. JAV dolerių BVP – tai antra pagal dydį pasaulio ekonomika.

Kinija taip pat patenka į atskirą kategoriją, kai kalbama apie mokslinę ir technologinę konkurenciją su Vakarais (įskaitant intelektinės nuosavybės vagystes). Sunku įsivaizduoti kokią nors sritį, kurioje Rusija būtų pasaulinio lygio mokslo galybė. Ji taip pat neturi įtakos jokiai svarbiai pasaulinės tiekimo grandinės daliai. Kinija, priešingai, pretenduoja į pranašumą dirbtinio intelekto, kvantinės kompiuterijos, medžiagų mokslo, nanotechnologijų ir daugelyje kitų sričių. Jos įtaka akumuliatorių technologijoms, svarbiausioms iškasenoms, saulės baterijoms ir elektromobiliams (tai tik keli pavyzdžiai) yra savaime suprantama. Kibernetiniai pavojaus signalai taip pat netyli: įsilaužėlių grupė „Volt Typhoon“ įsiskverbė į Vakarų ypatingos svarbos infrastruktūros sistemas, o tai gali turėti katastrofiškų pasekmių.

Norėdami įveikti šias Kinijos partinės valstybės grėsmes, Vakarai turės daug gilintis. Reikia siekti politinės vienybės Atlanto ir Ramiojo vandenynų regionuose, priimti ilgalaikius sprendimus abiejų JAV partijų lygmeniu, kur kas labiau rizikuoti ir sukurti tvirtą saugumo kultūrą tarp valdžios ir visuomenės.

Politiniai raumenys vystosi su praktika. Susidorojimas su Kremliaus imperializmu bus geriausias būdas šiems gebėjimams įgyti. Trumpai tariant, Ukraina ne atitraukia dėmesį nuo Kinijos keliamos grėsmės, bet papildo ir sustiprina daug didesnes pastangas, kurių reikia norint susidoroti su Pekino partine valstybe.

Atidarymo kalba

Vienas iš svarbiausių kongreso įvykių yra pirmosios dienos atidarymo ceremonijos metu sakoma KKP generalinio sekretoriaus ataskaitinė kalba. Kadangi ji skirta ne tik pastarųjų penkerių metų vyriausybės veiklai apžvelgti, bet ir atskleisti numatomus ateinančių metų tikslus, kalbos turiniui skiriama daug dėmesio. Tiesa, reikia pažymėti, kad kongresuose išsakomos kalbos būna gan aptakios, jose daug ideologinių lozungų, nesileidžiama į detalesnį vienos ar kitos problemos nagrinėjimą.

Xi nepadarė išimties ir savo beveik dvi valandas trukusiame pasisakyme pakartojo gan įprastas klišes: vidaus politikos srityje išsakė pagyras KKP už gerą darbą stiprinant Kiniją, saugant jos gamtą, užtikrinant žmonių gerovę ir saugumą, o tarptautinėje sferoje paminėjo norą siekti taikos, bendradarbiavimo ir, žinoma, Taivano susivienijimo. Tarsi nieko, kas būtų verta išsamiau aptarti. Daugiau detalių išryškėja pradėjus Xi kalbą lyginti su ankstesnėmis ir ieškant raktažodžių, per kuriuos atsiskleidžia gilesnės prasmės.

Pirmas pastebėjimas būtų apie gan atvirą Xi išsakytą kritiką padėčiai partijos viduje iki jo atėjimo į valdžią. Neminint konkrečių vardų, buvo vardinama įsisenėjusi korupcija, vadovybės silpnumas, lėšų švaistymas ir kitos ydos. Žinoma, nepamirštant pasakyti, kad visa tai didele dalimi jau yra praeitis, nes būtent Xi valdymo metais pagrindinės problemos buvo išspręstos. Taip buvo siunčiamas signalas, kad ankstesnė vadovybė nesitvarkė taip gerai, kaip dabartinė, ir buvo net privedusi KKP prie pavojingos vidinės krizės. Xi save pateikdamas kaip gelbėtoją ir gabų vadovą, patvirtino argumentą, kad jo valdymas ne tik galėtų, bet ir turėtų tęstis.

Antra įžvalga susijusi su kalboje išaugusiu dėmesiu saugumui ir karinei galiai. Xi, nors ir ne kartą paminėjo taikos svarbą, tai darė mažiau nei jo pirmtakai ir labiau akcentavo grėsmes ir jų suvaldymą. Viena iš priemonių tai padaryti yra Kinijos karinės galios stiprinimas – moderni nuolat parengtyje esanti armija yra pateikiama kaip esminė priemonė apsaugoti šalį, vesti ją prie didesnio klestėjimo ir teritorinio vientisumo užtikrinimo. Šis aspektas kalboje nedetalizuojamas, tačiau, žinoma, apeliuoja į Taivano, Honkongo, Pietų Kinijos jūros salelių ir kitas teritorijas, kurias Kinija vertina kaip ne iki galo išspręstus klausimus. Be to, skirtingai nei pirmtakai Hu ar Jiang, Xi savo kalboje užsiminė apie strateginio atgrasymo priemonių stiprinimą, taip pasiųsdamas žinutę, kad Kinija toliau investuos į branduolinių ginklų gamybos ir naudojimo pajėgumus.

Galiausiai trečias aspektas, kurį norisi išskirti Xi kalboje, yra jau minėti teritorijų klausimai. Skirtingai nuo ankstesnių kongresų, šįkart nebuvo paminėtas terminas „periferija“ (边疆). Juo apibūdinama šiaurės vakarų Sindziango provincija, pastaraisiais metais dažnai minima dėl ten įsteigtų perauklėjimo stovyklų, nukreiptų prieš etninę uigūrų mažumą. Tiesa, išsamesnėje raštu pateiktoje Xi kalboje ši tema trumpam sušmėžuoja, tačiau jos nepaminėjimas žodžiu rodo požiūrį, kad tai KKP nebėra itin aktualus klausimas. Iš kitos pusės, kalboje daug dėmesio teko Honkongui, pasidžiaugiant sėkmingu tvarkos įvedimu ir „patriotų“ atėjimu į valdžią. Iš tiesų užgniaužti protestai ir opozicijos suvaržymai pastaraisiais metais pakeitė šios teritorijos politinį gyvenimą ir priartino jį prie Pekino. Xi savo kalboje davė pažadą, kad Honkonge ir toliau bus susidorojama su „antikiniškais elementais“ ir užtikrinama, kad administravimą vykdytų „patriotai“.

Žinoma, didžiuoju galvos skausmu KKP išlieka Taivanas. Šiuo klausimu Xi pasisakymas nebuvo kuo nors išskirtinis, nes buvo pakartota sena mantra: Taivaną Kinija galiausiai susigrąžins, idealiu atveju taikiomis priemonėmis, bet neatmetamas ir jėgos panaudojimas, ypač į šį reikalą kišantis užsienio šalims arba pačiam Taivanui skelbiant savo nepriklausomumą. Turint omeny anksčiau paminėtus akcentus apie Kinijos karinės galios stiprinimą, Xi siunčia aiškų signalą, kad egzistuoja nuolatinė armijos parengtis prireikus dalyvauti „susigrąžinant“ Taivaną.

Kas toliau?

Paskutinėmis kongreso dienomis pristatyta kitų penkerių metų KKP vadovybė aiškiai rodo Xi įsitvirtinimą valdžioje: reikšmingiausius postus užima jam artimi žmonės, bet kokios galimos kritikos ar opozicijos galimybė artimiausiems metams yra sumažinta iki minimumo. Tai ypač akivaizdu pažiūrėjus į naujojo Nuolatinio komiteto, kuris visiškai išgrynintas iki Xi palankių partijos narių, sudėtį. Tuo parodomi ne tik Xi planai dar ne vienus metus likti KKP viršūnėje, bet ir naujų tradicijų kūrimas: paminamos ankstesnės normos dėl kadencijų ribojimo, amžiaus limitų, darbo patirties, gebėjimų ir pan., o vietoj jų iškeliamas lojalumas Xi.

Taivaną Kinija galiausiai susigrąžins, idealiu atveju taikiomis priemonėmis, bet neatmetamas ir jėgos panaudojimas, ypač į šį reikalą kišantis užsienio šalims arba pačiam Taivanui skelbiant savo nepriklausomumą.

Pavyzdžiui, hierarchijoje antruoju po Xi stovintis Li Qiang taps Kinijos premjeru, nepaisant to, kad prieš tai nebuvo užėmęs jokių nacionalinio lygmens pareigų ir buvo kritikuotas dėl pandemijos valdymo jam einant Šanchajaus mero pareigas. Taip pat naujai į komitetą paskirtas Cai Qi sulaukė daug dėmesio 2017 m., kai, eidamas Pekino mero pareigas, įsakė sugriauti pastatus, kuriuose glaudėsi migrantai darbuotojai. Tai sukėlė gyventojų pasipiktinimą visa KKP, kaip turinčia ginti darbininkus, ir pavienius protestus.

Nepaisant to, Cai Qi pareigos ir toliau sėkmingai kilo, taip parodant, kad valdant Xi, anksčiau itin akcentuota meritokratija pastumiama į šoną. Perfrazavus Kinijos ekonominių reformų tėvo Deng Xiaoping žodžius, „nesvarbu, ar katė juoda ar balta, svarbu, kad gaudo peles“, esmine katės savybe Kinijoje tampa ne pelių gaudymas, bet pritarimas Xi valdymui.

Tokie pokyčiai verčia sunerimti, nes Kinija tolsta nuo kolektyvinio sprendimų priėmimo, kurį anksčiau užtikrindavo konkurencija ir diskusijos už uždarų durų KKP viduje. Vietoj to įsigali vienos asmenybės diktatas, kuris gali vesti šalį prie mažiau pasvertų ir siauresniam žmonių ratui palankių sprendimų, aštresnės retorikos, priešų, o ne draugų paieškos.

Žinutė Lietuvai

Xi kalboje sudėti akcentai ir tolesnis jo įsitvirtinimas valdžioje rodo, kad neturėtume puoselėti lūkesčių dėl atviresnės, lankstesnės ir labiau į kompromisus linkusios Kinijos. Priešingai, Kinija aktyviau ir veržliau kels į priekį savo interesus, reikalaus jos keliamų sąlygų laikymosi ir nesibodės naudoti ekonominių ir politinių svertų užsienio politikoje.

Lietuva tai yra jau pajautusi, kai santykius su Kinija apibūdinantis šūkis „draugystė tęsiasi per amžius“, paviešintas 2016 m. švenčiant diplomatinių santykių 25-metį, per trumpą laiką virto įvairiapusiais kaltinimais ir spaudimu. Po pastarojo KKP kongreso neatrodo, kad atsivertų naujos galimybės pagerinti santykius su Pekinu be didelių nuolaidų Taivano, žmogaus teisių ar kitų Kinijai jautrių klausimų.

Be to, augančios Kinijos karinės ambicijos išliks įtampų šaltiniu platesniame Kinijos ir NATO santykių kontekste, ypač turint omenyje Pekino aptakią poziciją Rusijos agresijos atžvilgiu. Visa tai Lietuvos ir Kinijos santykiams suteikia toli gražu ne patį palankiausią pagrindą juos sugrąžinti į buvusius draugiškesnius ir artimesnius.

Verslo reakcija

Investuotojams sunerimus dėl procesų Kinijoje, Kinijos juanio kursas antradienį nukrito į žemiausią lygį per penkiolika metų JAV dolerio atžvilgiu, o Honkongo vertybinių popierių biržoje kotiruojamų įmonių akcijos nukrito iki žemiausio lygio nuo pasaulinės finansų krizės 2008 m.

Pranešimas, kad Xi Jinpingas užsitikrino trečią partijos vadovo kadenciją ir prezidento postą, sukėlė investuotojų nuogąstavimų, jog Kinijos valdžia tęs nulinio COVID-19 ir kitą politiką, kuri smogė ekonomikai.

Trečiadienį paskelbta, kad Kinijos fiskalinis deficitas per pirmuosius devynis šių metų mėnesius pasiekė visų laikų rekordą –  7,16 trln. juanių (980 mlrd. JAV dolerių). Tai beveik tris kartus daugiau nei 2,6 trln. juanių deficitas per tą patį laikotarpį pernai.

Tokią išvadą daro „Bloomberg“ ekspertai, atlikę vyriausybės duomenų analizę ir atsižvelgdami į nekilnojamojo turto sektoriaus krizę ir mokesčių nuolaidoms, skirtoms paskatinti vėstančią ekonomiką, ištuštinus vyriausybės iždą.

Vyriausybei bandant gaivinti ekonomiką ir suteikus daugiau mokesčių nuolaidų įmonėms, bendros vyriausybės pajamos sausio–rugsėjo mėnesiais sumažėjo 6,6 proc., iki 15,3 trln. juanių. Po vyriausybės infrastruktūros programų, skirtų skatinti augimą ir kurti darbo vietas, fiskalinės išlaidos per šį laikotarpį išaugo 6,2 proc., iki 19,04 trln. juanių

Šios savaitės duomenys parodė, kad Kinijos ekonomika trečiąjį ketvirtį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu prieš metus, išaugo 3,9 proc.

Kinija taip pat susiduria su precedento neturinčia krize nekilnojamojo turto sektoriuje, kuris kartu su statybų sektoriumi sudaro daugiau nei ketvirtadalį šalies bendrojo vidaus produkto (BVP).

Spalio mėnesį nenaujo būstų kainos sumažėjo labiausiai per mėnesį nuo 2014 m. „Būsto rinka vis dar yra įstrigusi smukimo spiralėje, pasaulinė paklausa toliau vėsta, o silpnas juanis riboja centrinio banko galimybes imtis politinių paramos priemonių“, – pažymėjo tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Capital Economics“ analitikas Julianas Evansas-Pritchardas.

Vartotojų paklausą taip pat slopino staigūs karantinai ir griežti kelionių apribojimai pagal griežtą Pekino nulinio COVID politiką. Kinija yra paskutinė iš didžiausių pasaulio ekonomikų, kuri vis dar laikosi nulinio COVID strategijos.

„Nėra jokių aiškių ženklų, rodančių, kad nulinio COVID strategija labiau sušvelnėtų“, – teigė „Nomura“ ekonomistas Ting Lu ir pridūrė, kad šią savaitę 28 miestuose Kinijoje bent 207 mln. žmonių buvo taikomi tam tikri apribojimai.

Šaltinis: BNS

Ši kalba suteikė Xi Jinpingui galimybę maždaug 2 300 delegatų pristatyti savo vyriausybės pasiekimus prieš tai, kai, tikimasi, po savaitės jis užsitikrins trečią kadenciją valstybės vadovo poste.

Toliau pateikiama svarbiausių momentų iš Xi Jinpingo įžanginės kalbos apžvalga.

„Kritinis momentas“

Ant scenos užlipusį Xi Jinpingą audringais plojimais pasveikino Pekino Didžiojoje liaudies salėje susirinkę delegatai. Savo kalbą jis pradėjo girdamas Komunistų partijos valdymą ir pažymėdamas, kad susirinkimas vyksta itin svarbiu metu.

„20-asis Kinijos komunistų partijos nacionalinis kongresas yra labai svarbus suvažiavimas, sušauktas kritiniu momentu“, – sakė Xi Jinpingas.

Pirmenybė „žmonėms ir jų gyvybėms“

Ilgus mėnesius kritikuotas dėl griežtos savo šalies „nulinio COVIDo“ politikos poveikio, Xi Jinpingas teigė, kad Kinija, kovodama su pandemija, pirmenybę teikė „žmonėms ir jų gyvybėms“.

Jis teigė, kad Kinija „maksimaliai apsaugojo žmonių saugą ir sveikatą ir pasiekė reikšmingų teigiamų rezultatų derindama epidemijų prevenciją ir kontrolę su socialiniu ir ekonominiu vystymusi“.

Xi Jinpingas niekaip neužsiminė, kad griežta politika, dėl kurios milijonus gyventojų turintys miestai uždaromi tik dėl keleto COVID-19 atvejų, kol likęs pasaulis mokosi gyventi su virusu, artimiausiu metu bus sušvelninta.

Honkongas ir Taivanas

Didėjantis Kinijos agresyvumas Taivano sąsiauryje ir po 2019 metų prodemokratinių protestų Honkonge vykdomi veiksmai, kuriais siekiama susidoroti su kitaminčiais, sulaukė aštrios Vakarų vyriausybių kritikos.

Tačiau Xi Jinpingas sekmadienį pasidžiaugė, kad Honkonge baigėsi, jo teigimu, „chaosas“, ir pasmerkė „išorės jėgų“ kišimąsi į savarankišką Taivaną, kurį Kinija laiko savo dalimi ir žada vieną dieną jį susigrąžinti, prireikus – jėga.

„Honkonge įvyko svarbus pokytis – pereita nuo chaoso prie valdymo“, – sakė jis ir pažadėjo „rimtai kovoti su separatizmu ir kišimusi“ Taivane.

Vėliau jis pridūrė, kad „Taivano klausimą... turi išspręsti tik Kinijos žmonės“.

„Mes... niekada neįsipareigosime atsisakyti jėgos naudojimo ir pasiliekame galimybę imtis visų būtinų priemonių“, – sakė Xi Jinpingas. Pastarasis jo komentaras sutiktas audringais plojimais.

Kova su korupcija

Xi Jinpingas delegatams sakė, kad jo ilgalaikė kova su korupcija sustabdė „rimtus užslėptus pavojus“ Komunistų partijoje, kariuomenėje ir valstybėje.

„Kova su korupcija pasiekė triuškinamą pergalę ir buvo visapusiškai konsoliduota, pašalinant rimtus užslėptus pavojus partijoje, valstybėje ir kariuomenėje“, – sakė jis, turėdamas omenyje kampaniją, kuri, kritikų teigimu, buvo naudojama siekiant pažaboti vidinį pasipriešinimą.

Kova su klimato kaita

Kinijos prezidentas taip pat pabrėžė, kad Pekinas yra įsipareigojęs kovoti su klimato kaita.

Kinija „aktyviai dalyvaus pasauliniame klimato kaitos valdyme“, sakė Xi Jinpingas delegatams. Jis sakė, kad įsipareigota mažinti anglies dvideginio išmetimą ir pažadėjo „stiprinti švarų ir veiksmingą anglies naudojimą“.

Pekinas pažadėjo nuo 2026 metų mažinti anglies naudojimą, ir tai yra vienas iš daugelio pažadų, susijusių su kova su klimato kaita. Tačiau, susidūrusi su ekstremaliomis oro sąlygomis, energijos trūkumu šalies viduje ir didėjančiomis pasaulinėmis kuro kainomis, Kinija padidino išlaidas iškastiniam kurui, o tai sukėlė susirūpinimą, kad kinų politika gali trukdyti kovoti su klimato kaita.

„Šaltojo karo mentalitetas“

Be to, Xi Jinpingas pakartojo, kad Kinija nepritaria „Šaltojo karo mentalitetui“ tarptautinėje diplomatijoje, tačiau neužsiminė apie pašlijusius santykius su Jungtinėmis Valstijomis.

„Kinija... ryžtingai priešinasi visoms hegemonijos ir galios politikos formoms, Šaltojo karo mentalitetui, kišimuisi į kitų šalių vidaus politiką ir dvigubiems standartams“, – sakė jis.

Pekinas „niekada nesieks hegemonijos ir nesiims ekspansijos“, teigė Xi Jinpingas.

Kas liko nepasakyta

Nors Kinijos vadovo kalboje buvo paminėta tarptautinio klimato įtampa, jis neužsiminė apie Rusijos invaziją į Ukrainą ir didelio šio karo poveikio pasaulio ekonomikai.

Jis taip pat nekalbėjo apie padėtį Kinijos vakariniame Sindziango regione, kur Pekinas kaltinamas plačiai paplitusiais žmogaus teisių pažeidimais ir daugiau kaip milijono uigūrų bei kitų musulmonų mažumų sulaikymu perauklėjimo stovyklose.

Jo kalboje taip pat nebuvo paliesta precedento neturinti krizė Kinijos nekilnojamojo turto sektoriuje, susiduriančiame su lėtėjančiais pardavimais, įpykusiais klientais ir labai įsiskolinusiais NT vystytojais.

Tūkstančiai žmonių plūsta į Xi Jinpingo „Naujos eros“ parodą Pekine, atidarytą kelios dienos prieš partijos suvažiavimą, turintį suteikti prezidentui beprecedentę trečią kadenciją.

Lankytojai darėsi asmenukes prie didžiulės, branduolinius užtaisus nešti galinčios tarpžemyninės balistinės raketos „Dongfeng-41“. Ji demonstruojama prie įėjimo į parodą 6-ajame dešimtmetyje pastatytoje, sovietų architektų suprojektuotoje didingoje salėje.

Visur iškabintuose Xi Jinpingo portretuose lyderis rodomas įteikiantis apdovanojimus, sveikinantis kūdikį, apsuptas besišypsančių žmonių tradiciniais kostiumais.

„Xi Jinpingo mintys veda mūsų šalies ekonomikos statybas didvyriškų pasiekimų link“, – prirašyta prie vieno atvaizdo.

Ekspozicijoje partijos triumfas deklaruojamas kiekvienoje kinų gyvenimo srityje, nuo džiovintų grybų žemės ūkio parodoje iki Mėnulio grunto ėminio ir laboratorijoje išaugintų deimantų, parodančių šalies technologijų lygį.

„Tai taip didinga. Kaip kinė jaučiu pasididžiavimą“, – per organizuotą ekskursiją žiniasklaidos atstovams naujienų agentūrai AFP sakė vyriausybės darbuotoja pavarde Wen (Ven), į parodą atvykusi drauge su kolegomis.

Propagandinis vajus

Paroda yra dalis sostinę apėmusio propagandinio vajaus prieš sekmadienį prasidėsiantį partijos suvažiavimą.

Parodoje niekaip neatsispindi kritika partijai, išsakyta valdant Xi Jinpingui: dėl masinio mažumų internavimo Sindziange, demokratijos šalininkų protestų slopinimo Honkonge, pilietinės visuomenės ir mažumos kultūros Vidinėje Mongolijoje varžymo.

Tačiau eksponuojamos didžiulių medvilnės laukų ir dėl obuolių derliaus Sindziange besišypsančių ūkininkų nuotraukos, maketas, parodantis Honkongo ir kaimyninių miestų pagrindinėje Kinijos teritorijos dalyje integraciją, Xi Jinpingo knygos uigūrų ir mongolų kalbomis.

Realistiškai atrodančios vaškinės žmonių apsauginiais kostiumais figūros, buteliukai su šalyje sukurtomis vakcinomis ir dezinfekcinį skystį purškiantis robotas iliustruoja partijos pasididžiavimą nulinės tolerancijos COVID-19 atžvilgiu politika, kurią Xi Jinpingas, nepaisydamas poveikio ekonomikos augimui, vadina istorine pergale.

Visame Pekine reklamos stenduose ir transparantuose raginama būti ideologiškai ištikimiems Xi Jinpingui.

Biurų pastatai ir parduotuvių centrai suvažiavimo garbei skiria įmantrias gėlių kompozicijas.

Studentei Zhang Lingrui (Džang Lingrui) minėta paroda padarė įspūdį. „Jaučiu dabartinės socialistinės sistemos pranašumą“, – AFP sakė ji.

Ne, tokių dalykų jums girdėti neteko – nes pati mintis, kad Rusija galėtų surengti sėkmingą įtakos operaciją JAV kino pramonės širdyje, atrodo verta pajuokos. Dėl tos pačios priežasties jums neteks perskaityti apie Kremliaus įtakos agentus, užgniaužiančius kokį nors Rusiją kritikuojantį tyrimą Vakarų universitetuose. Tokių dalykų nebūna. Ir jeigu Rusija pamėgintų padaryti kažką panašaus, jūs tikrai apie tai išgirstumėt.

Tačiau Kinijos komunistų partija daro visa tai ir dar daugiau. Ir apie tai jums netenka skaityti, nes žmonės yra pernelyg įsibaiminę, kad apie tai pasakotų.

Iš tiesų partinės valstybės spaudimas Holivudui nėra jokia paslaptis – 2020 metais kampanija už žodžio laisvę PEN apie tai paskelbė didelę ataskaitą. Dar vienas pavyzdys buvo „Oskarų“ teikimo ceremonija, kai Kinijoje gimusi Chloe Zhao pelnė geriausio filmo ir geriausio režisieriaus apdovanojimus. Šis laimėjimas galėjo paskatinti džiūgauti – juk Chloe Zhao yra pirmoji tai pasiekusi azijietė, be to, dalį padėkos kalbos ji pasakė kiniškai. Visgi anksčiau ji yra kritikavusi Pekino režimo melą apie istoriją. Per kelias valandas po šios pergalės Kinijos cenzoriai iš socialinės žiniasklaidos pašalino žinutes apie Chloe Zhao triumfą „Oskarų“ dalybose ir pasirūpino, kad interneto paieškos pagal jos kinišką vardą nepateiktų jokių aktualių rezultatų.

Dar vienas akivaizdžios galios pavyzdys – kaip Kinija privertė vieną Vokietijos vaikiškų knygų leidyklą atšaukti iliustruotą knygelę, kurioje buvo išdrįsta pasakyti tiesą: jog COVID-19 pandemija prasidėjo Kinijoje.

Pekino režimo pagrindinis ginklas yra šalies dydis. Jeigu norite Kinijoje pardavinėti knygas arba platinti filmus, privalot pasirūpinti, kad jūsų turinys neįžeistų valdžios. Rusijos ekonomika, kuri yra apytikriai tokio paties dydžio kaip Italijos, nėra pakankamai didelė, kad toks modelis veiktų.

Kremliaus pagrindinė taktika tildyti kritikus – naudotis įstatymais dėl šmeižto ir duomenų privatumo. Įžvalgiausia knyga apie Kremliaus režimą yra „Putino žmonės“ (Putin's People), parašyta Catherine Belton (atskleidžiu: mano draugės). Nešykštėdama detalių ji aprašo, kaip Rusijai vadovaujančios klikos šaknys yra susijusios su organizuotu nusikalstamumu ir senąja KGB. Dabar ją ir jos leidėjus apipylė ieškinių kruša iš režimui artimų turtingų rusų, nesutinkančių, kaip knygoje apibūdinama jų praeitis ir veikla.

Šiuo bylinėjimusi siekiama mažų mažiausiai atgrasyti žmones, kad jie nesiimtų tokių tyrimų arba neskelbtų jų medžiagos. Jau neskaitant milžiniškų nuostolių pralaimėjimo atveju, gintis tokiose bylose (kalbu iš savo patirties) būna itin brangu ir atima daug jėgų, net jeigu ir laimėtumėt.

Tiek Rusija, tiek Kinija bijo galinčios sugrįžti veiksmingos JAV lyderystės ir suvaržymų, nešamų atnaujintos taisyklėmis pagrįstos tarptautinės tvarkos. Taigi, pagrindinis klausimas – ar didėjantis priešinimasis Kinijai skatina ją glaudžiau bendradarbiauti su Rusija?

Suprantu, kaip Kinija galėtų pasimokti iš Rusijos, pavyzdžiui, veiksmingiau naudotis bylinėjimusi ir netgi nužudymais. Tačiau sunku įžvelgti, kaip patirtis galėtų būti perduodama priešinga kryptimi. Rusija yra silpstanti galybė, o Kinija – kylanti. Rusija į Vakarus žvelgia su baime, o Kinija – su panieka.

Vis dėlto Kinijos priekabiavimas vis labiau atneša priešingų rezultatų nei tikėtasi. Pavyzdžiui, praeitą mėnesį Pekinas mėgino neleisti ES paskelbti ataskaitos apie dezinformaciją. Tai suveikė, bet pareigūnai nutekino susijusį susirašinėjimą. Tokie pavyzdžiai kursto didėjantį (net jei vėluojantį) susirūpinimą Europos Sąjungoje ir paremia J. Bideno administracijos užmojus sutelkti Europos ir Jungtinių Valstijų pastangas atremti Kinijos krečiamas eibes. Būtų sveikintina, jeigu tuo pačiu atsirastų daugiau ryžto ir tvarkantis su Rusija.

Kinijos komunistų partija irgi laikosi leninizmo kaip veiksmingos politinės organizacijos doktrinos, bet atsikratė neįgyvendinamų marksistinės ekonomikos idėjų. Vietoje to ji praktikuoja kapitalizmą – tiek namuose, tiek užsienyje.

Beje, kaip ir praeito amžiaus 4-ajame dešimtmetyje – su užsieniečių pagalba. Penktadalis pasaulio medvilnės atkeliauja iš vakarų regiono, kurį Kinija vadina Sindziangu – „Naujuoju pasieniu“. Tai yra okupuota uigūrų ir kitų musulmoniškų ir tiurkiškų mažumų tėvynė. Šie žmonės yra įstrigę genocidu užsiimančioje priverstinio darbo ir protų kontrolės sistemoje, kuri galėtų padaryti įspūdį net ir sovietinio Gulago architektams.

Vienas iš padarinių – kad žinomiausiems pasaulyje aprangos prekiniams ženklams, tokiems kaip „Adidas“, „Burberry“, H&M ir „Nike“, iškilusi dilema. Ar bendrovės turėtų imtis raminti vis labiau jas kritikuojančią Vakarų visuomenę, apvalydamos savo tiekimo grandines, kad nebetektų naudoti nė sruogelės medvilnės, suteptos šios santvarkos? Ar verčiau stengtis išlaikyti prieigą prie didžiausios pasaulyje rinkos, nuolaidžiaujant Kinijos komunistų partijai?

Verslo prioritetai iš tikrųjų keičiasi, kiek tai susiję su pastangomis atsisakyti iškastinio kuro, saugoti atogrąžų miškus arba padidinti įvairovę darbovietėse.

Daugumai skaitytojų šiuo atveju bus sunku apskritai įžvelgti kokią nors dilemą. Šiomis dienomis tik nedaugelis mena, kad atrodė teisinga aprūpinti Stalino Sovietų Sąjungą tvirta valiuta mainais į eksporto prekes, pagamintas žmonių – dvasininkų, pasiturinčių ūkininkų ir tautinių mažumų atstovų – mirtinai išsekinamų vergišku darbu lageriuose. Kodėl taip sunku nusigręžti nuo produktų, siūlomų šiuolaikinio stalinizmo – rasistinio, technodistopinio, imperialistinio režimo, dabar valdančio Kiniją?

Vienas atsakymas – kad piktintis kitų žmonių ankstesniais nusižengimais daug lengviau negu dabar priimti asmeninius moralinius sprendimus. Verslo prioritetai iš tikrųjų keičiasi, kiek tai susiję su pastangomis atsisakyti iškastinio kuro, saugoti atogrąžų miškus arba padidinti įvairovę darbovietėse. Tačiau dabar pat atsisakyti visos Kinijos rinkos? – Tai sužlugdytų bendrovę arba vadovo karjerą.

Kinijos komunistų partijos vadovybė tai žino. Ji negailestingai spaudžia Vakarų įmones, drįstančias reaguoti į savo vartotojų spaudimą dėl kruvinosios medvilnės. Daugiau kaip 500 „H&M“ parduotuvių Kinijoje tapo nebematomos navigacijos ir mokėjimo programėlėms. Kinų garsenybės atsisakė reklamuoti šios švedų valdomos įmonės produktus. Nekilnojamojo turto savininkai atšaukė nuomos sutartis. Honkongo verslas sužinojo, kad tyliai laikytis neutralumo nepakanka – Kinijos valdžia pageidauja viešų, nuolankių ištikimybės demonstracijų.

Viso to betarpiška pamoka – kad Vakarų verslas nebegali slapstytis už nuvalkiotų pareiškimų, pavyzdžiu, kad „mes į politiką nesikišame“. Jeigu užsiimi verslu su Kinija, politika kišasi į tavo reikalus.

Kinija – didelė, bet išvystytos pramonės demokratinės šalys – didesnės.

Ši istorija moko apie galią, bet taip pat apie moralę. Kinija – didelė, bet išvystytos pramonės demokratinės šalys – didesnės. Mes, vartotojai ir investuotojai, galim tuo naudotis. Jeigu boikotai Kinijoje skausmingi, boikotai visame kitame pasaulyje bus dar skausmingesni. Trumpai tariant, dėl moralaus elgesio gali nukentėti pelnas. Tačiau nemoralus elgesys padarys jam dar daugiau žalos.

Jeigu būtų žaidžiama pagal šias taisykles, tai atšipintų geriausią Kinijos komunistų partijos ginklą – bauginimą. Jis labiausiai pasiteisina prieš taikinius, kurių valia ir šiaip silpna. Jeigu grasinimų sulaukusios Vakarų verslo įmonės būtų pasiruošusios numoti ranka ir išsikraustyti – ir jeigu būtų žinoma, kad jos pasiruošusios to griebtis – tuomet jas bauginti taptų beprasmiška. Dar blogiau, tai duotų priešingų rezultatų negu laukiama. Kinijos komunistų partija irgi turi savo prekinį ženklą – ji atrodo nesustabdoma, kol niekas nesiima jos veiksmingai stabdyti.

Tokio ryžtingo elgesio Kinijos atžvilgiu jau seniai stinga. Kad ir kaip piktintumės, taip pat turėtume būti dėkingi Kinijos komunistų partijai, kad ji pabrėžia mums iškylančius vis akivaizdesnius pasirinkimus.

Dabar Baltijos šalys vėl imasi to paties, žlugdydamos Pekino režimo politikos Rytų Europos atžvilgiu parodomąjį renginį: vasario 9-ąją įvykusį viršūnių susitikimą 17+1. Tiesa, kad visose Baltijos šalyse, bendrai paėmus, gyventojų 200 kartų mažiau negu Kinijoje, kur gyvena 1,4 mlrd. žmonių. Visgi jos pasižymi kai kuo, ko stinga baugintojams Pekine: moralinio pasitikėjimo savimi.

Pavyzdžiui, jų atsisakymas priimti nusikalstamą Europos padalijimą pagal Molotovo-Ribbentropo paktą buvo ne istorijos pedantizmas. Jis atskleidė sovietinės imperijos fundamentalų melą: neva SSRS buvo laisvanoriška tautų ir respublikų sąjunga. Lietuvos akiplėšiškas pareiškimas apie atkuriamą nepriklausomybę 1990 metų kovą buvo triuškinamas smūgis sovietų valdžios legitimumui. Be to, buvo ir praktinių žingsnių. Tais pačiais metais Estijos vadovaujama iniciatyva subūrė kartu nepriklausomybės siekiančias respublikas ir demokratiją palaikančius rusus iš Maskvos ir Leningrado (dab. Sankt Peterburgo), džiugiai rezgusius sąmokslą prieš imperinį „centrą“.

Kinijos imperinės ambicijos apima žaidimus „skaldyk ir valdyk“ Europoje. Viena taktika – stiprinti savo įtaką neturtingesnėse „rytinėse“ narėse, suteikiant privilegijuotas kultūrines ir ekonomines sąlygas. Ji nutaikyta į 17 šalių: Albaniją, Bosnija ir Hercegoviną, Bulgariją, Čekiją, Estiją, Graikiją, Juodkalniją, Kroatiją, Latviją, Lenkiją, Lietuvą, Rumuniją, Serbiją, Slovakiją, Slovėniją, Šiaurės Makedoniją ir Vengriją. Visos jos yra buvusios pavergtosios tautos, išskyrus naujausią grupės narę Graikiją.

Kol kas šis metodas veikė gana gerai. Šiaip ar taip, niekas neatrodė susirūpinęs. Kinija – didelė šalis. Ji gali tapti atsvara Rusijai, tad kodėl neturėtume būti draugiški?

Iš tiesų, kai kurios šalys vis dar atrodo nematančios pavojų. Lenkijos prezidentas Andrzejus Duda dalyvavo Kinijos organizuotame viršūnių susitikime, galbūt skatinamas pasiūlymo sudaryti susitarimą dėl žemės ūkio produktų eksporto, taip pat galbūt jausdamasis ignoruojamas naujosios administracijos Vašingtone. Juk Joe Bidenas savo kolegai Varšuvoje dar nepaskambino.

Bet kokiu atveju, tai buvo klaida. Kadangi Lenkija dydžiu lenkia visas kitas septynioliktuko nares, jos pozicija yra lemiama. Ji galėtų žlugdyti Kinijos įtakos operacijas ir pradėti pačios Lenkijos regioninę lyderystę.

Laukiame su viltimi, kad taip ir nutiks. Tačiau šešios šalys nepakluso Kinijos nurodymams deleguoti savo aukščiausio rango politikus, atitinkančius organizatoriaus Xi Jinpingo asmeninį vaidmenį. Estija ir Latvija pasiuntė tik užsienio reikalų ministrus. Lietuva, šio pasipriešinimo lyderė, pasiuntė susisiekimo ministrą. Kinija įtūžo ir vidury nakties iškvietė Lietuvos ambasadorių, kad duotų pylos. Tai nesuveikė. Lietuva ne itin maloniai atsako į priekabes – galit paklausti Michailo Gorbačiovo.

Kinijos atgrasūs veiksmai žmogaus teisių atžvilgiu ir agresyvi užsienio politika taip pat padėjo užtikrinti pralaimėjimą – kaip ir faktas, kad 17+1 formato pažadai buvo perdėm gražūs, bet rezultatai pernelyg menki. Ir bent jau kai kurios Europos šalys supranta geopolitiką: jeigu nori, kad JAV remtų tavo gynybą nuo Rusijos, tuomet pravartu padėti priimantiems sprendimus Amerikoje spręsti jų prioritetinį klausimą – dėl Kinijos.

Tiesa, Kinija nepasidavė. Jos vakcinų diplomatija sulaukė sėkmės Vakarų Balkanuose, Vengrijoje, Ukrainoje ir Čekijoje. Tai pabrėžia Vakarų neryžtingumą ir nepakankamą organizuotumą.

Tačiau bręsta ir daugiau nesėkmių. Kinijos komunistų partijos pareigūnus turėtų ypač neraminti žinia apie didesnį Lietuvos įsitraukimą į konkuruojančią ir Vakarų remiamą Trijų jūrų iniciatyvą (3SI). Ši 12 narių turinti grupė siekia gerinti ryšius šalyse tarp Adrijos, Baltijos ir Juodosios jūros. Į ją turėtų būti įtrauktos naujos narės, pavyzdžiui, Suomija ir Ukraina, išplėstas šios iniciatyvos mandatas ir įkurtas nuolatinis sekretoriatas.

Pekino schemos fundamentali problema – kad joje niekada nebuvo „17“. Joje tebuvo „1“.

Buvusios pavergtos tautos ir jų draugai sprendimus priimantiems asmenims Vakarų sostinėse daugelį metų bando paaiškinti, kad geopolitika grįžo (ir niekada iš tikrųjų nebuvo išnykusi). Kremlius turi savo interesus. Mes turime savo. Turime valdyti tą konfliktą ir užkirsti kelią jo eskalavimui, tačiau nėra prasmės apsimesti, kad jo nėra.

Taip pat niekas neturėtų tikėti, kad harmoningi, abipusiai naudingi ekonominiai santykiai būtinai lems vis glaudesnių ir draugiškesnių politinių ryšių užmezgimą. Tai praktiškai veikia Europos Sąjungoje. Karas tarp Prancūzijos ir Vokietijos dabar neįmanomas. Tikimės, kad tą patį galima pasakyti apie Britaniją ir kontinentinę Europą po „Brexito“. Tačiau kalbant apie autoritarinę kleptokratiją, tokią kaip Rusija, auganti prekyba ir investicijos nepadaro visų laimingesnių. Tai Kremliui suteikia daugiau galimybių kištis ir daryti pikta. Tiesiog pažvelkite į Vokietiją.

Taip pat susiduriame su politiniu karu – metodais, kuriuos naudoti praėjusio amžiaus 3-e dešimtmetyje pradėjo Vladimiro Lenino bolševikų režimas, tačiau juos patobulino ir modernizavo Putino kleptokratija. Ši taktika smogia į pažeidžiamas vietas, esančias mūsų visuomenių pagrinde: lengvatikišką ir tingią žurnalistiką, mūsų politikos atvirumą nešvariems pinigams, į piktnaudžiavimą linkusias teisines sistemas, atstumtas socialines grupes, endeminį nepasitikėjimą ir dar daugiau.

Norint pašalinti šias silpnas vietas, kiltų sunkių pasirinkimų ir klausimų. Štai kodėl buvo sunku paskelbti pavojų apie grėsmę iš Rusijos. Argumentai apie naivumą ir nusiraminimą yra garsūs ir tvirti. Kodėl verta jaudintis dėl tariamos grėsmės iš šalies, kurios BVP mažesnis nei Italijos? Kitos problemos yra svarbesnės. Bet kokiu atveju, ar tikrai dėl Rusijos netinkamo elgesio iš dalies kalti Vakarų klaidingi žingsniai 10-e dešimtmetyje? Ir kas sako, kad JAV yra geresnės?

Todėl esu dėkingas Xi Jinpingui. Aš nesu Kinijos ekspertas. Niekada ten nebuvau. Aš stengiuosi išmokti kinų kalbos tonus ir rašmenis; dėl jų rusų kalba tampa lengva. Tačiau Kinijos keliama grėsmė yra akivaizdi, egzistuojanti ir lengvai suprantama. Anksčiau Kinija pasinaudojo tuo pačiu moraliniu ir mentaliniu tingumu, kuris palengvino gyvenimą Kremliui. O dabar Vakarai pabudo.

Mūsų pirmoji didelė ir pavėluota pamoka yra ta, kad pinigai yra antraeilė problema. Atjungti savo tiekimo grandines iš Kinijos bus brangu. Alternatyvų ieškojimas kiniškoms technologijoms reiškia, kad teks paaukoti tam tikrą patogumą ir pritaikomumą. Būti saugesniems reiškia būti šiek tiek mažiau turtingesniems ir paaukoti kai kuriuos dalykus, kurie palengvina mūsų gyvenimą. Bet mes, manau, dabar esame pasirengę tai padaryti su Kinija. Mes nenorime būti priklausomi nuo agresyvios, apgaulingos komunistinės diktatūros dėl gyvybiškai svarbių vaistų tiekimo (paimkime tik vieną pavyzdį). Taigi, turėsime sumokėti.

Antra pamoka yra ta, kad saugumas slypi solidarume – tiek užsienyje, tiek namuose. Kinijos komunistų partija moka atsirinkti atskiras šalis, kurios bando tam priešintis. Tačiau kolektyviniai veiksmai yra bauginantys. Europos Sąjunga, NATO ir kitos daugiašalės organizacijos yra geriausias būdas atgrasyti ir suvaržyti Kiniją, be to, tai yra geriausias būdas bendrauti su Vladimiro Putino Rusija. Koronaviruso pandemija pabrėžė atsparumo ir sanglaudos svarbą viduje. Raumenys ir įpročiai, kuriuos išsiugdome susidurdami su viena grėsme, bus naudingi dorojantis su kita. Kinijos politinis karas, beje, pagrįstas pažįstamais leninizmo principais.

Pekino režimo apgaulė, nekompetencija ir patyčios visa tai įtraukė į darbotvarkę. Tačiau mūsų dėkingumas turėtų būti sumišęs su gėda dėl didžiulio ekonominio ir žmonių naikinimo, su kuriuo susidūrėme besimokydami tas pamokas.

„Kinijos Komunistų partija kelia svarbiausią mūsų laikų grėsmę“, – sakė JAV diplomatijos vadovas, pasirodęs su Jungtinės Karalystės užsienio reikalų sekretoriumi Dominicu Raabu (Dominiku Rabu).

M. Pompeo pridūrė, jog Vakarų sąjungininkės privalo „užtikrinti, kad kitame šimtmetyje valdytų šie Vakarų demokratijos principai“.

Valstybės sekretorius tai pareiškė Vašingtonui spaudžiant JK ir kitas Europos valstybes neleisti Kinijos telekomunikacijų milžinei „Huawei“ dalyvauti plėtojant jų naujos kartos 5G ryšio tinklą.  

JK antradienį nusprendė leisti „Huawei“ dalyvauti plėtojant 5G ryšio tinklą šalyje, tačiau su tam tikromis išlygomis – neįtraukiant kinų bendrovės į jautrios 5G infrastruktūros diegimo procesą.

Be to, „Huawei“ leista užimti ne daugiau kaip trečdalį 5G rinkos, kad būtų sudaryta galimybė ir kitoms bendrovėms įžengti į rinką.

Briuselis trečiadienį patvirtino analogiškas gaires Europos Sąjungos valstybėms narėms.

JAV pareigūnai anksčiau įspėjo, kad Londonui leidus „Huawei“ dalyvauti plėtojant 5G tinklą, Vašingtonas dėl grėsmių saugumui gali būti priverstas liautis dalytis su britais žvalgybine informacija.  

Tačiau M. Pompeo ketvirtadienį nepakartojo šio grasinimo.

Anot jo, JAV ir JK ryšiai dalijantis žvalgybine informacija yra „gilūs, tvirti ir nenutrūks“. 

Valstybės sekretorius pridūrė „esąs tikras,.. kad bendromis pastangomis mes užtikrinsime naujos kartos technologijų saugumą“.

4-asis KKP Centro komiteto plenumas yra už uždarų durų vykstantis aukšto rango pareigūnų suvažiavimas, per kurį aptariamas vyriausybės veiksmų planas ir tolesnės politikos kryptys.

Viena pagrindinių šios savaitės diskusijų temų bus Kinijos valdymo sistemos „puoselėjimas ir tobulėjimas“, taip pat jos tolesnis „modernizavimas“, pranešė valstybinė naujienų agentūra „Xinhua“.

Tai reiškia, kad partija siekia „dar griežčiau kontroliuoti visus administracinius organus“, paaiškino Kinijos politikos ekspertas Jude'as Blanchette'as (Džudas Blanšetas) iš Strateginių ir tarptautinių studijų centro (CSIS).

Labiausiai tikėtina, kad po šios savaitės susitikimų „KKP bus suteikta net daugiau esminių politinių ir administracinių įgaliojimų“, penktadienį parašė jis.

Pekine dirbantis politikos analitikas Hua Po savo ruožtu sakė naujienų agentūrai AFP, kad per 4-ąjį plenumą gali būti pritarta deklaracijai, kritikuojančiai buvusio Kinijos lyderio Deng Xiaopingo (Deng Siaopingo) vykdytą politiką, nukreiptą į rinkos liberalizavimo reformas, siekiant paaukštinti dabartinio prezidento Xi Jinpingo (Si Dzinpingo) statusą.

Kinijos lyderiai, įskaitant šalies įkūrėją Mao Zedongą (Mao Dzedongą), ėmėsi tokios praktikos, kad ankstesnių vyriausybių politika neprieštarautų jų pačių principams, pridūrė ekspertas.

Pagrindinis pasitarimas už uždarų durų vyks nuo pirmadienio iki ketvirtadienio Pekine. Tai bus pirmasis toks renginys nuo 2018 metų vasario.

Daugelis šalies esminių politinių sprendimų skelbiami būtent po tokių plenumų. Per mažiausiai vieną iš jų buvo aptariamos valstybės institucijų reformoms, kurios galiausiai suteikė Partijai net daugiau įgaliojimų.

Per ankstesnį suvažiavimą buvo atsisakyta prezidento kadencijų limito – taigi, Xi Jinpingui iš esmės buvo leista visą gyvenimą dirbti šiame poste.

„Transformacija“

Apie siekį „modernizuoti“ Kinijos valdymo sistemą bei Partijos ir valstybės kontroliuojamas institucijas kalbama Pekinui grumiantis su virtine vidaus ir užsienio iššūkių.

Pusiau autonominiame Honkonge Kinijos centrinei vyriausybei galvos skausmą kelia ne vieną mėnesį demokratijos šalininkų rengiami protestai prieš Pekino politiką.

Lėtėjantis ekonomikos augimas, kurį sunkina užsitęsęs prekybos karas su Jungtinėmis Valstijomis, taip pat neduoda ramybės Kinijos lyderiams. Šalies BVP trečiąjį ketvirtį augo lėčiausiai per beveik tris dešimtmečius.

Kitos vidaus problemos, tokios kaip aplinkos būklės prastėjimas ir ekonominis atotrūkis tarp kaimo vietovių ir miestų, irgi reikalauja institucijų „transformacijos“, pirmadienį parašė valstybinis laikraštis „China Daily“.

Šią savaitę prasidedantis suvažiavimas rengiamas praėjus nemažai laiko po ankstesnės sesijos: ši pertrauka yra ilgiausia nuo 1977 metų, nurodo CSIS ekspertai. Pagal PKK statutą, per metus turi būti rengiamas bent vienas plenumas.

Tačiau mažai tikėtina, kad toks delsimas įvyko dėl nepritarimo Xi Jingpingo politikai Partijos viduje, mano analitikai.

Kinų lyderio galia buvo demonstruojama vos prieš keletą savaičių vykstant didžiuliam kariniam paradui, surengtam Kinijos Liaudies Respublikos įkūrimo 70-osioms metinėms paminėti, pažymėjo J. Blanchette'as.

„Nuo 3-ojo plenumo Xi Jinpingas dukart šaukė visų Partijos, valstybės ir kariuomenės lyderių neeilinius posėdžius“, – praėjusią savaitę parašė Billas Bishopas (Bilas Bišopas), leidžiantis informacinį biuletenį „Sinocism China Newsletter“.

Galimybė šaukti tokius svarbius susitikimus liudija apie Xi Jingpingo įtaką ir autoritetą, pridūrė jis.