Pagal sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos sprendimą, filmus bus galima žiūrėti tik sėdint automobiliuose ne daugiau kaip dviem žmonėms, užsidarius langus.

Bilietus į kino seansą reikia įsigyti iš anksto internetu.

Pirmą kino seansą per karantiną rengia kino teatras „ŽMONĖS Cinema drive-in“.

Aikštelėje tilps 180 automobilių.

Kino seansai suplanuoti iki savaitės pabaigos.

Kovo 16 dieną šalyje paskelbus karantiną, uždarytos visos kultūros įstaigos, tarp jų – ir kino teatrai.

– Kaip suradote vietą ir visą kitą, ko reikėjo šiam nemokamam kino seansui?

– Gūglas ir draugai padėjo (juokiasi). Turbūt galima sakyti, kad per draugų draugus, nes draugai pasiūlė, kad turėčiau susisiekti. Kaip nepriklausomas kūrėjas, daug dalykų turiu daryti pats. Net jei tai plakato ar internetinės svetainės kūrimas, filmo spalvų redagavimas ar reklama. Visą tai darau, nes noriu dalytis menu. Kompanijos žmonės, kurie rūpinasi platinimu, už tai nemokės, todėl turiu tai daryti pats.

– Ir galite viską daryti savaip…

– Taip, būtent. Niekas man nesako, ką daryti, todėl galiu pats rengti šiuos nemokamus kino seansus. Tai  mano būdas dalytis menu ir susipažinti su naujais žmonėmis.

– Kodėl būtent komedija „Adventures of Power“ (2008 m.)? Juk sukūrėte ne vieną trumpametražį filmą, taip pat yra dar vienas pilnametražis filmas…

– Taip, turiu sukūręs nemažai trumpų filmų, be to, yra ir mano naujesnis pilno metro filmas – drama „The Song of Sway Lake“ (2018 m.). „Adventures of Power“ yra daug temų paliečianti komedija su daug muzikos, o antrasis „The Song of Sway Lake“ – jautri romantinė drama. Dabar juk vasara, o tokiu metu žmonės daug mieliau žiūrės komediją ir smagiai leis laiką su draugias, nors Klaipėdoje rodėme dramą…

– „Adventures of Power“ jūs pats atliekate pagrindinio veikėjo vaidmenį. Kaip nusprendėte vaidinti pats ir kaip kilo pagrindinė idėja – t.y. air drumming (oro būgnų) tema?

– Kartą dalyvavau oro gitarų konkurse, kas egzistuoja realiame gyvenime, bet norėjau pajuokauti ir pasirodant mušiau būgnus. Žinoma, buvau diskvalifikuotas, tačiau auditorijai patiko. Lipdamas į sceną net sugalvojau personažui vardą – Power. Vėliau pradėjau galvoti, kad tame personaže yra kažkas daugiau ir supratau, jog neturint būgnų / jėgos, tą reikią surasti savo širdyje. Tai tam tikra prasme dvasinga istorija, kuri prasidėjo kaip pokštas ir tik truputį vėliau supratau, kad yra daug dalykų, ką galėčiau per tai pasakyti apie savo dvasios ir ritmo paieškas, taip pat apie kovą prieš korporacijų kontrolę ir priespaudą. Iš tikro filmas yra ir apie darbininkų klasę, kovojančią už savo teises. Tai gali pasirodyti tiesiog juokingas filmas, bet jame yra kalbama ir apie imigraciją, apie daugiakultūriškumą ir kt. Visa tai nukeliavo į filme pasakojamą istoriją iš kažko, kas pradžioje tebuvo pokštas.

– Kaip pokštas oro gitarų konkurso scenoje peraugo į komediją, nagrinėjančią tikrai rimtas temas? Kaip tai kito/atrodė gamybos procese?

– Gyvenau Naujoje Meksikoje, kur yra daug vario kasyklų ir didžiulių duobių. Pagalvojau, kad tai galėtų būti istorija apie vario kasyklos darbuotojus, kurie streikuoja. Vėliau trumpam buvau Niujorke, o grįžus į Naująją Meksiką kaip tik prasidėjo streikas. Turbūt tai tik sutapimas, tačiau aš tai priėmiau kaip ženklą, kad tai yra tai, apie ką turiu pasakoti. Toliau, rašant scenarijų, viskas pradėjo dėliotis į savo vietas. Scenarijų parašiau labai greitai. Per pirmąjį intensyvaus rašymo mėnesį, kur radau visas reikalingas žinutes, o vėliau sekė filmavimas.

– Tarp Jūsų darbų yra nemažai komedijų bei daug jų atsiranda muzikos tema…

– Taip. Aš pats muzikuoju, o mano brolis Ethanas Goldas sukūrė visas dainas. Tiesą sakant, visiems mano filmams jis rašo dainas ir muziką. Mes grojome kartu, o ir aš mąstau muzikaliai, ritmiškai, todėl mano filmai turi orkestrinę struktūrą, jei kalbėsime apie tai, kaip scenos pereina iš vienos į kitą. Mane visada šokiruoja, kai tenka dirbti su redaktoriais, kurie nesupranta, kaip veikia muzika ir nukerpa visai netinkamoje ritminėje dalyje ar kūrinio vietoje.

Šiame filme „Adventures of Power“ muzika yra žinomų dainų iš 9-ojo ir truputį 8-ojo dešimtmečio miksas, bet pusė dainų yra originali mano brolio kūryba. Žinoma, jis parašė kūrinius tų laikų dvasiai, pavyzdžiui, kad jie skambėtų kaip Bruce‘o Springsteeno imitacija arba sukūrė nuostabiai juokingą dainą, kuri yra country ir rap stilių mišinys. Aš jo paprašiau sukurti blogiausią visų laikų dainą, tačiau ji turėjo ir įtikinamai skambėti kaip hitas/žinoma daina ir jis parašė. Daina buvo skirta filmo antagonistui Adrijanui Grenieriui. Jis vaidino blogąjį oro būgnininką, kuris yra ir country-rap dainuojantis pop žvaigždė. Filme tikrai yra įvairių kūrinių ir puikios muzikos.

– Tai buvo Jūsų pirmas ilgo metro filmas. Turbūt buvo baimių jį kuriant?

– Taip, didelių baimių. Tiesą sakant, kai pabaigiau jį, žmonėms jis nepatiko. Pirmoji premjera „Sundance“ buvo tikra katastrofa. Žmonės kalbėjo, kad tai tikra painiava ir kvaila mintis, kas skaudino emociškai. Taip pat tai pakenkė mano karjerai. Po premjeros žiniasklaida tarsi užsipuolė filmą, bet vėliau žmonės jį atrado iš naujo ir jį pamilo. Tuomet ir žiniasklaida klausė, kodėl filmas buvo užsipultas, nors yra linksmas ir ekscentriškas.

Nuo pat pradžių buvo žmonių, kuriems filmas patiko, bet juos užgožė garsiai sakoma nuomonė tų, kuriems nepatiko. Dabar, kai keliauju po pasaulį ir rodau savo filmus, jie pasižiūri jį internete ir iš naujo jį atranda, stebisi, kodėl anksčiau apie jį negirdėjo ar net sako, jog tai vienas jų mėgstamiausių filmų… Tarsi būčiau pasodinęs sėklytę ir sulaukęs, kol ji užaugs į šią „oro būgnų“ gėlę. Galbūt tai nebuvo tiems laikams…

– Galbūt nagrinėjamos temos tada nebuvo tokios aktualios ir apie jas buvo daug mažiau kalbama?

– Manau, kad jos buvo svarbios, tiesiog žmonės nematė apie ką iš tikrųjų filmas. Jie matė tik paviršių – komediją apie oro būgnininkus. Taip pat pati kultūra pasikeitė. Šiandien ji daug nuoširdesnė nei buvo. Net ir prieš keletą metų buvo kiečiau būti cinišku ir negatyviu. Šiandien, kai situacija pasaulyje yra sunki (ekologinės problemos ir kita), manau, žmonės ieško meno, kuris būtų jaudinantis, o tai labai emocionalus filmas, kur po komedijos paviršiumi yra kažkas labai nuoširdaus. Taip pat prieš porą metų ir komedijos buvo daug piktesnės. Jos buvo apie pasišaipymą iš žmonių arba jiems nutikusių nelaimių, o dabar žmonės nori kažko švelnesnio.

– Kokie buvo iššūkiai kuriant pirmąjį pilno metro filmą?

– Aš paruošiau apie tai e-knygą „Atvirutės iš filmavimo aikštelės“/ „Postcards from the set“ ir visi prisijungę prie mano naujienlaiškio mūsų tinklalapyje airdrumming.com ją gauna. Knygutė pasakoja apie viską – aktorių atranką, finansavimo paieškas, filmavimus, redagavimą… Tačiau taip, tai buvo visai kitaip. Trumpo metro filmą iš dalies kuri sau ir festivaliams, kuriuose jį rodai, o pilnametražį – komerciniam pasauliui, kas yra visai kitaip, lūkesčiai taip pat kiti, o ir spaudimas didesnis.

Šis  filmas „Adventures of Power“ yra tarsi keturi trumpo metro filmai, filmuoti skirtingose Jungtinių Amerikos Valstijų vietose. Nebuvo pakankamai pinigų viską padaryti vienu kartu, todėl turėjome nufilmuoti visas scenas viename mieste, užbaigti ir vėl po keleto mėnesių filmuoti kitame mieste. Tai ir buvo viena pagrindinių priežasčių, kodėl nusprendžiau pats jame vaidinti, nors ir neturiu daug patirties kaip aktorius… Žinojau, kad jei filmuosime metus (tiek ir filmavome su pertraukomis), negalėsiu pasamdyti pagrindinio aktoriaus visam tam laikui. Kitus personažus galima buvo nufilmuoti per penkias ar aštuonias dienas ir viskas, tačiau pagrindinis veikėjas vaidino visose scenose ir žinojau, kad aš ten būsiu.

– Ir režisuoti, ir pačiam vaidinti – nelengva užduotis…

– Vaidinti savo filme yra tai, ko manau, kad niekada nekartosiu. Tai sunku, nes reikia galvoti visai kitaip. Režisuojant tu galvoji apie milijoną skirtingų dalykų ir planuoji, kaip įgyvendinsi vieną ar kitą, o vaidinant turi būti visiškai „čia ir dabar“. Man taip šokinėti ir vis keisti mąstymą filmavimo aikštelėje buvo tikrai sunku. Yra žmonių, kurie tai daro ir daro tikrai gerai, bet tai sukelia daug streso ir nerekomenduoju.

– Antrasis Jūsų filmas „The Song of Sway Lake“ yra kitoks nei pirmasis ir tai drama…

– Taip, nors yra ir panašumų… Su kolega „The Song of Sway Lake” kūrėme keletui personažų vienoje lokacijoje ir tai tapo istorija apie jauną rusų imigrantą, kuris keliauja kartu su geriausiu draugu į turtingos šeimos dvarą Niujorke ir įsimyli septyniasdešimtmetę moterį, kurį jį valdo.  Abu filmai yra apie žmones, kurie ieško tikrojo savęs. Juose yra ryški muzikos tema, tik „Adventures of Power” yra ta retro 80-ųjų roko muzika, o „The Song of Sway Lake“ – 1930-ųjų ir 1940-ųjų džiazas. Taip pat mėgstu dramas ir niekada negalvojau, kad kursiu tik komedijas.

– Dabar dirbate su nauju projektu. Papasakokite apie jį daugiau.

– Tai mano atsakas į tai, kas vyksta pasaulyje ekologijos ir ekonomikos prasme – gamtos išnaudojimas, didžiulė netvarka. Tai mano bandymas rasti būdą, leidžiantį su viltimi judėti toliau. Viskas vyktų netolimoje ateityje ir tai būtų veiksmo filmas apie mergaitę, kuri mokosi kovoti už savo rajoną / kaimynystę ir gamtą, tačiau ne su ginklais, o pasitelkdama idėjas. Čia kalbu labai trumpai, bet tai ambicingas ir nepigus projektas, todėl pristatysiu tai studijoms, kad kurti kartu kaip filmą, žinodamas, kad tai gali būti ir TV serialas. Noriu turėti kuo daugiau galimybių ir paramą filmo pristatymui, nes projektas man labai svarbus.

– O kas atvedė į Baltijos šalis? Kokie buvo lūkesčiai?

– Na, namuose nebuvau jau tris mėnesius. Gegužės pabaigoje išvykau dėl filmo „The Song of Sway Lake“, nes jis pasirodė Ispanijoje, ir dar negrįžau. Buvo keletas stotelių ir nuvykau aplankyti draugą Rygoje, bet viešnagė baigėsi filmų pristatymu ten, vėliau atsirado daug pasiūlymų rodyti ir kitose Latvijos vietose, todėl viešnagė užtruko net mėnesį ir pavirto į savotišką turą.

Čia tikėjausi pagoniškų miškų ir patirčių, ką truputį patyriau lankydamasis Lietuvoje prieš keletą metų. Nors tai ir nėra pagrindinė kultūra, bet dalelės matomos ir man tai labai patinka. Žinoma, tikiuosi ir gero renginio bei naujų, įdomių pažinčių. Žmonės čia labai draugiški. Galbūt ne iškart, nes pirmos dvi minutės yra labiau tyla, bet po dvejų minučių jau draugiškai šnekučiuojamės.

Sukanka 120 metų, kai broliai Lumiere`ai surengė pirmąjį viešą mokamą kino seansą.

1895 metų gruodžio 28 d. laikoma kino teatrų pradžia. Paryžiaus kavinėje tądien parodyta 10 trumpų filmų, kurių kiekvieno trukmė – apie 50 sekundžių.

Lumiere`ai – vieni pirmųjų pasaulyje kino režisierių – kūrė filmus, užpatentavo procesus, vėliau panaudotus kino kameroje.

Lapkričio 20 d. 18 val. „Skalvijos” kino centre įvyks pirmasis kino kritikui Sauliui Macaičiui dedikuoto ciklo „Atsiveriantys „Meno avilio“ archyvai“ seansas. Jo metu bus rodomas šviesaus atminimo S. Macaičio itin vertintas rusų režisieriaus Andrejaus Tarkovskio „Stalkeris“.

S. Macaitis buvo vienas didžiausių tuo metu tik įsikūrusios kino entuziastų grupės „Meno avilys“ palaikytojas. Po S. Macaičio mirties didžioji dalis jo sukaupto kino palikimo atiteko „Meno avilio“ Mediatekai.

„Labai vertiname S. Macaičio indėlį į mūsų veiklą, o atiduodami jam deramą pagarbą siekiame, kad apie šią neeilinę asmenybę ir jo palikimą sužinotų kuo daugiau žmonių. Kuriant Mediateką Saulius mums padėjo susikurti veiklos viziją ir tikslus. Be to, jo dėka atsirado kino bendruomenės pasitikėjimas mumis.  Kino žmonės patys pradėjo kreiptis į mus, norėdami patikėti mums sukauptus archyvus“, – sako „Meno avilio“ projektų vadovė Lina Kaminskaitė-Jančorienė.

Be S. Macaičio kino palikimo joje jau yra asmeniniai, specialiai „Meno aviliui“ dovanoti kino režisierių – Almanto Grikevičiaus, Jono Meko, Henriko Šablevičiaus kino archyvai. Mediatekoje galima rasti ir naudotis jų sukauptais filmų įrašais, knygomis, žurnalais, iškarpomis, katalogais, nuotraukomis.

Iki naujų jų metų įvyks dar trys ciklo seansai. Visus juos pristatys projekto idėjos autorė, kino kritikė Neringa Kažukauskaitė, ne vienerius metus bendradarbiavusi su S. Macaičiu. „Į filmų programą atrinktos ne tik tos juostos, kurias Saulius mėgo, bet ir kurios atspindinti ryškius jo paties asmenybės bruožus. Šie filmai, sukurti režisierių, kuriais jis žavėjosi kaip asmenybėmis ir kurių kūryba nuosekliai domėjosi ir kurią labai vertino“, – teigia N. Kažukauskaitė.

S. Macaičiui skirtą renginių ciklą sudaro keturi seansai. Lapkričio 27 d. 19 val. bus pristatytas filmas „Sudie, mano karvide!“(rež. O. Joselianis). Gruodžio mėnesį numatyti „Vieversiai ant siūlų“ (rež. J. Mezelis) bei „Pomėgiai“ (rež. K. Muratova). Filmų ciklą lydės „Meno avilio“ sudarytas S. Macaičiui skirtas katalogas. Jame sudėti kino kritiko bičiulių, bendradarbių, kino kūrėjų atsiminimai, apžvelgiama S. Macaičio dovanota filmų, knygų kolekcija, išsamiai, su S. Macaičio tekstais, pristatomi visi ciklo filmai.

Įėjimas į seansus nemokamas, o prieš juos žiūrovams bus dovanojami katalogai.

Nuo spalio 24 iki gruodžio 5 dienos, kiekvieną savaitės ketvirtadienį, Nidos meno kolonija atvers duris poetinės dokumentikos filmams, kurie į Kuršių neriją atvyks iš Arūno Matelio kino studijos "Nominum".

Dokumentikos vakaruose laukiami kino mylėtojai, kuriems nėra svetimas autorinis lietuvių režisierių kinas, žiūrovai, norintys jį atrasti kartu su filmų autoriais (nemaža jų dalyvaus filmų rodymuose), o taip pat tie, kurie tik netyčia užklydo į Nidą ir tamsų lapgruodžio vakarą ieško vietos sušildyti ne tik kūną, bet ir sielą.

Šį ketvirtadienį Nidos meno kolonijoje bus parodyti trys filmai, kuriuos pristatys vieno iš jų režisierė Ramunė Rakauskaitė.

Pirmasis jų - Henriko Šablevičiaus filmas „God-dag“ (1992 m., 28 min.) - pasakoja apie pokario metais Švedijoje įsikūrusius buvusius Lietuvos rezistentus ir apie Gotlando saloje gyvenusį architektą Joną Pajaujį. Kitas Henriko Šablevičiaus filmas, planuojamas parodyti ketvirtadienio vakare - „Neatėjo“ (1999 m., 20 min.) - tai provokuojantis režisieriaus Henriko Šablevičiaus autoportretas, nufilmuotas jo paties namuose.

Vakarą pabaigs kino meistro Henriko Šablevičiaus mokinės Ramunės Rakauskaitės filmas „Žalumose“ (2012 m., 29 min.). Tai pasakojimas apie neįtikėtino likimo ir pašaukimo moteris: vieniems – burtininkes, raganas, kitiems – gelbėtojas, kurios vaistažolėmis ir užkalbėjimais išgydo sunkiausiomis ligomis sergančius žmones. Šios trys žolininkės, šiandienės Avicenos, pačios išgyvenusios skaudžius ir tragiškus gyvenimo lūžius, žolėse atrado išsigelbėjimą nuo kūno ir sielos negandų bei vienatvės. Jos gyvena harmoningai su gamta, kurios lobiuose slypi daugybė paslapčių, ne mažesnių nei farmacijos laboratorijose.

Kitais ketvirtadieniais planuojami parodyti tiek jaunesnės kartos režisierių (E.Vertelytės, O.Burajos), tiek pripažintų lietuvių dokumentikos meistrų (S.Stonio, A.Matelio) darbų.

Filmų rodymai pradedami 18 valandą. Visi seansai - nemokami.