Universalus instrumentas
Kai Kauno valstybinės filharmonijos koridoriuje išgirdau barokinį klavesino skambesį, pagalvojau patekusi į istorinės kino juostos filmavimą. Užsimerkusi bandžiau įsivaizduoti klavišus liaunais piršteliais liečiančią, pūstą suknelę vilkinčią gražuolę ir priešais ją sėdintį būrelį melomanų su garbanotais perukais. Laiptais užlipusi į antro aukšto vestibiulį, esantį priešais koncertinę salę, nei filmavimo komandos, nei svečių iš praeities nesutikau, – palinkęs prie klavesino, jį kalbino pianistas Motiejus Bazaras. Vienas iš trijų gerai žinomo Kauno fortepijonų meistro Saulius Bazaro sūnų, tęsiančių tėvo pradėtą veiklą.
„Tik paklausykite, koks skambesys!“ – Kauno valstybinės filharmonijos vadovas Justinas Krėpšta negailėjo liaupsių jaunojo muzikanto meistrystei ir klavesinui, kiek daugiau nei prieš savaitę papildžiusiam turimą muzikinį arsenalą. Dar po kelių minučių galiausiai neišlaikė ir J.Krėpšta – nuo kėdės pakilus Motiejui, prie klavesino prisėdęs koncertinės įstaigos vadovas vestibiulį užpildė džiazo garsais.
„Matai, kiek daug jis gali“, – J.Krėpšta džiaugėsi muzikos instrumento techniniais duomenimis ir galimybėmis, kurias jis atvers.
J.Krėpšta džiaugėsi, kad naujasis muzikos instrumentas atvers daugiau galimybių. (Vilmanto Raupelio nuotr.)
Nuo šiol į Kauną galės atvykti kur kas daugiau muzikantų, turinčių specifinį repertuarą. Be to, klavesinas galės skambėti ne tik atliekant solo partijas, bet ir drauge su orkestru.
Duoklė rankų darbui
Tiesiai iš Vokietijos, Williamo Horno dirbtuvių, atkeliavęs klavesinas – sena Kauno valstybinės filharmonijos svajonė. Praėjusių metų pabaigoje link jos buvo žengtas žingsnis, o šiemet svajonę kauniečiai palietė rankomis.
„Užsakėme maždaug prieš metus, ir štai – jis jau pas mus“, – sukdamas ratus aplink pilkšvą naujoką, puikiai derantį prie sienų spalvų, J.Krėpšta trynė rankomis, o paklaustas, kodėl taip ilgai reikėjo laukti siuntinio, patikino, kad individuali, bet ne masinė gamyba dažniausiai tiek ir trunka.
Jam antrino M.Bazaras. Per kelis mėnesius, o gal net ir greičiau klavesinas, pianinas ar fortepijonas surenkami tik konvejeriu dirbančiuose fabrikuose, tarkim, kur nors Kinijoje. Kai kalbama apie rankų darbo muzikos instrumentus, terminai pailgėja kelis kartus.
„Vien medį išdžiovinti kiek trunka!“ – atvėręs klavesino dangtį, M.Bazaras žvilgtelėjo į bronzos-fosforo stygas, kurias paspaudus prie svirtelės pritaisyta paukščio plunksna kabina ir po jomis gulinčią instrumento rezonansinę plokštę, muzikų terminais vadinamą deką.
Tarkim, „Stanway“ auksarankiai medieną šiai instrumento daliai ruošia apie pusšimtį metų. Panašiai tiek trunka ir garsios japonų fortepijonų gamintojų firmos „Shigeru Kawai“ meistrai – į jų rankas patenka tik maždaug 30–40 metų džiovintas medis.
„Antrojo pasaulinio karo metu subombardavus sandėlius, gamyklas, buvo patirta labai didelių nuostolių. Kai kurie gamintojai neatsigavo, o kai kuriems tai pavyko padaryti tik po ilgo laiko, kol galiausiai išdžiovino visą medieną“, – pasakojo M.Bazaras.
Proceso subtilybės
Gaminant pigesnius arba pigius instrumentus naudojamos technologijos, kurios medį išdžiovina per kelias paras. Teigiama, kad operacijų metu mediena džiūsta greitai ir tolygiai, nekeičia spalvos, nesideformuoja. Vis dėlto medžio meistrai mano kitaip.
„Gamintojai medieną deda į vadinamąsias vakuumines kameras, kur realiai yra pažeidžiama medžio ląstelinė struktūra. Kitaip tariant, tose kamerose nužudomas medis“, – anot M.Bazaro, kokybiška medžiaga garantuoja subtilų garsą ir visas kitas gerąsias savybes, kurių negali suteikti greitosios operacijos. – Tarkim, jei mediena žalia, neišdžiovinta, ji pradeda kraipytis, keisti matmenis. Nekalbu apie charakteristiką.“
M.Bazaras ne tik derina instrumentus, bet ir meistriškai juos valdo. (Vilmanto Raupelio nuotr.)
Kai kurie gamintojai dėmesį kreipia ne tik į džiovinimo trukmę, bet ir į medžio augimo tempą. Kuo lėčiau šis stiebiasi į viršų, tuo geresnė jo rievė – ir tuo geresnis skambesys. Svarbūs ir kiti niuansai, kaip klijai arba lakas, kuriuo dengiamos atskiros detalės. Visos naudojamos priemonės turi būti natūralios. Klijai – pagaminti iš gyvulinės kilmės žaliavos, tarkim, kremzlių, sausgyslių. Lakas – iš gintaro ir spirito.
„Natūralūs klijai yra akustiškai geras dalykas. Jie netampa tarpine, kuri slopina garsą. Priešingai, jie sustingsta į struktūrą, kuri palaiko garso sklidimą“, – baigęs pasakoti apie instrumento vidaus apdailą, M.Bazaras kvietė dirstelėti į kitas klavesino subtilybes. Tarkim, pilkšvos spalvos klavišinio gnaibomojo instrumento korpusas dažytas ranka. Lygiai taip pat, kaip prieš kelis šimtus metų tai darė didieji klavesinų meistrai. Dirstelėjus atidžiau į naująjį Kauno valstybinės filharmonijos pirkinį galima pastebėti nežymių teptuko pėdsakų.
„Viskas rankų darbo! Ornamentas – taip pat“, – augalų motyvus šonuose pirštu perbraukė M.Bazaras. Raižinių, daugiau piešinių ar paauksuotų detalių kauniečiai nepageidavo. Poreikio tam esą nėra, be to, minėtos detalės gerokai pakelia gaminio kainą.
Stebėjo darbo eigą
Kauno valstybinei filharmonijai priklausantis klavesinas pagamintas iš kelių rūšių medienos. Deka – iš eglės, visas korpusas – iš liepos, o klavišai – iš juodmedžio.
Užsakėme maždaug prieš metus, ir štai – jis jau pas mus.
„Nesirinkome riešutmedžio, nes jo spalvos ne tokie artimos originalui. Be to, juodmedis atsparesnis“, – J.Krėpšta pasakojo, kad metus trukusį gamybos procesą lydėjo nepertraukiamas bendravimas su instrumento kūrėju – vokiečių ir italų šaknų turinčiu W.Hornu.
Meistras su užsakovais nepertraukiamai bendravo. Aptarė kiekvieną žingsnį, pradedant spalvomis, baigiant įvairiomis sujungimo detalėmis.
„Jis mums nuolat siuntė nuotraukas. Vienoje jų – tik dėžė, be spalvos ir be klavišų. Kitoje – ir su vienu, ir su kitu“, – pianisto ir muzikos instrumentų derintojo manymu, filharmonijos vestibiulyje ant sienų kada nors galėtų būti pakabintos nuotraukos, pasakojančios klavesino gimimo istoriją ir jo kelionę į Lietuvą.
Tiesa, muzikos instrumentas į Kauną galėjo atkeliauti maždaug dviem mėnesiams anksčiau. Galiausiai, pasitarus su meistru, jis visą rudenį praleido Vokietijoje. Tai leido W.Hornui kiekvieną dieną derinti instrumentą. Be to, prie jo ne kartą sėdo patyrę klavisininkai, kad instrumentas skambėtų visiškai preciziškai.
„Žiūrėdamas į brėžinius gali sukurti muzikos instrumentą, tačiau priversti jį groti gali toli gražu ne kiekvienas“, – anot, M.Bazaro, W.Hornas tai daryti geba meistriškai.
Pasakoja istoriją
Pasiteiravus, kodėl pasirinko klavesiną iš W.Horno rankų, pašnekovai tikino pasikliovę jo reputacija ir darbais. Be to, tai ne pirmas klavišinis gnaibomasis instrumentas, kurį šis meistras gamino lietuviams. Vienas klavesinas yra Lietuvos nacionaliniame muziejuje, kitas – privačioje kolekcijoje.
„Žinojome vieną dalyką – norime rankų darbo, o ne masinės gamybos“, – susiaurinus paieškos ratą ir nusprendus, kam patikės instrumentą gaminti, kauniečiams teko sutarti, kokio klavesino reikia filharmonijai ir miestui – itališko ar frankoflamandiško. Po diskusijų buvo pasirinktas olandiškas su lengvu prancūzišku prieskoniu. Jis yra didesnis, universalesnis, turi du manualus, du 8 colių ir vieną 4 colių stygų rinkinius, kuriuos dėl turimų registro jungiklių galima naudoti atskirai.
Toks komplektas – 1580-ųjų perversmo Flandrijoje, kurio iniciatoriumi buvo Hansas Ruckersas, rezultatas. Iki tol meistrai gamino vieno manualo klavesinus, turinčius labai lengvą konstrukciją ir santykinai nedidelį stygų įtempimą. Itališko stiliaus klavesinai dar ir dabar turi vieną manualą. Tai apriboja jų galimybes, tačiau galima išgauti sodrų garsą.
Beje, klavesinas, kurį išsirinko Kauno valstybinė filharmonija, –1638 m. meistrų Johanneso ir Andreaso Ruckersų pagaminto klavesino kopija. Anot M.Bazaro, originalas iki šiol yra saugomas muziejuje Antverpene. Todėl visiems besidomintiesiems ne tik muzika, bet ir muzikos istorija, pažintis su naujuoju klavišiniu gnaibomuoju instrumentu, papildžiusiu Kauno valstybinės filharmonijos šeimą, turėtų būti labai intriguojanti.
