Sandro Veronesi

TU IR ESI KOLIBRIS

Iš italų kalbos vertė Lina Gaučytė. Baltos lankos, 2021

„Kiek žmonių palaidota mumyse?“ – paskutiniame italų rašytojo Sandro Veronesi romano „Tu ir esi kolibris“ puslapyje svarsto pagrindinis kūrinio veikėjas oftalmologas Markas Karera. Netrukus ir jo laukia paskutinė kelionė, į kurią leidžiamasi palaidojus spalvingą praeitį su kaltėmis, sielvartais, meile ir visu nepakeliamu dosnaus gyvenimo grožiu. Nuo mažens „gerokai žemesnis nei bendraamžiai“ (p. 20) Markas, švelniai vadinamas Kolibriu, auga ir bręsta žlungančios, nesutarimų purtomos tėvų santuokos pažymėtoje šeimoje, kurios „glebi gerovė“ jau formuoja sudėtingus ir tragiškus jo, brolio ir sesers likimus. Nepaisant to, atrodo, kad gyvenama „gal ir ne pačiame geriausiame pasaulyje, tačiau bent jau tikrai gražiausiame“ (p. 40). Jame netrūksta fatališkų, sukrečiančių nutikimų, kurie neaplenkia ir Marko. „Audros akies“ teorija ne visuomet pasitvirtina.

Neretai nutinka taip, kad ateityje paradoksaliai kartojame šeimoje patirtas klaidas, o jų neregimas bagažas tartum karmos šleifas nusidriekia per tolimesnę mūsų egzistenciją. Paties Marko santuoka dramatiška ir nelaiminga, jis jau seniai myli kitą moterį, tačiau šiems ryšiams lemta gyvuoti tik godžiuose ir aistringuose laiškuose („santykiai tarp žmonių kartą ir visiems laikams nulemiami pačioje pradžioje. Taigi norint iš anksto sužinoti, kaip viskas baigsis, pakanka pažiūrėti, kaip prasidėjo“ (p. 81). Regis, visas negandas atsveria tvirti ir empatiški Marko ir jo dukters Adelės saitai, o vėliau – anūkės Miraidžin gimimas. Markas pamažu ima suvokti, kad jam teko ypatingas vaidmuo ne tik šios unikalios mergaitės gyvenime, tačiau ir viso pasaulio ateities spektaklyje.

Ši S.Veronesi knyga turi nesunkiai atpažįstamus klasikinio tapsmo romano (Bildungsroman) dėmenis. Galbūt todėl ją gera skaityti lėtai ir įdėmiai, susigyvenant su pagrindiniu personažu. Ir nors kūrinio struktūrai būdingas postmodernus mozaikiškumas, galiausiai savo vaizduotėje nusipiešiame dinamišką Marko Kareros, žmogaus, tokio panašaus į trapų spalvotą kolibrį, gyvenimo liniją („tu esi kolibris, nes visai taip pat kaip jis eikvoji visą savo energiją, kad liktum vietoje“ (p. 269). Tam neretai reikia nekolibriškos drąsos.

Leidėjų nuotr.

Merlin Sheldrake

RAIZGUS GYVENIMAS

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas. Baltos lankos, 2021

Kol spirganti žmonių fantazija aptikti nežemiškų būtybių sukoncentruota į nesvetingą visatos tamsą, visai čia pat (netgi ant mūsų kūnų) vyksta daug įdomesnių, vaizduotės riboženklius laužančių dalykų. „Raizgiame gyvenime“ britų biologas, rašytojas dr. Merlinas Sheldrake’as komponuoja žavingą odę grybams, kurie „yra raktas, padedantis suprasti planetą, kurioje gyvename, ir tai, kaip mes mąstome, jaučiame ir elgiamės“ (p. 11). Galima sakyti, kad patys grybai yra klausimai, ne tik „įsikūnijęs apetitas“ (p. 247). Deja, bet mokslas labai lėtais žingsniais žengia į šių organizmų karalijos valdas: šiandien galime kalbėti vos apie 6 proc. visų grybų rūšių. M.Sheldrake’o knyga yra nuostabos ir entuziazmo kibirkščių, ekstravagantiškų faktų ir beprotiškų teorijų prikimštas įvadas į tai, kas jau yra žinoma apie grybų pasaulį.

Ir visa čia sutelkta informacija tikrai susuka galvą, nes grybai, kaip ir raizgusis jų micelis, paprasčiausiai neišsitenka jokiose mūsų suvokimo ribose. „Stulbina tik praraja tarp to, ką tikimės pamatyti, ir ką pamatome, kai iš tiesų žiūrime“, – teigia M.Sheldrake’as. Grybų kasdienybė pilna veiklų, šie smegenų neturintys sutvėrimai „įvaldę daugybę sudėtingų būdų spręsti įvairias problemas“ (p. 27). Grybai „gyvena panirę į tirštą cheminės informacijos lauką“ (p. 43), aktyviai ir plačiais mastais tyrinėja aplinką, mezga naudingus ryšius ir tobulina „miško internetą“, o su kitais floros ir faunos atstovais susišneka „vartodami chemijos žodyną“. Jiems jauku ir patogu simbiozėje, jie neišrankūs ekstremaliausioms gamtos sąlygoms. Atskleidžiamos ir nuo seniausių laikų gyvavusios grybų ir žmonių flirto subtilybės. Svarstoma, ar psilocibinių grybų, geriau žinomų magiškų grybukų pavadinimu, vartojimas nebuvo reikšmingas faktorius, nulėmęs žmogiškosios sąmonės nubudimą ir visos žmonijos civilizacijos aušrą.

Mūsų sužalotai planetai vis labiau kaistant ir einant velniop, iškyla dar didesnis poreikis peržvelgti matomus ir nematomus ryšius su grybais. Galbūt grybai ir nesuvirškins viso mūsų palikto šlamšto, tačiau radikaliosios mikologijos judėjimas teikia vilčių, kad žmogus gali pasikliauti laiko patikrinta draugyste.

Leidėjų nuotr.

Louise Glück

LAUKINIS VILKDALGIS

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas ir Dominykas Norkūnas. Alma littera, 2021

Sodo metaforos šaknys raizgosi per amžius, siekia neatmenamus biblinius laikus, kai pirmieji žmonės dar neturėjo maišto spyglio ir džiaugėsi dosnia dovana, vadinama rojumi. Tačiau „kai mus pirmąkart / išvijo iš rojaus, tu sukūrei / jo kopiją, truputį kitokią, / skirtą mums pamokyti, / bet visiškai į tikrąją panašią“ (p. 15). Manau, kad JAV poetės Louise Glück poezijos rinkinio „Laukinis vilkdalgis“ eilėraščiai iš dalies kalba apie pastangas nuryti žmogiškąjį kartėlį ir priimti susitaikymą, kad gyvenimas ir mirtis po Išvarymo visada buvo, yra ir liks inkrustuoti aukštesnės jėgos sutvertoje kopijoje, iškultivuotame, nugenėtame gamtos ir kultūros simuliakre, kuris neturi nieko bendro su kadaise prarastu rojumi („Kad ir ko tikėjotės, / nerasite savęs sode, / tarp žydinčių augalų. / Jūsų gyvenimai nesisuka ratu kaip jų“ (p. 39). Dievas atėmė iš žmogaus amžinybę, įdavė mirtingumą ir patalpino į aplink cirkuliuojančius ciklus cikluose.

Anot poetės, literatūros kritikės Stephanie Burt,  L.Glück aprašomas sodas – tarsi išvalyta erdvė ar scena, kur savuosius vaidmenis atlieka seniausios literatūrinės metaforos ir metų laikų kaita. Rinkinio eilėraščiai yra atskirų personažų (sodo augalų, sodininko, gamtos reiškinių ar dieviškojo prado) monologai. Augalai prabyla tekstuose, pavadintuose jų vardais („Notrelė“, „Žibuoklės“ etc.). Kituose eilėraščiuose iš sodininko perspektyvos kreipiamasi į kūrėją (vis pasikartojančios „Aušrinė“ ir „Vakarinė“). Kūriniuose, kurie pavadinti pagal gamtos reiškinius arba metų laikus („Vaiskus rytas“, „Žiemos pabaiga“ etc.), referuoja ne kas kitas, o aukščiausioji esybė. Nors L.Glück rinkinys kai kur man pasirodė persmelktas krikščioniškos egzaltacijos, įdomu, kad skaityti tai visiškai netrukdė. Retsykiais lydėjo keistas įspūdis, kad skaitau savitą, L.Glück parašytą Edgaro Lee Masterso „Spūn Riverio antologijos“ versiją. Į šią knygą minėtas poetas sudėjo tariamo Spūn Riverio miestelio gyventojų epitafijas, beveik 250 išgalvotų gyvenimų.

Džiugu nuosekliau susipažinti su Nobelio premijos laureatės poezija, džiugu ir tai, kad poeziją išbando ir didžiosios Lietuvos leidyklos.

Leidėjų nuotr.

Italo Calvino

MARKOVALDAS

Iš italų kalbos vertė Toma Gudelytė. Rara, 2021

Miesto žmogau, kiek tavyje yra Markovaldo? Ar tave taip pat persekioja ir terorizuoja „aštriabriauniai ir nedraugiški kasdienybės dalykai“ (p. 28)? Skaitant Italo Calvino apsakymų rinkinį „Markovaldas“, gan greitai ima aiškėti nepatogi tiesa: betoninio miesto būvio tarsi neveikia metų laikų kaita. Galbūt tai mes, skubos genami miestiečiai, prarandame subtilų gebėjimą tą kaitą pastebėti ir ją patirti („Markovaldas juto sniegą esant bičiulišką: ši gamtos stichija panaikino sienų narvą, kuriame įkalintas tekėjo Markovaldo gyvenimas“ (p. 24). Nors lietuviškame leidime to nėra, paprastai ši knyga turi ir iškalbingą paantraštę – „Metų laikai mieste“. Ir nors optimisto Markovaldo „akis menkai tebuvo pritaikyta miesto gyvenimui“ (p. 7), o kasdienybė susidėjo iš sunkaus darbo fabrike, rūpinimosi gausia šeima, iššūkių ir nepriteklių, tai nesunaikino jo, didmiesčio romantiko, dvasios, kuri įtikėjo „tobulai giedra gamtos vizija“ (p. 15).

20 trumpų apsakymų atskleidžia nuotaikingus jautriojo, nuolat į kurioziškas situacijas patenkančio Markovaldo ir jį supančių artimųjų, kitų miestiečių nuotykius. Markovaldas – naivus fantazuotojas ir akylas stebėtojas, jis nepaliauja ieškoti „kitokio miesto ženklų – žievės, žvynų, materijos ir gyslelių miesto, išnyrančio iš po dažų, betono, stiklo ir tinko miesto“ (p. 111). Tačiau šis personažas ne tik stebi, grožisi ir vertina. Dažname apsakyme netikėtai paaiškėja, kad Markovaldas kuo puikiausiai moka išlaukti tinkamos akimirkos, kada galės nuo gyvenimo atsiriekti naudos griežinėlį. Tiesa, ne visuomet ta nauda jo rankose išsilaiko.

I.Calvino, žvelgdamas į pokario Italiją (pirmieji rinkinio apsakymai parašyti netrukus po Antrojo pasaulinio karo) giedru Markovaldo žvilgsniu, regi tai, kas dar labiau suvešės ir valdys šiomis dienomis: beprotišką skubą, laiko stygių ir besaikį vartojimą, kai vis giliau klimpstama į „aplink sruvenančias materialines gėrybes“ (p. 127). Miesto žmogus tampa graudžiai panašus į vieno knygos apsakymo triušį, kalėjime gimusią būtybę, kurios „laisvės troškimas nesiekė plačių horizontų“ (p. 67). Ritmiškai kalamas „pirkti, pirkti, pirkti“ stiprėja ir iš šeštojo dešimtmečio atsirita iki mūsų laikų.

Leidėjų nuotr.

Mindaugas Kirka

DANGUS UŽSITRAUKIA LEDU

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021

Žinia apie kasmetį „Pirmosios knygos“ (PK) konkursą, kurio tradiciją puoselėja Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, šiemet turėjo rūgštų skandalėlio prieskonį. Atmesti visi (net 53) poezijos rankraščiai. Pats konkursas – pratęstas. Komisija buvo neperkalbama: nė vienas eilėraščių pluoštas nevertas knygos. Po šio incidento kažkas pamurmėjo socialiniuose tinkluose, kažkas – prie bokalo pasibaigus kokiam nors literatūriniam vakarui. Tačiau rudenį, po konkurso pratęsimo, PK serija turėjo dar vieną debiutantą. Nors man neapsiverčia liežuvis Mindaugą Kirką vadinti debiutantu. Jo eilėraščiai, kuriuos šiandien randame rinkinyje „Dangus užsitraukia ledu“, kultūrinėje spaudoje šmėžavo beveik prieš dešimtmetį, buvo girdimi tuose pačiuose literatūriniuose vakaruose. Žinau ir tai, kad M.Kirkos poezijos buvo laukiama knygos pavidalu. „Visad jaučiau kad egzistuoja pusiausvyra“ (p. 12), rašo poetas. Knygoje ji svarbi ir jaučiama. Kaip ir pasvertas mylinčio žmogaus atsargumas, reikiamas nutylėjimas stipriausiu vidinės dramos momentu ar klausimas, kurį užduoti reikia tik deramą akimirką („Ar yra daugiau / Kas lauktų taip atkakliai / Kaip laukia mirtis“ (p. 48).

Pirmasis eilėraštis yra rinkinio viršelis, kurio autorė – dailininkė, grafikos dizainerė Jolanta Vareikaitė. Pats knygos pavadinimas, galintis būti bent jau haiku nuotrupa ar net savarankišku tekstu, įrėžtas žiemiško kolorito erdvėje tarp sustingusio dangaus ir įšalusios žemės. Šaltas peizažas tarsi tyčia sukurtas skleistis neišsemiamai lyrinio subjekto vienatvei, kuri yra viena dominuojančių rinkinio temų („tai iš kur tavęs tiek / vienatvės pilnoji“ (p. 27). Kita tema, persmelkianti M.Kirkos knygą, yra ruduo. Metų laikas, sustiprinantis, įaitrinantis kasdienes egzistencijos pajautas, laikinumo, baigties nuotaikas („Sukuosi kažkur tarp šito rudens“ (p. 71). Aiškiai suvokiama, susitaikoma, kad „pastebimai keičiasi – – / Tik metų laikai“ (p. 71). Aplink – nesibaigianti kartotė. Gyvenama, mylima, išduodama, rašomi eilėraščiai. Bet kartotė įsibrauna ir į M.Kirkos poeziją. Viena vertus, tai tarsi rodo pirmojo rinkinio išbaigtumą. Kita vertus, kartojimasis visada rizikuoja prišaukti nuobodulį.

Leidėjų nuotr.

Tomas Vaiseta

CH.

Baltos lankos, 2021

Jeigu man tik leisite (esu mandagus kaip Šarlis), pradėsiu iš toliau, bet tuo pat metu paliesiu ir vieną naujojo Tomo Vaisetos romano temų. Mane vis dar nuoširdžiai glumina lietuvių literatūrinis nevisavertiškumo kompleksas. Tie atvejai, kai mūsų autorių knygos palydimos tokiomis reikšmingomis formuluotėmis kaip „lietuviškasis Bukowskis“, „lietuviškasis Camus“ ar pan. Kam tie patogūs, iliuziniai autoritetų ramentai? Ar tai yra kažkoks literatūros svarbos matas? Trikdo ir erzina literatūrologo prof. Pauliaus Vaidoto Subačiaus pritempimai, kad T.Vaisetos „Ch.“ „ingredientai“ yra Bulgakovas, Kafka ar netgi Joyce’as. Atleiskit, bet tokie šlakeliai gėrimą ne pagardina, o pagadina. Ir tai iliustruoja mažojo žmogaus idėją, apie kurią kalbama romane „Ch.“ („kuo mažesnis žmogus, tuo didesnį pasaulį jis nori sukurti“ (p. 145). Kuo mažesnis esi, tuo labiau apie save turi rėkti tam pasauliui, kad būtum išgirstas. Bet ar reikia būti kažkuo kitu?

T.Vaisetos romanas yra šaunus kalbinis nuotykis, lėtai įsisiūbuojanti kalbos puota, kuo puikiausiai išsiverčiantis be kviestinės grandų chebrytės. T.Vaiseta niekad nerašys kaip vienas jų, o to ir nereikia. Jis rašys kaip T.Vaiseta, ir plepaus, keliaaukštėmis sakinio konstrukcijomis kalbančio pasakotojo Šarlio kaukė, mano galva, yra gerokai originalesnė nei nuvalkiotas kafkiškas domino. Šarlis, o ne paslaptingasis Režisierius, yra tikrasis kalbos matematikas. „Ch.“ – labirintiškas, klaidus, įdomių idėjų ir keisčiausių teorijų prikimštas kūrinys. Lyg iš užuominų gijų audžiamas, kuriamas teatras-gamykla, kur „aktoriai nevaidina, nemoka vaidinti“ (p. 97), tačiau stropiai stengiasi gyventi savo gyvenimą iki pat mirties. Kiekvieno žmogaus, nuo gimimo iki paskutinio atodūsio įkalinto aktoriaus vaidmenyje, tikslas yra labai panašus į vienintelį meno kūriniui reikšmingą tikslą. Tai – užbaigtumas, nes „mirtis visada yra išbaigta“ (p. 132). Visi turi savąsias Pabaigas, kurios kruopščiai meistraujamos tamsiuose kambariukuose ir laukia finalinio įvažiavimo į sceną. „Ch.“ turi rafinuoto nuobodulio ir kultūringos beprotybės. Vaisetiškas kokteilis, kurio paragauti – bent šiek tiek – tikrai reikėtų.

Leidėjų nuotr.

Lina Buividavičiūtė

TAMSIEJI AMŽIAI

Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2021

Mes „niekada neatsikratysime / pliko vėjo vaiduoklių“ (p. 7), pasąmonės ir atminties kertėse tūnančių, savo pasirodymo kantriai laukiančių tamsių pavidalų, kuriuos kadaise nuskandinome, kurie yra kiekvieno iš mūsų neatsiejama dalis. Rašant apie antrąją poetės Linos Buividavičiūtės eilėraščių knygą „Tamsieji amžiai“, regis, neišvengiamas žodis „tamsa“ ir visa, kas yra ją lydintys partneriai. Kita vertus, „tamsa tėra būtina šviesos sąlyga“ (p. 63). Rašant nepavyks gudrauti, kad tai lengvas, neįpareigojantis pasiskaitymas, kaip sykį teko girdėti, jog poezija gali būti tiesiog „vieno vakaro reikalas“.

L.Buividavičiūtės rinkinio eilėraščiai yra tamsus, geliantis vanduo, semiamas iš akmeninio, apniokoto, praamžiško šulinio. Ir tai ne vienos asmeniškos patirties sklidinas šulinys. Tai neišsemiami genties vandenys, kurie lyrinį subjektą kadaise perliejo ir tebelaisto kolektyviniu patyrimu. L.Buividavičiūtei pavyksta suimti ir universalizuoti skausmingiausius, žalojusius bei perkeitusius jaunos moters patyrimus, kurios iki maksimumo įtemptame, polifoniškame balse slepiasi Jezabelė, Lilita, Kirkė ar Triero ragana (eilėraštis „Jezabelė“, p. 15). Manau, nėra sutapimas, kad knygos viršelio iliustracijoje galima įžvelgti moters įsčias.

„Tamsiuosiuose amžiuose“ atsikartoja žvėries motyvas. Tai talpus, daug nepatogių briaunų turintis įvaizdis, galintis reikšti tiek ankstyvame amžiuje pažintą Eroso šėlsmą, tiek vidinių demonų svitą, kuri lydi gyvenime. Knygos skyrius „Sindromai“ siejasi su pirmuoju L.Buividavičiūtės poezijos rinkiniu „Helsinkio sindromas“ ir sufleruoja apie pastangas toliau bandyti įžodinti specifinę, nepaleidžiančią temą. Kūno sutrikimai, dvasinių pakrikimų ir obsesijų momentai, savojo laikinumo suvokties nuostaba – L.Buividavičiūtės antrajame rinkinyje nėra jokių tabu, savąja poezija ji žengia į itin subtilias teritorijas, lietuvių literatūros tradicijoje nuodugniau dar netyrinėtas. Čia kalbu apie paskutinį rinkinio skyrių „Nemeilė“, kuris aitrina savo kraštutiniu atvirumu ir tematiniu sudėtingumu. Nors gali nuskambėti keistai, tačiau šioje tamsaus kolorito knygoje man atokvėpio ir šviesos momentu pasirodė skyrius „Miestai ir žvėrys“.

Leidėjų nuotr.

David Foster Wallace

UŽMARŠTIS

Iš anglų kalbos vertė Ignas Beitsas. Rara, 2021

Ant jūsų stalo – naujo prekės ženklo šokoladinis batonėlis. Pabandykite pasitelkti visą savo vaizduotę ir parašyti apie šį saldų objektą maždaug 100 puslapių tekstą. Pageidautina – grožinį. Davidui Fosteriui Wallace’ui atlikti tokį kūrybinį pratimą buvo vieni juokai. Pirmasis aštuonių apsakymų rinkinio „Užmarštis“ kūrinys „Ponas Tešlius“ – pavartosiu banalų lietuviškų portalų antraščių žodį – sprogdina. Ir drauge sukelia neviltį, kad visa ta hiperbarokinė rinkodaros ar chemijos terminologija, kuri ir yra didžioji dalis minėto apsakymo įdaro, taip ir liks neperkandama.

Ir, tiesą pasakius, lieka. Po tokio teksto išsineši tik migloto supratimo nuotrupas, tačiau ir keisto susižavėjimo nuotaiką. Taip, D.F.Wallace’o proza iš tikrųjų primena šiuolaikiškai modernų, pašaipų ir aikštingą makaroniką. Tai dar XIV a. pabaigoje atsiradęs literatūros tekstui, kuris parašytas derinant keleto kalbų elementus, apibrėžimas. Man atrodo, kad čia ir slypi šio autoriaus prozos skaitymo azartas: skaitai, kažkuria pavyzdingai kramsnojančių smegenų dalimi nujauti, kad viskas prieš akis tėra rašytojo išmonės patiektas produktas, sluoksniuotas kvazi žodyno ir išsigalvotų apibrėžimų batonėlis, tačiau vis vien patiki literatūrinio konstrukto realumu. Siurrealumą sukelia ne situacijos netipiškumas, įprastos tikrovės perkeitimas, bet pati kalbos vartosena. D.F.Wallace’as savo arsenale turi tikrai įspūdingo ilgio sakinių. O apsakymas „Dvasia nėra žaizdras“ – tartum parašytas visiškai kito autoriaus. D.F.Wallace’as jame nebevartoja triuškinančios, surogatinės kalbos, tačiau demonstruoja, kaip viename tekste, lyg grotelių į kvadratus padalytame mokyklos lange, sąveikauja skirtingiausi mikro- ir makronaratyvai. Dar kitokia prozinė variacija laukia vos keleto puslapių (tiesiog nesuvokiamas kontrastas „Ponui Tešliui“) kūrinyje „Nudegusių vaikų įsikūnijimai“, kuris pritrenkia lakoniškumu ir skausmo koncentratu. Šis amerikiečių rašytojas nelinkęs kartoti savęs.

D.F.Wallace’o apsakymų pabaigos gali sukelti įspūdį, kad autorius laiku nesugeba įjungti stabdžių. Bet ir tai žavu: ruošiantis padėti tašką, negalvojama, ar parašiutas išsiskleis, ar ne.

Leidėjų nuotr.

Dejan Atanacković

LUZITANIJA

Iš serbų kalbos vertė Laima Masytė. Sofoklis, 2021

Nors galiniame serbų rašytojo Dejano Atanackovićiaus knygos viršelyje rašoma, kad romanas „Luzitanija“ paremtas tikra istorija, vis vien negali atsikratyti įtarios minties, jog ir šis teiginys tėra atsainiai mestelėtas pramanas. Realius įvykius ir vietas, tikras istorines asmenybes ir dokumentinių šaltinių nuotrupas D.Atanackovićius maišo lyg spalvotas medines kaladėles, kol galiausiai iš jų surenčia sudėtingo, keisto ir mįslingo pasaulio maketą. Viskas, kas yra tarp šių kaladėlių, – tai nepaprasta autoriaus išmonė, kuri sutvirtina ir papildo makabrišką statinį. Šis daugiabriaunis romanas kursto nuolatinę abejonę: ar yra bent kokia tranšėja, einanti tarp sveiko proto ir beprotybės, „nes galų gale ir pats žmogus arba atsiduria toje pusėje, kuri įvardija, arba pats yra įvardijamas, o kas yra liga, jeigu ne pavadinimas“ (p. 72). Visgi žymiai kebliau yra atsakyti, koks yra beribės žmogiškosios kvailybės vaidmuo.

Pirmojo pasaulinio karo nuniokotame Belgrade veikianti psichiatrijos ligoninė pasiskelbia valstybe valstybėje, ji pabrėžtinai nesitapatina su jokia teritorija ir „laikosi susivienijimo per susitraukimą principo“ – „gyvuoja šimte dvidešimtyje savo piliečių“ (p. 104). Šie piliečiai – tai ligoninės personalas ir pacientai, kurie, pasiskirstę vaidmenimis, įkūrę atitinkamas ministerijas ir, bemaž nekreipdami dėmesio į išorėje likusį chaosą, gyvena spalvingoje atskirtyje. Galima sakyti, kad Luzitanija – „sėkmingiausio valstybės projekto pavyzdys“ (p. 143), utopinė bendruomenė, kurios narių istorijos fragmentiškai skleidžiasi romane. Personažai tikrai atrodo atkeliavę iš kokios nors kreivų veidrodžių karalystės, jų fantasmagoriški likimai draikosi po knygos puslapius, tad skaitant  „Luzitaniją“ reikia atidumo, nes tik taip įmanoma sumegzti siūlų galus. Ilgainiui tampa aišku, kad „pasaulis grindžiamas ne faktais, o tikimybėmis“ (p. 120), kad, remiantis Luzitanijos logika, „leistina kiekvieną, net ir keisčiausią idėją laikyti teisėta ir tikra“ (p. 84). O  žvėrių kaukės simbolizuoja pamatinį žmonijos siaubą: „kiekviename iš mūsų tūno gyvulys“ (p. 158), nesvarbu, kaip kruopščiai jį bandytume paslėpti po tariamu normalumu – savo biografija.

Kate Elizabeth Russell

TAMSI VANESA

Iš anglų kalbos vertė Eglė Naujokaitytė. Baltos lankos, 2021

Leidėjų nuotr.

Prieš trejus metus, kai debiutinis Kate Elizabeth Russell romanas „Tamsi Vanesa“ dar tik buvo pristatomas potencialiems leidėjams, #metoo judėjimas jau visu smarkumu krėtė pasaulį. Iš pradžių autorė nerimavo, ar įvykių kontekstas nepakenks knygos pasirodymui. Kūrinys su savąja tema nesunkiai galėjo būti įstumtas į visų skandalingų istorijų traukinį ir gana pigiai pelnyti reikiamos reklamos bei dėmesio. Tačiau pati K.E.Russell save nuramino ir įtikino, kad visgi dešimtmetį trukęs ieškojimų ir rašymo periodas privalo virsti gera knyga. Mano subjektyvia nuomone, „Tamsi Vanesa“ tokia ir yra. Romanas, kuris skleidžiasi lėtai, pamažu keisdamas savo komplikuotą pavidalą, lyg į vandens stiklinę kaptelėjęs juodo rašalo lašas.

2000-ieji, privačios mokyklos mokinei Vanesai – penkiolika, kai jos gyvenime pasirodo kone trigubai vyresnis literatūros mokytojas Džeikobas Streinas. Imli, save ir pasaulį analizuojanti maištinga paauglės sąmonė neaiškiai suvokia savo lolitiškumą, kad jos viduje „tūno kažkas tamsaus – kažkas ten tūnojusio visada“ (p. 185). Netrukus paaiškėja, kad yra dvi tamsos, ir jos pavojingai signalizuoja viena kitai. Džeikobas Streinas, susidomėjęs mokyklos autsaidere, mėginančia rašyti poeziją, subtiliomis manipuliacijomis veikia Vanesą, kol galiausiai tarp jų įsiplieskia nuo pašalinių akių slapstomas uždraustas romanas. Nė viena pusė dar nežino, kaip greitai jų pragaištingas santykis pakeis abiejų gyvenimus. Vanesa giliai tiki, kad Džeikobo Streino akyse yra nepakartojama („Pasirodo, turiu ypatingų galių, kurių pagalba galiu priversti tai įvykti. Galiu jį valdyti“ (p. 105), ir nenujaučia, kad yra ne pirmoji, atsidūrusi mokytojo spąstuose.

2017-ieji, Vanesa gyvena sudėtingos praeities griuvėsiuose ir sunkiai kovoja su realybe – darbu viešbutyje, priklausomybėmis ir nuolatiniu kamuojančiu klausimu: kas nutiko tarp jos ir Džeikobo Streino? Visus tuos metus Vanesos sąmonė sukosi paauglystės traumos karuselėje, tačiau toksiški ryšiai su Džeikobu Streinu vis dar palaikomi („Nes aš dar tebesu ten. Ir niekaip negaliu pajudėti pirmyn“ (p. 84).

„Tamsi Vanesa“ – nepatogus pleistras ant žaizdos, kurį norisi nudraskyti ir atitolinti žaizdos gijimą, tačiau kartu tai ir ilgo asmenybės sveikimo istorija.

Vytautas Pliura

ŠVELNUMAS PRAGARE

Iš anglų kalbos vertė Marius Burokas ir Gediminas Pulokas. Kitos knygos, 2021

Leidėjų nuotr.

„Supratau, kad jo žaizdos – akivaizdžiai išorėje, o manosios – / visai tokios pat, tiesiog viduje“ (p. 92). Lietuviškų šaknų turintis JAV poetas ir dramaturgas Vytautas Pliura, nors poeziją pradėjo rašyti gan vėlai, tačiau savo išpažintinėje kūryboje spėjo įprasminti negyjančias vidines žaizdas ir įsisenėjusius sielos randus. V.Pliuros eilėraščių subjektas nusimeta visus tabu, jo balsas springdamas artikuliuoja gėlą, įniršį, neapykantą sau ir neteisingam pasauliui, tačiau drauge tyliai mėgina šauktis artumo, šilumos, meilės, trokšta būti išgirstas ir suprastas. Keliuose eilėraščiuose kartojasi gėdos, jaučiamos į save žvelgiant veidrodyje, motyvas. Nepritampančiam žmogui aplinka virtusi susvetimėjimo persmelkta erdve („Privalėjau tave išgelbėti / Bet tada įdėmiai apsižvalgiau aplinkui / Ir supratau, kad aš ir pats – Laplandijoj“ (p. 62). Tu esi pažymėtas, o tavąją tapatybę kitiems apibrėžia tik dėvimi ryškūs praido marškinėliai.

Ilguose, laužytų formų poeto tekstuose atskleidžiamos homoseksualaus, savo kūnu prekiaujančio vyro patirtys, kartojasi bėgimo iš ankštos gimtųjų namų erdvės į didmiestį epizodai, eilėraščiuose stropiai dokumentuojami mylimieji ir eiliniai meilužiai. V.Pliura nešykšti iškalbingų detalių apie normalia laikomą vadinamųjų natūralų visuomenės dalį, kurioje įprastai veši panieka, netolerancija, nesiskaitymas su netradicinės orientacijos žmonėmis („Jei esi homoseksualus, tau leidžiama suprasti, kad tu – / paskutinis padugnė“ (p. 134), tačiau, kad ir kaip paradoksalu, būtent šioje terpėje apdairiai slapstomas geismas, sadizmas, iškreiptos fantazijos, kurias trokštama įgyvendinti su homoseksualais („Pasaulis iššoktų iš savo orbitos, jei tik kas sužinotų, / kas iš tikrųjų LANKOSI… mano namuose“ (p. 98). Lyrinis subjektas neretai praranda savikontrolę, jis fantazuoja apie teroristinius išpuolius (eilėraštis „Sapnavau, kaip susprogdinu Diko Klarko šou“), manifestuoja smurtą ir naikinimą (eilėraštis „Žudykit heteroseksualus“). Visgi skaitant V.Pliuros poeziją aiškėja, kad visas šis impulsyvus maištas ir kraštutinumai – iš desperacijos ir negebėjimo ką nors iš tikrųjų pakeisti. Telikęs tik čiuožinėjimas tamsiojoje Mėnulio pusėje.

Yoko Ogawa

ATMINTIES POLICIJA

Iš japonų kalbos vertė Gabija Enciūtė. Baltos lankos, 2021

Atmintis – lyg komoda su begale stalčiukų, kurių kiekviename slypi prisiminimai. Kartais prireikia nemažai pastangų, kad atvertas prisiminimas prabiltų. Alegoriniame japonų rašytojos Yoko Ogawos romane „Atminties policija“, kuris pirmą kartą publikuotas dar 1994 m. (simboliškai praėjus dešimtmečiui nuo orveliškų 1984-ųjų) piešiama bevardė sala, kurioje vyksta nepaaiškinami išnykimai: iš žmonių gyvenimų atsitiktine tvarka dingsta įvairūs daiktai ir dalykai. Po kiekvieno išnykimo, tarsi užmarščiai įtvirtinti, privalu sunaikinti ir objektus, kurie gali grąžinti prisiminimus. Tačiau „visuomenėje esama išskirtinių žmonių“ (p. 27), kurie turi sugebėjimą atminties neprarasti. Būtent jie ir tampa slaptosios policijos, vadinamųjų atminimų medžiotojų, taikiniu. Knygos pasakotoja, rašanti romanus, nujaučia, kad pavojus gresia ir jos knygų redaktoriui ponui R. Mergina, kurios motina skulptorė, kadaise taip pat buvo viena iš gebančių prisiminti, rizikuoja ir padeda redaktoriui pasislėpti savo namuose įrengtame slaptabutyje. Pats ponas R. yra vaikščiojantis prisiminimų bagažas, o įsikūręs slėptuvėje, šią paverčia savotišku atminties artefaktų rezervuaru, kuriame kaupiami išnykę ir uždrausti naudoti objektai („Čia būsi saugi. Juk čia išsaugoma visa prarasta atmintis“ (p. 330). Mano manymu, tai įdomus atminties metaforos įkūnijimas.

Y.Ogawa savo ankstyvajame romane užgriebia ir tyrinėja stebėtinai daug temų: prisiminimų, draugystės, artumo, autentiškumo, susvetimėjimo, tapatybės, kūrybos, kontrolės ir kt. Atminties policijos, kaip represijas vykdančios institucijos, įvaizdis atkeliauja iš mums gerai žinomų distopinių kūrinių. Pvz., saloje deginamų išnykusių knygų epizodas aiškiai susišaukia su Ray Bradbury mokslinės fantastikos romanu „451 Farenheito“. Y.Ogawos kūrinio veikėjai prisimena ir netgi pažodžiui cituoja vokiečių rašytoją Heinrichą Heinę („Žmonės, kurie degina knygas, anksčiau ar vėliau ima deginti žmones“ (p. 236). Kūrinys skaitomas greitai ir sklandžiai, turi pagaulių įtampos akimirkų ir netgi grotesko elementų (salos gyventojams išnyksta įvairios kūno dalys), visgi man jame pritrūko gelmės ir retsykiais norėjosi, kad rašytoja dar giliau panirtų į tą klampią atminties liūno temą.

Mamai

Shunmyo Masuno "Paprasto gyvenimo menas"

Nusiavę batus sudėkite vieną šalia kito. Atsikelkite 15 minučių anksčiau. Išmeskite, ko nereikia. Šiuos nesunkiai įgyvendinamus, tačiau kasdienybę palengvinančius įpročius siūlo knyga "Paprasto gyvenimo menas". Jei jaučiate, kad jūsų mintys sujauktos ir varginančios, o kasdienybė atrodo nuobodi ir nereikšminga – ši pasaulinio garso dzeno sodo meistro ir landšafto architekto, Kenkodži šventyklos dvasininko S.Masuno knyga – jums. Atlikdami paprastas kasdienes praktikas, išmoksite rasti laimę ne ieškodami išskirtinių patirčių, bet po truputėlį keisdami savo gyvenimą – taip iš naujo pajusite vidinę ramybę.

Tėčiui

Davido Wallace'o-Wellso "Negyvenama žemė"

"Negyvenama žemė" – aistringas, bauginantis, tačiau kartu keistai viltingas pasakojimas apie tai, kas vyksta planetoje. Tiksliau – apie tai, ką mes su ja padarėme. Tai knyga, skirta šiuo metu visame pasaulyje nepaprastai aktualioms klimato kaitos keliamoms problemoms. Knygoje negailestingai išskaičiuojamos visos žmonijos veiklos rūšys, turinčios neigiamą poveikį planetos ekosistemai, kuri dabar ima atsigręžti prieš mus pačius, kitaip sakant, kyla į kovą, galinčią trukti daug dešimtmečių, – kol mus sunaikins. Autorius laikosi hipotezės, kad žmogaus veikla išprovokavo pokyčius – iš pradžių akivaizdžių faktų ignoravimu, o paskui – visos klimato sistemos neigimu. Išvadas kiekvienas Žemės gyventojas turėtų padaryti pats.

Senelei

Inos Pukelytės "Panelės iš Laisvės alėjos"

1932-ieji, auksiniai Kauno laikai. Tiek lenkiškai kalbanti knygyno darbuotoja Zofija, tiek gražuolė žydaitė Rachelė, vykstanti vaidinti į Kauno žydų teatrą, puoselėja pačias gražiausias ateities svajones. Kaunas juk beveik mažasis Paryžius! Čia – teatras, meilė, džiazas... Svaiginantys Rachelės karjeros planai ir Zofijos šeimyninės laimės vizija. Tačiau nei viena, nei kita nenujaučia, kokia trumpa bus jų laimė. Kaip greit viską pakeis laikinąją sostinę užgulęs tamsus karo šešėlis ir kokius gyvenimą keičiančius sprendimus teks priimti.

Seneliui

Danila Comastri Montanari "Saugokis šuns"

Roma, 44-tieji metai po Kristaus. Senatorius Publijus Aurelijus Stacijus – ne tik gerbiamas Romos patricijus. Jo aštri akis ir nenuilstamas protas nesnaudžia: senatorius pastebi dalykus, kurių nemato niekas kitas. "Saugokis šuns" buvo rašoma prie įėjimo į romėnų namus; toks užrašas po mozaika puikavosi ir prie provincijos turtuolio Gnėjaus Plaucijaus namo, pas kurį po atostogų Bajose kaip tik ketino paviešėti Publijus Aurelijus Stacijus. Tačiau vos tik atvykus, viešnagę aptemdo baisi žinia: pirmagimis Plaucijaus sūnus Atikas įkrito į murenų baseiną ir žuvo... Publijus Aurelijus Stacijus privalo išpainioti šį intrigų, troškimų, pavydo ir neapykantos rezginį, kad visi suprastų, ko iš tikrųjų reikia saugotis.

Sesei

Selemono Paltanavičiaus "Kaip miega gyvūnai"

Ar teko matyti miegantį slieką? Kas pramiega visą dieną? Kodėl briedžiui nereikia namų? Gamtininkas, aplinkosaugininkas Selemonas Paltanavičius kviečia pažvelgti, kaip miega gyvūnai. Smarkiai nustebsite! Gyvūnams poilsis ir miegas nepaprastai svarbūs: lemia gerą nuotaiką, suteikia sveikatos ir žvitrumo. Ilsisi jie visi skirtingai. Vien arklys gali miegoti keliais būdais. Kai kurie snaudžia ar miega net po keliolika valandų per parą. Gali būti, kad miegodami sapnuoja, tik mums apie tai sunku sužinoti. Kai žinosime, kaip gyvūnai miega, niekada jų be reikalo nepažadinsime. Į gyvūnų pasaulį knygoje nukelia ir puikios Marijos Smirnovaitės iliustracijos.

Broliui

Tomo Dirgėlos "Vytautas Didysis Žalgirio arenoje"

Vienas populiariausių lietuvių vaikų rašytojų, jauniesiems skaitytojams geriausiai žinomas kaip detektyvinės serijos "Domas ir Tomas" autorius, naujausioje knygoje kviečia keliauti laiku! Trakų pilyje įvyko neįtikėtinas dalykas – iš praeities į savo sodybą atkeliauja pats Vytautas Didysis. Ieškodamas dingusios karūnos kunigaikštis netikėtai susidraugauja su Matu ir Ema. Paaiškėja, kad paskui Vytautą atkeliavo ir jo pusbrolis Jogaila, ketindamas sužlugdyti giminaičio planą. Į kovą stoja ne tik kilmingi pusbroliai, bet ir geriausi draugai – Matas ir Feliksas. Ar draugystė nugalės? Ar tikrai verta keisti Lietuvos istoriją?

Mamai – apie gyvenimo meną

Nusiavę batus sudėkite vieną šalia kito. Atsikelkite 15 minučių anksčiau. Išmeskite, ko nereikia. Šiuos nesunkiai įgyvendinamus, tačiau kasdienybę palengvinančius įpročius siūlo knyga „Paprasto gyvenimo menas“. Jei jaučiate, kad jūsų mintys sujauktos ir varginančios, o kasdienybė atrodo nuobodi ir nereikšminga, ši pasaulinio garso dzeno sodo meistro ir landšafto architekto, Kenkodži šventyklos dvasininko Shunmyo Masuno knyga – jums. Atlikdami paprastas kasdienes praktikas, išmoksite rasti laimę ne ieškodami išskirtinių patirčių, bet po truputėlį keisdami savo gyvenimą – taip iš naujo pajusite vidinę ramybę. Keisti gyvenimo būdą neturi būti sunku.

Tėčiui – apie klimato kaitą

Davido Wallace’o-Wellso „Negyvenama žemė“ skirta šiuo metu visame pasaulyje nepaprastai aktualioms klimato kaitos keliamoms problemoms. Ši knyga – aistringas, bauginantis, bet drauge ir keistai viltingas pasakojimas apie tai, kas vyksta planetoje. Tiksliau – apie tai, ką mes su ja padarėme. Knygoje negailestingai vardijamos visos žmonijos veiklos rūšys, turinčios neigiamą poveikį planetos ekosistemai, kuri dabar ima atsigręžti prieš mus pačius, kitaip sakant, kyla į kovą, galinčią trukti daug dešimtmečių, – kol mus sunaikins. Autorius vaizdžiai piešia, kaip padėtis galėtų dar pablogėti: katastrofiškos audros, sausros, potvyniai, miškų gaisrai, užterštumas, maras, ekonominė stagnacija ir karas. Autorius laikosi hipotezės, kad pokyčius išprovokavo žmogaus veikla – iš pradžių akivaizdžių faktų ignoravimu, o paskui – visos klimato sistemos neigimu. Išvadas kiekvienas Žemės gyventojas turėtų padaryti pats.

Senelei – romanas apie tarpukarį

1932-ieji, auksiniai Kauno laikai. Inos Pukelytės romane „Panelės iš Laisvės alėjos“ tiek lenkiškai kalbanti knygyno darbuotoja Zofija, tiek gražuolė žydaitė Rachelė, vykstanti vaidinti į Kauno žydų teatrą, puoselėja pačias gražiausias ateities svajones. Kaunas juk beveik mažasis Paryžius! Čia – teatras, meilė, džiazas, svaiginantys Rachelės karjeros planai ir Zofijos šeimyninės laimės vizija. Tačiau nei viena, nei kita nenujaučia, kokia trumpa bus jų laimė. Kaip greitai viską pakeis laikinąją sostinę užgulęs tamsus karo šešėlis ir kokius gyvenimą keičiančius sprendimus teks priimti... „Šis romanas – tai duoklė mano senelių kartai, kuri, patyrusi du pasaulinius karus, dėl dvasinių traumų ir politinių persekiojimų taip ir negalėjo deramai perduoti savo tragiškų istorijų vaikaičiams“, – teigė knygos autorė.

Seneliui – antikinis detektyvas

Danilos Comastri Montanari „Saugokis šuns“ – tai intriguojančio detektyvinio siužeto, patrauklaus pagrindinio veikėjo ir gyvai rekonstruotos istorinės aplinkos derinys. Roma, 44-tieji metai po Kristaus. Senatorius Publijus Aurelijus Stacijus – ne tik gerbiamas patricijus, besimėgaujantis visais gyvenimo Romoje pranašumais ir besirūpinantis savo domus klestėjimu. Jo aštri akis ir nenuilstamas protas nesnaudžia: senatorius pastebi dalykus, kurių nemato niekas kitas.

„Saugokis šuns“ – taip buvo rašoma prie įėjimo į romėnų namus; toks užrašas po mozaika puikavosi ir prie provincijos turtuolio Gnėjaus Plaucijaus namo, pas kurį po atostogų Bajose kaip tik ketino paviešėti Publijus Aurelijus Stacijus. Tačiau vos tik atvykus viešnagę aptemdo baisi žinia: pirmagimis Plaucijaus sūnus Atikas įkrito į murenų baseiną ir žuvo. Siaubinga mirtis sukelia įtarimų. Tačiau padėtis dar paaštrėja radus ypatingą žiedą, po kurio akimi slypi keista pranašystė. Joje sakoma, kad trys šeimos atžalos pražus dėl žuvų, paukščių ir vabzdžių... Publijus Aurelijus Stacijus privalo išpainioti šį intrigų, troškimų, pavydo ir neapykantos rezginį, kad visi suprastų, ko iš tikrųjų reikia saugotis.

Sesei – apie gyvūnų miegą

Ar teko matyti miegantį slieką? Kas pramiega visą dieną? Kodėl briedžiui nereikia namų? Mylimas ir puikiai pažįstamas gamtininkas, aplinkosaugininkas, radijo laidų vedėjas Selemonas Paltanavičius kviečia pažvelgti, kaip miega gyvūnai. Smarkiai nustebsite! Gyvūnams poilsis ir miegas nepaprastai svarbūs: lemia gerą nuotaiką, suteikia sveikatos ir žvitrumo. Ilsisi jie visi skirtingai. Vien arklys gali miegoti keliais būdais. Kai kurie snaudžia ar miega net po keliolika valandų per parą. Gali būti, kad miegodami sapnuoja, tik mums apie tai sunku sužinoti. Kai žinosime, kaip gyvūnai miega, niekada jų be reikalo nepažadinsime. Beje, į gyvūnų pasaulį S.Paltanavičius knygoje „Kaip miega gyvūnai“ nukelia puikios Marijos Smirnovaitės iliustracijos.

Broliui – istorinė kelionė laiku

Vienas populiariausių lietuvių vaikų rašytojų, jauniesiems skaitytojams geriausiai žinomas kaip detektyvinės serijos „Domas ir Tomas“ autorius Tomas Dirgėla naujausioje knygoje „Vytautas Didysis Žalgirio arenoje“ kviečia keliauti laiku! Trakų pilyje įvyko neįtikėtinas dalykas – iš praeities į savo sodybą dabartyje atkeliauja pats Vytautas Didysis. Ieškodamas dingusios karūnos, kunigaikštis netikėtai susidraugauja su Matu ir Ema. Netrukus paaiškėja, kad paskui Vytautą atkeliavo ir jo pusbrolis Jogaila, ketindamas sužlugdyti giminaičio planą. Į kovą stoja ne tik kilmingi pusbroliai, bet ir geriausi draugai – Matas ir Feliksas. Ar draugystė nugalės? Ar tikrai verta keisti Lietuvos istoriją?..

„Rašydamas šią knygą, daug domėjausi Vytauto Didžiojo laikais, tačiau pasakojimo nenorėjau perkrauti faktais, nes siekiu vaikus sudominti, užkabinti, kad mūsų senovės istorija pradėtų domėtis patys, – sakė T.Dirgėla. – O man turbūt labiausiai įsiminė istorinis Vytauto Didžiojo pabėgimas iš Jogailos nelaisvės apsimetus moterimi. Jei iki Žalgirio mūšio Vytautas būtų pamiršęs persirengti, karo lauke kryžiuočiai, pamatę tokius pokyčius, tikriausiai būtų kaip reikiant nustebę.“

Romas Treigys

DZIEDAS

Tyto alba, 2018

Tai knyga apie išlikimą. Ne apie dziedą, bent jau ne vien apie jį. Dziedo linija, kuri tęsiasi visą XX a., romane sudaro kokį trečdalį, kitos dvi stambios šakos – tai didžiavyrio Tomo Ramzos nuotykiai XIX a. ir jo pirmtako tokio pat kieto vyruko Edgaro Ramsay reikalai XVII a. pradžioje.

Visus juos pirmiausia sieja kova ir sugebėjimas išlikti nepavydėtinomis sąlygomis. Sumanusis Dziedas, jaunystėje pravardžiuotas Plunksnele, kaip riešutus taršo ir nacių, ir sovietų okupantus, jo kolega iš praėjusio laiko kaunasi net už patį Napoleoną, o kitas iš trijulės karšia kailį Lietuvos atsikąsti atplaukusiems švedams.

Istorinis knygos pagrindas tikras ir dar mažai čiupinėtas – aš pats apie negirdėtus neregėtus škotus Ramzas (Ramsay) nuo Kėdainių sužinojau tik iš R.Treigio knygos. Surentęs tvirtą vaizduotės tiltą į praeitį autorius leidžia iš arti sudalyvauti ir karuose su švedais, ir prancūzų imperatoriaus žygyje į Maskvą (ypač – nelaimingoje kelionėje atgalios), pokario rezistencijos kovose. Daugiausia vaizduojami visokie kariniai dalykėliai, dvikovos su ginklais ar pasalomis. Todėl „Dziedas“ žanriškai primena klasikinį vesterną. Skaitai kaip filmą.

Knyga kinematografiška dar ir dėl to, kad kalba nežėri literatūriniais niuansais ir retorinėmis figūromis. Nors vaizduotė žaižaruoja, nepašykštėta įvairiausių keistų nutikimų ir spalvingų gyvenimiškos išminties frazių, stilius lieka gana santūrus. Vieniems skaitytojams tai reikš, kad kalba netrukdo veiksmui, kitiems gi truputėlį pritrūks gylio.

Ko gero, šiais metais mirusio autoriaus pirmosios ir paskutinės knygos radimosi istorija yra pati verta bent kelių puslapių nuotykių romane. Šis tekstas išniro iš niekur. Ir gali tapti vertingu rašytiniu paminklu netikėtiems Lietuvos istorijos rakursams. Todėl tikrai galima pro pirštus pažiūrėti į kiek komplikuotą romano struktūrą, trūkinėjantį naratyvą.

Valdas Papievis

BRYDĖ

Odilė, 2018

Ši knyga – irgi apie išlikimą. V.Papievis panardina į pokario rezistencijos dramą, į pačią laisvės kovų sąmonę, sakiniais varydamas gyvą partizanų kraują. Nors „Brydėje“, kaip ir „Dziede“, susipina keli laikai ir atsišakoja kelių veikėjų linijos, tekstas lieka stebėtinai nuoseklus. Romaną suriša bendra nuotaika, kurią sukuria talentinga rašytojo kalba. Autorinis balsas toks ryškus, kad tampa legitimia laisvės kovų pasipriešinimo dvasios versija. Kitaip sakant, gali būti, kad kaip alsuoja šis tekstas, taip po Antrojo pasaulinio karo alsavo okupantų trypiama Lietuva.

Kita vertus, papieviškas braižas, tas pasakotojo emocinis fonas tampa visų veikėjų ypatybe, dėl to jie tarytum supanašėja. Bet tai visiškai pateisinama, nes romanas veikia kaip bendražmogiška (broliška) tautos egzistencijos iššūkių ir kančių stenograma: „Tu eini į mišką, tu keršysi, nors tavo kerštas nieko nesugrąžins, tu žudysi, kad nebūtum pats nužudytas.“ (p. 37).

Ideologiškai, sakytum, netikėta, užtat literatūriškai išties prasminga, kad V.Papievis kuria ne tik miško brolių ir rezistencijos aukų psichologinius portretus, bet įsismelkia ir į stribų (romane aukštaitiškai vadinamų skrebais) sąmonę, sužeistą sielą. Šiame tekste okupantai ir jų lietuviai talkininkai – tokie pat žmoniški, tokie pat labai likimo nuskriausti.

Žinant, kad šis romanas parašytas dar iki priklausomybės ir tik dabar ištrauktas iš stalčiaus, stebina, kokius jau andai rašytojas demonstravo literatūrinius gebėjimus („vidurnakčio skliautas – tarytum varpas be šerdies“, p. 19), jau tada buvo įvaldęs savo stilių, kuris po romano „Eiti“ (2010) praktiškai tapo egzistencialistinės pajautos kanonu. Būtent šis autorius sukuria būseną pagal tai, kaip jungia žodžius. Sintaksė yra sielos semantinis kodas. 

Robertas Seethaleris

VISAS GYVENIMAS

Vertė Rūta Jonynaitė, Baltos lankos, 2017

Apie ką ši knyga? Apie išlikimą. Istorija apie Andrėją Egerį, kalnų gyventoją, užaugintą smurtaujančio giminaičio šeimoje. Tai melancholiška odė kalnų gamtai ir atšiauriam kalnėnų charakteriui. Kaip ir R.Treigio romane veikėjas Dziedas, taip ir Egeris įrėmina XX a.

Vaikystėje uitas savo globėjo, jis paauglystėje jam pasipriešina ir išeina į savarankišką gyvenimą. Susiradęs trobesį viršum kaimo, ten įsikuria ir atsiveda į namus moterį – atvykėlę smuklės darbuotoją. Beje, pasiperša jai kaip reta romantiškai – su vyrų pagalba įžiebia prisipažinimo užrašą kalnuose.

Tačiau šeiminę darną nutraukia nelaimė – sniego lavina, kurios pradžią veikėjas pajunta miegodamas: „Tai buvo ne daugiau kaip nuojauta, švelnus šnabždesys, nuslinkęs pagal sienas.“ Šioji stichijos scena R.Seethalerio romane viena vaizdingiausių: „Kažkur viršuje išgirdo tarsi atodūsį, tarsi kas būtų plyšę giliai kalno viduje. Paskui dusliai sudundėjo, vis garsyn, ir jau kitą akimirką po kojomis sudrebėjo žemė. Staiga Egerį pagavo šaltis. Per kelias sekundes dundesys išaugo į skardų, šaižų griausmą. Egeris stovėjo sustingęs klausydamas, kaip kalnas pradeda dainuoti. Tada išvydo už kokių dvidešimties metrų pro šalį be garso šmėkštelint kažką didelį, juodą, ir dar nespėjęs suvokti, kad tai medžio kamienas, leidosi bėgti.“ (p. 55).

Knyga, Lietuvos vertėjų sąjungos išrinkta į geriausių pernykščių vertimų penketuką, patiks tiems, kurie dievina kalnus, mėgsta paprastų žmonių istorijas ir kuriems užtenka nepretenzingos filosofijos  apie gyvenimą ir mirtį: „Nes jei Dievulis būtų, jo dangaus karalystė nebūtų taip velniškai toli!“ (p. 47).

Artūras Žilis

ANT KELIŲ TIK PRIEŠ DIEVĄ

Naujas vardas, 2018

Ir ši knyga – apie išlikimą. A.Žilis aprašo agresyvaus jauno vyro Jono Vareno, dar žinomo kaip Varkė, kurio gyvenimo vara yra niekam nepasiduoti, nebent Dievui, viešnagę psichiatrijos ligoninėje. Patekęs į įstaigą po muštynių, jis ten tęsia kumščių filosofijos praktiką. Siužetas visiškai paprastas: iš pradžių psichuškės vierchus iškerta Varkė, tada supy*dina jį patį. Vėliau traumatologijos skyriuje jis planuoja kerštą, tačiau nelaimėlio mintis užvaldo medicinos seselė Sigutė, kurią jis įsimyli. Sigutė pacientui irgi prielanki.

Na ir tiek. Iš tikrųjų romanas sukurptas beveik iš nieko, intriguoja nebent tai, kokiu būdu veikėjai vieni su kitais susikapos. Veikėjai keliauja per puslapius neišplėtotų charakterių – jiems užtenka funkcijų (pavalyti, parūkyti, pasimušti, pajuokauti). Daug dialogų, kurie turėtų būti neva juokingi; gal šešiolikmečiai ir pakikens. Beje, veikėjai vieni kitiems nuolat papasakoja mums jau girdėtų anekdotų. Vietomis pamėtėjama kalėjimo gyvenimiškos išminties aforizmų: „Žmogus žmogui žmogus, kai žmogus žmogui žmogus.“

Kam galėtų rūpėti tokia istorija? Jeigu „Vilko valandą“ išleidęs Andrius Tapinas gražino prie knygos paauglius, tai gal A.Žilis taikosi į marozų auditoriją? Banaliosios istorijos iš kartaus gyvenimo psichiatrijos ligoninėje leidinio „37O“ auditorijai nedrįsčiau rekomenduoti, geriau skaityti rimtas knygas, kad ir iš pagrindinio veikėjo, anekdotiškai filosofuojančio mušeikos Varkės sąrašo: „Skaitau apie evoliuciją. Skaitau tai, kas tikrai yra krūta. Tarkim, Sun Tzu „Karo menas“, psichologija ir populiarioji psichologija. Skaitau Friedrichą Nietzsche, skaitau Osho. Daugybę knygų.“ (p. 221). Tai va, bum bum, bem bem, kokių randasi reiškinių šiuolaikinėje literatūroje!