Apie kosmetikos priemonių sudėtis šį kartą kalbamės su ilgametę patirtį grožio industrijos versle turinčia Juste Pinkevičiene, viena iš kosmetikos gamintojo „Cosmoway“ akcininkių, žurnalo „Aš Ikona“ grožio redaktore.

– Ar vartotojas gali išmokti perskaityti tas sudėtingai skambančias kosmetikos priemonių sudėtis, kurias gali rasti ant kiekvienos kosmetikos priemonės pakuotės?

– Tiesa, kad vartotojas gali išmokti perskaityti kosmetikos priemonių sudėtis ir suprasti, kodėl tam tikri komponentai yra naudojami kosmetikoje, tačiau tam, kad objektyviai įvertintų galimą priemonės efektyvumą, ką perskaitė, jam prireiks konfidencialios gamintojo informacijos – procentinės kiekvieno komponento dalies. Juk būtent procentinė kosmetikos priemonių sudėtis ir lemia, kokio poveikio galime tikėtis iš kosmetikos priemonės.

Neretai girdime, kad vartotojai mėgsta teigti, jog kosmetikos komponentai yra rašomi mažėjančia tvarka ir jei komponentas sąrašo apačioje, manoma, kad jis neveikia ir jo kosmetikos priemonėje yra itin mažai. Ši informacija – klaidinanti ir ja vadovautis nereikėtų. Mažėjančia tvarka gamintojas privalo rašyti tik tuos komponentus, kurių sudėtyje yra daugiau nei 1 proc.

Tuo tarpu kitus komponentus, kurių į kosmetikos priemones įdedama mažiau nei 1 proc., galima rašyti kokia tik nori tvarka. Taigi tas komponentas, kurio formulėje yra mažiausiai, gali dirbtinai būti iškeltas net iki sudėtinių dalių sąrašo vidurio. Svarbu paminėti ir tai, jog gamintojas neturi pažymėti kiek kokio komponento deda į kosmetikos priemonės formulę, taigi ta 1 proc. riba vartotojui taip ir lieka nežinoma. Be to, privalu atkreipti dėmesį ir į tai, jog yra begalė aktyvių ingredientų, kurių efektyvumui užtikrinti tikrai nereikia pastarojo įdėti būtinai daugiau nei 1 proc. Tarkime, didelės molekulinės masės hialurono cristalhyal, kuris pasižymi intensyviu odos drėkinimu veido priežiūros priemonių linijoje, rekomenduojama naudoti 0,01–1 proc. ribose, priklausomai nuo galutinės kosmetikos priemonės formulės kompozicijos. Būtent tokio komponento kiekio bendroje kosmetikos priemonės masėje užtenka, kad būtų pasiektas norimas efektas, nes didesnis kiekis gali sukelti net alergines reakcijas.

Dar vienas grožio mitas – dėl klaidingos informacijos dažnai nepelnytai nuteisiami vieni ar kiti komponentai, tarkim, Sodium laureth sulfate (SLES). Internete apstu informacijos, kad šampūnų ir dušo gelių, kurių sudėtyje yra šio komponento, jokiu būdu negalima naudoti: neva jie odą išsausins ir paveiks jūsų odą neigiamai. Tačiau ar žinojote, kad SLES yra įtraukiamas į kosmetikos priemonių sudėtį tik tam, kad galima būtų išnaudoti geriausią jo savybę – itin efektyviai valyti odos ir plaukų nešvarumus? Į priemonių sudėtį įtraukiant kitus drėkinimo ir maitinimo funkcijomis pasižyminčius komponentus ir naudojant reikiamą šių komponentų procentinį dydį, galima visiškai eliminuoti SLES galimybę sausinti. Daugelis ekspertų sutinka, kad SLES yra vienas labiausiai ištirtų ir geriausiai valančių komponentų, kurio keisti kitais aktyviausiais komponentais nėra jokių mokslinių argumentų. Taigi vartotojai suklaidinami, išgąsdinami, todėl kosmetikos gamintojai, siekdami parduoti savo priemones, neturi kur dingti ir pradeda ieškoti naujų, galbūt mažiau ištirtų ir laiko patikrintų komponentų.

Aktyviai klijuodami užrašus, be ko priemonės yra pagamintos, kartais net pamirštama parašyti, su kuo tas kremas ar šampūnas. Kurdami „Green Feel's“ griežtai atsisakome klaidinančių žinučių ir esame 100 proc. atviri su savo vartotojais, taigi turiu būti atvira ir šiuo klausimu. Mes taip pat tik dėl itin stipriai prigijusio neigiamo požiūrio į SLES pakeitėme šį komponentą kitu. Visa laimė, kad radome atitikmenį, kuriuo kaip profesionalai galime visiškai pasitikėti. Šiuo metu naudojame Coco-sulfate, kuris taip pat atlieka tą pačią nešvarumų valymo funkciją, tik daro tai švelniau.

– Kartu su komanda esate bene pirmieji Lietuvoje, drąsiai atskleidę kosmetikos priemonių sudėtis. Ar nebuvo baisu?

– Tikrai taip. Daug važinėjame po pasaulį, nuolat sekame karščiausias kosmetikos naujienas ir, tiesą pasakius, dar niekur nesu mačiusi, kad kuris nors gamintojas kosmetikos pakuotėse kaip ant delno surašytų visas sudedamąsias priemonių dalis su profesionaliais chemikų paaiškinimais, kam vienas ar kitas komponentas yra naudojamas. Taip daryti nusprendėme būtent dėl to, kad nuolat bendraujame su įvairių grožio mitų suklaidintais vartotojais.

„Green Feel's“ kuriame neturėdami, ko slėpti. Esame šios rinkos profesionalai, turime profesionalius chemikus, stiprią komandą, taigi būti, mūsų nuomone, atviriausia lietuviška kosmetika visai nebaisu.

„Šiandien internetinėje erdvėje teikiamais patarimais vadovaujasi nemaža dalis gyventojų, o sensacingi pranešimai, itin dažnai pateikiami pasitelkiant nuomonių lyderius, dažnai sulaukia geresnio atsiliepimo visuomenėje nei specialistų atsiliepimai. Tad labai raginame žmones informaciją rinktis itin atidžiai, ypač kai kalba eina apie kosmetiką“, – sako sveikatos apsaugos viceministras Algirdas Šešelgis.

Kalbant apie kosmetiką vis dažniau kaip teigiamos savybės yra pateikiamas faktas, kad ji yra natūrali ir ekologiška. Tačiau žmonėms labai svarbu žinoti, kad tai nėra tapatūs dalykai. Be to, kosmetika, kurioje yra cheminių priedų, taip pat nebūtinai bus kenksminga sveikatai.

„Pažymėtina, kad Kosmetikos srities teisės aktuose, reglamentuojančiuose kosmetikos gaminių saugą ir tiekimą rinkai, nėra įtvirtintų reikalavimų susijusių su teiginių „natūralus“ ir/ar „ekologiškas“ naudojimo bei jų nustatymo kriterijų. Todėl natūralumo ar ekologiškumo įvaizdį suteikiančioje reklamoje yra galimybės pasinaudoti ir tam tikromis šių terminų spekuliacijomis“, – sako SAM Rizikos sveikatai valdymo skyriaus vyr. specialistė Regina Burbienė.

Pasak jos, įvairios sertifikavimo ir standartizacijos organizacijos, taip pat profesionalų asociacijos pasirengė savo kriterijus ir vertinimo sistemas bei standartus. Tad žmonėms tikrai nelengva susiorientuoti  skirtingų ženklų ir teiginių įvairovėje. Tačiau kiekvienam žmogui svarbu žinoti, kad negalima dėti lygybės ženklo tarp „natūralus“ ir „ekologiškas“.

Natūrali kosmetika – tai priemonės, kurių didžioji dalis ar net visi ingredientai, yra neperdirbti ir natūralūs. Jei natūralios sudedamosios dalys išgaunamos iš augalinių šaltinių, taikant tinkamus jų apdorojimo metodus ir kurių daugiau kaip 50 proc. molekulinės masės sudaro natūralios medžiagos – tokia medžiaga laikoma natūralios kilmės. Tačiau nėra užtikrinama, ar tokios natūralios medžiagos išgautos iš auginamų ekologiškai produktų ir ar šiuose produktuose nėra sintetinių ar cheminių priedų.

Kitaip tariant, ekologiška kosmetika gali būti natūrali, bet natūrali kosmetika nebūtinai bus ekologiška, nes ekologiškos kosmetikos gamintojams keliami standartai ne tik kosmetikos priemonių sudėčiai, bet ir jų ingredientų auginimo ar išgavimo būdams. Ekologiškai kosmetikai yra keliami griežti reikalavimai.

Priemonės turi būti pagamintos iš natūralių, ekologiniuose ūkiuose išaugintų žaliavų, turi būti užtikrinamas minimalus cheminių reakcijų kiekis, prekių pakuotės turi būti perdirbamos. Toks gaminys turi būti sertifikuotas ir paženklintas. Ekologiškos kosmetikos sertifikatas reiškia, kad produktas buvo įvertintas tam tikros nepriklausomos organizacijos kaip atitinkantis ekologinio standarto reikalavimus.

Tad tai, jog kosmetikoje yra parabenų dar nereiškia, kad ji yra kenksminga.

Todėl, perkant šiuos gaminius, būtina apžiūrėti jų įpakavimą ir perskaityti sudėtį. Be to, priduria specialistas, kosmetiką rekomenduojama pirkti tik teisėtose prekybos vietose, nes kosmetikoje, kuria kartais prekiaujama turgavietėse, „blogųjų“ priedų gali būti daugiau, nei leistina, bet tai net nebus nurodyta ant gaminio pakuotės.

– Kaip reglamentuojamos medžiagos, kurios gali būti naudojamos kosmetikos gamyboje?

– Europos Parlamento ir Tarybos reglamente nurodyta, kokios medžiagos gali būti naudojamos kosmetikos gamyboje. Jį taiko visos Europos Sąjungos narės, įskaitant ir Lietuvą. Reglamente gana griežtai reglamentuotas tam tikrų medžiagų panaudojimas. Kai kurias iš jų uždrausta naudoti kosmetikos gamyboje, kitoms taikomi griežti apribojimai.

– Ar kosmetikos produktuose pasitaiko uždraustų medžiagų?

– Pirmiausia reikia žiūrėti į prekės ženklinimą, t. y., kas aiškiai deklaruojama. Tą galima patikrinti. Žinoma, kai kas gali būti nutylima. Jeigu yra įtarimas ar precedentas, kad galėjo būti panaudota draudžiama medžiaga, tenka atlikti laboratorinius tyrimus ir patvirtinti arba paneigti tokios medžiagos buvimą. Gana retai, bet tokių atvejų pasitaiko. Galbūt tokios medžiagos įdėtos nesąmoningai – tiesiog keičiasi reglamentavimas, ir jei anksčiau kokia nors medžiaga buvo leidžiama naudoti, vėliau ji galėjo būti uždrausta. O gaminiai buvo užsilikę rinkoje arba gamintojas nepakeitė receptūros. Taip rinkoje atsiranda draudžiamų gaminių.

– Kas išprovokuoja tokius patikrinimus ir kur jie atliekami?

– Jie atliekami dėl įvairių priežasčių – gyventojų skundų, pranešimų iš kitų valstybių apie nesaugų gaminį. Yra daug įvairių priežasčių, išprovokuojančių tyrimus. Jie gana brangūs, todėl nėra atliekami dažnai, galbūt keliolika ar keliasdešimt kartų per metus.

– Kokia būna patikra, jei yra įtarimų, kad produkte esama neleistinų medžiagų?

– Patikrinimus Lietuvoje atlieka Valstybinė maisto produktų inspekcija. Pirmiausia, viskas prasideda nuo deklaruojamos informacijos, pateiktos gaminio etiketėje. Jei kyla įtarimų, kad netiksliai įvardintos medžiagos arba nėra aišku, kokia tai medžiaga, pereinama prie kitų metodų – vadinamosios gaminio informacijos bylos, kurioje daug plačiau ir konkrečiau išdėstyta informacija apie receptūrą, kokios žaliavos naudojamos ir kiek jų yra dedama.

Tos medžiagos nurodytos tam tikroje tarptautinėje nomenklatūroje, kuri naudojama gaminant kosmetinius gaminius. Jei ir ten nepavyksta iki galo išsiaiškinti dėl vienų ar kitų medžiagų, tada, be abejo, pereinama prie instrumentinių, laboratorinių tyrimų. Juos gali atlikti visos akredituotos laboratorijos. Lietuvoje tokius tyrimus dažniausiai atlieka Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija.

– „Blogosios“ sudedamosios dalys mums, ne chemikams, labai dažnai nesuprantamos. Įsigilinus ir panagrinėjus, dažniausiai tai būna naftos produktai.

– „Blogosios“ medžiagos naudojamos kosmetikos gaminiuose. Kaip savarankiškos cheminės medžiagos jos labai pavojingos, bet, įdėjus į gaminį, jų rizika suvaldoma tam tikrais apribojimais. [...] Arba nurodomi įspėjimai, kad gaminyje panaudota medžiaga, galinti sukelti alergiją.

– Gal galėtumėte apžvelgti sudėtinių dalių, kurios priskiriamos prie „blogųjų“ medžiagų, grupes? Pavyzdžiui, lyg ir žinome, kad dezodorantuose neturėtų būti parabenų, sulfatų.

– Nesutikčiau, kad neturėtų būti. Su tam tikrais apribojimais kosmetikos gaminiuose gali būti netgi parabenų. Tačiau reikia žiūrėti į jų koncentraciją ir kokiems gaminiams jie skirti. Visa tai surašyta reglamente – kiek galima dėti, kokie įspėjimai nurodyti ir t. t.

Gana aktualus yra kvapiųjų medžiagų naudojimas kosmetikoje. Plačiai žinoma, kad atsiranda vis naujų medžiagų, kurios gali sukelti alergiją. Reglamente nurodyta, kad gaminio etiketėje turi būti parašyta net apie mažus kvapiklių kiekius. Jie negali slėptis po tokiu bendriniu pavadinimu, kaip kvapiosios medžiagos, – jos turi būti įvardijamos konkrečiai. Tai svarbu tam, kad vartotojas, matydamas visą sudėtį, galėtų nustatyti, ar jis alergiškas vienai ar kitai medžiagai.

– Tarkime, aš naudoju tamsius plaukų dažus. Ten parašyta, kad naudojamas P-fenilendiaminas. Bet etiketėje tikrai neperskaitysiu, kad ta medžiaga lengvai prasiskverbia pro odą ir gali sukelti alergiją, vėžį, apsigimimus ir t. t. Moteriai reikia eiti pirkti dažų su tokiais medžiagų sąrašais?

– P-fenilendiaminas yra pavojinga medžiaga, bet su tam tikrais apribojimais leidžiama plaukų dažuose. Medžiaga, naudojama pagal gamintojo nurodytą paskirtį ir laikantis visų įspėjimų, neturėtų kelti pavojaus sveikatai. Be abejo, vartotojai žino, kam yra alergiški, todėl gaminių, galinčių sukelti alergiją, turi naudoti kuo mažiau. Bet tokių gaminių naudojimas nėra pavojingas.

– Gal tuose dokumentuose yra taisyklių, kurios turėtų būti viešinamos visuomenei?

– Reglamente prie kiekvienos medžiagos nurodyta, kiek ir į kokį kosmetikos gaminį jos galima dėti, kokie yra įspėjimai. Vienas iš dažnų įspėjimų – nenaudoti vaikams iki trejų metų. Jei mokslininkų nustatyta ir patvirtinta, kad medžiaga gali kelti pavojų jaunesnio amžiaus vartotojams, tai būtina nurodyti įspėjimuose. O vartotojui būtina skaityti, kas ten nurodyta. Tam tikra informacija turi būti pateikiama valstybine kalba. Taip pat yra specialistai, kuriems galima paskambinti, pasikonsultuoti ar padiskutuoti, ar koks nors gaminys nesukels pavojaus sveikatai.

Visi į rinką patenkantys gaminiai turi būti saugūs. Neatlikus išsamaus tyrimo, tikrai negalima spekuliuoti šiuo dalyku. Yra procedūra, kai, prieš pateikiant gaminį į rinką, reikia pranešti tam tikrą informaciją vadinamajam kosmetikos gaminių notifikavimo portalui. Tai vyksta visos ES mastu. Bet tai neįrodo, kad gaminys yra saugus. Jis gali būti ir nesaugus, nes gyvenime būna visko. Be abejo, galime kalbėti teisėtą prekybą ir tiekimą į rinką, bet būna ir nelegalių būdų, kaip tiekti prekes į rinką. Rekomenduojama pirkti kosmetiką tik legaliose vietose. Nebūtinai visa turgaus prekyba neteisėta, bet tokių atvejų būna. Jei gaminys neturi aprašymo valstybine kalba, bet parduodamas Lietuvoje, tai yra pažeidimas. Tokio gaminio tikrai nerekomenduočiau pirkti ir naudoti.