Graži Motiejūnų šeimos tradicija turėtų tęstis ir šią vasarą. Nebent krepšininkui sutrukdytų radikaliai perstumdytas Kinijos čempionato tvarkaraštis. Kol 29 metų Lietuvos rinktinės puolėjas Šanchajaus "Sharks" klube laukia žinių dėl CBA lygos pirmenybių tęsimo, jo sesuo sportinius batelius jau padėjo į kampą.
Devyniolikmetė kaunietė šią savaitę sužinojo, kad galutinai nutraukiamos Lietuvos moterų tinklinio pirmenybės. Nors jų reguliariojo sezono rezultatai liko galioti, "Kaunas"–VDU žaidėjos neteko galimybės atkrintamosiose varžybose apginti pernai iškovotą čempionių titulą. Tarp jų – ir K.Motiejūnaitė. Viena ekipos lyderių pernai tapusi mergina šį sezoną buvo dar pastebimesnė, neretai pirmaudama rezultatyviausių ir naudingiausių ekipos žaidėjų sąraše. Nenuostabu, kad sezono metu ji sulaukė dėmesio ne tik iš Lietuvos, bet ir užsienio klubų, tačiau kol kas kelti sparnų neskuba.
K.Motiejūnaitė užaugo sportiškoje šeimoje. Jos brolis ne vienus metus rungtyniavo pajėgiausioje pasaulio krepšinio lygoje NBA. Tėtis – taip pat didelis sporto entuziastas, mėgėjiškai žaidė futbolą, tinklinį, krepšinį. Mama ragavo krepšininkės duonos. Pati Kotryna pirmiausia išbandė tinklinį. Ir ši sporto šaka jai, kaip pati sako, prilipo nuo pat pirmos treniruotės.
Pokalbį su tinklininke pradėjome nuo sezono aktualijų.
– Kotryna, gal per karantiną, kuris tinklininkams tęsiasi nuo kovo vidurio, priaugote kokius 5 kg svorio?
– Kol kas nepriaugau, nors neslėpsiu – saldumynus labai mėgstu (šypsosi). Tenka ugdyti valią. Gelbėja tai, kad nuo karantino pradžios neapleidau sporto, mankštinuosi individualiai, bėgioju krosus. Turėjau vilčių, kad sezonas dar tęsis, bet dabar jau uždanga galutinai nusileido.
– Šis sezonas neįprastai trumpas. Koks jis buvo jums asmeniškai ir jūsų komandai?
– Žinant, kad kolektyvas gerokai atjaunėjo, rezultatai tikrai neblogi. Lietuvos čempionatą pabaigėme aiškiai pirmaudamos, iškart patekome į pusfinalį (likusioms ekipoms teko įveikti ir ketvirtfinalį). Gaila, kad nebuvo galimybės kautis toliau. Baltijos lygoje nustebinome net pačios save, lemiamame mače įveikdamos "Jelgava" klubą ir įšokdamos į finalo ketvertą. Iki medalių šiek tiek pritrūkome, bet charakterį parodėme. Manau, kad man taip pat pavyko žengti žingsnį į priekį.
– Prie tobulėjimo prisidėtų ir Kauno klubo ateinantį sezoną planuojamas istorinis debiutas Europos taurių turnyruose. Ar tai taptų papildomu argumentu renkantis vietą, kur tęsti karjerą kitąmet?
– Konkrečiai dėl ateities dar negaliu pasakyti, nes neaišku, kada kitas sezonas prasidės, ar europiniai turnyrai apskritai vyks. Bet, žinoma, išbandyti jėgas Europos taurių turnyruose – viena iš mano svajonių. Būtų labai įdomu pasižiūrėti, kokį lygį esame pasiekusios europiniame kontekste. Tokių progų, neskaitant Baltijos lygos, mūsų komandai dar nepasitaikė.
– Kokius savo, kaip žaidėjos, pranašumus išskirtumėte, o ką reikia tobulinti?
– Žaidžiu vadinamąja centro blokuotoja. Kartu pavyksta pelnyti nemažai taškų. Tai mūsų komandos kėlėjų nuopelnas. Jos sukuria tas progas. Savo pozicijai nesu labai aukšta – 183 cm. Tarkime, Estijos komandos blokuotojos ištįsę iki 190 cm. Bet mano neblogas šuolis, gal ir žaidimo supratimas. Bet, žinoma, tobulinti reikia absoliučiai viską – pradedant stipresniu smūgiu ir tvirtesniais blokais, baigiant reakcija, tikslesniais padavimais ir t.t. Tikrai dar nesu pasiekusi galimybių viršūnės.
Donatas man – geriausias atleto pavyzdys. Iš jo semiuosi motyvacijos.
– Jaunieji Lietuvos krepšininkai žavisi LeBronu Jamesu, Jonu Valančiūnu ar kitomis žvaigždėmis. Į ką lygiuojasi jaunosios tinklininkės?
– Man visada imponavo Italijos tinklinis. Nuo pat mažens seku jų rinktinę, žaidėjas. Bet jei kalbėtume apie sportininko idealą, aš irgi žiūriu į krepšininkus (šypsosi). Tiksliau, į brolį. Donatas man – geriausias atleto pavyzdys. Iš jo semiuosi motyvacijos. Jei man būna sunku, jis padeda įveikti visas kliūtis, suteikia patarimų. Juk jam per karjerą teko labai daug ką patirti, susidurti su dideliais iššūkiais. Tai, kiek daug jis pasiekė, man yra didžiausias įkvėpimas.
– Turbūt žaidimas Italijos lygoje būtų jūsų didžiausia sportinė svajonė?
– Lietuvos moterų rinktinės šiuo metu neturime, tad karjeros laiptais galiu kopti tik klubuose. Ateityje norėčiau išbandyti jėgas pajėgioje užsienio komandoje, o jei pavyktų persikelti į Italiją, būtų išvis nuostabu. Juolab kad toje lygoje žaidė ne viena lietuvė. Ir dabar Apeninuose rungtyniauja kaunietė Indrė Sorokaitė (31 metų lietuvė vilki Italijos čempionų Koneljano "Imoco Volley" marškinėliais ir atstovauja Italijos rinktinei – aut.past.).
– Pastaraisiais dešimtmečiais lietuvės bent kiek skambesnių laimėjimų pasiekdavo tik smėlio tinklinio rungtyje, kur pakanka dviejų pajėgių žaidėjų, o ne mažiausiai šešių, kaip salėje. Monika Povilaitytė ir Ieva Dumbauskaitė buvo tapusios pasaulio ir Europos jaunių čempionėmis. Dabar lyg ir bandoma jaukintis dar egzotiškesnę tinklinio atmainą – ant sniego. Gal ir jūs bandote jėgas šiose rungtyse?
– Esu bandžiusi smėlio tinklinį, bet kažkaip neprilipo. Visai skirtinga žaidimo technika, kitoks judėjimas. Mane labiau žavi klasikinis tinklinis. Nors formai palaikyti vasarą pažaidžiu ir ant smėlio. Bet tik savo malonumui.
– Nuo praėjusio rudens studijuojate ISM universitete Vilniuje. Tai atsarginis variantas, jei ištiktų trauma ar išties domina verslas?
– Tinklinis man nuo pat mažens yra svarbiausia veikla. Bet puikiai suprantu, kad Lietuvoje tai nėra perspektyvus ar pelningas darbas. Vargu ar iš to išgyvenčiau. Todėl didelį dėmesį skiriu mokslams. Studijuoju tarptautinį verslą ir komunikaciją. Ši sritis man labai įdomi, todėl ir mokslai patinka.
– Kaip šį sezoną spėdavote suderinti kasdienes paskaitas sostinėje ir treniruotes Kaune?
– Viską spėdavau. Kasdien važiuodavau iš Kauno į Vilnių ir atgal. Paskaitų išvis nepraleidžiu, komandos treniruotėse dalyvaudavau beveik visada, gal į kokią vieną per savaitę ir nespėdavau. Dabar, per karantiną, gyvenimo ritmas tapo kur kas ramesnis. Nors mokslų niekas neatšaukė.
Jei Donatas rimtai nusiteikęs, jį sunku įveikti net ir tinklinio aikštėje. Aš gal tik geriau kamuolį mušinėju.
– Gal dėstytojai atsižvelgia į jūsų įtemptą sportinį grafiką, gal padaro nuolaidų?
– Nemanau, kad jie apskritai žino, kad aš sportininkė. Niekada tuo nesigyriau ir nemėginau pasinaudoti. Juk mokausi ne dėl diplomo, o dėl savęs. Studijuoju, kaip ir visi bendramoksliai.
– Karantinas gerokai sujaukė ir jūsų brolio sezoną. Ar pastaruoju metu teko kalbėti apie jo situaciją Kinijoje?
– Kalbamės gana dažnai, susirašome, pasipasakojame. Dėl tų karantinų jam nėra lengva, bet smagu, kad šalia yra treneris (fizinio pasirengimo specialistas Virginijus Mikalauskas – aut.past.). Dviese jiems kur kas lengviau, nei būtų vienam. Yra su kuo pasišnekėti, pakeliauti.
– Gal teko lankytis Šanchajuje, kur brolis rungtyniauja nuo praėjusių metų?
– Dėl savo studijų ten nuvykti negalėjau, bet esu buvusi Džinano mieste, kur jis žaidė anksčiau. Įspūdžiai patys geriausi. Kitokia kultūra, įdomūs žmonės. Su tėvais Donatą lankydavome ir Jungtinėse Valstijose. Kai tų progų pasimatyti nėra daug, stengiamės išnaudoti kiekvieną galimybę.
– Donatas per karjerą yra regėjęs ir šilto, ir šalto. Įveikęs traumas, rungtyniavęs NBA, Europoje, dabar Azijoje. Gal su juo pasikonsultuojate dėl karjeros sprendimų ar paprašote patarimų, kaip geriau palaikyti sportinę formą?
– Jis labai palaiko mano norą siekti sportinių aukštumų. Suteikia vertingų patarimų. Ne tik sportiniais klausimais, bet ir, pavyzdžiui, kai rinkausi studijų kryptį.
– Abu esate profesionalūs sportininkai. Tiesa, Donatas ir gerokai aukštesnis (30 cm), ir stipresnis. Bet gal yra sporto šaka, kurioje brolį įveiktumėte?
– Beveik kiekvieną vasarą su Donatu susikauname smėlio tinklinio aikštelėje. Išsiaiškiname, kuris tą sezoną yra stipresnis.
– Būdama profesionali tinklininkė, turbūt dažniau laimite jūs?
– Įvairiai. Kartais aš, kartais jis. Jei Donatas rimtai nusiteikęs, jį sunku įveikti net ir tinklinio aikštėje. Aš gal tik geriau kamuolį mušinėju (šypsosi). Vaikystėje esame ir krepšinį žaidę, bet dabar net nebandyčiau.
