„The British Medical Journal“ žurnale pernai išspausdintame šių medikių straipsnyje „Jaunos moterys ir analinis seksas“ teigiama, kad „tarp moterų, praktikuojančių analinį seksą, yra išaugę išmatų nelaikymo ir analinio sfinkterio sužeidimų skaičiai“.

„Moterims kyla didesnė išmatų nelaikymo rizika dėl skirtingos anatomijos ir hormonų, nėštumo ir gimdymo padarinių dubens dugnui. Moterų analinis sfinkteris yra silpnesnis, jų analinio kanalo spaudimas yra žemesnis, dėl to analinio įsiskverbimo žala sukelia daugiau padarinių“, – rašoma straipsnyje.

Jame taip pat cituojama Didžiojoje Britanijoje atlikta Nacionalinė Seksualinio nuostatų ir gyvenimo būdo apklausa. Ji rodo, kad per keletą pastarųjų dešimtmečių heteroseksualių porų, turinčių ir analinių lytinių santykių, skaičius tarp 16–24 metų amžiaus asmenų išaugo nuo 12,5 iki 28,5 proc. „Panašios tendencijos pastebimos JAV, kur 30–44 proc. vyrų ir moterų praneša turėję analinių lytinių santykių“, – rašoma straipsnyje.

Pastebima, kad iki 25 proc. analinių lytinių santykių turėjusių moterų praneša, kad bent kartą tai vyko dėl patirtos prievartos.

Straipsnio autorės pastebi, kad gydytojai vengia kalbėti su moterimis apie analinio sekso rizikas iš dalies dėl to, kad jie „nenori atrodyti smerkiantys arba homofobiški“.

T. Gana ir L. Hunt teigia, kad JK Nacionalinės sveikatos tarnybos (NHS) pateikiama informacija apie analinio sekso riziką yra neišsami, nes tarp tokio sekso rizikų minimos tik lytiškai plintančios infekcijos, tačiau „neminimos analinės traumos, išmatų nelaikymas ir patirtos prievartos psichologiniai padariniai, apie kuriuos, kaip susijusius su tokiais santykiais, praneša jaunos moterys.“

Chirurgių teigimu, kai tokia didelė dalis jaunų moterų užsiima analiniu seksu, vengimas aptarti kylančias rizikas „net tada, kai jos patiria anorektalinių simptomų, veda į pražiūrėtas diagnozes, bergždžią gydymą ir tolesnę žalą, kylančią iš medicininių rekomendacijų trūkumo.“

Gimdymo skyriaus vadovas prof. Mindaugas Kliučinskas papasakojo apie kraujavimą gimdymo metu ir kraujavimą po gimdymo. Profesorius įvardijo kraujavimo priežastis, rizikos veiksnius ir akcentavo kraujo donorystės svarbą, teikiant pagalbą gimdyvėms.

– Kodėl kiekvienas galintis turėtų pagalvoti apie kraujo donorystę ir padovanoti kraujo?

– Jei ne donorų kraujas, šiais metais būtume netekę keturių gimdyvių. Kraujo donorų dėka mes galėjome jas išgelbėti – tai tikriausiai didžiausia motyvacija ir atsakymas, kodėl svarbu dovanoti kraują. Labai kviečiu visus galinčius atvykti į Kauno klinikų Kraujo centrą ir paaukoti kraujo, galinčio išgelbėti ne vieną gyvybę.

– Kokia pogimdyminio kraujavimo rizika ir kiek moteris turi netekti kraujo, jog kiltų pavojus jos gyvybei?

Mokslinės literatūros duomenimis, pogimdyminio kraujavimo rizika gali būti nuo 3 iki 5 proc. gimdymų.

Kai gimdoma natūraliais gimdymo takais, moteris vidutiniškai netenka iki pusės litro kraujo. Atliekant cezario pjūvio operaciją, gimdyvė dažniausiai netenka iki 1 litro kraujo. Gausus kraujavimas yra, kai netenkama daugiau nei 1 litro ar iki 1,5 litro kraujo. Jei moteris netenka daugiau nei 1,5 litro kraujo, tai jau yra masyvus kraujavimas, kinta gyvybiniai rodikliai (pulsas, kraujospūdis, atsiranda vegetacinės reakcijos) ir gali kilti grėsmė gimdyvės gyvybei.

Svarbu žinoti, jog nėštumo metu moters kūne kraujo kiekis padidėja apie 30 proc. Taip organizmas apsisaugo, jei po gimdymo būtų prarasta daugiau kraujo nei vidutiniškai. Grėsmė gimdyvės gyvybei atsiranda tada, kai ji netenka daugiau nei 30 proc. cirkuliuojančio kraujo. Vidutinio kūno sudėjimo ir svorio moteriai – tai maždaug 1,5 litro kraujo.

Jei ne donorų kraujas, šiais metais būtume netekę keturių gimdyvių. Vienai iš moterų prireikė net 42 vienetų įvairių kraujo komponentų.

– Kokios gali būti gausaus ir gyvybei pavojingo kraujavimo priežastys?

Pogimdyminio kraujavimo priežastys yra keturios. Viena iš dažniausių priežasčių – tai gimdos tonusas, kai gimda po gimdymo nesusitraukia. Tokiu atveju reaguojama labai greitai, nes kraujuojama iš placentos dydžio pločio vietos ir kyla didelė grėsmė moters gyvybei.

Kita priežastis – gimdymo takų plyšimai (gimdos, gimdos kaklelio, makšties, tarpvietės) arba įkirpimų vietoje esantis kraujavimas.

Trečia priežastis – netaisyklingas placentos įsitvirtinimas arba placentos likutis gimdoje. Pati rečiausia priežastis, kodėl moteris gali kraujuoti, tai kraujo krešėjimo sutrikimai. Dažniausiai jau iki gimdymo medikai žino apie moters kraujo krešumo problemą ir gali tam pasiruošti.

– Kokie gali būti rizikos veiksniai?

– Dažniausiai kraujavimas prasideda, kai nėra jokių rizikos veiksnių. Džiaugiamės, kad pasaulinė literatūra ir medikų žinios leidžia įvertinti kraujavimo riziką dar nėštumo metu. Dalis veiksnių, nustatomų nėštumo metu: buvusi cezario pjūvio operacija, kraujavimai ankstesnių gimdymų metu, placentos įsitvirtinimo gimdoje sutrikimai ar placentos įaugimas. Vienas iš veiksnių yra gimdos pertempimas, jei laukiamasi labai stambaus vaisiaus arba yra daug vaisiaus vandenų. Daugiavaisis nėštumas taip pat priskiriamas prie veiksnių, turinčių įtakos kraujavimui.

Kita rizikos veiksnių grupė yra nustatoma gimdymo metu. Pavyzdžiui, atliekama skubi cezario pjūvio operacija ar kitos medicininės intervencijos, ilgai užsitęsia gimdymas ar skiriami gimdą sutraukiantys medikamentai.

Prof. Mindaugas Kliučinskas. Kauno klinikų nuotr.

– Ar yra būdų, galinčių sumažinti pogimdyminio kraujavimo tikimybę?

– Lietuvoje naudojami tarptautinių sveikatos organizacijų patvirtinti efektyvūs būdai, galintys sumažinti pogimdyminio kraujavimo riziką. Nėštumo metu labai svarbu išsiaiškinti, ar moteris neserga mažakraujyste (anemija). Nustačius anemiją, turi būti skiriamas atitinkamas gydymas, kad moteris gimdymo metu kraujyje turėtų pakankamą kiekį eritrocitų ir organizmas būtų pasiruošęs galimam kraujavimui.

Gimdymo metu taip pat yra taikomos profilaktinės priemonės, pavyzdžiui, aktyvi placentinio laikotarpio priežiūra, turinti tris etapus. Vienas iš jų, kai gimsta naujagimis, moteriai suleidžiamas oksitocinas, padedantis greičiau susitraukti gimdai ir vienu kartu atsidalinti visai placentai. Antras etapas – nustojus pulsuoti virkštelei, ji perspaudžiama, nukerpama ir kontroliuojant švelniai traukiama, jog atsidalinusi placenta greičiau pasišalintų iš gimdos. Paskutinis etapas – trumpas gimdos masažas per pilvo sieną, kad iš jos pasišalintų visi kraujo ir krešulių likučiai.

Ankstyvas žindymas – viena iš kraujavimą mažinančių profilaktinių priemonių. Taip pat pirmas dvi valandas per pilvo sieną akušeris reguliariai tikrina gimdos susitraukimą. Naujausia rekomendacija, kai matoma, jog yra labai didelė pogimdyminio kraujavimo rizika, skiriamas tam tikras gimdą sutraukiantis medikamentas.

– Ar kraują skystinančių vaistų skyrimas gali turėti įtakos kraujavimui gimdymo metu ir po gimdymo?

– Yra situacijų, kai moters organizme vyksta būsenos, didinančios krešėjimo riziką, todėl gali pradėti formuotis krešuliai, pavyzdžiui, kojų venose atsirasti trombai. Tokiose situacijose mes turime skirti kraują skystinančius medikamentus. Tačiau bent 12 valandų iki gimdymo mes stengiamės sustabdyti šių vaistų skyrimą, o gydymą pratęsti 12 valandų po gimdymo.

– Kiek laiko po gimdymo kraujuoti normalu ir kada reikėtų sunerimti bei vykti į gydymo įstaigą?

– Pogimdyminis laikotarpis tęsiasi nuo 6 iki 8 savaičių. Pasakyti, kiek laiko kraujuoti normalu, būtų netikslu, nes kiekvienos moters organizmas yra skirtingas. Tačiau laikoma, jog pirmąją savaitę kraujingos išskyros yra normalu. Vėliau kraujavimas turėtų vis mažėti ir per 4-6 savaites turėtų atsirasti kitokio pobūdžio išskyros iš gimdos. Jei kraujingos išskyros buvo išnykę, tačiau po kurio laiko vėl atsirado, reikėtų prisiminti, ar nekėlėte sunkių daiktų ir neturėjote didesnio fizinio krūvio. Negausios kraujingos išskyros (kraujo krešuliai) yra galimi ir neturėtų kelti baimės. Tačiau, jei kraujavimas buvo išnykęs ir po kurio laiko iš gimdos pradėjo lašėti ar tekėti kraujas, jums reikėtų kreiptis į prižiūrintį akušerį ar gydytoją akušerį ginekologą.

Policija į šio įvykio vietą atskubėjo net trimis ekipažais. Tačiau po keliolikos minučių Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato budėtojai portalui kauno.diena.lt pareiškė, kad jokio nusikaltėlio jų kolegos neieškos. Nors įvykio vietoje ir rastas vyras, kuriam smarkiai kraujuoja koja, jokio nusikaltimo prieš jį nebuvo padaryta.

Situaciją paaiškino Kauno greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotojai. Jie patikslino įvykio vietoje radę  ne vyrą, o pusamžę moterį, kuriai dėl apleistos sveikatos pratrūko pūliuojanti žaizda kojoje, dėl ko pradėjo kraujuoti kojos vena. Kita vertus, gerai, kad tai įvyko viešoje vietoje, kurioje atsirado pilietiškų svetimo nelaimei neabejingų žmonių.

Justinos Lasauskaitės nuotr.

Anot policijos budėtojų, apie galimai prie Kauno autobusų stoties užpultą žmogų pranešė pašalinis asmuo, greičiausiai iš susijaudinimo nuo pamatyto vaizdo kalbėjęs apie sunkiai kraujuojantį apie 30 metų vyrą.

Greitosios medikai nuvežė pusamžę nelaimėlę, kuriai reikalinga skubi chirurgų pagalba, į ligoninę.

„Eurovaistinės“ vaistininkė Regina Molotkova pasakoja sutinkanti nemažai atvejų, kai kraujavimą paskatina infekcinės kvėpavimo takų ligos, kurios pažeidžia nosies gleivinę: kraujagyslės tampa trapios ir stipresnis nosies pūtimas lengvai gali įplėšti jų sienelę. Tiesa, kraujavimą gali sukelti  ir išsausėjusi nosies gleivinė bei temperatūrų kaita, ypač tai aktualu šiltą vasarą.

„Jaučiant šaltį nosies gleivinė susitraukia, šilumos metu – išsiplečia. Nosies kraujagyslėms nuolat išsiplečiant ir susitraukiant, jos galiausiai pratrūkta. Tai dažnai nutinka karštą vasarą, kai iš kondicionieriais vėdinamos patalpos ar automobilio išeinama į karštą orą lauke“, – paaiškina R. Molotkova. Ji atidesniems pataria būti ir prasidėjus sodo darbų sezonui – ilgiau užsiimant aktyvia veikla tiesioginių saulės spindulių atokaitoje gresia perkaitimas, kurį neretai lydi stiprus kraujavimas iš nosies.

Pasak vaistininkės, įtakos tokiam negalavimui turi ir pervargimas, stresas, taip pat vitaminų K ir C trūkumas, kartais kraujavimas gali pranešti apie sumažėjusį trombocitų kiekį kraujyje. Šią problemą gali paskatinti ir aukštas nekontroliuojamas kraujo spaudimas, nėščiosioms – hormoninės pusiausvyros pokyčiai, o taip pat medikamentų nuo skausmo, pavyzdžiui, aspirino, perdozavimas.

Ieškokite priežasties

Dažnai pasireiškiant kraujavimui, būtina šalinti jį sukėlusią priežastį – vengti ar sumažinti stresą, stiprinti kraujagysles rutino ir vitamino C derinių preparatais. Esant pasikartojančiam kraujavimui iš nosies ir nerandant vidinės organizmo priežasties, reikėtų įvertinti aplinką, kurioje būnate ir pasirūpinti nosies gleivinės drėkinimu paprasčiausiu alyvuogių aliejumi arba įsigyti specialų aliejinį purškalą.

„Atkreipkite dėmesį ir į kitus naudojamus preparatus – dažnas nosies purškalų su ksilometazolinu vartojimas dar labiau sausina nosies ertmę ir didina kraujavimo riziką. Be to, nors jūros vanduo yra puiki priemonė nosies higienai palaikyti, tačiau naudojamas netinkamai ar per dažnai, gali šiek tiek sausinti nosies ertmę, todėl išsivalę nosį, nepamirškite jos padrėkinti“, – pataria vaistininkė.

Dažna kraujavimo iš nosies priežastis, ypač vyresnio amžiaus žmonėms, gali būti padidėjęs kraujospūdis, todėl svarbu reguliariai matuoti ir kraujo spaudimą. Pasak vaistininkės, padidėjus spaudimui kiti akivaizdūs požymiai gali ir nepasireikšti, žmogus gali jaustis visiškai gerai, bet, nieko nesiimant, ilgainiui didėja tikimybė susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis.

Stabdykite – teisingai

Prasidėjus kraujavimui iš nosies vaistininkė pirmiausiai pataria nusiraminti ir atsisėsti taip, kad galva būtų palenkta ir kraujas galėtų nutekėti žemyn. „Prasidėjus kraujavimui, neretai dar vis instinktyviai norima versti galvą atgal, tačiau taip kraujas ims tekėti per gerklę, todėl gali pasidaryti bloga, galite pradėti springti, vemti“, – paaiškina R. Molotkova.

Greitesniam kraujavimo sustabdymui reikėtų suspausti nosies sparnelius, ant sprando uždėti šaltą kompresą ir ramiai palaukti apie 10 min. Esant nestipriam kraujavimui, tokį kompresą galima uždėti ir ant nosies. Jeigu tai nepadeda, vaistininkė pataria į nosį įsikišti vatos gabalėlį ir elgtis taip pat – suspausti nosies kraštelius ir palenkti galvą žemyn.

R. Molotkova sako, kad kraujas iš nosies dažniausiai nėra pavojingas, tačiau  esant stipriam ir ilgai besitęsiančiam kraujavimui, ypač jeigu kraujuojantis žmogus jaučia silpnumą, smarkėja širdies plakimas, bąla veidas, ima svaigti galva ar kraujavimas nuolat kartojasi, būtina kreiptis į gydytoją.

„701 kabinete iš mano sūnaus pirštuko buvo paimtas kraujas. Po procedūros kraujo buvo itin daug, jis nekrešėjo. Tuomet paprašiau, kad darbuotoja užklijuotų pirštą pleistru, – pasakojimą pradeda daugiavaikė mama. – Deja, sulaukiau atsakymo, kad valstybė jų poliklinikai nekompensuoja. Niekas aplinkui pleistro neturėjo. Visur pasipylė kraujas: buvo ištepti ir vaiko drabužiai, ir vežimėlis. Darbuotoja sau po nosimi tik burbėjo, kad reikia pleistrą nešiotis su savimi.“

Po šio vizito moteriai kilo klausimas, ar išties į polikliniką reikia neštis savo pleistrus. „O ką daryti, jei pleistro su savimi nesinešioju? Juokingiausia, kad jau daugiau nei 10 metų esame Europos Sąjungos šalis, kuri finansuojama milijonais, o taupoma net pleistrams vaikams.“

Sulaukiau atsakymo, kad valstybė jų poliklinikai nekompensuoja. Niekas aplinkui pleistro neturėjo.

Po kaunietės įrašu socialinėje erdvėje atsirado ir dar keli pastebėjimai dėl kraujo ėmimo procedūrų šiame Kauno miesto poliklinikos padalinyje. Internautė Rita pasakojo, kad pirmadienį po kraujo ėmimo procedūros pleistras taip pat nebuvo duotas. „Kadangi pirštas stipriai kraujavo, tai ėjau į vaistinę ir pati pirkau pleistrus. Tikras absurdas. Labai gaila, kad Lietuvoje medicina tik prastėja,“ – rašė moteris. Kaunietė Aistė tikino, kad jau penkerius metus į šį padalinį visuomet nešasi pleistrus: „Mano vaikams taip pat nekreša kraujas, o jie pleistrų niekada neturi.“

Judita antrina, kad čia pleistrai nebuvo duodami ir prieš porą metų: „Visgi prisirašius kitoje poliklinikoje, pleistrų niekas neduoda ir čia.  Gydymo įstaigos yra nekaltos, kad valdžia jų nekompensuoja. Beje, visada galite nešiotis pleistriukų su savimi, nes vaikas ir gatvėje gali susižeisti. Aš su savimi nešiojuosi ne tik pleistriukus, bet ir vandens buteliuką.“

Pakakdavo tik vatos

Kauno miesto poliklinikos direktorius Paulius Kibiša portalui kauno.diena.lt tikino, kad atsinešti savo pleistrų į polikliniką nereikia. „Žiūrint iš žmogiškos ir profesinės pusės, tai vaiko pirštą darbuotoja turėjo užklijuoti. Bet gal išties darbuotojai to pleistro ir neturėjo?  Anksčiau tokiais atvejais duodavo vatos gabaliuką ir to užtekdavo,“ – sakė direktorius. Ir patikino, kad dėl šios konkrečios situacijos reikia pasikalbėti su slaugytoja, kuri ir atliko šią kraujo paėmimo procedūrą, bei išsiaiškinti, ar kaunietės skundas išties pasitvirtina.

Visgi direktorius pripažino, kad nustatyti Teritorinių ligonių kasų įkainiai nepadengia daugybės konsultacijų, procedūrų savikainos. „Darbuotojai kaip gali stengiasi taupyti, tačiau taupymas jokiu būdu neturėtų būti paciento ir aptarnavimo kokybės sąskaita“, – tikino P. Kibiša.

Susisiekus su Kauno miesto poliklinikos Kalniečių padalinio šeimos sveikatos priežiūros skyriaus vedėja Violeta Platūkiene, medikė patikino, kad tiek po kraujo paėmimo, tiek po vaistų suleidimo dūrio vietą reikia prispaudus palaikyti, o po uždėtu pleistru kraujavimas gali tęstis ir toliau. „Kraujas iš pirščiuko buvo paimtas 8 mėnesių kūdikiui ir duota dezinfekciniame skystyje sumirkyta vata, kad būtų užspausta dūrio vieta. Kadangi paėmus kraują tyrimui, pacientas su mama išėjo iš kabineto, galima galvoti, kad dūrio vieta užspausta nebuvo, mat virtualioje erdvėje paplitusioje nuotraukoje demonstruojamas kruvinas pirščiukas ir šalia numesta vata. Mama paklausė: „ ar turite pleistro?“, laborantė atsakė, kad neturi ir reikia dūrio vietą užspausti vata ir palaikyti. Po kraujo paėmimo, kapiliariniam kraujavimui stabdyti pakanka prispausti dūrio vietą vata, pamirkyta dezinfekciniame skystyje. Nei laborantė, nei slaugytoja kraujuojančio pirščiuko teigia nemačiusios, nes visa tai vyko laukiamajame,“ – aiškino specialistė.

Anot pašnekovės, tokių nesusipratimų iki šiol nėra buvę, tačiau personalas už nesusipratimą ir pacientės patirtus nepatogumus atsiprašo.

– Iki šiol aspirinas daugelio vartotas kaip geras profilaktinis vaistas, kas pasikeitė?

– Aspiriną klinikinėje praktikoje naudojame jau daugiau nei 100 metų. Daug tyrimų nurodo, kokios aspirino dozės gali sukelti tam tikrą pašalinį poveikį, virškinamojo trakto, kurį aspirinas dirgina, kraujavimą. Vis dėlto kalbama apie nedideles dozes, apie 75–100 mg.

Niekas nesako, kad reikėtų vartoti. Kiekvienas, neturintis išeminės širdies ligos ar insulto požymių, aspirino nevartos. Bet turintiems šių požymių aspiriną vis dėlto reikėtų vartoti, nes šiuo metu neturime kuo jo pakeisti.

Kartais vartojame ne vieną vaistą, bet kelis medikamentus. Tai vadinamoji antiagregantų grupė. Šie vaistai reikalingi. Ypač jei implantuojami vadinamieji stentai – širdies kraujagyslių vamzdeliai – būtinai reikia vartoti aspiriną. Jis vartojamas su kitu medikamentu. Tai kartais tęsiasi ne vieną mėnesį, o visus metus. Aspirinas paliekamas vartoti visam laikui.

– Ar pakanka pasitarti tik vaistinėje, ar reikėtų aspiriną vartoti tada, kai paskiria daktaras?

– Vaistininkai turi nemažai žinių ir kartais gali patarti dėl vaistų suderinamumo – ar derina, ar ne. Tikrai gali patarti, bet dėl ligos gydymo, kiek reikia vartoti ir kaip, reikėtų tartis su savo gydytoju ar gydytoju specialistu.

– Mokslininkai įspėja, neva aspirinas pavojingas. Ar tai tiesa?

– Taip. Jei nutrauksite vartojimą, aspirinas dar bus veiksmingas. Jis veikia kraujo kūnelių – trombocitų – funkciją ir išlieka veiksmingas net keletą dienų, iki savaitės. Dėl aspirino nutraukimo reikėtų tartis su specialistu.

– Medikai skiria aspiriną asmenims po insulto ar širdies priepuolio kaip kraują skystinančius vaistus, bet jo šalutinis poveikis – skrandžio kraujavimas. Koks būtų jūsų patarimas?

– Kiekvienas vaistas, kurį vartojame (ne tik aspirinas, bet jis labiau) dirgina skrandžio sieneles. Turime įvairių aspirino formų, kurios dirgina mažiau, galima pasirinkti. [...] Visada turi būti tam tikras balansas – ar iš naujo patirti besikartojantį širdies priepuolį, ar kartais paskirti apsaugą, kad nebūtų diskomforto ir pašalinio aspirino poveikio.

– Mokslininkai sako, kad asmenims nuo 75 iki 84 metų aspirino šalutinio poveikio skrandžiui rizika didėja. Ar tai tiesa?

– Taip, vyresnio amžiaus žmonėms [ši rizika didėja], bet jie dažniau turi išeminių širdies ligų. [...] Anksčiau vyravo nuomonė, kad aspiriną reikia skirti kaip prevencinę priemonę. Turintiems minėtų lygų požymių ir skiriama. Vyresnio amžiaus žmonėms visų vaistų šalutinių poveikių rizika didėja. Reikia žiūrėti į kiekvieną vaistą ir tai, kaip jis derinamas.

– Tai kokiais atvejais galima kalbėti apie visišką aspirino nenaudą žmogus organizmui?

– Jei pakenkta skrandžio gleivinei, atsirado kraujavimas, aspirino neskirsime. Skiriami prevenciniai, profilaktiniai vaistai, bet yra tokių būklių, kai būtina skirti aspiriną, nes kitaip pasekmės gali būti liūdnos.

Reikia atkreipti ligų neturinčių žmonių dėmesį – žmogui gali būti ir 70–75 metai, bet jis gali neturėtų minėtų ligų požymių. Jei arterinis kraujo spaudimas normalus, nėra jokių ligos požymių, jie vaistų tikrai turėtų nevartoti.

Amerikiečių kompanija „RevMedx“ pasiūlė revoliucinį būdą, kaip greitai ir efektyviai sustabdyti kraujavimą iš šautinių žaizdų.

Pastaruosius keliolika metų nuolat kariavę amerikiečių medikai puikiai žino, kad žmogus gali nukraujuoti nuo šautinės žaizdos per kelias minutes ir šis išradimas, jų nuomone, tikrai padės išsaugoti tūkstančius ir kariškių, ir civilių gyvybių.

„XStat“ pavadintas aplikatorius – tai iš esmės tai didelis švirkštas, kuris užpildo žaizdą mažytėmis medicininėmis kempinėlėmis. Jos sugeria kraują ir besiplėsdamos užspaudžia žaizdos kraštus iš vidaus ir taip sustabdo arba bent jau gerokai pristabdo kraujavimą.