Spruko iš Kauno

Lietuvos kriminalinės policijos biuro pareigūnai, narpliojantys kauniečių padarytus nusikaltimus ne tik gimtajame mieste, bet ir kitose Europos šalyse, šią savaitę nusprendė smogti beveik du dešimtmečius gyvavusios Kamuolinių gaujos lyderiams.

Šią savaitę sulaikyta devyniolika įtariamųjų. Tarp jų – ir gaujos lyderiu tituluojamas Giedrius Janonis, pravarde Kamuolys. Aštuoniolika jų teismas leido suimti 2–3 mėnesiams. Jie įtariami dėl dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo veikloje, narkotikų kontrabandoje, turto prievartavimuose. Kol kas jiems nepateikti įtarimai dėl užsakomųjų žmogžudysčių.

Neoficialiai teigiama, kad artimiausiu metu bus sulaikoma dar bemaž 50 jaunų vyrų, kurie laikomi Kamuolinių gaujos kareiviais. Kai kurie iš jų išgirdę apie plačiai nuskambėjusius gaujos lyderių areštus visame Kaune, netrukus priverstinai išskubėjo į Vokietiją ir Skandinavijos šalis. Būtent šiose šalyse dažniausiai Kamuoliniai užsiėmė prabangių dizainerių drabužių, laikrodžių, juvelyrinių dirbinių parduotuvių žaibiškomis vagystėmis. Neoficialiai kalbama, kad jie Europoje nevengė perimti ir brangius krovinius gabenusių tolimųjų reisų vairuotojų transporto priemonių su prekėmis.

"G.Janonis-Kamuolys – vienas paskutiniųjų autoritetų Lietuvos kriminalinėje istorijoje. Jis turėjo savą, pagal griežtas gangsterių taisykles veikusią nusikalstamą organizaciją. Agurkinių lyderiu vadinamas Saulius Velečka, arba Agurkas, ir jo patikėtiniai kur kas labiau priminė verslininkus ar spekuliantus, o Kamuolys ir jo vyrai siautėjo išties nevaržomai kaip tikrieji banditai be jokių stabdžių. Jiems nebuvo jokių problemų atimti nusižiūrėtą pelningą grobį, duoti į snukį ar išsivežti vyriškai "pasišnekėti" į mišką", – taip Kamuolinių sulaikymą komentavo vienas neblogai informuotas šaltinis.

Lyderiai susitikinėjo slapta

Jau kurį laiką Kaune plačiai sklandė kalbos, kad po to, kai 2013-ųjų sausio pabaigoje Vilniuje ir Kaune buvo nukirstos bene ryškiausios kauniečių Agurkinių gaujos galvos, kitu Policijos departamento taikiniu turėjo būti Kamuolinių gauja, senosios kartos kauniečių operatyvininkų suvestinėse kai kada vadinama Aguoniniais. Vadinamajame Kauno "Aguonos" rajone susiformavusios nusikalstamos gaujos vyrai ne vienus metus buvo laikomi nuožmiausiais praėjusių metų pabaigoje Klaipėdos apygardos teisme pirmąjį teismo nuosprendį išgirdusių Agurkinių konkurentais.

Giedrius Janonis-Kamuolys ir Saulius Velečka-Agurkas

Kaip skelbiu knygoje "Kriminalinė Agurkinių odisėja", 2009–2012 m. Kaune buvo plačiai pasklidusi legenda, kad Agurkiniai yra priešiškai nusiteikę prieš Kamuolinių grupuotę. Žiniasklaidoje būta nemažai publikacijų, pasvarstymų ir versijų apie pavienių gaujos narių tarpusavio konfliktus, pasibaigusius šūviais ar sunkiais sužalojimais.

Buvęs ilgametis S.Velečkos apsaugininkas nenoriai prasitarė, kad būtent tais laikais, kai visas Kaunas ūžė, o žiniasklaidoje mirgėjo antraštės, jog Agurkiniai su Kamuoliniais yra nesutaikomi ir mirtini priešai, ne kartą savo akimis yra matęs, kai neva vienoje iš ramesnių Žaliakalnio gatvių esančiame ir pogrindinių veikėjų pamėgtame viešbutyje-restorane retsykiais jis susitikdavęs su pagrindiniais konkurentais laikytos grupuotės vadovu G.Janoniu-Kamuoliu.

Kalbama, kad į tokius slaptus ir neoficialius susitikimus Agurkas ir Kamuolys atvažiuodavo vieni, be savo artimiausiais "patarėjais" laikomų bendrų. Regis, abiejų grupuočių lyderiai apie šiuos susitikimus nebūdavo linkę informuoti netgi savo artimiausių sėbrų ir draugų. Na, o kas būdavo aptarinėjama šiuose susitikimuose, iki šiol niekas dar neatskleidė.

Apsaugininkai pasakoja, kad net kelias valandas trunkančiuose susitikimuose jie abu tyliai diskutuodavo. Gal taip elgdamiesi šie du vyrai siekė apsisaugoti nuo pašalinių ausų ir restorano patalpose prieš tai apsilankiusių slaptą sekimą atlikusių Kriminalinės policijos žvalgybininkų sumontuotų pasiklausymo ir pokalbių įrašymo įrenginių. Per tokius slaptus dviejų grupuočių lyderių susitikimus netgi apsaugininkams nebūdavo leidžiama pasilikti iš anksto užsakytoje viešbučio restorano salėje, kad šie ko nors nereikalingo neišgirstų. Tad jų nusamdyti asmens sargybiniai dažniausiai laukdavo prie viešbučio įėjimo stovinčiuose, bosams priklausančiuose šarvuotuose limuzinuose. Pastebėta, kad pasibaigus šiems susitikimams tarp S.Velečkos ir G.Janonio būdavo juntama ne įtampa, o gana laisva, draugiška bei taiki atmosfera.

Ilgamečiai kriminalistai, paprašyti paaiškinti tuomet buvusias aršias nesantaikas tarp Agurkinių ir Kamuolinių, teigė, kad tai buvo dvi skirtingos nusikalstamos stovyklos.

"Tačiau aukščiausiame ešelone jie visada tarpusavyje bendraudavo, – pabrėžė Kriminalinės policijos veteranas Artūras Garla. – Bet nuo kitų slėpdavo, kad kontaktuoja. Niekada jie nebuvo dideli priešai. Svarbu tai, kad abu bosai tarpusavyje sutarė. Kažkiek savo elgesiu jie priminė apsipykusius, kažkuo nepasidalijančius vaikus. Iš serijos: susitiksime po mėnesio ir vėl rimčiau pašnekėsime. Apatinėse grupuočių grandyse būta nesutarimų ir gana dažnai."

"Kartais atrodė, kad rimčiausi jų nesutarimai baigdavosi būtent šaudynėmis, kad ir su Ediko Mikučiausko (2015-ųjų balandį sulaikytos vyresniųjų Kamuolinių brigados atstovas, šiuo metu laukiantis Kauno apygardos teismo verdikto) pasišaudymu, – svarstė dabartinis Vilniaus organizuotų nusikaltimų tyrimo valdybos viršininkas Marekas Gulbinovičius. – Kiti konfliktai, vykę Šilainiuose, Lampėdžiuose ar Šančiuose, neretai baigdavosi pasišūkavimais. Kamuolys ir Agurkas nebuvo draugais, bet ir nebuvo nesutaikomais priešais. Faktas, kad tai rimtos pastarojo meto grupuotės, antraip jos nebūtų patekusios į mūsų biuro akiratį. Buvo jau pasiektas toks lygis, kad reikėjo tikrai rimtai reaguoti."

Edikas Mikučiauskas/Evaldo Virkečio nuotr.

Neištirtas apšaudymas soduose

Verta prisiminti, kad abiejų Kauno grupuočių jaunimo nesantaika prasidėjo 2009 m., kai paslaptingai dingo žinomas kauniečių mašinvagis Tomas Mickevičius, pravarde Varlė. Jis priklausė Šančių nusikaltėlių grupuotei, kuri jungė bemaž 40 asmenų.

Būtent po to, 2009-ųjų rugpjūtį du automatais ginkluoti vyrai pakaunės soduose apšaudė Agurkiniams priskiriamą Tadą Petrošių. Praėjus dviem dienoms, 2009 m. rugpjūčio 27 d., kaip pagrindinis įtariamasis dėl pasikėsinimo nužudyti T.Petrošių ir jo apsaugininką buvo suimtas Kamuolinių gaujos lyderis G.Janonis. Tačiau šis už grotų pernelyg ilgai neužsibuvo, nes pasikėsinimo į du žmones tyrimą kontroliavusiems policijos, prokuratūros darbuotojams pateikė pažymą, kad serga ypač sudėtinga onkologine liga.

Apšaudytas T. Petrošiaus automobilis

Būtent tada žiniasklaidoje prasidėjo publikacijos apie tai, kad po Henriko Daktaro dingimo Agurkiniai ėmė kovoti su Kamuolinių gauja dėl įtakos Kauno kriminaliniame pasaulyje.

Paprašytas pakomentuoti minėtąjį Agurkinių karą su Kamuoliniais, S.Velečka-Agurkas atsakė: "Susidaro toks įspūdis, kad kažkam viso to reikia ir kažkam labai naudingi tokie dalykai. Kaip žinia, toji mašina, iš kurios šaudė į T.Petrošių, netrukus buvo rasta sudegusi už kelių kilometrų. Išėjo įdomi situacija: tada, kai ji liepsnojo, nukrito buferis, todėl nesudegė registracijos numeris. O ant jo buvo prikabintas G.Janonio mašinos lipdukas. Taigi, tokie ženklai tik patvirtina, kad kažkas labai stengėsi tarpusavyje mus sukiršyti. Kažkas nuo jo automobilio nulupo tą lipduką ir priklijavo ant mašinos, su kuria vėliau spruko Tadą apšaudę veikėjai. Pagalvokite gerai, juk taip kvailai nepasielgtų nė vienas bent kiek protaujantis žudikas."

2011 m. balandžio 4 d. ikiteisminis tyrimas dėl pasikėsinimo nužudyti T.Petrošių ir asmens sargybinį Rainoldą Mockų sustabdytas, nes Kauno kriminalistams taip ir nepavyko rasti konkrečių nusikaltime dalyvavusių žmonių. G.Janonio-Kamuolio išpuolio organizatoriaus versija nepasitvirtino.

Tadas Petrošius

"Aguonos" senbuviai

"Žmonės nesuvokia, kad žiniasklaidoje paskelbtas devyniolikos suimtų Kamuolinių skaičius tėra maža dalis milžiniško kolektyvo, kuriam buvo pavaldūs per 200 vyrų. G.Janonis-Kamuolys prie savęs buvo prijungęs ne tik Eiguliuose gyvavusią Katilinių chebrą, bet ir brutalumu garsėjančius Šančius kontroliuojančius Šančiovskus.

Be to, Kamuoliui buvo pavaldžios aplink Kauną esančių regionų grupuotės: Jonavos Pėčkinai, Raseinių Meškiukai, Kaišiadorių Spiritiniai. Kartu su jais išvien veikė Prienų veikėjai, kuriems vadovavo E.Mikučiauskas. Kamuolinių jaunimas jau bemaž 20 metų kontroliuoja nusikalstamą veiklą Vokietijoje ir Olandijoje", – taip šių eilučių autoriui kalbėjo nemažai metų šalia Kamuolinių buvęs kaunietis.

Kamuolinių gauja susiformavo, galima sakyti, tame pačiame Kauno Dainavos mikrorajone kaip ir S.Velečkos gauja. Agurkas gimė ir augo Partizanų gatvėje, o Kamuolinių lyderiai kilę iš kaimynystėje – V.Krėvės ir Pramonės prospektuose – esančių daugiabučių gatvių, kuriose nuo sovietmečio gyveno įsikūrusios paprastų darbininkų šeimos ir jų atžalos.

Saulius Velečka-Agurkas

Kai kurie vyresnės kartos kauniečiai puikiai prisimena daugiabučių fone įkomponuotą įvairių pramoninių prekių parduotuvę "Aguona", šalia kurios tryškusiame fontane karštomis vasaromis maudydavosi vaikai. Tame pačiame pastate vėliau veikė garsioji buitinės technikos prekių parduotuvė "Tauras".

Būtent aplinkui "Aguonos" parduotuvę pastatytuose sovietinės architektūros daugiabučiuose gimė ir užaugo tie jaunuoliai, kurie dar nesulaukę pilnametystės, neretai pasirinkdavo kriminalinių veikėjų kelią siekdami praturtėti ir atsisakyti nuo vaikystės juos varginusio bei traumavusio nepritekliaus.

Šioje Kauno vietoje užaugo ir subrendo pirmieji Aguoninių gaujos veikėjai. Aguoniniais juos praminė kauniečiai operatyvininkai, kadangi apžvelgdami jų gyvenamųjų vietų adresus pamatė, kad jie beveik nuo gimimo buvo įsikūrę kaimynystėje esančiuose blokiniuose namuose, išsidėsčiusiuose šalia "Aguonos" parduotuvės.

Galima sakyti, kad šios grupuotės istorija prasidėjo nuo kauniečio Klaido Kanarsko, nuo seno vadinamo tiesiog Klaidu, pirmųjų kriminalinių žygių. Jis būdamas aštuoniolikos, 1994 m., masinio banditų siautėjimo laikais, buvo teistas už turto prievartavimą. Vėliau K.Kanarskas dar figūravo kelių nusikaltimų bylose, galiausiai sėdo už grotų, o išėjęs iš įkalinimo įstaigos buvo subūręs savo gaują, kurią kriminalistai ilgainiui praminė Klaido grupuote, arba tiesiog Klaidiniais.

Iš Klaidinių ir susiformavo savotiškas Aguoninių grupuotės branduolys. Tuo metu K.Kanarskas buvo artimai prisišliejęs prie Daškinių vadeivos Remigijaus Daškevičiaus. 1999–2001 m. Daškės elgesys, manieros bei diktuojamos taisyklės vyrams, vėlesniais metais tapusiems ryškiausiais Agurkinių ir Aguoninių gaujų veikėjais, darė milžinišką įtaką bei suformavo savotišką kriminalinės elgsenos požiūrį.

Įsiplieskus buvusių Daškinių tarpusavio karams dėl R.Daškevičiaus palikimo – likusių turtų ir iš cigarečių kontrabandos sukauptų milžiniškų lėšų, netikėtai Aguoniniams vadovavęs K.Kanarskas, galima sakyti, kad prarado lyderio pozicijas ir patikimo vedlio titulą po visą Kauną sukrėtusios merginos nužudymo, kuris galutinai neišaiškintas iki pat šių dienų.

Klaido gaujai priklausė ir jo kaimynas bei draugas Jonas Snieška, kuris tapo įtariamuoju šioje nužudymo istorijoje, tačiau jo pėdsakų nepavyksta aptikti net praėjus daugiau nei penkiolikai metų po šio itin sadistiško išpuolio.

Būtent šis įvykis gerokai pakoregavo jo tolesnę karjerą Aguoninių gaujos stovykloje. Klaido gaujos lyderio nemalonumai su tuomete teisėsauga faktiškai suskaldė grupuotę. Netrukus valdžią perėmus G.Janoniui, dalis Aguoninių perėjo netgi pas Agurkinius, vadovaujamus S.Velečkos. Na, ir paskui ši grupuotė kur kas dažniau linksniuota kaip Kamuoliniai, kadangi jų priekinėje lyderio pozicijoje stovėjo G.Janonis, pravarde Kamuolys.

Aguoninių grupuotės įkūrėju ir pirmuoju lyderiu laikytas K.Kanarskas paskutiniais metais ištisai lėbaudavo. Todėl net vieniems metams buvo atsidūręs Ignalinos rajone veikiančiame uždarame ir itin neblogai vertinamame narkomanų bei alkoholikų reabilitacijos centre. Kai buvo atsiradęs sumanymas prašnekinti K.Kanarską, šio centro steigėjas autoriui pasidžiaugė, kad Klaidas per tuos vienus gydymo metus pavirto visaverčiu žmogumi. Tiesa, centro įkūrėjas perdavė, kad pasiekus kalboms, jog K.Kanarsku susidomėję žurnalistai, vyras pareiškė, kad nenorįs matytis ir kalbėtis su šios profesijos atstovais. Beje, tarp šią savaitę sulaikytų asmenų K.Kanarsko pavardė nefigūruoja.

Buvę kauniečiai operatyvininkai pasakojo, kad maždaug 2003–2005 m. ši gauja jungė net kelis šimtus vaikinų. Šios grupuotės branduolį, be G.Janonio, sudarė Andrius Juodis-Gruzinas, Kastytis Juodis, arba Kostia, Deivydas Čereška, Gediminas Jankus, Genadijus Zevzikovas ir galiausiai K.Kanarskas.

Andrius Juodis-Gruzinas

Aguoninius atidžiai stebėję to meto kriminalistai teigė, kad dažniausiai gaujos vyrai užsiėmė prabangių automobilių vagystėmis. Ne vienus metus jie net Maskvos mieste vogdavo ir vėliau pardavinėdavo itin brangius automobilius. Kalbėta, kad šiems nusikaltimams vykdyti kauniečiams buvo suteiktas ypač stiprios bei įtakingos visoje Rusijoje Solncevo grupuotės leidimas ir išskirtinė globa.

Kėlė baimę aplinkiniams

Palyginti su Agurkiniais, Aguoniniai, arba tiesiog Kamuoliniai, nuo senų laikų stengėsi nekristi į akis – niekada nedemonstravo žėrinčios prabangos. Tik pagrindiniai jų lyderiai važinėjo brangiomis transporto priemonėmis, o kiti gyveno gana kukliai ir santūriai. Tačiau jiems buvo įprasta tikrųjų gatvės nusikaltėlių filosofija, tad jie Kauno kavinėse dažniausiai pasirodydavo būriais dėvėdami sportinius kostiumus ir taip stengėsi atrodyti kaip neprognozuojami, bet kam pasiryžę chuliganai.

Teko girdėti pasakojimų, kad kaskart sumanę išvykti vogti automobilių į Maskvą arba Vokietiją, Aguoninių vyrai "padirbėti" išsiruošdavo apsimetę turistais ar legaliai uždarbiauti išvykstančiais lietuviais. Neretai tokioms kelionėms jie pasirinkdavo ne lėktuvus ar bičiulių automobilius, bet pigiausias keleivinių traukinių kajutes. Taip bandė vaizduoti neturinčiuosius pinigų, tačiau visa tai buvo daroma tik dėl akių – siekiant sumėtyti pėdas paskui juos sekiojusiems kriminalistams.

Anksčiau išvis buvome labai neblogais draugais, šeimomis bendraudavome. Mūsų vaikai ir dabar bendrauja – mano sūnus palaiko ryšius su jo sūnumis. Mes kiekvieną savaitgalį leisdavome kartu su savo šeimynomis.

Po šešių ar devynių mėnesių, o kai kada ir žymiai ilgiau, svetur praleisto laiko, Aguoniniai sugrįždavo į gimtąjį Kauną ir netrukus persėsdavo į naujutėlaičius automobilius. Mažesnes pajamas iš tokių vagysčių surinkę grupuotės nariai ištisoms savaitėms užsidarydavo Kaune arba šalia jo veikiančiuose ir kriminalistų retai pastebimuose viešbučiuose bei išsinuomotuose butuose, kur siautėdavo su prostitutėmis bei narkotikais.

Keli anksčiau su Agurkiniais ir Kamuoliniais susidūrę verslininkai, vėliau teisėsaugininkams yra prasitarę: "Agurkiniai buvo tikri diplomatai ir mafiozai, jie šnekėdavosi ir eidavo į kompromisus net sudėtingiausių situacijų metu. Kamuoliniai elgėsi visiškai neprognozuojamai. Atsisakius mokėti, jautėme tokią baimę, nes aiškiai supratome, kad galime ne tik patys, bet ir mūsų žmonos vieną vakarą negrįžti į namus."

Po konfliktų su Agurkiniais ir plačiai nuskambėjusios žinios apie pagrindinių šios gaujos narių sulaikymus, Kamuoliniai faktiškai paniro į pogrindį. Retas iš jų ėmė rodytis viešumoje, daugelis išsilakstė po skirtingas Europos šalis. Jie išsigando, kad vieną dieną jų lauks toks pats likimas. Ir tai nutiko šią savaitę, kai pagrindiniai Kamuolinių veikėjai buvo sulaikyti.

Vaikai palaiko ryšius

Kamuoliniai pastaraisiais metais skambėjo netgi kaip ir vieni iš Lietuvos futbolą užvaldžiusių šešėlinių veikėjų, nes buvo siejami su buvusiu ilgamečiu ir skandalais išgarsėjusiu šalies futbolo federacijos vadovu Juliumi Kvedaru, pravarde Lialka.

Giedrius Janonis-Kamuolys

Su šia grupuote siejami vyrai būdavo dažnai pastebimi spardantys kamuolius Kauno futbolo akademijoje, netgi tarp trenerių ir kitas funkcijas futbole atliekančių asmenų sukinėjosi su minėta gauja artimai ryšius palaikę vyrai. Apie didžiuosius pagrindinių grupuotės narių seniau padarytus ar tebedaromus nusikaltimus nebuvo jokių žinių.

Pats G. Janonis-Kamuolys pastaruosius metus gimtajame Kaune buvo pastebimas ne agresyviai atrodančių vyrų sambūriuose, bet ramiai vaikštinėjantis su sūnumi. Kaune netrūko kalbų, kad Kamuoliniai vėl paniro į pogrindį ir atidžiai stebi įvykius, kokias galutines bausmes šalies teismai paskirs pagrindiniams Agurkinių gaujos veikėjams.

Per vieną iš pašnekesių Šiaulių kalėjime, S.Velečka aiškiai leisdamas suprasti, kad niekada nebuvo jokio žurnalistų pramanyto Agurkinių ir Kamuolinių grupuočių karo, kartu pareiškė, kad su G.Janoniu iki šiol likę gana neblogais pažįstamais. "Nesąmonė tie žiniasklaidoje išpūsti mūsų tarpusavio karai. Pasakysiu trumpai: nebuvo nei tų Kamuolinių, nei tų Agurkinių, – tikino S.Velečka. – Taip, Giedrius turėjo pravardę Kamuolys, nes futbolą žaisdavo. Mes netgi kartu mėgome pažaisti futbolą. Anksčiau išvis buvome labai neblogais draugais, šeimomis bendraudavome. Mūsų vaikai ir dabar bendrauja – mano sūnus palaiko ryšius su jo sūnumis. Mes kiekvieną savaitgalį leisdavome kartu su savo šeimynomis. Paskui aš pradėjau dažniau važinėti į Rusiją ir kažkaip nutrūko tas mūsų bendravimas. Bet mes, būdavo, susitinkame, kavos išgeriame ar dar kažko."

S.Velečka būdamas už grotų kaskart sulaukia nemažai lankytojų iš Kauno, tad paklaustas ar G.Janonis-Kamuolys būdavęs tarp jį dažniausiai lankančių asmenų, šyptelėdamas atsakė: "Aš irgi nevažiavau, kai jis sėdėjo. Bet mes taip elgiamės tikrai nepiktuoju..."

Knyga – tarp populiariausiųjų

Rašytojo, žurnalisto Dailiaus Dargio naujausia septintoji knyga "Kriminalinė Agurkinių odisėja" pasakoja apie garsiausias pastarųjų laikų Agurkinių ir Kamuolinių grupuotes. Neseniai pasirodė papildyta knygos versija, kurioje dar 32 puslapiai itin šokiruojančių faktų.

Knyga jau trečią mėnesį yra tarp populiariausių negrožinės literatūros knygų "Pegaso" ir "Vagos" knygynuose visoje Lietuvoje.

Atsisiųskite knygą iš www.audioteka.lt.

Pirmoji Lietuvos narkokronika nuo pat pasirodymo pradžios tapo vienu iš pagrindinių negrožinės literatūros bestselerių visoje šalyje, aplenkusi ir už nugaros palikusi kitas žymių lietuvių autorių knygas.

Septintoji D. Dargio knyga, pirmąsyk virtusi audioknyga, - tai istorija apie tarptautinį narkotikų kelią ir jį nutiesusius žmones, Kauno gatvėmis važinėjusius neperšaunamais, nesusprogdinamais BMW su deguonies kameromis… „Mėšlo“ lietuvaičiai pardavė daugiau kaip už 1,499 mlrd. JAV dolerių.

Jų įžūlumas ir ekstravagancija šokiravo ne tik visko mačiusius Lietuvos pareigūnus, bet ir garsiojo Kolumbijos narkobarono Pablo Escobaro sūnų Juaną Pablo, pernai pavasarį viešėjusį Lietuvoje.

Atrodo, kad Agurkinių mafijos nebėra. Tačiau jų ideologinis vadas Kęstutis Liukaitis, pravarde Liukas, ir šiandien yra dabartinio Kauno mero kaimynas. Beveik du dešimtmečius trukusios kriminalinės odisėjos metu Agurkiniai užsiėmė narkotikų prekyba, automobilių vagystėmis, turėjo sukaupę įspūdingą ginklų arsenalą ir buvo pasiryžę dar platesnio masto kriminalinei veiklai. Vis dėlto šiandien pagrindiniai grupuotės nariai laiką leidžia už grotų, kiti arba pabėgo į užsienį, arba sutiko bendradarbiauti su teisėsauga.

Knyga paremta tikrais faktais, šimtais valandų pokalbių su žiauriausio narkokartelio dalyviais, jų mokytojais, vaikystę menančiais draugais, įtakingiausiais šalies pareigūnais, kurie savo akimis negalėjo patikėti tokiais narkomafijos veiklos mastais, perkopusiais 1,499 mlrd. JAV dolerių.

Apie autorių

D. Dargis gimė 1978 metais garsaus fotografo Romualdo Dargio šeimoje. Nuo 1995 m. dirbo žurnalistu pagrindiniuose Lietuvos spaudos leidiniuose, interneto portaluose, savaitraščio redaktoriumi. 2010 metais parašė pirmąją iš septynių kriminalinės dokumentikos knygų „Tikroji Daktarų istorija“, kuri buvo išparduota net 50 tūkstančių egzempliorių tiražu.

Vėliau į perkamiausiųjų dešimtukus pateko su tokiais bestseleriais kaip „Kruvinasis mafijos maršrutas“ (2011 m.), „Vilniaus bomberio išpažintis“ (2013 m.), „Mafijos kronikos“ (2014 m.), „13 tamsaus lietuviško verslo paslapčių“ (2015 m.), „Juodosios mafijos našlės“ (2016 m.).

Visos autoriaus knygos išleistos didesniu nei 100 tūkstančių egzempliorių tiražu.