Trys Kauno technologijos universiteto (KTU) mokslininkės – studentė Meda Surdokaitė, tyrėja Erika Rajackaitė ir profesorė Regita Bendikienė – sako, kad mokslo keliu žengiančios moterys sulaukia aplinkinių palaikymo, o ši profesija moko dirbti komandoje, planuoti laiką ir siekti užsibrėžto tikslo.

Rinkosi, kas įdomu

„Aš rinkausi daryti tai, kas man buvo įdomu, o kai darai tai, kas yra įdomu, sekasi ir žengti moksliniu keliu yra lengviau“, – taip apie savo pergalę Nyderlanduose vykusiame ES jaunųjų mokslininkų konkurse atsiliepia Meda Surdokaitė.

KTU Cheminės technologijos fakultete (CTF) taikomąją chemiją studijuojanti Meda praėjusiais metais tarptautinėje arenoje pristatė tyrimą „Fluorescencinio dažiklio „Nile Red“ sintezės optimizavimas“, leidžiantį atsisakyti toksiškų medžiagų, pramonėje naudotų iki šiol.

„Susidomėjimas mokslu – biologija, o vėliau chemija – vyko labai natūraliai, nuo mažens. Nors esu vienintelė savo šeimoje, pasirinkusi mokslininko kelią, susižavėjimas juo augo dar mokantis mokykloje, ieškant savęs papildomose praktinėse veiklose. Mokslo bendruomenė, problemų sprendimas ir galimybė dirbti su naujausiomis technologijomis buvo būtent tai, apie ką svajojau“, – pasakoja KTU studentė.

Įkvepia ir mokytojai

Jos meilę chemijai dar mokyklos suole kurstė ne tik mokytojai, bet ir kiti mokslininkai ir mentoriai, kaip antai KTU CTF tyrėjas dr. Artiomas Magomedovas. M. Surdokaitė, šiemet pelniusi LRT Metų ateities apdovanojimą, įsitikinusi – be mokslą populiarinančių asmenybių mokslu besidominčių žmonių pasaulyje būtų mažiau.

Negali penkerius metus būti mokslininku, o kitus penkerius būti kažkuo kitu.

„Net ir tokiam asmeniniam dalykui kaip ateities profesijos pasirinkimas žmogiškasis ryšys tikrai turi didelę įtaką ir kartais net yra lemiamas. Dažnai taip nutinka, kad mokykloje mokiniai renkasi kokius dalykus mokytis ne tik pagal tai, kas patinka ir yra įdomu, bet ir pagal tai, kurias pamokas moko geriausias mokytojas. Esu labai dėkinga mokytojams, skatinusiems siekti aukštesnių žinių. Kai „užaugsiu”, tikiuosi grąžinti jiems atgal. Labai svarbu, kad tie didieji, žymūs mokslininkai atiduotų tarsi savo duoklę jaunimui, kuris galbūt kažkada juos pakeis – dalytųsi savo patirtimi, išmokytų mus to, ko kažkada mokėsi patys“, – teigia M. Surdokaitė.

Įvaizdis išgąsdino

KTU Medžiagų mokslo instituto tyrėja Erika Rajackaitė, praėjusiais metais įgijusi mokslų daktaro laipsnį, į profesijos pasirinkimą žvelgė atsakingai, tačiau abejonių kupinu žvilgsniu – nors tikslieji mokslai domino labiausiai, atrodė, lyg ten nebūtų vietos moterims.

„Mane labiausiai traukė tikslieji, gamtos mokslai – matematika, biologija, fizika – tačiau atrodė, kad tai – vyriškos, nelabai paklausios sritys ir vėliau būtų sudėtinga surasti mėgstamą darbą. Mokytoja būti nenorėjau, tad įstojau į socialinius mokslus KTU. Vos pradėjusi studijuoti supratau, kad, vis dėlto šie mokslai – ne man, ir po mėnesio perstojau į taikomąją fiziką. Studijos nebuvo labai lengvos, bet man patiko, sulaukiau palaikymo iš mane supančių žmonių, sutikau bendraminčių, atrodė, kad esu ten, kur ir turėčiau būti“, – prisimena E. Rajackaitė.

Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto (MGMF) absolventė savo patirtį vadina pamoka, kurią išmokti turėtų kiekvienas: „Supratau, kad reikia rinktis daryti tai, kas iš tikrųjų patinka, kitu atveju – tik laiko ir kantrybės klausimas, kada imsiesi pokyčių.“

Nuo muzikos iki mechanikos

Mechanikos inžinerijos ir dizaino fakulteto (MIDF) Gamybos inžinerijos katedros profesorė Regita Bendikienė, pirmoji moteris išrinkta į KTU tarybą, prie mokslininko apibūdinimo pridėtų ir aktualumą, ir naudą visuomenei: „Jei domiesi ir tyrinėji tai, kas įdomu tik tau, bet neaktualu visuomenei, esi išradėjas, tyrėjas ir mokslininkas pats sau, nekuri jokios pridėtinės vertės. Vienas lauke – ne karys. Tad kiekvienas mokslinis sprendimas turi rasti savo auditoriją ir sekėjų.“

Studijų programų vadovė akcentuoja, kad moksliniai pasiekimai ir darbų, tyrimų rezultatai privalo būti pripažįstami kitų mokslininkų, naudojami įvairių profesijų atstovų, taip siekiant nuolatinės pažangos. Todėl mokslininkas nėra tik profesija ar gyvenimo būdas, tai natūrali būsena.

„Tokia būsena skatina domėtis net ir nesiekiant konkretaus rezultato. Noras sužinoti daugiau nebūtinai savo mokslinių interesų, bet ir kitose srityse leidžia išlaikyti nenutrūkstamą tyrėjo, informacijos rinkėjo ir smalsuolio būseną“, – sako R. Bendikienė.

Būsena – be pabaigos

„Mokslas lyties neturi, jis – visiems. Yra sričių, kuriose tiesiog tradiciškai dirba daugiau vyrų ar moterų, tačiau griežto ribojimo nėra. Anksčiau pastebėjome mažesnį merginų skaičių techniškuosiuose fakultetuose ir didesnį socialiniuose, dabar matome šiek tiek kitokią tendenciją. Nemanau, kad studijų krypties ar mokslo kelio pasirinkimas turėtų būti siejamas su lytimi, – mokslinėje veikloje svarbiausia yra jos rezultatas, už kurį atsakomybę turi tiek tyrėja moteris, tiek tyrėjas vyras“, – teigia mokslininkė.

Moksliniame kelyje KTU profesorė visada jautėsi savo vietoje – ten, kur jai lemta buvo atsirasti.

„Mokslininko tyrėjo būsena neturi pabaigos: negali penkerius metus būti mokslininku, o kitus penkerius būti kažkuo kitu. Tai yra būsena visam gyvenimui. Jai būdingas nuolatinis ieškojimas, tobulėjimas, skirtingų sričių ir kompetencijų derinimas“, – teigia R. Bendikienė.

Kaip teigia projekto tyrėja Kauno technologijos universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų (KTU SHMMF) fakulteto profesorė Vilmantė Liubinienė, pasaulio vertybių sistemos tyrimai pradėti atlikti nuo 1981 metų, kai Ronaldas Inglehartas, Mičigano universiteto profesorius, kartu su Europos mokslininkų grupe ėmėsi iniciatyvos apjungti ir plėsti pasaulinį universaliųjų vertybių tyrėjų tinklą.

„Šiandien šis tinklas jungia šimtus mokslininkų iš daugiau nei 100 šalių. Nuo 1997 metų universaliųjų vertybių tyrimai atliekami ir Lietuvoje. Šie tyrimai padeda atskleisti ne vien vertybinius prioritetus, bet ir socialinius, ekonominius bei kultūrinius skirtumus tarp šalių“, – sako ji.

Būtent profesorė V. Liubinienė buvo pirmoji mokslininkė, kuri atliko 56 universaliųjų vertybių, sugrupuotų į 11 grupių,  tyrimą Lietuvoje.

Pasak jos, gauti rezultatai leidžia apibendrinti, kad svarbiausia vertybė Lietuvoje per visą analizuojamą laikotarpį yra saugumas. Be šios vertybės, į saugumo vertybės grupę, patenka ir  pavienės vertybės kaip sveikata, šeimos saugumas ir visuomenės stabilumas. Pastarosios vertybės yra labiausiai vertinamos per visus tyrimo metus. 

„Respondentai, 2018 metų duomenimis, vieningai sutaria, kad svarbiausia vertybė yra sveikata, antroje pagal svarbą vietoje – šeimos saugumas. Tai ypač svarbios vertybės šiuo laikotarpiu, tikėtinai padėsiančios kovoje su Covid-19“, – sako mokslininkė.

Lietuviai drąsėja

„Didžiausi pokyčiai pastebimi aktyvumo, kuris apima gyvenimo stimulą bei įvairovę ir drąsą,  vertybių grupėje, kurio svarba išaugo keturiomis pozicijomis. Tikslo siekimo svarba (įtakingumas, sėkmė, sugebėjimai ir kt.) sumažėjo, o hedonizmo svarba (gyvenimiškų malonumų siekimas) išaugo trimis pozicijomis 2018 m. lyginant su 1997 m.“, – sako V. Liubinienė.

Jos teigimu, taip pat pastebėtina, kad konformizmas (pagarba tėvams, klusnumas, mandagumas) ir dvasingumas (vidinė harmonija, dvasingas ir prasmingas gyvenimas) taip pat pradėti vertinti mažiau.

„Taigi, gyvenimo džiaugsmai plačiąja prasme tapo lietuviams svarbesni dvasingo ir prasmingo gyvenimo sąskaita. Beje, tradiciškumas Lietuvoje buvo vertinamas mažiausiai per visą tirtą laikotarpį“, – pasakoja mokslininkė.

Svarbiausias vaidmuo – visuomenei

Tyrimą kartu atlikusi KTU Ekonomikos ir verslo fakulteto profesorė Vilmantė Kumpikaitė-Valiūnienė pastebi, kad šiandien, gyvenant karantino sąlygomis, neretai kyla klausimas ar vertybės gali padėti kovojant su korona virusu. Jos teigimu, tam įtakos turi daug faktorių, tokių kaip vyriausybių politiniai sprendimai, valstybės santvarka, sveikatos sistemos pajėgumai.

Visgi, jos teigimu, karantino metu labai svarbų vaidmenį vaidina visuomenė. O jos elgesys gali būti sietinas su egzistuojančia kultūra ir vertybėmis.

„Pavyzdžiui, vienas garsiausių šalių kultūros tyrėjų, vasario mėnesį miręs Geert Hofstede, kaip vieną kultūros vertinimo dimensijų išskiria neapibrėžtumo vengimą. Ši dimensija atskleidžia žmonių išgyvenamos grėsmės, susiklosčius neaiškioms, iššūkius keliančioms situacijoms, laipsnį“, – sako mokslininkė.

Ji siūlo apžvelgti kitų šalių pavyzdžius. Pavyzdžiui, Japonijoje pirmasis Covid-19 atvejis užfiksuotas sausio 14 d. ir iki dabar susirgimų skaičius dar nesiekia 2500. Japonija pagal neapibrėžtumo vengimą lyderiauja pasaulyje.

„Neapibrėžtumas ir netikrumas vertinamas kaip grėsmė, kurią reikia įveikti. Japonijai nuolat gresia stichinės nelaimės dėl žemės drebėjimų ar cunamių. Tokiomis aplinkybėmis japonai išmoko pasiruošti bet kokiai netikėtai situacijai. Tai taikoma ne tik ekstremaliųjų situacijų valdymo planui ir atsargumo priemonėms staigių stichinių nelaimių atvejais, bet kitose gyvenimo srityse“, – pasakoja V. Kumpikaitė-Valiūnienė.

Jos teigimu, aukšto neapibrėžtumo vengimo šalyse, tokiose, kaip Japonija, saugumas yra svarbus individualios motyvacijos elementas. Čia egzistuoja giežtos taisyklės ir piliečiai jų laikosi. Saugantis įvairų infekcijų ir užteršto oro, Japonijoje net nesant užkrato grėsmei, dažnai nešiojamos apsauginės kaukės.

Italija ir Ispanija ne visada laikosi taisyklių

Italijoje ir Ispanijoje, kurios lyderiauja pagal Covid-19 susirgimus, neapibrėžtumo dimensija taip pat ganėtinai aukšta.

„Tose šalyse žmonės mėgsta turėti taisykles, tačiau jų yra labai daug ir jos sukelia dviprasmiškas ir neapibrėžtas situacijas. Dėl to gyventojai patiria didelį stresą ir nerimą, ir... ne visada laikosi taisyklių. Be to, reiktų pastebėti, kad šiose šalyse labai daug imigrantų ir pabėgėlių, kurių vertybės skiriasi nuo vietinių ir jie nesilaiko bendruomeninių taisyklių“, – pasakoja KTU mokslininkė.

Jos teigimu, tokios šalys, kaip Jungtinė Karalystė (JK) ir JAV pasižymi žemu neapibrėžtumo vengimu ir joms būdingas tikėjimas savimi ir savo sugebėjimais valdyti gyvenimą.

„Tai akivaizdžiai galėjome matyti iš šių šalių lyderių elgesio pandemijos pradžioje. Deja, toks elgesys turėjo įtakos, kad JAV šiuo metu viruso skaičiai kol kas drastiškai auga. JK užsikrėtusiųjų skaičius taip pat auga milžiniškais tempais“, – sako V. Kumpikaitė-Valiūnienė.

O kokie mes?

Pasak mokslininkės Lietuvoje neapibrėžtumo dimensija yra aukščiau vidurkio, todėl mums taip pat būdingas neapibrėžtumo vengimas.

„Kaip pažymi šios srities mokslininkai, lietuviams būdingas nenoras rizikuoti, biurokratija ir emocinis taisyklių ir reglamentų, mažinančių netikrumą, rinkinys, kurio galima ir nesilaikyti. Mes žinome, kad mūsų sovietinė patirtis išmokė „apeiti“ ir „kombinuoti“. Deja, nors esame nepriklausomi jau 30 metų, daliai mūsų visuomenės tai vis dar yra būdinga, ką galime matyti šio karantino metu“, – atskleidžia mokslininkė.

V. Kumpikaitė-Valiūnienė sakė tikinti, kad mūsų visuomenėje dominuojančios sveikatos, šeimos saugumo ir stabilumo vertybės nugalės ir padės įveikti Covid-19.

„Saugodami save, rūpindamiesi savo ir šeimos sveikata ir saugumu, iš tikrųjų rūpinamės visos visuomenės gerove. Mes, kaip bitės esame visi tame pačiame avilyje ir, nors kiekvienas sėdime užsidarę savo mažame koryje, bet tik taip galime užtikrinti, kad avilys išliktų ir gyvuotų toliau“, – lygina mokslininkė.

KTU Ekonomikos ir verslo bei SHMMF fakultetų tyrėjų grupė (projekto vadovė prof. Vilmantė Kumpikaitė-Valiūnienė) vykdydama projektą MIGRACULT „Migracinės kultūros tyrimas nepriklausomoje Lietuvoje: 1990-2018“ (Nr. P-MIP-17-229), tyrė universaliųjų vertybių kaitą Lietuvoje 1997-2018 metais. Tiriant vertybių kaitą, remtasi Schwartz’o ir Bilsky (1987) metodologija ir atlikta 1997, 2009, 2015 ir 2018 metais vykdytų tyrimų rezultatų palyginamoji analizė.