Pergalė prieš mirtį
"Visada kas nors iš šeimos turėdavo nueiti į šv.Mišias ir, kaip sakydavo artimieji, atnešti Velykas. Dažniausiai į bažnyčią eidavo močiutė ar senelis, – bene ryškiausiu šventės prisiminimu iš vaikystės dalijasi Laima Abromaitienė. – Man šventė būdavo tai, kad šeima susirenka: seneliai, tėvai, broliai, ateina kitų giminaičių. Ir tas pasiruošimas, namų tvarkymas, ir stalas, ir kiaušinių dažymo tradicija. Šv.Velykos namuose visada buvo šventė, net ir tada, kai tikėjimas dar nebuvo svarbiausia." Šviesūs šv.Velykų prisiminimai lydi ir Laimos sutuoktinį Gytį, bet jis sako, kad ilgokai tai buvo šventė, ir tiek.
"Jos turinys man "dašuto" tikriausiai apie kokį trisdešimtmetį. Gerai – pavasaris, zuikiai, kiaušiniai, gražu, bet ką mes čia švenčiame iš tikrųjų? Kitoks supratimas atėjo kartu su dvasiniais ieškojimais ir naujais atradimais. Velykos nėra tik zuikiai, kiaušiniai ir Velykų bobutė. Tai gyvenimo pergalė prieš mirtį, tai vilties šventė. Tada šv.Velykos įgavo prasmę", – dalijasi Gytis ir priduria, kad jo ir Laimos dvasiniai ieškojimai, klausimai apie Dievą būtent ir prasidėjo nuo švenčių.
Velykos nėra tik zuikiai, kiaušiniai ir Velykų bobutė. Tai gyvenimo pergalė prieš mirtį, tai vilties šventė.
"Pas mus švęsti susirinkdavo didžiulė užstalė. Kai pradėjome nebetilpti, pradėjome dalyti: Laimos tėvų ir brolio šeima – vieną dieną, mano brolio šeima – kitą. Tai netgi tapdavo varginančia rutina, po kurios galvodavome: pagaliau baigėsi! Todėl ir kilo tas prasmės klausimas – ką mes čia švenčiame? Galiausiai nusprendėme, kad reikia mums išsiaiškinti, kaip yra su tuo Dievu. Pradėjome domėtis, gal yra kokie kursai, kuriuose aiškina apie tikėjimą. Manau, kad pats Dievas išgirdo mus, paėmė už rankos ar pakarpos ir pradėjo tuo keliu vesti", – prisimena Gytis.
Laima sako nenorinti brėžti brūkšnio, kad va – buvo vienaip, o dabar visai kitaip. "Visos tos tradicijos susipynė, tik atėjo kitoks suvokimas, ir per tikėjimą suvokėme kitą šios šventės prasmę. Man per Velykas labai svarbu, kai artimiausi susitinka, tik labai gaila, kad per pandemiją negalime susitikti visi tie, kurie įprastai susitikdavome. Ir pats ruošimasis šventei, buvimas kartu, tie patys margučiai – mes juos ir toliau ridename, tai išlikę nuo mano vaikystės. Ir lovelį margučiams ridenti turime dar mano dieduko darytą", – šviesų šventės paveikslą piešia pašnekovė.
Pasak Laimos, jai labai svarbu ne tik pati šventės diena, bet ir laikas iki Velykų, kaip ji sako, ėjimas į Velykas. "Gavėnia, Didysis Tridienis, Jėzaus kančios išgyvenimas ir Prisikėlimas man ir reiškia tą virsmą, kad visada turi galimybę pradėti iš naujo, visada tai, kas slogu, vargina, kelia nerimą, gali pasikeisti, visada yra gyvybės ir šviesos pergalė. Šiemet dėl pandemijos negalėsime gausiai dalyvauti pamaldose bažnyčiose, bet man Velykų kulminacija yra Velyknakčio šv.Mišios su ypatinga liturgija, su ugnies ir vandens šventinimu, kai nuo vienos žvakės užsidega daugybė žvakių bažnyčioje. Nuo mažutės švieselės – ryški šviesa. Tas momentas sujaudina iš gelmių. Man asmeniškai labai svarbu išgirsti varpus – jie tiesiog fiziškai kažką pažadina manyje. O po to – šventinis stalas, svečiai, ir šventinė nuotaika tada jau atsiranda. Tai yra susitikimas visomis prasmėmis: susitikti su tuo varpu, su Dievu, su artimaisiais, susirinkti tuo momentu", – savo patirtis atskleidžia moteris ir apgailestauja, kad dėl karantino tos pilnatvės šiemet gal bus šiek tiek mažiau.
"Gavėnios laikotarpis, toks savęs suvaržymas, pamąstymas apie kančią, savo netobulumus, nuodėmes ir yra kelionė Velykų link. Svarbu sustoti truputį, ne atbėgti išpūstomis akimis ir pilnais krepšiais maisto ar dovanų. Tada jau ir Velyknaktis, ir Velykos tampa švente", – savo gyvenimo bendrakeleivei antrina Gytis.
Dėkingi benediktinėms
Ir Laima, ir Gytis sako nesantys kokie nors išskirtiniai ir save laiko tradicine katalikiška šeima. Gytis daugiau kaip 20 metų sukasi kompiuterinės technikos versle. Laima yra supervizorė – profesinių santykių konsultantė, penkiolika metų dirbanti su grupėmis, komandomis ir įvairiomis organizacijomis. Prieš dvejus metus pradėjo ir mediatorės praktiką, dirba mediatore VšĮ "Darnūs namai" ir Marijampolės bendruomeniniuose namuose. Savarankiškai dirbti Laima pradėjo prieš keletą metų. Iki tol didelę gyvenimo dalį skyrė akademinei veiklai – per 20 metų dirbo Kauno technologijos universitete (KTU), dėstė įvairias disciplinas socialinės pedagogikos programos studentams ir edukologijos magistrantūros magistrantams.
Abromaičiai užaugino dvi dukras. Abi dabar studijuoja Vilniuje. Vyresnioji, 23-ejų, Ada šiemet baigia grafinio dizainio studijas Vilniaus dailės akademijoje, jaunesnioji, beveik 22-ejų, Agnė – kultūros istoriją ir antropologiją Vilniaus universitete. Kaip pasakoja Gytis, šeima laisvalaikiu daug laiko praleidžia gamtoje. "Aš esu kilęs iš Panevėžio, Laima – kaunietė, iš Šančių. Ilgą laiką turėjome sodybą Molėtų miškuose. Mūsų vaikai nuo mažų dienų užaugę miške, daug keliaujame ir patiriame pažinimo džiaugsmą. Tie dalykai ir mus su Laima labai kabina, ir vaikai sako, kad mes juos užkrėtėme tuo virusu", – geruoju virusu džiaugiasi G.Abromaitis.
Kad Abromaičiams ne mažiau svarbi bei įdomi ir tikėjimo kelionė, rodo tai, kad abu jau daugiau kaip dešimtmetį priklauso Teofilių bendruomenei. Paprašius papasakoti, kokia tai bendruomenė, kam ji skirta ir ką jie ten veikia, Gytis nusišypso: "Čia jau Dievo darbai mūsų gyvenime. Kai ieškojome, kur galime išsiaiškinti apie Dievą, tai Dievas per vaikus atvedė pas seseris benediktines."
Kai dukros ruošėsi Pirmajai Komunijai Šv.Mikalojaus (benediktinių) bažnyčioje, Laima ir Gytis lankė Alfa kursą, į kurį kviečiami Pirmajai Komunijai besiruošiančių vaikų tėvai. "Įvyko vaikų Pirmoji Komunija, baigėsi Alfa kursas, ir ką, viskas? Jūs dabar paleidžiate mus į gatvę?" – tą išgyvenimą, kad dar yra daugybė neatsakytų klausimų, puikiai pamena Gytis. Seserys benediktinės tuomet pasiūlė norintiems rinktis į maldos grupę, kuri pamažu išaugo į bendruomenę su savo įsipareigojimais, įstatais, – dabar ji jau oficialiai įregistruota ir nuo 2013 m. tapo Teofilių bendruomene, veikia kaip viešoji įstaiga.
"Mes nepasirinkome šitos bendruomenės. Ji atsirado per vaikus, per vaikų palydėjimą į Pirmąją Komuniją. Labai aiškiai pamenu tą įsitraukimą pradžioje, nes man pačiai buvo reikalingi tikėjimo pradmenys. Matyt, buvo taip tinkamai ir taip laiku pasakyta, kad iš tikrųjų norėjosi daugiau, nesinorėjo visko pabaigti. Seserys benediktinės ir suteikė tą galimybę", – džiaugiasi L.Abromaitienė, su seserimis benediktinėmis susipažinusi 2009-aisiais.
Laima ir Gytis Abromaičiai
Bendravimas be kaukių
"Svarstėme ne kartą, kokia ta mūsų misija. Esame bendruomenė, atvira pasauliečiams, kurie nori gilinti savo tikėjimą. Tai vieta melstis, būti kartu, ieškoti atsakymų. Dauguma pas mus atėjo per šeimas, per vaikus. Ir mūsų malda dažniausiai apima tai, kas vyksta šeimoje: tėvai, vaikai, netektys, ligos, sudėtingi santykiai šeimose ar darbe, kiti sunkumai. Meldžiamės vieni už kitus, taip pat už visas Lietuvos šeimas. Jau buvome pasivadinę Teofilių bendruomene, kai sužinojome vyskupo, dabar jau palaimintojo Teofiliaus Matulionio istoriją. Tai irgi tam tikra prasme stebuklas, kai taip nutinka", – bendruomenės istorijos pradžią pasakoja Laima.
"Teofilius mus pasivijo. Likome visi nuščiuvę, kad taip būna", – antrina Gytis. Ir sako, kad ši bendruomenė yra Dievo dovana tiems, kurie prisilietė prie jos, daugiau ar mažiau yra buvę joje. "Ta dvasinė kelionė kartu su kitais yra tokia gryna, nes čia žmonėms neįmanoma būti su kaukėmis. O kai tas kaukes nusiimi, tai ir nejauku, ir pavojinga, ir įpareigoja. Bet tie, kurie išdrįsta tai padaryti, lieka santykyje, tai yra gyvas pavyzdys, ką mes sakome per šv.Mišias – broliai ir seserys dvasioje. Kartais pajuokaujame, kad daug daugiau bendraujame tarpusavyje bendruomenėje negu su giminėmis. Ir tas bendravimas yra tikras, giluminis, ne dėl to, kad reikia", – dalijasi G.Abromaitis.
Pasak jo žmonos, bendravimas tarp bendruomenės narių jau išbandytas įvairių patirčių, o daugeliui ten esančių tai yra vienintelė vieta, kur galima dalytis savo tikėjimo kelione. "Maldos susitinkame kartą per savaitę. Kartkartėmis dalyvaujame rekolekcijose su mokymais, malda, pamąstymu, pasidalijimu. Gavėnios rekolekcijose neseniai gilinomės į Didįjį meilės įsakymą. Visa tai skatina žmogų mąstyti ir gilintis, kas vyksta su juo pačiu, jo gyvenime, santykiuose, ir kalbėti apie tai. Tai kuria kitokius santykius tarpusavyje. Mes nei per daug reklamuojamės, nei kažkaip specialiai kviečiame kitus, – jeigu žmogus nori, jis yra laukiamas, jis gali ateiti. Tik asmenine motyvacija grįstas tas mūsų bendravimas. Jokios kitokios ar juo labiau apčiuopiamos naudos nėra", – sako moteris.
Supranti, kad į tave, žmogų, Kūrėjas yra tiek daug įdėjęs, ir pradedi daugiau savo vertės matyti.
"Ar tai keičia mūsų gyvenimą? Be abejo", – įsitikinęs G.Abromaitis. Tuo neabejoja ir Laima, savo gyvenime patyrusi, kad, išgyvenant svarbius, kartais net skaudžius momentus – tėvų netektis, darbo pasikeitimus, visa vyksta kažkokioje kitoje šviesoje. "Išmoksti priimti be nuoskaudos, be pykčio. Visada matai perspektyvą – platesnį kelią ir supranti, kad tai, kas vyksta, yra tik momentas kažkokio didesnio plano, kad ta patirtis turi kažko išmokyti, kad ne šiaip sau čia tai vyksta. Supranti, kad į tave, žmogų, Kūrėjas yra tiek daug įdėjęs, ir pradedi daugiau savo vertės matyti, – savo išgyvenimais dalijasi L.Abromaitienė ir sako labai gerai pamenanti tą momentą, kai jų dukros dar ruošėsi Pirmajai Komunijai. – Seserys benediktinės sakė: laiminkite savo vaikus, jūs turite tą galią. Ir man tas paraginimas įsmigo taip giliai – kad ne kažkas, ne kunigas per Mišias, ne kažkoks ypatingas žmogus, bet aš turiu tą galią kaip mama. Man tai buvo labai stipru. Ir, tiesą sakant, tai darau ir šiandien. Vaikai dabar jau šiek tiek nutolę, kitokių vertybių ieško. Atsisveikindama palaiminu išeinančias už nugaros", – su švelnia šypsena pasakoja Laima.
Padeda neaptingti
Kai apie tikėjimą ir dvasinius dalykus kalba vyskupai, kunigai, vienuoliai ar vienuolės, pasauliečiai kartais į jų kalbas numoja ranka ar net paburnoja: bepigu jiems pamokslauti, o mums reikia vaikus auginti, pinigus uždirbti šeimai išlaikyti, buitimi rūpintis. Laima ir Gytis – taip pat pasauliečiai. Ar jiems nepristinga laiko maldai, bendruomenės susitikimams ir kam jiems to reikia?
"Manau, kad tai natūralūs dalykai – kiek laiko mes skiriame tai veiklai, kuri mums patinka? Kiek laiko žiūrime televizorių, skiriame internetui ir kiek – tai veiklai, kuri mus maitina, atliepia mūsų gilesnius poreikius? Per savaitę atrasti porą valandų bendruomenės susiėjimui – tikrai ne problema. Juk puikiai žinome, kad dažniausiai sakydamas, jog neturi laiko, žmogus tiesiog nenori to daryti", – palygina Gytis.
Jo bendražygė tikėjimo kelionėje Laima taip pat įsitikinusi, kad visada randame laiko tam, kam norime rasti. "Kita vertus, kuo esi labiau užimtas, kuo daugiau turi atsakomybių, pareigų ir skubi, tuo labiau turi melstis, rasti laiko maldai, kad viską, ką veži ir neši, galėtum panešti, kad dvasinės jėgos turėtum. Tai iš seserų benediktinių esu ne kartą girdėjusi, ir tai yra tiesa", – sako moteris ir primena, kad malda nereiškia, jog visą diena tik poteriauji. Anot Laimos, žmonių rytiniai ritualai būna skirtingi: kažkas gal "Labą rytą" per televizorių pažiūri, kažkas radijo paklauso, telefoną patikrina, ką gero feisbukas parašė. Bet rytą galima pradėti, pasak pašnekovės, ir nuo tos dienos Evangelijos ištraukos, kad ir internete. "Ir tai jau visai kitoks dienos startas. Pagaliau yra ir tos atsidūsėjimais vadinamos maldos, kai sakai: Dieve, lydėk mane šią dieną, aš atiduodu viską į tavo rankas, nes jau nebegaliu. Maldos gali būti įvairios, bet čia iš esmės klausimas, kiek skiri laiko savo dvasiniam gyvenimui, savo susivokimui", – susimąstyti ragina L.Abromaitienė.
Abromaičiai randa laiko ir savanoriškoms veikloms. Kaip sako Laima, "tai toks įsižeminimas, kai galiu dalytis kažkuo paprastu – savo laiku ar dar kuo nors".
Sutuoktiniai neslepia – kai jiedu įsitraukė į bendruomenės veiklą, būdavo ir taip, kad savotiškai perdozuodavo, nes naujos patirtys ir veiklos įtraukė. Vyras ir žmona sako pradėję sąmoningai vertinti, kad reikia pusiausvyros. "Pradžioje tos ugnies būna labai daug: nori daryti ir tą, ir aną. Išmintingos sesės benediktinės perspėjo: jūsų pašaukimas ir misija yra šeima. Jeigu matysime jus vienuolyne pernelyg dažnai, tai reikš, kad jūs slepiatės nuo savo problemų, nuo savo darbų ir nuo tiesioginių savo įsipareigojimų pasinerdami į tokį pseudošventumą", – dabar jau juokiasi iš tokios patirties Gytis, bet čia pat pastebi, kad galimybė dabar, per pandemiją, nuotoliniu būdu susijungti su bendruomenės nariais bendros maldos, trumpo pokalbio yra ir didžiulė pagalba išbūti nelengvą karantino laiką. "Tai labai stiprina", – apibendrina pašnekovas, o jo gyvenimo moteris Laima sako, kad bendruomenė padeda neaptingti ir neapsiriboti tik minimaliais dalykais. "Dvasinis gyvenimas nėra kažkoks sportas. Neturi bėgioti, kur populiarūs kunigai, kur kažkas ypatingo vyksta. Turi gyventi savo vidinio tikėjimo gyvenimą, gyventi tuo, kuo tiki, o ne demonstruoti išoriškai. Mes esame pasauliečiai, gyvename taip, kaip dauguma, ir neapsimetame tokiais, kokie nesame", – priduria moteris.
Laima ir Gytis Abromaičiai
Tikėjimui atidarytos durys
Svarbiausia šv.Velykų žinia – Kristus prisikėlė, tačiau netikinčiam žmogui tokia žinia ne tik kelia nuostabą, bet ir atrodo panaši į pasaką. Laimos ir Gyčio artimoje aplinkoje taip pat yra netikinčių žmonių, tačiau, pasak jų, tai netrukdo bendrauti.
"Mano brolio šeima yra viena iš tokių. Ir mūsų pačių dukros dabar savo kelio ieško. Mūsų nuostata tokia, kad kiekvienas pats turi ateiti, pats ieškoti ir norėti atrasti Dievą. Tikrai nesiekiame kažkaip atversti ir skirstyti žmones – tikintis ar netikintis. Mes bendraujame su visais. Tikėjimas nėra pareiga ar kažkokia prievolė, ką tu turi daryti. Tikėjimas yra dovana", – sako L.Abromaitienė ir nuoširdžiai džiaugiasi tais žmonėmis, kurie tiesiog daro gerus darbus. Tiesa, jei yra proga savo mintis ar pažiūras išsakyti, moteris tikrai tai daro ir pastebi, kaip kiti reaguoja: "Atsivėrimas pritraukia ir kitą, bet žmogaus širdies durys turi būti atidarytos tikėjimui."
"Dievas visada beldžiasi į mus", – net neabejoja Gytis ir prisipažįsta, kad, kalbant su kitais žmonėmis apie Dievą ir tikėjimą, jam labiausiai padeda humoras.
Laima svarsto, kad dažnai sunku priimti tikėjimą, nes žmogus nori viską suprasti protu, reikalauja argumentų. "Tikėjimas prieštarauja šių dienų individualizmui, kuris sako: pats gali, pats daryk, pats iš savęs. O čia viskas kitaip: ne iš savęs, yra aukštesnė jėga, yra Dievas ir iš jo malonės viskas vyksta. Tai priimti reikalauja pastangų. Tai keičia ir santykius, ir požiūrį. Nelengva racionaliam šių dienų žmogui, veikiančiam žinių, žinojimo ir galios paradigmoje, tikėti ir pasitikėti", – svarsto Laima, ir pati dvasiniuose ieškojimuose patyrusi tokių išbandymų.
"Vyrams be tų faktų – niekaip, – įsiterpia Gytis. – Moterys turi Dievo dovaną, jos širdimi gali pajausti, o vyrams be logikos ir be įrodymų niekaip nepramuša. Bet dovana ir yra, jeigu pradedi ieškoti atsakymų, Dievas tau parodo juos, duoda malonę suprasti ir pajausti. Tas patyriminis susitikimas su Dievu yra tai, ko tu paskui jokiais faktais nebeišmuši, nes jau žinai, kas yra tavo gyvenime įvykę. Ne teoriškai, ne iš skaitytų knygų, ne Evangeliją perskaičius, bet tai, ką pats asmeniškai santykyje su Dievu esu patyręs."
Ir Jėzus stalus vartė
Pastaruoju metu visuomenė ypač susiskaldžiusi tiek dėl vertybinių dalykų ir politikų iniciatyvų Seime, tiek dėl karantino ribojimų ar skiepijimo. Kliūva tada ir katalikams, kad jie netinkamai priima kitaip mąstančius, kad jie ne taip kalba, ne taip elgiasi, neseka Kristaus, kuriuo tiki, pavyzdžiu. Laimos ir Gyčio manymu, nėra lengva atsakyti, kokia atrodytų teisinga ar tinkama katalikų laikysena tokiose situacijose.
"Katalikų yra daug, jie yra žmonės su įvairiausia raiška ir kalbėjimo būdais. Ir kunigų visokių yra. Manau, kad svarbiausia – matyti kitą, koks jis bebūtų, matyti jo poreikius ir ieškoti santykio, ieškoti dialogo. Yra įvairių emocijų, bet jeigu pažvelgsime į Bibliją, ir Jėzus nebuvo tas, kuris su viskuo sutiko. Jis išsakė savo poziciją, kalbėjo ir net stalus šventykloje vartė, jis rodė ir pyktį, ir nepritarimą. Svarbu stovėti už tas vertybes, kurias deklaruoji, kurias skleidi, tik svarbus ir būdas, kaip tai darai. Dialogas, be abejo, svarbus. Reikia kartu ieškoti susikalbėjimo", – tarsi sau atsakymo ieško Laima, o Gytis gerokai plačiau ir giliau bando pažvelgti į šių dienų situaciją, kurioje gyvename. "Man tas pandemijos laikas labai simboliškas. Jautėmės visagaliai – užkariavom kosmosą, sukūrėm tokią civilizaciją, o, pasirodo, mus galima išjungti. Ne šiaip pavieniu, bet visą pasaulį galima išjungti. Daugybė dalykų atrodė savaime suprantami visai žmonijai – pasiekimai, galimybė matyti saulę, turėti geriamo vandens, kvėpuoti. Ir užtenka vieno spragtelėjimo, kad tai, kas buvo savaime suprantama, pasikeičia iš esmės – ir kvėpuoti staiga net nebegali, nes prireikia deguonies aparato ir medikų pagalbos. Mes, iš tikrųjų, labai nedaug galim. O kartais ir nieko negalim. Tada susimąstai: kaip sutvertas tas visas pasaulis?" – įžvalgomis dalijasi G.Abromaitis.
Tu gali priimti žmogų, kuris ateina su ugnies fakelu į tavo namus, kaip su šviesa. Bet tikrai reaguosi, jeigu tas žmogus tavo namų kampą su tuo fakelu bandys padegti.
Anot jo, neatsakingai besielgiančių žmonių yra visur. Jeigu krikščionimi, kataliku save vadinantis žmogus deklaruoja tikėjimo tiesas, kurių pats nei pažįsta, nei supranta, tai panašu į religinį fanatizmą, o tai baisi nuostata, nes visą savo asmeninį pyktį, savo kompleksus ir darbus žmogus bando pateisinti Dievo vardu. "Lygiai tas pats, jeigu iš kitos pusės baksnojama, kad jūs, krikščionys, turit mylėti artimą kaip patį save. Bet pamirštama šito didžiojo Dievo įsakymo pirmoji dalis: mylėk Viešpatį Dievą visa širdimi, visu protu, visomis jėgomis, o tik tada savo artimą kaip pats save", – didįjį meilės įsakymą primena pašnekovas. Šis pilnas įsakymas ir sukuria santykį su Dievu, kai negali laužyti Jo įsakymų, ir su artimu, kurį priimi be išskaičiavimo ir išankstinės nuostatos.
Vyras sako suprantantis šių dienų visuomenės pasipriešinimą kai kurioms politikų iniciatyvoms. "Tu gali priimti žmogų, kuris ateina su ugnies fakelu į tavo namus, kaip su šviesa. Bet tikrai reaguosi, jeigu tas žmogus tavo namų kampą su tuo fakelu bandys padegti. Bandysi atimti iš jo fakelą sakydamas: tu negali sudeginti mano namų tik todėl, kad tu taip manai, tau tai patinka", – vaizdžiai palygina Gytis. Jo manymu, protingos visuomenės kuria įstatymus, kai jie pribręsta, kai yra įstatymų poreikis, kuris kurią bendrą gėrį. "Deja, nebrandžios visuomenės bando kopijuoti kažkieno jau sukurtą įstatymą arba bando jį visuomenei primesti, taip, kaip daroma dabar", – sako pašnekovas.
Susitikti žmogų ir Dievą
Karantino ribojimai, darbas iš namų, baimė dėl COVID-19, abejonės – skiepytis ar ne, apribotos bendravimo galimybės išties paveikė žmonių nuotaikas ir psichiką. Kaip šv.Velykos ir Kristaus prisikėlimas gali kilstelėti aukščiau nerimo ir baimės, aukščiau kasdienių rūpesčių?
Gytis įsitikinęs – Dievas žmogui davė protą tam, kad jis ieškotų išeičių ir sprendimų. Anot pašnekovo, be mokslo pasiekimų, be vakcinų sukūrimo, turbūt ir šiandien dar murkdytumės po kokius nors raupus ar marus ir pan. Vyrui nekyla klausimų, skiepytis ar ne, – jis vienareikšmiškai pasisako už skiepus, nes nemato kito būdo, kaip suvaldyti pandemiją. "Kaip atrasti viltį tuose neramumuose, toje neviltyje? Krikščionis atsakymą turi: mirtis nėra pabaiga, tai kažko kito pradžia. Kaip išmokti gyventi ir kaip priimti tą suvaržymą, artimųjų netektis per pandemiją? Tam reikia dvasios stiprybės ir vidinio ramumo, pasitikėjimo tiek artimu, tiek Dievu. Todėl noriu palinkėti Prisikėlimo ramybės mūsų vidinėje neramybėje", – su šypsena taria G.Abromaitis.
Laima sako norinti į situaciją pažvelgti labai žemiškai ir ragina pirmiausia pamatyti kitą žmogų, galbūt kaimyną, ir nunešti jam pyrago gabalėlį, per atstumą paduoti. Paskambinti, susitikti bent virtualiojoje erdvėje. Jeigu žmogus – visai vienišas, yra pokalbių linijos, kur galima paskambinti, pakalbėti su kitu. Parodyti daugiau dėkingumo už visa tai, ką turime, kreipti žvilgsnį į tai, kas gero yra aplink mus. "Šv.Mišios aukojamos bažnyčiose, tad tikinčiajam tikrai yra galimybė dalyvauti Mišiose ir susitikti žmogų, Dievą, tą Prisikėlimo varpą savo viduje išgirsti. Pati tikiu, ir kitus noriu padrąsinti – tikrai mes tai ištversime! Vilties, šviesos, kurios daugėja!" – viltimi dalijasi L.Abromaitienė.
