Islandijoje įsikūrusi Laima Jakaitė po sunkios ligos visiškai apkurto. „Vyrui pasakiau, kad aš bijau, jog kitą rytą atsibusiu ir bus visiška tyla. Taip ir įvyko“, – laidoje „(Ne)emigrantai“ pasakos ji.  Nepaisant to, dabar lietuvė Islandijoje dirba muzikos mokytoja. Girdėti jai padeda sudėtingas klausos aparatas.

Didžiausia Laimos iš Telšių rajono svajonė buvo emigracijoje dirbti fortepijono mokytoja, tačiau jos kelio pradžia palikus Lietuvą mažai kuo skyrėsi nuo daugelio. Iš menininkės ji staiga tapo vištienos fabriko darbuotoja. Nors darbas moters negąsdino, ji nekantravo, kada galės užsiimti širdžiai malonesne veikla: „Ilgiau padirbėjusi tame mėsos fabrike supratau, kad man jau reikia tos muzikos vėl“.

Laima suprato, kad be islandų kalbos jos svajonė vargu ar išsipildys, tad radusi naują darbą moteris skubėjo naudotis visais naujos veiklos teikiamais privalumais. „Man pasakė, kad darbe niekas su manimi angliškai nekalbės – tik islandiskai, – „(Ne)emigrantuose“ pasakos ji. – Aš netgi apsidžiaugiau, nes nėra geresnių kalbos kursų, kaip tik dirbti su tos šalies gyventojais. Ir taip man pradėjo persilaužti islandų kalba.“

Gyvenimas klostėsi puikiai tol, kol moterį pasiekė siaubinga žinia – ji serga vėžiu. Optimizmą išlaikyti buvo sunku. Išvarginta gydymo, Laima stengėsi galvoti ne apie savo laidotuves, o apie gražią ateitį. Laimei, vėžys atsitraukė ir atrodo, kad grįžti jau nebeketina. Tačiau vėžys – ne vienintelė baisi diagnozė, kurią teko išgirsti Laimai. Įveikusi itin sudėtingą klausos operaciją, moteris sužinojo dar vieną liūdną žinią: gali būti, kad ji daugiau niekada nebegirdės to, dėl ko ir atvyko gyventi į Islandiją: „Man gydytojai pasakė, kad aš nebegalėsiu girdėti muzikos, nebegalėsiu groti, dainuoti.“

Matyt, laimė užkoduota moters varde – pusmetį gyvenusi tyloje, emigrantė Laima išgirdo pirmuosius garsus, o vėliau – ir natas. Stulbinanti Laimos Jakaitės istorija „(Ne)emigrantuose“ – jau šį vakarą 19.30 val. per LRT televiziją.