„Šių metų planuose dangos keitimo darbai buvo įvardinti prioritetinio svarbumo darbais. Su užsienio specialistais iš anksto buvome sutarę datą, kuomet jie galėtų pradėti darbus. Tuomet apie pandemiją nebuvo nei kalbos, tačiau džiaugiamės, jog šiuo sudėtingu laikotarpiu pavyko rasti išeitį. Norėčiau padėkoti Vyriausybei bei ministerijoms, kurie išimties tvarka įleido užsienio specialistus į mūsų šalį. Viso karantino metu LFF darbuotojai dirba nuotoliniu būdu, todėl specialistai iš užsienio bus izoliuoti bei karantinuosis LFF stadiono patalpų pirmame aukšte. Esame pasirūpinę visomis sąlygomis bei apsauga“, – teigė LFF generalinis sekretorius Edgaras Stankevičius.

LFF vadovas teigė, kad dangos keitimo procesas buvo neišvengiamas.

„2015 metais suteiktas dabartinės dangos sertifikatas baigė galioti, todėl neturėjome kito pasirinkimo. Dabartinė danga tinka vietinių čempionų rungtynėms, tačiau neatitinka tarptautinių reikalavimų, tai reiškia, kad ant dabartinės dangos negalėtų žaisti Nacionalinė rinktinė bei Europos atrankose besivaržantys klubai. Nauja danga atitiks visus FIFPro reikalavimus ir tikimės, jog ant šios dangos futbolininkai jausis dar geriau.

Po to, kai pakeisime dangą LFF stadione, planuojame atnaujinti dangą Nacionalinių jaunimo rinktinių bazėje Kaune, taip pat skirti dėmesio futbolo apskritims. Šiuo metu jau sutarėme su Kretingos, Naujosios Akmenės bei Kauno rajono savivaldybių atstovais dėl galimybių pakeisti futbolo stadionų dangą šiose apskrityse. Dangos keitimo darbai yra finansuojami iš LFF biudžeto, todėl norime prisidėti prie visų apskričių stadionų. Pagal praeitais metais VK posėdyje patvirtintą futbolo stadionų dangų strategiją, per tris metus suteiksime dvylika pilnų matmenų dangų dešimčiai apskričių. Puikiai suprantame esamą situaciją ir norime ją maksimaliai išnaudoti“, – pabrėžė E.Stankevičius.

Varžovų geografija

Lietuviai yra sužaidę iš viso su 64 vis dar egzistuojančių valstybių rinktinėmis. Tai beveik trečdalis visų FIFA narių (211).

Pagal futbolo geografiją mūsų varžovų sąraše buvo 49 Europos komandos. Tik penkių UEFA narių – Gibraltaro, Kosovo, Nyderlandų, Turkijos ir Velso – reprezentacinės vyrų rinktinės nežaidė prieš Lietuvą.

Pietų Amerikoje lietuviška trispalvė per futbolo rungtynes buvo iškelta Brazilijoje, Čilėje ir Argentinoje. Tris kartus mūsų rinktinė žaidė Afrikos atstovais – Egiptu, Maliu ir Libija.

Iš dabartinės Azijos konfederacijos valstybių 8 rinktinės kadaise varžėsi su lietuviais: Kirgizija, Indonezija, Jordanija, Kuveitas, Saudo Arabija, Turkmėnija, Jungtiniai Arabų Emyratai ir Iranas.

Tolimos kelionės 

Prieš Okeanijos atstovus mūsų šalies futbolo rinktinės nėra žaidusios. Naujoji Zelandija taps ir labiausiai nutolusia šalimi, prieš kurią teko rungtyniauti.

Daugelis zelandiečių atstovauja Europos ar JAV klubams, tačiau, pavyzdžiui, Velingtono „Phoenix“ žaidėjams po dvikovos Vilniuje pakeliui namo (neskaitant tarpinių stotelių) teks įveikti mažiausiai 17 tūkst. kilometrų.

Iki šiol į Lietuvą iš toliausiai buvo atkeliavusi (apie 10 tūkst. km.) Indonezijos komanda 1996 m. lapkritį. Kontrolinėse rungtynėse Lietuva užtikrintai laimėjo rezultatu 4:0. Tai buvo apskritai vienintelis kartas po Nepriklausomybės atkūrimo, kai mūsų šalyje lankėsi kito žemyno konfederacijos rinktinė.

Mūsų rinktinės tolimiausia išvyka (daugiau nei 13 tūkst. km.) įvyko 1998 metais. Tuomet po ilgos kelionės Santjage nusileista tų metų Pasaulio čempionato aštuntfinalio dalyvei Čilei 0:1.

Pirmos akistatos

Pats pirmasis išbandymas su kito žemyno komanda vyko 1924 metais – Paryžiuje treniruočių pobūdžio rungtynėse žaista su Egiptu.

Sovietiniu periodu 1956 m. Vilniuje lankėsi Kinijos, o 1966 metais – Libijos rinktinės. Šios akistatos istorikų pripažintos kaip rinktinių dvikovos.

Daugiau egzotiškų išvykų turėjo Vilniaus „Žalgiris“. Futbolininkai lankėsi Indijoje, keliose Afrikos valstybėse, Vietname.

Po Nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos rinktinė toli daugiausiai keliavo 1996-1999 metais: triskart į Pietų Ameriką, Saudo Arabiją. 

2006 metais rinktinė žaidė Kuveite. Kitos tarpžemyninės rungtynės vyko „neutraliuose“ stadionuose Europoje.

Pernai vykusios rungtynės su Iranu buvo išskirtinės tuo, kad jose nebuvo žiūrovų. Irano rinktinei ruošiantis Pasaulio čempionatui į stadioną buvo leidžiamas tik akredituotas personalas, nebuvo ir transliacijos.

Rezervinė Lietuvos komanda praėjusiais metais rungtyniavo Šri Lankoje.

Retas testas namuose

Futbolo aistruoliai Lietuvoje apskritai seniai neturėjo galimybės gyvai stebėti kontrolinių rungtynių.

Rinktinė šiame dešimtmetyje namuose žaidė vos du kartus – 2011 metais, kai Kaune svečiavosi Lenkijos ir Armėnijos atstovai.

Vilniuje kontrolinė dvikova vyko dar seniau – 2008 m. pradžioje su Azerbaidžanu.

Lietuvos ir Naujosios Zelandijos rinktinės žais lapkričio 14 dieną nuo 16 val. LFF stadione.

Dėl pagrindinio turnyro rėmėjo advokatų kontoros „Primus Derling“ įsteigtos čempionų taurės šiais metais varžysis septynios žiniasklaidos komandos.

Titulą gins Kauno žurnalistai, prieš metus nutraukę turnyrą organizuojančio Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) sporto žurnalistų klubo „PRESS‘as“ dominavimą. Pastarieji prieš tai buvo laimėję net keturis šalies čempionatus iš eilės.

Be šių dviejų ekipų, šiemet dėl titulo varžysis bronzą pernai iškovojęs 15min redakcijos kolektyvas, DELFI, LRT, viešųjų ryšių darbuotojų komanda „Propaganda“ bei jungtinė VU Žurnalistikos instituto studentų ir futbolo tinklaraščio „Vienuolika“ komanda.

Varžybos LFF stadione prasidės 11 val. Visos komandoje tarpusavyje sužais po 15 minučių trunkančias rungtynes pagal mažojo futbolo taisykles. Geriausiems čempionato žaidėjams bus įteikti prizai – nacionalinės Lietuvos futbolo rinktinės marškinėliai.

„Iki šiol daugiausia čempionų titulų iškovojo LŽS komandos, tačiau žurnalistų turnyruose sunku prognozuoti, kas yra favoritai. Svarbiausias varžybų tikslas – suvienyti ir stiprinti mūsų bendruomenę bei pabendrauti su kolegomis ne tik apie žurnalistiką“, – sako „PRESS‘o“ pirmininkas Tautvydas Vencevičius.

Be jo, šeštadienį LFF stadione gainiojant kamuolį bus galima išvysti visą būrį žinomų šalies žurnalistų – Kęstutį Rimkų, Evaldą Gelumbauską, Maksimą Vojevodiną, Romaną Buršteiną, Raimundą Celencevičių, Mindaugą Augustį, Zigmą Jurevičių ir kitus. Atmosferą šalia aikštės tradiciškai kurs legendinis šalies futbolo komentatorius Nerijus Kesminas.

LŽS sporto žurnalistų klubas šiais metais tradiciškai rengs ir Lietuvos žurnalistų krepšinio čempionatą, o rugsėjį jau penkioliktus metus iš eilės organizuos tarptautinį žurnalistų futbolo turnyrą, kuriame šiais metais planuoja dalyvauti dešimties valstybių atstovai. Tai yra didžiausias ir seniausiai be pertraukų vykstantis žurnalistų futbolo turnyras Europoje.
 

Vilniaus miesto savivaldybės administracijos sudarytame avarijos tyrimo komisijos posėdyje buvo apsvarstyta tribūnos būklė.

Komisija nutarė uždrausti eksploatuoti šią tribūną ir užtikrinti, kad į ją nepatektų žmonės.

Artimiausiu metu bus atliekama statinio ekspertizė. Ateityje šią tribūną planuojama rekonstruoti.

Lietuvos futbolo federacija atsiprašo žiūrovų už galimus nepatogumus.

Kai priekaištaujame savo valdžiai dėl nesugebėjimo apsispręsti dėl strateginių projektų, tai neįmanoma pamiršti, kad visoms vyriausybėms nacionalinio stadiono statyba tapo neperžengiamu Rubikonu. Dar sovietmečiu pradėtame statyti stadione Vilniuje, pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo sumontuoti tribūnų pamatai ir dalis tribūnų rėmų. Bet po to, kai 1993 metais statybos sustojo, nors ir buvo trumpam atnaujintos apie 2007-uosius, stadionas tapo tik miražu ir nesibaigiančiais politikų pažadais. Po paskutiniųjų Europos čempionato atrankos rungtynių britai savo spaudos puslapiuose tyčiojosi jau atvirai. Prieš kokius ketverius metus tuometinis premjeras Andrius Kubilius sakė, kad jeigu į Lietuvą pradės važinėti tokie klubai kaip Madrido „Real“ ar Londono „Chelsea“, tai tada gal atsiras ir stadionai. Per tą laiką šie klubai neatvyko, tačiau buvo atvažiavusios Ispanijos ir Anglijos rinktinės. Ir ką? Ogi, politikai vėl deklaruoja tuoj bus tas stadionas.

1992 metais įvyko pirmasis Europos futbolo čempionato atrankos ciklas Lietuvai atgavus nepriklausomybę, o į Vilnių atvyko ką tik Europos čempione tapusi Danija. Maždaug dešimt tūkstančių Vilniaus Žalgirio stadione rungtynes stebėjusių žiūrovų džiaugėsi lygiosiomis 0:0, tačiau jau tuomet futbolininkų pasiekimus apkartindavo stadionų būklė.

Praėjus 23 metams Ričardas Zdančius iki šiol prisimena į Vilnių atvykusių pajėgių futbolo rinktinių nepasitenkinimą stadionais Lietuvoje.

„Gal danai tiek nepriekaištavo mums, labiau priekaištavo kitais metais atvažiavę ispanai – jie kratydami purvą nuo savo sportinių batų juos daužė ne į žemę, o į sieną. Sienos buvo kartoninės sienos, todėl jos sulūžo“, – pasakojo buvęs futbolininkas Ričardas Zdančius.

Stadionų padėtis per daugiau nei 20 metų nepasikeitė. Kai 2009 metais Kaune viešėjo Prancūzija, o po dvejų metų – pasaulio čempionė Ispanija, Dariaus ir Girėno stadiono būklė tuomet tapo aktualesne tema nei pats futbolas.

Tad kai Vilniuje praėjusią savaitę teko priimti Anglijos futbolo rinktinę, galima buvo laukti, kad vėl tapsime pajuokos objektu.

Maža rūbinė, šešiasdešimtuosius menantis masažo stalas ir mediniai suoliukai anglams panašiau į mėgėjų futbolą. Bet šis – Lietuvos futbolo federacijos stadionas – šiuo metu yra geriausia, ką turime.

Prieš šešerius metus ant Šeškinės kalno turėjo būti šaudomi fejerverkai atidarant tūkstantmečio stadioną, į kurį investuota daugiau nei 100 milijonų litų. Tačiau kaip ir per visą nepriklausomybės laikotarpį, taip ir šiandien apie stadioną daugiau kalbama nei daroma.

Statybos čia buvo pradėtos 2007-aisiais ir kurį laiką vyko net nežinant sąmatos – tikslius skaičiavimus Vilniaus savivaldybė su meru Juozu Imbrasu priešakyje delsė pateikti. Tuometis premjeras Gediminas Kirkilas atsimena, kad preliminari stadiono kaina buvo 370 mln. litų, bet, pradėjus statybas, ėmė sklisti kalbos, kad ši suma beveik padvigubės.

„Meras J. Imbrasas reikalavo daugiau pinigų, bet kai paaiškėjo, net tų, kuriuos skyrėme, neįsisavimo arba tinkamai neįsisavimo, dėl to statybos sustojo, po to prasidėjo krizė, ir statybos visiškai sustojo“, – teigė 2006–2008 metais ministro pirmininko pareigas ėjęs G. Kirkilas.

Šiandien kalbos apie nacionalinio stadiono būtinumą tampa vis garsesnės.

Nepraėjus nė mėnesiui, kai tapo Vilniaus meru, Remigijus Šimašius apie stadioną pareiškė: tai projektas, kurį reikia įgyvendinti. Pasak jo, savivaldybė jau žengė visus reikiamus žingsnius.

„Iš savivaldybės viskas patvirtinta, kokį funkcionalumą apsiima, kol kas vyriausybė nėra patvirtinusi dalykų, bet, nepaisant to, judame tolyn, pristatinėjame projektą investuotojams“, – teigė R. Šimašius.

Premjeras taip pat sutinka, kad stadiono Lietuvai reikia. Algirdo Butkevičiaus tikinimu, nacionalinis stadionas – valstybinės reikšmės klausimas, nors, nepanašu, kad greitai sprendžiamas: prieš akis projektai, derinimai, konkursai.

„Tikiuosi, kad Lietuva turėtų turėti stadioną. Šiuo metu ruošiamos konkurso sąlygos, kurios turėtų būti paruoštos iki lapkričio vidurio ir tuomet bus paskelbtas konkursas“, – teigė A. Butkevičius.

Ilgą laiką stadiono Vilniuje klausimas dažniau buvo sprendžiamas kalbomis, o ne realiais darbais. Kaunas ėmėsi atvirkštinio scenarijaus.

Devynis tūkstančius vietų dabar turintis S. Dariaus ir S. Girėno stadionas bus išplėstas dvigubai, dengtos tribūnos, atnaujintos patalpos, įskaitant persirengimo kambarius.

Vietoje dabar esančios lengvosios atletikos apšilimo aikštelės ketinama pastatyti maniežą, į planą įtrauktas aplinkinių teritorijų sutvarkymas.

„Po 2 savaičių, kai tapau meru, surinkome daug architektų, paveldo specialistų, sporto atstovų – koks 30 žmonių vaikščiojo aplink stadioną ir galvojo, ką daryti“, – sakė Kauno meras Visvaldas Matijošaitis.

Įgyvendinus 40 mln. eurų kainuosiantį projektą senutėlis sporto centras virstų vienu moderniausių Baltijos regione.

Kauno projektu tiki ir Lietuvos futbolo federacija. Jos vadovas pabrėžia, kad futbolui svarbiausia laikas, o pagal šį kriterijų Kaunas pranašesnis už Vilnių.

Futbolo atstovai skaičiuoja laiką iki kitų gėdą galinčių užtraukti rungtynių. 2018 m. pasaulio čempionato atrankoje tarp būsimų lietuvių varžovų – Škotija ir Anglija, kurias į išvykas lydi po 3-4 tūkstančius aistruolių.

Federacijos generalinis direktorius Edvinas Eimontas viliasi, kad Kaunas išgelbės Lietuvą nuo dar vienos tarptautinės pajuokos.

„Jei visi intensyviai dirbsime ta linkme, 2017 m. rugsėjo 1 dieną su škotais ir spalio 8 dieną su anglais galėsime žaisti tame stadione“, –žadėjo E. Eimontas.

Laikrodis tiksi ir tik politikai gali išgelbėti Lietuvą nuo patyčių pirmuosiuose užsienio spaudos puslapiuose po eilinių pasaulio ar Europos čempionato atrankos rungtynių. Tik viena bėda - pasitikėti jais pavojinga, nes daugiau nei du dešimtmečius dalyti pažadai taip ir nebuvo įvykdyti.

Lietuva vėl rausta iš gėdos. Futbolo aistruoliai vėl kryžiuoja ietis internetinių komentarų erdvėse. Kad ir kaip būtų keista, šįkart audringų diskusijų kibirkštys kilo ne dėl šalies futbolo rinktinės lygio, ar aukščiausiąja vis dar vadinamos A lygos klubų finansinės ir moralinės būklės.

Šįsyk vėl, kaip jau tapo liūdna tradicija, raudonuojame dėl apgailėtinos situacijos su futbolo aikštėmis. Vakar Lietuvos nacionalinė rinktinė svarbiose 2016 metų Europos čempionato atrankos rungtynėse priėmė varžovus iš Estijos. Turnyro lentelės ir sąlyginiai regiono kaimynai kovėsi dėl, kaip patys pavadino, aukso vertės taškų. Jie pelnytai atiteko lietuviams.

Tačiau dar gerokai prieš mūšį Lietuva vieną nesėkmę visgi patyrė. Sprendimas surengti oficialų tarptautinį mačą ant LFF stadiono sintetinės vejos galbūt nenustebino lietuvių, tačiau estams tapo nemaloniu siurprizu.

„Mano keliai kelis kartus operuoti, o žaidžiant ant sintetikos smarkiai padidėja pakartotinos traumos tikimybė“, - skundėsi vienas Estijos rinktinės žaidėjų.

„Nesuprantu, kaip UEFA pareigūnai tai leidžia?“, - gūžčiojo pečiais jo kolega.

Estai guodėsi tik tuo, kad Vilniuje patiesta moderni danga, nors jos kvapas labiau nei žolės primena padangų dvoką. Ant smulkintomis padangomis pabarstytos aikštės lietuviai sekmadienį priims ir Slovėnijos ekipą. Kažin kokia bus jos lyderių reakcija? O ką pasakys ir kokių atgarsių paskleis Lietuvą šiame atrankos cikle aplankysianti Anglijos rinktinė?

Tad sunkiai suvokiama, kodėl kaip reta gražų ir orais dėkingą rudenį Lietuvos futbolininkai, užuot įžengę į šiuo metu puikiai sutvarkytą Kauno S.Dariaus ir S.Girėno stadioną, savo svarbiausius mačus žaidžia ant ir jų pačių keikiamos nenatūralios vejos. Ar tik šio silikono verti mūsiškių futbolo spektakliai?

Rugsėjo 20–21 d. LFF stadione vyko ketvirtasis atviras Lietuvos benamių futbolo čempionatas. Šių metų atviras Lietuvos benamių futbolo čempionatas skyrėsi nuo ankstesnių tuo, kad tai buvo pirmasis čempionatas, kuris vyko tikrame futbolo stadione pagal tikras Pasaulio benamių futbolo taisykles. Organizatoriai VšĮ „Liber continens“ sulaukė nemažo palaikymo tiek iš dalyvių, tiek iš remėjų.

Tai nebuvo įprastas futbolas, kurį esame įpratę matyti vykstančiose rungtynėse miestų lygose ar stebėti televizijoje pasaulio futbolo čempionatus. Benamių futbolo čempionatas yra kitoks, nes aikštelėje žaidžia ne profesionalai, o žmonės, kurie bando keisti ir keičia savo gyvenimą. Vieni besikapstantys iš priklausomybių liūno, kiti neturintys nuosavo būsto, darbo, pabėgėliai, ieškantys geresnio gyvenimo sąlygų ne gimtinėje. Kalbant paprastai – visi tie žmonės, kurie visuomenėje laikomi asocialiais, nepritapusiais, atskirtaisiais. Vieni patys pasirenka tokį gyvenimo būdą, tačiau dažniausiai pasirinkimas nuo jų nepriklauso. Pasirinkti ne mirtį ar degradaciją, o gyvenimą, sugrįžti į visuomenę nėra taip paprasta.

Lietuvoje yra sukurta nemažai reabilitacinių programų, dirbančių įstaigų, kurios siūlo įvairią pagalbą minėtiems asmenims. Tas kelias dienas Lietuvos benamių futbolo organizatoriai pasiūlė kitą būdą, kaip suburti tokius žmones, suteikti jiems ne tik informaciją, ką jie gali daryti, kur gali kreiptis, bet visų pirma suteikti viltį, bendrystę ir pastovumą. Bent kelias dienas. Kai kuriems tai gali būti pradžia ilgo ir nelengvo kelio. Juk futbole, kaip ir gyvenime – mokaisi laimėti, mokaisi pralaimėti, įveikti varžovus, susitaikyti su neįmuštu ar praleistu įvarčiu.

Čempionate dalyvavo 7 lietuvių komandos – Vilniaus „Liberna“, integracinės bendruomenės „Aš esu“ komanda bei komanda „Bernardinai“, taip pat Kauno miesto FK „Feniksas“, „Lietuvos rinktinė“, Kauno r. reabilitacijos komanda „Sugrįžimas“ ir Ukmergės veteranai „Ukmergė“. Vykusį čempionatą palaikė ir svečiai iš užsienio – 2 Sankt Peterburgo komandos „Put domoj I“ ir „Put domoj II“, taip pat svečiai iš Lenkijos.

Nors oras šiluma nelepino, futbolo aikštelėje buvo karšta. Penktadieno vakarą, bendrame čempionato dalyvių susitikime, ištraukus burtus, paaiškėjo grupių dalyviai. Po atkaklių kovų A grupės nugalėtojais tapo Lenkijos rinktinė, o B grupės nugalėtojais – Lietuvos rinktinė.

Emocijų netrūko dvi dienas. Daug jų būta žaidžiant finale dėl 3-4 vietų, kur tradiciškai susitiko Vilniaus „Liberna“ ir Kauno „Feniksas“. Deja, „Liberna“ nusileido „Feniksui“ vienu tašku ir užėmė ketvirtą vietą, pralaimėję rezultatu 5:6.
Ir, žinoma, daugiausia emocijų sulaukė kova dėl 1–2 vietų, kur susitiko stipriausios turnyro komandos Lietuvos ir Lenkijos rinktinės. Abi rinktinės dalyvaus Pasaulio benamių futbolo turnyre „Homeless World Cup 2014“ Čilėje. Sunkioje ir įnirtingoje kovoje Lietuva pralaimėjo Lenkijai rezultatu 4:3.

Idėją surengti šį turnyrą palaikė Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas ir Vilniaus miesto savivaldybė, LRS narys Juras Požėla, „Autodirect“, ARGA grupė, „Biofitus“, „Joma“, „Bernardinai.lt“, Bernardinų socialinių paslaugų centras, Kauno miesto FK „Feniksas“. Nuo pirmųjų žingsnių turnyrą rėmė ir aikštelę suteikė LFF. Labiausiai dėkojame komandoms, dalyviams ir savanoriams.

Pralaimėjusiųjų nebuvo. Apdovanoti buvo visi. Kiekvienas tomis dienomis galėjo pabūti mažos bendruomenės dalimi – nesvarbu ar aikštelėje, ar už jos ribų.