Pirmosios ekspozicijos tikslas, anot muziejininkų, – „atverti duris į mūsų tautos XVIII–XX a. kultūrinį palikimą, saugomą Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus lietuvių liaudies rinkinyje, kuriame yra daugiau nei 12000 mūsų etnokultūrinio palikimo liudytojų“.

O tema „Archaika“ nusako atrankos kriterijus, – į ekspoziciją pateko seniausi arba per amžius nepakitusias formas išlaikę kūriniai, nepaliesti miestietiškos kultūros, pramoninės gamybos įtakų. Tai – ritualiniai arba buities daiktai, kurie stebina savo formų, technikų, atlikimo sudėtingumu, tačiau dekoru siekia pirmykščių laikų paprastumą. Brūkšnelis, taškas – išeities elementai, virstantys seniausiais ženklais (svastika, kryžiumi, žalčiuku, virvele), naudojamais beveik visoje mūsų planetoje.

Lietuviškos kryždirbystės ekspozicija įrengta vidiniame muziejaus kiemelyje – niekam iki šiol nematytoje erdvėje. Muziejaus pranešime primenama, jog lietuviui kryžius turi ypatingą reikšmę. Nuo seno kryžiai buvo statomi pagerbiant mirusiuosius, ieškant dvasių apsaugos. Spėjama, kad mediniais stulpais – kryžių pirmtakais – pagonybės laikais buvo žymimos svarbios vietos sodyboje, palaidojimai. Kryžius – tai prašymo, maldavimo, padėkos, pagarbos ženklas. Kryžiais siekiama permaldauti Dangų, užgriuvus netektims, nelaimėms, ligoms. Tikima, kad kryžius – tai galinga apsauga nuo ligų, gaisrų, karų, okupantų, epidemijų.

Ekspozicijos rengėjai dar primena, jog krikščionybė sunkiai skynėsi kelią į žmonių sąmonę – kryžius siejosi su kryžiuočių, kalavijuočių invazijomis. Tačiau antroji christianizacija, kurią XVII a. sėkmingai pradėjo jėzuitų vienuoliai, patraukė kaimo žmones į savo pusę, seniesiems papročiams ir simboliams suteikus naują, krikščionišką prasmę. Pavyzdžiui, baltų naudoti saulės ir mėnulio ženklai pradėti traktuoti kaip Kristaus gimimo iš Švč. Mergelės simbolis. Palaipsniui koplytėlių, kryžių buvo net tiršta: laukuose, sodybose, pakelėse, miškuose, kryžkelėse, kapinėse, šventose vietose. Būtent jų gausa Lietuvoje yra unikali.

Pažymėtina, kad jau statant kryžių prasideda ritualai. Pirmiausia jis pašventinamas. Nešventintas buvo laikomas paprasčiausiu kuolu, todėl toks kryžius žymėtas šiaudų kuokštu ar žolėmis, kad žmogus, neduok Dieve, nepagarbintų tokio kryžiaus, nes tai – didelė nuodėmė. Įdomu ir tai, kad pastačius kryžių, prie jo kuriama sakrali erdvė, – sodinamos gėlės, kryžius aptveriamas.

Prie kryžiaus reikėjo sukalbėti tokią maldelę: „Garbiname tave, Jėzau Kristau, kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį“ arba bent persižegnoti. Vyrai turėjo nukelti kepurę. Meldžiamasi vakare dėkojant už gerą dieną, ryte prašant nepagailėti malonės, palengvinti dienos vargą.

Lietuviški kryžiai – unikalus reiškinys. 2001 m. Lietuvos kryždirbystė pripažinta UNESCO pasauliniu nematerialaus paveldo šedevru, – pabrėžia Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus atstovai.

Liepos 3 d. 16 val. Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje duris atversianti liaudies meno paroda lankytojų lauks iki liepos 31 d. Parodos ekspoziciją sudarys liaudies dailės darbai, atskleidžiantys plačią tradicinių dailės šakų panoramą, juos pristatys apie pusė tūkstančio talentingų Lietuvos meistrų. Meniškiausi, geriausiai ir įdomiausiai tradiciją atspindintys kūriniai buvo atrenkami visuose šalies regionuose.

„Šiemet, švęsdami valstybės jubiliejų, esame laimingi, kad gaivinanti tradicijos versmė vis dar trykšta – atsinaujindama, primindama, ką paveldėjome, kuo esame saviti įvairiaspalviame šiuolaikiniame pasaulyje“, – džiaugiasi parodos kuratorė, dailėtyrininkė Teresė Jurkuvienė.

Kaip įprasta, parodoje bus eksponuojami vaizdinės dailės – skulptūros, tapybos, grafikos, popieriaus karpinių – kūriniai, dailiųjų kaimo amatų pavyzdžiai – audiniai, mezginiai, tradiciniai dirbiniai iš molio, metalo, medžio, – paprotinės dailės darbai – sodai, margučiai, Vilniaus verbos.

Šių metų parodos naujovė yra du skyriai, kurie suteiks ekspozicijai ypatingą atspalvį, tinkantį minimai valstybės sukakčiai. Norėta pabrėžti šiuolaikinio liaudies meno ištakas, XIX amžiaus kaimo dailiuosius amatus, taip pat parodyti jo ateitį – moksleiviško amžiaus vaikų kūrinius. Tradicinius liaudies dailės dirbinius, į kuriuos panašūs buvo eksponuoti pirmosiose lietuvių dailės parodose, parodai paskolino Lietuvos dailės muziejus. Vaikų dirbiniai atrinkti moksleivių liaudies dailės konkurso „Sidabro vainikėlis“ parodose.

Parodoje savo kūrinius pristatys per penkis šimtus autorių. Jų biografijos įvairios, kai kurie visą savo gyvenimą vertėsi tradicinių dirbinių gamyba, dažnai paveldėję amatą šeimoje, kitiems kūryba yra malonus laisvalaikio užsiėmimas, kartais atrastas tik antroje gyvenimo pusėje, netikėtai atsiskleidus įgimtiems gabumams. Pastarųjų profesijos, iš kurių valgyta duona, kuo įvairiausios – daug pedagogų, inžinierių, ekonomistų, yra gydytojų, agronomų, vadybininkų, teisininkų, mokslo daktarų. Kai kurie autoriai yra garsūs, gerai žinomi Lietuvoje ir už jos ribų, su kitais liaudies meno gerbėjai susipažins pirmą kartą. Vyriausia parodos autorė, 1921 m. gimusi tapytoja Elena Ruzgienė, yra beveik vienmetė su Lietuvos Respublika, o jauniausiems, pristatytiems vaikų skyrelyje, tėra dešimt metų.

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui dedikuojama Dainų šventė „Vardan tos...“ birželio 30 d. Kaune ir liepos 1–6 d. Vilniuje pakvies į penkiolika renginių. Sostinės aikštėse, parkuose, bažnyčiose, koncertų salėse vyks renginiai ir koncertai, kuriuose pasirodys chorai, vokaliniai, kanklių bei dainų ir šokių ansambliai, pučiamųjų ir liaudies instrumentų orkestrai, mėgėjų teatrai, folkloro kolektyvai, tradicinių amatų meistrai.