Šio muziejaus steigimas numatytas XX amžiaus Lietuvos laisvės kovų tyrimų ir jų sklaidos, šių kovų įamžinimo programos projekte.

„Miško brolių patalpose Totorių gatvėje ketinama įsteigti pažinimo centrą, kuriame būtų papasakota laisvės kovų istorija, pradedant nuo 1918 metų“, – trečiadienį per spaudos konferenciją sakė Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos pirmininkė Paulė Kuzmickienė.

Programos projekte nurodoma, kad Totorių gatvėje esančiose patalpose turėtų būti įkurtas Lietuvos laisvės kovų pažinimo centras ir ekspozicija su juose saugoma Albino Kentros Sąjūdžio filmoteka.

Miško brolių patalpose Totorių gatvėje ketinama įsteigti pažinimo centrą, kuriame būtų papasakota laisvės kovų istorija, pradedant nuo 1918 metų.

Spaudos konferencijoje Seime dalyvavęs Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius Remigijus Černius teigė, kad Vilniuje nėra laisvės kovas atspindinčio muziejaus, keli muziejai turi nedideles ekspozicijas šia tema.

Anot jo, Miško brolių draugijos pastatas Totorių gatvėje tam labai tinkamas, nes iš jo 1918 metais, teigiama, apie 100 savanorių išėjo ginti laisvės.

„Apie laisvės kovas turime kalbėti sistemiškai, ir sistemiškai šviečiant žmones“, – pabrėžė R. Černius.

Pasak jo, šiuo metu kuriama muziejaus koncepcija.

R. Černius sakė, kad į naująjį muziejų būtų galima perkelti ir 1949 metų vasario 16-osios Laisvė kovų sąjūdžio deklaracijos minėjimą, jame turėtų būti pasakojama apie jos signatarus, aptarta šio dokumento reikšmė.

„Matau puikų šansą turėti labai gerą, labai modernų, labai patrauklų muziejų, juoba, kad dabar šios patalpos neįveiklintos, pusiau nesuremontuotos“, – sakė muziejininkas.

Man visą laiką yra pavyzdys D. Libeskindo projektuotas Žydų muziejus Berlyne, (…) kur puiki tiek istorijos, tiek architektūros simbiozė.

„Čia yra gera galimybė pritraukti labai gerus architektus, gerus istorikus, gerus muziejininkus. Man visą laiką yra pavyzdys D. Libeskindo projektuotas Žydų muziejus Berlyne, (…) kur puiki tiek istorijos, tiek architektūros simbiozė, vaikščiodamas negali atsistebėti, kaip viskas puikiai padaryta. Tai mes tokį šansą turime Vilniuje“, – teigė Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius.

Jis prisipažino nesąs tikras, kad pavyks muziejų sukurti iki 2029 metų, kai bus minimas Laisvė kovų sąjūdžio deklaracijos jubiliejus.

„Gerai būtų, kad būtų įmanoma, bet net jei ir pavėlavus truputį, būtų nuostabus šansas, pagarbos atidavimas, atiduotume duoklę mūsų pasididžiavimui – Lietuvos partizanams“, – kalbėjo R. Černius.

XX amžiaus Lietuvos laisvės kovų tyrimų ir jų sklaidos, šių kovų įamžinimo programos projekte taip pat numatyta, kad turi būti atnaujinta ir sutvarkyta Lietuvos partizanų vadų 1949 metų vasario mėnesį vykusio susitikimo vieta Grinkiškio seniūnijoje, Radviliškio rajono savivaldybėje, Sajų gyvenamasis namas Balandiškyje, deklaracijai skirta ekspozicija Minaičiuose, įkurtas paskutinių Lietuvos partizanų pažinimo centras Papiškių kaime, Utenos rajono savivaldybėje, suorganizuoti metodiniai seminarai švietimo įstaigų darbuotojams.

Partizaninis karas prieš Sovietų Sąjungos okupaciją Lietuvoje vyko 1944–1953 metais. Jame dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.

Partizanų paieškoms vadovaujantis Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus direktorius Eugenijus Peikštenis sako, kad kartu bus ieškoma ir dar bene 150 partizanų palaikų, kurie turėtų būti užkasti Leipalingyje.

„Buvome ekshumavę 31 palaikus, virš 10 jau yra identifikuota, nes suradome artimuosius ir paėmėme DNR. Rudenį darysime archeologinius tyrimus ir ieškosime kitų, kadangi ten žuvo virš 200, tai reiškia, kad dar kažkur apie 150 nerasta“, – BNS sakė specialistas.

„Jų tarpe turėtų būti ir Baliukevičius, ir Vitkus“, – pridūrė jis.

Jis teigė, kad istoriniai tyrimai jau atlikti, beliko rasti palaikus – norima identifikuoti visus partizanus.

„Istoriniai tyrimai jau atlikti – pagrinde žinome, kas ten tokie žuvo. Norėčiau pabrėžti, kad norime identifikuoti visus partizanus, ne tik Baliukevičių ir Vitkų“, – kalbėjo E. Peikštenis.

Pietų Lietuvos partizanų srities vadas J. Vitkus-Kazimieraitis žuvo 1946 metų liepos 2 dieną šalia savo bunkerio netoli Leipalingio. 1950 metų birželio 24 dieną netoliese esančio Žaliamiškio miške įrengtame bunkeryje žuvo ir Dainavos apygardos partizanų vadas L. Baliukevičius-Dzūkas.

Istoriniai tyrimai jau atlikti – pagrinde žinome, kas ten tokie žuvo.

Savo atsiminimuose legendinis partizanas Adolfas Ramanauskas-Vanagas J. Vitkų-Kazimieraitį apibūdino kaip „partizanų idealą“, o L. Baliukevičių-Dzūką – „uoliausiu ir sąžiningiausiu bendradarbiu“.

Apie L. Baliukevičiaus-Dzūko bei J. Vitkaus-Kazimieraičio palaikų užkasimo vietą ilgą laiką nebuvo turima tikslesnių duomenų.

Abiejų partizanų indėlis yra įprasmintas: J. Vitkaus-Kazimieraičio vardu pavadinta gatvė Vilniuje, taip pat Lietuvos kariuomenės inžinerijos batalionas, įsikūręs Kaune. L. Baliukevičiaus-Dzūko žūties vietoje pastatytas atminimo ženklas, taip pat skulptoriaus Roberto Ožalinsko sukurtas paminklinis akmuo.

Muzikos grupė „Skylė“ yra sukūrusi albumą „Broliai“, kurį įkvėpė būtent L. Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis. Taip pat juo rėmėsi ir Vytautas V. Landsbergis, sukūręs spektaklį „Bunkeris“.

Tarp Leipalingyje ekshumuotų palaikų anksčiau jau buvo atpažintas 16 metų partizanų rėmėjas Alfonsas Bubnelis, 18 metų ryšininkas Vytautas Kauzonas, Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Vytenio tėvūnijos vadas 39 metų Petras Vilkelis-Barzdukas.

Taip pat – Vytenio tėvūnijos partizanai 21 metų Juozas Barkauskas-Vėjūnas, 21 metų Petras Žakevičius-Tautmylis, 26 metų VDU Medicinos fakulteto studentas Antanas Šerkšnas-Bijūnas, 31 metų Bolius Sotnikas-Milžinas, Dainavos apygardos Šarūno rinktinės Juozapavičiaus tėvūnijos partizanai 19 metų Petras Videika-Klevas ir 25 metų Vladas Amšiejus-Neris.

Visi šie laisvės kovų dalyviai žuvo Leipalingio valsčiuje.

Stalinas mirė lageryje

1962 m. spalio 13 d. Dubravlage, lageryje Mordovijoje, mirė Stalinas. Ir tai jokia fikcija.

Miręs asmuo Stalinas tikrai egzistavo, jam buvo 51-eri. Jis – Lietuvos laisvės kovotojas, Tauro apygardos partizanų ryšininkas Stasys Žaliauskas, pasirinkęs Stalino slapyvardį.

Lietuvos partizanas, kuris savo tapatybę slėpė po šiuo garsiu vardu, kruvinąjį diktatorių Josifą Staliną pragyveno beveik 10 metų.

Lietuvos miškuose partizanavo bent trys Stalinai, be S.Žaliausko – Žemaičių apygardos kovotojas Juozas Akavickas (1913–1948 05 13) ir Vyčio apygardos partizanas Petras Kopūstas (1909–1946 12 20), žuvęs Panevėžio apskrityje, Vepų kaime.

S.Žaliauskui ilgiausiai iš jų pavyko išgyventi.

Net 23 Lietuvos kovotojai buvo pasirinkę Plieno slapyvardį, o tai tarsi būtų artima Stalino (rus. stal – plienas) slapyvardžiui.

Tarp romantikos ir konspiracijos

Pokario partizaninį judėjimą ketvirtį amžiaus tyrinėjantis Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Specialiųjų tyrimų skyriaus vedėjas Rytas Narvydas teigė, kad pirmajame etape dar 1944 m., kai į Lietuvą įžengė Raudonoji armija, į partizanus daugiausiai pasitraukė tie lietuviai, kuriems grėsė mobilizacija, tie, kurie sielojosi dėl savo veiklos prieškario ar vokiečių okupacijos metais ir baiminosi, kad gali būti represuoti.

Sąrašas: vienas įdomesnių akcentų, tyrinėjant iš archyvų pateiktus partizanų duomenis, kokius pseudonimus rinkdavosi laisvės kovotojai. (K. Vanago / Fotobanko nuotr.

Buvo ir trečia kategorija – idėjiniai žmonės, kuriuos sudarė daugiausiai gimnazistai, bet jų esą buvo mažiausiai.

"Dauguma norėjo išvengti kariavimo fronte, rizikos, be to, buvo tokia nuostata, kad Vakarų kariuomenės sumuš vokiečius ir rusus. Tada Lietuva bus laisva. Su tokia motyvacija žmonės dažniausiai ir išeidavo į mišką. Kalbu tik apie 1944 metus. Pradžioje jie ėjo į mišką, kad išlauktų, o ne partizanauti. Paskui situacija ir motyvacija išėjimo į mišką keitėsi, ypač, kai sovietai ėmėsi gyventojų represijų", – pasakojo R.Narvydas.

Buvo partizanas pravardę Bėda, jis į būrį atėjo ieškodamas prieglobsčio, sumuštas stribų.

Tokiu būdu miške atsidūrė nemažai išsilavinusių žmonių, galimas dalykas, vėliau tai turėjo įtakos jų slapyvardžių pasirinkimui.

Dauguma partizanų slapyvardžių – romantiški.

Tai rodo, kad partizanauti išėję asmenys buvo gana išprusę, apsiskaitę, tačiau slapyvardis kartais prilipdavo ir dėl komiškų buitinių aplinkybių.

"Buvo partizanas pravardę Bėda, jis į būrį atėjo ieškodamas prieglobsčio, sumuštas stribų. Po kiek laiko jį apniko parazitai, tai jis pasiskundė kolegoms: "Bėda, utėlės užpuolė". Šie jam ir sako, nuo šiol būsi Bėda, taip jam prilipo šis pseudonimas", – tikino partizanų veiklos tyrinėtojas R.Narvydas.

Istorinių garsenybių vardai

Iš Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro paskelbtų daugiau nei 12 tūkst. partizanų sąrašų matyti, kad net 5 kovotojai pasirinko dar vieno bolševikų lyderio ir idėjinio priešo Lenino slapyvardį.

Šeima: Vladislovas Mačernis-Miškinis (1919–1948 07 15) iš Žemaičių apygarda (stovi II-as iš kairės) – garsaus lietuvių poeto Vytauto Mačernio brolis. Šioje fotografijoje yra ir V.Mačernio sesuo Valerija Mačernytė-Šilinskienė, taip pat pokaryje talkinusi partizanams ir už tai buvusi nuteista. (V.Mačernio bibliotekos archyvo nuotr.)

Vienas jų – Vladas Senkus (1915–1947) šiuo pseudonimu veikiausiai pasivadino dėl panašaus vardo, kokį turėjo bolševikų vadas Vladimiras.

Hitlerio slapyvardį buvo pasirinkę penki Lietuvos partizanai, dviejų (A.Bareikos iš Ukmergės apskrities ir A.Maženio iš Biržų krašto) tikras vardas buvo, kaip ir nacių diktatoriaus – Adolfas.

Nacių lyderio vardu pasivadinę kovotojai buvo 19–35 metų amžiaus.

Lietuvos partizanų gretose kovėsi du Musoliniai, vienas – Benitas, du Tockiai, trys Rasputinai, trys Žukovai, vienas Magelanas, trys Paleckiai, vienas jų – Justinas Pinkauskas (1923–1948) tokį slapyvardį turbūt pasirinko dėl savo vardo panašumo į sovietinės Lietuvos veikėjo Justo Paleckio vardą.

Partizanų gretose būta ir 10 Čerčilių, 3 Trumenai, vienas jų nežinomas Žemaičių apygardos partizanas, žuvęs 1950 m. vasario 18 d.

Trumeno slapyvardį dar turėjo ir Vyčio apygardos vado pavaduotojas Vacys Burbulis (1917–1951 12 08), žuvęs Ukmergės rajone buvusio Pabaisko valsčiaus Trakų kaime.

Jis dar dangstėsi ir kitu – Bėgūno pseudonimu.

Pasirinkimas: vienas garsiausių Lietuvos partizanų vadų – A.Ramanauskas pasirinko Vanago slapyvardį, kuriuo, beje, naudojosi dar keliasdešimt partizanų. (Redakcijos archyvo nuotr.)

Konstantinas Bajerčius (1903–1946), Dainavos apygardos kovotojas buvo slapyvardžiu Garibaldis.

Lietuvos miškuose partizanavo 3 Napoleonai, du Saliamonai, trys Samsonai, 4 Cezariai, 2 Spartakai, 4 Kolumbai, trys jų – kovojo Tauro apygardoje.

Paskutinysis Kolumbas – Juozas Sasnauskas buvo nužudytas Maskvoje 1952 m. lapkričio 15 d., jam buvo 26-eri.

Partizanai slapyvardžiais rinkosi ir didžiųjų Lietuvos kunigaikščių vardus – Vytautą, Jogailą, Skirgailą, Kęstutį, Mindaugą ir kt.

Pasivadindavo ir baltų dievu Patrimpu, šiuo pseudonimu buvo 7 partizanai, iš jų – du būrių vadai.

Tarp partizanų buvo kovotojas, pasivadinęs ir legendinio žynio Lizdeikos vardu.

Rašytojai ir jų personažai

Už Lietuvos laisvę kovėsi 11 Puškinų, trys Gorkiai, trys Kantai, trys Daukantai, šeši Kudirkos ir vienintelis Vaižgantas – partizanas Martynas Andriušas (1915–1951).

Basanavičiaus slapyvardį buvo pasirinkę trys kovotojai, dviejų tikrieji vardai buvo Jonas (J.Botyrius ir J.Lasavickas), jie buvo Dainavos ir Tauro apygardų partizanai.

Partizanavo 7 Cvirkos, vienas jų – Petras Mačiuitis (1921–1952) iš Žemaičių apygardos.

Taip pat – Vinetu – 17 metų Komijoje žuvęs Vitas Aleksandravičius.

Tarp partizanų buvo ir Džo. Tai 20-ies Aleksandras Aleknavičius iš Kęstučio apygardos.

Jaunuolis žuvo lygiai prieš 75 metus, 1946 m. sausio 15 d., Šiaulių apskrityje, Padubysio valsčiuje, Dukto miške.

Su sovietais kovojo ir Anykščių Šilelis – partizanas Antanas Žulys (1900–1950 11 01), ir net keturi Pupų Dėdės, vienas jų – Prisikėlimo apygardos būrio vadas 40-metis Vladas Krapavickas, žuvęs 1946 ar 1947 metais Kauno rajone, Kalagiryje.

Dar buvo partizanas Montekristas – Vladislovas Bekintis, žuvo 30-ies.

Vieno vardo neužteko

Kai kurie partizanai dėl konspiracijos turėjo ne vieną, o kelis slapyvardžius.

Nelietuvių kilmės Šakir Sadygov (1919–1951), kuris buvo sušaudytas po sovietų teismo, kaudamasis už Lietuvos laisvę, naudojosi net keturiais slapyvardžiais – Virgūnu, Valiu, Muzikantu ir Almu.

Ignalinos rajone, Dysnos kaime, 1950 m. gruodžio 13 d. žuvo irgi 4 slapyvardžius (Arminas, Dikeris, Girėnas, Žvalgas) turėjęs Kazys Balsys, jam buvo 28 m.

Jonas Andzelis (1923–1948), žuvęs Orijos kaime, Marijampolės rajone, buvo ir Meška, ir Tulpė, ir Dulkė.

Legenda: Tarzano slapyvardį pasirinko S.Guiga, vienas ilgiausiai, faktiškai iki pat savo mirties 1986 m., besislapsčiusių Lietuvos partizanų. (Redakcijos archyvo nuotr.)

Viljamas Stomberas Žemaičių apygardos štabo narys, žuvęs 1947 m. balandžio 9 d. Telšių apskrityje Plungės valsčiaus Žvirblaičių kaime (gimimo data nežinoma), buvo slapyvardžiu Mjr.Villi (turbūt Majoras Vilis)

Partizanų gretose kovėsi 10 Valterių, vienas jų – Izidorius Flejeris (1917–1947) turėjo dvigubą pseudonimą – Valteris-Pušis.

Trys partizanai turėjo Vermachto slapyvardį, vienas jų – Vermachtas-Čigonas.

Kai kurie partizanai pasirinkdavo labai šmaikščius pseudonimus – Vabalas, Katinėlis, Medutis, Žirnelis, Bandelė, Čiura, Vikšras, Grambuolys.

Buvo ir Jaunikis – Jonas Ušackas iš Utenos apylinkių, vaikinukui buvo vos 16 metų, kai jo gyvybę 1949 m. birželio 6 d. nutraukė okupantai.

Jaunikiu jis veikiausiai buvo pramintas dėl labai jauno amžiaus.

Puskelnių kaime, Marijampolės apskrityje, 1945 liepą žuvo 19 metų Vincas Adomaitis. Jo slapyvardis buvo Šnapsas (degtinė).

Nuo Sakalo iki Vilko

Bene dažniausiai partizanai rinkdavosi gyvūnų pavadinimus.

Lietuvos miškuose kovėsi per pusė šimto Vilkų, du – Geležiniai Vilkai ir vienas – Vaišvilkas, 8 Smaugliai, 80 Sakalų, 59 Vanagai, tarp jų – ir Adolfas Ramanauskas (1918–1957), Lietuvos laisvės kovotojų ginkluotųjų pajėgų vadas, sušaudytas lapkričio 29 d. Vilniaus kalėjime po teismo.

Lokio slapyvardį pasirinko tik 35, tačiau buvo ir visas tuntas Meškų, taip pat 13 Taurų.

Aro slapyvardis labai patiko bendrapavardžiams, galbūt giminaičiams Aleksoms – Valentinui (1929–1950), Vytautui (1930–1953) ir Juozui (1924–1946). Visi jie buvo pasirinkę šį pseudonimą.

Tarp laisvės kovotojų buvo 59 Tigrai.

Tarp jų – Tigras ir Tigrienė – vyras ir žmona Marcelė Žindžiuvienė (1916–1951) bei Feliksas Žindžius (1912–1950), jie kovojo Tauro apygardoje. Feliksas buvo Žalgirio rinktinės vadas, žuvo Kazlų Rūdos rajone, Ardzijauskų kaime.

O štai partizanė Eleonora Žvirblienė buvo pasivadinusi Balandienės slapyvardžiu. Ši 31 metų kovotoja buvo nužudyta Maskvoje 1949 06 25.

Partizanai mėgo vadintis ir medžių pavadinimais. Daugybė jų buvo pasirinkę Pušies, Gluosnio, Šermukšnio, Liepos, Klevo, Beržo, Žilvičio ar Ąžuolo pseudonimus.

Tarp partizanų buvo keturios Lietuvaitės, 19–25 metų partizanės, visos žuvo 1949–1953 metais.

Pragariška kompanija

Partizanai savo tapatybes slėpė ne tik įprastais pseudonimais.

6 kovotojai pasirinko Slibino slapyvardį, vienas jų – Norba-Slibinas – Norbertas Tautoris (19 metų jaunuolis) Vytauto apygardos partizanas žuvo būdamas 22 metų 1951 m. spalio 28 d. Biržų rajone, Pariškių kaime.

Partizanų tarpe buvo 6 Velniai, tarp jų – trys vadai – Vladas Bilkis 1945 m. žuvęs Jurbarko raj., Seredžiuje.

Būrio vadas taip pat buvo Jonas Misiūnas (1911–1947 03 11) – Didžiosios Kovos apygardos vadas, Adolfas Kubilius-Šilo Velnias (1918–1946 03 09) Žemaičių legiono vadas iš Žemaičių apygardos.

Dar buvo Tyrulių Velnias – Jonas Snitkus, žuvęs 1945 m., Šiaulių raj. Skobiškių miške.

Jonas Strazdas (1920–1948 11 06) iš Didžiosios Kovos apygardos, žuvęs Ukmergės rajone, Verškainių miške, buvo pasivadinęs Belzabubu – vienintelis toks visoje Lietuvoje.

Tarp partizanų buvo keturi Vampyrai, vienas jų – Gavėnas Vitalis (1922–1950 02 09) Tauro apygardos štabo Baudžiamojo skyriaus viršininkas, 8 Vaiduokliai, tarp jų – mergina Eleonora Videikaitė, žuvusi 1949 m. kovą Varėnos rajone, Žaliamiškyje, jai buvo 22-eji.

Petras Subačius (g. 1922 m.) iš Dainavos apygardos vienintelis iš visų partizanų pasirinko Velionio slapyvardį, žuvo 1945 m. vasario 5 d. Lazdijų apskr. Kapčiamiesčio valsčiuje, Macevičių kaime.

O Petras Vaštakas (1907–1952) pasirinko Demono pseudonimą, jis mirė ar buvo nužudytas Oziorlage, Irkutsko srityje.

Vadai – Montės ir Tarzanai

Lietuvos miškuose partizanavo 4 Montės, taip sutrumpintai bent jau Žemaitijoje buvo vadinamas legendinis XIII a. didžiojo prūsų sukilimo vadas Herkus Mantas.

Montės slapyvardį buvo pasirinkę du partizanų būrių vadai. Žemaičių apygardos Kardo rinktinės vadas Kazimieras Kontrimas (1913–1952 10 30) buvo Montė ir Tėvas.

Montė buvo ir Algimanto apygardos vadas Antanas Starkas, kuris vos 30-ies 1949 m. lapkričio 1 d. žuvo Šimonių miške.

Be garsiojo prūso vado vardo partizanams pritiko ir Tarzano slapyvardis.

Prieškaryje populiaraus ir Lietuvoje neretai rodyto kino filmo herojumi pasivadino 30 partizanų.

Tarzano slapyvardį turėjo net keturi būrių vadai – Adolfas Valančius (1912–1949 08 26) iš Prisikėlimo apygardos, žuvo Joniškio rajone, Obelynės miške, Justinas Tekutis (1912–1946), Kiuberis (vardas ir gimimo data nežinoma), žuvo 1948 m. Kėdainių rajone, Slikių kaime, taip pat Algimanto Apygardos būrio vadas Stasys Gimbutas (1916–1952 04 14), nužudytas Vilniaus kalėjime.

Tarzano slapyvardį pasirinko ir Stanislovas Guiga (1920–1986) iš Lietuvos laisvės armijos Tigro rinktinės Adolfo Grigonio-Paberžio būrio, vienas ilgiausiai, faktiškai iki pat savo mirties, besislapsčiusių Lietuvos partizanų.

Svieto lygintojų kariauna

Tarp partizanų buvo ir svieto lygintojų, kurie pasirinko garsaus XIX a. Žemaičių plėšiko Tado Blindos slapyvardį.

Du partizanai Blindos kaip tik ir buvo iš Žemaičių apygardos – Kazys Gurbinas (gimimo data nežinoma, žuvo 1949 03 11 Šiaulių apskrityje Kruopių valsčiuje) ir Blažiejus Vasiliauskas (1922–1949 09 29).

Dar vienas Blinda – Juozapas Stanislovas Žiurlys iš Prisikėlimo apygardos – žuvo vos 20-ies 1951 m. kovo 21 d. Joniškio rajone Latveliškių kaime.

Tarp partizanų buvo Direktorius, Kaizeris, Daktaras, Vyskupas, Kunigas, Klierikas, Klebonas, Čempionas, Sukčius, Piratas, Korsaras, Muzikantas, Klajūnas ir keli Komendantai, vienas jų – Vyčio apygardos partizanas Marijonas Smetona (1932–1953 06 19), žuvo Ukmergės rajone, Medinių kaime.

Tikėtina, prezidento Antano Smetonos giminaitis.

KGB pseudonimai – kitokie

KGB aukomis Lietuvoje per visą okupacijos laikotarpį tapo ne mažiau nei 350 tūkst. žmonių (ištremtų, kalintų, nužudytų), per 100 tūkst. patyrė įvairiausius suvaržymus ir apribojimus. Dėl darbo, kelionių, gyvenamosios vietos ribojimų buvo pažeistas mažiausiai 600 tūkst. asmenų privatumas.

Prie viso to prisidėjo šimtatūkstantinė slaptų agentų ir informatorių armija.

Šį laikotarpį tyrinėjančių istorikų teigimu, agentų-savanorių būdavo ne itin daug, nors pasitaikydavo ir tokių, kurie sovietinę tėvynę "mylėjo" dėl karjeros, todėl skundė kitus.

Vertingiausi agentai buvo kunigai.

Tačiau esą 99 proc. iš jų į sovietų saugumo sistemą tikrai neatėjo patys.

Aišku, būdavo ir savanorių, bet tai – retenybė. Paprastai saugumiečiai sudarydavo tokias aplinkybes, kad nebebūdavo kur dingti.

Iš paviešintų slaptųjų KGB bendradarbių slapyvardžių matyti, kad nė vienas jų nebuvo pasirinkęs garsių istorinių asmenybių, rašytojų ar knygų bei filmų personažų vardų.

Sunkiai įsivaizduojamas, kaip kadrinis KGB darbuotojas savo tiesioginiam vadovui būtų pateikęs savo kuruojamo agento Stalino ar Hitlerio ataskaitą.

Vienu atveju tai būtų buvusi šventvagystė, kitu – pasityčiojimas iš pačios sovietinės saugumo sistemos.

Tad natūralu, jog KGB veikėjų slapyvardžiai buvo kur kas paprastesni ir mažiau pretenzingi.

Ir Roža, ir Šiknius

Išanalizavus dar ne taip seniai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro puslapyje viešintą KGB agentų sąrašą, matyti, kad neretai vyrui būdavo skiriamas moteriškas pseudonimas (agentas Stefa), o moteriai – atvirkščiai (agentė Juozas).

Pagal spectarnybų vidaus taisykles, ypač vertingi agentai taip užšifruojami, kad kuo mažiau žmonių iš viso žinotų apie jų egzistavimą.

Buvo bijomasi, kad operatyvininkai, dirbę šalia, gali vienas kitą iššifruoti ir pradėti tarpusavio "žaidimą", todėl pagal slapyvardį nebuvo galima nuspėti, ar tai vyras, ar moteris.

Agentui pseudonimą esą leisdavo pasirinkti pačiam. Jūrininkais dirbantys agentai dažnai pasirinkdavo Vilko pseudonimą ar kokio nors laivo pavadinimą.

Kiti pasivadindavo skaičiais. Buvo agentų, kurių slapyvardžiai ypač lakoniški – N, O, Us, Nr. 5.

Daugelis KGB agentų mėgo gyvūnų (Briedis, Vilkas, Varnas, Ungurys, Tigras, Kiaunė), paukščių (Karvelis, Špokas, Žvirblis, Gaidys, Lakštutė, Pempė), medžių (Ąžuolas, Beržas, Alksnis, Putinas, Uosis, Obelis, Kadagys), miestų (Kaunas, Šiauliai, Smolenskas, Varėna) pseudonimus.

Galima tik nuspėti, kokias asmenines savybes turėjo agentai Pistoletas, Kerštas, Kardas, Žaibas, Lirik (Lyrikas – rus.), Roža (Snukis – rus.), Bessmertnyj (Nemirtingasis – rus.), Vernyj (Ištikimas – rus.), Gadun (Šiknius – rus.) , Zorkij (Akylas – rus.), Bistryj (Greitas – rus.).

Ant daugelio jų sąžinės nekaltų žmonių, taip pat ir partizanų gyvybės ir likimai.

„Ši paroda yra svarbus įrodymas, kad istorinė atmintis ir jos mokslinė rekonstrukcija yra vertybė, kuri lyg laisvės vėliava pilietiškai perduodama ateities kartoms“, – sakė parodos atidaryme dalyvavusi Diana Nausėdienė.

Lietuvos partizanai ne visada turėjo galimybių dėvėti pilnas uniformas, tačiau visada stengėsi naudoti antsiuvus su Gediminaičių stulpais, dvigubu Vyčio kryžiumi ar lelijos žiedo forma.

„Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio tarybos prezidiume, vykusiame 1949 m. rugpjūčio mėn. 1 d., buvo pasirašytas įsakymas, nurodantis bendrą simboliką ir skiriamuosius ženklus visiems Lietuvos partizanams“, – pasakojo istorikas Dalius Žygelis.

Parodoje, kaip skelbiama Prezidento komunikacijos grupės pranešime, galima apžiūrėti ne tik partizanų plačiausiai naudotus antsiuvus, bet ir esmines partizanų aprangos dalis: atkurtą 1940 metų tarpukario Lietuvos kariuomenės šventinės uniformos švarko modelį, galifė stiliaus kelnes, karininko milinę, pirštines, kuriose išmegztas Vytis, 1934 metų modelio kepurę su juodais kantukais.

Iki kovo 14 dienos vilniečiai ir visi miesto svečiai kviečiami susipažinti su atgaivinta Lietuvos istorija. Parodos eksponavimo laikotarpiu šeštadieniais bus rengiami nemokami edukaciniai susitikimai, kuriuose bus galimybė susitikti su menininku ir apžiūrėti parodą klausantis jo įžvalgų.

„Šia paroda noriu atiduoti pagarbą partizanams, ryšininkas ir visiems kovotojams už Lietuvos laisvę. Noriu palikti ateities kartoms dalį atkurtos istorijos, noriu, kad jie būtų gyvi mūsų visų atmintyje“, – sako uniformą atkūręs dizaineris Giedrius Paulauskas.

Simbolinės kapsulės įleidimo į žemę ceremonijoje dalyvavęs premjeras Saulius Skvernelis sakė, kad partizanai parodė pasauliui tikrąjį sovietinio totalitarinio režimo veidą.

Pasak ministro pirmininko, partizanų auka turėtų žmonėms priminti, kad laisvės niekas nedovanoja, ją tenka išsikovoti ir saugoti patiems.

„Čia, beveik Lietuvos centre, Raseinių krašte, ant šios kalvos kitais metais iškilsiantis obeliskas-kalavijas turėtų simbolizuoti mūsų nepalaužiamą pasiryžimą ginti Tautos laisvę, o mūro siena su joje iškaltais didvyrių vardais – amžiną padėką, pagarbą ir meilę Tėvynės gynėjams“, – pranešime cituojamas S. Skvernelis.

„Tai būtų labai prasminga dovana Lietuvos žmonėms atkurtos Nepriklausomybės 30-mečio proga. Iškilsiantis obeliskas bus puikiai matomas iš tolo. Norėtųsi, kad jis kiekvieną pakeleivį masintų stabtelti, pakilti ant kalvos ir apsižvalgius nulenkti galvą pagerbiant šviesų Lietuvos partizanų atminimą“, – sveikinimo kalboje teigė Vyriausybės vadovas.

Ceremonijoje dalyvavo partizanai Juozas Jakavonis-Tigras, Jonas Kadžionis-Bėda, Juozas Mocius-Šviedrys ir Bronius Juospaitis-Direktorius, Algimantas Stankūnas-Antanėlis.

Į simbolinę kapsulę buvo įdėtas partizanų prisiminimų laiškas ateities kartoms ir žemių žiupsneliai, surinkti iš mūšių ir kovų vietų.

Statomą memorialą sudarys lietuviško kalavijo formos 25 metrų aukščio obeliskas ir apie 20 tūkst. partizanų įamžinanti atminimo siena su žuvusių kovotojų vardais bei pavardėmis, išpjautomis Vyčio kryžiaus formos stelose, bei nežinomo partizano kapas.

Obeliskas-kalavijas turėtų būti puikiai matomas vykstantiesiems magistrale Vilnius – Klaipėda.

Atkirsta esamo kalno dalis sukurs atodangą – žuvusiųjų atminimo sieną. Joje bus apie 1,3 tūkst. tamsinto plieno Vyčio kryžių su žuvusių partizanų pavardėmis, kurios tamsiu paros metu iš apačios būtų apšviestos raudonai, tuo būdu sukuriant krauju parašytų pavardžių metaforą.

Šalia atminimo sienos formuojama aikštė, skirta pagerbimo ceremonijoms. Kalavijas padalija atminimo sieną pusiau ir sminga į žemę. Būtent šioje vietoje numatytas nežinomo partizano kapas – granito plokštėse išpjautas juodas Vyčio kryžius su raudonu apvadu tamsiai žalio granito fone.

Į memorialą įsilies jau pernai lapkritį atidengtas memorialas Kęstučio apygardos partizanams – koplyčia su aplink išdėliotomis monolitinėmis betono plokštėmis, ant kurių pritvirtintos lentelės su iškaltais partizanų vardais, pavardėmis bei slapyvardžiais.

Partizaninis karas Baltijos šalyse prasidėjo, kai 1944 metų vasarą sovietų kariuomenė, išstūmusi nacių okupantus, antrą kartą okupavo Baltijos šalis. Tuomet iškart prasidėjo sovietų represijos, teroras, mobilizacija į sovietų kariuomenę.

Ginkluota kova tęsėsi iki 1953 metų. Lietuva partizanų tikslą pasiekė ir nepriklausomą valstybę atkūrė 1990 metais.

Dešimt metų vykusiame pasipriešinime dalyvavo ne mažiau kaip 50 tūkst. žmonių, o visame pasipriešinimo judėjime kaip pogrindžio organizacijų nariai, rėmėjai dalyvavo apie 100 tūkst. Lietuvos gyventojų. Šiame kare žuvo per 20 tūkst. partizanų ir jų rėmėjų.

Pritrūksta žodžių

"Partizanų Lietuva" – tai toks išskirtinis projektas, kad pritrūksta žodžių jam apibūdinti. Jautrūs, gilūs pasakojimai prikelia išnykusias partizanų rėmėjų sodybas, sunaikintus bunkerius, brėžia slaptakelius, kuriais keliavo partizanų vadai. Žygių metu patiri netgi asmeninį ryšį su Laisvės kovotojais ir jų rėmėjais. Tai tokia įspūdinga patirtis!" – rašo feisbuke viena projekto "Partizanų Lietuva" organizuojamų žygių dalyvė.

Projektą organizuoja Pėsčiųjų žygių asociacija ir Lietuvos laisvės kovos įamžintojų sąjūdis. Anot pastarojo atstovės Ievos Šimanauskaitės, dvylika žygių pėsčiomis per Aukštaitiją, Dzūkiją, Suvalkiją ir Žemaitiją siekta pabrėžti, kad partizaninio karo istorija – tai tiltas tarp anuometinės ir šiandieninės Lietuvos.

Žygių dalyviai iš minėtų Lietuvos regionų keliavo Radviliškio krašto link, kur 1949 m. vasarį įvyko reikšmingiausias partizanų vadų susitikimas, įkūręs Lietuvos laisvės kovos sąjūdį, vasario 16-ąją pasirašęs istorinę deklaraciją.

Žygių vadovai, remdamiesi specialiai šiam projektui prof. Vykinto Vaitkevičiaus parengtu "Žygio vadovu", siekė žygeivius vesti per tas vietas, kurios mena partizanų vadų kelionę į suvažiavimą. Jau įvyko vienuolika iš dvylikos 15–24 km ilgio žygių. Priminsime, kad iš "Žygio vadove" aprašytų 70 partizaninio karo paveldo vertybių net 26 mena istorinę partizanų vadų kelionę į susitikimą.

"Partizanų Lietuvos" įvairaus amžiaus žygeiviai kelyje iš Lyduvėnų į Tytuvėnus. Priekyje, dešinėje, – Skikų šeimynėlė.

Kas antrą šeštadienį

"Projektas "Partizanų Lietuva" yra apie laisvę – aukščiausią tautos ir valstybės vertybę, kuri buvo, yra ir bus aktuali visada. Kiekviename žygyje, atkartodami Lietuvos partizanų vadų kelionę į 1949 m. Vasario 16-osios deklaracijos pasirašymo vietą, projekto dalyviai nešė mūsų laisvę ir istoriją simbolizuojančias vėliavas, dalyvavo susitikimuose su partizanais, koncertuose, vaidinimuose, klausėsi paskaitų, pasakojimų, žiūrėjo dokumentinius filmus, mokėsi virti partizanišką šiupinį ir t.t. Nuo rudens kas antrą šeštadienį įveikdami ilgus maršrutus, kuriais ėjo partizanų vadai į suvažiavimą, žygių dalyviai tokiu būdu tarsi atsidėkojo visiems kovojusiems ir negailėjusiems jėgų, savo gyvybės dėl Lietuvos laisvės", – sakė šių žygių idėjos autorius prof. V.Vaitkevičius.

Neįtikimu atsargumu, slaptumu pasižymėjo kiekvieno partizanų vado kelionė į suvažiavimą Radviliškio rajone. Greičiausiai dėl šios priežasties tiek nedaug žinome, pavyzdžiui, apie bunkerius, kitas ypač slaptos vadų kelionės vietas. Tad šiandienos visuomenei dėl minėtų ir kitų priežasčių kovotojų vadovybė ir partizanų Lietuva nėra gerai pažinta, o kartais net ir svetima.

"Mūsų šeimai pėsčiųjų žygiai – tarsi hobis. Keliaujame dažniausiai visa šeima: žmona Jolanta, sūnus Pijus, dukrelė Ainė ir aš, – sakė visuose žygiuose "Partizanų Lietuva" su žmona dalyvavęs Aurimas Skikas. – Ne viename žygyje dalyvavo ir mūsų vaikai. Dukrelė Ainė yra viena iš jauniausių šių žygių dalyvių – kai rudenį prasidėjo projektas, jai tebuvo treji. Žinoma, dalį maršrutų ji praleido man ant nugaros, dainuodama savas arba žygeivių dainas. Ainei didžiausią įspūdį, be šunų, dalyvavusių žygiuose su šeimininkais, paliko plazdančios žygeivių vėliavos ir bunkeriai, o man – pati žygių idėja, žygeivių bendrystė. Kas buvo aktualu partizaniniame kare, tas yra aktualu ir šiandien, nes laisvės troškimas, meilė tėvynei neturi senaties."

Susilies partizanų Lietuvos

Vasario 2-ąją vykusiame priešpaskutiniame žygyje Minaičių link, Daujočių kaime, buvo aplankyta Kazimiero Kemeklio sodybvietė, kurioje į susitikimą ėję skirtingais keliais susirinko partizanų vadai. "Vasario 16-ąją paskutinė žygio atkarpa sujungs Balandiškį su Minaičiais – Romuva vadinta Prisikėlimo apygardos štabo būstine Miknių sodyboje. Būtent čia, Minaičiuose, prieš 70 metų, Vasario 16-ąją, partizaninio karo vadai įkūrė Lietuvos laisvės kovos sąjūdį (LLKS), pasirašė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos deklaraciją, o signatarai tapo kariais-politikais – vienintele teisėta valdžia okupuotos Lietuvos teritorijoje.

Istorinis visos Lietuvos partizanų vadų susitikimas įvyko Jono Žemaičio-Vytauto iniciatyva, kruopščiai ir kantriai jį planuojant. Vadų kelionė į Radviliškio apylinkes iš pradinių taškų truko iš viso beveik šešis mėnesius, o šešerius metus – šiuolaikinis tyrimas, po kurio paaiškėjo, kokiomis vietovėmis jie keliavo. Dvyliktasis, t.y. paskutinis žygis finišuos ten, kur kitados startavo partizanų Lietuva", – sakė dr. prof. V.Vaitkevičius.

Balandiškio kaimo pėdsakas

Šiauliuose gyvenęs buvęs partizanas dimisijos majoras, Vyčio Kryžiaus ordino kavalierius Viktoras Šniuolis, beveik dešimt savo gyvenimo metų paskyręs pasipriešinimui, prieš dešimtmetį pasakojo apie istorinio Lietuvos partizanų suvažiavimo aplinkybes.

Pasak V.Šniuolio, po karo okupuotoje Lietuvoje stichiškai kūrėsi partizanų būriai, apygardos, sritys, tačiau nebuvo juos vienijančios ir vadovaujančios struktūros, kuri, sudariusi politinę ir karinę ginkluoto pasipriešinimo vadovybę, kovotų už šalies išlaisvinimą. 1948-aisiais V.Šniuolis, tapęs partizanų Prisikėlimo apygardos vado Leonardo Grigonio-Užpalio bendražygiu, žinojo, kad partizanų vadų suvažiavimas vyks Radviliškio rajone, Balandiškio kaime.

"Apie suvažiavimo vietą mūsų apygardoje žinojo tik mūsų vadas ir keturi partizanai: Kazimieras Laužikas, Laurynas Mingėlas, mano brolis Vytautas ir aš, – pasakojo V.Šniuolis. – Buvo parinkti žmonės, kurie naktimis per miškus vedė partizanų vadus į suvažiavimo vietą. Prieš įkuriant LLKS ir pasirašant garsiąją Vasario 16-osios deklaraciją, aštuoni partizanų vadai tarėsi atokiame Balandiškio kaimo Stanislovo ir Elžbietos Sajų vienkiemyje (sodyba neatkurta iki šiol, išliko tik namas – aut. past.). Vadų posėdžiams namo šeimininkai paskyrė slaptą belangį kambarėlį, įrengtą už trobos krosnies. Būtent ten 1949 m. vasario 2–9 d. vyko parengiamieji partizanų vadų posėdžiai."

Balandiškio Sajų sodyba vis dar atkuriama.

Laikinai tapo sostine

"Suvažiavimo delegatų pėdsakus snieguotame lauke užžerdavo didelėmis eglišakėmis, kurios buvo velkamos paskui arkliu pakinkytas roges. Nors delegatus reikėjo ir pamaitinti, suteikti nakvynę, ir jų drabužius išskalbti, joks pašalinis nieko nepastebėjo. Sodybos šeimininkė buvo nepaprastai rūpestinga. Ją vadinome partizanų motina, o Rytų Lietuvos partizanų srities štabo atstovas Juozas Šibaila- Merainis Sajų sodybą suvažiavimo metu vadino Lietuvos sostine", – prieš dešimtmetį pasakojo V.Šniuolis. Jis prisiminė įdomią, iškalbinga detalę – vykstant vadų pasitarimams, Sajų dukra Stasė pranešė suvažiavimo delegatams, kad ketina tuoktis ir atsiklaupusi paprašė partizanų vadų palaiminimo. Tokiu būdu jiems buvo parodyta didžiulė pagarba.

Prabėgus savaitei nuo susitikimo ir posėdžių pradžios, sužinota, kad kaimyniniame kaime prasidėjo kratos. Balandiškyje tapo nesaugu. Vasario 10-ąją partizanų vadai buvo nuvesti į kitą kaimą – Minaičius, į Stanislovo ir Antaninos Miknių sodybą. Čia, šeimininkui leidus, sodybos svirne L.Grigonio-Užpalio partizanai dar 1948 m. buvo įrengę štabo bunkerį. Pasak prieš dešimtmetį kalbintos sodybos šeimininko dukros Julijonos Mikniūtės-Petrėtienės (mirė pernai), istorinių įvykių laiku jai buvo 13 metų. Tad ji gerai prisimena, kad, pavyzdžiui, oras į bunkerį patekdavo pro vėdinimo angas, kurios užsibaigdavo vamzdžiu svirno pamatuose. Tą vėdinimo angą Mikniai užmaskavo, sukrovę prie jos malkas. Bunkeryje degė žibalinės lempos ir buvo keliais aukštais įrengti gultai.

Pasirašė prie trispalvės

Angą į bunkerį svirne slėpė sunkus dangtis, kurį, kiekvieną kartą atidarius ir uždarius, reikėdavo užpilti žemėmis, jas sutrypti, apibarstyti šiaudais. Būtent Julija su seserimi kelis kartus per dieną pakeldavo sunkų dangtį ir išleisdavo partizanus laukan arba paduodavo jiems valgį, o A.Miknienė skalbė jų drabužius ir džiaustė troboje, nes lauke tai daryti būtų tolygu savižudybei.

"1949 m. Vasario 16-ąją partizanų vadai bunkeryje, degant žibalinei lempai, prie trispalvės pasirašė istorinę partizanų deklaraciją. Tada tyliai dainavome patriotines dainas. Beveik visi suvažiavimo dalyviai buvo uniformuoti ir turėjo ginklus", – 2009 m. pasakojo Julija.

Šiame partizanų vadų suvažiavime buvo priimta daugybė svarbių dokumentų. Netrukus po suvažiavimo po Lietuvą pasklido Juozo Šibailos, Broniaus Liesio ir V.Šniuolio brolio Vytauto parengtas laikraštis "Prie rymančio Rūpintojėlio". Tačiau visi partizanų vadai – istorinio susitikimo dalyviai – žuvo kovose arba buvo sušaudyti. LLKS tarybos prezidiumo pirmininkas, ketvirtasis Lietuvos Respublikos prezidentas Jonas Žemaitis-Vytautas buvo nužudytas Maskvoje 1954 m. Vėliausiai, 1957-aisiais, buvo suimtas ir Vilniuje sušaudytas A.Ramanauskas-Vanagas. Tačiau Sąjūdžio pasėta laisvės troškimo sėkla buvo daigi – per visą sovietmetį lietuviai įvairiomis formomis priešinosi okupacijai. Pasipriešinimas išaugo į naują Sąjūdį, atvedusį mūsų tautą į 1990 m. Kovo 11-ąją.

Svarbiausi priimti dokumentai

1949 m. vasario 10 d. S.Mikniaus sodyboje Minaičiuose įrengtame Prisikėlimo apygardos vado Leonardo Grigonio-Užpalio bunkeryje prasidėjo darbas. Jau pirmame posėdyje buvo nutarta Lietuvos ginkluoto pasipriešinimo organizaciją pavadinti Lietuvos laisvės kovos sąjūdžiu (LLKS). Kituose posėdžiuose buvo sudaryta LLKS vadovybė, svarstoma sąjūdžio politinė programa, ginkluoto pasipriešinimo programa, taktika, sąjūdžio politinė, ideologinė, organizacinė ir kita veikla, LLKS statutas, partizanų uniformos, pareigų ir laipsnių ženklai ir kt. Priimti kreipimaisi į sąjūdžio dalyvius ir visus Lietuvos gyventojus.

Klėties viduje įrengta ekspozicija ir atkurtas bunkeris, kuriame 1949 m. vasario 16-ąją buvo pasirašyta deklaracija.

Svarbiausias tuomet priimtas dokumentas – tai 1949 m. vasario 16 d. LLKS Tarybos Prezidiumo Deklaracija, kurią pasirašė pirmininkas J.Žemaitis-Vytautas, LLKS Tarybos nariai: A.Grybinas-Faustas, V.Gužas-Kardas, J.Šibaila-Merainis, B.Liesis-Naktis, L.Grigonis-Užpalis, A.Ramanauskas-Vanagas ir P.Bartkus-Žadgaila.

Deklaracija kartu su kitais Lietuvos partizanų vadų susitikime priimtais dokumentais įteisino LLKS kaip visuotinio organizuoto ginkluoto pasipriešinimo sovietinei okupacijai organizaciją, o jos Tarybą – kaip vienintelę teisėtą valdžią okupuotos Lietuvos teritorijoje.

Seimas, įvertinęs LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos reikšmę Lietuvos valstybės tęstinumui, 1999 m. sausio 12 d. priėmė įstatymą "Dėl Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos", kuriuo jai buvo suteiktas Valstybės teisės akto statusas.

2019-uosius Seimas paskelbė Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio Prezidiumo Pirmininko generolo Jono Žemaičio-Vytauto metais.

Pagal LGGRTC Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus parengtą parodą "LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracija ir signatarai".

Pasak prezidentės Dalios Grybauskaitės, ši deklaracija ir visas partizaninis pasipriešinimas tiesė kelius į laisvę, todėl su dėkingumu privalome tęsti jo atminimo įprasminimo darbus.

Ketvirtadienį prezidentė susitiko su partizanų atminimą puoselėjančių iniciatyvų autoriais.

Prezidentės teigimu, partizanų kova vis dažniau tampa priešiškų informacinių atakų taikiniu, todėl įvairios iniciatyvos ir ypač jaunų žmonių susidomėjimas ginkluotu pasipriešinimu yra veiksmingas atkirtis bandymams sumenkinti, šmeižti ir niekinti Lietuvos istorijai lemtingus įvykius.

Susitikimo metu šalies vadovei už išskirtinį dėmesį ir palaikymą puoselėjant istorinę atmintį bei tvirtą laikyseną priešiškų jėgų atakų atžvilgiu įteiktas iniciatyvos „Partizanų Lietuva“ apdovanojimas.

Anot Prezidentės spaudos tarnybos, prezidentė išreiškė viltį, kad Valstybės pažinimo centre atidaroma interaktyvi ekspozicija „Pasirinkimo kodas“ su tikro bunkerio instaliacija leis kiekvienam pajausti ir įsivaizduoti bent dalelę to, ką išgyveno partizanai.

Anot šalies vadovės, mūsų istorinę atmintį privalome puoselėti nuolat. Partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikų suradimas ir perlaidojimas tapo reikšmingu įvykiu visai Lietuvai, sujudinusiu žmonių savimonę ir patriotiškumą. Turime toliau tęsti istorinius tyrimus ir laisvės kovotojų atminimą įamžinančias prasmingas iniciatyvas, kurios įtraukia ir sudomina visuomenę, o svarbiausia - jaunus žmones.

Ketvirtadienį atidaromoje Lietuvos ypatingojo archyvo parodoje be vienintelio žinomo deklaracijos originalo bus pristatyti ir aštuoni ją pasirašę partizanų vadai: Jonas Žemaitis-Vytautas, Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Petras Bartkus-Žadgaila, Leonardas Vilhelmas Grigonis-Užpalis, Aleksandras Grybinas-Faustas, Vytautas Gužas-Kardas, Bronius Liesis-Naktis, Juozas Šibaila-Merainis.

Muziejuje sostinės Arsenalo gatvėje skelbiami dokumentai, fotonuotraukos ir eksponatai saugomi Lietuvos ypatingajame archyve, Lietuvos nacionaliniame muziejuje bei Okupacijų ir laisvės kovų muziejuje.

Paroda veiks nuo vasario 14-osios iki kovo 31 dienos.

1949 metų vasario 16-ąją prieš sovietų okupacinį režimą kovojusių Lietuvos partizanų vadovybė pasirašė deklaraciją, kad Lietuva yra demokratinė respublika, o jos suvereninė valdžia priklauso Lietuvos tautai.

1999 metais šį dokumentą Seimas pripažino Lietuvos valstybės teisės aktu, o jį pasirašiusius partizanus pripažino signatarais.

Deklaracija pabrėžia, kad visomis išgalėmis bus siekiama atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę ir prie šio siekio kviečiami prisidėti visi lietuviai, gyvenantys Tėvynėje ir už jos ribų. Seimas 2019 metus paskelbė Jono Žemaičio-Vytauto metais. Jis laisvės kovų laikotarpiu faktiškai ėjo Lietuvos prezidento pareigas.

Kaip BNS sakė LRTK pirmininkas Mantas Martišius, šį sprendimą komisija trečiadienį priėmė įvertinusi Seimo konservatorių Lauryno Kasčiūno ir Audroniaus Ažubalio kreipimąsi.

M. Martišius BNS teigė, kad dėl Seimo narių minimos laidos tyrimas nebuvo pradėtas, kadangi medžiaga nebuvo retransliuota Lietuvai skirtai auditorijai, o buvo patalpinta „Youtube“ svetainėje.

„Svetainė „Youtube“ nepatenka į mūsų reguliavimo lauką. Bet komisija, kaip juridinis asmuo, greičiausiai kreipsis į „Youtube“ prašydama informaciją išimti tą kanalo medžiagą. Nežinome, kaip jie elgsis – gali sutikti, gali nesutikti“, – BNS sakė M. Martišius.

Minimame televizijos žinių reportaže rodoma šių metų sausio 13-ąją Seime vykusi Laisvės premijos įteikimo partizanams ceremonija, tvirtinama, kad jie „kovojo Hitlerio pusėje“, teigiama, kad jie nužudė „tūkstančius taikių gyventojų“.

Jis teigia, kad komisija rado kitą, skunduose neminimą „Rossija 24“ medžiagą – reportažą, taip pat rodytą sausio 13-ąją.

„Nuspręsta dėl šios paskleistos informacijos pradėti tyrimą: ją išversti, vertinti istoriškai. Ši informacija susijusi su Sausio 13-ąja, partizanais. Yra vienas epizodas, kuris gali būti įvertintas kaip pažeidžiantis įstatymus ir keliantis grėsmę“, – sakė jis.

Tai – jau antrasis tyrimas dėl šios televizijos. Anksčiau M. Martišius minėjo, jog komisija aiškinasi dar vieną epizodą, kai kanalas galėjo skleisti karą ir neapykantą kurstančią informaciją.

LRTK taip pat nusprendė pradėti  tyrimą dėl kito kanalo – „PBK Lietuva“. Gautame skunde nurodoma, kad šiuo kanalu rodytoje žinių laidoje „Vremia“ („Laikas“) apie Sausio 13-osios dalyvius yra juos įžeidžiančios, menkinančios informacijos.

Komisija žada kviestis PBK atstovus, kad šie paaiškintų situaciją.

„Sprendimai priklausys nuo jų paaiškinimų“, – sako LRTK vadovas.

Nacionaliniai ir europiniai teisės aktai numato skirtingas procedūras dėl ES ir trečiosiose šalyse registruotų kanalų – jei televizija registruota ne Europos Sąjungoje, galioja paprastesnės pažeidimų nagrinėjimo procedūros ir LRTK gali greičiau priimti sprendimus dėl laikino retransliacijų ribojimo. LRTK teigimu, tai galioja Rusijoje registruotai „Rossija 24“. „PBK Lietuva“ valdanti įmonė registruota Latvijoje.

Lietuva kai kurioms rusiškoms televizijoms dėl karo ir neapykantos kurstymo yra taikiusi maksimalius vienerių metų retransliacijos šalyje apribojimus.