Tyrimo metu analizuotos keturios Neries atkarpos nuo Verkių malūno iki Gariūnų tilto: ties Verkiais, Seimo rūmais, Žvėryno ir Karoliniškių mikrorajonais ir Žemaisiais Paneriais. Visose jose buvo ne tik vertinami ir tiriami ekosistemos parametrai, bet ir kreipiamas didelis dėmesys į žmonių daromą poveikį upės būklei.

Tyrimą vykdė darnių iniciatyvų paramos fondas kartu su Lietuvos hidrobiologų draugija.

„Nerimą kelia tik atkarpa ties Žemaisiais Paneriais, kur aptikome normas viršijančių naftos teršalų, kitų cheminių junginių kiekių ir didesnių šiukšlių sankaupų. Vis dėlto, žvelgiant į bendrą paveikslą, galime pasidžiaugti, kad upė yra švari, joje be jokių baimių galima tiek maudytis, tiek žvejoti“, – pasakoja vienas iš tyrimą atlikusių mokslininkų hidrobiologas Kęstutis Skrupskelis.

24 km ilgio tirtoje upės atkarpoje mokslininkai aptiko 28 žuvų rūšis. Tarp jų – dešimt saugomų ir globojamų žuvų rūšių: lašiša, šlakis, kiršlys, upėtakis, kartuolė, paprastasis kirtiklis, srovinė aukšlė, skersnukis, salatis ir paprastasis kūjagalvis.

„Gerą Neries ekologinę situaciją miesto ribose rodo joje gyvenanti didelė reofilinių žuvų įvairovė. Ties Žvėryno ir Karoliniškių mikrorajonais mums pavyko aptikti skersnukio jauniklį, ši rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą ir prieš gerą dešimtmetį buvo laikyta kone išnykusia Lietuvos teritorijoje. Aptikome ir agresyvios invazinės rūšies žuvį – kaspijinį upinį grundalą. Reikėtų atkreipti žvejų dėmesį ir skatinti juos aktyviau gaudyti šias žuvis, nepaleisti jų atgal į upę“, – sako mokslininkas.

Atliekant upės dugno organizmų tyrimus, buvo rastos net 67 jų rūšys. Čia dominavo apsiuvos, lašalai ir pilvakojai moliuskai. Dauguma iš aptiktų rūšių yra tipiniai tekančių vandenų gyventojai, tačiau buvo rasta ir tokių rūšių, kurios gali gyventi užterštoje aplinkoje arba sugeba prisitaikyti prie aplinkos sąlygų.

„Didelis skaičius dugno bestuburių organizmų rūšių liudija gausią buveinių įvairovę ir gerą upės ekologinę būklę. Jų kiekis ir gausa keliaujant pasroviui mažėja – tai rodo nežymų neigiamą miesto poveikį upei. Labai nustebome, kai aptikome lašalo lervą – šis retas bestuburis yra nebūdingas Lietuvos florai ir faunai, paskutinį kartą šalies vandenyse buvo aptiktas daugiau nei prieš 30 metų. Taip pat aptikome itin saugomas žirgelio (laumžirgio) – pleištinės skėtės lervas“, – teigia K. Skrupskelis.

Tyrimas atskleidė, kad problemiškiausia Neries atkarpa – ties Žemaisiais Paneriais. Čia fiksuojama žymiai prastesnė upės būklė ir normas viršijanti teršalų koncentracija. Anot mokslininko, analizuojant visus rezultatus, stebima tendencija, kad upės, tekančios iš šiaurinės miesto dalies į pietinę, būklė palaipsniui prastėja.

Siekiant išlaikyti ir pagerinti teigiamą Neries būklę Vilniuje, mokslininkai rekomenduoja tris esmines veiksmų sritis – stebėjimą, edukaciją ir invazinių rūšių valymą.

„Norint išsaugoti ir gerinti Neries ekologinę būklę, reikėtų į jos stebėjimą įtraukti ir visuomenę. Nuotolinės, viešai prieinamos informacijos apie vandens kokybę stebėjimas padėtų operatyviau reaguoti į galimus trumpalaikius taršos atvejus. Taip pat būtinas intensyvesnis ir atidesnis taršos naftos produktais stebėjimas įvertinant pramoninėje miesto zonoje esančius lietaus kanalizacijos surinktuvus ir šioje teritorijoje vykdomą komercinę veiklą. Aktualus ir priekrančių, upės valymas nuo invazinių augalų, šiukšlių“, – akcentuoja K. Skrupskelis.

„Iš gamtos negalima tyčia imti nė vienos saugomos rūšies ir į ją negalima nešti bet ko. Laukinių augalų pievoje, miške ar paežerėje negalima persodinti iš vienos vietos į kitą, neva, kad būtų gražiau. Domėkimės gamtiniais procesais ir elkimės su gamtos turtais išmintingai. Kiekvienas augalas pats pasirenka jam augti tinkamiausią vietą, ekosistemą. Jeigu į ją patenka svetimžemė rūšis, ypač invazinė, kyla grėsmė mūsų šalies buveinėms“, – sakė Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos politikos grupės patarėja Laura Janulaitienė.

Norint išsaugoti Lietuvos augalų genetinį identitetą, unikalumą, visas svetimžemes augalų rūšis draudžiama sodinti, perkelti į natūralias sausumos ar vandens buveines. Pavyzdžiui, nevietines dekoratyvias vandens lelijas galima pasisodinti tik savo įrengtuose baseinėliuose, tvenkiniuose, bet draudžiama sodinti natūraliuose ežeruose, upėse. Jos gali išstumti šiuo metu Lietuvoje natūraliai augančias vandens lelijas ir kitus vandens augalus, keičia vandens augalų buveines.

Pasitaiko iniciatyvų „sugrąžinti“ išnykusias ar ypač retas rūšis į gamtines buveines, tačiau tai galima daryti tik specialistams įvertinus būsimą naudą ir grėsmes. Turi būti įvertintos konkrečios rūšies išnykimo ar nykimo priežastys, atkūrimo svarba biologinei įvairovei, jo poveikis, atkūrimo būdai, genetinis tinkamumas, parinktos atkūrimui teritorijos. Norint atkurti išnykusio augalo populiaciją ar introdukuoti svetimžemę rūšį nepadarius meškos paslaugos gamtinei aplinkai, būtina laikytis  Introdukcijos, reintrodukcijos ir perkėlimo tvarkos aprašo nuostatų ir konsultuotis su specialistais.

Pasitaiko, kai prastai augantys ar atsibodę egzotiški augalai, jų likučiai po retinimo, ravėjimo, genėjimo išmetami tiesiog per tvorą arba artimiausioje pamiškėje, pakelėje ir savaime pasisėja, išplinta natūralioje gamtinėje aplinkoje. Tačiau juos, jų sėklas, šaknis būtina tinkamai sutvarkyti – kompostuoti arba pristatyti į žaliųjų atliekų aikšteles, sudžiūvusias dalis laikantis nustatytų reikalavimų galima sudeginti.

Primename, kad gyvybingas invazines augalų rūšis ir joms priskiriamas veisles, porūšius (jei nėra išimčių) draudžiama be leidimo auginti, dauginti, parduoti ar kitaip naudoti. Tai taikoma visiems – privatiems asmenims, botanikos sodams, miesto želdiniams. Draudimas pradedamas taikyti nuo tos rūšies įrašymo į Invazinių Lietuvoje rūšių sąrašą arba į Sąjungai susirūpinimą keliančių invazinių svetimų rūšių sąrašą , vadinamą Europos Sąjungos invazinių rūšių sąrašu.

Į Europos Sąjungos invazinių rūšių sąrašą įrašytas rūšis leidžiama naudoti su leidimu, kurį išduoda Aplinkos apsaugos agentūra. Atkreipiame dėmesį, kad  invazinėmis rūšimis laikomos tik rūšys, įrašytos į jau minėtus sąrašus, o svetimžemės rūšys, kurios turi invazyvumo požymių, bet nėra į juos įtrauktos, negali būti vadinamos invazinėmis.

Kitas gamtosaugininkų rūpestis  – atvejai, kai  iškasami saugomi augalai, greičiausiai turint tikslą juos pasisodinti prie savo namų arba parduoti. Pažeidėjų taikiniu pavasarį dažnai tampa šilagėlės, vasarą – gegužraibinių, mūsų lietuviškųjų orchidėjų šeimos augalai, pavyzdžiui, plačialapės klumpaitės, dvilapės blandys, įvairių rūšių gegūnės, dekoratyvūs katilėliai, gencijonai ir kiti. Ištirti tokius piktnaudžiavimo atvejus gamtoje sudėtinga, todėl saugant mūsų krašto gamtos vertybes, būtina kiekvienam domėtis kokius augalus ir kaip juos galima naudoti.

Saugomų augalų ir jų dalių – žiedų, lapų, sėklų, šaknų negalima be leidimo, kurį išduoda Aplinkos apsaugos agentūra, tyčia rinkti, iškasti, paimti ar kitaip naudoti. Be to, draudžiama fotografuoti, filmuoti saugomas rūšis jas žalojant. Kai kurių saugomų augalų rūšių buveinėms padaroma žalos, kai fotografuojantys asmenys tiesiog išmindo, išguli šių augalų augimvietes, pažeisdami jaunus augalus.

Lietuvos raudonojoje knygoje, yra 566 rūšys, tačiau reikia nepamiršti, kad rūšys saugomos ir pagal Europos Sąjungos teisės aktus.

Aplinkos ministerija primena, kad už neteisėtą svetimžemių rūšių augalų, kurių Lietuvoje auginama daugiau nei 600 rūšių, įkurdinimą gamtoje ir nevykdomą reikalavimą juos naikinti, numatyta administracinė atsakomybė.

Už invazinių rūšių auginimą, dauginimą, mainymą numatytos baudos nuo 200 iki 400 eurų, juridinių asmenų vadovams ar kitiems atsakingiems asmenims – nuo 300 iki 600 eurų. Už invazinių rūšių pateikimą rinkai ar tyčinį paleidimą į aplinką gresia 300–500 eurų, juridinių asmenų vadovams, kitiems atsakingiems asmenims – 800-–500 eurų baudos.

Iškasus ir perkėlus į savo gėlyną saugomos rūšies laukinį augalą, taip pat gresia baudos. Neteisėtas saugomų rūšių laukinių gyvūnų, augalų ar grybų, jų dalių rinkimas, žalojimas, naikinimas, paėmimas iš natūralios aplinkos užtraukia įspėjimą arba baudą asmenims nuo 30 iki 300 eurų. Už augaviečių sunaikinimą numatyta administracinė atsakomybė ir 110–300 eurų bauda.

Šie gyvūnai saugomi, įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą.

Ta proga Metelių regioninio parko lankytojų centre Lazdijų rajone rengiamos išlydėtuvės, pranešė Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba (VSTT).

Lietuvos zoologijos sodas su Metelių ir Veisiejų regioninių parkų direkcijomis projektus balinių vėžlių ir raudonpilvių kūmučių populiacijoms išsaugoti ir pagausinti vykdo jau daugiau kaip dešimtmetį.

VSTT teigimu, gausėjant balinių vėžlių populiacijai gamtoje, regioninių parkų darbuotojams vis lengviau rasti balinių vėžlių kiaušinių dėtis, iš kurių išsiritusiais vėžliukais pirmaisiais, sunkiausiais, jų gyvenimo metais rūpinasi zoologijos sodo specialistai.

Paimami netinkamose vietose sudėti kiaušiniai ar jau išsiritę lizduose tūnantys vėžliukai, pavyzdžiui, netoli kelio, dirbamų laukų ir pan., nes ten likę gali būti sunaikinti.

Pasak aplinkosaugininkų, kiek sunkiau rasti po vandeniu besislepiančius raudonpilvių kūmučių ikrus, ypač po užsitęsusių vasarų sausrų.

Pernai jų išaugintas ir paleistas rekordinis skaičius – 318.

Balinis vėžlys – vienintelė vėžlių rūšis, gyvenanti Lietuvos gamtoje. Šie gyvūnai įrašyti ir į tarptautinę, ir į Lietuvos raudonąsias knygas, jie saugomi visose Europos Sąjungos šalyse.

Prieš šimtą metų šie vėžliukai gyveno visoje Lietuvos teritorijoje, bet pradėjus aktyviai melioruoti laukus, jų buveinės sunaikintos.

Raudonpilvės kūmutės – kūmučių šeimos varliagyvis, nuo 1989 metų įrašytas Į Lietuvos raudonąją knygą. Jos paplitusios Vidurio ir Ryto Europoje.

Paskutinį kartą meška Lietuvoje, anot gamtininko Tado Ivanausko, nušauta prieš beveik 140 metų. 

Į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas rudasis lokys šalyje nebegyvena ir tik užklysta iš Baltarusijos ar Latvijos. 

Tačiau meškienos Lietuvoje paragauti dar neseniai buvo galima. Viena Kėdainių rajono įmonė prekiavo meškienos konservais. 14 eurų už 240 gramų.

Tai sukėlė įvairių reakcijų. 

Paaiškėjo, kad konservai iš Estijos. Ten rudieji lokiai gyvena ir net sumedžioti dalį jų leidžiama. 

Tačiau, anot buvusio aplinkos apsaugos viceministro, meškienos valgymas kelia grėsmę meškų populiacijai. 

„Kuo daugiau bus vartojama laukinių gyvūnų, ypač saugomų, tuo tiems laukiniams gyvūnams grėsmė bus didesnė, nes jei atsiranda paklausa, bus ir pasiūla. Jeigu šiandien ant stalo dedame patiekalų iš rudojo lokio, tai rytoj greičiausiai galima prekybos centruose sulaukti ir įvairių konservų iš augintinių, tokių kaip katinai, šunys“, – sako Linas Jonauskas, Seimo narys.

Visas reportažas – LNK vaizdo įraše:

Politikas dėl meškienos konservų kreipėsi į Aplinkos apsaugos departamentą bei Maisto ir veterinarijos tarnybą. Pastaroji pažeidimų nerado. 

Užtat aplinkosaugininkams repečkojės konservai užkliuvo. Rudasis lokys yra įtrauktas į saugomų gyvūnų sąrašą, o prekiaujant šiame sąraše esančių gyvūnų mėsa ar jos produktais reikalingas Aplinkos apsaugos agentūros leidimas. 

Meškos konservų pardavėjams gresia bauda iki 300 eurų. 

Konservais prekiavusi verslininkė sako nežinojusi, kad reikia specialaus leidimo. 

„Atrodytų, legaliai įsigyji Europos Sąjungoje prekes. Atrodytų, ta pati laisva prekybos zona. Bet Lietuvoje reikia tam tikrų savų, lokalių pažymėlių. Ar iš tiesų jų reikia? Aš šiai dienai jaučiuosi lyg ką tik būčiau grįžusi su šautuvu iš tos Estijos ir parsivilkusi mešką“, – teigia Justina Kočetova, verslininkė.

Anot Maisto ir veterinarijos specialistų, meška visaėdė, gali užsikrėsti, pavyzdžiui, trichinelioze. Tačiau, kai konservai sterilizuojami, mėsa tampa nepavojinga. 

Aplinkos apsaugos departamentas sustabdė prekybą konservais ir konfiskavo jų likučius. Verslininkė juos siūlė paaukoti ukrainiečiams. Tačiau departamentas atsisakė – teisės aktai neleidžia. 

Dalyvaus aplinkos ministras Simonas Gentvilas, Gamtos tyrimų centro direktorius prof. dr. Sigitas Podėnas, Raudonosios knygos komisijos nariai, autoriai, rengėjai, redakcinės kolegijos nariai ir kt.

16.15 val. prasidės diskusija „Raudonoji knyga: vakar, šiandien ir rytoj“. Ją moderuos aplinkos ministro patarėjas Marius Čepulis. Neformalios diskusijos pradžia – 17 val.

Renginio metu Raudonoji knyga bus įteikta ir Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos atstovams. Ši biblioteka sutiko išplatinti beveik pusę leidinio tiražo – arti 1,3 tūkst. egzempliorių – šalies viešosioms bibliotekoms.

Šis retas, į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas plėšrus žinduolis jau kelerius metus Žagarės regioninio parko miškuose nebuvo fiksuojamas. Tačiau rugsėjo mėnesį Minčaičių bei Tarbūčių kaimuose šie žvėrys užsuko net į gyventojų sodybas.

Gyventojai kreipėsi į gamtosaugininkus, lūšys buvo sugautos ir išgabentos į saugią bei tinkamą gyventi vietą.

Anot VSTT pranešimo, Minčaičių kaime aplink gyventojų sodybas slankiojanti lūšis pastebėta ne kartą. Vienkiemyje ji papjovė avį, pas kitą ūkininką – keletą paukščių. Nuotraukose ją užfiksavo ir Žagarės regioninio parko direkcijos ekologas Saulius Mitrikas. Sugavus šią lūšį po savaitės antrasis žvėris sugautas Tarbūčių kaime.

Specialistų teigimu, tikėtina, kad netikėtas lūšių pasirodymas signalizuoja apie šių žinduolių populiacijos augimą.

Dar viena lūšis pastebėta dienos metu besišildanti saulėje netoli Žiurių kaimo.

Pastebėjus lūšį, vilką ar mešką, ypač jei yra likusių pėdsakų – sudraskyti naminiai gyvuliai ar šunys, gyventojų prašoma pranešti atitinkamam Medžiotojų ir žvejų draugijos skyriui ar nacionalinių, regioninių parkų, valstybinių gamtinių rezervatų direkcijoms.

Esant galimybei, gyventojų prašoma nufotografuoti sudraskytus gyvulius, rastus pėdsakus ar patį plėšrūną, pažymėti objekto vietą žemėlapyje, atsiųsti šiuos duomenis elektroniniu paštu.

Skaičiuojama, kad Lietuvoje gyvena apie 90–100 lūšių. Kurį laiką šiuos žvėris leista medžioti, bet 1979 metais jų medžioklė uždrausta.

Anot parko pranešimo, šeriuotoji žiovenė (Chaenotheca hispidula) iki 2010-ųjų į Lietuvos raudonąją knygą buvo įrašyta, kaip išnykusi ar galbūt išnykusi rūšis.

Vienintelė Lietuvoje žinoma rūšies augimvietė Karoliniškėse sunaikinta XX amžiaus ketvirto dešimtmečio pradžioje. 2006 metais šios rūšies kerpių rasta Gražutės regioniniame parke, o 2011 metais – Asvejos regioninio parko teritorijoje, todėl dabar rūšiai suteikta 1 (E) retumo kategorija.

Nedidelė šeriuotosios žiovenės populiacija šiemet aptikta Aukštaitijos nacionaliniame parke ant išvirtusio Trainiškio ąžuolo.

Ant to paties medžio rasta dar viena kerpių rūšis iš Lietuvos raudonosios knygos – tamsioji brylytė (Sclerophora coniophaea). Šių mikroskopinių kerpių gniužulai yra panirę į substratą – medžio žievę. Per padidinimo stiklą matyti tik į viršų iškilę į smeigtuko galvutę panašūs, 1–1,5 milimetro dydžio, vaisiakūniai.

Gražuolę Domeikavoje radę žmonės savanoriams pasakojo, kad ši atsitrenkė į langą ir apdujo. Nenorėdami jos palikti likimo valiai gyventojai atvežė į prieglaudą, kad žinovai įvertintų jos būklę.

Paaiškėjo, kad tai – šalies retenybė. „Pats su paukščiais dirbu jau septynerius metus ir tokio nebuvau nė karto matęs. Pelėda – sveika, išorinių sužalojimų nesimato, po kelių valandų visiškai atsigavo, bet jos dar nepaleidome“, – portalui kauno.diena.lt pirmadienį priešpiet pasakojo specializuoto "Lesės filialo „Laukinė lesė“, esančio Kauno rajone, Sausinės kaime,  vadovas Karolis Kulikauskas.

Šis retas paukštis nebuvo sužieduotas, tad prieglaudos vadovai susisiekė su Nacionalinio žiedavimo centro atstovais. „Šiandien laukiame jų atvykstant ir, kai bus sužieduota, vešime ir paleisime į laisvę“, – teigė K. Kulikauskas.

Manoma, kad pelėda – suaugęs paukštis, jau nebe jauniklis.

Pasitarus su žinovais viešnią nuspręsta paleisti Pravieniškių miškuose, nes ten yra aptinkama daugiausiai šios rūšies atstovų.

Kol šis plėšrusis paukštis svečiuojasi prieglaudoje, jis kaip ir priklauso maitinamas gyvu maistu. „Gamtoje jis gaudo ir minta visais smulkiais graužikais, paukščiukais“, – pasakojo K. Kulikauskas. Šeriamas kartą per dieną.

Dar vienas iš daugybės gyvūnų, kuriuo šiuo metu rūpinamasi priegaudoje, yra vapsvaėdžio jauniklis, išsiritęs šiemet. Plunksnuotis – sveikas, tik trūksta uodegos plunksnų. Neaišku, ar jos iškritusios, ar buvo išplėštos. Veterinarams kelia nerimą tai, kad mažylis nenori lesti jam taip naudingų vabzdžių. „Jų vis atsisako ir dabar, tačiau jau pavyko susitarti dėl pelių ir panašiai. Jam duodame ir vitaminų“, – juokavo kalbėdamas apie globotinio mitybos ypatumus vadovas.

Žmonės šį paukštį rado besiblaškantį po miestą, nebepaskrendantį.

Dar viena bėda – vapsvaėdis labai jaukus, visiškai nebijo žmogaus. Į laisvę jis bus paleistas tik tuo atveju, jeigu pakankamai sulaukėtų. Kitu atveju, mažylis liks gyventi „Laukinėje lesėje“ ir jam bus ieškoma šeimininko, kuris turėtų specialias žinias, sąlygas ir leidimus, leidžiančius auginti laukinį paukštį.

"Laukinės lesės" savanoriai rūpinasi laukinių gyvūnų priežiūra, gydymu, reabilitacija ir grąžinimu į laukinę gamtą. Pagalbos čia yra sulaukę daugybė įvairiausių rūšių gyvūnų.

Antradienio naktį Varėnos rajone, kelio Valkininkai–Vilnius 59 km, po automobilio ratais pateko į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas žvėris – paprastosios lūšies (lot. Lynx lynx) patelė. Apie šalikelėje gulinčią partrenktą lūšį bendruoju pagalbos telefonu 112 pranešė pro šalį važiavęs vairuotojas. Spėjama, kad gyvūnas migravo iš vieno miško masyvo į kitą, tačiau nesėkmingai. Jį partrenkęs vairuotojas iš įvykio vietos pasišalino.

Aplinkosaugininkai primena, kad laukiniai žvėrys yra medžioklės plotų naudotojų nuosavybė, todėl apie numuštus žvėris keliuose Bendrasis pagalbos centras informuoja medžioklės plotų naudotojus, kurie šiuos „nelaimėlius“ utilizuoja pagal nustatytą tvarką. Tačiau kaip elgtis, jeigu eismo įvykyje žūsta Raudonosios knygos atstovas? Aplinkos ministro patvirtintame Saugomų rūšių naudojimo tvarkos apraše numatyta: rastus žuvusius saugomų rūšių egzempliorius paimti draudžiama, išskyrus atvejus, kai egzempliorius bus naudojamas mokslo, mokymo įstaigose ar saugomų teritorijų direkcijose mokslo ar mokymo tikslais, ir jo paėmimo faktas nurodomas regiono aplinkos apsaugos departamento padalinio išduotoje pažymoje. Pareigūnai dėkoja neabejingam piliečiui, kuris pranešė apie kelyje gulintį retą žvėrį.

Preliminariais duomenimis lūšių Lietuvoje yra vos kiek daugiau nei 100, todėl kiekvienas individas lūšių populiacijai yra itin svarbus. Manoma, kad tai viena iš lūšių, kurios prieš ketverius metus paleistos į laisvę Kazlų Rūdos girioje, vykdant ES projektą „Lūšių ir didžiųjų apuokų veisimas“.

Žuvęs gyvūnas perduotas Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejui, kurio laboratorijoje bus nuskenuota po oda esanti mikroschema ir nustatyta žvėries tapatybė. Kol veikė prie apykaklės pritvirtintas siųstuvas, apie žvėrį buvo gaunami visi duomenys. Tikimasi, kad ši lūšis taps dar vienu zoologijos muziejaus eksponatu.