„Jau keletą metų stebime teigiamą tendenciją ir džiaugiamės, kad užsienio lietuvių, pasirenkančių studijuoti Lietuvoje, skaičius nuosekliai auga. Tai skatina ne tik didesnį studijų tarptautiškumą, bet ir lietuvių kultūrinės tapatybės tęstinumą“, – sako švietimo, mokslo ir sporto viceministras Justas Nugaras.

Šį rudenį valstybės parama suteikta 211 užsienio lietuvių iš 30 skirtingų pasaulio šalių. Tradiciškai, daugiausiai lietuvių kilmės studentų atvyksta iš kaimyninės Lenkijos, taip pat iš Airijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, JAV, Kazachstano, Libano, Malaizijos, Tuniso, Turkijos, Armėnijos.

Šiemet valstybės paramą gavę užsienio lietuviai studijuoja 21-oje Lietuvos aukštojoje mokykloje. Daugiausia užsienio lietuvių pritraukia medicinos ir odontologijos studijų programos. Tarp šių studentų taip pat populiarios matematikos, informacinių technologijų ir inžinierinių programų, lingvistikos studijų programos.

Užsienio lietuviams gali būti skiriama dviejų rūšių parama: beveik 160 eurų kas mėnesį siekianti stipendija ir socialinė išmoka, siekianti nuo 203 iki 319 eurų per semestrą.

Planuojama, jog 2023–2024 mokslo metais užsienio lietuvių studijoms Lietuvoje paremti bus skirta daugiau nei 146 tūkst. eurų. Paramą užsienio lietuviams administruoja Valstybinis studijų fondas.

Nutarimo projekte nurodoma, kad 1922 metų vasario 16 dieną Kaune įsteigtame Lietuvos universitete pirmą kartą buvo pradėtos universitetinės studijos lietuvių kalba.

Projekte pažymima, kad Lietuvos universitetas „suvaidino reikšmingą vaidmenį plėtojant universitetinį aukštąjį mokslą visoje Lietuvoje“.

Siūlymą registravo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto vadovas, buvęs Vilniaus universiteto rektorius Artūras Žukauskas.

Pasak jo, paskelbiant 2022-uosius Lietuvos universitetų metais bus įvertintas visų Lietuvos universitetų indėlis į valstybingumo stiprinimą, šalies ūkio kūrimą, kultūros plėtotę, nacionalinės savasties supratimą ir visuomenės švietimą.

Siūloma 2022 metų valstybės biudžete numatyti lėšų Lietuvos universitetų metų programai įgyvendinti.

Seime jau yra registruoti siūlymai 2022-uosius skelbti Krepšinio metais minint populiariausios šalyje sporto šakos šimto metų jubiliejų, taip pat, atsižvelgiant į pastaruoju metu atskleistus didelio masto žiauraus elgesio su gyvūnais atvejus, – Gyvūnų gerovės metais.

Europos Komisijai įgyvendinant bandomąją Europos universitetų iniciatyvą, Vilniaus universitetas, Kauno technologijos universitetas ir Klaipėdos universitetas jungiasi į atskirus aljansus.

Iš viso jų Europoje kuriama 17, kiekvienam trejiems metams Europos Komisija skiria po penkis milijonus eurų. Oficialus programos pradžios renginys Briuselyje vyks šią savaitę.

Siekis – bendri diplomai, dėstytojai

VU prisijungė prie prieš metus įkurto ARQUS aljanso, kuriame dar yra Bergeno, Granados, Graco, Leipcigo, Liono ir Padujos universitetai.

VU rektorius Artūras Žukauskas sako, kad Prancūzijos prezidento Emmanuelio Macrono (Emanuelio Makrono) iškelta „naujojo Europos universiteto“ iniciatyva skirta konsoliduoti įstaigas mokslo studijų pagrindu, o tokie abipusiai mainai jau kurį laiką vyksta tarp Prancūzijos ir Vokietijos universitetų.

„Mūsų bendras tikslas – sukurti tarpuniversitetines struktūras, einame toliau, nei iki šiol buvo vykdomi mainai „Erasmus“ projekto pagrindu: atsiras tarpuniversitetinės struktūros, kurios užtikrins didesnį studentų judumą, t.y. planuojama, kad studentai važinės nebe individualiai, o ištisais srautais“, – BNS pasakojo rektorius.

Anot jo, tarp universitetų turėtų atsirasti jungtinės studijų programos – iki šiol tarp dalies universitetų gyvavo bendra kreditų sistema, kai įstaigos „užskaitydavo“ kituose universitetuose išklausytą kursą.

„Dabar pereiname prie bendrų, jungtinių studijų programų. Tai reiškia, kad studentai gaus bendrą diplomą, o dalį dalykų studijuos viename universitete, po to persikels į kitą, judės ištisais kursais, grupėmis, bus keičiamasi mokymo medžiaga, metodine patirtimi. Personalo judumą irgi yra numatyta žymiai padidinti: bus bendros programos, dėstytojai dėstys visuose aljanso universitetuose, yra pagrindinis principas, kad judėtų ir dėstytojai“, – teigė A. Žukauskas.

Tai reiškia, kad studentai gaus bendrą diplomą, o dalį dalykų studijuos viename universitete, po to persikels į kitą, judės ištisais kursais, grupėmis, bus keičiamasi mokymo medžiaga, metodine patirtimi.

Universitetai turėtų kartu kurti ir mokymo priemones, numatoma užtikrinti laisvą prieigą prie partnerių turimos mokslinės įrangos, kartu vykdyti mokslinius tyrimus, planuojama, jog daugiau galimybių dirbti kituose aljanso universitetuose turės ir doktorantai bei ką tik įgijusieji daktaro laipsnį.

A. Žukauskas sako, kad specifinis VU vaidmuo aljanse bus koordinuoti į studentus orientuotų mokymosi priemonių kūrimą, t.y. kurs studijų programas, metodiką. Pagrindinis VU partneris šioje srityje bus Bergeno universitetas, tarp aljanso narių turintis aukščiausią tarptautinį įvertinimą.

Be EK indėlio, VU tikisi ir valstybės nacionalinės paramos. Pasak A. Žukausko, su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija tariamasi dėl maždaug pusės milijono eurų paramos per metus, kol bus įgyvendinama programa.

„Universiteto matomumas tarptautinėje erdvėje, be abejo, išaugs, nors partneriai pripažįsta, kad ir šiuo metu nesame vargšai, esame jau dabar neblogai vertinami Europoje pagal daugelį parametrų. Bet, manau, dėl didesnio dėstytojų, studentų judumo padidės mūsų prestižas, patrauklumas užsienio studentams“, – vylėsi universiteto vadovas.

Studentai galės kaupti „asmeninius“ kreditus

KTU priklausys prieš daugiau nei du dešimtmečius susikūrusiam Europos inovatyviųjų universitetų (ECIU) konsorciumui, kartu su dar dešimčia įstaigų: Tventės, Olburgo, Tamperės, Linčiopingo, Trento, Dublino, Hamburgo technologijos, Autonominiu Barselonos, Aveiro, Stavangerio universitetais bei dar vienu asocijuotu partneriu – Tulūzos nacionaliniu taikomųjų mokslų institutu.

Šis konsorciumas žada sujungti studentus, tyrėjus, verslą ir viešąjį sektorių į bendrą platformą „ieškant inovatyvių sprendimų įgyvendinant realius gyvenimiškus iššūkius“.

Studijuojantiesiems šiame konsorciume bus siūlomas lankstus studijų modelis – studentai rinks taip vadinamus „mikrokreditus“ už individualius modulius ar kursus, kuriuos jie kaups savo kompetencijų pažymoje. Tuo šios studijos skirsis nuo iki šiol vyravusių, standartizuotų laipsnį suteikiančių studijų.

KTU Studijų departamento direktorė Kristina Ukvalbergienė sako, kad kertinė projekto siekiamybė – iki 2025 metų sukurti bendrą Europos švietimo erdvę užtikrinant tiek fizinį, tiek virtualų akademinės bendruomenės mobilumą.

„Mobilumas yra aktualus ne tik besimokantiesiems, kurie vyks spręsti iššūkių, klausys mikrokvalifikacijų kursus, bet ir akademiniam personalui. Siekiant jį suaktyvinti, papildomai bus numatomi taip vadinami mobilumo langai, leisiantys tiek studentams, tiek dėstytojams ir mokslininkams dalyvauti bendrose konsorciumo partnerių veiklose“, – atsakyme BNS nurodė ji.

Studijų lankstumas, KTU atstovų nuomonę, turėtų suteikti daugiau galimybių ir siekiantiems mokytis visą gyvenimą.

Be kitų priemonių, planuojama įkurti 12 studijų inovacijų centrų kiekviename universitete, juose bus išbandomos inovatyvios studijų ir tyrimų praktikos, įsteigtas virtualus Strateginių Europos projektų centras.

Iš viso projektui KTU per trejus metus ketinama skirti 6,25 mln. eurų, penktadalį – apie 0,4 mln. – skirs pats universitetas, tikimasi ir papildomo valstybės indėlio.

Orientuosis į jūrinę ekonomiką

Klaipėdos universitetas (KU) jungiasi į „EU-CONEXUS“ aljansą su penkiomis Europos aukštosiomis mokyklomis: La Rošelio, Valencijos katalikiškuoju universitetu, Zadaro, Atėnų žemės ūkio, Bukarešto technikos ir civilinės inžinerijos universitetais.

Pasak KU atstovų, konsorciumas turės specifinę veiklos tematiką, apimančią išmanių urbanizuotų pakrančių tvarumą, vadinamąjį „mėlynąjį“ jūrinės ekonomikos augimą, tarptautinę akademinę veiklą globalioms problemoms spręsti.

Anot universiteto, projektu bus kuriamos naujos bendros tarpdalykinės ir tarptautinės bakalauro, magistro ir doktorantūros studijų programos, nauji mobilumo modeliai, bendros skaitmeninės bibliotekos, vystoma išmanaus universitetinio miestelio idėja, stiprinami moksliniai tyrimai.

Taip pat bus kuriamos jungtinės tyrimų programos, modernios mokymosi technologijos, vyks bendri sportiniai ir kultūriniai renginiai, daugiau dėmesio žadama skirti žmonių su negalia integracijai, vietos bendruomenės poreikiams.

„Partnerių universitetai taip pat turi bendrą viziją dėl naujos tarpvalstybinio universiteto formos, kuri išduotų bendrus Europos laipsnius ir bendrus Europos diplomus. Mobilumas kiekvienoje studijų programoje turėtų pagerinti studentų kalbos įgūdžius ir tarpkultūrines kompetencijas, taip pat sustiprinti jų europietiškumo ir pilietiškumo jausmą“, – teigiama universiteto atsakyme BNS.

Universitetui Europos Komisija trejiems metams yra numačiusi 0,6 mln. eurų – kaip ir kiti, Klaipėdos universitetas tikisi nacionalinės paramos.

A. Monkevičius žada pagalbą

Švietimo ir mokslo ministras Algirdas Monkevičius sveikina iniciatyvą ir žada finansinę pagalbą universitetams. Jis taip pat sako, kad šiomis naujovėmis galėtų pasinaudoti ir kolegijos.

„Lietuva išsiskiria iš kitų Baltijos šalių, kadangi net trys mūsų universitetai buvo atrinkti per pirmąjį projekto etapą. Reikalingas lėšas planuojame. Taip pat galvojame ir skatiname, kad ir kitos Lietuvos aukštosios mokyklos (ypač apie tai kalba kolegijos) galėtų dalyvauti kituose šio projekto etapuose“, – atsakyme BNS teigė ministras.

Filosofas Džordžas Santajana yra pasakęs: „Tie, kurie neprisimena savo praeities, yra pasmerkti ją pakartoti“. Žvelgiant į mūsų aukštąjį mokslą, panašu, kad mes savo praeitį pamiršome, todėl ją ir kartojame. Tiek tarpukariu, tiek dabar aukštąjį mokslą reguliuojantys įstatymai išgyveno tokią pačią evoliuciją: nuo visiškos universitetų laisvės iki pažangą varžančios kontrolės „iš aukščiau“. Verta prisiminti, kokius žingsnius nuėjome, ir pasimokyti iš to, kur suklupome.

Mokslo ir studijų įstatymas paklojo pamatus universitetų autonomijai

Pirmąjį Mokslo ir studijų įstatymą nepriklausomoje Lietuvoje Aukščiausioji taryba-Atkuriamasis Seimas, į kurį buvo išrinkta daug mokslo ir kultūros žmonių, priėmė neprabėgus nei mėnesiui po Sausio 13-tosios nakties, t.y. 1991-ųjų vasario 12 d. Nuo to laiko beveik dešimtmetį, net ir radikaliai besikeičiant Seimo daugumoms, nebuvo pakeistas nei vienas šio įstatymo straipsnis, nepadaryta nei viena pataisa. Jį iniciavo tuometis Mokslo ir studijų departamento direktorius prof. Rimantas Šližys, o tarp rengėjų buvome mes su Kalifornijos universiteto Los Andžele profesoriumi, VDU rektoriumi Algirdu Avižieniu, Vilniaus universiteto rektorius prof. Rolandas Pavilionis ir daugelis kitų akademinės bendruomenės atstovų.

Šio įstatymo pamatiniai principai buvo autonomija, akademinė laisvė, Senato kaip aukščiausios savivaldos institucijos vaidmuo, mokslo ir studijų vienovė, tripakopė studijų sistema, bakalauro ir magistro kvalifikaciniai laipsniai bei daktaro mokslo laipsnis.

Pasinaudodami įstatymo suteikta laisve dauguma tuomečių Lietuvos aukštųjų mokyklų per keletą metų pertvarkė savo studijų programas į universitetines – atsisakyta siauros specializacijos, atnaujintas turinys, įvesti privalomi humanitarinių ir socialinių mokslų dalykų moduliai, studijų kreditų sistema. Taip pat buvo įvesta tripakopė studijų sistema – ketverių metų bakalauro studijos, dvejų metų magistrantūra ir ketverių metų doktorantūra. Tai leido universitetams sėkmingai įveikti šalies ekonominio ir socialinio nuosmukio bei jaunimo „gariūnizacijos“ metus, kai studentų skaičius per penkerius metus buvo sumažėjęs nuo 67 tūkst. iki 51 tūkst. Kitaip sakant buvome „įstoję“ į Europos valstybių su mažiausiu studentų skaičiumi tūkstančiui gyventojų draugiją.

Taigi, 1995-aisiais Lietuvos universitetai ir akademijos jau turėjo sukurtą studijų ir mokslo sistemą, apie kurią kitos Europos valstybės pradėjo mąstyti tik 1999 m. pasirašydamos taip vadinamą Bolonijos deklaraciją. Per kitus penkerius metus universitetuose ne tik atsistatė, bet ir išaugo jaunimo, norinčio įgyti universitetinį išsilavinimą, skaičius: 1999–2000 mokslo metais juose studijavo daugiau nei 82 tūkst. studentų.

Dar po penkerių metų į Europos Sąjungą įstojome kaip viena iš labiausiai išsilavinusių valstybių, kurios universitetuose ir akademijose studijavo daugiau nei 134 tūkst. studentų, o studentų skaičius tūkstančiui gyventojų viršijo penkiolikos senbuvių vidurkį.

Aukštojo mokslo įstatymas – posūkis valstybinio reguliavimo link

1992 m. rudenį po pirmalaikių rinkimų absoliučią daugumą Seime turėjo kairieji – Lietuvos demokratinė darbo partija. Vis dėl to šiam Seimui, į kurį buvo išrinkta nemaža dalis žinomų mokslo ir kultūros žmonių, o švietimo, mokslo ir kultūros komitetui vadovavo prie Sąjūdžio ištakų stovėjęs prof. Bronislovas Genzelis, buvo priimtinos pamatinės Mokslo ir studijų įstatymo nuostatos. 1994 m. buvo įkurta Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM). Pirmieji du jos ministrai Lietuvos mokslų akademijos nariai prof. Vladislavas Domarkas ir prof. Zigmas Zinkevičius (nuo 1996 m.) nepalaikė besiformuojančios mokslo valdininkijos „iniciatyvų“ riboti universitetų autonomiją.

Situacija pasikeitė, kai 1998 m. švietimo ir mokslo ministru buvo paskirtas poetas ir eseistas Kornelijus Platelis, neturintis darbo patirties mokslo ir studijų sistemoje. Ministerijos valdininkai, įvertinę penkerių metų „patirtį“ bandant revizuoti Mokslo ir studijų įstatymą, „įsiūlo“ ministrui idėją rengti naują Aukštojo mokslo įstatymą. LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas sudaro įstatymo projekto parengimo grupę, į kurią įtraukiami ir dviejų universitetų rektoriai – aš, tuometinis VDU rektorius, ir Kauno technologijos universiteto rektorius prof. Kęstutis Kriščiūnas.

ŠMM valdininkai šiuo įstatymu siekė įteisinti dvi pagrindines nuostatas. Pirmąją pavadinčiau „visa valdžia taryboms“. Jos esmė – apriboti universitetų autonomiją, perduodant senatų, kaip aukščiausių akademinės bendruomenės savivaldos institucijų, pagrindines funkcijas taryboms, kurių daugumą narių skirtų ministras. Tuomet pavyko įtikinti Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininką dr. Žibartą Jackūną, kad tai visiškas „akibrokštas“ ne tik pirmajam Mokslo ir studijų įstatymui, bet ir LR Konstitucijai. Matyt, ir pati frazė „visa valdžia taryboms“ dar „erzino“ tuometės konservatorių daugumos ausis. Galiausiai, taryboms buvo priskirtos ne valdymo, bet visuomeninės kontrolės ir globos funkcijos.

Antrąją nuostatą būtų galima pavadinti „paverskime technikumus aukštosiomis mokyklomis“. Jos esmė – dar nuo sovietmečio likusią specialiojo vidurinio mokslo sistemą (apie 70 buvusių technikumų ir kitų aukštesniųjų mokyklų) „įkomponuoti“ į aukštojo mokslo sistemą, kuriant trimetes kolegijas. Pati idėja buvo priimtina su sąlyga, kad kolegijos koncentruosis regionuose, kur jaunimas galėtų įgyti profesinį išsilavinimą, o nedygs „kaip grybai po lietaus“ universitetiniuose miestuose. Deja, ŠMM valdininkai užmiršo „džentelmeniškus“ pažadus – po keleto metų Lietuva į Europos Sąjungą įstojo turėdama ne 15 (10 universitetų ir 5 akademijas), bet 48 aukštąsias mokyklas (sic!). Kolegijose mokėsi daugiau nei 52 tūkst. arba vienas ketvirtadalis Lietuvos studentų, dauguma universitetiniuose miestuose. Dabar, minint įstojimo į ES 15-ąsias metines, kolegijose profesijos bakalauro siekia 30 proc. studentų, o regioninės kolegijos „sunyko“ – šiais metais į Vilniaus ir Kauno kolegijas priimta per 80 proc. pirmakursių.

Taigi, nors 2000 m. spalį priimtame Aukštojo mokslo įstatyme buvo išsaugota universitetų autonomija, jame buvo ženkliai sustiprintas aukštojo mokslo valstybinis reguliavimas. Įstatymas kas keletą metų ir toliau vis buvo „tobulinamas“, Švietimo ir mokslo ministerijai vis daugiau „uzurpuojant“ universitetų teisių.

Ministerija, vykdydama mokslo ir studijų sistemos valstybinį reguliavimą, privalėjo atsižvelgti bent į Lietuvos universitetų rektorių konferencijos (LURK), Lietuvos mokslų akademijos (LMA), Lietuvos mokslo tarybos (LMT) ir kitų ekspertinių institucijų nuomonę bei siūlymus. Švietimo ir mokslo ministrai dr. Algirdas Monkevičius ir dr. Remigijus Motuzas, atstovavę socialliberalus ir socialdemokratus, sugebėjo išlaikyti pusiausvyrą tarp mokslo biurokratijos „radikalų“ ir universitetų rektorių konferencijos skirtingų požiūrių į universitetų autonomiją bei senatų ir tarybų įgaliojimus. Rektorių konferenciją palaikė ir tuometis Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas akademikas, intelektualas, buvęs Vilniaus universiteto Rolandas Pavilionis. Kitais klausimais – savo lėšomis studijuojančiųjų pirmos pakopos dieninėse studijose atsisakymas, įvedant įmokų už studijas sistemą, aukštojo mokslo kokybės vertinimo sistemos plėtra kviečiant užsienio ekspertus – buvo abipusis universitetų ir ministerijos sutarimas.

Dar 2004 m. Europos universitetų asociacijos (EUA) ekspertai atliko Vilniaus ir Vytauto Didžiojo universitetų vertinimą. Tais pačiais metais LURK parengė ir įteikė ministerijai projektą, kuriuo buvo siekiama didinti studijų programų kokybę atsisakant jų dubliavimo ir siauros specializacijos. Švietimo ir mokslo ministre paskyrus socialdemokratų atstovę Romą Žakaitienę, kuri iki tol keletą metų kuravo kultūros sritį, šis projektas taip ir „nugulė“ ministerijos valdininkų stalčiuose. Nors naujoji ministrė priklausė socialdemokratų elitui, ministerija nesugebėjo deramai atlikti ir vienos iš svarbiausių jai paskirtų valstybinio reguliavimo funkcijų – užtikrinti valstybės lėšas mokslo ir studijų sistemai.  Tuo metu valstybės skiriamos lėšos vienam studentui pagal perkamosios galios paritetą buvo beveik keturis kartus mažesnės nei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) šalių vidurkis. Todėl universitetai, iš valstybės gaudami apie 60 proc. jų veiklai būtinų lėšų, buvo privesti plėsti mokamas studijas. Vis dėlto, iki 2008-ųjų buvo bent jau išlaikyta dar 1991-ųjų vasarą priimta daugmaž pagal mokslinės kompetencijos lygį subalansuota dėstytojų ir mokslo darbuotojų atlyginimo sistema.

„Krepšelių reforma“: nuo universiteto kaip mokslo ir kultūros židinio iki akcinės bendrovės

Po 2008 m. Seimo rinkimų į valdžią sugrįžo jau pradėję „modernėti“ konservatoriai, ŠMM vairą atidavę liberalui ministrui Gintarui Steponavičiui ir viceministrei dr. Nerijai Putinaitei. Abu tuoj pat „griebėsi reformuoti“ aukštąjį mokslą pagal savąją ideologiją, siekiant paversti universitetus verslo bendrovėmis. Jos esmė – universitetai ne mokslo ir kultūros židiniai, kuriuose kuriamos, kaupiamos, perduodamos ir skleidžiamos naujos žinios ir idėjos, bet akcinės bendrovės, kurios teikia „paslaugas“ studentams ir verslui neoliberaliomis studijų ir mokslo rinkos sąlygomis. 2009 m. priimtame naujajame Mokslo ir studijų įstatyme įgyvendinamos dvi pamatinės nuostatos. Pirmoji – jau minėta „visa valdžia taryboms“, kuri suvaržė universitetų autonomiją, ir atvėrė vartus neproporcingai verslo grupių įtakai. Antroji – universitetų finansavimas per krepšelius, kurie „keliauja“ paskui studentą. Tuo buvo pakirstos ne tik universitetinės bendruomenės vienybės šaknys, bet ir įteisinta „skaldyk ir valdyk“ moralė.

Pirmoji „krepšelių reformos“ grėsmę pajuto Lietuvos veterinarijos akademija, kuri jau po pirmųjų dviejų metų „prisiglaudė“ prie stipresniojo – Kauno medicinos universiteto. Taip gimė Lietuvos sveikatos mokslų universitetas. Kai matau gęstantį Klaipėdos universitetą, prisimenu, kad 1990–1991 m. palaikiau šio Lietuvai geopolitiškai svarbaus universiteto įkūrimo idėją: buvau laikinosios Klaipėdos universiteto įkūrimo tarybos narys, vėliau – ir Senato narys. Vien per pastaruosius penkerius metus priėmimas į universiteto bakalauro studijas smuko tris kartus – jame nori studijuoti vos 2 proc. pirmakursių, jūrinės studijų programos nesurenka studentų. Po šių metų priėmimo turėtų baigtis jau keletą metų besitęsianti ir Šiaulių universiteto „agonija“. Kažin, ar išgyvens Lietuvos sporto ir Mykolo Riomerio universitetai, kurių „gyvybę“ palaiko tik mokantys už studijas studentai. Iki „krepšelių reformos“ šiuose universitetuose ir akademijoje studijavo apie trečdalis Lietuvos studentų.

„Krepšelių reformos“ dešimtmetį vainikavo Aleksandro Stulginskio ir Lietuvos edukologijos universitetų įsijungimas į Vytauto Didžiojo universitetą. Nors tai Valstiečių ir žaliųjų sąjungos pradėtos reformos, bet jo ištakos glūdi „krepšelių reformoje“. Kaip ir Kauno technologijos universiteto, kuris anksčiau prilygo Vilniaus universitetui, daugiau kaip dvigubas „susitraukimas“. Ar buvo galima laukti kitų rezultatų, kai tuometės Švietimo ir mokslo ministrės „profesionalės“ Jurgitos Petrauskienės retorika – „iššūkiai“, „pokyčiai“, „proveržiai“ – labiau priminė sovietmečio vadų kalbas.

„Krepšelių reforma“ „sutraukė“ studentų potencialą ir valstybės skiriamas lėšas į sostinę. Jei iki jos pusė valstybės finansuojamų vietų buvo skiriama Vilniaus, o kita pusė – Kauno, Klaipėdos ir Šiaulių universitetams, tai po šių metų priėmimo jau du trečdaliai abiturientų apsistos sostinėje. Tai reiškia, kad ir toliau nyks regionai, augs socialinė atskirtis, nors pagal šį rodiklį ir taip jau esame ES valstybių „dugne“.

Suprantamas didesnės dalies gyventojų noras gyventi Vilniuje – ten aukštesnis gyvenimo lygis, vidutiniai atlyginimai pusantro karto didesni nei daugumoje kitų savivaldybių, geresnės karjeros, ypač viešajame sektoriuje, perspektyvos. Trauka jau yra, o jei ji dar ir paskatinama – regionai traukiasi. Jei toks ir buvo „krepšelių reformos“ tikslas – gerovė vienam miestui, kuriame sukuriama 40 proc. bendrojo vidaus produkto, ar vienam universitetui, kuris surenka 40 proc. krepšelių – jis pavyko su kaupu. Kaip sakoma, „kas galėtų tai paneigti“, jei nei buvusi, nei esama Vyriausybė „nepastebėjo“ šių tendencijų.

Šių metų priėmimas dar kartą patvirtino tai, kad beliko tik penki pilnaverčiai – du Vilniuje ir trys Kaune – universitetai, kurie ne tik „surenka“ beveik 90 proc. valstybės finansuojamų pirmakursių, bet ir tarptautiniuose reitinguose patenka į pirmąjį tūkstantuką arba tarp 3 proc. geriausių pasaulio universitetų.

Vėl kryžkelėje: ar tapsime gerovės valstybe?

Ateities istorikai vertins šį dešimtmetį ne tik kaip Lietuvos „išsivaikščiojimo“, bet ir universitetų „tuštėjimo“ metą – 2018–2019 mokslo metais universitetuose ir akademijose beliko 77 tūkst. studentų, o ateinančiais metais jų bus dar mažiau. Tai šiek tiek daugiau nei pusė to, ką turėjome iki „krepšelių reformos“. Kitaip tariant „sugrįžome“ į 1998-uosius. Kuri kita ES valstybė gali pasigirti tokiu „pasiekimu“? Ar Lietuva, į kurios universitetus pasirengę įstoti vos trečdalis tų metų laidos abiturientų, bus pajėgi tapti gerovės valstybe?

Juolab, kad Damoklo kardas, kaip „kabėjo“, taip ir „tebekaba“ virš mokytojų rengimo sistemos. Nors iš aukštų tribūnų girdime, kad per penkerius metus bus atstatytas mokytojo profesijos prestižas ir į mokyklas plūstels naujos kartos mokytojai, kelių metų priėmimo rezultatai byloja ką kita. Tik Vytauto Didžiojo universitetui, vieninteliam iš trijų mokytojų rengimo centrų, šiemet pavyko surinkti gausesnį būrelį norinčiųjų tapti dalykų mokytojais: biologais, fizikais, geografais, istorikais, lituanistais ar matematikais. Atrodo, kad tik darželiai ir pradinės mokyklos sulauks pedagogų.

Be to, tik esminis lūžis link „tiksliukų“, dabar moderniai vadinamų STEAM (gamtos mokslai, technologijos, inžinerija, menai ir matematika), bendrojo lavinimo mokyklose paliks viltį, kad valstybės su aukštos pridėtinės vertės verslu ir paslaugomis, inovacijomis, ketvirtąja pramonės revoliucija ar fintechais vizija dar gali tapti tikrove. Jau dabar trūksta abiturientų, kurie tenkintų bent minimalius konkursinio balo reikalavimus valstybės finansuojamoms studijoms inžinerijos ir technologijų, tarp jų ir informacinių, kryptyse. Ir kaip jų netrūks, jei beveik 3000 šių metų abiturientų „neįkando“ net ir penktos klasės lygio valstybinio matematikos egzamino užduočių.

Galbūt šioje „kryžkelėje“ teisinga kryptimi pasuks „labiau patyręs“ dr. A. Monkevičius, į Švietimo, mokslo ir sporto ministro kėdę sugrįžęs iš Mykolo Riomerio universiteto rektoriaus pozicijos? Juolab, kad viceministru, atsakingu už aukštąjį mokslą, pakviestas žinomas mokslininkas prof. Voldemaras Razumas, dešimtmetį vadovavęs Lietuvos mokslų akademijai, o Švietimo ir mokslo komiteto pirmininku tebėra akademikas Eugenijus Jovaiša. Tiesa, laiko iki kitų Seimo rinkimų liko nedaug...

Ar istorija kartojasi? Istorija nesikartoja, bet jos žinojimas padeda atskleisti pasikartojančias tendencijas, kartais net dėsningumus. Maždaug per dešimtmetį valstybėje įsigali „biurokratijos kultūra“ – susiformuoja valdininkų elitas, persipina politikų, partijų, verslo ar net mokslo grupių interesai, išsikeroja nepotizmo „voratinklis“, didėja valdžios alkis. Universitetai, kurie turi ne tik intelektualinį potencialą, bet ir patrauklią infrastruktūrą ir „geistiną“ geografinę lokaciją, pirmieji, kaip ir švietimo ar sveikatos apsaugos sritys, tampa reformų „audrų“ aukomis. Matyt, tik stipri pilietinė visuomenė, kurios branduolį sudarys aktyvios mokslininkų, mokytojų, gydytojų, kultūros darbuotojų bendruomenės, gali tapti atsvara „biurokratijos kultūrai“, kuri beveik po kiekvienų Seimo rinkimų pražysta vis naujomis spalvomis.

Šiam projektui numatyta per artimiausius trejus metus skirti iki 85 milijonų eurų, juo siekiama kurti aukšto lygio universitetų tinklus.

Trys Lietuvos universitetai pateko tarp 114 atrinktų aukštųjų mokyklų, kurios susibūrė į septyniolika aljansų.

Vilniaus universitetas pranešė, jog ARQUS Europos universitetų aljansas, kuriam priklauso VU, sieks stiprinti aukšto lygio Europos universitetų konkurencingumą bei didinti mokslo ir studijų kokybę.

„Šiandien turime išmokti sinergiškai dirbti, kryptingai kelti kokybės kartelę aukštyn ir ARQUS Europos universitetų aljanso įkūrimas buvo kritinis lūžis šioje srityje. Šiandien, turėdami EK teigiamą atsakymą dėl finansavimo, matome žalią šviesą visu greičiu įgyvendinti suplanuotus projektus, kurių rezultatus pajus visa šiandienos ir ateities akademinė bendruomenė“, – teigia universiteto rektorius Artūras Žukauskas.

ARQUS Europos universitetų aljansas buvo įkurtas beveik prieš dvejus metus.

Europos inovatyviųjų universitetų konsorciumas (ECIU), kurio narys yra Kauno technologijos universitetas (KTU), už gautas lėšas diegs pilotinį aukštojo mokslo modelį Europoje.

Trejus metus truksiančio projekto metu ECIU universitetai įgyvendins naują tarptautinę aukštojo mokslo koncepciją, kuri remsis iššūkiais grindžiamu mokymusi vietoje Europoje vyraujančio laipsnį suteikiančio aukštojo mokslo modelio.

„Šis projektas – neįtikėtinas laimėjimas ne tik mūsų universitetui, bet ir Lietuvai bei visam Baltijos regionui. KTU turi unikalią galimybę kartu su ECIU konsorciumo nariais kurti ateities Europos universitetą“, – pranešime teigia KTU rektorius Eugenijus Valatka.

Šiuo bandomuoju projektu Europos Komisija siekia sukurti tinklus, kurie leistų aktyviau keistis studentais ir dėstytojais. Tikimasi, kad glaudesnis bendradarbiavimas padės skatinti konkurencingumą, siekiant atsverti augančią JAV ir Kinijos įtaką.

Kiekvienas aljansas gaus po penkis milijonus eurų.

Perskaičiuoti balai

Į "Kauno dieną" kreipėsi kelerius metus JAV gyvenusi, tačiau dabar į Lietuvą grįžusi kauniečių šeima. Juos papiktino Lietuvos švietimo sistemos spragos, kurios beveik užveria emigrantams aukštųjų mokyklų duris.

Kaunietė Vilma pasakojo, kad keleriems metams į JAV jų šeima nusprendė išvykti, nes sūnus – sportininkas. Lietuvoje jam buvo sudėtinga suderinti mokslus vidurinėje mokykloje ir sportą, o už Atlanto tokia galimybė buvo. Sūnus JAV mokėsi kelerius metus ir įgijo vidurinį išsilavinimą.

Kauniečiui sekėsi mokslai, jis ten gaudavo aukščiausius įvertinimus. Amerikoje mokiniai vertinami kitokia sistema. Čia rašomi ne pažymiai, o įvertinimai raidėmis. Tad lietuvio atestate pažymėti "A" balai.

Grįžus į Lietuvą, raidėmis žymimą mokslo įvertinimą reikėjo perskaičiuoti ir paversti dešimtbale vertinimo sistema. Kadangi jaunuolis JAV rinko aukščiausius įvertinimus, kauniečių šeima tikėjosi, kad ir Lietuvoje bus pripažinta, jog jis mokėsi dešimtukais. Tačiau atsitiko visiškai kitaip. Paaiškėjo, kad svetur vidurinį išsilavinimą įgiję lietuviai savo šalyje niekada nebus dešimtukininkais.

"Iškilo problemų, nes ten išduoti atestatiniai pažymiai turi atitikti Lietuvos. Vyksta perskaičiavimai ir atsiranda neteisybė. Studijų kokybės vertinimo centras perskaičiuoja balus. Ir su darbuotojais diskutavau, kad sukurta tokia sistema, jog, perskaičiuojant balus iš JAV sistemos į lietuviškąją, balas visada mažėja. Jei ten gavo "A" įvertinimą (tai yra aukščiausias balas), Lietuvoje bus 9,7 balo. Kad ir kaip gerai ten mokeisi, čia vis tiek būsi prastesnis. Paradoksas, kad, perskaičiavus balus, labai gabių vaikų balų vidurkis Lietuvoje tampa mažesnis", – stebėjosi Vilma.

Tad, perskaičiuojant balus į lietuvišką sistemą, anglų kalba nurodoma kaip gimtoji. Nors ir taip aišku, kad būtent lietuvių kalba yra gimtoji.

Kita gimtoji kalba?

Dar viena problema, su kuria susidūrė vidurinį išsilavinimą užsienyje įgijęs jaunuolis, – gimtoji kalba. Tarsi dėl to neturėtų kilti klausimų, juk lietuvis užsienyje praleido vos porą metų. Tačiau Lietuvos institucijos nusprendžia, kad jei vaikas mokyklą baigė JAV ir turi šios šalies mokyklos atestatą, jis pakeitė ir gimtąją kalbą. Lietuvio gimtoji kalba staiga oficialiai tampa anglų.

"Jis JAV mokykloje, žinoma, nelaikė lietuvių kalbos egzamino. Tad, perskaičiuojant balus į lietuvišką sistemą, anglų kalba nurodoma kaip gimtoji. Nors ir taip aišku, kad būtent lietuvių kalba yra gimtoji. Dėl tokio priskyrimo dar žemėja balų vidurkis", – stebėjosi mama.

Studijos kitur

Kaunietę stebina valdžios dažnai kartojamos viltys, kuriami neaiškūs projektai, kaip paskatinti emigrantus sugrįžti į Lietuvą. Ji neabejoja, kad, esant tokiai švietimo sistemai, emigrantai tik atbaidomi nuo sugrįžimo.

"Mūsų šeima skatina lietuvybę, todėl ir grįžome į Lietuvą, tačiau mūsų atveju tampa sudėtingiau studijuoti Lietuvoje aukštosiose mokyklose", – tikino mama.

Anot jos, sūnus norėjo Lietuvoje įgyti prestižinę specialybę, kur stojant yra kiekvienas balas svarbus. Šiuo atveju mūsų šalies švietimo sistema sumenkino jaunuolio mokslo pasiekimus, todėl šeima nusprendė studijas pasirinkti tarptautiniame universitete.

"Jei vaikas nori stoti į tą specialybę, kur yra didelis konkursas, visi po kablelio esantys skaičiai yra svarbūs. Išvykus į geresnę švietimo sistemą turinčią šalį, sūnus mokėsi JAV 16-oje vietoje esančioje mokykloje, dabar, grįžęs į problemiškesnę švietimo sistemą, tampi prastesniu mokiniu? Tai įvertinę, mes išsigandome, nes šiuo atveju nuo mūsų niekas nepriklausė, todėl pasirinkome tarptautinį universitetą. Kitaip sakant, mano sūnui uždaryti norimų Lietuvos universitetų ir čia įgyjamų specialybių keliai", – problemą vardijo Vilma.

Ji tikino, kad sūnus tikrai galėjo įstoti ir į Lietuvos aukštąją mokyklą, tačiau ne į tas specialybes, kurias jis norėtų. Anot moters, studijuoti būtų galima nebent ten, kur surenkama mažai studentų ir yra mažas stojimų konkursas.

Palengvina stojimą?

Švietimo ir mokslo ministerija laikosi kitokios pozicijos – dabar galiojanti balų perskaičiavimo sistema esą palengvina stojimą į Lietuvos universitetus vidurinį išsilavinimą užsienyje įgijusiems jaunuoliams.

Švietimo ir mokslo viceministras Giedrius Viliūnas aiškina, kad  skirtingos šalys turi skirtingas balų skaičiavimo sistemas.

"Jei stojantysis baigė mokyklą užsienyje ir nėra laikęs lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino, vietoj šio egzamino, skaičiuojant konkursinį balą, imamas jo turimas mokomosios kalbos egzamino įvertinimas. Tai daroma siekiant sudaryti palankias sąlygas grįžti į Lietuvą studijuoti užsienyje besimokantiems lietuviams, kurie neturi galimybės laikyti lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzamino. Jei studijos, į kurias pretenduoja užsienyje išsilavinimą įgijęs stojantysis, organizuojamos lietuvių kalba, jis turi įrodyti savo lietuvių kalbos mokėjimo lygį", – aiškino viceministras.

Anot G.Viliūno, ministerijos žiniomis, kasmet Lietuvos aukštosiose mokyklose studijuoja bent pusantro šimto užsienio lietuvių, nes yra sukurta skatinimo sistema. "Skatinant užsienio lietuvius studijuoti Lietuvos aukštosiose mokyklose, užsienio lietuviams prie apskaičiuoto konkursinio balo pridedamas vienas papildomas balas, o asmenims, užsienyje baigusiems lietuviškas mokyklas, – dar vienas papildomas balas.

Be to, užsienio lietuviai, studijuojantys Lietuvoje, konkurso būdu gali pretenduoti į paramą studijoms – stipendiją ir socialinę išmoką, kuri priklauso nuo socialinės studento padėties. Tad užsienyje mokyklas baigusiems lietuviams durys tikrai neužvertos, kviečiame visus, svarstančius grįžti į tėvynę studijuoti, pasinaudoti studijų Lietuvoje galimybėmis", – komentavo G.Viliūnas.

Vytauto Didžiojo (VDU), Kauno technologijos (KTU), Lietuvos sveikatos mokslų (LSMU) universitetai ir Lietuvos energetikos institutas (LEI) įsteigė mokslo fondą, kuris finansuos  bendrus tyrimus. Tarp laimėjusiųjų finansavimą šiemet pateko projektai, skirti branduolinių įrenginių saugai, vėžio ir diabeto gydymui, baltymų mitybinės vertės tyrimams, genetikos įtakai rizikingam alkoholio vartojimui.

„Tai tikrai vizionieriškas žingsnis, kadangi niekas anksčiau Lietuvoje tokio fondo nebuvo sudaręs – tai galimybė mokslo ir studijų institucijų mokslininkams sutelkti pajėgas. Buvau maloniai nustebinta dėl aktyvaus dalyvavimo. Tikiuosi, kad VDU praturtins šį mokslo fondą socialinių ir humanitarinių mokslų projektais, edukologijos, psichologijos, istorijos, menotyros kryptyse“, – teigė VDU mokslo prorektorė prof. dr. Julija Kiršienė.

Fondo steigėjai ketinimus bendrai finansuoti projektus įtvirtino sutartimi. Konkurse dalyvavę projektai buvo vertinami pagal šešis vertinimo kriterijus, tarp kurių vienas svarbiausių – jų praktinis pritaikymas, galimybė patentuoti ir komercializuoti projekto rezultatus. Taip pat buvo įvertinta galimybė teikti paraiškas išoriniam finansavimui gauti – pavyzdžiui, iš ES bendrosios mokslinių tyrimų ir inovacijų programos „Horizon 2020“.

Likusieji kriterijai įvertino tyrimų naujumą ir aktualumą, reikšmę mokslo raidai ir ekonominį, socialinį poveikį, projekto vadovo bei vykdytojų kompetenciją ir įdirbį projekto srityje, numatomų išlaidų tikslingumą, tikslo, uždavinių racionalumą ir pagrįstumą, tarpkryptinių arba tarpsritinių mokslinių tyrimų naudą žinių atsiradimui ir kitus veiksnius.

Bendra universitetų vertinimo komisija iš 29 pateiktų išrinko 11 projektų, kuriems nuspręsta skirti finansavimą. Tarp laimėtojų pateko projektai, skirti genetikos įtakai alkoholio vartojimui, sveikatos inovacijoms, branduolinių įrenginių saugai ir kitoms temoms, kuriuos vykdo VDU, LSMU, LEI ir KTU mokslininkai. Vienas iš finansuojamų KTU ir LSMU projektų numato kurti senyvo amžiaus pacientams pritaikytus maisto produktus, praturtintus mikronutrientais – vitaminais, mineralais ir kitomis naudingomis medžiagomis. Kitas projektas, kurį vykdo VDU ir LSMU tyrėjai, siekia nustatyti priklausomybių ligoms būdingas paveldimas savybes, apjungiant genetiką, asmenybę ir priklausomybę alkoholiui.

Bendri skirtingų universitetų projektai leidžia ne tik gauti platesnį finansavimą, bet ir efektyviau išvystyti idėjas, kurias galima patentuoti ir pritaikyti versle, pažymėjo LSMU prorektorė mokslui, prof. Vaiva Lesauskaitė. „Manau, kad tai leidžia būtent toks skirtingų sričių padengimas – technologijų, biomedicinos, socialinių mokslų. Labai norėjome, kad projektuose būtų socialiniai mokslai, nes jie yra lyg kelkraštis, kuris parodo ribas – kas yra reikalinga ir naudinga visuomenei“, – paaiškino prof. V. Lesauskaitė.

Jono Petronio nuotr.

KTU mokslo ir inovacijų prorektorės pareigas laikinai einanti prof. Asta Pundzienė pritarė, kad socialinių mokslų projektų poreikis yra itin didelis. „Labai džiaugiamės, kad fondas išsiplėtė ir darbai įgauna pagreitį. Norėtųsi, kad socialinių mokslų būtų netgi daugiau, nei dabar. Svarbiausia, kad projektai būtų kokybiški, vestų į rezultatą – su laiku atsiras daugiau tarpdisciplininių darbų“, – sakė prof. A. Pundzienė.

„Mes taip pat džiaugiamės bendradarbiavimu – pradžioje ketinome finansuoti tik vieną projektą, bet vėliau, išaugus susidomėjimui, nusprendėme finansuoti du. Tikėtina, kad vykdysime bendrus projektus su VDU ir KTU“, – atskleidė LEI direktorius dr. Sigitas Rimkevičius.

VDU, KTU, LSMU ir LEI taip pat priklauso asociacijai „Santakos slėnis“, kuri vienija ir integruoja jų bei verslo įmonių AB „Kauno tiltai“, koncernų „Achemos grupė“ ir „MG Baltic“ veiklas.

Pasiūlymus dėl Klaipėdos mokslo institucijų tinklo Vyriausybei besirengiantis pateikti V.Grubliauskas taip pat teigia, kad vizijos, kaip sistemiškai pertvarkyti tinklą, uostamiestis nepasiūlys.

„Nelabai įsivaizduoju, kaip suderinti tinklą neturint galių. Kaip siūlyti savo modelį, kuris Vilniuje jau, ko gero, seniai sulipdytas – tegu nevertina niekas to kaip bėgimo nuo sprendimo, bet modelį turi matyti steigėjas, šeimininkas. Mes (...) neturime pakankamai finansinės ir turinio informacijos. Siūlyti sprendimus, kurie būtų įvardyti kaip proceso, kurio realiai nebuvo, imitacija - nemanau, kad tai pats efektyviausias žingsnis“, – BNS antradienį sakė V.Grubliauskas.

Anot jo, diskutuojant su regiono mokslo įstaigomis, pirmiausia jos išsako siekį išlikti. Atsakymą Švietimo ir mokslo ministerijai žadama išsiųsti antradienį.

„Natūralu, kad matant labai skirtingus plataus institucijų rato atsakymus, kalbėti apie vientisą vaizdą, koks turėtų būti tinklas, būtų labai sudėtinga. Kiekvienas institutas: ar atskirtos savivaldybės, ar pramonininkai, ar kolegijos, ar universitetas, ar dar kiti institutai, kurių buvo užklausta, iš savo pozicijos išsakė tam tikrą lūkestį, bet negalima būtų to vardinti kaip sisteminio visa apimančio sprendimo (...). Kiekvienas šioje situacijoje pirmiausiai žiūri savo institucijos egzistencinio aspekto, išgyvenimo aspekto, o ne tapimo kažkam patrankų mėsa ar donoru sergančiam organizmui“, – aiškino meras.

Jis taip pat sakė, kad Klaipėda ministerijai teikiamuose pasiūlymuose vienareikšmiškai pasisako tik už savarankiško universiteto išsaugojimą

„Klaipėdos miestui ir Klaipėdos regionui universitetas, universitetinis aukštasis išsilavinimas yra tiesiog būtinas, tai net nekvestionuotina, tai yra aksioma, kad Klaipėdos universitetas turi išlikti. Lygiai kaip ir aksioma, kad toks, koks yra šiandien universitetas, nepriimtinas ne tik Vyriausybei, ministerijai, bet turbūt nelabai atitinka ir miesto bei regiono poreikius ir lūkesčius. Jis neišvengiamai turi keistis, optimizuotis ir tai, ko gero, yra kelias į išlikimą“, – dėstė V.Grubliauskas.

Jis sakė, kad pertvarkomas universitetas galėtų atsisakyti dalies programų, kurios dubliuoja kitų regiono ir šalies universitetų programas, ir turėtų daugiausia dėmesio skirti jūriniams moksliniams tyrimams.

Vyriausybei pasiūlymus dėl aukštojo mokslo institucijų tinklo pertvarkos buvo galima pateikti iki šios savaitės. Švietimo ir mokslo ministerija BNS teigė, kad pasiūlymai ją vis dar pasiekia, jie vertinami, sisteminami ir bus komentuojami vėliau.

Sausį premjeras Saulius Skvernelis su švietimo ir mokslo ministre Jurgita Petrauskiene, pristatęs planuojamą aukštojo mokslo tinklo pertvarką, sakė, kad Lietuvoje galėtų likti iki penkių universitetų, nors pabrėžė, kad tai nėra galutinis skaičius.

„Ir dar kas svarbu – mes nekalbame apie universitetinio mokslo eliminavimą iš šalies regionų, tikrai nekalbame, tai turi išlikti ir tai išliks, nes yra vienas iš prioritetų“, – tuomet kalbėjo S.Skvernelis.

Kita vertus, jis tvirtino, jog tai nereiškia, kad bus išsaugoti atskiri Šiaulių ir Klaipėdos universitetai.

Šiuo metu Lietuvoje veikia 14 valstybinių universitetų bei kelios dešimtys kolegijų.

Politikai kartoja visiškai aklai nesekti kitos valstybės patirtimi, bet kaip sumažinti išsikerojusį aukštojo mokslo tinklą, taip pat dar nežino.

Suomių patirtis

Suomiai aukštųjų mokyklų reformos aktą priėmė 2009-aisiais. Tai universitetams suteikė visišką autonomiją – jie atskirti ir nebekontroliuojami valstybės, o pagrindine misija liko švietimas ir tyrimai. Aukštosios mokyklos galėjo savarankiškai nuspręsti, tapti arba viešais, arba privačiais universitetais. Aukštąjį švietimą Suomijoje teikia politechnikumai ir universitetai. Pastarieji pabrėžia mokslinius tyrimus ir teoriją, o politechnikumuose – daugiau praktikos.

Prieš trejus metus Joensuu ir Kuopio universitetai buvo sujungti į Rytų Suomijos universitetą. Helsinkio technologijų universitetas, Helsinkio ekonomikos mokykla bei Menų ir dizaino universitetas tapo Aalto universitetu. Sibelius akademija, Teatro akademija ir Taikomųjų menų akademija buvo sujungti į Menų universitetą.

Iš 21 universiteto liko 15, tuo metu beveik dukart gyventojų skaičiumi mažesnėje Lietuvoje yra 45 aukštosios mokyklos. Lietuva turi net 1,8 tūkst. studijų programų, kai, pavyzdžiui, Suomijoje yra registruota tik 450 studijų programų.

Reforma buvo reikalinga tam, kad universitetai geriau reaguotų į pokyčius, mažiau rizikuotų paskirstydami išteklius, geriau konkuruotų dėl tarptautinio tyrimų finansavimo, bendradarbiautų su užsienio universitetais ir tyrimų institutais, užtikrintų tyrimų ir mokymo kokybę bei efektyvumą, sustiprintų poziciją inovacijomis.

Nebe valstybė, bet pati aukštosios mokyklos vadovybė gali spręsti dėl darbuotojų priėmimo tvarkos – tai suteikė konkurencingumo ir galimybę įdarbinti geriausius specialistus. Suomijoje universitetai gali naudotis finansavimu iš valstybės ir sulaukti investicijų iš verslo. Tai leidžia plėtoti mokslą ir tapti įtakingesniais, apsaugo jų finansinę padėtį ir mokumą.

Iš Suomijos galima pasimokyti vieno dalyko, kuris yra jų stiprybės priežastis – tai investavimas į mokytojus. Mokytojo profesija Suomijoje yra prestižinė, ją renkasi gabiausi absolventai.

Mažiausiai 40 proc. viešojo universiteto tarybos narių yra išorės žmonės. Jie renkami Senato, kurio daugumą taip pat gali sudaryti ne universiteto žmonės. Tarybos pirmininkas ir vicepirmininkas renkami išorės narių. Privataus universiteto valdyba turi septynis narius, iš kurių tris paskiria universiteto steigėjai. Kandidatų skaičius turi būti mažiausiai du kartus didesnis, nei yra vietų. Valdyba skiriama visų universiteto administracijos narių. Tarybos pirmininkas ir vicepirmininkas turi būti išorės žmonės.

Tarp kita ko

Suomijos aukštojo mokslo finansavimo mažinimas

Politechnikumai kitąmet neteks 30 mln. eurų, o per trejus metus bus praradę dešimtadalį finansavimo. Finansavimas buvo sumažėjęs ir prieš tai. Vadinasi, reikės atleisti nemažai darbuotojų ir atsisakyti kai kurių programų. Universitetai kitąmet neteks 75 mln. eurų ir beveik 200 mln. eurų per trejus metus.

Universitetams taip pat teks atsisakyti daugelio studijų programų ir darbuotojų paslaugų. Pavyzdžiui, Helsinkio universitetas paskelbė, kad laikinai atleis 1200 darbuotojų. Suomijoje mokslas yra nemokamas ir visiems prieinamas. Tačiau nuo kitų metų daugelis universitetų pristatys mokestį užsienio studentams iš ne Europos Sąjungos ir Europos ekonominės erdvės šalių.

Lietuvos politikai apie aukštąjį mokslą

Švietimo ir mokslo komiteto pirmininkas valstietis Eugenijus Jovaiša:

– Lietuvos aukštojo mokslo švietimo tinklo harmonizacija bus vykdoma artimiausiu metu. Bendrieji jos bruožai yra numatyti ir greitu laiku šie klausimai bus pateikti Švietimo ir mokslo komitetui. Peržiūrėjome įvairių šalių patirtį, o Suomijos patirtis mums yra priimtina, tačiau ieškosime savo varianto. Konsolidavimo planų pavyzdys gali būti Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvos edukologijos universiteto susijungimas.

Švietimo ir mokslo komiteto pirmininko pavaduotojas konservatorius Mantas Adomėnas:

– Bet kurios kitos valstybės automatinis kopijavimas galvojant, kad tai savaime pakels švietimo kokybę, yra naivus. Iš Suomijos galima pasimokyti vieno dalyko, kuris yra jų stiprybės priežastis – tai investavimas į mokytojus. Mokytojo profesija Suomijoje yra prestižinė, ją renkasi gabiausi absolventai. Bet koks bandymas perkelti turinį pavirstų dar vienu mokyklą varginančiu reformos projektu ir neduotų norimų rezultatų. Kalbant apie universitetų konsolidavimą, yra mažai valstybių, turinčių tokį išsikerojusį universitetų tinklą, kuris reikalauja dramatiško sujungimo.

Švietimo ir mokslo ministerija turėtų pasamdyti konsultantus, sukurti grupę, kuriai galėtų vadovauti aukštojo mokslo vadybininkai, turintys tokio jungimo patirtį – nesvarbu, iš kokios valstybės. Konkreti tokių žmonių patirtis būtų nepaprastai vertinga. Nereikia manyti, kad kitur veikiantys receptai veiks ir čia, jeigu kitos sąlygos skirsis.

Per daug abiturientų stoja į universitetines aukštąsias mokyklas, žymiai didesni srautai turėtų krypti į kolegijas ir profesinį rengimą, kurį taip pat reikia pastatyti ant tvirtesnių pagrindų.

Švietimo ir mokslo komiteto narys liberalas Gintaras Steponavičius:

– Suomijoje sujungus labai skirtingų pakraipų universitetus yra siekiama ambicingų tikslų, kad jų universitetai būtų tarp geriausių pasaulyje. Turime vienyti pajėgas, nes studentų mažėja, o turimus resursus reikia naudoti efektyviai.

MOSTA tyrimas atskleidė aukštųjų mokyklų būklę ir pokyčius per pastaruosius metus. Tiek Vilniuje, tiek Kaune universitetų jungimasis yra svarbus. Mažesni universitetai nebūtinai praloštų susijungę su didesniais ar stipresniais universitetais. Kalbu apie Lietuvos sporto ir Aleksandro Stulginskio universitetus Kaune, Vilniuje galėtume atrasti LEU pavyzdį. Paprastai jungimasis veda į pajėgų suvienijimą ir galimą sinergiją. Kitas klausimas – regionų universitetai.

Ką daryti su Klaipėdos ir Šiaulių universitetais? Yra keli galimi scenarijai – arba jie tampa stipresnio, vieno iš nacionalinio universitetų padaliniu, arba vienijasi tarpusavy. Kai kuriais atvejais sinergija gali būti iš universitetų jungimosi su kolegijomis, pavyzdžiui, Šiauliuose. Milžiniški resursai neefektyviai naudojami, o jie galėtų būti nukreipti į dėstytojų atlyginimų didinimą.