Vedina smalsumo ir naujų patirčių troškulio, L.Matiukaitė pusmetį gyveno Brazilijoje. Čia ji pažino vietos lietuvių bendruomenę, o susipažinusi su tolimais tautiečiais dar labiau įvertino tai, ką turime Lietuvoje.

– Kada pradėjote rašyti knygeles vaikams? Galbūt nuo mažų dienų kurdavote istorijas, pasakojimus?

– Be proto mėgstu skaityti, tad knygos visada buvo arti manęs. Tokią meilę skaitymui man perdavė močiutė. Aplinkiniai dažnai kartodavo, kad galėčiau parašyti knygą, tačiau iš tokių komentarų tik pasijuokdavau. Niekada negalvojau, kad turėsiu tiek kantrybės. Pradėjus studijuoti universitete, mano draugė Ieva Kilienė atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje kiek iškreiptas požiūris į matematiką: tiek mokiniai, tiek suaugusieji šios disciplinos nemėgsta ir tarsi bijo. Pagalvojau, kad apie matematiką reikėtų pradėti kalbėti mažiems vaikams per pasakas. Taip gimė tokia valiūkiška, jokios intencijos neturėjusi idėja, kuri vėliau virto mūsų su Ieva bendra knyga. Parašėme pasaką apie skaičius "Jei Mėnulis būtų nulis", pasiūlėme leidyklai, ir ją išleido. Taip ir prasidėjo mano kelias vaikų literatūroje.

– Galbūt rašyti vaikams sudėtingiau, nei suaugusiesiems, juk reikia atrasti jiems suprantamą kalbą?

– Manau, kad visi darbai yra sudėtingi. Norint bet ką padaryti gerai, reikia įdėti daug pastangų, sukaupti žinių. Žinoma, įgūdžiai susiformuoja dirbant – kuo daugiau kartų atlieki kokį nors veiksmą, tuo geriau ištreniruoji tą raumenį, ir vis geriau sekasi. Rašydamos pirmąją pasaką, mes su Ieva pasikliovėme vien fantazija. Vėliau gavome labai daug patarimų iš šios srities profesionalų ir su laiku vis daugiau išmokome. Dabar vaikų literatūros sferoje esu jau šešerius metus, išleidau daugiau nei 20 leidinių vaikams. Nesakyčiau, kad rašyti mažiesiems yra sudėtingiau nei suaugusiesiems. Tačiau fantazijos išties reikia. Taip pat – ir gebėjimo apie sudėtingus dalykus kalbėti paprastai, vaiko neužberti jam nesuprantamais žodžiais.

– Suaugusieji dažnai užmiršta, ką reiškia būti vaiku. O kaip jūs – ar rašydama pasakas mintyse dažnai nusikeliate į vaikystę, tarsi vėl ją išgyvenate?

Tautiečiai: pusmetį Brazilijoje praleidusi L.Matiukaitė iš arčiau pažino lietuvių kalbą jau primiršusią, bet vis tiek gyvą lietuvių bendruomenę, nuoširdžiai puoselėjančią ryšį su gimtine. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Aš greičiausiai vaikystės taip ir neišaugau, stengiuosi ją puoselėti kasdienybėje. Man patinka žaisti, manau, kad tai turėtų daryti kiekvienas suaugęs žmogus. Yra atlikta mokslinių tyrimų, kurie įrodė, kad mes maloniau sportuojame, kai sportas pateikiamas žaidybine forma. Štai vienoje iš Skandinavijos šalių, norint žmones paskatinti rečiau naudotis eskalatoriumi, buvo sugalvoti grojantys laiptai. Juos sumontavus pastebėta, kad kojomis laiptais lipančių žmonių kiekis smarkiai išaugo. Tad žaisti mėgstame visi, bet ne visada sau tai leidžiame. Labai svarbu nepaleisti to vidinio vaiko. Aš jį savyje stengiuosi ugdyti – leidžiu jam dūkti, šokti, dainuoti, šokinėti per balas, kai tik jis to nori. Tada pasaulis pasidaro gražesnis, tu pats tampi pozityvesnis, ir aplinkiniams skleidi geras emocijas.

Labai svarbu nepaleisti to vidinio vaiko. Aš jį savyje stengiuosi ugdyti – leidžiu jam dūkti, šokti, dainuoti, šokinėti per balas, kai tik jis to nori.

Deja, nemažai žmonių jaudinasi dėl to, kas ką pagalvos, ir neišlaisvina savo vidinio vaiko. Tiesa, yra profesijų, kurių atstovai sau leidžia daugiau žaisti, pavyzdžiui, aktoriai. Iš jų mes ir tikimės, kad jie bus žaismingi. Tačiau, tarkime, teisininkai negali sau leisti kvailioti, nes turi išlaikyti respektabilų įvaizdį. Vis dėlto pernelyg didelis rimtumas mus neretai priveda prie irzlumo, liūdesio ir pykčio. O išlaisvintas vidinis vaikas suteikia energijos semti gyvenimą pilnais delnais, vis išbandyti ką nors naujo.

– Augote vienkiemyje, todėl mokykla jums buvo galimybė susitikti su kitais vaikais ir išsigelbėti iš vienkiemio tylos. Vis dėlto ji nemažai davė: leido gyventi fantazijų pasaulyje, paliko labai daug erdvės kurti, fantazuoti ir skaityti?

– Tikrai taip, vaikystės vienkiemis buvo beprotiškai plati erdvė fantazijai pasireikšti. Visi juokiasi, kai pasakoju, kad būdama maža turėjau savo geriausią draugą medį. Tai buvo liepa vardu Jakobas. Kokių tik žaidimų ir scenarijų aš nekurdavau – pavyzdžiui, kad medis serga, o aš gaminu vaistus ir bėgu jo gydyti arba kad pernešu slaptus laiškelius jo mylimajai. Tai ir buvo pasakų kūrimo pradžia.

Mano vaikystė man primena garsiosios švedų rašytojos Astrid Lindgren scenarijus, kuriuose vaikas su gamta yra labai arti vienas kito. Taip ir aš – nors turėjau žaislų, mieliau žaisdavau su medžiais, smėliu. Gamtoje man atsivėrė labai daug kūrybinių plotmių. Manau, kad mažiesiems svarbu leisti panuobodžiauti, nes visas kūrybiškumas bei idėjos ir gimsta iš nuobodulio. Kai aplink nėra žaislų – atrakini fantazijos skrynią, ir tada atsiranda draugas medis, bandelių kepimas iš smėlio ir kita kūryba. O kai mes vaikui paduodame jau pagamintą žaislą, tarkime, elektrinę mašinytę, fantazijos nebelieka, ir mes jį uždarome į tam tikrą ribotų pasirinkimų dėžę. Vis dėlto neteigiu, kad kūrybingas vaikas gali išaugti tik vienkiemyje, tai įmanoma ir gyvenant mieste.

– 2019-ųjų pabaigoje išvykote į Braziliją mokyti lietuvių kalbos šios šalies lietuvių. Ten praleidote beveik pusę 2020-ųjų. Kodėl pasirinkote Braziliją? Ar planų nesutrukdė tai, kad pradėjo plisti COVID-19 liga?

– Studijuodama dalyvavau nuostabiame projekte, kurio metu lituanistinės mokyklos kviečiasi studentus įgyti įvairių kompetencijų. Pasirinkau Braziliją, nes man ši didžiulė šalis atrodo neištyrinėta kultūriniu požiūriu. Mane domino, kokie lietuviai gali gyventi taip beprotiškai toli. Ten gyvenantys tautiečiai yra lietuvių ir brazilų mišinys. Buvo keista ir fantastiška matyti brazilišką temperamentą ir girdėti lietuviškus žodžius.

San Paulo lituanistinėje mokykloje "Vilnis" dirbau su įvairaus amžiaus žmonėmis – pradinukais, jaunuoliais, senjorais. Priklausiau tautiškų šokių trupei "Rambynas". Ją sudaro lietuvių kilmės 16–35 metų jaunimas. Šie jaunuoliai beveik nekalba lietuviškai, tačiau tautinius šokius šoka su didžiuliu entuziazmu, tautinius drabužius dėvi su pasididžiavimu ir pagarba. Juokinga, bet būtent Brazilijoje išmokau taisyklingai dėvėti tautinį kostiumą. Juk Lietuvoje retas jį turime. Tad galima sakyti, kad vyko abipusiai mainai – aš brazilus mokiau lietuviškų žodžių, o jie mane – kultūrinių aspektų.

Prisijungė: Lina atrado laiko ir Brazilijos lietuvių tautinių šokių grupei "Rambynas". Ją sužavėjo, kaip entuziastingai tenykščiai lietuviai šoka tautinius šokius ir kaip didžiuodamiesi vilki tautinius kostiumus. / Asmeninio archyvo nuotr.

Kelionės metu vienas pagrindinių mano tikslų buvo pasisemti tam tikros patirties. Esu tikra kolekcininkė – tiek žmonių, tiek patirčių, tiek pozityvių minčių. Turbūt tai yra vienas iš rašytojo įgūdžių – patirtis kaupti savyje, jas brandinti ir vėliau išgvildenti. Brazilijoje praleidau beveik pusę metų, tačiau kelionės pabaiga jau buvo visiškame karantine. Dėl saugumo stengiausi niekur neiti iš namų, kuriuose buvau apsistojusi.

– Kadangi Brazilijoje sukaupėte nemažai patirčių, galbūt jos atsispindės ir jūsų kūryboje?

– Gali būti. Tačiau manau, kad kiekvienam lietuviui verta nuvykti į Pietus. Mums reikia pasimokyti pietietiško atsipalaidavimo ir gauti saulės. Nors šią vasarą apniukusiais orais tikrai negalime skųstis, ši saulė vis tiek nepalyginama su ta, kuri šviečia Brazilijoje. Mums be galo trūksta ir braziliško pozityvumo. Pavyzdžiui, jei bešokant festivalyje ima lyti lietus, lietuvių veidai surūgsta, visi ima trauktis ten, kur sausiau. O Brazilijos karnavalo metu prasidėjo tiesiog tropinė audra. Vietiniai į tai visiškai nereagavo, tik į sausesnę vietą perkėlė telefonus, kad jie nesušlaptų. Jų šokis tapo dar ugningesnis, kupinas euforijos ir laimės. Tokio jausmo mes neturime, esame santūresni.

– Ar Brazilijoje gyvena daug lietuvių? Kaip jie puoselėja lietuvybę? Juk dauguma jų nėra nei pirmos, nei antros kartos emigrantai.

– Pusmetį praleidau San Paule, kur gyvena trečia ketvirta lietuvių emigrantų karta. Daugelis jaunesnių bendruomenės narių turi tik lietuvišką pavardę, bet nebemoka lietuvių kalbos, o Lietuvą įsivaizduoja tokią, kaip jiems pasakojo seneliai arba proseneliai. O seneliai į Braziliją atvyko būdami vaikai, kai Lietuva atrodė kitaip nei dabar. Todėl jie vartoja mums keistus žodžius, įdomiai įsivaizduoja tolimą tėvynę.

Man teko bendrauti su viena lietuvių kilmės vyresne moterimi, kuri į Braziliją su tėvais atvyko vaikystėje. Ji kasdienėje kalboje vartojo žodį "mergšė", kuris jai neturėjo jokios neigiamos prasmės. Taip ji vadino tarnaitę, kuri ateina tvarkyti namų. Nors mums šis žodis skamba neigiamai, jos žodyne jis visiškai nekaltas. Įdomu buvo, kai manęs per Mišias bažnyčioje paprašė perskaityti skaitinius. Vėliau bendruomenės nariai sakė, kad buvo beprotiškai gražu, bet jie nieko nesuprato. Natūralu, kad mūsų kalba per tiek dešimtmečių evoliucionavo.

Brazilijos lietuvių bendruomenė yra gana didelė – viena didžiausių Pietų Amerikoje. Ji gana aktyvi, švenčia visas Lietuvai svarbias šventes. Tačiau tas jų šventimas taip pat yra savotiškas, nes didžioji dalis bendruomenės narių nebuvę Lietuvoje ir nežino mūsų tradicijų. Pavyzdžiui, lietuvybę jie labai sieja su maistu. Kugelis jiems yra labai svarbus Lietuvos ženklas. O mūsų kultūroje šis patiekalas ne itin dominuojantis, jo nekepame per svarbias šventes.

Turime būti išties laimingi, nes gyvename fantastiškoje šalyje. Labai progresyvioje, daug žadančioje ir duodančioje jau dabar.

Apskritai kalbant, susidariau įspūdį, kad į Braziliją išvyko emigrantai, kurie tikrai labai mylėjo Lietuvą ir ją visada nešiojosi savo širdyje. Vyresni žmonės, pamatę iš Lietuvos atvykusį žmogų, ima jį už rankos, trokšta pasikalbėti ir išgirsti lietuvišką kalbą. San Paule yra lietuvių rajonas Vila Zelina, kuriame pamaldos vyksta lietuvių ir portugalų kalbomis, yra lietuviškai pavadintų gatvių, barų.

Netoli San Paulo yra miestelis Lituanika. Emigrantai bandė pastatyti lietuvišką miestelį, kuriame buvo bendruomenės centras, koplytėlė, biblioteka, turėjo stovėti ir senelių namai. Tačiau vėliau ši idėja nunyko, nes vaikai jos jau nebepuoselėjo. Tačiau pati idėja Brazilijoje turėti lietuvišką miestuką mane be galo sužavėjo. Emigrantai visomis išgalėmis, kokių tik turėjo, stengėsi puoselėti Lietuvą savo širdyje ir neprarasti lietuvybės. Brazilijoje skiriasi absoliučiai viskas, tad pastangos puoselėti lietuvišką identitetą visiškai kitokiame kontekste yra įkvepiančios.

Pastangos: netoli San Paulo esantis miestelis Lituanika, lietuvių emigrantų sumanymu, turėjo būti lietuviškumo sala Brazilijoje, tačiau jų vaikai šio sumanymo nebepuoselėjo. / Asmeninio archyvo nuotr.

– Grįžote į karantininę Lietuvą. Galbūt sunkiais mėnesiais padėjo parsivežtas optimizmas?

– Laimei, grįžau vasarą, kai pirmoji viruso banga buvo jau atslūgusi. Tačiau išties parsivežiau be galo daug pozityvumo ir kiek paprastesnį požiūrį į kasdienybę. Žinote, lietuviai yra labai atsakingi, mums viskas privalo būti padaryta minutės tikslumu. O brazilai yra visiškai atsipalaidavę, netgi turi vieną įdomų, mums nesuprantamą žodį. Vietiniai man ilgai bandė išaiškinti, ką jis reiškia. Jeigu brazilas pakviečia draugą į svečius, o jis nežino, ar ateis, bet mano, kad užsuks, pasako tą žodį, kuris reiškia: "Aš planuoju ateiti, tačiau tu manęs nelauk ir užsiimk savais reikalais. Jei aš ateisiu, tai ateisiu." Pas mus net neįsivaizduojama, kad taip galėtum kam nors pasakyti.

Grįžusi į Lietuvą turėjau progą įvertinti mūsų šalies pranašumus. Po kelionės izoliavausi vaikystės vienkiemyje. Įsivaizduokite – miškas, jokių tvorų, aš viena. Bet man visiškai nebuvo baisu, nes labai maža tikimybė, kad mane kas nors galėjo užpulti. Analogiškoje situacijoje Brazilijoje būtų labai didelė tikimybė, kad man kas nors nutiks. San Paulo gatvėse visą laiką turėdavau būti pasiruošusi, kad gali kas nors įvykti, galiu prarasti visus savo daiktus. Niekas ten nesugalvotų, tarkime, eiti gatve ir filmuoti telefonu, nes jį gali atimti.

Tad nors pas mus mažiau saulės, sugrįžusi pajutau didžiulį atsipalaidavimą, kad dabar galiu kavinėje ant stalo pasidėti telefoną, pasipuošti ar ramiai viena kur nors važiuoti. Tad  turime būti išties laimingi, nes gyvename fantastiškoje šalyje. Labai progresyvioje, daug žadančioje ir duodančioje jau dabar. Nežinau, per kokį laimingą atsitiktinumą mes čia atsidūrėme, bet turėtume labai džiaugtis, kad čia esame. Iš tikrųjų mes turime tiek daug galimybių, tiek daug laisvės, saugumo, užtikrintumo. Labai stengiuosi puoselėti šį sąmoningumą ir jį perduoti kitiems, paklausti – kodėl liūdime? Juk gyvename išties labai gerai!

„Legendiniame „Lituanikos“ festivalyje mes nedalyvavome, tačiau užaugome su roku, kuris visada buvo postsovietinio ir dvasinio protesto simbolis“, – sako dainininkas, jau 14 metų Airijoje gyvenantis Darius Mileris-Nojus. Nuostabus sutapimas, kad šį sekmadienį festivalio „Lituanika“ scenoje Vilniaus Kalnų parke trumpam vėl susibūrusi grupė „Airija“ švęs savo 23-iąjį gimtadienį.

„Ne kasmet švenčiame „Airijos“ gimtadienį koncertuodami, tačiau kiekvienas iš mūsų, neabejoju, prisimena tą dieną, kai įsikūrėme. Festivalis mums visiems yra puiki proga susitikti, drauge pagroti dainas, kurias dar ir šiandien dainuoja mūsų ir mūsų gerbėjų širdys“, – sako vos savaitgaliui iš Airijos į Lietuvą su žmona, grupės būgnininke Asta grįšiantis Darius Mileris.

„Mes nebuvome tikri rokeriai, grojome kitokį – gitarų, smuikų ir dūdelių roką, dainavome apie savo gyvenimus ir patirtis, apie tai, kas mus jaudino, žeidė ir gydė“, – tai, kas vyko daugiau nei prieš 20 metų prisimena Darius ir priduria neabejojantis, kad rokas visada buvo laisvės muzika. „Tikrasis rokas niekada nemeluoja, atveria akis tiesai, sutelkia tautas, griauna sienas, keičia santvarkas. Man rokeris – tai laisvas, jokių dogmų nesukaustytas žmogus.“

Retsykiais ir vėl drauge susiburiantys grupės „Airija“ muzikantai jau nebesvarsto atkurti grupę. „Airija“ – mūsų jaunystės grupė, – sako Darius. – Dabar esame kitokie, esame kitur, mūsų gyvenimai pasikeitę, o ir gyvenimas mus pakeitė. Susitikti ir groti drauge, kai yra tinkama proga – štai, ko norime ir ką galime padaryti.“

1985-aisiais Lietuvą sudrebinęs ir už šalies laisvę per muziką jau bandęs kalbėti roko muzikos festivalis „Lituanika“ šiais metais švenčia 30 metų jubiliejų. Jubiliejiniai koncertai Vilniaus Kalnų parke vyks rugsėjo 12–13 dienomis. Specialią programą jiems rengia trumpam atgimusios grupės „Airija“ ir „Katedra“, naujas ir senas dainas gros „Antis“, „Bix“, „Rebelheart“, dainininkas Saulius Prūsaitis, netikėtą pasirodymą žada grupės „Mašina vremeni“ lyderis, prieš karą Ukrainoje aštriai pasisakantis Andrejus Makarevičius, savo mėgstamiausių dainų rinkinį ruošia Borisas Grebenščikovas ir legendinė jo grupė „Akvarium“. Jubiliejinį koncertą vainikuos unikalus maestro Vladimiro Čekasino projektas, kuriame džiazo korifėjus sujungs kompiuterinę grafiką, džiazo muziką ir garsiausius Lietuvos roko muzikos atlikėjus. Performanse dalyvaus Marijus Mikutavičius, Saulius Urbonavičius, Algirdas Kaušpėdas, Povilas Meškėla, Borisas Grebenščikovas ir Andrejus Makarevičius.

„Piešti pradėjau beveik tuo pat metu, kaip ir dainuoti, paauglystėje, – sako dainininkė, televizijos projekte „Lietuvos talentai“ išgarsėjusi Raminta Naujanytė-Bjelle. – Pirmieji mano paveikslai gimė ne ant drobės, o ant kreivų, keistos formos malkų“. Kol kas viešai nedemonstravusi savo talento, Bjelle pirmą kartą išdrįso viešai parodyti savo piešinius. Juos šį savaitgalį Vilniaus Kalnų parke vykstančio roko muzikos festivalio „Lituanika“ lankytojai išvys šalia scenos įrengtoje „Menų palapinėje“.

„Paprastai piešiu naktimis, kai nesimiega“, – prisipažįsta Raminta. Nors jos rankos teptuką vedžioja skirtinga technika, mergina labiausiai žavisi Salvadoro Dali kūryba.

„Menų palapinėje“ bus galima pamatyti ir kitų Lietuvos muzikantų meno kūrinius. Pasirodo, muzikuojančių ir tapančių yra daug – džiazo muzikantas Vladimiras Tarasovas, grupės „Pelenai“ muzikantas Gintautas Banys, buvęs grupės „Foje“ būgnininkas, fotomenininkas Algimantas Kriščiūnas, grupės „Ir visa tai, kas yra gražu, yra gražu“ muzikantas Artūras Šlipavičius-Šlipas, „Bix“ lyderis, televizijos laidų vedėjas Saulius Urbonavičius-Samas.

Menininkų kūryba festivalio „Menų palapinėje“ bus įgarsina autorių muzikiniais garso takeliais. Čia taip pat bus rodomi jų vaizdo klipai, klausytojai galės išgirsti Artūro Šlipavičiaus-Šlipo improvizacijas, gali būti, kad į rankas gitarą paims ir pati Bjelle.

Krepšinio valandomis „Menų palapinė“ bus atiduota į festivalį susirinkusiems šios sporto šakos aistruoliams. „Galite neabejoti, Lietuvos krepšinio rinktinės kovas bus kur pasižiūrėti“, – žada pagrindinis festivalio organizatorius Algimantas Miknevičius.

1985-aisiais Lietuvą sudrebinęs ir už šalies laisvę per muziką jau bandęs kalbėti roko muzikos festivalis „Lituanika“ šiais metais švenčia 30 metų jubiliejų. Jubiliejiniai koncertai Vilniaus Kalnų parke vyks rugsėjo 12–13 dienomis. Specialią programą jiems rengia trumpam atgimusios grupės „Airija“ ir „Katedra“, naujas ir senas dainas gros „Antis“, „Bix“, „Rebelheart“, dainininkas Saulius Prūsaitis, netikėtą pasirodymą žada grupės „Mašina vremeni“ lyderis, prieš karą Ukrainoje aštriai pasisakantis Andrejus Makarevičius, savo mėgstamiausių dainų rinkinį ruošia Borisas Grebenščikovas ir legendinė jo grupė „Akvarium“. Jubiliejinį koncertą vainikuos unikalus maestro Vladimiro Čekasino projektas, kuriame džiazo korifėjus sujungs kompiuterinę grafiką, džiazo muziką ir garsiausius Lietuvos roko muzikos atlikėjus. Performanse dalyvaus Marijus Mikutavičius, Saulius Urbonavičius, Algirdas Kaušpėdas, Povilas Meškėla, Borisas Grebenščikovas ir Andrejus Makarevičius.

Galime tik didžiuotis, kad festivalis „Lituanika“ vyko Lietuvoje, mat jis tapo kultūros ir išsilaisvinimo simboliu ir atrakino duris į Vakarus. Taip sako šiemet 30-mečio proga atgimstančios „Lituanikos“ dalyvis ir vedėjas Saulius Urbonavičius–Samas. 

„Šiandien pasigendu novatoriškumo, atvirumo, drąsos, žengiant į priekį. Esame apsnūdę ant laurų, kuriuos tada išsikovojome“, – mano grupės „Bix“ lyderis. Jo teigimu, patriotiškumo dozė, kurią duoda ir šis festivalis, lietuvių kraujyje turi būti palaikoma nuolat, mat gyvename labai nestabiliame ir pavojingame pasaulyje.

– Kokią prisimenate savo pirmąją „Lituaniką“?

– Dalyvavome 1988 m. „Lituanika“  jau buvo užaugusi, tikrai aukščiausio lygio, kai dalyvavo ir pirmieji užsienio svečiai. Buvo labai įspūdinga. Mūsų grupei tai buvo įvykis, kuriam tikrai labai ruošėmės. Nebuvome jau visai niekas, turėjome fanų.

Buvo žiauriai smagus vaizdelis. Tuo metu sprogo viskas, kas virė pogrindyje. Kaip tik ant tos bangos ir mus iš Šiaulių sklepų išnešė.

– Jūsų teigimu, scenoje anuomet jautėtės kaip ant sparnų. Ar pasigendate to dabar?

– Ne. Tai – skirtingi momentai. Kai grupė eina pirmuosius žingsnius ir gauna atgarsį iš publikos, ypač, kai tuo metu aplink vyksta tokie dideli laisvėjimo procesai ir publika yra daug kartų atviresnė nei šiandien, – ypač malonus skrydžio jausmas.

Dabar yra kitas malonus jausmas. Scenoje jausmas – visada malonus. Kai kuri, o žmonės tavo muziką priima ir klausosi, tai – didžiausia dovana kūrėjui. Šiandien – kiti džiaugsmai, kai šitam baisiam informaciniam šiukšlyne sugebi ištraukti visus užsidariusius žmones, kurie nėra tokie atviri. Sunkiau prisibelsti iki jų širdies, kad jie išgirstų tą muziką. Dabar iššūkiai – kitokie.

Kai matai, kad tavo naujas dainas priima taip pat gerai arba net geriau nei senas, apima didžiausias džiaugsmas. Bent jau dabar tą jaučiu: visą vasarą, grojant naujus kūrinius, palaikymas buvo tikrai labai didelis.

–  Sakėte, kad „Lituanikos“ reiškinys visoms grupėms turėjo didelę reikšmę. Kam dar jis buvo reikšmingas?

– Festivalis buvo momentas, kurio labai reikėjo. „Lituanika“ teisingai atrakino duris į Vakarus. Iki tol niekada neturėjome Vakarų muzikos ir kultūros, atvežtos į mūsų šalį. Rytų Europoje tokių reiškinių, kaip „Lituanika“, nebuvo. Tai buvo ypatingas sprogimas. Dėl to jo reikšmė buvo didžiulė.

– Pasvarstykime, kas būtų kitaip, jei festivalis nebūtų rengtas?

– Sunku vienareikšmiškai atsakyti. Žinoma, kad kažkas būtų šiek tiek nukentėjęs. Bet galime tik didžiuotis, kad „Lituanika“ buvo pas mus, kad Lietuva Rytų Europoje buvo kultūros ir išsilaisvinimo šalis. Šiandien pasigendu novatoriškumo, atvirumo, drąsos, žengiant į priekį. Esame apsnūdę ant laurų, kuriuos tada išsikovojome.

– Sakėte, kad rokui ir dabar yra ką veikti. Kokia užduotis, Jūsų manymu, dabar rokui – pagrindinė?

– Karo grėsmė. Kalbant apie karą, rokas visada buvo flagmanas. Karo grėsmę pajutome labai aiškiai, ne tik dėl Ukrainos, bet ir dėl Sirijos reikalų. Apskritai pasaulis pasidarė labai nestabilus.

Roko užduotis yra pažadinti žmones, kad jie kritiškiau žiūrėtų į situaciją, išryškinti problemas. Tada žmonės pradeda greičiau ir aktyviau ieškoti išeičių ir visada jas randa. Rokas yra viena meno šakų, o meno užduotis – pažadinti, iškelti problemą. Sprendimai atsiranda savaime.

– Kuo festivalis skirsis nuo kitų šiuolaikinių festivalių?

– Pirmiausia reikia pamatyti įvykusį festivalį ir tada kalbėti: tai buvo gerai, tai – blogai. Bet iš esmės „Lituanika“ – vienintelis festivalis, kuris turi nenuginčijamą pamatą, istoriją. Ar jis pasiteisins šiandien, greitai pamatysime. Tačiau šis festivalis turi dvasios savyje, tai – faktas.

Visi mūsų festivaliai šiandien yra tiesiog komerciniai, jų tikslas – parduoti kuo daugiau bilietų. Nesakau, kad „Lituanikai“ tai nesvarbu. Labai svarbu, nes, kai organizuojamas toks festivalis, susidaro išlaidų ir jas reikia padengti, tačiau „Lituanika“ turi vidinį užtaisą, idėją, ko kiti festivaliai dabar nei turi, nei ieško, nei randa. Jie blaškosi, pavadinimus keičia, bando kažkokiu stiliumi žmones vienyti, bet jokios aiškesnės vizijos nepropaguoja.

– Festivalio rengėjai akcentuoja patriotiškumą. Ar Lietuvoje jo trūksta?

– Nemanau, kad to dabar žiauriai trūksta. Manau, kad patriotiškumas Lietuvoje – gana didelis. Tačiau jį reikia palaikyti nuolat ir nenuleisti rankų, nesakyti – susirūpinom Ukrainos reikalais, susijudinom, susiėmėm už rankučių ir skirstomės. Deja, šiandien pasaulio įvykiai rodo, kad reikės dar daugiau ir dar labiau suremti pečius bei atlaikyti spaudimą iš visų pusių, ne tik iš vieno kaimyno. Reikalų bus daug. Mes, kaip maža šalis, turime būti kaip kumštis ir pasirengę bet kokiems įvykiams: ne tik kariniams, bet ir ekonominiams. Pasaulis šiuo momentu yra tikrai labai pavojingas, todėl patriotiškumo dozę savo kraujyje nuolat turime palaikyti. Ji negali būti vienkartinė.

– Kodėl dabar reikia šio festivalio?

– Žiūrint labai plačiai, norėtųsi turėti festivalį, kuris būtų ne komercinis, kuris turėtų kokybišką idėją. Norėtųsi, kad „Lituanika“ susigrąžintų funkcijas, kurias turėjo tuo laiku, kuomet buvo tiltu tarp Vakarų ir Rytų Europos muzikos.

Šiuo metu tokio tilto neturime: esame užsidarę baloje, kvarkia kelios tos pačios varlės, ir viskas. Neturime jokio išėjimo į Vakarų rinką, jokio bendradarbiavimo su ja. Jeigu „Lituanika“ sugebėtų (galbūt ne šį kartą, o kitą kartą) sukurti tokią dalybų, pasikeitimo muzika atmosferą ir atvertų mūsų jaunoms grupėms langą, būtų didžiulis įvykis, kurio dabar labai trūksta mūsų kultūrai ir muzikai.

1985 m. pradėtas rengti roko festivalis „Lituanika“ buvo laisvės gurkšnis, nes tokį muzikinį pasaulį anksčiau Lietuvoje buvo galima tik įsivaizduoti.  Taip sako festivalį prisimenantis Marijonas Mikutavičius ir prideda: „Ypač, kai esi paauglys ir širdyje – maištas, tai buvo geriausias dalykas, kuris tau galėjo atsitikti.“

Savo ruožtu vienas „Lituanikos“ organizatorių Algimantas Miknevičius teigia, kad dėl tokių jaunuolių ne kartą girdėdavo grasinimus festivalį uždaryti, o, prisimenant tuometinius laikus, sumanymas rengti „Lituaniką“ dabar atrodo per drąsus. Beveik tuo pačiu metu gimusios „Anties“ lyderis Algirdas Kaušpėdas priduria, kad būtent „Lituanika“ pirmoji pradėjo žmones mokyti laisvės. „Lituanika“ yra Sąjūdžio pradžia ir ją turime pagerbti už jos laisvės darbą“, – interviu LRT RADIJUI sako jis.

„Prikelk legendą“ – tokiu šūkiu organizatoriai ir dalyviai kviečia prisiminti festivalį „Lituanika“, kuris prieš 30 metų buvo svarbiausias Lietuvos roko renginys. Rugsėjo 12–13 dienomis anų laikų ir dabarties grupės, atlikėjai bei svečiai iš užsienio šalių rengia išskirtinį „Lituanikos“ minėjimo koncertą.

– Algimantai, jeigu grįžtume 30 metų atgal, ką apie visą situaciją sako tai, jog „Lituanikos“ festivalio pavadinime neleido rašyti raidės c?  Tai turbūt nusako tam tikras aplinkybes, kaip gimė festivalis?

– A. Miknevičius: Taip, labai sunkiai buvo gimdoma. Vyko didžiulės diskusijos. Iš pradžių teikėme nedrąsų prašymą komjaunimui – leiskite mums būtent taip vadintis. Manau, kad mus išgelbėjo Raimondo Vabalo sukurtas filmas apie Steponą Darių ir Stasį Girėną. Pavadinimą leido su sąlyga, kad nebūtų tiesioginių sąsajų su lėktuvėliu, kuris skrido per Atlantą, tad c raidę teko pakeisti į k.

– M. Mikutavičius: Nedaug kas pasikeitė. Šiais laikais taip pat vis dar yra raidžių, kurių negali rašyti.

– Koks tai buvo sumanymas? Koks tas pirmasis festivalis?

– A. Miknevičius: Galvojome, kad reikia rengti ne kažkokį regioninį Vilniaus festivalį ar pan. Jei daryti, tai daryti. Sumanėme rengti visos Sovietų Sąjungos festivalį. 1985 metai, kas ką besakytų, vis dėlto buvo gūdūs laikai, ir padaryti visko, ką norėtum, negalėjai. Tačiau žinant, kad tuo metu Sovietų Sąjungoje absoliučiai nieko nevyko šiame kontekste, išskyrus vietinius roko klubų festivalėlius, manau, kad tai dienai sumanymas buvo per drąsus. Nebuvo ten daug išskirtinių numerių ar pasirodymų, kurie nustebintų publiką, bet tai buvo pirmas bandymas. Ir jis tikrai pavyko.

– Ar patys galėjote rinktis, kurias grupes kviestis, kurios tuo metu, beje, buvo vadinamos vokaliniais-instrumentiniais ansambliais?

– A. Miknevičius: Bandėme. Bet iš tikrųjų dažnai kviečiama būdavo su komjaunimo rekomendacijom, pvz., kalbam komjaunimo komitete – paskambinkite į Tbilisio komjaunimo komitetą, ką jie galėtų rekomenduoti. Žinoma, jei žinodavome kažką, kas mus domina (o tą informaciją vienas pirmų Rusijos prodiuserių Artemijus Troickis pateikdavo nuo 1985 m.), bandydavome prašyti, kad leistų. Atsimenu tokį atvejį: iš Gruzijos tų, kuriuos kvietėme, nenorėjo išleisti, ir tik komjaunimo vadų prašymu jiems leido atvažiuoti. Labai susidraugavome. Jie grojo „The Beatles“ dainas.

– Algirdai, o kokią Jūs pamenate pirmą „Lituaniką“? Kiek mes žinome, „Antis“ jau buvo jaunųjų grupių koncerte?

– A. Kaušpėdas: „Antis“ yra truputį vyresnė už „Lituaniką“. Pačiame 1984 m. gale susikūrėme savo architektų festivalį. Pirmame „Lituanikos“ festivalyje tiesiog nedalyvavau, nemačiau jo. „Antis“ buvo praktiškai visiškai neiškepusi. 1986 m. net nebuvome įtraukti į oficialią programą. Grojome studentams klubuose, buvo pasklidę gandai, kad mes įdomūs, kažkokie architektai. Tad mus „pastatė“ į naktinę poziciją. Galvojome, kas ten mūsų nelauks, pradėjome groti  23 val., tačiau susilaukėme labai puikios reakcijos ir palaikymo. Patys ruošėmės: ir lovą atsivežėm, ir manekenų – buvo toks įdomus scenografinis sumanymas. Per naktį tapome žvaigždėmis. Kitą dieną ant „Komjaunimo tiesos“ viršelio, įsivaizduojate, buvo Žana Aguzarova ir A. Kaušpėdas.

– A. Kaušpėdas nematė pirmo festivalio, bet štai Marijonas, regis, matė.

– M. Mikutavičius: Turiu prisipažinti, kad pirmo irgi nemačiau. Labiausiai prisimenu 1987 m. festivalį, turėjau jo plakatus.  Mano tėtis buvo kultūros darbuotojas, tad informacija, kas ten vyksta, buvo pasiekiama labai lengvai. Atsimenu, jis parnešė plakatus po pirmo „Lituanikos“ festivalio. Mokykloje organizavomės, ėjome su visa klase. Tuo metu eiti į roko koncertą buvo tas pats, kaip išvažiuoti į kitą šalį palaikyti „Žalgirio“ klubo. Atrodė, kad tai – praktiškai suaugusio gyvenimo dalis.

– Skaičiau viename interviu, kad ypatingai pasipuošėte tame festivalyje.

– M. Mikutavičius: Tuo metu pirmą kartą susidūriau su policija. Tada jau daug ką leisdavo, galėdavai sukti švarkus virš galvos, bet, jeigu puošdavais tokiais atributais, kaip metalistų apyrankės ir t. t., galėjai susidurti su teisėsauga, kas man ir nutiko. Sporto rūmuose buvau pasidaręs grandines ant rankų ir, man bešėlstant prie scenos, jaučiu, kad kažkas mane tempia už skvernų ir veda į skyrių. Antrame sporto rūmų aukšte buvo toks kambariukas, kur milicininkai tuos nenaudėlius už ausies atitempdavo. Jie užsirašė mano pavardę. Atsimenu, kad buvau žiauriai išsigandęs. Galvojau, kas dabar atsitiks su mano gyvenimu, dar baisiau – kas atsitiks su tėvų gyvenimu, gal jie lėks iš darbo? Šiaip ar taip, jokių pasekmių po to nebuvo.

– Tada buvote paauglys. Kokios muzikos klausėtės? Ir kokį įspūdį Jums paliko ta pirma „Lituanika“?

– M. Mikutavičius: Po 1985 m. atsivėrė šliuzai, ir daugybė jaunų muzikantų nustojo figūruoti vien tik Filharmonijoje, kur anksčiau, matyt, dėliodavo, kokios muzikos turime klausyti. Lietuvoje kaip grybai po lietaus pradėjo dygti įvairiausios grupės. Tuo metu tai mums buvo laisvės gurkšnis, nes tą pasaulį anksčiau tik įsivaizduodavome. Ir staiga tai prasiveržia su laukine dvasia – garso kolonėlės, kažkokie žmonės su gitaromis laksto, publika šėlsta. Negalėjai įsivaizduoti, kad tai vyksta. Visa muzika, kurią matydavai, – švelni, estradinė, iščiustyta, tvarkingų švarkų muzika, ir staiga pamatai visą gaivalą, kuris buvo dalis anarchijos, dalis kontrakultūros, bet būtent tuo ir žavus. Ypač, kai esi paauglys ir širdyje – maištas, tai buvo geriausias dalykas, kuris tau galėjo atsitikti.

– A. Miknevičius: Dėl tokių jaunuolių kokius penkis kartus per festivalį mums sakydavo – mes jus uždarysim. O Algirdas turbūt nežino, kad po jo pasirodymo prie manęs priėjo Ž. Aguzarova ir sako: „Koks vyras! Įsimylėjau jį visam gyvenimui.“

– A. Kaušpėdas: Ir Jūs nuslėpėte???

– A. Miknevičius: Algirdas neatėjo į „afterpartį“. Ji sėdėjo man ant kelių, verkė, ašaros byra: „Kur Algirdas? Ar Tu jam pasakei?“ Sakau: „Nepasakiau.“

– A. Kaušpėdas: Mūsų niekas nekvietė į „afterpartį“, nes buvome už programos ribų. Nieko nežinojome. Tikrai būtume atėję. Buvome mėgėjai ir pabaliavoti, ir pabendrauti su žmonėmis.

– Kaip Marijonas sakė, atrodė visai kitas pasaulis, kitas šėlsmas, kitas gyvenimas. Ar, Jūsų pastebėjimu, tuo metu buvo roko Lietuvoje?

– A. Kaušpėdas: Reikia suprasti, kas tuo metu apskritai vyko Lietuvoje. Tik ką buvo miręs Konstantinas Černenka. Tai po Leonido Brežnevo užsilenkė Jurijus Andropovas, po to K. Černenka. Dar toks Michailas Suslovas buvo, irgi užsilenkė. Buvo labai iškilmingų laidotuvių epocha.

Atėjo Michailas Gorbačiovas ir pradėjo kažką mistiškai šnekėti – perestroika, glasnost, kažkokios tezės. Niekas nesuprato, ką jis ten šneka, kas tai yra. Mes iš karto suvokėme – viskas, chebra, galime groti ir galime kalbėti. Kai vėliau klausdavo – tai kas čia, kaip jūs sau leidžiate? Sakydavome: „Perestroikinė grupė“. Ne veltui po to atsirado Lietuvos persitvarkymo sąjūdis – paminkštinantis, paaiškinantis, kas yra tas sąjūdis. Mes buvome Lietuvos persitvarkymo rokas.

Ne veltui – „Lituanika“. Pats pavadinimas reiškia Lietuvą. Festivalį priimu ir matau, kaip tam tikrą užslėptos rezistencijos faktą. Būtent „Lituanika“ pirmoji pradėjo žmones mokyti laisvės. „Lituanika“ yra Sąjūdžio pradžia ir ją turime pagerbti už jos laisvės darbą.

– Kodėl viskas nutrūko?

– A. Miknevičius: Nutrūko 1988 m. Supratome, kad reikia pereiti į kitą etapą. Dauguma turėjo šeimas, vaikų. Reikėjo uždirbti pinigų, o mes iš renginio organizavimo neuždirbdavome, veikiau atvirkščiai, mokėdavome savo.

– Papasakokite, kaip „Antis“ tuo metu buvo „Muzikiniame ringe“. Per centrinę Tarybų Sąjungos televiziją, pamenu, jie pralaimėjo, tačiau juk papuolė į tą ringą ir garsino Lietuvą.

– A. Kaušpėdas: Laida vyko 1989 m. labai ankstyvą pavasarį. Po 1988 m. morališkai jau buvome laisvi, mums tereikėjo išsilaisvinti de facto. Ir įsivaizduokite: nuvažiuojame į Leningradą, laidos vedėjai paduoda mums klausimus ir atsakymus į klausimus. Ten tokia komjaunuolių laida, visi statistai, surepetavę, kas po ko kalba, atsako ir t. t. Ir mes turime tą spektaklį vaidinti.

Tada sakome – padarome, chebra. Pirmą dalį vaidinome sovietinius balvonus, funkcijonierius biurokratus, o antroje dalyje lyg niekur nieko – gerus teisingus žmones. Kai mes pradėjome išsidirbinėti ir vaidinti sovietinius puspročius, jie nežinojo, ką daryti. Paskui sakė, kad jau mąstė jungti muziką ir stabdyti eterį. Transliacija vyko visoje europinėje Sovietų Sąjungos dalyje. Laimėjo čekų grupė. Tada dar nebuvo aksominio rudens, ir jie buvo kaip ėriukai. Pralošėm tokiems teisingiems čekams.

– M. Mikutavičius: Labai gerai atsimenu tą laidą. Grupės buvo labai kontrastuojančios: čekai buvo gana lyriška, instrumentinės muzikos grupė, o „Antis“ be muzikos buvo ir performansas, kažkoks įvykis, įsikūnijimas scenoje. Dėl to buvo labai keista žiūrėti. Kitą dieną mokykloje tai buvo labai aptarinėjama, tarsi mini „Eurovizija“. Visi priėmė sprendimą, kad „Antis“ gal ir pralošė, bet mes buvome įdomesni. Tuo metu ta laida buvo labai didelis įvykis.

– Kodėl dabar metas ir kiek prasminga rengti „Lituanikos“ festivalį?

– A. Miknevičius: Trisdešimt metų – solidi ir gera data, jei būtume nepadarę šiemet, turbūt nebūtume padarę niekados.

– A. Kaušpėdas: Norime pagerbti festivalį.  Manome, kad šiandien „Lituanikos“ labai reikia, nes Lietuvai reikia Lietuvos. Pačiame žodžio „Lituanika“ skambesyje girdžiu pasaulio Lietuvą. Dabar turime būti pasaulio lyderiais arba tarp geriausių. Tai yra nauja ideologija, kuri beldžiasi į duris. Žmonės klausia, ką dabar darysime, ko mums dar dabar trūksta. Mes jau ir NATO, ir Europos Sąjungoje, ir eurą turime. Mums trūksta būti geriausiais pasaulyje. Todėl turime kelti save, padaryti daug didesnį darbą su savimi, savo kultūra, kad būtume visiems labai įdomūs, paklausūs ir konkurencinėje kovoje būtume vieni iš labiausiai laukiamų.

1984 metais, kad ir šylant sovietų laikams, Vilniuje susikūrusiam internacionaliniam klubui nebuvo leista vadintis "Lituanica” vardu. Aukšti partijos veikėjai šitaip mėgino išvengti bet kokių sąsajų su legendiniais Nepriklausomos Lietuvos lakūnais Dariumi ir Girėnu, 1933-asiais metais lėktuvėliu ”Lituanica” perskridusiais Atlantą ir žuvusiais netoli gimtinės sienos. Taip „C” buvo pakeista į „k”, o klubo nariai gavo leidimą Vilniuje surengti roko muzikos festivalį, kuriame dalyvautų ne tik Sovietų sąjungos, bet ir užsienio šalių roko muzikos žvaigždės.

Pirmasis festivalis „Lituanika" įvyko 1985-aisiais. Išvėsusioje populiariosios muzikos scenoje. Tai buvo tikras sprogimas. 1986, 1987, 1988 metais Vilniaus koncertų ir sporto rūmai vos sutalpino norinčius pasiklausyti geriausių Sovietų sąjungos grupių ir užsienio garsenybių. Trys festivalio dienos virto šešiomis, o festivalio scenoje pasirodydavo daugiau nei dvidešimt grupių.

„Po 1980 metų Tbilisio festivalio Sovietų sąjungos roko muzikoje buvo visiškas štilis, mes pamėginome šią muziką prikelti. Ir tai reiškė dar daugiau – vieną iš pusiau legalių būdų būti laisvu, – sako prieš trisdešimtį metų festivalį organizavęs ir šį rudenį „Lituanika" trisdešimtmečio jubiliejų Vilniaus Kalnų parke rengiantis verslininkas Algimantas Miknevičius. – Festivalis buvo mūsų kova už teisę klausytis muzikos, kokios norėjome klausytis, kokią mėgome. Kova už teisę vadinti muzikos grupes vardu, o ne bevardžiu vokaliniu instrumentiniu ansambliu. Kova už teisę kalbėti nuo scenos, ką norime, už teisę necenzūruoti muzikos ir teisę neatlikti privalomųjų kūrinių, kuriuos muzikantams nurodydavo atlikti partija ir vyriausybė."

Per keturis „Lituanika" metus, padedant Lietuvos bičiuliui, tuomet itin populiariam muzikos kritikui Artiomui Troickiui, Vilniaus scenoje pasirodė beveik visos geriausios to meto roko grupės, A. Troickis tarsi jautė neseniai iš rūsių išlipusių roko grupių talentą ir siuntė jas į „Lituaniką".

Dar ir dabar daugelis Rusijos roko klasikų „Akvarium", „Kino", „Nautilius", „Avia" „Bravo", „Brigada S", „Aukcion", latviai „Lyvi", „Jumprava", Gunaro Grapso grupė prisimena Vilniaus festivalį kaip itin reikšmingą savo karjeros etapą.

1988-aisiais „Lituanika" festivalyje pasirodė ”Die Toten Hosen” iš Vakarų Vokietijos, „Lombard" iš Lenkijos ir daugybė kitų.  1986 metais ”Lituanikos” festivalyje prasidėjo grupių ”Antis” ir ”Foje” skrydis, vėliau iškilo ”BIX”, ”Katedra”, ”Ad  Libitum” ir kitos lietuviškos roko grupės.

Šiemet sukanka 30 metų nuo pirmojo ”Lituanikos” festivalio. Rugsėjo 12-13 dienomis „Lituanikos" legenda atgims Vilniaus Kalnų parke. „Norime, kad Rusijos, Lietuvos ir kitų šalių roko muzikantai sugrotų kartu, prisimintų tuos, kurių jau nebėra, o pasauliui dar kartą pasakytų, kad roko muzika ir roko muzikantai visada buvo, yra ir bus demokratijos, laisvės šaukliai, kad jie niekada nepritars valdžios agresijai ir neteisybei", – sako festivalio organizatorius A. Miknevičius.

Festivalio jubiliejui specialią programą rengia grupė „Airija", netikėtą pasirodymą žada grupės „Mašina vremeni" lyderis, prieš karą Ukrainoje aštriai pasisakantis Andrejus Makarevičius, savo mėgstamiausių dainų rinkinį ruošia Borisas Grebenščikovas ir legendinė jo grupė „Akvariumas".

Jubiliejinį koncertą vainikuos unikalus maestro Vladimiro Čekasino projektas, kuriame džiazo korifėjus žada sujungti kompiuterinę grafiką, džiazo muziką ir garsiausius roko muzikos atlikėjus.

Kas? Festivalis „Lituanika – 30"

Kur? Vilniaus Kalnų parkas

Kada? Rugsėjo 12-13 d.

Šią savaitę Kazachstane lankydamasis premjeras Algirdas Butkevičius susitiko su ten gyvenančiais ir dirbančiais lietuviais. Dalis jų, dar vaikystėje po karo išvykusieji arba ten gimusieji, pripažįsta jau primiršę lietuvių kalbą, todėl buriasi į bendruomenes, kad išsaugotų tradicijas ir nori artimesnių ryšių su Lietuva.

Tuo metu naujai atvykstantieji sako matantys daug galimybių šioje šalyje sėkmingai kurti verslą.

Kiek Kazachstane gyvena lietuvių, tiek skirtingų gyvenimo istorijų. Verslininkai daugiau pasakoja apie sėkmingą verslą, kiti apie draugystę su kazachais ir šalies privalumus. Lietuvos generaliniame konsulate Almatoje susirinkę sėkmingiausiai verslą plėtojantys lietuviai pripažįsta, kad pradžia buvo nelengva, bet šiaip susirasti darbą nesunku.

„Aišku, reikėjo penkerių metų, kad suprasčiau, kaip reikia verslą daryti ir kaip žmones pradėti mokyti. Šiandien tuo ir užsiimu – mokau vietinius žmones daryti verslą“, – teigia verslininkas Žydrūnas Kundrotas.

Pasak tautiečių, svarbu nesivelti į konfliktus su vietos gyventojais ir prisiminti, kad Kazachstane gyvena daugybė tautų: vokiečiai, rusai, ukrainiečiai, uzbekai. Tačiau pripažįsta, kad lietuvių bendruomenė stengiasi burtis ir išsaugoti artimus ryšius.

„Tie, kurie anksčiau čia atvažiavo, po karo pasilikę, ir tie, kurie atvažiavo daryt verslą prieš 10–15 metų, tai atskiros grupės jaučiasi. O šiaip tai konsulatas mums padeda, praktiškai bet kuri šventė švenčiama čia“, – pasakoja Kazachstane gyvenantis lietuvis Kęstutis Vainauskas.

Lietuvių bendruomenė „Lituanika“ vienija 7000 lietuvių. Gausiausia bendruomenė – Karagandoje.

Kazachstane gyvenančių dalis lietuvių prisipažįsta jau nebemokantys lietuvių kalbos, tačiau sako norintys ją prisiminti, kai kurie net vyresnio amžiaus ryžtasi ją išmokti iš naujo.

Astanoje su lietuviais susitikęs premjeras A. Butkevičius pabrėžė, kad šiandien labai svarbi išeivijos įtaka dvišaliam bendradarbiavimui, todėl būtina nepamiršti savo šaknų.

„Butkevičiaus paprašiau dažniau štai taip susitikti neformalioje aplinkoje. Ir susitikti ne tik Kazachstano žemėje, bet ir Lietuvoje. Mano tikslas, kad kuo daugiau čia gyvenančių lietuvių atvažiuotų į Lietuvą, mokytųsi kalbos, ja kalbėtų, domėtųsi kultūra, saugotų tradicijas“, – tvirtina Lietuvių bendruomenės Kazachstane pirmininkas Vitalijus Tvarijonas.

Lietuvos ministras pirmininkas pakvietė Kazachstane gyvenančius tautiečius drauge su lietuviais visame pasaulyje 2018-aisiais švęsti Lietuvos atkūrimo šimtmetį.