– Na, panašu į Kalėdas.

– Daiktų tikrai daug. Ypatingai, kas liečia virtuvės reikmenis – indus, lėkštes, puodelius. Tikrai visiems butams užteks. Sakyčiau, gal kiek mažiau elektronikos prietaisų. Patalynės užvalkalų gavom labai daug, pačių antklodžių ir pagalvių šiek tiek mažiau, bet sakėm, žiūrėsim, skaičiuosim, jeigu dar kažko reikės, kreipsimės į žmones. Bet panašu, kad mus užvertė, bet gražiąją to žodžio prasme. Pati šeštadienį čia buvau, tai sunku praeiti apskritai. Mes dabar jau prasibrovėm, jau viskas ganėtinai aptvarkyta. Tai, iš tiesų, stebino žmonės, ėjo ištisai, nebuvo jokio atokvėpio. Tiek vyresnio amžiaus senjorai, turbūt labiau kažko prikaupę, jaunos šeimos, matėsi, nupirkę naujus daiktus, vaikučiai nešė. Tai tikrai tokia labai graži akimirka.

– Ar aš gerai suprantu, kad tai nebuvo lietuvių noras atsikratyti senais daiktais, kurie namuose galbūt renka dulkes?

– Panašu, kad ne. Ir aš turiu pasakyti, kad bene pirmas kartas, kai žmonės išgirdo ir iš tiesų labai jautriai į tai pasižiūrėjo. Nes tikrai prašėme nenešti netvarkingų, nešvarių daiktų, nes mums papildomai bus labai daug darbo. Žmonės tikrai nešė ir nemažai buvo naujų daiktų, kas tikrai labai gražu – nupirktos keptuvės, nupirkti puodai. Tiesiog žmonėms oriai galėsime duoti ir jie galės naudoti. Tai tikrai mus išgirdo, vadinasi, tobulėjame jau šiek tiek.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Ar parama buvo renkama tik Vilniuje? Nes girdėjau jūsų kolegas kalbančius, kad ir kituose Lietuvos miestuose surinkta kažkiek paramos.

– Iš esmės rinkome Vilniuje, Vilniaus regione, bet tikrai gavome laiškų, žinučių ir iš kitų miestų. Tai, žinoma, buvo galima atnešti į mūsų skyrius ir atsivešime tuos daiktus čia, į Vilnių. Na, nesinorėjo taip visoje Lietuvoje rinkti, nes turbūt turėtume tiek, kiek turime skyrių – 15 kartų daugiau negu čia. Galbūt šiam kartui sustosime, bet matome, kad žmonėms apskritai rinkimo akcijos patinka. Tai galbūt čia mums idėja ateičiai, kad laikas nuo laiko verta tokias akcijas padaryti, nes žmonių, gyvenančių nepritekliuje, nebūtinai po nelaimių, yra nemažai. Tai nieko neprižadu, bet galbūt reikės kažką tokio daryt. Tikrai turėjome ne tik vilniečių, bet ir atvykusių iš aplinkinių miestų, iš regiono. Na, galbūt sutapo, kad šeštadienį vyko nemažai renginių Vilniuje, skirtų sausio 13 d. Tai buvo tokia puiki proga atvažiuoti į renginius ir dar padaryti gerą darbą. Tai iš tiesų stebino, kad žmonės vyko iš kitų miestų ir ta gausa žmonių. Aišku, po to teko sunkusis darbas savanoriams, nes viską registravome, kad turėtume kiekvieną vienetą, ką atnešė ir galėtume skirstyti. Šiandien prasidės komplektavimo darbas, ką galėsime žmonėms duoti, vykstant į jų butus. Na, ir, žinoma, dar sulaukėm skambučių dėl didesnių daiktų, dėl lovos, spintos, televizoriaus, kurių čia jau nelabai būtume sutalpinę. Jų taip pat sulaukėme, galbūt ne tiek gausiai, kaip smulkių daiktų. Bet jie taip pat yra labai svarbūs, nes, turbūt, verta paminėti, kad tuose socialiniuose būstuose, į kuriuos žmonės įsikels, nėra baldų ar kažkokių daiktų. Reiškia, puodas, keptuvė svarbūs, taip, bet reikia ir ant kažko atsigulti, ir prisėsti. Tai jeigu yra žmonių, kurie dar turi kažkokių nereikalingų sofų, rašomųjų stalų ar panašiai, tai tikrai gali skambinti mūsų nemokamu trumpuoju numeriu 111, pasakyti, iš kur jie yra, ar gali atvežti, ar mums reikia atvažiuoti pasiimti ir taip galėsime dar padėti žmonėms namie turėti, kur prisėsti ar prigulti.

– Matau, kad žmonės atnešė ir radijo imtuvus, ir lygintuvus, ir sumuštinių kepykles. Na, čia įvairiausių daiktų pasitaikė.

– Iš tiesų prašėme, nes būtent šiame daugiabutyje gyvena nemažai garbaus amžiaus žmonių. Tai jiems tiek radijo imtuvas yra svarbus, spaudimo aparatų gavome, nes buvo jų poreikis. Netgi gavome vieną deguonies matavimo aparatą. Dar svarbu paminėti, kad mes labai aiškiai prašėme nenešti drabužių, nes tikrai žmonės kol kas to poreikio neišreiškė. Ir, žinokit, nenešė. Tai čia irgi galim padėkoti žmonėms, kad neužkrovė mūsų striukėm ir batais, nešė tai, ko reikia. O jeigu nori drabužius atnešti, tai galima, tik verta pasiskambinti ir paklausti, ko reikia.

– Savanoriai ne tik rūšiuos, komplektuos daiktus, bet ir kalbėsis su tais žmonėmis, kaip jie jaučiasi šiandien. Na, ar jie labai jau laukia tos paramos?

– Jie tikrai paramos labai laukia ir yra be proto dėkingi. Mes kiekvieną kartą išgirstame be proto gražių žodžių iš savanorių. Aišku, jiems irgi labai malonu juos išgirsti, nes jie skiria savo laiką. Šeštadienį buvo atvykę žmonių iškart pasiimti tam tikrų daiktų, tai mes matome, kad poreikis tikrai yra labai didelis, jie nieko nelaukę atvažiavo ir tam tikrus daiktus išsivežė. Šiandien taip pat kalbam su visais, nes skirtingi laikai, kada kelsis į būstus, tai mes padėsim jiems nusivežti tam tikrus daiktus. Pavyzdžiui, atsirado geros valios žmonių, kurie sutinka netgi apmokėt pervežimą. Na, pavyzdžiui, turi tam tikrus baldus, negali patys atvežti, bet sako, mes sumokėsime. Tai iš tiesų, žmonėms tas pirmas chaosas ir nerimas šiek tiek praėjo, bet dabar yra kiti dideli rūpesčiai, tas persikėlimas, visos buities susitvarkymas. Ir, aišku, daug klausimų, o kas po to? Nes socialiniai būstai nėra amžini. Ir žmonės mūsų klausia, ar jūs mums padėsit ir vėliau? Tai čia turbūt irgi svarbu pasakyti, kad tikrai padėsim, kiek reikės, mėnuo ar du, čia neturi reikšmės.

Krizių įtaka

Pasak Lietuvos Raudonojo Kryžiaus komunikacijos vadovės Lukos Lesauskaitės, diskusijos temą „Ar savanorystė gali tapti sekmadienine šeimos tradicija?“ padiktavo pastebimas susidomėjimas savanoryste. Iki pandemijos ji nebuvo stipriai įsitvirtinusi visuomenėje ir buvo labiau aktyvių ir smalsių žmonių veikla, šiandien ji tampa vis populiaresnė.

Pašnekovės teigimu, prasidėjusi pandemija mūsų gyvenimus pakeitė iš esmės. Buvome priversti keisti kasdienius įpročius, darbo rutiną, laisvalaikį ir atėjo supratimas, kad kritiniu metu patys piliečiai turi prisidėti prie krizės suvaldymo.

„Vėliau prasidėjo naujas vakcinacijos procesas, kuris taip pat pareikalavo visuomenės įsitraukimo. Vakcinacijos centruose savanoriai padėjo suvaldyti srautus, registravo žmones, teikė informaciją, gelbėjo medikams.

Tuomet praėjusią vasarą ištiko dar viena netikėta krizė, kurios metu prie Lietuvos sienos išvydome iki tol neregėtus pabėgėlių srautus. Žmonėms, kurie bėgo nuo karo, politinio ar kitokio persekiojimo ar tiesiog ieškodami geresnio gyvenimo, taip pat prireikė visuomenės pagalbos, o valstybei iki šiol valdyti šią krizę padeda savanoriai. Prieš pusmetį prasidėjęs karas Ukrainoje savanorystę pakėlė į visiškai kitokį lygį, nes daugybė žmonių pirmą kartą gyvenime tapo savanoriais ir stengėsi kaip išgalėdami padėti nuo karo bėgantiems ukrainiečiams“, – kalbėjo L.Lesauskaitė.

Vis dar trūksta

Su kiekviena iš minėtų krizių augo ir stiprėjo Lietuvos Raudonasis Kryžius. Iki pandemijos organizacija turėjo vos 500 savanorių. Prasidėjus pandemijai savanorių gretos išaugo iki 3,5 tūkst. žmonių, o dabar savo laiką čia įprasmina net 17 tūkst. savanorių.

„Patirtis rodo, kad ištikus nelaimei ar krizinei situacijai žmonės nori imtis konkrečių veiksmų čia ir dabar, tad dažniausiai nėra skirtumo, kokia veikla užsiimti. Svarbu daryti. Mėgstu sakyti, kad taip žmonės įsižemina. Tai svarbu, kai aplink daug neapibrėžtumo ir nežinomybės“, – pastebėjo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus komunikacijos vadovė.

Nors norinčių veikti ir nedelsti – gausu, per tokias krizes, kaip pandemija ar karas, L.Lesauskaitės nuomone, savanorių trūksta įprastoms kasdienėms veikloms kaip „Šiltų apsilankymų“ programa, kurioje savanoriai mezga draugystes su vienišais senjorais, padeda įveikti vienišumą, depresiją, skatina įsitraukimą į bendruomenę, bendrauja.

„Vienišų žmonių Lietuvoje itin daug, tad savanorių šioje programoje reikia nuolat. Taip pat turime programą „Stipri šeima“. Šios programos tikslas – padėti šeimoms, kurios nariai susiduria su neįgalumo problema. Kadangi tema yra vis dar nepatogi plačiajai visuomenei, savanorių šiai programai ieškome nuolat“, – kalbėjo ji.

Prakalbus apie karo nuovargį ir vasarą, L.Lesauskaitė sakė, kad iš tiesų jaučiama to įtaka organizuojant pagalbą ukrainiečiams. Ji pripažįsta, kad žmonės atidavė nemažai jėgų skirdami savo laiką, aukodami pinigus, daiktus ar užleisdami namus, prisidėdami prie kitokių iniciatyvų. Šis laikotarpis sudėtingas, nes atostogų metu, nors savanorių skaičius ir atrodo milžiniškas, kartais nesurenkama net ir pamaina.

Turbūt reikia dar daugiau laiko ir dar daugiau sėkmės pavyzdžių, kaip savanorystė keičia gyvenimus, augina asmenybes, padeda.

Laisvalaikis bendruomenei

Festivalyje „Būtent“ diskusijos iniciatoriai ketina kalbėti apie konkrečius būdus ir formas, kurios skatintų šeimų savanorystę. Prie diskusijos prisidės ir vaikų psichologė Ieva Balvočiūtė, kuri apžvelgs, kodėl tokia prasminga veikla yra itin svarbi jauname amžiuje.

„Turbūt reikia dar daugiau laiko ir dar daugiau sėkmės pavyzdžių, kaip savanorystė keičia gyvenimus, augina asmenybes, padeda. Vis žvalgomės į Skandinavus ir stebimės, kodėl savanorystė ten tokia populiari ir labai giliai įsišaknijusi visuomenės sąmonėje. Juk tai normalu. Suomija ar Švedija nepatyrė okupacijos, jų pilietinės visuomenės nebuvo griaunamos, todėl žmonių įpročiai visiškai kitokie.

Stiprindami demokratines vertybes, pilietiškumą, augindami ryšį su valstybe mes natūraliai pasieksime laiką, kai laiko skyrimas bendruomenei ar valstybei plačiąja prasme bus savaime suprantamas dalykas. Reikia kuo daugiau ir garsiau apie tai kalbėti, kviesti ateiti ir pabandyti. Patirtis rodo, kad pabandęs – negalėsi sustoti“, – sakė pašnekovė.

Jau ketvirtą kartą Birštone 2022 m. vyksiantis diskusijų festivalis „Būtent!“ yra atviras, nepolitinis, nemokamas renginys, kurio tikslas – skatinti šalyje diskusijų ir įsiklausymo kultūrą, toleranciją skirtingiems požiūriams, pilietinį įsitraukimą ir gerinti priimamų visuomenei svarbių sprendimų kokybę.

Pastaruoju metu daug kalbame apie ukrainiečių įdarbinimą. Daug žmonių ieško darbo, bet ne visi randa. Problema ta, kad dalis ukrainiečių augina neįgalius vaikus, tad ne visi žmonės gali susirasti darbą, nes turi leisti laiką auginant vaikus. Ką daryti tokiu atveju, kai trūksta pinigų, reikia darbo bei reikia prižiūrėti savo neįgalų vaiką? Apie tai LNK reportaže buvo kalbamasi su Raudonojo kryžiaus atstove Luka Lesauskaite.

– Džiaugiamės, kad verslas pas mus ateina su idėjomis ir ne tik nori skirti mums pinigų, kad galėtume padėti ukrainiečiams, bet ir imtis konkrečių priemonių. Kūrybos agentūra „Ogilvy Vilnius“ ir „Contribee“ atėjo pas mus, dabar turime bendrą projektą „Vienybė težydi“, kurio pagrindinis tikslas – padėti pažeidžiamoms ukrainiečių šeimoms. Tokių šeimų yra daugiau nei 600, kurioms kasdienybė yra beprotiškai sunki, o problemos yra pačios individualiausios. Tie neįgalumai yra labai skirtingi.

– Kokius rezultatus galime jau dabar pastebėti?

– Šeimų sąrašą, kurios sutiko dalyvauti, turime gana didelį, bet užtrunka procesas pas juos nuvykti, fotografuoti, surinkti istoriją, ją sukelti. Kol kas platformoje turime septyniolika šeimų, pildysime jas kasdien. Per savaitgalį visos šeimos kasmėnesinę paramą jau užsitikrino. Smagu, kad žmonės sureagavo taip empatiškai. Matome, kad beveik pusę metų žmonės aukojo įvairiausiomis sumomis dideliems tikslams. Natūralu, kad žmonės pavargsta. Ši idėja yra tokia, kad pats žmogus gali pasirinkti problemą ir matyti, kaip jo finansinė parama gali konkrečiai padėti, pavyzdžiui, įsigyjant tam tikrų vaistų ar leidžiant vaiką į specialų darželį. Tu matai, kam padedi.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

– Kokios yra ukrainiečių istorijos, kuriems iš tiesų reikia pagalbos?

– Viena mane stipriai palietusi šeimos istorija – keturių mergaičių, kurių dvi yra įvaikintos, tėtis, kurio jo žmona yra mirusi. Viena mergaičių turi neįgalumą. Tikrai tokia paliečianti istorija. Pragyventi nėra lengva. Bendra tendencija, kad daug kas sako, jog gali ateiti laikas, kai reikės rinktis, ar vaistai, ar maistas. Tačiau žmogus neturėtų daryti tokių makabriškų pasirinkimų. Neįgalumų yra įvairių. Nuo stiprios alergijos, kur reikia specifinio maisto, kuris brangiai kainuoja, iki tokių, kuomet reikia specialiųjų poreikio darželio ar įstaigos, kuri kainuoja. Kai matai nuotrauką, gali išgirsti pasakojimą yra viskas kitaip, tai paliečia jautriau.

– Ar ukrainiečiai noriai prašo paramos?

– Žmonės, kurie turi labai rimtų problemų, nelabai patys kreipiasi pagalbos. Gerai tai, kad Raudonasis kryžius turi įvairių kontaktų. Jeigu matome, kad yra kokia nors rimta problema, mes išsisaugom jų kontaktus, o tada mūsų savanoriai skambina šeimoms. Buvo tokių, kurie sakė, kad nenori viešumo. Buvo tokių atvejų, kai šeimoje mama sutinka, tačiau tėtis – ne. Žmonės jaučiasi nepatogiai, gėda. Galbūt tai – ir tautos elementas. Jie ir taip daug dėkoja lietuviams, kad padedame, kad jie čia gali jaustis priimti ir laukiami.

Man labiausiai gaila mamų, kurios sunkiai tvardo ašaras. Mama nori dirbti, užtikrinti šeimai patį geriausią gyvenimą, bet tai yra tiesiog neįmanoma. Kai kurios bando dirbti pamaininį darbą, tačiau tai labai sunku suderinti su vaiko priežiūra. Ne visi darželiai gali priimti vaikus, kuriems reikia specialiųjų poreikių. Yra tokių šeimų, kurių tėvai jau žuvo kare ir jie suvokia, kad yra vieni, nebeturi pagrindinio šeimos maitintojo. Tarsi dingsta prasmė. Bet vis tiek svarbu matyti ugnelę akyse ir suvokti, kad yra vaikai ir jais reikia pasirūpinti. Noriu pakviesti lietuvius atrasti tas šeimas, kurios yra artimos ir prisidėti. Ta parama gali būti net ir penki eurai. Svarbu, kad tai nebūtų vienkartinė parama, jog šeimos galėtų planuotis į priekį.