M.Gimbutienės metams

Ieškantis harmonijos žmogus natūraliai gręžiasi į savo šaknis – etninę kultūrą, nes ten užrašyta vertingiausia išmintis, ir užrašyta taip, kad nereikia nei kažkokių specialių gebėjimų ar pasiekimų – per kasdienį darbą, poilsį, dainą perduodami kertiniai būties pamatai, atsvara gyvenimo blaškymui, susitelkimas pakrikusioms mintims. Gyvenimas kasdien tobulėja šuoliais, o žmogus, deja, vis neramesnis, liūdnesnis, kankinamas depresijos. Atsigręžti į etninę kultūrą tampa natūralu ir net būtina, į sodų, juostų pynimo, gintaro amuletų ar puodynėlių lipdymo kūrybines dirbtuves kviesti praktiškai nereikia – vietos beregint užsipildo.

"Aš niekaip nesupratau lietuviškoje pasakoje tos vietos, kur sesuo savo dvylikai brolių turi pasiūti marškinius iš dilgėlių, – pasidalija mintimis viena "Etnosodo dirbtuvių dalyvių. – Galvojau, kaip iš tų dilgėlių gali pavykti, juolab kad augalas dar ir skaudžiai dilgina. Dirbtuvėse sužinojau, kad iš jų būna vienas švelniausių pluoštų, tokiais marškiniais aprengiamas artimiausiasis – vaikas, brolis, sesuo." Taigi kūrybinių dirbtuvių metu susirinkusieji susipažino ne tik su dilgėlių pluoštu, bet ir kitais, naudotais dar akmens amžiuje – liepos karna, linu, kanape, šilku ir, žinoma, vilna.

Prasminga: suburti bibliotekos smalsūs kauniečiai ir kaunietės mokėsi tradicinio meno paslapčių – lipdyti iš molio, pinti iš šieno, kurti sodus. / Bibliotekos nuotr.

"Šių metų bibliotekos vykdomas projektas skiriamas 2021 m. Seimo paskelbtiems Marijos Gimbutienės metams pažymėti, – pastebi kultūrinės veiklos vadybininkė Inga Zinkevičiūtė. – Todėl siekėme, kad miestiečiai sužinotų ir įvertintų verpimo reikšmę senosiose M.Gimbutienės tyrinėtose kultūrose, o dirbtuvėms moderuoti pakvietėme archeologę Virginiją Rimkutę, kuri tiria senuosius pluoštus, atkuria, gamina, verpia, audžia medžiagas, siuva iš jų drabužius, veja virves, rekonstruoja senus tekstilės eksponatus muziejams, taigi išties turi didžiulės patirties."

Dalyvavusieji sugrįžta

Artėjant Kalėdoms, dirbtuvių dalyviai buvo pakviesti į vieno paslaptingiausių senųjų tautodailės dirbinių – šiaudinių sodų kūrimo dirbtuves. Tautodailininkė Vida Sniečkuvienė dalijosi per daugelį metų sukauptomis žiniomis apie simbolines šiaudinių sodų paslaptis. Juk kiekviena jaunavedžių pora būtinai gaudavo dovaną – šiaudinį sodą, kaip palaiminimą šeimos židiniui.

Prasminga: suburti bibliotekos smalsūs kauniečiai ir kaunietės mokėsi tradicinio meno paslapčių – lipdyti iš molio, pinti iš šieno, kurti sodus. / Bibliotekos nuotr.

"Svarbus ir reikšmingas net jo metamas šešėlis, – atkreipė dėmesį V.Sniečkuvienė, pastebėjusi, kad labai atsiskleidžia ir jį rišantis žmogus, nes atidos bei kruopštumo reikalaujančiame sodo kūrime vieni šiaudus pernelyg suspaudžia, suveržia, kiti per daug paleidžia. Tai tiesiogiai siejasi su rišančiojo charakteriu, netgi problemomis, kurias palengvinti gali sodo rišimas. Šiaudas yra labai trapus – beje, kaip ir mūsų gyvenimas – reikia ypač susikoncentruoti į rišimą, taigi tuo metu neramios mintys nutolsta, o kuriant sodą, dar ir harmonizuojasi", – pastebėjo tautodailininkė, neseniai grįžusi iš Italijos, kur taip pat vedė šiaudinių sodų kūrimo dirbtuves vietos lietuviams ir susidomėjusiems mūsų etninės kultūros paveldu italams.

Šiaudas yra labai trapus – beje, kaip ir mūsų gyvenimas – reikia ypač susikoncentruoti į rišimą, taigi tuo metu neramios mintys nutolsta.

Beje, apsilankiusieji vienose dirbtuvėse, vėliau ieško kitų. "Prieš tai dalyvavau gintaro amuletų dirbtuvėse, buvo įspūdinga rankomis glūdinti gintarą, kol imdavo matytis jo sluoksniai, išryškėjantis sustingęs šapelis, samanos ar kokio vabalėlio dalelė", – neslėpė įspūdžių dirbtuvių dalyvė, dar prieš tai "Etnosode" susipažinusi su žalvario žiedo gamyba.

Šiandienos "Etnosodas"

Taigi per tris mėnesius "Etnosodo" dalyviai, tiksliau – mažyčio šiandienio "Etnosodo" kūrėjai, susipažino su archajine keramika ir lipdė bei dekoravo puodynėles, su tautodailininke Inga Samaškiene, senojo audimo puoselėtoja tautodailininke Vilija Ratautiene vieni nusivijo draugystės apyrankę, kiti senoviniu būdu nusipynė suvenyrinę piemenų juostelę.

Tautodailininkė Jūratė Gudžiuvienė supažindino su popieriaus karpymo tradicija Lietuvoje, gyvybės medžio simbolio, dangaus, žemės ženklų prasmėmis baltų kultūroje, o dalyviai susikaupę karpė savo simbolinį gyvybės medį, veliau vieniems jis tapo atviruku, kitiems ir visu paveikslu.

Drauge su tautodailininke Jurgita Treinyte "Etnosodo" kūrėjai rišo saulės kryžius, kalbėjosi apie saulės reikšmę archeologės M.Gimbutienės tyrinėjimuose. Saulutes pynė iš šieno, jų spindulius tvirtino iš gyvų lauko žolynų. "Pažvelkime į vadinamuosius saulės kryžius – kas ten per spinduliai. Ogi augalai. Visa augmenija, sakyčiau, yra iš Senosios Europos. Tikėjimas, kad persikūnijama į augalus, į paukščius, į kitus gyvūnus, yra iš Senosios Europos. Šiuose kryžiuose kaip tik tas motyvas, tai atgimimo simboliai", – savo knygoje " Laimos palytėta" teigia M.Gimbutienė.

Prasminga: suburti bibliotekos smalsūs kauniečiai ir kaunietės mokėsi tradicinio meno paslapčių – lipdyti iš molio, pinti iš šieno, kurti sodus. / Bibliotekos nuotr.

Etnosodo dirbtuves vainikuos ir jas uždarys sutartinių giedotojų grupė „Sasutalos“ ir muzikos grupė „FOLK TRIO“ lapkričio 26 d. 18 val. pakviesiančios į koncertą Suaugusiųjų skaitytojų aptarnavimo skyriuje (Laisvės al. 57).

Grupės „FOLK TRIO“ nariai – profesionalūs muzikantai Ineta Meduneckytė, Nerijus Bakula ir Jan Maksimovič susibūrė nuspalvinti seniausius laikus menančias ir mūsų tautos istoriją pasakojančias lietuvių liaudies dainas. Koncerte „Legendos apie mus“ skambės ne tik gerai žinomos, bet ir jau užmirštos, legendas pasakojančios istorijos.

Į renginį kviečiame registruotis tel. (8 37) 206 414 arba e.paštu aptarnavimoskyrius@kaunas.mvb.lt.

Vyriausybės vadovė pasidžiaugė galėdama dalyvauti šios parodos, skirtos vienai žymiausių lietuvių mokslininkių, atidaryme. Pasak I. Šimonytės, archeologė, antropologė, archeomitologijos pradininkė profesorė M. Gimbutienė – moteris, kurios vardas įrašytas šalia pasaulio mokslo grandų. Anot premjerės, lietuvių tauta tokių moterų neturi daug.

I. Šimonytės teigimu, M. Gimbutienės tyrinėjimo sritys gali atrodyti tolimos istoriškai, bet jos tyrimai išlieka aktualūs ir šiandien, nes yra susiję ir su tam tikromis mūsų tapatybės dilemomis, archetipais, stereotipais ir konstruktais, su kuriais susiduriame savo gyvenimuose kiekvieną dieną.

„Iš M. Gimbutienės buvo atimta Tėvynė – natūrali terpė, kurios ji neketino ir neplanavo palikti. Net išrauta iš savo žemės, kaip ta obelis, kurią ji sugebėjo dykumoje užauginti, ji sugebėjo užaugti, pražysti, tvirtai įleisti šaknis ir tapti tuo vardu, kuris yra svarbus visam pasaulio mokslui“, – sakė I. Šimonytė.

Premjerė pabrėžė, kad mokslininkės gyvenimas ir veikla nebuvo lengva. M. Gimbutienė susilaukė daug aršios kritikos dėl to, ką ji teigė ir ką ji bandė formuoti kaip savo tyrinėjimų pagrindą, tačiau ji nepasidavė, nenusileido, su savo kritikais sugebėjo diskutuoti garbingai. Taip, kaip dera žmogui, kuris tiki tuo, ką daro.

„M. Gimbutienės nuopelnų neįvertinti yra neįmanoma. Ne tik dėl to, kas buvo nuveikta, bet ir kaip nuveikta ir kas nuveikė. Man yra didelė garbė priklausyti tautai, kuriai priklausė ir Marija Gimbutienė“, – sakė ministrė pirmininkė.

Premjerė, kaip praneša Vyriausybės spaudos tarnyba, pasveikino visus prisidėjusius prie šios parodos surengimo ir pasidžiaugė, kad ji ne tik pristato mokslininkės darbus, bet ir jos įkvepiančią asmenybę.

Istorijų namuose pristatoma paroda „Deivės ir kariai“ supažindina su žymiausia pasaulyje lietuve archeologe Marija Gimbutiene (1921–1994) ir jos mokslinėmis įžvalgomis. Lankytojui atskleidžiamos dvi fundamentalios mokslininkės hipotezės apie Europos kultūros raidą ir tapatybę, pelniusios jai visuotinį pripažinimą ir įkvėpusios naujus mokslinius, visuomeninius judėjimus.

Parodos pasakojimas išdėstytas per tris sales ir apima 5 tūkstančių metų istoriją. Pirmoje salėje pristatoma Deivių epocha, antroje – karių laikotarpis, trečioje – archeologės M. Gimbutienės biografija.

„Tarpukario vaikas, savo akademinį ir profesinį kelią pradėjęs artėjančio karo nuojautomis ir pokario suirutės persmelktoje aplinkoje, išgyvenęs okupaciją ir priverstinės emigracijos baisybes – visame pasaulyje žinoma mokslininkė Marija Gimbutienė ir šiandien yra puikus pavyzdys jaunimui, ypač mergaitėms, vis dar susiduriančioms su dideliais sunkumais siekiant išsilavinimo visame pasaulyje“, – pranešime cituojama Lietuvos nuolatinė atstovė prie UNESCO ambasadorė Jolanta Balčiūnienė.

Parodos atidaryme sveikinimo žodį tarė ir prisiminimais pasidalijo M. Gimbutienę pažinojęs ir kartu su ja archeologinius kasinėjimus vykdęs Paryžiaus Sorbonos universiteto vėlesnės Europos priešistorės profesorius emeritas Jeanas-Paulis Demoule'is (Žanas-Polis Demulis), į renginio svečius kreipėsi UNESCO generalinės direktorės pavaduotojas kultūros klausimais Ernesto Renato Ottone Ramirez (Ernestas Renatas Otonas Ramiresas).

Mokslininkės šimtmečiui paminėti skirtą parodą inicijavo ir finansavo Lietuvos užsienio reikalų ministerija, parodos tekstus kūrė Darius Sužiedėlis, parodos dizainerė – Laura Grigaliūnaitė, architektė – Ieva Cicėnaitė.

UNESCO Generalinė konferencija M. Gimbutienės šimtmetį yra įtraukusi į sukakčių, su kuriomis UNESCO siejama 2020–2021 metais, sąrašą.

2021 metus M. Gimbutienės metais paskelbė Lietuvos Seimas.

Įamžino įspaudus

Parko centrinėje aikštėje vykęs skulptūrų performansas pavadintas "Belaikiai ženklai", pagal amerikiečių dokumentinį filmą apie M.Gimbutienę "Signs out of time" (liet. "Belaikiai ženklai").

Renginio idėjos autoriai Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktoriaus pavaduotoja, rašytoja Sondra Simana, dailininkas Romas Klimavičius ir filosofė Julija Baranova.

"Mūsų visuomenėje labai daug kaltės. Žmonės jaučiasi dėl daug ko kalti", – S.Simana kvietė praeivius siekti susitaikymo ir ramybės.

Skulptūrų autoriais tapo patys praeiviai – liejamas gipso mišinys, stingdamas delnuose,   suformavo rankų įspaudus.

Ištiesti delnai – it Dievo malonės prašymas. Gipsas – žemės mineralas, kurį menininkai naudojo kaip tarpininką tarp žmogaus ir gamtos, o išlikusi delnų forma tampa egzistavimo pasaulyje įrodymu ir simbolizuoja atsiprašymą bei prašymą, kad baigtųsi karai, ligos, nesantaika tarp žmonių.

Mūsų visuomenėje labai daug kaltės.

Simbolinis ratas – iš druskos

M.Gimbutienė yra pasakiusi, jog archeologinės medžiagos nėra nebylios, jos kalba savo kalba. o liejant gipsą į delnus žmogus pasineria į meditaciją, turi įsiklausyti į muziką ir dešimt minučių išbūti ramybėje, kol gipsas sustings.

Dailininkas R.Klimavičius druska formuodamas simbolinį apsaugos ratą tikino, kad parkas yra sakrali vieta.

Sondra Simana / Vytauto Liaudanskio nuotr.

"Tai yra vieta, kurioje lietui nulijus druska ištirps ir nepaliks pėdsakų. Druska yra apsisaugojimo, neliečiamybės simbolis", – kalbėjo dailininkas.

S.Simana ragino prisiminti Bibliją, kurioje druska minima kaip gyvenimui skonį suteikianti medžiaga.

"Turėkite savyje druskos ir taikiai gyvenkite tarpusavyje", – kvietė rašytoja.

Renginiai visame pasaulyje

Pasak S.Simanos, taiką su savimi krikščionys pasiekia per Bažnyčią, nes joje atliekami apsivalymo ritualai – klaupiamasi ant kelių, ištiesiami delnai priimant Sakramentą ir maldaujama atleidimo. Atsiprašymo ritualas padeda atsiverti dieviškosioms malonėms.

Renginio metu skambėjusi Donato Bielkausko ir Dariaus Gerulaičio  muzika, skirta išnykusioms civilizacijoms paminėti, sukurta 1994 m. Ji siejasi su M.Gimbutienės tyrimais – baltų civilizacijos ir mitologijos, religijotyros, etnologijos studijomis, liaudies dainų rinkimu, mirties ritualų, tikėjimo aiškinimu.

2021-uosius Seimas ir UNESCO paskelbė M.Gimbutienės metais. Renginiai, parodos, konferencijos organizuojami Lietuvoje, JAV ir Prancūzijoje.

„Daugiausia dėmesio kilnojamojoje parodoje skiriama būtent M. Gimbutienės formuluotoms hipotezėms, kurias mokslininkai tebeanalizuoja ir šiandien. Tai tik parodo, kad M. Gimbutienės keltos mintys buvo novatoriškos, nes nepraranda aktualumo ir po daugelio metų“, – sakė parodą rengusi archeologė Gabrielė Gudaitienė.

Parodoje bus pristatomas pasaulinio garso archeologės gyvenimas Lietuvoje, jos pasitraukimas iš tėvynės Antrojo pasaulinio karo metais, emigracija, mokslinė veikla JAV.

M. Gimbutienė, remdamasi kasinėjimų, lingvistikos, etnografijos duomenimis, iškėlė prielaidą, kad akmens amžiuje (7000–3500 m. pr. Kr.) europiečiai turėjo moteriškų dievybių kultą ir savo gyvenimą grindė matristine – moterų veikiama – tradicija. Tai buvo, kaip nurodo archeologė, Senosios Europos epocha, kurioje gyventa taikiai, tačiau ši kultūra sunaikinta iš stepių užplūdus indoeuropiečiams – Kurganų kultūros (4500–2500 m. pr. Kr.) žmonėms, įtvirtinusiems naują visuomenės sąrangą, iki šių dienų persmelktą patriarchalinio modelio.

Žymus JAV mokslininkas, mitologijos ir religijotyros specialistas Josephas Campbellas (Džozefas Kempbelas) yra sakęs, kad M. Gimbutienės darbai prilygsta Rozetos akmens hieroglifų iššifravimui.

Parodoje pristatomi specialiai atrinkti, reti kadrai iš Gimbutų šeimos nuotraukų kolekcijos.

„Parodos eksponatais tapo šias dvi – matristinės Senosios Europos egzistavimo ir Kurganų kultūros invazijos – hipotezes simbolizuojančių artefaktų 3D kopijos: pasaulyje žymios deivių, moters, kultą menančios Vilendorfo skulptūrėlės modelis ir karingųjų stepių klajoklių į Europą atnešto naujo ginklo – laivinio kovos kirvio – modelis. Parodoje pristatomi specialiai atrinkti, reti kadrai iš Gimbutų šeimos nuotraukų kolekcijos, už tai esame ypač dėkingi Marijos Gimbutienės dukrai Živilei Gimbutaitei“, – teigė parodos koordinatorė.

Jungtinių Tautų švietimo, mokslo ir kultūros organizacijos (UNESCO) Generalinė konferencija M. Gimbutienės šimtmetį yra įtraukusi į sukakčių, su kuriomis UNESCO siejama 2020–2021 metais, sąrašą. Todėl pirmiausia muziejaus parengtą kilnojamąją parodą ketinama pristatyti UNESCO būstinėje Paryžiuje, o po to – Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Be to, rugsėjo 22-ąją Lietuvos nacionalinis muziejus lankytojus pakvies į tarptautinę parodą „Deivės ir kariai“. Joje pirmą kartą Lietuvoje bus eksponuojama Europos muziejuose saugoma unikali medžiaga, įkvėpusi žymiąsias M. Gimbutienės hipotezes. Rugsėjo 23–24 dienomis vyks tarptautinė konferencija „Atgimstanti Senoji Europa“, skirta šios mokslininkės 100-osioms gimimo metinėms.

Konferenciją „Stiprybės semiuosi iš Lietuvos“ globoja pirmoji ponia Diana Nausėdienė.

Šiuos metus Seimas yra paskelbęs M. Gimbutienės metais. Ši sukaktis įtraukta ir į UNESCO minimų sukakčių sąrašą.

M. Gimbutienė gimė 1921-aisiais Vilniuje, per Antrąjį pasaulinį karą pasitraukė iš Lietuvos. Jis dėstė JAV Harvardo, Kalifornijos universitetuose, mirė 1994 metais Los Andžele, palaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Mokslininkė yra parašiusi 23 knygas, už knygą „Deivės civilizacija: Senosios Europos pasaulis“ 1993-iaisiais jai skirta Enisfildo-Vulfo premija, teikiama JAV už žymiausius pasaulio kultūros istorijos tyrimus.

Mokslininkė viena pirmųjų mokslo istorijoje apibendrino daugelį metų Europoje vykdytus archeologinius tyrinėjimus, remdamasi jais ir mitologijos duomenimis atkūrė senosios Europos vaizdą. Profesorė yra archeomitologijos pradininkė.

M. Gimbutienės veikalai apie Senąją Europą, jos dievus ir deives, apie priešistorinių laikų baltus, mokslinės įžvalgos sulaukė ne tik mokslo visuomenės pripažinimo, jos paskaitose lankydavosi kultūros ir meno žmonės. JAV ir kitose pasaulio šalyse M. Gimbutienės darbais rėmėsi visuomeniniai judėjimai, gamtos išsaugojimo ir moterų sąjūdžiai.

Poeto Sigito Gedos teigimu, jos mokslinės idėjos stipriai veikė XX amžiaus antrosios pusės Lietuvos kultūrinį gyvenimą ir lietuvių poeziją.

Lietuvos paštas praneša, kad tema ,,Garsūs pasaulio žmonės, kilę iš Lietuvos“ išleidžiamą pašto ženklą sukūrė Eglė Kulbytė. Jo nominalas – 0,49 euro, tiražas – 100 tūkst.

M. Gimbutienė gimė 1921-aisiais Vilniuje, per Antrąjį pasaulinį karą pasitraukė iš Lietuvos. Dėstė JAV Harvardo, Kalifornijos universitetuose, mirė 1994 metais Los Andžele, palaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Mokslininkė yra parašiusi 23 knygas, už knygą „Deivės civilizacija: Senosios Europos pasaulis“ 1993-iaisiais jai buvo paskirta Enisfildo-Vulfo premija, skiriama JAV už žymiausius pasaulio kultūros istorijos tyrimus.

Seimas 2021-uosius metus yra paskelbęs M. Gimbutienės metais. Šiais metais vyks garsiai archeologei skirti renginiai: planuojamos kelios parodos, mokinių piešinių konkursas, seminarų ciklas ir konferencija bei kitos iniciatyvos.

Vyriausybė patvirtino M. Gimbutienės metų minėjimo programą, kurioje įtrauktos ir istorinės stovyklos vaikams, seminarai bei konferencijos.

Kitų metų pradžioje Vytauto Didžiojo karo muziejuje numatyta paroda „Marija Gimbutienė – neolito ir bronzos amžiaus tyrėja“, Kauno Maironio universitetinė gimnazijoje viena auditorija bus pavadinta Marijos Gimbutienės vardu, o 2021-ųjų sausio 22-ąją, mokslininkės 100-ojo gimtadienio išvakarėse, vyks jai skirta pamoka. Šioje mokykloje, tuometinėje „Aušros“ mergaičių gimnazijoje, M. Gimbutienė mokėsi 1931–1938 metais.

Antrąją 2021-ųjų pusę Kultūros ministerija, Lietuvos nacionalinis muziejus ir Lietuvos istorijos institutas turėtų surengti tarptautinę archeologinių radinių parodą „Deivės ir kariai: Marijai Gimbutienei – 100“, metų pabaigoje numatyta organizuoti renginį UNESCO ir Prancūzijos akademinei bei lietuvių bendruomenėms, skirtą Marijos Gimbutienės metams paminėti. Taip pat kitų metų pabaigoje žadamas renginys Kalifornijos akademinei ir lietuvių bendruomenėms.

Plane numatytas ir piešinių konkursas Lietuvos mokiniams „Baltų mitologija. Senovės lietuvių deivės ir dievai“, o mokiniams ir jų mokytojams - keramikos konkursas „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“, vyks jaunųjų žygeivių baltiška gyvosios istorijos stovykla.

Planuojamas seminarų ciklas ir konferencija „Etnologija ir mitologijos atspindžiai ugdymo įstaigų edukacinėse erdvėse“. Vilniaus universitete vyksianti Tarptautinė 11-oji istoriko Jono Puzino mokslinė konferencija taip pat bus skirta Marijos Gimbutienės 100 metų jubiliejui.

M. Gimbutienei skirtus 2021 metus yra paskelbęs Seimas.

M. Gimbutienė – archeologė, antropologė, baltų ir indoeuropiečių neolito ir bronzos amžiaus kultūros tyrinėtoja, archeomitologijos (mokslo šakos, jungiančios archeologiją, lingvistiką, etnologiją ir religijotyrą) pradininkė, pakeitusi Europos priešistorės sampratą.

M. Gimbutienė gimė 1921-aisiais Vilniuje, per Antrąjį pasaulinį karą pasitraukė iš Lietuvos. Dėstė JAV Harvardo, Kalifornijos universitetuose, mirė 1994 metais Los Andžele, palaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse.

Mokslininkė yra parašiusi 23 knygas, už knygą „Deivės civilizacija: Senosios Europos pasaulis“ 1993-iaisiais jai buvo paskirta Enisfildo-Vulfo premija, skiriama JAV už žymiausius pasaulio kultūros istorijos tyrimus.

„2021 metais minint pasaulinio garso archeologės Marijos Gimbutienės šimtmetį, Lietuvoje, JAV ir Prancūzijoje numatoma surengti parodų, konferencijų, skirtų šiai ryškiai asmenybei ir jos darbams“, – teigia švietimo, mokslo ir sporto ministras Algirdas Monkevičius.

Kitąmet numatoma surengti tarptautinę archeologinių radinių parodą „Deivės ir kariai: Marijai Gimbutienei – 100“, Vytauto Didžiojo karo muziejuje parodą „Marija Gimbutienė – neolito ir bronzos amžiaus tyrėja“, renginį UNESCO ir Prancūzijos, taip pat Kalifornijos akademinėms ir lietuvių bendruomenėms. Lietuvos mokiniams bus organizuotas piešinių konkursas „Baltų mitologija. Senovės lietuvių deivės ir dievai“, o mokiniams ir jų mokytojams – keramikos konkursas „Senovinė simbolika lietuvių liaudies mene“, vyks jaunųjų žygeivių baltiška gyvosios istorijos stovykla.

Planuojamas seminarų ciklas ir konferencija „Etnologija ir mitologijos atspindžiai ugdymo įstaigų edukacinėse erdvėse“. Vilniaus universitete vyksianti tarptautinė 11-oji prof. J. Puzino mokslinė konferencija taip pat bus skirta Marijos Gimbutienės 100 metų jubiliejui.

Kauno Maironio universitetinėje gimnazijoje, kurioje 1931–1938 m. mokėsi Marija Alseikaitė-Gimbutienė (tuo metu mokykla vadinosi Kauno „Aušros“ mergaičių gimnazija), viena auditorija bus pavadinta Marijos Gimbutienės vardu, o 2021 m. sausio 22 d. čia vyks mokslininkės 100-mečiui skirta pamoka.

Marijai Gimbutienei skirtus 2021 metus yra paskelbęs Seimas. Profesorė Marija Gimbutienė – archeologė, antropologė, baltų ir indoeuropiečių neolito ir bronzos amžiaus kultūros tyrinėtoja, archeomitologijos (mokslo šakos, jungiančios archeologiją, lingvistiką, etnologiją ir religijotyrą) pradininkė, pakeitusi Europos priešistorės sampratą. Gimė 1921 m. Vilniuje, per Antrąjį pasaulinį karą pasitraukė iš Lietuvos. Dėstė JAV Harvardo, Kalifornijos universitetuose, mirė 1994 m. Los Andžele, palaidota Kaune, Petrašiūnų kapinėse. Yra parašiusi 23 knygas, už knygą „Deivės civilizacija: Senosios Europos pasaulis“ 1993 m. jai buvo paskirta Enisfildo-Vulfo premija, skiriama JAV už žymiausius pasaulio kultūros istorijos tyrimus.

Į darbo grupę, rengusią Marijos Gimbutienės metų minėjimo programą, įėjo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos, Užsienio reikalų ministerijos, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos sekretoriato, Lietuvos archeologijos draugijos, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos, Lietuvos savivaldybių asociacijos, Seimo, Kultūros ministerijos atstovai.

Už tokį nutarimą antradienį vienbalsiai balsavo 73 Seimo nariai.

Toks sprendimas priimtas, siekiant pagerbti šią Lietuvai ir jos žmonėms svarbią istorinę asmenybę.

2021 m. sausio 23 d. sukanka 100 metų, kai gimė M. Gimbutienė, lietuvių archeologė, antropologė, baltų ir indoeuropiečių kultūros tyrinėtoja, archeomitologijos pradininkė, mokslininkė, padėjusi pagrindus naujajai Senosios Europos istorijos koncepcijai.

Seimui pasiūlyta paskelbti 2021 metus Marijos Gimbutienės metais, įvertinant „išskirtinę asmenybės ir jos darbų įtaką Lietuvos archeologijai, antropologijai, archeomitologijai – naujai mokslo šakai, sujungusiai archeologiją, lingvistiką, etnologiją ir religijotyrą“.

Seimas pasiūlė  Vyriausybei parengti M. Gimbutienės metų programą ir 2021 metų valstybės biudžete numatyti lėšų jai įgyvendinti.