Brolis ir sesuo sudaro tvirtą kūrybinį tandemą – I. Pavilonytės sukurtas nuotaikingas ir pamokančias istorijas M. Pavilonis iliustruoja nuostabiais piešiniais. Pokalbis su kūrėjais – apie vaikystės prisiminimus, neblėstantį dvynių ryšį, išsipildžiusias svajones ir Kalėdų stebuklų laukimą.

– Sakoma, kad dvyniai turi ypatingą ryšį. Kokia buvo jūsų vaikystė ir paauglystė – ar mėgdavote leisti laiką kartu, o gal turėjote atskirus savo draugų ratelius? Ką jums reiškė turėti dvynį – galbūt vaikystėje buvote neišskiriami draugai, o gal kaip tik nepatiko, kad viskuo reikia dalytis su broliu / sese – net gimtadieniu?

Martynas: Nuo pat ankstyvos vaikystės buvome neišskiriami, viską veikdavome kartu. Tiek mokyklos suole, tiek kieme buvome geriausi draugai ir vienas kito kompanionai. Aišku, pykdavomės ir mušdavomės kaip visi broliai ir sesės, bet greitai susitaikydavome. Dalijimasis daiktais ir tėvų dėmesiu niekada nekėlė problemų, nes augome viskuo dalydamiesi, ir tai mums atrodė normalu. Kita vertus, abu esame individualistai ir labai skirtingi. Visada turėjome erdvės skleistis kaip atskiros asmenybės, tad užaugę nesame priklausomi vienas nuo kito, nors ir tebesame labai artimi.

Indrė: Man atrodo, net jei būtume ne dvyniai, o tiesiog sesuo ir brolis, mūsų draugystė būtų tokia pat artima. Už tokį stiprų tarpusavio ryšį esame dėkingi tėvams, kurie labai gražiai mus augino ir savo pavyzdžiu rodė, kad šeima yra svarbiausia.

Šventiškai: ka­lė­di­nius vai­kys­tės pri­si­mi­ni­mus dvy­niai la­bai bran­gi­na. / I. ir M. Pa­vi­lo­nių asmeninio archyvo nuotr.

– Ar nuo vaikystės buvote kūrybingi? Indre, esate rašiusi, kad pirmosios knygos išleidimas buvo „mažas žingsnelis suaugusiai Indrei, didelis – svajonę turėjusiai aštuonmetei“. Tad istorijas jau tikriausiai kurdavote nuo mažens? Martynai, kada jūs pradėjote kurti iliustracijas? Esate pasakojęs, kad vaikystėje norėjote tapti architektu.

Indrė: Postūmiu pagaliau parašyti ir 2017 m. išleisti pirmąją knygą „Didžiosios tvoros paslaptis“ man tapo netikėtai tėvų namuose, vaikystės stalčiuje, rasti sąsiuviniai su pirmosiomis mano istorijomis. Jas, tas pirmąsias, parašiau, kai man buvo aštuoneri. Tai nebuvo kadaise užduoti namų darbai, savo pasakas tuomet rašiau laisvalaikiu – vakarais namie ar vasarą pas senelius, nes man pačiai labai patiko skaityti ir svajojau užaugusi būti rašytoja. Tad tie netikėtai po daug metų atrasti sąsiuviniai man priminė šią svajonę. Supratau, kad dabar jau galiu ją įgyvendinti, nes nuo rašymo niekada ir nenutolau. Baigiau žurnalistiką, rašiau straipsnius, kūriau įvairius tekstus, dirbdama viešųjų ryšių srityje. Visada rašiau, tik buvau pamiršusi, kad labiau už viską noriu kurti knygas vaikams. Džiaugiuosi, kad tai prisiminiau.

Vaikams rašyti labai įdomu, nes ir pats knygos puslapiais leidiesi į nuotykius. Tačiau svarbiausia – vaikams rašyti yra labai reikšminga ir atsakinga.

Martynas: Neatsimenu savęs nepaišančio. Dabar, save analizuodamas, matau, kad visada buvau kūrybingesnis nei kiti bendraamžiai. Nebuvau talentingesnis už kitus vaikus, bet rimtai žiūrėjau į kūrybą: kitiems paišymas buvo tik hobis ar dailės pamoka, o man – kažkas daugiau. Šis požiūris turbūt ir atvedė į šiandieną. Vaikystėje svajojau būti architektu. Labai patiko paišyti pastatus, namų ir butų planus. Atsimenu, kaip planuose paišydavau kiekvieną detalę. Išeidavo beveik normalūs brėžiniai – pridėdavau ne tik baldų, bet net ir kištukinių lizdų. Specialiai neplanavau, bet visada galvojau, kad užaugęs kažką veiksiu architektūros srityje. Vis dėlto vaikystėje man labai nesisekė matematika. Iš aplinkos girdėdavau, kad be matematikos architektu nebūsi, tad dėl nepasitikėjimo savimi šią svajonę paleidau. Tačiau niekada nenustojau piešti, mano piešiniai darėsi vis laisvesni ir kūrybiškesni, o vėliau, namuose atsiradus kompiuteriui, susidomėjau grafiniu dizainu, kurį vėliau ir studijavau.

Grafinis dizainas, pasirodo, turi daug panašumų su architektūra, jame netgi taip pat yra nemažai matematikos ir skaičiavimo. Po studijų daugiau dėmesio pradėjau skirti iliustracijoms. Šiandien iliustracija, dizainas ir kūryba yra mano profesija. Sakyčiau, mano vaikystės svajonė išsipildė, nors ir kitokia forma. Nuoširdžiai tikiu, kad visos svajonės pildosi, tik kartais jos ateina kitomis formomis ir vardais, bet vis tiek ateina.

Laukimas: naujausia dvynių knyga – „Šikšnosparniuko Kalėdos“. Ją I. Pavilonytė rašė laukdamasi sūnaus Vincento ir svajodama, kaip kartu su juo skaitys knygeles. / I. ir M. Pa­vi­lo­nių asmeninio archyvo nuotr.

– Kaip daugiau nei prieš šešerius metus gimė idėja kartu išleisti knygą? Kodėl savo auditorija pasirinkote vaikus? Galbūt jums patinka tai, kad rašant ir iliustruojant galima patiems nusikelti į savo vaikystę?

Indrė: Kaip minėjau, rašyti vaikams buvo mano vaikiška svajonė. Tad pirmąją knygą išleidau vedama jos, tarsi atiduodama duoklę sau aštuonmetei. Tuo metu dar nežinojau, kur visa tai nuves, tai galėjo būti tik vienkartinis nuotykis. Tačiau visas kūrybos procesas, džiaugsmas rankose laikyti savo knygą ir bendrauti su skaitytojais labai įtraukė. Vėliau išėjo dar viena knyga, ir dar viena, o dabar jau galo nesimato. Smagu! Vaikams rašyti labai įdomu, nes ir pats knygos puslapiais leidiesi į nuotykius. Tačiau svarbiausia – vaikams rašyti yra labai reikšminga ir atsakinga, nes jie tarsi baltas popieriaus lapas. Jaučiu prasmę žinodama, kad mano kūryba mažuosius supažindins su pasaulio ir jausmų įvairove. Juk tai, ką ir kokias vertybes jie išsineš iš vaikystės, bus labai svarbu visą likusį gyvenimą.

– Indre, kaip gimsta jūsų knygų personažai? Jūsų duetą labiausiai išgarsino knygos apie Marmius. Kaip kilo šių smagių personažų idėja?

Indrė: Marmiai buvo Martyno personažai dar daug metų prieš tai, kol jie tapo marmiais. Jie vis pasirodydavo jo iliustracijose, kurios nebuvo skirtos vaikams. Kartą Martynas užsiminė, kad tų juodų padarėlių jau nebepieš, o man jie labai patiko. Staiga kilo mintis, kad jie būtų nuostabūs, kitokie, nematyti personažai vaikiškai knygai. Pasiūliau šią idėją Martynui ir jis sutiko! Taip bevardžiai juoduliai gavo marmių pavadinimą, vardus, buvo apgyvendinti Martvudo girioje ir tapo knygų vaikams herojais.

– Martynai, kaip atrodo jūsų kūrybos procesas? Pirmiausia perskaitote sesers parašytą istoriją, o tada galvojate, kaip galėtų atrodyti jos personažai? Gal idėjų dažniausiai pasisemiate iš kasdienybės? Pavyzdžiui, Šikšnosparniuko personažo įkvėpėju tapo Indrės prancūzų buldogas Pipiras.

Martynas: Kiekvienos knygos kūrybos procesas būna skirtingas. Marmių personažai, kaip Indrė minėjo, jau buvo mano sukurti ir atkeliavo iš ankstesnių piešinių, tad juos beliko tik adaptuoti knygoms. Kiti personažai atsirado perskaičius Indrės jau parašytas istorijas. Sesuo man duoda laisvę interpretuoti, tad dažniausiai iš tekstų pasiimu personažo sielą ir apvelku ją kūnu – taip, kaip jį įsivaizduoju ir jaučiu. Smagu, kad tiek daug Lietuvos vaikų mūsų personažus pamilo ir įsileido į savo namus ir širdis.

I. ir M. Pa­vi­lo­nių asmeninio archyvo nuotr.

– Jūsų knygos pasižymi empatiją ugdančiomis, svarbiomis temomis. Pavyzdžiui, knygą „Miestas, kvepiantis lietumi“ įkvėpė besikeičiantis pasaulio klimatas. Kokias žinutes savo kūryba norite perduoti vaikams ir jų tėveliams?

Indrė: Visas žinutes, kurias paliekame savo knygose, – nuo skatinimo būti savimi, neišsižadėti kitoniškumo, laimės ieškoti ne aplinkui, o savyje, iki gebėjimo atleisti, neteisti, kantriai sulaukti, nebijoti bijoti, jungia noras vaikams pasakoti pirmiausia apie jausmų įvairovę, žadinti smalsumą pažinti pasaulį ir priimti jį tokį, koks yra. Empatija yra be galo svarbu, man regis, jos nebuvimas yra vienas didžiausių mūsų pasaulio trūkumų. Mes visi, judėdami mažais žingsneliais, tai galime pakeisti aplink save ir savo vaikuose. Mūsų atveju – ir kitų žmonių vaikuose. Visada sakiau ir sakysiu, kad apie jausmus ir vertybes su vaikais reikia kalbėti nuo pat pirmų dienų, nes supratimo, palaikymo ar atsakymų nerandantys vaikai vėliau užauga supratimo, palaikymo ar atsakymų nerandančiais suaugusiaisiais. Šį ratą galime uždaryti, tik reikia kalbėtis ir nevengti jokių temų.

Martynas: Labiausiai noriu, kad visi žmonės, nesvarbu, kokio amžiaus, iš mūsų knygų pasisemtų pozityvumo ir supratimo, kad pasaulis yra mes visi. Norisi knygomis parodyti, kad pasaulis yra labai graži vieta, tad svarbu mokėti įvertinti, koks stebuklas yra būti čia ir dabar, su viskuo ir visais.

Norisi knygomis parodyti, kad pasaulis yra labai graži vieta, tad svarbu mokėti įvertinti, koks stebuklas yra būti čia ir dabar, su viskuo ir visais.

– Esate jau suaugę, turite savo šeimas. Ar dažnai susitinkate ir leidžiate laiką kartu? Ką mėgstate veikti drauge, be knygų rašymo ir iliustravimo?

Martynas: Net ir suaugus, Indrė yra mano geriausia draugė, nors ir nebegyvename kartu. Būna, kad gyvai nesimatome visą mėnesį, bet vis tiek susiskambiname beveik kasdien. Dažnai kartu leidžiame laisvalaikį, vasarą kartu atostogavome prie jūros, o šią savaitę važiuojame gerti karšto vyno į Austriją.

Indrė: Taip, man Martynas ne tik brolis, bet ir geriausias draugas, tad veikiame kartu viską, ką veiktų geriausi draugai.

– Indre, auginate sūnų Vincentą. Neseniai pasirodžiusią knygą „Šikšnosparniuko Kalėdos“ dedikavote pirmosioms sūnaus Kalėdoms, o rašėte ją nėštumo laikotarpiu, įsivaizduodama, kaip jaukiai ją kartu skaitysite žvarbiais žiemos vakarais. Sūnus dar mažas, bet gal jau turi mėgstamiausius jūsų knygelių personažus?

Indrė: Vincentas labai mėgsta knygas, pats jas vis atneša man, kad kartu vartytume. Labai tuo džiaugiuosi. Dabar toks etapas, kad jam, vienmečiam, įdomiausia tyrinėti iliustracijas ir bandyti puslapių lapų tvirtumą (šypsosi). Tad maniškės istorijos jam dar ne taip rūpi, bet Martyno darbą jau įvertino – smalsiai tyrinėja visus puslapius ir pastebi net mažiausias detales.

I. ir M. Pa­vi­lo­nių asmeninio archyvo nuotr.

– Artėjant Kalėdoms norisi paklausti, kaip šventes sutinka jūsų šeima? Kaip Kalėdas švęsdavote vaikystėje ir kokie maloniausi prisiminimai užplūsta prisiminus vaikystės šventes?

Indrė: Svarbiausia, kad visi būtume kartu. Kai buvome vaikai, žinoma, smagiausia dalis buvo dovanos, prie eglutės lėkdavome nė nesulaukę Kalėdų ryto, dar naktį. Dabar, užaugus, šilčiausi prisiminimai užplūsta prisiminus, kaip per Kūčias einame pas senelius, kaip prie stalo susirenka visa šeima. Vėliau gyvenime nutinka taip, kad prie to stalo pradeda atsirasti vis daugiau laisvų kėdžių – išeina proseneliai, seneliai. Kurį laiką švęsdavome tik su mamyte ir tėtuku, dabar užimtų kėdžių prie stalo vėl daugėja, į šeimą ateina naujų žmonių. Man per šventes tai ir yra svarbiausia – ne kur tas stalas, ne kas ant jo, o kas sėdi už jo. Tikiuosi, tokį Kalėdų supratimą pavyks perduoti ir savo vaikams.

Martynas: Man irgi Kalėdos yra viena mėgstamiausių švenčių. Kalėdos visada asocijuojasi su stebuklais, o aš dėl stebuklų ir gyvenu.

Apie kūrybinį procesą ir kūrybą vaikams pasakoja spektaklio režisierius Gabrielius Zapalskis.

– Gabrieliau, naują spektaklį režisuoji, kuri jam muziką, prisidėjai ir prie dramaturgijos rašymo. Ar nebaisu vienam turėti tiek daug atsakomybių?

– Vieno žmogaus orkestras visuomet turi savų pliusų ir minusų. Iš patirties žinau, kad pats spektaklio režisuoti ir jame vaidinti tikrai negaliu. Na, nebent tai standup pasirodymas, ar koks mono pokalbis. Taip išėjo, kad spektaklyje „Marmiai“ žiūrovai matys labai daug vizualo, spalvų. Tam, kad visą šią visumą matytum, negali būti spektaklio viduje. Apskritai mano režisieriniai sprendimai yra glaudžiai susiję su muzika, garsais. Net kai kūriau pirmuosius savo režisūrinius darbus, naudojau balansą tarp veiksmo scenoje ir kurtų garsų, kurie įsiliejo į spektaklių visumą. Tarkime, įsivaizduokite paprastą pašnekesį parke – jei pridėsime atitinkamus foninius garsus, pletkai virs svarbia informacija. Taip aš žaidžiu su forma. Be to, muzika diktuoja atmosferos pojūtį – tai juk nieko naujo. Man patinka kurti ilgesio, sentimentalumo pojūtį, o tai atsiliepia muzikoje. Nepamirštu, kad „Marmiai“ yra spektaklis, skirtas vaikams, dainelių neišvengsi. Tačiau užtenka pakeisti intrumentuotę, kad tos dainos taptų aptakesnės, švelnesnės, o ne tos, kurių naktį bandant užmigti negali išmesti iš galvos.

– Regis, vis dar gyvas požiūris, kad spektakliai vaikams turi būti garsūs, ryškūs, kuo aktyvesni ir paprasti, lyg vaikai negalėtų suprasti nieko rimtesnio?

– Tiesa, vaikiški spektakliai turi tendenciją būti aktyvūs, garsūs, kad tik išlaikytų vaikų dėmesį. Čia to nebus. Mūsų tikslas yra leisti vaikams išbandyti visumos, spektaklio veikėjo stebėjimą. Čia aktorius nebildės, kad vaikai į jį atsisuktų, atkreiptų dėmesį, ir tik tada pradės šnekėti. Visuma – vaizdas, muzika, veiksmas, turi vaikus atpalaiduoti.

– „Marmiai“ – monospektaklis. Tai gana neįprastas formatas spektakliuose vaikams?

– Taip, tai šioks toks iššūkis, nes scena didelė, o aktorius – vienas. Bet mūsų tikslas ir yra išbandyti kažką naujo! Be to, jis nebus vienas – vizualai, muzika spektaklyje atlieka labai svarbius vaidmenis. Niekur neskubame – tikimės, kad vaikai spėtų pamatyti, kas vyksta. Vengiame įprasto aktyvaus spektaklio tempo ir skubėjimo. Pagrindinį marmį, vardu Olis, vaidins mano kurso draugas, aktorius Danas Kamarauskas. Puikiai suprantame vienas kitą, kartu dirbome prie daugelio projektų. Be to, jis turi puikų muzikinį supratimą, išsako savo pasiūlymus iš spektaklio vidaus. Esu įsitikinęs, kad aktorius turi dalyvauti spektaklio kūrybiniame procese.

Marmių istorija yra paprasta. Kai pasakoji ją vaikams, kaip ir su daugeliu kitų istorijų, vaikai praleidžia keletą niuansų. Tačiau savaime pagauna tam tikrus akcentus – pagrindinę problemą, pojūčius, veikėjo jausmus. Nereikia vaikams visko išaiškinti ir išrodyti. Jie juk tiek daug supranta patys!

– Ar stipriai spektaklis skirsis nuo I. Pavilionytės ir M. Pavilionio kurtų knygų „Marmiai“?

– Pagrindinė istorijos ašis išlaikyta, tik atsirado gana daug papildymų. Jei spektaklyje remtumėmės tik knyga, nepavyktų pastatyti pilno metro spektaklio. Pridėjome etiudų, linijos papildymų, išplėtėme dialogus. Patys bandome išvesti naujas istorijos linijas, ar mintis. Kuriant spektaklį šį užduotis buvo pati didžiausia – kaip išplėsti dramaturgiją, padaryti ją pilnaverte.

– Emocinio intelekto šalininkai daug kalba apie tai, kad skaitant vaikams yra naudinga diskutuoti, rasti gretutines temas istorijoje.

– Išties, knygos „Marmiai“ istorija juk nepasako nieko naujo, jos pagrindinė keliama mintis – kaip išmokti būti savimi. Ji jau amžinybę nagrinėjama filmuose, knygose ir dramaturgijoje. Tai nepadaro jos mažiau svarbia. Džiugu, kai matai, kaip temos supratimas veikia vaikus. Spektaklio pabaigoje, kai aktorius sudainuoja finalinę dainą, išdrįsta būti savimi – vienu geltonu marmiu tarp juodų – jis eina prie vaikų sakydamas „Aš geltonas“! O vaikai patys atliepia, kokie šiandien yra jie. Vieni žali, kiti violetiniai. Tai reiškia, kad jie puikiai pagauna istoriją, susitapatina su personažu. Nesvarbu, kad savo spalvas jie vardina nuo tą dieną dėvimo drabužio – juk nuo to viskas ir prasideda. Istorija atsirakina savaime, ir vaikas nejučiomis įgauna drąsos padaryti tai, ką padaro pagrindinis personažas.

– Kelintas tai tavo kurtas spektaklis vaikams?

Pirmas. Tai yra kita teatro rūšis. Regis, kartais net išsigąstu, kai kuriame monologus, pagalvoju, gal jie per mažai vaikiški? Manau, kad vaikai supranta įspūdį, pojūtį ir jausmą, o suaugę – smulkmenas, gali iškart susitapatinti su personažais, pamatyti juose savo savybes ar situacijas, kuriuose jie yra. Kartą manęs paklausė, ar spektaklis skirtas ir paaugliams. Manau, kad ne, nes spektaklio forma yra vaikiška. Tačiau spektaklio tema aktuali visiems, čia ir slepiasi paslaptis. Kurti vaikams įdomu. Naudoti savo kuriamą muziką ir vizualus. Naudoju daug ambientinės muzikos, kosmoso garsų. Tai nieko sudėtingo, tik truputėlis džiazinių akordų, sukuriančių kreivumą, ir tembrai. Naudojame elektroniką, kuri yra ne šaiži, tiesmuka, o aptaki, su aidu. Apskritai aidas yra stebuklingas efektas. Pagalvokite apie žmogų, kuris nesusiduria, nedirba su muzika – kiekvieną kartą nuėjęs į bažnyčią jis būna pakerėtas aido ir bažnyčios pojūčio, kuri sudaro mistiškumo efektą. „Marmių“ knyga puikiai tinka mano sugalvotam išpildymui, spalvos ir atmosfera joje – mistiška, tamsi. Knygos iliustratorius Martynas Pavilionis padarė stebuklingą darbą, pavertęs spalvas knygoje gyvomis. Jos tampa ne tik fonu, bet ir atmosfera. Spektaklyje yra vietų, kur nereikia vizualinių paveikslų, todėl aš naudoju spalvas – jos nusako personažo emocijas. Atrodytų, tai smulkmenos, tačiau iš jų susideda visas spektaklis.

– Ar spektaklį jau matė vaikai? Kokia buvo jų reakcija?

„Vėjų teatro“ įkūrėja Eglė Kižaitė į repeticiją kartą atsivedė savo dvimetį sūnų Timoną – jis mums kaip tikras teatro kritikas parodė duobes, kuriame turime taisyti, monologus, kuriuos reikia įveiksminti. Knygos pristatyme rodėme spektaklio griaučius, taigi ant vaikų esame pasitikrinę ne kartą. Jie nevynioja į vatą, jiems arba patinka, ką jie mato, arba ne. Mes stengiamės daryti tą patį. Nesinori tų lengvų melagysčių, apsukinėjimų. Jeigu personažas kalba apie jausmus, tai tegul kalba apie juos sąžiningai. Tai atsiliepia visoje formoje.

Spektaklio „Marmiai“ premjera – spalio 14 dieną, 16 val. Menų spaustuvėje.

Leidyklos „Alma littera“ išleistas knygas „Marmiai. Olis ir dažų kibirėlis“, „Marmiai ir džiaugsmo fabrikėlis“ nepaprastai pamėgo ne tik vaikai, bet ir kūrėjai iš teatro. „Marmių istorijos įdomios, autoriai – išskirtiniai, tikri vaikų literatūros neformalai, – taip knygos autorius Indrę ir Martyną Pavilonius apibūdina „Vėjų teatro“ režisierė Eglė Kižaitė. Ji tikisi, kad iki kitų metų žiūrovai išvys režisieriaus Gabrieliaus Zapalskio pilno metro spektaklį apie marmius. Kol kas scenoje atgyja trumputės jų istorijos, kurias vaidina aktorius Arnas Danusas.

„Labiausiai norime, kad spektaklis perteiktų marmių esmę ir žinutes, kurias siunčiame savo skaitytojams, – sako knygos kūrėjas Martynas Pavilonis. – Jau dabar galiu išduoti, kad tokio spektaklio vaikams Lietuvoje dar nėra buvę, neabejojame, jis gims toks pat autentiškas, kaip knygų apie marmius serija“.

„Lietuvoje prasidėjęs literatūros vaikams atgimimas mus inspiravo kurti“, – sako „Vėjų teatro“ režisierė Eglė Kižaitė, šiais metais Vilniaus knygų mugėje su savo teatru pristačiusi naujieną – spektaklį pagal leidyklos „Alma littera“ išleistą Mariaus Marcinkevičiaus knygą „Kaip pelėdžiukas iš namų pabėgo“. Ji jau senokai dairosi į vaikiškų knygų lentynas, savo spektakliams ieškodama tinkamų kūrinių, kuriuos parašė lietuviai autoriai.

Istorija apie pelėdžiuką – ketvirtoji, teatro scenoje atgijusi rašytojo M. Marcinkevičiaus knyga. „Visus juos kuria talentingi aktoriai, o jie knygos personažams prideda naujų spalvų“, – sako rašytojas ir priduria, kad teatras turi sugebėjimą sukurti paslaptingą, mistinę erdvę, joje skamba muzika, vyksta interaktyvus žaidimas. „O man, autoriui, nepaprastai įdomu, kad šalia knygos teksto autoriaus ir iliustruotojo randasi trečioji erdvė ir taip dar labiau plečiamos pažinimo ribos“, – įsitikinęs Marius Marcinkevičius.

Naująją Z. Vitkaus knygą „Lietuvos istorija“ vaikams ir jų tėvams Vilniaus knygų mugėje pristatė aktorius Dominykas Vaitiekūnas. „Nežinau, ar klausimai buvo per lengvi, ar vaikai labai daug žinantys, – šypsosi knygos autorius, – bet per pristatymą atsakyta į visus klausimus, išskyrus vieną, apie paskutinįjį Lenkijos ir Lietuvos karalių“.

Apie Lietuvos istoriją vaikams pasakojantis Z. Vitkus, nors ir paleidęs knygą į pasaulį, dar daug apie ją galvoja. Sako, kad įdomus, ilgai lauktos knygos pristatymas ją dar labiau praturtina.

Skaitytojams, ypač mažiesiems, įdomūs, interaktyvūs knygų pristatymai – ir pramoga, ir informacija, ir kitoks žvilgsnis. „Literatūra išplečia šių dienų pasaulio ribas. Turinį žmonės atranda skirtingose formose. Ir mes savo turiniui jų ieškome įdomių, netikėtų, priimtinų šiuolaikiniam pasauliui ir skaitytojui. Kakės Makės istorijos atrado erdves netgi didžiosiose scenose, jos virto dainomis, vaizdo turiniu ir žaidimais vaikams. Šiuo pavyzdžiu gali sekti ir daugiau literatūros herojų“, – neabejoja leidyklos „Alma littera“ vadovė Dovilė Zaidė.