Kaip pranešama, bus tvarkoma vieno hektaro ploto Antakalnio kapinių teritorija prie Menininkų kalnelio link Šilo gatvės. Ateityje ši erdvė bus pritaikyta urnų laidojimui. Tvarkymo darbai kapinėse prasidės rugsėjo pradžioje ir tęsis iki gruodžio vidurio. Juos atliks įmonė „Grinda“.

Suplanuota teritorija apims du kvartalus, kuriuos jungs 2,5 m pločio takas. Prie pagrindinio tako bus formuojamos poilsio vietos – įrengiami suoliukai, šiukšliadėžės, apšvietimas.

Teritorijoje atsiras pėsčiųjų takų, bus sutvarkyta aplinka – šalinami nudžiūvę ir blogos būklės medžiai. Iš viso bus pašalinta penkiolika medžių, o brandūs ir vertingi medžiai bus išsaugoti, rašoma pranešime.

Anot savivaldybės, teritorijoje numatytos kelios vietos, kuriose, esant poreikiui, galėtų atsirasti kolumbariumai. Jie būtų statomi pagal atskirą projektą.

Prieš daugiau kaip 200 metų įkurtos Antakalnio kapinės anksčiau buvo žinomos kaip Karių kapinės. Skirtinguose plotuose buvo laidojami pasauliečiai, kariai, našlaičiai, vėliau – Pirmojo pasaulinio karo aukos. Sujungus jas, susiformavo vientisos kapinės.

Kapinės yra suskirstytos kvartalais, vienas jų, 25-asis kvartalas, vadinamas Menininkų kalneliu. Tai – išskirtinė laidojimo vieta, kur nuo XX a. pabaigos iki šiol laidojami rašytojai, dailininkai, aktoriai, muzikantai.

Menininkų kalnelyje kasdien apsilanko nemažai žmonių. Vieni ateina aplankyti ar sutvarkyti artimųjų kapų, kiti ateina lyg į muziejų po atviru dangumi, primenantį anapilin išėjusius iškilius Lietuvos žmones.

R. Kasparavičius gimė 1948 vasario 27 d. Žikaronyse, Kaišiadorių rajone. 1967–1972 m. studijavo prancūzų kalbą ir literatūrą Vilniaus universitete. Dirbo mokytoju, įvairiose redakcijose. Išleido eilėraščių rinkinius „Ramios saulės metai“ (1983), „Laimingiausias rugsėjis“ (1986), „Laukas arklys„ (1990) – naujoviškus, originalius, savo metu literatūrą išmanančio skaitytojo pastebėtus, bet tuometės literatūrinės konjunktūros nepakankamai suvoktus bei įsisąmonintus ir nepakankamai įvertintus. Taip pat jis parašė keletą įdomių prozos kūrinių: romanus „Keturių sesučių darželis“ ir „Lietuvių Laimos teismas“ (išleista viena knyga, 1998), romaną kartu su novelėmis „Visų gražiausia“ (2006), „Decameron medicus: pitoreskas“ (2011), „Brėmeno miesto muzikantai“ (eiliavo R. Kasparavičius, 2014). 2019 m. pasirodė „Poezija – eilėraščių rinktinė“ (2019).

2007 m. R. Kasparavičiaus knyga „Visų gražiausia“buvo įrašyta į kūrybiškiausių metų knygų dvyliktuką, o 2019 m. jam buvo skirta Jotvingių premija už kūrybos rinktinę „Poezija“, aprėpiančią visą poetinę rašytojo kūrybą, jos raidą ir daugiabriauniškumą.

Šalia originaliosios kūrybos, R. Kasparavičius vertė prancūzų poeziją į lietuvių kalbą, tarp kitų išvertė ir periodikoje paskelbė Raymondo Queneau poezijos. Nuo 1989 metų Ramūnas buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narys.

R. Kasparavičiaus senelis, mamos tėvas, savanoris, šaulys, savisaugininkas, partizanas, gavęs dvidešimt penkerius metus lagerių mirė Mordovijoje, todėl ir Ramūnui, komunistų priešo palikuoniui, nuo vaikystės teko patirti sovietinės respublikos psichologinį smurtą ir prievartą. Jo išgyvenimai ir pokario rezistencija atsispindi viename įsimintiniausių apsakymų „Visų gražiausia“.

Apskritai R. Kasparavičius tekstai yra dekonstrukcinio pobūdžio, rašytojas sumaniai derino istorijos, mistikos ir tikrovės faktus, folklorinius motyvus ir lietuvišką mitologiją. Autoriaus poezijoje gamtos ir kaimo vaizdai persmelkti kultūrą pažinusio subjekto patirtimi ir skepsiu, konkreti detalė dera su abstrakcija, tradicinė forma su netikėtais sąskambiais, kalambūrais, o retas žodis ar šnekamosios kalbos frazė vartojama kaip puošybinis elementas. Autoriaus romanus galima laikyti epo parodija, teigiama Rašytojų sąjungos nekrologe. Legendinius ir dabarties laikus jungiantys veikėjai yra žemiški ir kartu mitiniai kultūros herojai, vaizduojami istoriniame, buitiniame pasakojimo lygmenyje. Dominuoja dzūkų trakiškių šneka su litvakiškomis, lenkiškomis, gudiškomis, rusiškomis inkrustacijomis. Pasak literatūros kritikės Loretos Mačianskaitės, „Ramūno Kasparavičiaus proza užima tik jai vienai priklausančią vietą lietuvių literatūroje. Kokia tai vieta, kol kas sunku pasakyti“.

Rašytojų sąjunga reiškia užuojautą Velionio šeimai ir kitiems artimiesiems bei bičiuliams.

Atsisveikinimas su rašytoju R. Kasparavičiumi – Laidojimo paslaugų centre (M. K. Paco g. 4, Vilnius) 3 salėje ketvirtadienį, sausio 20 d., 9–13.30 val. Urna išnešama 13.30 val. Laidotuvės – Vilniaus Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje.

Šv. Mišios už Velionį – trečiadienį, sausio 19 d., 18 val. Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje (Antakalnio g. 1).

Svarbiausių epochos lūžių ir kultūros metraščiu vadinamos XVII–XVIII a. susiformavusios Antakalnio kapinės – vienintelės Vilniuje, kuriose nuo seno laidoti įvairių konfesijų mirusieji: pravoslavai, katalikai, mahometonai, pokario metais ir žydai, įvairiais laikotarpiais laidoti kariai. Šiaurinėje kapinių dalyje, vadinamoje Našlaičių kapinėmis, žmonės buvo laidojami be jokių įrašų bažnytinėse knygose, mirę kalėjimuose, ligoninėse, prieglaudose. Žvalgomieji archeologiniai tyrimai patvirtino istorinių tyrimų teiginį, kad laidojama buvo netvarkingai, be sistemos, o paskutiniai laidojimai čia vyko XX a. pirmoje pusėje. Vėliau teritorija buvo nenaudojama, dauguma palaidojimą liudijančių antžeminių pėdsakų sunyko. Vadovaujantis atliktų tyrimų duomenimis, galima teigti, kad sovietmečiu vykdytų represijų aukos buvo laidojamos rytinėje Našlaičių kapinių dalyje (kitoje kalnagūbrio pusėje), kur buvo rasti ir Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago palaikai.

Nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio pradžios čia pradėtas kurti ir Menininkų kalnelis, kuriame laidojami žymiausi Lietuvos kultūros veikėjai: aktoriai, dailininkai, mokslininkai, rašytojai. Per pusšimtį metų jis jau keliskart buvo praplėstas, tačiau savivaldybės specialistų skaičiavimu, netrukus vietų laidojimams pritrūks.

„Garbius šalies kūrėjus po mirties draugėn priglaudžiantis panteonas, manau, yra tęstina tradicija, – sakė Vilniaus miesto vicemeras Vytautas Mitalas. – Svarbiausia, kad galime tai daryti nežalodami gamtos, kurdami susikaupimui tinkamą aplinką.“

Užduotį įvertinti Menininkų kalnelio tąsos galimybes gavę savivaldybės įmonės „Vilniaus planas“ architektai (projekto vadovas Vincas Brezgys, architektė Eglė Biretienė), atsižvelgę į 1994 m. bendrovės „Paminklų restauravimo institutas“ parengtą projektą, kuriame buvo pateikti perspektyviniai Antakalnio kapinių tvarkymo pasiūlymai, šiam tikslui pasirinko šiaurinę sklypo dalį.

Išanalizavus esamą būklę bei įvertinus visuomenės pasiūlymus, teiktus pirminėms projekto idėjoms, po žvalgomųjų archeologinių tyrimų ir reljefo vertinimo, buvo pasirinktos dvi optimalios laidojimui tinkančios teritorijos. Planuojami nauji palaidojimai numatomi tik urnose, iki 1 metro gylio. Pastarąjį apribojimą lėmė archeologiniai tyrimai, kurie atskleidė, kad šioje teritorijoje būta XIX–XX a. pirmos pusės palaidojimų, kurių matomų pėdsakų šiuo metu beveik nelikę.

Projektiniuose pasiūlymuose, kurie netrukus bus pristatyti visuomenei, architektai esamo gruntinio privažiavimo vietoje siūlo įrengti pagrindinį priėjimo taką, kuris jungtųsi į bendrą kapinių takų sistemą. Pagrindinis įėjimas į kapines lieka toje pačioje vietoje (iš Karių Kapų g. pusės). Kadangi teritorijos išskirtinis bruožas – ryškus reljefas, teritorija projektuojama kiek galima labiau prisitaikant prie gamtinės aplinkos. Laidojimo vietos statesnėse įkalnėse, kur tektų įrenginėti atramines sienutes, neplanuojamos.

Laidojimams skirtas teritorijas siūloma padalinti mažesniais kvartalais, tarp kurių numatyti takeliai bei siauresni praėjimai tarp kapaviečių. Projekte siūloma naudoti kuo mažiau dirbtinių kietų dangų, taip išlaikant teritorijos natūralumą bei formuojant miško parko įvaizdį.

Projektuojamoje teritorijoje yra numatytos kelios vietos, kuriose esant poreikiui galėtų atsirasti kolumbariumai. Jie turėtų būti projektuojami atskiru projektu.

Pasirinkta plėtros kryptis pasirodė paranki ir dėl galimybės išsaugoti visus vertingus ir sveikus šios vietos medžius. Ateityje, ruošiant vietą palaidojimams, reikės išvalyti savaiminius menkaverčius želdinius, tačiau brandūs sveiki medžiai yra išsaugomi.

Prie pagrindinio patekimo į Antakalnio kapines iš Karių kapų gatvės architektai siūlo įrengti informacinį stendą, kuriame, be kapinių kvartalų schemos, galėtų atsirasti ir dažniausiai lankomų nusipelniusių Lietuvai žmonių kapaviečių schema.

Rengdami projektinius pasiūlymus, architektai konsultavosi su Lietuvos dailininkų sąjungos skulptorių sekcijos atstovais, kurių ne vienam yra tekę kurti antkapius Antakalnio kapinėms. Kaip tik po šių pasitarimų atsisakyta pradinės idėjos riboti paminklų aukštį ir tūrį.

Su Antakalnio kapinių dalies tvarkymo vizija miesto gyventojai galės susipažinti viešame pristatyme, kurio laikas bus paskelbtas artimiausiu metu.

Archeologų bendruomenė baiminasi, kad plėtra apims ir dalį istorinių įkurtų Našlaičių kapinių, kur pastaraisiais metais aptikti partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago, paskutinio aktyvaus partizano Antano Kraujelio-Siaubūno ir kitų rezistencijos kovų dalyvių palaikai.

Pasak Vilniaus vicemero Vytauto Mitalo, projektiniai pasiūlymai visuomenei pristatyti dar gruodį. Pagal vieną iš jų, siūlyta atskirą įėjimą įrengti nuo Šilo gatvės pusės, tačiau galiausiai šios idėjos atsisakyta.

„Iš tiesų, gyventojams kilo klausimų, ar tas planas nesikerta su Našlaičių kapinių riba, su pačiomis kapinėmis. Galiu aiškiai pasakyti, kad net ir plečiant stovėjimo aikštelę, įkurdinėjant ją nuo Šilo gatvės pusės, tiesiant kokį nors taką, jokie senų antkapių griovimai ar laidojimas ant jau palaidojimo palaikų nebuvo numatytas“, – pabrėžė vicemeras.

Jis tvirtino, kad šiuo metu apsispręsta plėsti kapines į teritoriją, kuri yra Antakalnio kapinių ribose, bet neapima Našlaičių kapinių.

Galime visus nuraminti, kad antkapiai tiek Našlaičių kapinėse, tiek kiti toje teritorijoje, nepriklausantys šioms kapinėms, išliks nepaliesti.

Savivaldybė taip pat ketina atlikti istorinį tyrimą, kuriuo būtų tiksliai nustatytos  tikėtinos Našlaičių kapinių ribos, ketinama parengti želdinių tvarkymo planą.

„Galime visus nuraminti, kad antkapiai tiek Našlaičių kapinėse, tiek kiti toje teritorijoje, nepriklausantys šioms kapinėms, išliks nepaliesti“, – patikino politikas.

Žymių partizanų palaikus su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro vyriausiuoju istoriku Daliumi Žygeliu atrado Vilniaus universiteto Archeologijos katedros docentas Gintautas Vėlius.

Jis sakė, kad iš pradžių archeologų bendruomenei nerimą sukėlė planai plėsti kapines, tačiau diskutuojant su savivaldybe rastas kompromisas, kad kapinės bus plečiamos į vietas, kur nėra palaikų.

„Lyg ir yra kompromisas. Kaip bus toliau – nežinau. Bet liko septynios vietos menininkams. Tad, mano galva, ir tas praplėtimas yra laikinas sprendimas, ketveriems-penkeriems metams“, – sakė G. Vėlius.

Be Našlaičių kapinėse jau rastų A. Ramanausko-Vanago, A. Kraujelio-Siaubūno,  Juozapo Streikaus-Stumbro, Albino Ivanausko ir kitų partizanų palaikų kitąmet dar tikimasi nustatyti Pranciškaus Prūsaičio-Lapės ir Vytauto Miškinio palaikus.

Antakalnio kapinės įkurtos XIX amžiaus pradžioje, gretimos Našlaičių kapinės kūrėsi XIX amžiaus viduryje. Antakalnio kapinių Menininkų kalnelyje laidojami iškilūs rašytojai, dailininkai, muzikai ir kiti kūrėjai.

Planas nustebino

Nerimas dėl to, kad savivaldybė planuoja plėsti Antakalnio kapines giliau į mišką, ten, kur yra apleistos Našlaičių kapinės, ant esamų palaidojimų nutiesiant naujus takus, formuojant laidojimo sklypus, automobilių aikšteles, šiukšlių konteinerius, dar prieš pristatymą savivaldybėje kilo socialiniame tinkle "Facebook".

Kaip rašė Antakalnyje gyvenantis Julius Balčikonis, keisčiausia, kad detaliame plane senieji palaidojimai ir paminklai visiškai nefigūruoja. Jis teigė pamėginęs pats pasivaikščioti su projektu po planuotą teritoriją ir apytiksliai sužymėti antkapių vietas. Žinoma, ne viskas matosi žemės paviršiuje, daug kas nuvirtę, susmegę į žemę, apaugę velėna.

"Panašu, kad tas, kas projektavo, natūroje šios vietos net nematė, nes plane pažymėti vos 3 kapai (iš tiesų suskaičiavau daugiau nei 30). Dauguma palaidojimų – tarpukario (sueižėjęs betonas arba paprasti metaliniai kryžiai), tačiau yra keletas XIX a. galo akmeninių antkapių", – rašė antakalnietis.

Vyras neslėpė savo asmeninių interesų – gyvena visai šalia. Naujų kapų jis teigė nebijantis, tačiau kapinių plėtros planas jam atrodo pernelyg drastiškas ir neatsižvelgiantis į istorinį kontekstą. Gaila ne tiek žadamo retinti miško, kiek senų antkapių ir poetiškų epitafijų, kurios gali atsidurti po buldozeriais ir trinkelėmis. Na, o duobkasiai ateityje, pasak antakalniečio, turės daug smagaus darbo rankiojant senus kaulelius iš naujų duobių.

"Keista, kad projektavo Ūkio skyrius, net nesijaučia, kad paveldo institucijos būtų įsikišusios. Pateikti du projekto variantai, kurie iš esmės niekuo nesiskiria. Bet gal turėtų būti kažkoks mechanizmas, padėsiantis sustabdyti atvažiuojantį savivaldybės buldozerį?" – rašė J.Balčikonis.

Nelaimėlių kapai

Našlaičių kapinėse, link kurių savivaldybė planuoja plėsti Antakalnio kapines, buvo laidojami benamiai, elgetos, našlaičiai, nusižudę kariai, Šv.Jokūbo, taip pat psichiatrijos ligoninių pacientai, kaliniai ir nuteistieji mirties bausme.

Skirtingai nei kitos, Našlaičių kapinės iki šiol neaptvertos, neaiškios jų ribos. Tik keli kapai yra prižiūrimi, bet daugiausia palaidojimo vietų žymi tik žemės kauburiai.

Istoriniai šaltiniai teigia, kad Našlaičių kapinės pradėjo kurtis XIX a. viduryje. 1903 m. dokumentuose nurodyta, kad kapinėse laidojama be tvarkos ir priežiūros, o kapai be paminklų, daugelis ir be kryžių. Tik 1946 m. Našlaičių kapinės tvora buvo atskirtos nuo Antakalnio kapinių.

Laidojimo knygų duomenimis, 1951–1966 m. Našlaičių kapinėse palaidoti 1 737 asmenys. Vėliau kapinės sparčiai plėtėsi: iki 1968 m. gegužės 30 d. jose jau buvo palaidoti 2 667 mirusieji.

Pasak archeologo Gintauto Vėliaus, 1984 m. inventorizacijos akte išlikusi tik kapinių schema. Joje fiksuotos 1 625 kapavietės. Daugelis jų yra neišlikusios negyvų gimusių kūdikių kapavietės. O daugelio suaugusių asmenų kapų vietos – žemių kauburiai – yra ženklios ir šiandien.

Apie Našlaičių kapines daugiau imta kalbėti tik 2018 m., kai Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro (LGGRTC) specialistai čia rado žiauriai nukankinto Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago (1918–1957), o vėliau ir kito garsaus kovotojo – Antano Kraujelio-Siaubūno (1928–1965) – palaikus.

Užkasti partizanai

Archeologams ir istorikams aptikti A.Ramanausko-Vanago kapą, kaip teigiama, padėjo dokumentai. Nagrinėdamas sovietinės Lietuvos vidaus reikalų ministerijos (VRM) archyvą istorikas Darius Indrišionis pastebėjo sutapimą, kuris buvo ryškus nuo 1956 m. Tais laikais Lukiškių kalėjime mirties bausmė už kriminalinius nusikaltimus ir tokios pat bausmės politiniams kaliniams KGB kalėjime buvo vykdomos tą pačią dieną. Tokių sutapimų 1956–1969 m. būta net 13. Per šį laikotarpį buvo sušaudyti 205 asmenys. 129 iš jų – Lukiškėse.

Reikia ir istoriškai, ir etiškai pasižiūrėti, nes Našlaičių kapinės glaudžiai susijusios ir su mūsų istorija, ir su žmonių likimais.

Tad buvo iškelta hipotezė: jeigu kaliniams mirties bausmė buvo vykdoma vieną dieną, galėjo būti, kad ir užkasti jie toje pačioje duobėje.

Skirtingai nei politinių kalinių, sovietinės Lietuvos VRM archyve kriminalinių nusikaltėlių užkasimo vietos buvo nurodytos.

A.Ramanauskas-Vanagas buvo sušaudytas 1957 m. lapkričio 29 d., kai mirties bausmė buvo įvykdyta ir dviem kriminaliniams nusikaltėliams, nuteistiems už nužudymus sunkinančiomis aplinkybėmis. Rusų kalba buvo nurodoma, kad kriminaliniai nusikaltėliai palaidoti kapinėse, vadinamose "Bezrodnoje". Tai reiškė, kad jie užkasti kapinėse, skirtose be artimųjų likusiems, neatpažintiems asmenims laidoti.

Radus A.Ramanausko-Vanago palaikus, LGGRTC specialistai tęsė kasinėjimus bei archeologinius tyrimus šiose kapinėse. Dalis jų buvo nuosekliai tiriama, atkasami visi kapai – ir sušaudytų kriminalinių nusikaltėlių, ir partizanų. Aptikti dar 5 asmenų palaikai su šautiniais sužalojimais. Genetiniai tyrimai patvirtino vieną tapatybę – tai paskutinio su ginklu rankose žuvusio partizano A.Kraujelio-Siaubūno palaikai.

Abiejų partizanų palaikai amžinojo poilsio atgulė Antakalnio kapinių Lietuvos kariuomenės karininkų kvartale.

Dabar žmonės susirūpinę, kad Vilniaus savivaldybė nori plėsti Antakalnio kapines, o šie planai paliestų Našlaičių kapines – tą vietą, kur rasti partizanų ir jų vadų palaikai.

Parengė variantus

Kaip teigiama visuomenei pristatytuose SĮ "Vilniaus planas" parengtuose projektiniuose pasiūlymuose, 1809-aisiais įkurtos Antakalnio kapinės buvo praplėstos 4 kartus, paskutinį kartą kapinės praplėstos 1915 m. Numatoma šią kapinių teritoriją sutvarkyti įrengiant takus bei kitą reikalingą inžinerinę infrastruktūrą sklypo ribose.

Kapinių rekonstrukcijai pasiūlyti du variantai. Pirmas variantas: minimali intervencija į reljefą. Šiame variante pertvarkant teritoriją siūloma laidojimo vietas įrengti statesnėse įkalnėse, pritaikant prie esamo reljefo. Statesnėse įkalnėse atraminės sienutės neplanuojamos.

"Kvartalų atskyrimui planuojami 1,50 ir 1,20 m trinkelėmis grįsti kvartaliniai takai, kurie planuoti saugant brandžius vertingus medžius. Tarp kapaviečių paliekami 0,5 m pločio takeliai. Atliekant minimalius reljefo formavimo darbus planuojama vietoj pravažinėto miško keliuko įrengti trinkelėmis grįstą 3 m pločio taką su 0,5 m pločio techniniu šaligatviu. Techniniame šaligatvyje numatyta įrengti pagrindinio tako apšvietimą", – apie pirmo varianto siūlomas idėjas rašoma projektiniuose pasiūlymuose.

Antras variantas: panašūs sprendiniai, numatoma daugiau erdvės pėstiesiems. Panašiai kaip ir pirmajame variante – intervencija į teritoriją minimali, atraminių sienučių teritorijoje neplanuojama.

Projektiniuose siūlymuose minima, jog transporto priemonių patekimo į kapinių teritoriją ribojimui iš Šilo gatvės projekte yra numatyti kelio užtvarai – parkavimo stulpai, nes kapinių teritorijoje prioritetas skiriamas pėstiesiems.

"Sklype prie įvažiavimo į kapinių teritoriją yra numatyta automobilių saugojimo aikštelė lankytojams laikinam stovėjimui. Šalia aikštelės numatyta vieta moduliniam konteineriniam administraciniam – sargo pastatui bei atliekų surinkimo aikštelei", – tai antro varianto siūlymas.

Nėra tiesiog kapinės

LGGRTC direktorė Teresė Birutė Burauskaitė "Vilniaus dienai" teigė, jog problema, dėl kurios sunerimo visuomenė, jai žinoma.

"Šiaip pagal Laidojimo įstatymą po 25 metų neprižiūrimas kapas atiduodamas kapinių administracijai. Tačiau kadangi tos Našlaičių kapinės nėra paprastos kapinės, jos yra tyrimo objektas ir susijusios su mūsų istorija, ypač pokario, aš manau, kad būtų labai neetiška formaliai tik tuo įstatymu vadovautis. Manau, čia reikėtų žiūrėti istoriniu ir visuomenės intereso požiūriu", – sakė T.B.Burauskaitė.

Teresė Birutė Burauskaitė. T. Lukšio / Fotobanko nuotr.

Jos įsitikinimu, nors Menininkų kalnelis Antakalnio kapinėse ankštas, ten nelabai jau yra vietos laidojimui, dėl Antakalnio kapinių plėtimo į Našlaičių kapinių pusę vis dėlto reikėtų gerai pasvarstyti, ypač su istorikais.

LGGRTC pavedimu specialistai jau yra ištyrę tam tikrą Našlaičių kapinių arealą, tačiau visa kapinių teritorija nėra ištyrinėta – nebuvo nei tokio tikslo, nei resursų tam. Jeigu būtų lėšų, per keletą metų galima būtų ištyrinėti ir nemažai sužinoti ir apie tą teritoriją, padaryti tam tikras išvadas ateičiai. Juo labiau jog faktas, kad ten buvo rasti partizanų vadų palaikai, paskatino kai kuriuos žmones ir pačius ten "pakasinėti".

"Žodžiu, aš manau, kad reikia ir istoriškai, ir etiškai pasižiūrėti į Antakalnio kapinių plėtimo klausimą, nes Našlaičių kapinės glaudžiai susijusios ir su mūsų istorija, ir su žmonių likimais", – sakė T.B.Burauskaitė.

Paklausta, ar neplanuojama inicijuoti, kad teritorija, kur rasti partizanų vadų palaikai, būtų kažkaip įamžinta ir išsaugota, ji teigė, jog jei nebus valstybiniu lygmeniu pasitarimo dėl Našlaičių kapinių, kaip istoriškai Lietuvai svarbios vietos, įamžinimo, galbūt bus kreiptasi į Vyriausybę, į Prezidentą, kad ta vieta būtų įamžinta. Tai yra istorinis objektas ir tauta turi apie jį žinoti kiek galima daugiau.

Dar niekas nenuspręsta

– Ką planuojama daryti su Antakalnio kapinėmis? Kodėl kilo visuomenės nepasitenkinimas? – "Vilniaus diena" teiravosi Vilniaus savivaldybės vicemero Vytauto Mitalo.

– Tiesą sakant, nieko skandalingo. Antakalnio kapinių plėtra yra numatyta Vilniaus bendrajame plane ir mes manome, kad Menininkų kalnelį būtų galima praplėsti.

Surengėme susitikimą su visuomene dar net projekto nepadarę – pristatėme priešprojektinius pasiūlymus. Galutinio varianto jokio dar nėra. Atėjome su keliais pasiūlymais, aptarti jų su visuomene, kaip tai galėtų būti įgyvendinta, kaip galėtų atrodyti.

Vytautas Mitalas. Butauto Barausko nuotr.

Vienas iš variantų buvo, kad nuo Šilo gatvės pusės įrengiamas takas, šalia – nedidelė automobilių stovėjimo aikštelė, ir užtikrinamas patekimas į kapinių teritoriją nuo tos pusės. Net ir šiame variante tikrai ant antkapių daryti automobilių aikštelės ar ant esančių kapaviečių  Našlaičių kapinėse laidoti naujų žmonių tikrai niekas neketina.

Žinoma, prieš imdamiesi konkrečių veiksmų, mes dar atliksime, kas ir buvo suplanuota, istorinius tyrimus bei želdynų inventorizaciją, kad iš tikrųjų išlaikytume tą teritoriją miškingą, pušelės kaip auga, taip ir augtų.

Tad "Vilniaus planas" pateikė aptarimui tik galimus sprendinius, o visuomenė, kaip dabar dažnai būna, pagalvojo, kad jau viskas nuspręsta. Tiktai nėra niekas nuspręsta.

– Bet faktas tas, kad Antakalnio kapines plėsti reikės?

– Kaip jau minėjau, ta vieta yra numatyta kapinių teritorijai miesto Bendrajame plane. O ir turėti tokią reprezentacinę kapinių vietą, kur būtų laidojami garbūs vilniečiai, manau, būtų logiška.

Mes esame pasirengę padaryti visus veiksmus, kad toje vietoje, kuri yra ir svarbi, ir jautri tiek dėl istorinių, tiek dėl gamtinių priežasčių, veiktume labai atidžiai.

– O išsaugoti ir įamžinti Našlaičių kapinių teritorijos kaip vietos, kuri ilgą laiką buvo nužudytų Lietuvos partizanų vadų paskutinis prieglobstis, sumanymo nėra?

– Yra vienas iš scenarijų ir ateities planų tai padaryti. "Vilniaus plano" projektuotojai turi 1938 m. topografinę nuotrauką, kur matosi Našlaičių kapinių vaizdas ir aiškesnės ribos. Tad kartu su tuo istoriniu tyrimu mes įvertinsime visą vaizdą, nes antkapių yra ir šiek tiek didesnėje teritorijoje. Istorinis tyrimas padės mums atsakyti į klausimą, kuriai daliai kapinių kuriuos antkapius reikėtų priskirti.

– Kada realiai ten gali prasidėti kažkokie darbai?

– Manau, šiais metais dar jokie darbai tikrai neprasidės.

V. Kasiulio žmona dailininką pergyveno 15 metų. Jos dėka Lietuvą pasiekė vyro 950 kūrinių archyvas.   

Iš Lietuvos per karą, būdamas 26–erių, pasitraukęs dailininkas sakydavo, kad grįš tik tada, kai šalis bus laisva, todėl simboliška, kad V. Kasiulis Lietuvoje perlaidotas, kai Lietuva mini ir savo atkūrimo, ir dailininko šimtmetį. 

Pasak dailininko sūnaus Vytauto, tėvai visą laiką laukė progos, kada galės grįžti į Lietuvą.

„Jie niekad nebuvo nuo pabėgimo. Aš atvažiavai pamačiau, kaip gražiai Lietuva atsistatė ir pagalvojau, kad jie namo pagaliau grįžtų“, – teigė jis LRT laidai „Panorama“. 

Paryžiuje V. Kasiulis gyveno iki mirties. Paryžiaus priemiestyje esančiose Panteno kapinėse buvo palaidotas.

Aktoriaus pasitraukimas iš gyvenimo 2013-ųjų balandį sukrėtė jo gerbėjus ir kritikus, o artėjant mirties metinėms viešojoje erdvėje pasklido kalbos, kad V. Šapranausko artimieji nepasirūpino deramu jo įamžinimu – kaip įprasta, per metus nepastatė paminklo.

Kai ant Vilniuje, Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje esančio kapo jis neatsirado ir po dvejų metų, imta piktintis. Tačiau aktoriaus sūnus, prasitaręs, kad išskirtinį paminklą kuria garsus skulptorius Romualdas Kvintas, į priekaištus kaskart atsakydavo, kad tai, koks paminklas papuoš kapą ir kada, – tik šeimos reikalas.

Daugiau nei dvejus metus V. Šapranausko kapą ženklino paprastas medinis kryžius, pernai artėjant Vėlinėms jį uždengė granitinė plokštė, o ilgai lauktas projektas aktoriaus gerbėjų ramybei dabar baigtas.

Pirmadienį Antakalnio kapinėse, Menininkų kalnelyje, bus palaidotas legendinis aktorius, Nacionalinės premijos laureatas Donatas Banionis.

Su velioniu galima atsisveikinti Šventųjų Jonų bažnyčioje  iki 12-tos valandos. Vidurdienį čia bus aukojamos mišios, po kurių pajudės laidotuvių procesija.

Aktorius ir režisierius Donatas Banionis mirė ketvirtadienį, eidamas 91-uosius. Balandžio 28 d. aktorius atšventė savo 90-metį. Šią dieną jam buvo įteiktas Kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“.

Per savo karjerą jis sukūrė daugiau kaip 100-tą teatro ir per 50 kino vaidmenų.

Nuo sekmadienio atsisveikinti su legendiniu aktoriumi Donatu Banioniu bus galima Panevėžio Juozo Miltinio teatre, mišios už mirusįjį bus laikomos pirmadienį Vilniuje.

Kaip BNS informavo D.Banionio sūnus, režisierius Raimundas Banionis, šeštadienį aktoriaus palaikai bus vežami deginti, sekmadienį urna bus pašarvota J.Miltinio teatre Panevėžyje, kur aktorius pradėjo savo karjerą ir ilgus metus kūrė vaidmenis.

Su velionu bus galima atsisveikinti Panevėžyje sekmadienį nuo 12 iki 19 val., Vilniuje, Jonų bažnyčioje nuo 9 val. iki 12 val.

Vidurdienį bus laikomos šv. mišios, po jų laidotuvių procesija pajudės iki Vilniaus Antakalnio kapinių - aktorius bus palaidotas Menininkų kalnelyje.

Aktorius ir režisierius D.Banionis mirė ligoninėje Vilniuje ketvirtadienį, sulaukęs 90-ies.

Per savo karjerą jis sukūrė daugiau kaip 100 teatro ir per 50 kino vaidmenų.