Nepaisant to, kad metalo ieškiklių naudotojų veikla yra vertinama dviprasmiškai, tačiau siekdami geriau suprasti, ar ji gelbsti, ar naikina Lietuvos istoriją, pristatome straipsnių ciklą, kuriame kalbiname skirtingą santykį su šia bendruomene turinčius atstovus.
Pirmajame interviu kalbinome Kultūros paveldo departamento (KPD) Kauno skyriaus vyr. specialistą Andrių Liaką, o šiandien pristatome klubo, subūrusio žmones, besidominčius paieškomis metalo ieškikliais, vadovą Emilijų Petukauską.
Labiau pasitiki
– Turbūt galime teigti, kad MINK ("Metalo ieškiklių naudotojų klubas") yra žinomiausias Lietuvoje, užsiimantis šia veikla. Galbūt galėtumėte trumpai papasakoti apie jo veiklą?
– Galima sakyti, kad esame žinomi. Klubas įsikūrė prieš keletą metų ir vienija šio hobio entuziastus. Susiklosčius situacijai, teko priimti sprendimus ir burtis į organizaciją, o tada pasiūlėme pagalbą archeologams bei kitų sričių specialistams, kurių darbe gali prireikti mūsų paslaugų. Pradžia buvo sunki. Esame labai dėkingi archeologams, kurie nepabijojo ir surizikavo pasikviesti mus į žvalgymus, nepaisydami tuo metu neigiamo požiūrio į metalo ieškiklių naudotojus.
Taip pat dažnai tenka pagelbėti žmonėms, pametusiems vertingus daiktus – papuošalus, telefonus, technikos detales. Už tai atlyginimo neprašome, pats geriausias atlygis yra nuoširdus džiaugsmas, atgavus pamestinuką. Vėliau žmonės pasigiria, papasakoja artimiesiems ar draugams. Tai irgi prisideda prie žinomumo.
Kiekvienas radinys yra savaip unikalus ir istoriškai vertingas.
– Glaudžiai bendradarbiaujate su archeologais. Ar sulaukiate daug kvietimų pagelbėti vykdomuose tyrimuose?
– Taip, tikrai sulaukiame kvietimų.
– Ar bėgant metams jaučiate, kad kvietimų padėti daugėja?
– Jų pamažu daugėja, dauguma archeologų mano, kad profesionalių metalo ieškiklių naudotojų pagalba yra naudinga atliekant tyrimus, tad šiuo hobiu užsiimantiems žmonėms atrandama vietos, kai vykdomi profesionalūs archeologiniai tyrimai. Mūsų klubo nariai gerai susipažinę su savo naudojamais prietaisais ir šios žinios pasitarnauja, padedant archeologams.
Kviečiami į mūšių laukus
– Galbūt galėtumėte pasidalyti didžiausiais klubo pasiekimais?
– Kiekvieni metai yra sėkmingi. Vien tai, kad galime legaliai naudoti metalo detektorius, vykdant archeologinius tyrimus, bei prisidėti ir prisiliesti prie mūsų istorijos, jau yra didelis pasiekimas. Antras pasiekimas yra tarptautinė veikla. Jau antrus metus padedame lenkų archeologams, atliekantiems Žalgirio mūšio laukų tyrimus. Be Žalgirio mūšio laukų dar dalyvavome Legnicos mūšio vietos paieškose. Anglijoje dalyvavome komerciniame renginyje, tai puiki vieta pasisemti praktikos. Žvelgiant iš mūsų perspektyvos, Anglija yra metalo ieškiklių naudotojų rojus.
– Jei atmintis neapgauna, jūsų atstovas rado Vytauto laikų monetų lobį. Ar jį būtų galima pavadinti istoriškai vertingiausiu praėjusių metų radiniu?
– Galima vertinti ir taip, tačiau kiekvienas radinys yra unikalus ir istoriškai vertingas. Lobis turi ypatingą vertę, žiūrint paprasto žmogaus, o ne specialisto akimis. Rasto papuošalo, ginklo detalės ar kitokio radinio vertė yra savotiška, tačiau ne ką mažesnė nei kito radinio. Galbūt piniginė vertė ir bus mažesnė nei sidabrinių monetų lobio, tačiau istoriškai kiti radiniai gali būti net vertingesni.
– Teko girdėti, kad padedate ruošti renginius, susijusius su metalo ieškiklių naudojimu.
– Nuo klubo egzistavimo pradžios patys suorganizavome keletą sąskrydžių. Vienas iš jų buvo unikalus – bendradarbiaujant su archeologais buvo žvalgomas Medvėgalio archeologinis kompleksas. 2019 m. padėjome organizuoti renginį, kurio pagrindinis organizatorius buvo "Tesora" (metalo ieškiklių parduotuvė). Taip pat ten turėjome savo palapinę ir kas norėjo, galėjo ateiti, pabendrauti, susipažinti. Taip pat galima pasidžiaugti, kad renginyje dalyvavo Lietuvos archeologų draugijos atstovai. Maloniai nustebino pozityvus jų požiūris į šį renginį. Anksčiau, organizuodami panašius renginius, siųsdavome pranešimus į įvairias suinteresuotas institucijas, tačiau atsakymo nesulaukdavome.
Archeologai patvirtina, kad profesionalių metalo ieškiklių naudotojų pagalba yra naudinga atliekant tyrimus.
– Galima teigti, kad pamažu užsimezga tarpusavio dialogas?
– Taip.
Priima ne visus
– Yra tekę girdėti, kad įstoti į jūsų klubą nėra lengva. Turbūt stengiatės apsaugoti klubo reputaciją, kad nepasitvirtintų posakis: šaukštas deguto visą medaus statinę sugadina?
– Tai tiesa. Pats tapimo klubo nariu procesas yra ilgas, reikia turėti daug noro, kantrybės, tinkamo nusiteikimo, darbštumo, kruopštumo, laiko ir ypač sąžinės. Toks ilgas procesas reikalingas, kad klubas geriau susipažintų su asmeniu, sužinotų jo įsitikinimus ir mintis tam tikrais klausimais, požiūrį į radinius.
– Koks klubo požiūris į dabartinę įstatyminę bazę, reglamentuojančią metalo ieškiklių naudojimą?
– Tiesą sakant, rimtos įstatyminės bazės kaip ir nėra. Yra vienas įstatymas, kuriame apibrėžtas naudojimas. Tai viskas. Mano manymu, šį įstatymą reikėtų tobulinti.
– Galbūt yra pavyzdžių, gerųjų patirčių iš Europos, apie kuriuos galėtumėte papasakoti?
– Teisinė sistema, kiek tai susiję su metalo ieškiklių naudojimu Europoje, yra labai skirtinga. Nuo visiškų draudimų ir persekiojimų (pvz., Lenkijoje) iki visiškai liberalaus požiūrio (pvz., Didžiojoje Britanijoje, Danijoje) su aiškiai reglamentuota tvarka. Nepaisant mėgėjiškų paieškų draudimų, Lenkijoje yra daug klubų, kurie padeda archeologams tyrimų metu. Anksčiau minėti Žalgirio ir Legnicos mūšių laukų žvalgymai yra vienas iš bendradarbiavimo pavyzdžių. Dalyvauja prižiūrintys specialistai ir daugybė metalo ieškiklių naudotojų.
Metalo ieškiklių naudotojų klubo nariai bendrauja su bendraminčiais iš kitų šalių.
– Ar vyksta dialogas tarp KPD ir MINK, kitų metalo ieškiklių naudotojų bendruomenių?
– Dialogas jau kurį laiką daugiau ar mažiau intensyvėja, matyti teigiamų poslinkių, požiūrio pasikeitimas į mus. Žinoma, metalo ieškiklių naudotojams būtinas atsakingumas, kurio dar šiek tiek trūksta. Be abejo, yra sąmoningų žmonių, kurie supranta ir žino, kaip reikia elgtis tam tikromis situacijomis. Tačiau yra ir kitokių... Mano manymu, hobis yra hobis, kaip žvejyba ar medžioklė, tai didžiąja dalimi – išlaidos. Buvimą gamtoje, aktyvų poilsį, gryną orą, paukščiukų čiulbėjimą, gėlytes ir radimo džiaugsmą reikėtų vertinti kaip tokio hobio teikiamą naudą.
Kiekvienas radinys jiems unikalus, jie mielu noru, be jokio atlygio pristato juos specialistams.
Turėtų pasiūlymų
– Jei ateityje būtų keičiama galiojanti metalo ieškiklių naudojimo tvarka, koks būtų jūsų požiūris į šiuos pokyčius ir ką reikėtų akcentuoti, keičiant tvarką? Kaip manote, ar pokyčiai turėtų įtakos visai metalo ieškiklių naudotojų bendruomenei?
– Pokyčiai, be abejo, turėtų įtakos visai metalo ieškiklių naudotojų bendruomenei ir požiūris priklausytų nuo to, į kurią pusę būtų keičiama. Mes už pokyčius į liberalesnę pusę. Pasinaudojus užsienio valstybių, kuriose leidžiamos paieškos, praktika galima sukurti sistemą, kuri būtų visiems naudinga. Vadovaudamiesi užsienio specialistų pateikiama statistika, galime pastebėti, kaip keičiasi specialistams perduodamų radinių kiekis. Tai yra didžiulė nauda istorijai bei archeologijai ir galų gale žmonių suvokimui apie teigiamus mūsų valstybės pokyčius. Jei pokyčiai būtų palankūs metalo ieškiklių naudotojams, greičiausiai turėtų būti nustatyta aiški paieškų, informavimo apie radinius bei jų pristatymo tvarka, atsakomybė. Turėtų būti įdėta ypač daug darbo kuriant šią sistemą, tačiau, manau, nauda būtų akivaizdi. Na, o jeigu viskas pakryptų į draudimų pusę... visi žinome, ką duoda draudimai. Didžioji dauguma ieškotojų bendruomenės tokiu atveju pasitrauks dar giliau į pogrindį.
– Kaip nepriekaištingos reputacijos klubas norėtumėte prisijungti prie naujos sistemos kūrimo ir ar turėtumėte ką pasiūlyti?
– Visada sprendimai yra randami diskutuojant. Kuo daugiau diskusijų, tuo daugiau naudos visiems.
Yra ir brakonierių
– Stebint socialinius tinklus, galima pastebėti, kad metalo ieškiklių naudotojų bendruomenėje yra įvairaus plauko žmonių.
– Visuomenė nėra vientisa ir individų yra įvairiausių, pavyzdžiui, labai rimtų žmonių, kurie atsakingai domisi savo krašto istorija. Kiekvienas radinys jiems unikalus, jie mielu noru, be jokio atlygio pristato juos specialistams. Dalis žmonių laikosi įstatymų, tačiau yra ir tokių, kurie po savęs palieka netvarką bei šiukšlyną, o tam tikrais atvejais ir kasa ten, kur negalima. Negalima sakyti, kad taip elgiasi tik pradedantieji, tačiau daliai ieškiklių naudotojų akivaizdžiai trūksta supratimo, pagarbos kitiems ir elementarios pagarbos krašto istorijai. Tai ir yra ta dalis, kuri bendruomenės reputacijai daro neigiamą įtaką.
– Kaip manote, ar daug juodųjų archeologų Lietuvoje?
– Gal paprasčiau ir aiškiau būtų sakyti brakonierių. Pripažinkime, jų buvo visais laikais, yra dabar ir greičiausiai jų neatsikratysime. Reikia suprasti, kad archeologinių radinių pasisavinimas, radimo fakto nuslėpimas yra nusikaltimas, elementari vagystė. Nemanykime, kad vagiame iš KPD ar Kultūros ministerijos, mes vagiame patys iš savęs.
– Kaip manote, ar yra koks nors efektyvus būdas kovoti su juodaisiais archeologais, o galbūt juos perauklėti?
– Lengvo ir 100 proc. efektyvaus būdo nėra, tai greičiausiai būtų kompleksinis sprendimas – sunkus, reikalaujantis daug pastangų ir darbo procesas: motyvacija, švietimas...
