Išsaugoti, ką galima

Vis dar gajus mąstymas, kad reikia kartu gyventi dėl vaikų – net jei poros santykiai konfliktiški, atšalę, pasiekę tokią stadiją, kad kažkada vienas kitą mylėję žmonės nebeturi nieko bendro. Tiesiog gyvena du skirtingi pasauliai po vienu stogu, nes neva vaikams taip geriau.

Kaip teigia VšĮ "Laimingas vaikas" psichologė Milda Karklytė-Palevičienė, šiais laikais vis daugiau šnekama apie tai, kad toks gyvenimas dėl vaikų iš tiesų nenaudingas patiems vaikams. Be jokios abejonės, vaikui labai svarbu gyventi pilnoje šeimoje, bet jeigu tėvams nepavyksta būti kartu ir būti pakankamai gerais tėvais (tobulų tėvų vaikui nereikia – užtenka pakankamai gerų), tėvų skyrybos vaikams – geresnė išeitis.

"Vaikus vargina gyvenimas, kai tarp tėvų – įtempti santykiai, atvira ar pasyvi agresija, nuolatiniai konfliktai, – sako psichologė. – Taip gyvendami mažieji patiria daugiau streso nei tuomet, jei tėvai civilizuotai išsiskirtų, o vaikas vis tiek turėtų tėtį ir mamą, tik gyvenančius skirtinguose namuose. Dirbtinis stengimasis gyventi dėl vaikų dažnai atsisuka prieš vaikus, o ir patys tėvai taip gyvendami nėra laimingi."

M.Karklytės-Palevičienės teigimu, kai tarp dviejų žmonių vyrauja konfliktai, fizinis ar psichologinis smurtas, vis tiek bandoma išgelbėti net tokią šeimą, pasitelkus mediaciją. Kiekvienas atvejis, dėl ko byra šeima, labai individualus – įvairiausios priklausomybės, emocinis ar fizinis smurtas, trečias asmuo. Bet būna, kad žmonės ir patys nesupranta, kas atsitiko, todėl kartais mediacija gali padėti.

"Porų psichologams kartais tenka diagnozuoti: deja, ši santuoka yra baigta. Tačiau tie patys žmonės, atsikratę tam tikrų bėdų, gali iš naujo sukurti savo santykius – būdami sveikesni viduje, atsikratę kamuojamos bėdos, – tikina psichologė. – Reikia išbandyti visas pagalbos priemones, kad išsaugotumėte šeimą. Tik labai svarbu, kad tuo metu, kol suaugusieji kažką daro dėl savo santykių, jų vaikai būtų apsaugoti."

Paaiškinti, kas vyksta

Kai tėvai suvokia, kad padarė viską, norėdami išsaugoti normalius santykius, bet tai nebepavyks, reikia pasistengti, kad skyrybų procesas būtų kuo mažiau skausmingas vaikams.

M.Karklytės-Palevičienės teigimu, labai svarbus vadinamasis lojalumo konfliktas, t.y. jokiu būdu netraukti vaiko į savo pusę, jo akivaizdoje nežeminti ir neniekinti savo partnerio. Net sudėtingų skyrybų atveju labai svarbu suprasti, kad vaikui abu tėvai yra vienodai svarbūs. Jeigu jis gauna emociškai neigiamų žinučių apie kurį nors iš tėvų, kenčia ne tik jo santykiai su vienu iš jų – kenčia vaiko vidinis pasaulis. Vaikui reikalingi abu tėvai ir santykiai su abiem.

"Besiskiriantiems tėvams būtina išlikti neutraliems, kiek tik įmanoma. Pats skyrybų faktas mažyliui turėtų būti pateikiamas taip: mes abu – tėtis ir mama – taip nusprendėme, o ne: aš jį ar ją palieku, – akcentuoja psichologė. – Tėvams siūlyčiau savo emocijas, jei jau jos tiek iš vidaus sprogdina, išrėkti, išsikrauti išvažiavus į mišką, bet ne vaikų akivaizdoje. Normalu, kad emocijos kyla, nereikia vaidinti, kad jų nėra. Tik, mieli suaugusieji, nerodykite viso to savo vaikams! Pateikite, kad skyrybų faktas yra abiejų tėvų sprendimas. Vaikams labai svarbu paaiškinti, kas vyksta ir kodėl, tik svarbu nesileisti į tokias detales, kurias jiems per sunku suprasti."

Kaip paaiškinti vaikui? Universalus patarimas – tiesiog pasakykite: "Mes dažnai pykomės, per daug dažnai nesutapo mūsų nuomonės, mes labai stengėmės, kad taip nebūtų, bet mums nebepavyksta ir nebegalime būti kartu. Bet tai visiškai nesusiję su tavimi, aš visada būsiu tavo mama (ar tėtis). Mes visada tave mylėsime, bet mudviem gyventi kartu jau nebepavyksta." Iš esmės pasakoma tiesa, bet tik tiek, kiek vaikui užtenka žinoti.

Vaikai prisiima kaltę

Tėvų skyrybų metu, jei su vaiku tinkamai nekalbama, jam neaiškinama ar vaikas įtraukiamas į lojalumo konfliktą, jis pasąmoningai prisiima kaltę dėl tėvų ir vykstančių dalykų. Jo pasąmonė neretai nusprendžia: aš buvau nepakankamai geras, dėl to mano tėvai ir skiriasi. Net jeigu tėvai nieko panašaus nesako, vaikai vis tiek gali jaustis kalti.

Pasak M.Karklytės-Palevičienės, besiskiriantys tėvai turi elgtis taip, kad vaikas suvoktų nesąs kaltas dėl to, jog du suaugę žmonės nebegali gyventi drauge. Įnikus į savo bėdas reikėtų nepamiršti, kad vaiko galvelėje gali suktis pačių įvairiausių minčių, pavyzdžiui: aš nepadėjau tėvams susitaikyti ir t.t. Jis ima nesąmoningai jausti atsakomybę už tėvų sutaikymą, jų santykių pagerėjimą. Blogiausia, jei įsikarščiavę tėvai ir teškia vaikams: per jus mes čia ir pykstamės!

Milda Karklytė-Palevičienė: tėvams siūlyčiau savo emocijas, jei jau jos tiek iš vidaus sprogdina, išrėkti, išsikrauti išvažiavus į mišką, bet ne vaikų akivaizdoje.

"Kartais konsultacijų metu tenka matyti, kaip vaikai rezga planus apie tėvų sutaikymą – ką jie gali padaryti, kad tik namuose viskas vėl būtų gerai, – sako specialistė. – Taip mažieji jaučiasi atsakingi už suaugusiųjų santykius. Būtų gerai, kad tėvai suprastų, jog skyrybų atveju vaikas vis tiek daugiau ar mažiau kaltins save, bet būkite tokie atidūs, kad savo neapgalvotais veiksmais to jausmo vaikų galvelėse ir širdelėse dar labiau nepadidintumėte."

Psichologė pabrėžia: jokiu būdu nenaudokite vaiko kaip priemonės prieš kitą savo asmeninių karų tikslams.

"Vaikai ir mamai, ir tėčiui dažniausiai yra pati jautriausia vieta, tad vienas iš partnerių neretai griebiasi manipuliavimo, šantažavimo mažyliais metodų, - sako M.Karklytė-Palevičienė. - Neretai tėvai, įsisukę į savo skyrybų kovas, pamiršta, kad, naudodami vaiką kaip įrankį, labiausiai nuskriaudžia ne partnerį, kuriam nori atkeršyti, kažką įrodyti, o savo vaikus. Jiems tokie tėvų veiksmai yra nepakeliama našta, ilgalaikė psichologinė trauma, kurią dar greičiausiai teks spręsti ir išspręsti. Tėvai turėtų atsiminti: kad ir kas tarp jų nutiktų, kad ir kaip jiems nepavyksta suvaldyti savo emocijų skyrybų metu, vaikas jokiu būdu į tai neturėtų būti įtraukiamas", - kategoriškai įspėja pašnekovė.

Atpažįsta melą

Tėvai turi įsisąmoninti, kad skiriasi jie, o ne vaikas su jais. Tai ir turi būti aiškiai pasakyta mažyliui: skiriamės mes, bet mes nesiskiriame su tavimi, mes visada tave mylėsime ir rūpinsimės.

Labai svarbu tai parodyti ir savo elgesiu. Nemeluokite vaikui, jis tai labai puikiai jaučia. Jeigu pasakote, tarkime, kad tėtis yra nuostabus, o paskui visaip bandote apriboti vaiko buvimo su tėčiu laiką, mažylis tikrai supras, kokie tikrieji jūsų jausmai.

Vaikas augdamas patiria įvairiausių emocijų – ir malonių, ir sunkesnių, tai yra normalu. Tačiau jis neturi būti atsakingas už suaugusiųjų rūpesčius ir problemas. Tas mažas žmogutis net už save nėra atsakingas – tėvai atsakingi. O vaikas turi būti laisvas gyventi, augti, vystytis. Su savo pačių emocijomis nesusitvarkantys tėvai užkrauna vaikui naštą gyventi nebe savo, o jų – suaugusiųjų – gyvenimą. Tai yra mažų mažiausia nesąžininga jo atžvilgiu.

Tiesa, kartais nueinama į kitą pusę: suaugusieji vaidina, kad viskas gerai, o staiga vieną gražią dieną, tarkime, tėtis ima ir dingsta iš namų. Pasitaiko, kad tėvai jau išsiskyrę, o vaikas apie tai nežino. Sukuriamos įvairiausios istorijos, kad tėtis ar mama išvažiavo darbo reikalais, ir pan.

Kartais tėvai nusprendžia iš tiesų pagyventi atskirai, kad patys suprastų, kas iš tiesų vyksta jų santykiuose. Tada, M.Karklytės-Palevičienės teigimu, gal vaikui ir nereikia per daug žinoti, kol tėvai nepriėmė galutinių sprendimų. Tačiau kai jau apsisprendžiama skirtis, reikia pasakyti tiesą, tačiau taip, kad jam būtų suprantama ir kad jis negautų per didelio emocinio krūvio.

Abiejų tėvų rūpestis

Net ir išsiskyrę mama ir tėtis, anot psichologės, turėtų turėti bendras taisykles, bendras auklėjimo gaires, kurių būtų laikomasi abiejų namuose. Pavyzdžiui, jeigu saldumynai valgomi tik savaitgaliais, vadinasi, šita taisyklė galioja ir pas mamą, ir pas tėtį.

Pasitaiko, kad išsiskyrę tėvai vienas apie kitą vaikui nesako blogų žodžių, bet žino, kur vaiko silpnoji vieta – žaislai, saldumynai, kažkokios pramogos – ir tiesiog papirkinėja mažylį. Jam atrodo, kad tas, kur perka ir viską leidžia, yra geras, o kitas – blogas. Taip tėvai daro žalą ne partneriui, kurį norėtųsi paskaudinti, – šitaip kenkiama vaikui.

Neretai išsiskyrę tėvai, vis dar neišgiję po skyrybų, mesteli vaikui net nepagalvoję: tu kaip tavo tėvas / mama! Taip sakydami, jie vėl įtraukia vaiką į lojalumo konfliktą ir jį tiesiog pažemina.

"Jeigu vaikas žino, kad mama ar tėtis pyksta vienas ant kito, girdi lyginant jį su tuo bloguoju tėvu, kaip mažyliui jaustis? Jis pasąmoningai jaučia, kad yra žeminamas, nes supranta, kad yra abiejų tėvų dalis. Ir vėl vaikui užkraunama baisi emocinė našta, nes jis tarsi turi pasirinkti kažkurį vieną ir būti kaip tas, o ne anas. Kai tarp tėvų vyksta tokia nuolatinė kova, vaikui susiformuoja tik viena mintis: aš niekada nebūsiu geras. Jis negali atrasti, kaip įtikti abiem tėvams: jeigu darysiu, kaip sako mama, tada nepatiksiu tėčiui ir atvirkščiai, vadinasi, esu nieko vertas. Kaip tam mažam žmogučiui jaustis pačiam ir apskritai šiame pasaulyje?" – klausia psichologė.

Taip, specialistės teigimu, tėvams skyrybos irgi nėra pasivaikščiojimas po gėlių pievą, bet jie – suaugę žmonės, kurie vienaip ar kitaip ras būdų susitvarkyti su užgriuvusių emocijų ir jausmų lavina. Suaugusiesiems gali padėti išgedėti kiti suaugę žmonės. Vaikas neturi padėti spręsti problemų.

"Gal nieko blogo, jei mama ar tėtis pasako vaikui savo jausmus: liūdna, skaudu ir pan. Bet reikėtų parinkti vaikui tinkamus žodžius ir nerodyti itin stipriai išreikštų emocijų. Kad ir kaip jums skaudėtų, gal tikrai tuo metu ir jums pasaulis sugriuvo, bet nepaskandinkite vaiko savo skausme ir liūdesyje, – sako M.Karklytė-Palevičienė. – Atsiminkite – vaikas neturi tokių resursų, kaip jūs. Jam pats tėvų skyrybų faktas – didžiulė trauma, o jei dar reikia matyti skausme paskendusią mamą ar tėtį, jam pasaulis atrodo tragiškai nesaugus. Juk subyrėjo artimiausių žmonių, kurie turėtų būti saugi vaiko užuovėja, pasaulis."

Nesprendžiamos bėdos didėja

Anot M.Karklytės-Palevičienės, kad ir kokios skyrybos būtų – civilizuotos ar nelabai, vaikui tai yra trauma, nes tiesiog sugriūva visas jo iki šiol buvęs gyvenimas. Kiek ta trauma vaiko širdelėje liks, kiek vėliau turės įtakos jo gyvenimui, labiausiai priklauso nuo suaugusiųjų elgesio.

Įsivaizduokite save, įmestą į karo lauko zoną be ginklo, kai net nesuprantate, už ką kaunatės, tiesiog jumis kažkas didesnis ir galingesnis naudojasi savais tikslais. Taip jaučiasi ir vaikas, jei besiskirdami tėvai juo naudojasi kiekvienas savais tikslais.

Neretai vyrauja nuomonė, kad čia tik tėvų reikalas, o vaikas nieko nesupranta, nes dar yra per mažas. Deja, pasak psichologės, vaikai supranta daug daugiau, negu mes galvojame. Net jeigu jie negirdi barnių – jaučia tvyrančią įtampą, neišsakytas, užgniaužtas emocijas. Jie ne tik jaučia – jie tai dar ir išgyvena, dažniausiai giliai ir skausmingai.

Vaikams to vidinio skausmo padariniai išryškėja skirtingai, tad reikėtų juos stebėti. Tarkime, po tėvų skyrybų labai pakito mažylio elgesys – buvęs labai aktyvus, judrus, smalsus, staiga tapo vangus, niekuo nesidomintis, užsisklendęs. Kitas, kuris buvo ramus, lėtas, staiga pradėjo elgtis lyg užsuktas. Gali atsirasti miego problemų: košmarai, neramus miegas, baimė miegoti, negalėjimas užmigti.

Gana dažnai išryškėja ir elgesio problemų – agresyvumas, atsikalbinėjimai, nenoras kažko daryti, mokymosi bėdos – blogiau gebama kažką įsisavinti, prastesnė koncentracija. Kamuoja psichosomatiniai skausmai – be paaiškinamos priežasties skauda pilvą, galvą, raumenis, atsiranda nepaaiškinamų galvos svaigimų, tikų. Vaikas staiga gali, vaizdžiai tariant, sumažėti: kažką jau puikiai darė, mokėjo, o po tėvų skyrybų nebedaro, tarsi tapdamas mažesnis, norintis, kad jį labiau paglobotų, ieškantis didesnio saugumo. Gali kamuoti nuolatinis nerimas, valgymo sutrikimai.

Tėvai, pastebėję tokių pasikeitimų, specialistės teigimu, turėtų ieškoti pagalbos, nes nesprendžiamos bėdos tik didėja.

Faktų kalba

* 2020 m. Lietuvoje įregistruotos 15 299 santuokos ir 7 431 ištuoka.

* Tarp 2020 m. nutrauktų santuokų trumpiausia truko 131 dieną, ilgiausia – daugiau kaip 65 metus.

* Nors įvairiausiose šaltiniuose matome, kad pasaulyje pandemijos metu itin padaugėjo skyrybų, tačiau Lietuvoje pernai oficialus skyrybų skaičius nepadidėjo. Tiesa, galutines išvadas ekspertai linkę daryti tik įvertinę 2021 m. duomenis.

– Emocinio intelekto sąvoką ne taip jau seniai pradėjo aptarinėti ne specialistai – tėvai ir edukatoriai. Pamėginkime apibrėžti, kas tai yra emocinis intelektas ir kodėl jis toks svarbus?

– Aš laikausi požiūrio, kad emocinis intelektas yra asmens savybių ir įgūdžių visuma, leidžianti žmogui ar vaikui gerai jaustis būnant savimi, o tuo pat metu – ir sėkminga visuomenės ar grupės dalimi. Emocinis intelektas yra gebėjimas pažinti savo jausmus, suprasti juos ir tinkamai juos reikšti. Visa tai lemia gebėjimą pasitikėti savimi, save pažinti, suvokti, kas aš esu, kas man patinka ar nepatinka, suprasti asmenines ribas, kito jausmus, tinkamai į juos atsiliepti, priimti kitą žmogų ir jo asmenines ribas.

Ne mažiau yra svarbūs savarankiškumo įgūdžiai, gebėjimas priimti atsakomybę, natūralias pasekmes, žodžius – negalima, nereikia ir suprasti, kad nuo veiksmų ir sprendimų priklauso paties gerovė. Vaikai viso šito gali mokytis ir nuo ankstyvo amžiaus, nuo paprasčiausių dalykų.

Emocinis intelektas yra gebėjimas pažinti savo jausmus, suprasti juos ir tinkamai juos reikšti.

– Vyresnioji karta tarsi ir užaugo sąmoningai nevystydama emocinio intelekto, kas nuo to nukentėjo?

– Labai svarbu į tai pažvelgti kaip į natūralų procesą, natūralų gyvenimo virsmą, kultūros raidą. Jau vien todėl, kad vyresnioji karta nepultų savęs graužti, o jaunesnioji nepradėtų tėvams priekaištauti, kodėl nebuvo išmokyti tokių dalykų. Buvo kitas laikmetis, kitos galimybės, visai kiti prioritetai – žmogui labiau reikėjo koncentruotis į tai, kaip išgyventi.

Jei paanalizuotume dabartinę visuomenę, užaugusią be specialaus ugdymo, atrastume, kad labiausiai nukentėjo artimi mūsų tėvų ir jų tėvų santykiai. Mes neturime tokio artimo ryšio su savo tėvais, kokio norėtume, galbūt dėl tos priežasties neturime tinkamo santykio ir su savo vaikais. Dėl to nesijaučiame gerai, net jei sąmoningai to nesuprantame. Pasaulyje Lietuva yra šalia pirmaujančių pagal priklausomybių, smurto artimoje aplinkoje, savižudybių, psichinės sveikatos sutrikimų skaičių. Neabejotinai tam turėjo įtakos tai, kad jie nepažino savęs ir savo emocijų, nesugebėjo sveikai bendrauti.

– Ar suaugęs žmogus gali lavinti savo emocinį intelektą? Gal dar įmanoma viską ištaisyti?

– Pastebiu, kad suaugusieji dažnai tą ir daro kartu su vaikais. Norėdami ugdyti vaiko emocinį intelektą, jie supranta, kad ir patiems reikia pasistengti. Man labai patinka frazė, kad vaikai yra geriausi mūsų mokytojai, taigi jie dažniausiai ir pabaksnoja į vietas, kur reikia daugiau pasistengti. Suaugusiam prireikia daugiau laiko, tačiau tai natūralu, smegenys nebėra tokios lanksčios kaip anksčiau, užaugę mes turime daugiau negatyvių patirčių, nuostatų, kurias privalu įveikti. Tačiau pasiekti galima daug, viskas yra mūsų rankose.

Ar žinojote, kad bėdos išties yra gyvi sutvėrimai? Jos būna įvairiausių formų ir dydžių, todėl gali pasirodyti netikėčiausiose vietose ir pačiu nepatogiausiu metu. Ką daryti, kad didelės bėdos ir mažos bėdelės išnyktų? Viskas visai paprasta, kai žinai paslaptį. O ją atskleidžia ir kasdienes problemas įveikti padeda Rachelo Rooney ir Zehros Hicks eiliuota paveikslėlių knygelė „Bėdos ir bėdelės“. Iš anglų kalbos šią knygelę išvertė Vainius Bakas, išleido leidykla „Alma littera“.

– Kokius kelius mums gali atverti išlavintas emocinis intelektas?

– Kelią į mūsų pačių geriausią savęs versiją. Nereikia perdarinėti žmogaus, tačiau būdami savimi, pažindami, suprasdami savo jausmus, galėtume realizuoti geriausią savo vidinį potencialą. Svarbiausia, ką mums padeda emocinis intelektas – jis neužkerta kelio kliūtimis, kurios kyla iš nevaldomų, nesuprastų emocijų ir socialinių sąveikų. Kad jos mums ne kliudytų, o leistų eiti savo gražiausiu keliu, kuriame ir mes, ir aplink mus esantys žmonės jaučiasi puikiai. Taip kuriame gražesnę visuomenę ir pasaulį.

Nielso van Hove knygelė „Aš galiu! Kaip pasitikėti savimi ir įveikti kasdienes problemas“, kurią iš anglų kalbos išvertė Živilė Andriūnienė, o išleido leidykla „Alma littera“, pasakoja apie Keitę – sportišką ir linksmą mergaitę. Jai gerai sekasi mokykloje, turi daug draugų. Bet kaip ir kiekvienas vaikas, Keitė nuolatos susiduria su įvairiomis nemaloniomis situacijomis, mokosi pasitikėti savimi ir įveikti kasdienes problemas.

– Ar galite pasakyti, koks amžius yra labiausiai tinkamas pradėti? Ir kada jau galime pasakyti, kad vaikas turi aukštą emocinio intelekto lygį?

– Nuo kūdikystės mes jau galime įvardinti vaikui jo emociją. Tai nereiškia, kad vaikas ims ir išmoks visko taip paprastai, tačiau į sąmonę viskas įsirašo. Ir žodžiai, kuriuos įvardiname, ir mūsų tonas, kūno kalba, kai jam parodome, kad jį suprantame ir jaučiame. Vienerių metų vaikui jau galima aiškiau tai išreikšti ir tikėtis, kad jis daugiau supras, įvykdys, ko iš jo laukiame. Vertėtų ir mums patiems įvardinti savo jausmus, taip vaikams parodome, kad ir kitas žmogus jaučia. Trejų metų vaikai yra gana egocentriški, o ketverių metų vaikui jau lengviau, jis turi savo resursų bagažą. Kai pradedame mokyti vaikus kalbėti, juk neprašome, kad jie iškart įvardintų daiktus savais vardais. Po truputį šnekame, rodome, įvardijame, kol susikaupia žodynas ir prasideda ekspresyvioji kalba. Tas pats tinka ir emociniam intelektui – jo mokomasi per natūralų bendravimą, knygeles ir žaidimus.

Vaikai turi skirtingas aplinkybes, temperamentus, raidą. Aukštesnį emocinį intelektą rodo tai, kad vaikas žino, kaip jis gali pasiekti savo tikslų pagal savo galimybes, asmenybę, gali susitarti, bendradarbiauti, suprasti ne tik savo, bet ir kitų norus, sugeba pažinti emocijas ir tinkamai į jas atsakyti, kai gerai jaučiasi su kitais žmonėmis, sugeba atskirti, su kuo jam patogu ir su kuo jaučia įtampą. Kai vaikas sugeba suprasti, kad jo elgesys turi pasekmes ir tą elgesį sugeba valdyti, kai geba priimti nesėkmę (pagal savo amžių), kai ją patyręs, labai nenusivilia, nežemina savęs, o toliau rodo pastangas ir mėgina įveikti iššūkį.

Kartais esame drąsesni, nei galvojame. Apie tai rašo Nicola Kinnear savo smagioje ir įtaigioje paveikslėlių knygoje „Kaip kiškis mokėsi drąsos“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Elžbieta Kmitaitė, išleido leidykla „Alma littera“. Kiškiui Leonui trūksta drąsos, o jo draugė Luna tiesiog dievina nuotykius. Luna kviečia Leoną eiti kartu į mišką, tačiau Leonas ir vėl mieliau lieka namuose. Luna supyksta ir išeina. Nusiminęs kiškis pasiryžta išlįsti iš urvo ir susirasti draugę. Ar jis išdrįs apginti Luną nuo didelio ir baisaus vilko?

Knygos padeda pamatyti, kaip veikia vaiko smegenys, kaip atrodo jo pasaulis ir kaip turi būti pateikiama informacija, kuri pasiektų vaiką.

– Kokią vietą tarp emocinio intelekto lavinimo priemonių užima knygos?

– Mažamečiams svarbiausia yra bendravimas su tėvais ir kitais suaugusiais. Taip pat vaikai geriausiai mokosi savo pasaulyje, ten, kur yra jiems tinkamų žaidimų, piešinių, įdomių užduočių ir knygelių.

Knygelės turi būti patrauklios ir naudingos, prieš duodami jas vaikams, tėvai turėtų patikrinti ir išsiaiškinti pagrindinę knygos mintį. Įprastose pasakų, istorijų knygelėse taip pat galima rasti vertingų dalykų, svarbu sustoti, išplėsti temą, pasikalbėti su vaiku.

Svarbią reikšmę turi emocinio raštingumo lavinimui skirtos knygelės. Jose yra specialiai kuriamas turinys, leidžiantis vaikui geriau priimti informaciją. Dažnai rekomenduoju tas knygeles tėvams skaityti kartu su vaikais ir diskutuoti. Tai puiki mokomoji priemonė, rodanti kaip kalbėtis su vaiku, kad jis informaciją priimtų ir suprastų. Knygos padeda pamatyti, kaip veikia vaiko smegenys, kaip atrodo jo pasaulis ir kaip turi būti pateikiama informacija, kuri pasiektų vaiką.

Kaip aš jaučiuosi? Laimingas, mylimas, išsigandęs, piktas, o gal liūdnas?

Sukite „Kaip aš jaučiuosi? Emocijų knygelės“ ratą ir padėkite savo mažiesiems suprasti ir įvardyti emocijas.

Dešimt patarimų, kaip kasdien lavinti vaiko emocinį intelektą

1. Į savo kasdienį žodyną įtraukti emocinį žodyną. Jei kalbame tik apie tai, kur važiuosime, ką darysime, kada eisime miegoti ar kelsimės, kokį maistą valgysime, iš vaiko negalime tikėtis emocinio atsako. Taigi, apie emocijas pirmiausia turime kalbėti patys.

2. Kilus vaiko emocijai empatiškai išgirsti ir priimti jo emociją. Nukreipti tinkamą, o netinkamą sustabdyti.

3. Stebėkime, kaip patys reiškiame savo emocijas, kaip sprendžiame konfliktus, bendradarbiaujame, kaip išsakome savo norus, poreikius, ar patys juos suprantame. Tada nuoširdžiai paklauskime savęs, ką galėtume patobulinti, kad būtume dar geresni mokytojai savo vaikams.

4. Konfliktinėse situacijose įvardinti ir vienos, ir kitos pusės jausmus. Jei emocijos labai stiprios, įvardinti trumpai ir aptarti vėliau, jei ne – iškart aptarti ir vienos, ir kitos pusės poelgius.

5. Organizuoti šeimos susirinkimus, kai dalijamasi dienos, savaitės įvykiais, jausmų refleksija. Dalintis turėtų ne tik vaikai, bet ir suaugusieji.

6. Stebėti save ir santykius su vaiku, šeimos situaciją. Ar suaugusieji pateikia situacijas taip, kad vaikas geba suprasti, ar jis supranta taip, kaip mes tikimės ir norime? Ar mūsų žodžiai ir mūsų paaiškinimai pasiekia vaiką, ir ar mes gerai suprantame vaiką, kai jis mums ką nors aiškina? Tai sveika ne tik emociniam intelektui, bet ir tarpusavio bendravimui ir santykiams.

7. Leiskime vaikui jausti visus kilusius jausmus, bet padėkime teisingai juos įveikti ir išlieti.

8. Namuose verta turėti aiškias, argumentuotas, visų aptartas taisykles, kurios padėtų mokytis savireguliacijos ir bendradarbiavimo. Taisyklės galioja visiems, ne tik vaikams.

9. Nuoširdžiai klausyti ir išgirsti vaiką. Ne tik tada, kai norime išgauti kokią nors informaciją, bet ir tada, kai vaikas pasakoja tai, kas jam svarbu, apie savo pasaulį. Net jei tai penkiolikos minučių pasakojimas apie mašinytę ir jos nulūžusį ratą. Parodykime, kad girdime, išklausome, suprantame.

10. Į natūralų vaikų žaidimą įtraukime su emocijomis susijusias situacijas, kad dar labiau priartėtume prie vaiko pasaulio.

Tyli maža laputė turi bėdą. Triukšmadariai draugai jos visai nesiklauso. Lapė pastebėjo šį tą nepaprastai svarbaus – didžiulį baisų lokį! Bet kaip perspėti žvėrelius, kurie šitaip triukšmauja? Nicola Kinnear knygelėje „Ššš... Tyliau! Kaip žvėreliai mokėsi klausyti“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Elžbieta Kmitaitė, o išleido leidykla „Alma littera“, aiškina apie tai, kaip atgauti balsą, kai tavęs niekas negirdi.