Atsisveikino su batais
"Kai per atostogas nusprendėme aplankyti Kijevą, pamanėme, kad tuo pačiu galime nuvykti ir į Černobylio zoną. Draugas jau daug metų apie tai svajojo. O galiausiai Kijevą ir Černobylį skiria vos 140 km. Tad nors garsųjį serialą jau buvome matę, šiai kelionei įkvėpė tikrai ne jis", – teigė vienoje uostamiesčio įmonėje komunkacijos specialiste dirbanti Milda.
Dienos išvyką į katastrofos vietą klaipėdiečiai užsisakė dar būdami Lietuvoje iš Kijeve įsikūrusio organizatoriaus.
Kaina žmogui siekė apie 100 eurų: 90 eurų – pati kelionė, 5 eurai – pietūs, dar 5 eurus atsiėjo dozimetro, kuris matuoja radiacijos lygį aplinkoje, nuoma. Beje, ukrainiečiams tokia išvyka atsieina perpus pigiau nei užsieniečiams.
"Žinoma, tokios išvykos į Černobylį organizuojamos ir iš Lietuvos, tik jų kaina siekia apie 200 eurų", – patyrė klaipėdietė.
Anot pašnekovės, organizatoriai buvo nurodę, kad kelionės metu reikės vilkėti kelnes, viršutinę drabužių dalį ilgomis rankovėmis.
"Nors tokio reikalavimo ir nebuvo, avėjome batais, kurių nebūtų gaila išmesti. Tiesiog įvertinome, kad Černobylyje žemė prisigėrusi radiacijos", – apie numanomus pavojus kalbėjo keliautoja.
Į ekskursiją – su dozimetru
Iš Kijevo į Černobylį grupė, kurioje, be klaipėdiečių poros, buvo ir ukrainiečių, ir anglakalbių, ir rusakalbių, išvyko apie 8 val.
"Akivaizdu, jog po serialo susidomėjimas šia vieta itin išaugo. Vien mūsų organizatorius tą rytą 18 vietų talpinančiais autobusiukais išvežė tris turistų grupes. Kaip vėliau patikslino gidė, po serialo pasirodymo lankytojų srautai Černobylyje išaugo 30 proc.", – įvardijo pašnekovė.
Černobylio zona – teritorija, esanti 30 km spinduliu nuo atominės elektrinės, kur prieš 33 metus sprogo ketvirtasis reaktorius, aptverta spygliuotos vielos tvora.
"Norint į ją patekti legaliai, reikia pravažiuoti patikros postą. Dar jo nepasiekus buvome įspėti nefotografuoti nei posto, nei ten dirbančių žmonių. To paties buvo paprašyta ir prie Černobylio policijos komisariato. Nepaisius tokio reikalavimo išvyka gali baigtis net neprasidėjusi", – pasakojo Milda.
Pirmasis patikros postas įrengtas 25 km nuo pačios elektrinės.
"Ten pasirašėme, kad prisiimame visą atsakomybę dėl galimų sveikatos sutrikimų. Taip pat buvo išduoti leidimai patekti į teritoriją, asmeniniai dozimetrai, kuriuos reikėjo užsikabinti ant kaklo. Jie parodo, kiek tavo organizmas sugėrė radiacijos viešnagės Černobylyje metu. Išvažiuojant iš teritorijos dozimetrai surenkami ir patikrinami. Po ekskursijos gidė tvirtino, kad mūsų grupė gavo labai mažą radiacijos dozę. Sakoma, kad apsilankęs vienai dienai Černobylyje radiacijos gauni tiek, kiek skrydžio lėktuvu metu", – aiškino pašnekovė.
Pirma keliautojų laukusi stotelė – Černobylis. Kol gidė policijos komisariate tvarkė dokumentus, grupė galėjo pasivaikščioti po miestelį.
Augina daržoves
"Iki tragedijos Černobylyje gyveno apie 14 tūkst. žmonių. Po elektrinės ketvirtojo reaktoriaus sprogimo jame buvo likę vos 420 gyventojų, o dabar čia gyvena apie 3 tūkst. žmonių. Dauguma – elektrinės darbuotojai. Maža dalis tų, kurie po evakuacijos vis dėlto sugrįžo į savo gimtuosius namus. Tad miestelyje vaizdai labai skirtingi. Vieni namai – apleisti, apžėlę krūmais, kiti – gyvenami. Miesto centre elektroninėje lentoje skelbiami duomenys apie radiacijos lygį", – pasakojo M.Skiriutė.
Antai, pasak pašnekovės, prie Černobylio miesto ženklo, kur sustoja įsiamžinti dauguma turistų, radiacinis fonas toks pat kaip Kijevo centre ir siekia 0,14 mikrosiverto per valandą (normalus gamtinis fonas – iki 0,3).
"Černobylio centre akį patraukia ir Lenino paminklas. Ukrainoje yra trys tokie monumentai, ir visi jie – Černobylio zonoje, kur išliko ir sovietiniai aikščių, gatvių, bulvarų pavadinimai, tokie kaip Lenino, Tautų draugystės ir pan. Šią vietą aplenkė Ukrainos priimtas desovietizacijos įstatymas, pagal kurį atsisakyta ir sovietinių paminklų, ir gatvių bei aikščių pavadinimų", – aiškino keliautoja.
Išvykos metu ekskursantai aplankė skulptūrą "Trimituojantis angelas", šalia kurios įamžinta po katastrofos evakuota teritorija.
"Netoliese monumento susmeigti išnykusių gyvenviečių pradžią ir pabaigą žymėję kelio ženklai su pavadinimais. Iš viso – 162 lentelės. Būtent tiek kaimų išnyko po katastrofos. Viena moteris iš mūsų grupės čia surado ir kaimo, kuriame gyveno jos artimieji, lentelę. Dabar Černobylio zonos kaimuose gyvena apie 150 žmonių, nors tai ir draudžiama. Daugiausia – vyresnio amžiaus moterys, kurios Černobylio žemėje netgi augina daržoves", – pasakojo klaipėdietė.
Gali likti be pietų
Pakeliui į elektrinę keliautojai užsuko pasižiūrėti priešraketinio radaro "Duga".
"Kažkada šioje vietoje veikė slaptas karinis miestelis. Dabar telikęs niekam nereikalingas iš dviejų dalių sudarytas monstras, kurio vienos sienos aukštis siekia apie 100, o ilgis – 250 m, antros aukštis – nuo 135 iki 150 m, o ilgis – 500 m, apleisti pastatai. Trečdalis atominės elektrinės pagamintos elektros buvo tiekiama būtent šiam radarui. Senais laikais net buvo manoma, kad tai sovietų ginklas, galintis paveikti žmonių protus. Vadinamieji stalkeriai – nelegaliai į Černobylio zoną patenkantys asmenys – kabarojasi ant šio monstro pasigrožėti aplinkiniais vaizdais. Daugeliui kyla klausimas, kodėl šis radaras iki šiol nebuvo išardytas. Teigiama, kad jį reikėtų sprogdinti, tad baiminamasi, kad dėl žemės virpesių gali pajudėti Černobylio elektrinės trečiąjį ir ketvirtąjį reaktorius dengiantis sarkofagas", – teigė pašnekovė.
Tiesa, prie radaro radiacijos lygis neviršijo normos – siekė 0,25 mikrosiverto per valandą
"Elektrinę pasiekėme beveik pietų metu. Maitinimo įstaiga veikia už maždaug 400 m nuo pačios elektrinės. Tačiau į valgyklą taip paprastai nepateksi. Turi pasitikrinti specialiu aparatu, ar neperneši radioaktyvių dalelių. Tik įsižiebus signalui "Čisto" ("Švaru") gali eiti į valgyklą. Priešingu atveju turi atsisakyti pietų arba eiti nusiprausti, nusivilkti išteptus rūbus ar nusiauti batus", – galiojančią tvarką prisiminė Milda.
Prie pačios elektrinės radiacijos lygis siekė jau 0,92 mikrosiverto per valandą – tai yra leistina norma viršyta triskart.
"Dabar trečiasis ir prieš 33 metų sprogęs ketvirtasis reaktoriai uždengti dviem sarkofagais – senuoju ir naujuoju. Patalpose radiacijos lygis skiriasi. Kiekvienas elektrinės darbuotojas ant kaklo nešioja pasikabinęs asmeninį dozimetrą, kokius gavome ir mes kelionės pradžioje. Kiek truks jo pamaina, priklauso nuo sugertos radiacijos kiekio. Vienas gali dirbti ir kelis mėnesius, o kitas – savaitę, – kalbėjo pašnekovė. – Visi buvome įspėti nefotografuoti branduolinio kuro saugyklos. Pasak ekskursijos vadovės, pastarasis net prabėgus keliems dešimtmečiams tebėra šiltas. Pati elektrinė po katastrofos nebuvo uždaryta. Ji veikė iki 2000 m. Gidės įsitikinimu, sprendimas elektrinei leisti veikti toliau buvo nusikaltimas. Esą jei būtų apsispręsta ją uždaryti, dalies aukų būtų išvengta."
Pasijautė tarsi miške
Kaip pasakojo Milda, iki katastrofos veikė keturi Černobylio elektrinės reaktoriai, buvo statomas penktasis ir šeštasis bei planuota plėtra iki 12-os.
"Įvykus nelaimei, penktasis ir šeštasis reaktoriai taip ir nebaigti. Apima jausmas, kad statybos vyko dar vakar – prie nebaigtų statinių vis dar stovi kranai", – įspūdžiu dalijosi klaipėdietė.
Sprogus Černobylio elektrinės ketvirtajam reaktoriui, labiausiai nukentėjo Pripetė, kur tuo metu gyveno apie 50 tūkst. žmonių, kurių vidutinis amžius siekė apie 26 metus.
"Šiandien Pripetė, skirtingai nei Černobylis, visiškai negyvenama. Įvažiavus į teritoriją, kurioje kažkada šurmuliavo Alytaus dydžio miestas, atrodo, kad pakliuvai į mišką. Tik geriau įsižiūrėjęs matai, kad už tankiai suaugusių medžių slepiasi didžiuliai daugiabučiai. Jau prie Pripetės miesto ženklo fiksuojamas kur kas didesnis radiacinis fonas – 1,26 mikrosiverto per valandą. Visos vietos, kuriose fiksuojamas didesnis radiacijos kiekis, pažymėtos specialiu ženklu", – aiškino pašnekovė.
Nors į Pripetėje esančių apleistų pastatų vidų įeiti draudžiama, juose knibžda turistai. Be to, lauke negalima nei rūkyti, nei gerti ar valgyti.
"Vienas labiausiai radiaciją skleidžiančių daiktų Pripetėje – kaušas, kuriuo buvo renkamos radioaktyvios medžiagos po katastrofos nuo elektrinės stogo. Iki jo nerekomenduojama eiti arčiau nei 2 m. Tokio atstumo užtenka, kad į organizmą nepakliūtų dalelės, galinčios sukelti įvairius negalavimus. Bendras radiacinis fonas tokiu atstumu siekė 3,24 mikrosiverto per valandą – beveik 11 kartų daugiau nei norma. Tačiau sklando legendos, kad būta žmonių, kurie net miegojo įsilindę į šį kaušą", – pasakojo klaipėdietė.
Įsisuko ilgapirščiai
Labiausiai nuo Černobylio elektrinės ketvirtojo reaktoriaus sprogimo nukentėjo pirmas ir antras Pripetės rajonai, tačiau evakuotas buvo visas miestas.
"Gidei rodant senas nuotraukas, buvo galima palyginti, kaip konkreti vieta atrodė prieš katastrofą. Anuomet čia nebuvo tiek daug medžių, žalumos, o dabar miestas primena mišką – gamta atsiima savo", – patyrė žurnalistė.
Išvykos metu keliautojai galėjo pasižvalgyti ir po vieną Pripetės mokyklą, lankėsi baseine, kuris buvo pastatytas prieš katastrofą.
"Mokykloje tebesimėto knygos, užpildyti mokinių sąsiuviniai. Klasėse stovi suolai, likę užrašai ant lentų, kabo plakatai, žadantys geresnį rytojų. Akivaizdu, kad kai kuriose vietose daiktų kompozicijos sudėliotos specialiai. Kas tai padarė, sunku pasakyti – kelionių organizatoriai ar turistai, norintys įamžinti kuo geresnį kadrą. Vienoje mokyklos patalpoje buvo išmėtyta gausybė vaikiškų dujokaukių. Sklando įvairios versijos, kodėl jos čia išmestos, tačiau, kas nutiko iš tikro, neaišku", – kalbėjo pašnekovė.
Anot Mildos, pastatai apleistose teritorijose nyksta ne tik dėl bėgančio laiko, bet ir vandalų: "Pripetėje žmonės negalėtų gyventi ne tik dėl radiacijos – ten nebeliko ir komunikacijų: vandentiekio, nuotekų tinklų. Visa tai "išmontavo" metalo vagys. Pasirodo, ilgapirščiai taip pat išvogė pastatų aliuminio konstrukcijas, darbavosi technikos kapinynuose".
Radioaktyvios bandelės
Vienas žymiausių Pripetės objektų – atrakcionų parkas, kuris taip ir nepradėjo veikti.
"Radiacinis fonas prie atrakcionų, matuojant jį ore, nėra didelis, tačiau pridėjus aparatą arčiau žemės skaičiai pasikeičia. Mūsų dozimetras visai netoli žemės užfiksavo 2,79 mikrosiverto per valandą. Teigiama, kad anuomet čia buvo plaunama sprogimo padarinius likvidavusi technika", – sužinotais faktais dalijosi žurnalistė.
Anot pašnekovės, kad kadaise Pripetė buvo modernus miestas, rodo ir prekybos centro likučiai.
"Pirmame aukšte buvo prekiaujama maisto produktais, antrame – baldais. Žmonės naudojosi vežimėliais ir patys rinkosi prekes. Prekybos salėje tebesimėto vežimėlis, kabo iškabos su prekių pavadinimais. Pripetėje veikė ir kultūros centras, ir viešbutis, ir kavinė. Žinoma, dabar visi šie pastatai merdi", – regėtus vaizdus prisiminė keliautoja.
Černobylio zonoje į pačias radioaktyviausias vietas turistai nėra vedami. Viena tokių – miesto ligoninė, kurios rūsyje buvo kraunami avariją likvidavusių ugniagesių rūbai, batai, dalis jų ten likę iki šiol.
"Prie ligoninės veikė bandelių parduotuvė. Kraupu tai, kad sprogus reaktoriui, į ligoninę iš įvykio vietos važiavo greitosios pagalbos automobiliai, perveždami didelį radiacijos kiekį, tuo metu vietos gyventojai šalia pirko bandeles ir jas valgė, o vaikai žaidė balose, kurios susidarė nuplovus iš elektrinės grįžusias mašinas. Žmonės tik po kelių dienų buvo informuoti, kas vyksta ir koks pavojus jiems gresia", – baisėjosi klaipėdietė.
Pušys – lyg eglės
Milda prisiminė, kad pakeliui į Černobylio zoną gidė nustebino pastebėjimu, jog ten labai gaivus oras.
"Tai atrodė nelabai suvokiama, tačiau nuvykę į vietą patys tuo įsitikinome Gamta šioje teritorijoje klesti. Miškuose daug gyvūnų – ir vilkų, ir lapių, ir specialiai apgyvendintų arklių, puikiai veši medžiai, krūmai, kita augmenija. Kažkokių anomalijų matyti neteko, tik akį patraukė pušys. Įprastai jų kamienai –pliki, o šakos – viršuje. Černobylio zonoje jos primena egles – ant kamieno pilna šakų, – nustebinusį vaizdą tapė pašnekovė. – Kalbant apie gamtą, nemalonus jausmas apima, kai važiuoji pro vadinamąjį raudonąjį mišką. Net sėdint autobuse, dozimetrai pypsi nesustodami."
Anot keliautojos, čia itin baiminamasi gaisrų, nes medžiai sugėrė radiaciją, kuri degant imtų plisti kartu su dūmais.
Černobylio zoną paliekantys lankytojai vėlgi specialiu aparatu patikrinami, ar neskleidžia neleistino radiacijos kiekio. Viena pagrindinių priežasčių – kad iš teritorijos nebūtų išvežta radioaktyvių daiktų.
"Černobylio zonoje apima labai slogus jausmas. Net nežinau, su kuo būtų galima palyginti. Manau, ten turėtų apsilankyti kiekvienas, kad suprastų, kokią katastrofą gali sukelti žmogaus klaida, neatsakingas elgesys. Net neįmanoma suvokti, ką anuomet teko patirti čia gyvenusiems žmonėms", – pripažino pašnekovė.
