Vaikystėje, kai jis dar matė, labai bijojo jūros. Net tėčio vedamas už rankos išdrįsdavo įbristi tik iki kelių. Šešerių metų praradęs regėjimą, kaunietis Mindaugas Dvylaitis būtinai nusprendė išmokti plaukti. Ir žaisti stalo tenisą, ir važiuoti dviračiu, ir groti akordeonu.
Baseinas ir stalo tenisas
Nuo gimimo paveldėjusiam daug regėjimą silpninančių ligų, sergančiam glaukoma, aniridija (neišsivysčiusios rainelės), sulaukusiam 6,5 metų Kauno Prano Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centro moksleiviui M.Dvylaičiui atšoko akių tinklainė ir jis apako.
Vis dėlto Kaune, V.Krėvės pr. daugiabutyje su tėvais gyvenančio Mindaugo veide – šypsena. Jis nejaučia gailesčio sau, neapykantos kitiems ar depresijos.
Jis tik purto galvą paklaustas, ar jam nepavydu, kad jau su mylimuoju atskirai gyvenanti 22-ejų sesuo Neringa mato: "Bet ji turi širdies negalią. Su sese, kaip ir tėvais, mano santykiai labai geri."
Tvarkingame jo kambaryje – daugybė medalių, taurių, apdovanojimų: 17 metų vaikinas groja akordeonu, jis tituluojamas antrąja Lietuvos neregių stalo teniso rakete, o šiemet plaukimo varžybose tarp žmonių su fizine negalia ir aklųjų bei silpnaregių jo rezultatas – dešimtas pasaulyje!
Mindaugas dabar kasdien po kelias valandas mirksta baseine, retkarčiais žaidžia tenisą, groja akordeonu ir stengiasi neapleisti mokslų.
"Grodamas akordeonu jau tris kartus pasitempiau sausgysles, – šyptelėja M.Dvylaitis. Akordeonistų konkursuose jis yra laimėjęs tris pirmąsias vietas. Antrąją vietą laimėjo muzikos konkurse Italijoje, kur varžėsi ir su reginčiaisiais.
Mindaugas neslėpė, kad dėl traumų rezultatai šiek tiek suprastėjo. "Pereisiu į vokalą. Gyvenime nežinai, kaip nutiks, todėl stengiuosi ir mokytis, ir turėti daug veiklos. Gal susilaužysiu ranką ir mesiu plaukimą, kur jau nuo 25 metų tampi veteranu", – kalbėjo vaikinas.
Pamena viską, ką matė
Apie savo negalią M.Dvylaitis kalba paprastai, be skausmo ar drovumo. Net stebisi: kodėl reikėtų vengti šios temos? Jis drąsiai vaikščioja su baltąja lazdele.
"Kai susitaikai su tuo ir supranti, kad niekas nepasikeis, pradedi gyventi iš naujo. Ar geriau sėdėti namie, depresuoti ir nepajusti gyvenimo grožio? – stebisi valingas vaikinas. – Kuo aš ar kiti neregiai skiriamės nuo kitų? Kažkas yra aklas, kažkas turi kitokią negalią. Aš plaukiu, žaidžiu tenisą, groju, bendrauju, vaikštau po Kauną, važiuoju į kitus miestus, kvėpuoju, valgau. Tik tam tikrose gyvenimo situacijose jaučiu nepatogumus."
Vaikystėje, nors jau prastai matydamas, Mindaugas mokėjo skaityti, rašyti, todėl rengėsi eiti į tradicinę mokyklą.
Kai atšoko akių tinklainės, vaiko regėjimą medikai dar bandė sugrąžinti jas operuojant dujomis.
Deja, pagerėjimas truko labai trumpai. Iš pradžių dar skyręs spalvas, šviesą, Mindaugas apako.
"Pamenu viską, ką mačiau, – veidus, žmones, gamtą, jūrą, – pasakoja Mindaugas, kuriam bene labiausiai įstrigo ryški dangaus mėlynė. – Vaikams turbūt sunkiau psichologiškai suvokti, ką reiškia aklumas, bet jie imlesni, jiems lengviau nei suaugusiesiems visko išmokti. Pradedant Brailio raštu, baigiant muzika."
Kai jis apako, su mama kalbėjosi labai daug. Dėl prasto regėjimo pirmos grupės neįgalumą turinti, taip pat aniridija, glaukoma serganti Mindaugo mama Laima vėliau prasitars: "Buvo labai daug ašarų. Nežinau, kieno daugiau – jo, kai gulėjo ant pilvo ligoninėje, ar mano. Taip, kaltinau save tūkstančius kartų. Ką padariau blogai? Tačiau gyventi reikia."
Galvoja apie Rio de Žaneirą
"Neatsimenu, ką man kalbėjo mama, kai aš apakau ir mes nuvažiavome prie jūros, – šypsosi Mindaugas. – Žinau, kad ji mane ramino, guodė, aiškino, kad kitaip nebus ir reikia gyventi."
Ir M.Dvylaitis, kaip ir tūkstančiai žmonių, vėl ėmė gyventi. "Pradėjome nuo loginio žaidimo "Kryžius", kuriame reikia mesti kauliuką, vaikščioti figūrėlėmis. O greitai jis mus nustebino, panoręs plaukti, žaisti stalo tenisą, mokytis groti, – šyptelėja L.Dvylaitienė. – Lydėdavome jį visur, su tamsa grįžti būdavo labai sunku, bet ko nepadarysi dėl savo vaikų? Kabinomės į gyvenimą kartu. Jei aš, vyras, sūnus, dukra vieni kitų nepalaikytume, būtume palūžę."
Meilę muzikai Mindaugas paveldėjo iš tėvo – vokalisto, profesionaliai grojančio fortepijonu, saksofonu. Jis nuo mažens vesdavosi sūnų į Kauno valstybinio choro repeticijas – berniukas mielai klausydavosi muzikos, kartais jos nuramintas užmigdavo.
"Mindaugai, turi talentą, tad arba mokaisi plaukti, arba mesk treniruotes", – jau vėliau, kai neregys susižavėjo akordeonu, o plaukimą lankė tik savo malonumui, patarė žinoma trenerė Birutė Užkuraitytė-Statkevičienė.
Mindaugas, plaukiojęs baseine kartą per savaitę, ėmė plaukti kasdien po kelias valandas. Neseniai atvirame Šiaurės šalių čempionate, kuriame dalyvavo 19 valstybių atstovai, jis iškovojo bronzos medalį. 2014 m. M.Dvylaitis tikisi dalyvauti Parolimpinėse žaidynėse Rio de Žaneire.
"Jūros kvapą jaučiu iš tolo, tačiau, kai kasdien mirkstu baseine, dabar atvažiavęs prie jūros kartais išsimaudau tik kartą per savaitę", – juokiasi vaikinas, kuris niekada nepamirš pirmųjų varžybų Minske, pirmosios kelionės į muzikinį konkursą Italijoje, kai reginčiųjų prašė pasakoti, kas matyti pro autobuso langą.
Gražiausias garsas – čiulbėjimas
Plaukti nesunku, nes baseinas suskirstytas į takelius. Per treniruotes, likus metrui iki baseino krašto, trenerė specialia lazda paliečia galvą. Vis dėlto Mindaugas, kaip ir kiti neregiai, geriausiai erdvėje orientuojasi pagal garsą, aidą.
Vaikinas tikina, kad jis jaučia priešais stovintį didelį objektą. Jis pamena, kaip puikią klausą turintis neregys, per vieną eksperimentą spragsėdamas pirštais, sulaukęs grįžtančio aido tiksliai pasakė, kad prieš jį, už keliasdešimt metrų, stovi pastatas. Netgi pasakė, kokia jo spalva, kad jis apaugęs kerpėmis.
"Yra toks mokslas – echolokacija", – aiškino M.Dvylaitis.
Paklaustas, koks garsas jam pats maloniausias, jis šyptelėja: "Paukščių čiulbėjimas. Vasaros naktį gamtoje, kai iš visų pusių čiulba paukščiai, – fantastika!"
Nors Mindaugas turi ir puikią uoslę, jos nesureikšmina, labiau vertindamas garsą. Tiesa, prasitaria, kad pagal kvepalus jau nesunkiai atskiria savo pažįstamus, vyrus, moteris.
Neregius apvogė
"Atia!" – kartą išgirdo tėvai, o M.Dvylaitis su kuprine ant pečių ir baltąja lazdele išėjo į miestą. Dabar jis dažnai visur keliauja vienas.
"Norėjau būti nepriklausomas ir savarankiškas, – sako Mindaugas, kuris, kaip ir daugelis neįgaliųjų, nemėgsta didelės užuojautos ir perdėtos globos. – Suprantu, kad žmonės negali įlįsti į mūsų kailį, padeda iš geros širdies, tačiau kartais nereikia persistengti. Padėkite mums jaustis normaliais ir savarankiškais."
Tiesa, savarankiškumas reikalavo laiko: buvo ir praleistų stotelių, ir pasiklydimų. Žmonės mielai padeda, tačiau jų šalia būna ne visada, o ir troleibuso ar autobuso vairuotojų nuotaika ne visada pakili.
"Atsiprašau, kelinto maršruto autobusas?" – kartą Mindaugas pasiteiravo vairuotojo. Šis tylėjo. Dar kartą paklaustas drėbtelėjo: "Pasižiūrėk, parašyta ant šono, ar nematai?!"
"Tik kai pasiūliau parodyti pažymėjimą, susimylėjo pasakyti maršruto numerį", – prisimena Mindaugas.
Skaudžiausia buvo prieš dvejus metus, kai jį su draugu apstumdė ir apvogė požeminėje perėjoje prie Kauno aklųjų ir silpnaregių centro, Savanorių pr.: "Daiktų negaila, tačiau tuomet patyriau šoką ir dvejus metus ten negalėjau eiti vienas. Ir dabar nejauku. Liūdna. Esu patiklus ir labai skaudu, kai žmonės nuvilia. Tie, kurie mus apvogė, specialiai laukė neregių. O kiek kartų prašyta ten įrengti vaizdo kamerą. Ten ir žmogų yra nudūrę, ir nekart sumušę, apvogę ne tik reginčius, bet ir akluosius."
Draugė – vilnietė
Vilniuje Mindaugą nustebino, kad beveik visi šviesoforai – garsiniai: Kaunas gali pasigirti tik keliais. Be to, jis apgailestauja, kad dar daugelyje viešojo transporto priemonių nėra garsinių maršrutų pranešimų, į parduotuves neįleidžia su šunimis vedliais, nors tai leidžiama išsivysčiusiose valstybėse.
Vedlio Mindaugas neturi, Lietuvoje šunų padėti neregiams nemoko, esą tai pernelyg brangu, tačiau su penkerių metų labradoru Akapulka vaikinas jaučia labai stiprų ryšį.
"Šuo jaučia, kad esu neregys, nes visada gulėdamas pasitraukia į šalį, niekada neguli skersai kelio, kai aš einu, arba priėjęs bakstelėja snukiu", – kalbant apie Kapą (taip visi šeimoje vadina Akapulką) M.Dvylaičio veidas švyti.
Į Vilnių jis važinėja susitikti su savo bendraamže, sunkiai reginčia drauge Oksana.
"Susipažinome stovykloje. Taip, mes negalime vertinti, todėl nesureikšminame žmogaus išorės, – šypsosi Mindaugas. – Viską lemia charakteris, žmogaus vidus, jo bendravimas, balsas. Ji – pirmoji mano draugė, bet galbūt likimas ir liepė jos laukti?"
Spalvoti sapnai
Po 20 metų, tikisi Mindaugas, jis turės šeimą, vaikų, nesėdės namie, o bendraus su žmonėmis, dirbs ir gyvens.
Kam duotas žmogui gyvenimas? Septyniolikmetis neslepia, kad tai – sunkus klausimas. Ir nedrąsiai sako: "Galbūt patirti išbandymų? Pažinti save? Gyvenime svarbiausi dalykai – ne materialūs. Tai – jausmai, talentai, artimiausi žmonės, draugai, tavo vidus. Visiems ko nors trūksta, bet kas būtų gyvenimas be minėtų dalykų? Todėl man labai skaudu ir liūdna, kai išduoda ir nuvilia žmonės."
Jis sapnuoja retai. Tačiau Mindaugo sapnai visada spalvoti, ryškūs. Plaukikas juokiasi prisiminęs, kai susapnavo, kad prieš varžybas pavėlavo į lėktuvą. Laimė, sapnas neišsipildė.
"Milžiniško noro vėl matyti neturiu, – nustebina M.Dvylaitis. – Svarbiausi ir gražiausi gyvenimo įvykiai man nutiko, kai jau buvau neregys. Susitaikiau su likimu ir gyvenu. Tiesa, jei jau būtų tokia galimybė, labai apsidžiaugčiau dar kartą pamatęs nuostabią gamtą. Ypač, kai ryški saulė leidžiasi į jūrą."
