Širdis nejaučia grožio
Depresija vis dažniau vadinama XXI a. maru. Vien Europoje nuo jos kenčia apie 20 mln. žmonių, o Pasaulinės Sveikatos Organizacijos duomenimis, šis susirgimas – viena iš labiausiai neigiamas pasekmes sukeliančių ir gyvenimo kokybę sutrikdančių ligų.
Pasak ilgametę darbo patirtį turinčio psichoterapeuto Ramučio Kazlausko, priežasčių, kodėl susergama depresija, būna įvairiausių. Ypač – iš prigimties jautresniems asmenims, susiklosčius nepalankioms gyvenimo situacijoms. "Tai gali sąlygoti artimo žmogaus netektis, skyrybos, psichologinės traumos darbe, karjeros žlugimas, patyčios kolektyve", – sako gydytojas. Pasak jo, tokie veiksniai sutrikdo emocinę pusiausvyrą, žmogus puola į neviltį, ima dramatizuoti smulkmenas ir nebemato jokių ateities perspektyvų. "Žmogaus smegenys nebespėja susidoroti su didžiuliais darbo ir mokslo krūviais, ištverti konkurenciją, negatyvios informacijos srautus, didžiulę atsakomybę už savo šeimos materialinę gerovę, ekonominės ir dvasinės atskirties, emigracijos sukeliamų problemų", – pašnekovo žodžiais, kartais ligą paskatinti gali ir lietingas Lietuvos klimatas, saulės trūkumas.
"Toks silpnu, nevykusiu ir nesėkmingu save laikantis žmogus nesikreipdamas į psichoterapeutą ilgam praranda gyvenimo kokybę. Jo akys mato grožį, bet širdis to nejaučia", – liūdną sergančio žmogaus realybę iliustruoja R.Kazlauskas.
Negydoma ar slepiama depresija neretai baigiasi savižudybe. Todėl nereikėtų gėdytis ir laukti, kol liga įsisenės, – reikėtų kreiptis į gydytojus ir, pasitelkiant šiuolaikinius antidepresantus, bandyti įveikti ligą.
Patiria panikos atakų
R.Kazlausko teigimu, žemo lygio psichoterapijos kultūrą ir požiūrį į sergančiuosius depresija paveldėjome iš buvusios santvarkos. "Nuo sovietinių laikų išlikusi gaji politizuota stigma (gėda, dėmė, – aut. past.), kad depresija sergantis žmogus yra nepatenkintas gyvenimu, netiki vadinamąja "šviesia ateitimi", vadinasi, yra politiškai nepatikimas. Ne paslaptis, kad tais laikais ne vienas santvarka nepatenkintų maištaujančių jaunuolių patekdavo į psichiatrijos ligonines ir ten jiems būdavo nepagrįstai priklijuojama psichinio ligonio etiketė visam gyvenimui", – tamsius istorijos puslapius primena gydytojas. Dėl iki šių laikų išlikusio panašaus požiūrio į sielos ligas, žmonės vizito pas psichiatrą neretai atsisako, bijodami negatyvios aplinkinių ir pažįstamų nuomonės, esą jam "pavažiavo stogas", baimindamiesi prarasti atsakingas pareigas ar tapti "psichiniu ligoniu".
Nuo sovietinių laikų išlikusi gaji politizuota stigma, kad depresija sergantis žmogus yra nepatenkintas gyvenimu, netiki vadinamąja "šviesia ateitimi", vadinasi, yra politiškai nepatikimas.
Vieniši su savo liga
Nors depresija dažnai suvokiama tik kaip liūdesio kupinos emocijos, iš tiesų ji pasireiškia visa puokšte kitų simptomų, dažnai traktuojamų kaip kūno ligų požymiai.
"Dėl medicininio švietimo stokos, nežinodamas kur kreiptis, neretai depresija susirgęs žmogus ilgai vaikšto po gydymo įstaigas, jam atliekama daugybė tyrimų ir galiausiai nenustatoma jokia diagnozė. Pavyzdžiui, užslėptų dvasinių problemų turintis žmogus tam tikrais momentais jaučia stiprią mirties baimę, jam daužosi širdis, pila prakaitas (tai psichosomatinis sutrikimas, vadinamoji panikos ataka), o kardiologas jokių pakitimų nenustato ir deklaruoja, kad pacientas yra sveikas", – neretą scenarijų apibūdina psichoterapeutas. Tokiais atvejais, pasak gydytojo, sergantis asmuo pasijunta dar blogiau, jaučiasi vienišas, nesuprastas net artimiausių žmonių. Paradoksalu, kad net artimieji tokį žmogų dažnai pavadina silpnavaliu ir tinginiu, siūlo susiimti, eiti pasportuoti ar daugiau papramogauti, kai depresija sergantis žmogus neturi jėgų net atlikti kasdienius higienos ritualus, jo nebedžiugina niekas. "Jis lieka vienišas su savo liga, depresija toliau gilėja, sutrinka miegas, ypač būdingi ankstyvi prabudimai, ryte, kone iki pietų, vargina silpnumas, savijauta pagerėja tik vakarop, neretai kyla minčių apie savižudybę. Kadangi Lietuvoje nėra psichoterapijos kultūros, tai tokios būsenos ilgai negydomos", – pasak gydytojo, profesionalios pagalbos paprastai kreipiamasi tik tada, kai žmogus nebeištveria nemigos, panikos atakų, psichosomatinių įvairių organų (dažniausiai nugaros, skrandžio skausmų). "Tada jau reikalingas kompleksinis gydymas, kadangi ląstelių lygmenyje yra sutrikusi serotonino, dopamino ir kitų vadinamųjų "laimės hormonų" apykaita. Ją atkurti padeda antidepresantai", – pasakoja R.Kazlauskas.
Mitai apie antidepresantus: tukina, naikina lytinį potraukį, sukelia priklausomybę
Antidepresantai jau seniai veiksmingai padeda depresija sergančiam žmogui susigrąžinti teigiamas emocijas bei visavertį gyvenimą. Tačiau apie šią ligą ir jos gydymą vis dar sklando įvairiausių mitų ir gandų.
Pateikiame populiariausius mitus apie vaistus, skirtus gydyti depresiją. Juos komentuoja psichoterapeutas Ramutis Kazlauskas bei Kauno klinikų gydytoja klinikinė farmakologė Simona Stankevičiūtė.
1. "Nuo jų auga svoris"
"Svoris auga tada, kai žmogus daugiau valgo ir mažiau juda. Iš tiesų yra vienas antidepresantas, kuris didina apetitą. Jį pradėję vartoti pacientai gali imti daugiau valgyti (ypač, jei gydytojas neįspėjo jų apie šį poveikį), tuomet svoris padidės, – aiškina klinikinė farmakologė S.Stankevičiūtė. – Kita vertus, minimas vaistas turi kitų svarbių papildomų poveikių, pavyzdžiui, yra labai tinkamas pacientams, kuriuos vargina nemiga. Todėl gydytojas, skirdamas vaistus depresijai gydyti, aptaria su pacientu visus vaisto privalumus ir trūkumus, įspėja apie galimą nepageidaujamą poveikį ir tuomet yra parenkamas tinkamiausias preparatas. Svarbu suprasti, kad vaistai patys svorio tikrai nedidina." Jai antrina R.Kazlauskas, prisimindamas ne kartą praktikoje pasitaikiusius atvejus, kai net ir kiek papilnėjusios pacientės atsisakė keisti vartojamus vaistus, nes prioritetu laiko emocinę pusiausvyrą. "Kai po ilgametės depresijos pacientės pajunta, kad tiek metų egzistavo, o ne gyveno visavertį gyvenimą, nusprendžia verčiau prisižiūrėti racioną, lankyti sporto klubą, o ne atsisakyti sveikti padedančių vaistų", – sako psichoterapeutas. Pasak jo, dažni ir atvejai, kai sergančiojo depresija organizmas išsenka, dėl ligos jis numeta dešimt ar keliolika kilogramų, o pradėjęs sveikti susigrąžina buvusį svorį. Tuomet gali susidaryti įspūdis, jog svoris padidėjo būtent nuo vaistų. "Apskritai, atsižvelgiant į tai, kiek greita paciento medžiagų apykaita, ar giminėje esama žmonių, linkusių į nutukimą, galima labai individualiai parinkti gydymą", – nuramina jis.
2. "Nyksta lytinis potraukis"
Pasak R.Kazlausko, iš tiesų esama rizikos, jog pradėjus vartoti antidepresantus, kuriam laikui gali sumažėti libido (lytinis potraukis, seksualinė energija – aut. past.). "Tai labai priklauso nuo prigimtinių dalykų, hormonų balanso. Tačiau kartais vaistų poveikis maišomas su ligos padariniais – depresijai būdinga apatija, būna, net skonio receptoriai dirba kitaip, pavyzdžiui, sergantiems asmenims ir maistas nebeturi skonio. O čia juk tas pats organizmas, – aiškina jis. – Vartojant kai kuriuos antidepresantus, vyrui gali tapti sunkiau užbaigti lytinį aktą. Kita vertus, pora antidepresantų naudojami seksologijoje, kai kenčiama nuo priešlaikinės ejakuliacijos. Tokiais atvejais, pasitaiko, net ir antrosios pusės paprašo vaistų vartojimo nenutraukti. Tai – dvi medalio pusės." Panašios nuomonės ir klinikinė farmakologė. "Vartojant vaistus nuo depresijos iš tiesų kuriam laikui gali sumažėti libido, tačiau lytinė funkcija tikrai nesunyksta", – teigia S.Stankevičiūtė.
Depresija yra liga, kaip ir kitos. Juk koją susilaužiusiam ar infarktą patyrusiam žmogui neliepiame jaustis geriau – kodėl turėtume kitaip elgtis su sergančiuoju depresija?
3. "Jie sukelia priklausomybę"
Yra nemažai manančiųjų, kad antidepresantai sukelia stiprią ir beveik nepagydomą priklausomybę – esą pradėjus juos vartoti, teks tai daryti visą likusį gyvenimą. "Taip tikrai nėra, – prieštarauja klinikinė farmakologė. – Priklausomybę sukelia Lietuvoje labai paplitę ir plačiai vartojami raminamieji vaistai benzodiazepinai (alprazolamas, lorazepamas, diazepamas ir kt.) bei Z kartos vaistai, zolpidemas, zopiklonas. Jie dažnai neatsakingai vartojami pacientų depresijos simptomams maskuoti ir sukelia labai stiprią priklausomybę. Tačiau vaistai nuo depresijos priklausomybės nesukelia."
Žodžių nešvelnina ir psichoterapeutas: "Tai mitas, absurdų absurdas. Nežinau kaip kitaip įvardyti. Žmonės pasakoja, jog nutraukus antidepresantų vartojimą pajuto baisią abstinenciją ir tikina turį priklausomybę nebent tada, kai jų vartojimą nutraukia labai staigiai – tada natūralu, kad organizmui būna šokas. Tačiau jei patyręs psichoterapeutas ar psichiatras vaistus skiria palaipsniui didindamas dozes, o nutraukia jų vartojimą palaipsniui mažindamas, taip tikrai nenutiks." Vis tik, lyginant su kitais vaistais, antidepresantų vartojimas gali tęstis palyginti ilgai. "Pirmuosius vertinimus, vaistas padeda ar ne, galima pradėti antrąją gydymo savaitę, tačiau maksimalus atsakas pasireiškia tik po 6–8 savaičių", – aiškina S.Stankevičiūtė. R.Kazlausko teigimu, kiek truks medikamentinis depresijos gydymas, priklauso ne nuo vieno faktoriaus: "Tai individualu. Svarbu, ir kokiomis sąlygomis žmogus gyvena, koks mikroklimatas šeimoje, darbe. Jei sąlygos palankios, neprovokuojančios, būna, užtenka vaistus pavartoti pusę metų." Pasak S.Stankevičiūtės, vaistus nuo depresijos nebūtinai reikės vartoti visą gyvenimą, tačiau gydymas gali būti ilgas. "Kita vertus, pavyzdžiui, vaistus padidėjusiam kraujospūdžiui mažinti ar po infarkto žmonės tikrai turi vartoti visą gyvenimą ir tai yra normalu bei įprasta", – pastebi gydytoja.
4. "Didina savižudybės riziką"
Pasitaiko įsitikinusių, kad kai kurių rūšių antidepresantai didina savižudybės riziką. Tačiau S.Stankevičiūtė atremia: "Labiausiai savižudybės riziką didina depresija. Ji yra susijusi su minčių apie savižudybę, savęs žalojimo ir savižudybės (su savižudybe siejamų reiškinių) rizikos padidėjimu." Pasak specialistės, kol liga negydoma ir paciento būklė reikšmingai nepagerėja, ši rizika išlieka. Ji ir psichiatras R.Kazlauskas pripažįsta, kad retkarčiais vaistai nuo depresijos gali pasižymėti nepageidaujamu poveikiu, sukelti suicidinių minčių, tačiau kompetentingi gydytojai tą žino ir imasi priemonių pacientui apsaugoti. "Skirdamas antidepresantus, pacientus perspėju, ir atsiradus tokiam poveikiui siūlau iš karto į mane kreiptis", – pasak gydytojo, toks nepageidaujamas poveikis pasitaiko labai retai. S.Stankevičiūtė taip pat perspėja, kad šiuo atveju svarbus paciento bei jo artimųjų bendradarbiavimas su gydančiu gydytoju.
5. "Tik slopina simptomus"
Kartais manoma, kad antidepresantai negydo ligos, o tik slopina jos simptomus. "Šis mitas atsiradęs dėl to, kad įprasta į visumą suplakti ir tapatinti antidepresantus su trankviliantais (raminančiais vaistais). Tačiau tie, kurie nesikreipia į profesionalus, užsiima savigyda ir geria raminamuosius, iš tiesų negydo ligos", – teigia psichoterapeutas. Pasak S.Stankevičiūtės, tokie atvejai nereti. Pacientai, savarankiškai iš draugų ar artimųjų gaudami raminamųjų benzodiazepinų tikrai tik slopina simptomus, tačiau vaistu nuo depresijos gydo tiesiogiai ligą.
"Depresija yra liga, kurios priežastys yra žinomos, tai yra tam tikrų neuromediatorių trūkumas žmogaus centrinėje nervų sistemoje. Vaistai nuo depresijos padeda pacientui gydydami būtent šį biologinį trūkumą", – apie ligą ir jos gydymą, kurį vis dar gaubia tirštas nežinomybės rūkas, pasakoja ji.
6. "Galima išsigydyti alternatyviai"
Vis dar gajus mitas, kad depresiją galima išsigydyti vitaminais, sportu, religija ar terapija. "Šie dalykai yra sveikintini ir kažkiek gali padėti, tačiau tik kaip papildomi, o ne pagrindiniai metodai. Juo labiau, kad Lietuvoje įprasta į profesionalus kreiptis jau su dideliu depresijos stažu, kai simptomai tokie stiprūs, kad žmogus tampa mažai ar apskritai nedarbingas, išnyksta gyvenimo džiaugsmas, dingsta pagrindiniai egzistenciniai malonumai", – nemedikamentinių priemonių ant pjedestalo neužkelia R.Kazlauskas.
"Dar daugiau, taip kalbėdami apie vaistus nuo depresijos mes tiesiog diskriminuojame šia liga sergančius pacientus. Juk kai žmogus suserga miokardo infarktu ir mes jam skiriame aspiriną, vaistus, mažinančius cholesterolio kiekį kraujyje, vaistus, kurie mažina deguonies poreikį širdies raumeniui, iš esmės darome tą patį, ką ir skirdami vaistus nuo depresijos. Tačiau širdies ligų atveju neabejojame, kad taip daryti reikia, – pastebi klinikinė farmakologė. – Depresija yra viena iš didžiausią negalią sukeliančių ligų, o antidepresantai šią ligą gydo. Jie yra būtini. Depresija yra liga, kaip ir kitos. Juk koją susilaužiusiam ar infarktą patyrusiam žmogui neliepiame jaustis geriau – kodėl turėtume kitaip elgtis su sergančiuoju depresija?"
