Apie aukso amžių

1919-ųjų sausį, Kaunui tapus naująja sostine, vietinių lūkesčiai, susiję su miesto augimu, pasiteisino.

Kaune vienas po kito kilo namai, tarp jų driekėsi gatvės, o inteligentės ne tik skaitė iš užsienio atkeliavusius žurnalus, bet ir savo suknelių puošnumu nenusileido Paryžiaus mados ikonoms. Kaunui tapus laikinąja sostine čia suklestėjo literatūrinis ir kultūrinis gyvenimas. Mieste išdygo Valstybės teatras, netrukus – Karo muziejus ir M.K.Čiurlionio galerija, universitetas, konservatorija, mokyklos, Botanikos, Zoologijos sodai.

"Tikras laikinosios sostinės aukso amžius!", – suskaičiavusi ekspozicinėje salėje išrikiuotus stendus, muziejininkė Regina Mažukėlienė stabtelėjo prie arčiausiai buvusio. Stovas, su prierašu "Po universiteto stogu" Maironio muziejaus lankytojams, pasakoja apie rašytojus, dirbusius 1922-ųjų vasarį įkurtame Lietuvos universitete.

"Maironis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Balys Sruoga, Vincas Krėvė, Sofija Čiurlionienė. Čia – Juozapas Albinas Herbačiauskas – lietuvių ir lenkų rašytojas, o čia jo laiškas, su Benedikto Babrausko prierašu, adresuotas "Lietuvos studento" redakcijai", – į pageltusius popieriaus lapus už stiklo pirštu bedė viena iš parodos "Aukso amžius Laikinojoje sostinėje" sudarytojų R.Mažukėlienė.

Pritrūko balsų

Per žingsnį nuo pirmojo – antrasis stovas, su "Keturvėjininkais" ir Kaziu Binkiu pirmąjame plane.

Vienas originaliausių ir neramiausių pomaironinės kartos poetų, mėgusių iššūkius ir eksperimentus, aplink save telkė bendraminčius, su kuriais kartą per savaitę burdavosi jo namuose arba kokioje nors miesto užeigoje. 1922 m. jis išleido "Keturių vėjų pranašą", dar po dvejų – žurnalą "Keturi vėjai".

Pauostę kiekvieną jų, bandykite atspėti, ar tai Salomėjos Nėries "Alyvos", ar Kazio Binkio "Vėjavaikiškas Vėjas", ar, tarkime, Maironio "Duetas".

"Save jie vadino tikraisiais "broliais paldieninkais", – prie popierinio K.Binkio muliažo kitame salės gale muziejininkė žadėjo prieiti kiek vėliau, o tuo metu tęsė kultūrinę kelionę. Priminė Antaną Sutkų, Kaune įkūrusį tautos teatrą, prie jo prisišliejusį satyrinio "Vilkolakio" klubą ir Valstybinį teatrą, kurio atsiradimą inicijavo Lietuvių meno kūrėjų draugija. Almanachus, kuriuos rašytojai leido kartu su žurnalistais, menų žurnalus ir smagius literatūros vakarus. Kaune, Laisvės alėjoje, veikusią Makso Konrado kavinę, kuri bohemos atstovus viliojo ne tik strategiškai gera vieta, bet ir pigia, tačiau labai skania juoda kava.

"O aš kviečiu jus pasivaišinti saldainiais iš cukrainės ir smetoniška vyšnių skonio gira", – trumpam atokvėpiui stabtelėjusi muziejininkė, žodį perleido bičiulei – rašytojai ir prozininkei Nijolei Raižytei.

"Atkreipkite dėmesį į šią nuotrauką", – moterų būry muziejininkė išskyrė dvi – Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungos atstovę Feliciją Bortkevičienę ir rašytoją Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Pasirodo, 1926-aisiais prezidento rinkimuose šis duetas metė pirštinę kandidatams vyrams. Jei nors viena jų būtų laimėjusi, būtų tapusi pirmąja moterimi prezidente visame pasaulyje.

Persikelkite laiku

Balandžio 17-ąją Maironio muziejaus trečiąjame aukšte atidarytoje parodoje, miestiečiams ir Kauno svečiams gražiausius laikinosios sostinės metus primins ne tik nespalvotos nuotraukos ar išblukę rankraščiai.

Laiką iki pat 1940-ųjų iliustruos ir kiti unikalūs eksponatai. B.Brazdžionio akiniai nuo saulės, žmonos jam rašytas laiškas ir šventojo paveikslas su palinkėjimu, balto kaulinio porceliano servizas, kurį Leonilda ir Antanas Kučai sutuoktiniams dovanojo vestuvių proga. Juoda Petro Vaičiūno skrybėlė, Kazio Borutos medinė dėžutė su elegantiškomis pypkėmis, Teofilio Tilvyčio akordeonas ar Antano Vaičiulio romanas, anuomet įvertintas solidžia, 500 litų "Sakalo" leidyklos premija ir Ievos Simonaitytės asmeniniai daiktai: perlų vėrinys, balta rankinė per petį, tokios pat spalvos piniginė ir auksuotas puodelis, iš kurio Klaipėdos krašto rašytoja, autobiografinių apysakų ir romanų kūrėja gėrė balintą kavą.

"O štai čia ir vėl Kazys Binkis", – įsitaisyti šalia jaunatviškos sielos, išdidaus ir principingo lietuvių rašytojo, kvietė R.Mažukėlienė.

Popierinis kūrėjo muliažas pavaizduotas senojo Kauno fone, "Konrado" kavinėje, apie kurios trauką muziejininkė jau anksčiau minėjo. Priešais literatą ant apskrito stalelio – rožės žiedas ir to meto spauda.

Kvepiantys eilėraščiai

Beje, ar kada nors pagalvojote, kad eilės gali ne tik skambėti, bet ir kvepėti? Cinamonu barstytomis, tik ką iš krosnies ištrauktomis bandelėmis, ramunėlių arbata, sprogstančiais alyvų žiedais arba asfaltu, kurį tik ką nuplovė lietus.

"O su kuo jums asocijuojasi duoti eilėraščiai?", – užverstas korteles su kūrėjų vardais ir eilėraščių pavadinimais kairiajame delne spaudė viena muziejininkių. Dešine ranka tiesė dėžučių, su jose paslėptais kvapais.

"Pauostę kiekvieną jų, bandykite atspėti, ar tai Salomėjos Nėries "Alyvos", ar Kazio Binkio "Vėjavaikiškas Vėjas", ar, tarkime, Maironio "Duetas", – išlaisvinti vaizduotę ir dar sykį prisiminti įsimintiniausius kūrėjų eilėraščius kvietė moteris.

Galvosūkių mėgėjams paruoštas dar vienas interaktyvus kampelis, kuriame sukdami kaladėles, jie galės patikrinti savo žinias apie to meto draugijas, leidinius ir juose gulusius tekstus.

Parodos sumanytojai pagalvojo ir apie mažuosius lankytojus, o pažinčiai su senaisiais literatūros klasikais pasitelkė jų pačių darbus. Antai, po vienu stiklu Vytės Nemunėlio "Meškiukas Rudnosiukas", o ant kitos sienos – dėlionė su išbarstytu knygos atvaizdu. Čia pat ir labirintas, su Vytauto Tamulaičio skruzdėlyte Greituolyte prie finišo tiesiosios.

"Mažiausiems tokia pažintis su lietuvių literatūra turėtų labai patikti", – parodos sumanytojos ir apipavidalintojos vylėsi įvairaus amžiaus muziejaus svečių susidomėjimo.

Jaučiasi nuovargis

Kauno kultūros įstaigos prisijungė prie akcijos „Europos muziejų naktis“ ir pakvietė kauniečius bei miesto svečius kartu panaktinėti. Prie projekto prisijungė daug Kaune veikiančių muziejų, tad kiekvienas galėjo atrasti, kaip iš arčiau pažvelgti istorijai į akis. „Muziejų naktyje“ sutikti lankytojai prisipažino, kad visko apeiti nespės, nes jau dabar norisi pailsėti.

„Keista, kai didieji renginiai dubliuojasi. Tiek Kauno Hanzos dienos, tiek „Muziejų naktis“ gali pritraukti srautus lankytojų, tad jei būtų rengiami skirtingais savaitgaliais, manau, kad daugiau galėčiau pamatyti. Dabar nemažai laiko praleidau Hanzos dienose, užėjau į Kauno rotušę, pilį, dar pakeliui į Tado Ivanausko zoologijos muziejų. Karo muziejui liko labai nedaug energijos, vargu, ar net užlipsiu į karilioną“, – nuomone pasidalijo muziejų kelią praėjusį Algį.

Jam antrino ir kaunietė Julija, į Kauno centrą atvykusi su mažamečiais vaikais. „Viskas kaip maratonas. Vienur kitur įkišom nosį, o vaikai jau pradėjo zirsti. Mes ir patys jaučiame kojose spaudimą, o ką jau kalbėti apie vaikus. Manau, kad tik grįšim ir vaikai sukris į lovas“, – antrino moteris.

Netrūko veiklų

Vieni Kauno muziejai tiesiog nusprendė prailginti darbo laiką ir pakviesti lankytojus pasižvalgyti po  turimas ekspozicijas, kiti – specialiai ruošėsi ir pakvietė persikelti į kitus laikus bei pabendrauti su persirengėliais.

Štai Kauno paveikslų galerijos kolektyvas surengė „Fluxus naktį“, kurioje netrūko persirengėllių. Patys  lankytojai galėjo pasimatuoti sau neįprastos mados įvairiausius drabužius. Taip pat čia lankytojai buvo kviečiami galvoti norus, geriau suprasti J.Mačiūno idėjas bei pažaisti stalo žaidimų.

„Buvome  M.Žilinsko dailės galerijoje. Labiausiai patiko paveikslas „Mirtis“, kuriame pavaizduotas raudonas arklys ir ant jo raudonas žmogus, o šalia – velnias“, – kalbėjo Kauno paveikslų galerijoje sutikta Miglė. Su ja kartu atėjęs Ramūnas į „Muziejų naktį“ išdrįso pažvelgti kitaip, tad įšoko į moteriškus drabužius ir papozavo su vėduokle rankose.

M.K.Čiurliono dailės galerijoje taip pat nesibaigė žmonių srautai. Vyresnieji lankytojai dėmesį koncentravo į pačius paveikslus, o mažiesiems surengta daug edukacinių užsiėmimų.

„Aš kokia 20 metų čia nebuvau, neatsimenu  M.K.Čiurlionio kūrybos, todėl tikrai sąžiningai praėjau, siekiau pajausti kiekvieną potėpį“, – prisipažino garbaus amžiaus Aldona.

Vytauto Didžiojo Karo muziejaus atstovai pakvietė susipažinti su karių laisvalaikiu. Vos tik įėjusius pasitiko Lietuvos kariuomenės orkestro maršai, kurie bent trumpam pristabdė visur skubančius žmones.

Pasimatymas su velniais

A.Žmuidzinavičiaus namuose (Velnių muziejuje) kauniečius viliojo neįprastas projektas „Eksperimentas – betonas“. Jo metu visi norintieji galėjo pasimatuoti architekto profesiją. Vėliau jaunųjų rotariečių klubas „Kaunas Iteract club“ kartu su Velnių muziejaus kolektyvu pakvietė į orientacines varžybas, kuriose buvo neišvengiamas pasimatymas su įvairiose muziejaus vietose įsitaisiusiais velniukais.

„Gimė idėja, kad reikia atgaivinti vieną muziejų ir leisti į jį pažiūrėti kitaip. Susidomėjimas didelis, užsipildė visa registracija. Varžybų metu dalyviai turėjo atsakinėti į klausimus apie velnius. Tą informaciją jie buvo girdėję ekskursijos metu. Taip pat turėjo atlikti komandines užduotis, net teko jiems valgyti kelias sraiges. Tikrai galima sakyti, kad pakvietėme žmones į pasimatymą su velniais“, – pasakojo viena organizatorių Ugnė.

Į velniukus šiaip pasižiūrėti užklydę kauniečiai nestokojo gerų emocijų. „O savo uošvę radai?“, – juokavo vienas ekspozicijos lankytojas.

Orientacines varžybas "Triumfo keliu" kauniečiams siūlė ir Lietuvos Istorinė Prezidentūra. Dalyviai, įkvėpti sodelyje eksponuojamos naujos fotografijų parodos "Pirmoji Lietuvos Respublika (1918–1940 m.): didieji pasiekimai" ieškojo užkoduotų miesto vietų, o jas radus – atliko įvairias užduotis, tikrinančias sumanumą, bendravimo įgūdžius ir istorines žinias. „Kauno diena“ mieste sutiko vieną iš šių orientacinių varžybų punktą, kuriame netrūko šypsenų.

„Pas ateina žmonės, kuriuos atvedė eilėraštis apie karalių. Paaiškėja, kad mūsų užduotis susijusi su M.K.Čiurlionio muziejumi, duodame užduotį muziejuje surasti tris objektus. Kai randa, jie labai laimingi aps mus sugrįžta. Tikrai geros emocijos“, – tikino Lietuvos Istorinės Prezidentūros savanorė Elena.

Dalis Kauno muziejų lankytojus „Muziejų naktį“ priima iki vidurnakčio.